SSRS: NUO UPĖS IKI JŪROS

Marksizmo ideologija miestui ir pasauliui žadėjo progresyvumą, tačiau Rusijos valdžioje įsitvirtinus Sovnarkomui (Liaudies komisarų sovietui), viskas daugiau ar mažiau liko taip pat, kaip ir carų valdymo laikais.

Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870–1924) buvo ne tik Sovnarkomo pirmininkas, bet ir svarbus ideologinis personažas, kurį jau tada supo dangiška „tikrąją tiesą“ pažinusio mesijo aura, tad, net ir nuvertus carą, visa politinė galia vis dar buvo sutelkta vieno žmogaus rankose.

Naująjį monarchą supę asmenys ne daug kuo skyrėsi nuo prieš tai buvusios aristokratijos, o Visos Rusijos Ypatingoji komisija kovai su kontrrevoliucija ir sabotažu prie Liaudies komisarų sovieto iš esmės tebuvo žiauresnė bei agresyvesnė caro slaptosios politinės policijos (Ochrankos) versija.

Pagrindiniai bizantietiški Rusijos valdžios principai atlaikė 1917–1918 m. politinės žiemos audras, tačiau teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad naujieji Kremliaus šeimininkai kai kuo skyrėsi nuo prieš tai buvusiųjų.

Marksizmo sektantų svajonės buvo nepalyginamai ambicingesnės ir fundamentalesnės nei tai, ko kada nors siekė carai, o „raudonoji“ ideologija buvo gana patraukli, kad tūkstančiai žmonių visame pasaulyje dėl jos būtų pasiryžę žudyti ir mirti.

Carai siekė galios bei valdžios (jų apologetams kažką neaiškiai murmant apie Trečiąją Romą ir slavų vienybę), o marksistai kalbėjo apie pasaulinę lygybę, vienybę, taiką, pažangą, gerovę bei teisingumą, tad ir represijų bei neramumų lygis, valdant žmonėms rūsčiais teisuoliškais veidais, pranoko bemaž viską, kas carizmo epochoje būta blogiausio.

Carų valdymo laikais itin svarbiu monarcho institucijos ramsčiu buvo cerkvė (valdovas – svarbiausias krikščionybės gynėjas, kone antras po Dievo), tačiau marksizmo kurtame pasaulyje nebuvo numatyta vietos jokiai religijai. Naujoji ideologija turėjo pakeisti krikščionybę, islamą, judaizmą, budizmą ir kitus tikėjimus, tad Iljičius ir jo bendraminčiai, matyt, nesugebėjo rimtai įvertinti ilgalaikių religinių sentimentų įtakos didelei daliai žmonių (tai buvo viena pagrindinių jų klaidų, lėmusių SSRS subyrėjimą 1989–1991 m.).

Vėliau, jau valdant Josifui Visarionovičiui (1878–1953), o Trečiajam reichui užpuolus SSRS, tarp marksistinio režimo bei stačiatikių cerkvės užsimezgė savotiškas flirtas ir nuo tada sovietų valdžia siekė ne tiek sunaikinti Dievo tarnus, kiek tvirtai laikyti juos už pavadėlio.

Atsisakyti carų praktikuotos imperialistinių užkariavimų politikos sovietinio paveldo sektantai taip pat nesiruošė – juk komunizmas yra utopinė ideologija, kurią būtina visomis išgalėmis skleisti ir diegti.

Dar 1917 m. lapkričio 15 d. (pagal Julijaus kalendorių lapkričio 2 d.) naujasis režimas paskelbė vadinamąją Rusijos tautų teisių deklaraciją, kurioje kalbėta apie Sovnarkomo apsaugą nuo diskriminacijos dėl tautybės ar religijos bei visoms buvusios Rusijos imperijos tautoms suteikiamą nacionalinio apsisprendimo teisę.

Sunku pasakyti, ko buvo siekta šiuo manifestu, tačiau galiausiai viskas baigėsi tuo, kad dalis Rusijos imperijos kraštų sumanė nuo jos atskirti.

Sovnarkomas pripažino Suomijos nepriklausomybę (paskelbtą 1917 m. gruodžio 6 d.), tačiau jau 1918 m. sausį šioje valstybėje kilo iki gegužės vidurio trukęs pilietinis karas (marksizmo šalininkai čia pabandė įkurti Suomių Socialistų Darbininkų Respubliką).

Marksizmo sektantams pavyko užvaldyti Helsinkį ir Tamperę, tačiau aukštuomenės ir buržuazijos atstovai, vadovaujami buvusių caro kariuomenės karininkų, pademonstravo tokius įgūdžius, žinias ir motyvaciją, kad raudoniesiems teliko pralaimėti.

1939–1940 m. žiemą SSRS valdžia Suomiją pabandė „atsiimti“ dar kartą.

1918 m. vasarį savo nepriklausomybę paskelbė Lietuva ir Estija, o tų pačių metų lapkritį – Latvija ir Lenkija. Sovnarkomo šalininkai pabandė visus šiuos keturis kraštus jėga grąžinti į Rusijos sudėtį, tačiau Baltijos valstybių ir Lenkijos žmonėms pavyko apsaugoti trapią savo nepriklausomybę.

Praėjus dviem dešimtmečiams, SSRS kartu su Trečiojo reicho atstovais pasidalijo, paskerdė ir išsimėsinėjo Antrąją Lenkijos Respubliką bei prarijo visas tris Baltijos valstybes.

Ukraina, Moldova ir Baltarusija taip pat buvo paskelbusios savo nepriklausomybę, tačiau ši buvo labai trumpa. Vakarinę Ukrainos dalį po 1918–1919 m. ukrainiečių ir lenkų karo užvaldė lenkai, Rytinę – Sovnarkomo šalininkai, o likusiąsias pasidalijo Rumunija bei Čekoslovakija.

Šiuolaikinės Baltarusijos žemės po 1918–1921 m. Sovnarkomo ir Lenkijos karo buvo padalintos (dalis atiteko Lenkijai, dalis – sovietams), o Moldavijos atstovai labai greitai nusprendė prisijungti prie Rumunijos karalystės.

Be visų šių „rimtų“ valstybių, žlungant Romanovų imperijai, būta ir daugybės keistų valstybėlių, kurios egzistavo be galo trumpą laiką ir šiuo metu yra užmirštos.

Šiaurės Ingrijos Respublika, Krymo Liaudies Respublika, Kubanės Liaudies Respublika, Dono Respublika, Šiaurės Kaukazo emyratas, Užkaukazės Demokratinė Federacinė Respublika (dabartinių Sakartvelo, Armėnijos, Azerbaidžano žemės, šiek tiek Turkijos ir Rusijos kraštų), Idel Uralo Respublika, Alašo autonominė sritis (dabar jos dalys priklauso Rusijai ir Kazachstanui), Kokandas (dabartinis Uzbekistanas), Tuvos Liaudies Respublika – visa tai yra pavadinimai trumpai gyvavusių valstybių, kurias įkūrė ekscentrikai, romantikai ir egzotiškų etninių grupių atstovai (visas jas prarijo SSRS).