Mirus Leonidui Iljičiui, SSRS sostą perėmė ilgametis Valstybės saugumo komiteto (KGB) vadovas Jurijus Vladimirovičius (1914–1984). Jam šeimininkaujant Liubiankoje, disidentai-antikomunistai užplūdo psichiatrines ligonines, o Vakaruose vienas po kito ėmė dygti įvairiausi "pacifistiniai" judėjimai.

Šie, nors ir skelbė kovojantys "už abstrakčią taiką", buvo nukreipti vien prieš JAV politiką, mat nei agresyvių sovietų veiksmų prieš kitas valstybes, nei žmogaus teisių pažeidimų SSRS teritorijoje beveik nekritikuodavo.

Dar Jurijus Vladimirovičius buvo asmeniškai atsakingas už antisovietinių sukilimų Vengrijoje (1956 m.) ir Čekoslovakijoje (1968 m.) numalšinimus. Prieš tapdamas KGB vadovu, jis dirbo įvairiose sovietų diplomatinėse atstovybėse. Kremliuje jis užsibuvo trumpai, mat sirgo sunkia inkstų liga, kuri jį veikiausiai ir pribaigė 1984 m. vasarį.

Paskui SSRS soste trumpai sėdėjo Konstantinas Ustinovičius (1911–1985). Amžininkai beveik neturi ką pasakyti apie jo valdymą. Žinoma tik tai, kad toks tikrai buvo.

Pagaliau po prabangių laidotuvių epochos 1985 m. kovą SSRS valdovo regalijos atiteko jaunam, profesionaliam komunistui Michailui Sergejevičiui (1931), kurį ilgą laiką protegavo tas pats Jurijus Vladimirovičius.

Iš savo pirmtakų Michailas paveldėjo valstybę, kurios vidaus politika ir ekonomika buvo sustingusios lyg raudonarmiečio lavonas Suomijos tundroje. Tiesa, bolševikams neblogai sekėsi plėsti savo įtaką Afrikoje, Azijoje bei Lotynų Amerikoje ir leisti pinigus branduoliniams ginklams kurti, tačiau vidaus problemos grasino šiuos pasiekimus sunaikinti, o ir avantiūra Afganistane sovietams ne itin nusisekė.

Iš savo pirmtakų Michailas paveldėjo valstybę, kurios vidaus politika ir ekonomika buvo sustingusios lyg raudonarmiečio lavonas Suomijos tundroje.

Tarsi to dar būtų negana, 1986 m. balandžio 26 d. atominėje Černobylio elektrinėje (Ukraina) įvyko avarija. SSRS valdžia bandė šį incidentą nuslėpti ir jiems neblogai pavyko, mat nemažai žmonių apie nelaimę Černobylyje sužinojo tik po 33 metų, pasižiūrėję HBO televizijos kurtą serialą.

Dar ir dabar daug kas tiki, kad, siekdamas eliminuoti visas šias problemas bei nelaimes, Michailas po ilgos kontempliacijos į pasaulį paleido reformas, pagarsėjusias "glastnost" bei "perestroikos" pavadinimais.

Praėjus vos porai metų po Černobylio avarijos, komunistinę Lenkiją sukrėtė protestai. Maištaujantys angliakasiai ir laivų statyklų darbininkai reikalavo vėl legalizuoti visuomeninį "Solidarumo" judėjimą, kuris jau keletą metų buvo priverstas veikti pogrindyje. 1988 m. rugpjūčio pabaigoje komunistinė valdžia pagaliau drįso pakviesti vieną šio judėjimo lyderių Lechą Walęsą (1943) "darbo" pokalbio.

1989 m. vasarį prasidėjusiomis derybomis buvo pasiekta pirmoji pergalė – nutarta tų pačių metų birželį surengti pirmuosius pusiau laisvus rinkimus (juose "Solidarumo" atstovai laimėjo beveik visas vietas Lenkijos parlamente ir Senate).

Beveik tuo pat metu panašūs procesai vyko ir kitoje raudonosios zonos valstybėje – Vengrijoje. Dar 1989 m. vasarį čia buvo priimtas demokratinių pataisų paketas, įteisinantis profesinių sąjungų pliuralizmą, spaudos ir susirinkimų laisvę. Tų pačių metų balandį prasidėjo valdžios bei antikomunistinių jėgų derybos (jas paskatino kovą vykę protestai), o gegužės 2 d. Vengrija pradėjo išmontuoti savo "geležinės uždangos" dalį, skiriančią ją nuo Austrijos.

Taip pat birželio 1 d. komunistinė Vengrijos valdžia oficialiai pripažino, kad vienas 1956 m. sukilimo lyderių, buvęs ministras pirmininkas Imre Nagy (1896–1958), – anaiptol ne išdavikas ir kad jam įvykdytas parodomasis mirties nuosprendis buvęs neteisėtas.

Vis labiau plintanti maišto dvasia neaplenkė ir pačios Sovietų Sąjungos, mat čia galvas ėmė kelti Baltijos šalių judėjimai, siekiantys nepriklausomybės. Jų iniciatyva tūkstančiai žmonių, minėdami sovietų ir nacių sandorio pakto 50-metį, rugpjūčio 23 d. susijungė į gyvąją grandinę.

Vengrų sprendimas išardyti užtvaras pridarė didelių problemų Rytų Vokietijos valdžiai, mat daug vokiečių, pasinaudodami šia spraga, per kelis mėnesius paliko socialistinį rojų, maža to, Leipcigą ėmė krėsti masinės demonstracijos, reikalaujančios teisių keliauti bei demokratiškai išrinktos valdžios.

Šie Liuteronų bažnyčios palaikymo sulaukę protestai vis labiau plėtėsi ir sutraukė vis daugiau žmonių, kurių negąsdino nei areštai, nei jėgos struktūrų naudotas smurtas ar grasinimai. Siekdama sustabdyti bėglius, Rytų Vokietijos valdžia 1989 m. spalio 3 d. uždarė savo ir Čekoslovakijos sieną, tuo tik dar labiau sustiprindama gyventojų paramą sparčiai augantiems protestams.

Nesulaukusi nei SSRS, nei kitų komunistinių valstybių paramos, Rytų Vokietijos valdžia nusprendė paruošti įstatymo pataisas, leidžiančias rytiečiams lengviau patekti į Vakarų pusę. Jas spaudos konferencijoje turėjo pristatyti nomenklatūros elito atstovas Günteris Schabowskis (1929–2015). Valdžia pamiršo informuoti pranešėją, nuo kada gi šios pataisos įsigaliosiančios, tad žurnalistų paklaustas, G.Schabowskis išsakė pirmą į galvą šovusią mintį, jog "kiek jam žinoma, įstatymas įsigaliosiantis nuo dabar".

Valdžia pamiršo informuoti pranešėją, nuo kada gi šios pataisos įsigaliosiančios.

Legendos byloja, kad šimtai žmonių, regėję šią žioplą klaidą per TV ekranus, 1989 m. lapkričio 9 d. šturmavo Berlyno sienos patikros postus, tuo pat metu pradėdami ir savavališką nekenčiamo simbolio griovimą.

Sutrikę jėgos struktūrų atstovai nežinojo, ką daryti, nes oficialaus valdžios įsakymo vaikyti žmones jie negavo, o Maskvoje Michailas Sergejevičius tuo metu miegojo. Pabudęs ir išgirdęs naujienas, Michailas suprato turįs du kelius. Pirmasis – pasinaudoti savo globėjo Jurijaus metodais ir jėga išvaikyti sienos griovėjus, antrasis – nedaryti nieko, taip išlaikant "reformatoriaus" ir "demokrato" įvaizdį.

Michailas pasirinko antrąjį kelią. Ar jis gailėjosi šio sprendimo? Veikiausiai taip, bet tik ne tada, kai duodavo interviu naiviems Vakarų intelektualams, kuriantiems jam skirtą dokumentinę panegiriką.

1918-ieji Europoje priminė įtemptas krepšinio varžybas, kai nugalėtojas paaiškėja tik paskutinėmis minutėmis. Tuo metu Vokietija padarė viską, kad pasiektų lemiamą pergalę Pirmajame pasauliniame kare. Su Rusijos bolševikais pasirašyta Bresto taika panaikino Rytų fronto grėsmę, atvėrė duris į Ukrainos aruodus ir leido permesti karinius dalinius į Vakarų frontą. Kovo, balandžio, gegužės, birželio, liepos mėnesiais Vokietija organizavo stambius puolimus, norėdama pasiekti lemiamą persilaužimą Vakarų fronte, tačiau Antantė ir į jos gretas įstojusios JAV sugebėjo atremti puolimą bei pradėti kontrataką, palaužusią vokiečių gynybą.

Pastarieji įvykiai parodė Vokietijos kariuomenės galią, kuriai įveikti reikėjo trijų valstybių pastangų. Dėl to 1919 m. birželio 28 d. pasirašyta Versalio sutartis turėjo panaikinti Vokietijos karinę grėsmę ir užtikrinti taiką Europoje. Tačiau racionaliai mąstantys Paryžiaus taikos konferencijos vadovai Davidas Lloydas George'as, Georges Clemenceau ir Woodrow Wilsonas nesitikėjo, kad jų nustatytas taisykles sulaužys egocentrikas ir demagogas Adolfas Hitleris. Šiai problemai nagrinėti dalį savo knygos "Diplomatija" skiria JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris.

Versalio taikos žlugimas

A.Hitlerio karjeros šuoliui nuo Vokietijos kanclerio iki diktatoriaus prireikė pusantrų metų. Nors per šį laikotarpį Vokietija pasitraukė iš Nusiginklavimo konferencijos ir Tautų Sąjungos, tačiau tokie radikalūs pokyčiai to meto Vakarų demokratinių valstybių nepaskatino imtis ryžtingų priemonių.

A.Hitlerio siekis didinti Vokietijos kariuomenę ir taip pažeisti Versalio sutartį atskleidė prieštaravimus tarp Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos, kuriais sumaniai pasinaudojo diktatorius. Nors Londonas ir Paryžius palaikė nusiginklavimo idėją ir manė, kad tai geriausias būdas sutramdyti nacistinę Vokietiją, tačiau nederino veiksmų tarpusavyje ir veikė atskirai.

Prancūzija sudarė tarpusavio gynybos sutartis su Lenkija, Čekoslovakija ir Rumunija, tačiau šių valstybių karinė galia kėlė minimalią grėsmę Vokietijai. Įdomu tai, kad sutartys pasirašomos tuo metu, kai prancūzai visas jėgas sutelkia į Mažino linijos statybą ir pradeda laikytis gynybinės strategijos. Kita vertus, ši linija nebuvo statoma ten, kur grėsė realiausias Vokietijos įsiveržimo pavojus (kaip tai atsitiko Pirmojo pasaulinio karo metais) – prie Belgijos sienos.

J.Stalinas suvokė savo valstybės vaidmenį būsimame kare ir dėl to laukė geriausio pasiūlymo.

Nors panaši sutartis buvo sudaryta su Sovietų Sąjunga, tačiau tarpusavio bendradarbiavimą stabdė pasitikėjimo stoka. Padėties dramatizmą atskleidžia ir Stresos konferencija (1935 m. balandžio 14 d.), kurioje dalyvavo Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos vadovai. Jos metu buvo pasmerkti Vokietijos apsiginklavimo ir Austrijos anšliuso siekiai, pasisakyta prieš bet kokius Europos sienų pokyčius, patvirtinti Tautų Sąjungos sankcijas Vokietijos agresijos atveju.

Situacija iš pagrindų pasikeitė, kai 1935 m. birželį Didžioji Britanija ir Vokietija pasirašė susitarimą dėl jūrų laivyno, kuris leido naciams atkurti karinę galią jūrose.

Galutinis Versalio taikos principų žlugimas įvyko tuo metu, kai Italija 1935 m. spalį užpuolė Etiopiją ir Didžioji Britanija bei Prancūzija nesugebėjo įvesti jokių rimtesnių ekonominių ir karinių sankcijų.

Kadangi Italija pagal Stresos konferencijos nutarimus turėjo prisidėti veiksmų, turėjusių užkirsti kelią Austrijos anšliusui, tai Tautų Sąjungos sankcijos ją pastūmėjo Vokietijos link. Šis žingsnis atvėrė kelią demilitarizuotai Reino zonai užėmti, kai 20 tūkst. vokiečių karių neišdrįso pasipriešinti 500 tūkst. Prancūzijos reguliarioji kariuomenė. Tuo metu gimusi ir įgavusį pagreitį nuolaidžiavimo politika Vokietijai leido įteisinti Austrijos prijungimą prie Trečiojo reicho.

Dėl to Miuncheno konferencija (arba suokalbis), kurį sprendė Čekoslovakijos Sudetų krašto prijungimo prie Vokietijos klausimą, atvėrė kelią karui Europoje.

Ne veltui H.Kissingeris teigia: "Grynas paradoksas, kad psichologiškai Miunchenas tapo Hitlerio strategijos duobkasiu. Iki tol Hitleris visada galėjo apeliuoti į demokratinių šalių jaučiamą kaltę dėl Versalio neteisybių; po Miuncheno vieninteliu jo ginklu liko brutali jėga, nes vis dėlto egzistuoja ribos, kurias peržengus netgi tas, kuris labiausiai bijo karo, liaujasi kentęs šantažą."

Stalino strategija

Tenka pripažinti, kad Molotovo – Ribbentropo paktas neatsirado tuščioje vietoje. Taika Europoje po Pirmojo pasaulinio karo buvo kuriama be dviejų galingų valstybių – Rusijos ir Vokietijos. Nors Versalio taikos pasirašymo metu Sovietų Rusijos likimas dėl vykstančio pilietinio karo kabojo ant plauko, tačiau tai mažino kolektyvinio saugumo galimybes.

Rimtu smūgiu kolektyviniam saugumui reikia laikyti JAV izoliacionizmą. Tam, kad Vokietija laikytųsi Versalio taikos sutarties sąlygų turėjo išlikti karo dviem frontais galimybė. Rytuose susikūrusios valstybės tokios grėsmės negalėjo sukelti. Lenkija ambicingai bandė užimti Rusijos vietą, tačiau jos galimybes pervertino tiek Didžioji Britanija, tiek Prancūzija.

Sovietų Sąjungos vaidmuo dėl skelbiamų pasaulinės revoliucijos idėjų kėlė pagrįstą nerimą Rytų Europos valstybėms. A.Hitlerio antikomunistinė retorika akivaizdžiai kėlė grėsmę Josifo Stalino valstybei, nes pagal "Mein Kampf" gyvybinės erdvės plėtra buvo numatyta Rytų kryptimi.

Sovietų Sąjungos diktatorius siekė ne tik pastūmėti savo valstybės sienas tolyn į Vakarus, bet tai pasiekti kuo mažesnėmis sąnaudomis. Vadinasi, J.Stalinas nesiruošė aukoti dėl raudonarmiečių Vakarų demokratijos. Jis puikiai suprato kolektyvinio saugumo žaidimo taisykles ir įvertino Vokietijos galią. Ne veltui 1938 m. spalį po Miuncheno susitarimo Prancūzijos ambasadoriui Maskvoje buvo pasakyti tokie žodžiai: "Vargše mano bičiuli, ką jūs padarėte? Aš nebematau mums kitos išeities, kaip ketvirtą kartą pasidalyti Lenkiją."

1939 m. kovą Didžioji Britanija ėmėsi iniciatyvos garantuoti Rytų Europos valstybių teritorinį vientintisumą. Dėl to tapo aišku, kad Vokietijai užpuolus ben vieną valstybę Londonas paskelbs jai karą. J.Stalinas suprato, kad Didžiosios Britanijos ir Vokietijos kariuomenės susirems anksčiau ir jis turės papildomo laiko pasirengti pergalingam žygiui.

Britų diplomatai padarė tris klaidas. Pirma, pervertino Lenkijos karinę galią. Antra, tikėjosi, kad Prancūzija ir Didžioji Britanija įveiks Vokietiją. Trečia, manė, kad Sovietų Sąjunga laikysis status quo Rytų Europoje.

J.Stalinas suvokė savo valstybės vaidmenį būsimame kare ir dėl to laukė geriausio pasiūlymo. Didžioji Britanija ir Prancūzija negalėjo pasiūlyti Rytų Europos dalybų, o A.Hitleriui reikėjo saugios galimybės užpulti Lenkiją. Tad Sovietų Sąjungai buvo pasiūlytos beveik visos buvusios Rusijos imperijos vakarinės teritorijos.

1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas Molotovo – Ribbentropo paktas. Anot, H.Kissingerio, tiek A.Hitleris, tiek J.Stalinas klydo dėl savo sprendimų. A.Hitleris klydo dėl to, kad Didžioji Britanija ir Prancūzija paaukos Lenkiją ir tęs nuolaidžiavimo politiką bei įteisins jo užkariavimus. J.Stalinas – kad Vokietijos karas su Didžiąja Britanija tęsis ilgai, o A.Hitleris neišdrįs kariauti dviem frontais ir užpulti SSRS.

Pagrindinė katastrofos priežastis – siekis moralinius ir teisinius argumentus priešpriešinti siekiui kariniu būdu plėsti savo įtaką. Didžioji Britanija ir Prancūzija nepelnytai nuvertino savo karinę galią ir pervertino Vokietijos bei Sovietų Sąjungos diktatorių geranoriškumą.

Taip pat pasakojama, kad būtent jie, vedami savo monarcho Josifo (1878–1953), kadaise įveikė piktąjį fašizmo drakoną, norėjusį sunaikinti socialistinį grožį.

Josifas, kaip ir dera Kremliaus valdovui, įkūnijo Bizantijos imperijos politinę tradiciją, tvirtinančią, kad už carą aukščiau yra tik ponas Dievas.

Taigi, 1939 m. rugpjūčio 19 d. sovietų nomenklatūrinis politinio biuro elitas susirinko į socialistines pamaldas pasiklausyti paties Josifo pamokslo. Raudonųjų mišių tema – sandoris, kurį SSRS ir nacistinė Vokietija turėsiančios pasirašyti po keturių dienų.

Šaltai ir rūsčiai nužvelgęs tikinčiuosius ir pasikrapštęs nosį, Josifas prabilo savo ramiu morgo vedėjo balsu. Jis tvirtino, kad karo ir taikos klausimas pasiekęs lemtingą tašką, kuriame viską lemsianti sovietų užimama pozicija: "Esame visiškai įsitikinę, kad jeigu sudarysime tarpusavio pagalbos sutartį su Prancūzija ir Didžiąja Britanija, Vokietija pasitrauks nuo Lenkijos ir sieks "modus vivendi" su Vakarų valstybėmis. Karo bus išvengta, bet tolesni įvykiai gali būti grėsmingi SSRS."

Akimirką patylėjęs ir išpūtęs iš šnervių orą, jis tęsė: "Kita vertus, jei priimsime Vokietijos pasiūlymą, apie kurį jūs žinote, ir nuspręsime pasirašyti su ja nepuolimo paktą, ji, žinoma, puls Lenkiją, tad neišvengiamai įsikiš Prancūzija ir Anglija. Vakarų Europą apims rimti neramumai ir suirutė. Tuomet turėsime puikią galimybę likti konflikto nuošalyje ir planuoti, kada mums tinkamiausia įstoti į karą.

Pastarųjų dvidešimties metų patirtis rodo, kad taikos metu komunistinis judėjimas negali įgyti tokios galios, kad bolševikų partija paimtų valdžią. Šios partijos diktatūra įmanoma, tik kaip didelio karo rezultatas.

Mūsų pasirinkimas aiškus. Turime priimti Vokietijos pasiūlymą ir mandagiai atsakę išsiųsti anglų ir prancūzų misiją namo.

Nesunku numatyti padarinių, kurių sulauksime žengdami šiuo keliu, svarbą. Akivaizdu, kad Lenkija bus sunaikinta anksčiau, nei Anglija ir Prancūzija spės ateiti jai į pagalbą. Šiuo atveju Vokietija užleis mums dalį Lenkijos. Pirmoji nauda, kurią gausime, – mums atiteks Lenkijos dalis iki pat Varšuvos prieigų, taip pat ir Ukrainos Galicija.

Bet tik tuomet, jei Vokietija išeis iš šio karo laimėtoja. Vis dėlto privalome apsvarstyti ne tik jos pergalės, bet ir galimo pralaimėjimo padarinius. Jeigu Vokietija pralaimės, jos sovietizacija taps neišvengiama ir joje bus sudaryta komunistinė vyriausybė. Turime nepamiršti, kad sovietinei Vokietijai grės didelis pavojus, jei šis procesas vyks vokiečiams pralaimėjus trumpą karą. Anglija ir Prancūzija vis dar bus užtektinai stiprios, kad užimtų Berlyną ir sunaikintų sovietinę Vokietiją. Mes negalėsime veiksmingai padėti mūsų draugams bolševikams Vokietijoje.

Taigi mūsų tikslas – kad Vokietija kariautų kiek įmanoma ilgiau, kad Anglija ir Prancūzija pavargtų ir išsektų tiek, kad nebepajėgtų sunaikinti sovietinės Vokietijos.

Mūsų pozicija tokia: išlaikydama neutralitetą ir laukdama savo valandos, SSRS teiks Vokietijai ekonominę pagalbą ir parems žaliavomis ir maistu. Savaime suprantama, mūsų parama neturi peržengti tam tikrų ribų; neprivalome siųsti jiems tiek, kad nusilptų mūsų pačių ekonomika arba armijos galios.

Tuo pat metu privalome skleisti aktyvią komunistinę propagandą anglų ir prancūzų bloke, ypač Prancūzijoje. Turime būti pasirengę tam, kad karo metu šioje šalyje partijai teks atsisakyti legalių veikimo priemonių ir pasitraukti į pogrindį. Žinome, kad jų darbas pareikalaus didelių aukų, bet mūsų draugai prancūzai nedvejos. Jų svarbiausia užduotis bus skaldyti ir demoralizuoti kariuomenę bei policiją. Jei šis parengiamasis darbas bus atliktas tinkamai, bus užtikrintas sovietinės Vokietijos saugumas, o tai prisidės prie pačios Prancūzijos sovietizacijos.

Kad šie planai būtų įgyvendinti, būtina, kad karas tęstųsi kiek įmanoma ilgiau, ir visos jėgos, kurias turime Vakarų Europoje ir Balkanuose, turi būti skirtos šiam tikslui.

Dabar apsvarstykime antrą galimybę, kitaip tariant, vokiečių pergalę. Kai kas mano, kad toks dalykas sukeltų mums rimtą pavojų. Jie iš dalies teisūs, bet būtų klaidinga manyti, kad tas pavojus būtų toks didelis ir artimas, kaip kartais įsivaizduojama.

Jei Vokietija laimės, po karo ji bus per silpna, kad bent jau artimiausią dešimtmetį pradėtų naują konfliktą su SSRS. Jai teks prižiūrėti nugalėtąsias Prancūziją ir Angliją, atgauti jėgas.

Negana to, laimėjusi Vokietija bus įgijusi dideles teritorijas ir daug dešimtmečių užsiėmusi jų eksploatavimu ir bandymu įvesti vokiečių tvarką.

Taigi akivaizdu, kad Vokietija bus per daug užsiėmusi kitur, kad atsigręžtų prieš mus."

Po šios tirados ėjo dar visa pastraipa samprotavimų apie prancūzų komunistų veiklą, o jai pasibaigus garde priešais sakyklą sėdintis nomenklatūrinių paršelių būrys ėmė audringai tuksenti savo priekinėmis kanopėlėmis. Nutrūkus aplodismentams, Josifas užbaigė pamokslą šiais žodžiais:

"Draugai, išdėsčiau jums savo mintis. Kartoju: darbininkų tėvynė SSRS suinteresuota, kad prasidėtų Reicho ir kapitalistinio anglų-prancūzų bloko karas. Reikia padaryti viską, kad jis tęstųsi kuo ilgiau, nes mūsų tikslas nusilpninti abi kariaujančias puses. Dėl šios priežasties būtina sutikti pasirašyti Vokietijos pasiūlytą paktą, o paskui dėti pastangas, kad šis karas, kai tik bus paskelbtas, truktų kuo ilgiau. Privalome kariaujančiose šalyse sustiprinti propagandą, kad karui pasibaigus būtume pasirengę."

Ir paktas buvo pasirašytas. Juo sovietams atiteko dalis Lenkijos, Rumunijos ir, žinoma, Baltijos šalys. Taip pat sovietams turėjo atitekti Suomija. Tiesa, bandymai ją pasisavinti baigėsi nesėkme – tūkstančiai Raudonosios armijos narsuolių sušalo arba buvo užmušti, o SSRS pašalinta iš Tautų Sąjungos.

Kaip paaiškinti tokią periodišką pjautuvo ir kūjo reinkarnaciją? Ieškodami atsakymo nesunkiai nuklystume į teorijas apie slaptas Kremliaus minkštųjų galių operacijas, kuriomis norima reabilituoti sovietinį režimą, atkurti jo geografinę erdvę. Galima postringauti apie sugrįžusią XX a. devintojo dešimtmečio stilistiką, nuo kurios neatsiejami ir Perestroikos akcentai – martioškos Gorbio veidu, ūmai grėsmę praradusių sovietinių jėgos struktūrų uniforma, SSRS herbas. Problemos priežastį įžvelgti jaunųjų dizainerių idėjų seklumoje. Juk prieš pora metų analogišką bukumą demonstravo ir kitos aprangos milžinės, "Zara" kūrėjai, siūlę vaikus rengti dryžuotais koncentracijos stovyklos kalinio marškinėliais su geltona Dovydo žvaigžde ant krūtinės.

Kažin, ar viešai dėvėtume marškinėlius su garsiojo Kubos revoliucionieriaus atvaizdu, jei žinotume, kad jis dėl tūkstančių mirčių kaltas sadistinių polinkių marksistas.

Kad ir kokios būtų tokių nesibaigiančių Vakarų koncernų akibrokštų priežastys, kartkartėmis verta pasižvalgyti ne tik po vitrinas, bet ir į veidrodį. Patikėkite, atsiras tautų, kurios bus šokiruotos ne ką mažiau nei mes, kai žvelgiame į kruvinąjį pjautuvo ir kūjo duetą. Provokuojamai stilizuojama nacių simbolika, vadinamosios arafatkės ar marškinėliai su Che Guevaros atvaizdu, – labai dažnai mums tai tėra egzotiškas akcentas, kurio tikrosios prasmės nė nenutuokiame. Vos atsidūrusios autentiškoje aplinkoje nekaltos arabiškos skarelės ghutros virsta politine deklaracija – demonstruojama parama palestiniečių judėjimui. Kažin, ar viešai dėvėtume marškinėlius su garsiojo Kubos revoliucionieriaus atvaizdu, jei žinotume, kad jis – ne koks apsirūkęs Bobas Marley bendražygis, bet dėl tūkstančių mirčių kaltas sadistinių polinkių marksistas.

Simboliai iš tikrųjų gali būti galinga jėga. Ypač, kai jie paverčiami tik priemone kvailiams suvilioti.

Išryškėjo dvi agresorės

Prieš Lietuvai prarandant nepriklausomybę, jau buvo išryškėjusios dvi agresyvios valstybės – Vokietija ir Sovietų Sąjunga, Molotovo–Ribentropo paktu pasidalijusios Europą įtakos zonomis. Būtent tai sudarė sąlygas Vokietijai 1939 m. rugsėjo 1-ąją užpulti Lenkiją.

"Po septyniolikos dienų tą patį, tik kitoje Lenkijos vietoje, padarė SSRS. Tais pačiais metais ji privertė Baltijos šalis pasirašyti savitarpio pagalbos sutartis, grasindama priešingu atveju tas valstybes užpulti. Kai Estija pasirašė minėtą sutartį, Stalinas pasakė, kad ši valstybė, nors ir buržuazinė, rūpinasi savo piliečiais. Suprask, priėmusi kitokį sprendimą, Estija būtų nukentėjusi. Mat atsisakiusi analogišką sutartį pasirašyti Suomija buvo užpulta. Tiesa, Suomija, nors ir prarado daug savo gyventojų, dalį teritorijos, bet pasipriešinusi ginklu išliko nepriklausoma. SSRS agresyvumas nuo 1939 m. vis augo. SSRS ir dauguma dabartinės Rusijos istorikų teigia, kad jų šalį užpuolė Vokietija. Deja, jie akcentuoja tik patį užpuolimo faktą, tokiu būdu nukreipdami dėmesį nuo to, kad pati SSRS tuo metu klasta ir jėga grobė svetimas teritorijas", – pabrėžė istorikas dr. Algirdas Jakubčionis.

Rengėsi okupacijai

1940 m. pavasarį SSRS nusprendžia užimti ir Baltijos valstybes. Dabartiniai Rusijos istorikai teigia, kad toks planas buvo patvirtintas balandžio pabaigoje. Buvo parengtas tam tikslui pasiekti aplinkybių-sąlygų planas.

"Pirmoji sąlyga – baigti gėdingą ir nuostolingą Sovietų Sąjungai (žuvo apie 170 tūkst. jos karių) karą su Suomija. Antroji – atsižvelgus į šią karčią pamoką, sutelkti prie Baltijos valstybių didžiules karines pajėgas. Prie Lietuvos sienos buvo sutelkta 210–220 tūkst. raudonarmiečių, o mūsų šalis turėjo 28 tūkst. karių kariuomenę (be rezervo). Kartu buvo pasirengta ir tam atvejui, jei Lietuva pasipriešintų okupacijai: Baltarusijos mokykloms teko išsikraustyti iš patalpų, kurios virto ligoninėmis, o tam tikrose teritorijose įrengtos belaisvių stovyklos lietuvių kariams. Žinoma, buvo sukurtas ir įjungimo į SSRS mechanizmas. Beje, apie tą mechanizmą Stalinas komunistinio Internacionalo vadovui Georgiui Dimitrovui (jis vėliau tapo socialistinės Bulgarijos vadovu) sakė: "Mes parengėme tokį planą, kad Baltijos šalys pačios įkris mums į glėbį." Beje, tuo metu Lietuvos kariuomenė važinėjo SSRS pagamintais ZIS markės sunkvežimiais, o užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys nematė jokio pavojaus iš SSRS pusės. Tik Lietuvos ambasadorius Rusijoje Ladas Natkevičius dar balandį rašė apie besikeičiantį SSRS požiūrį į Lietuvą", – sakė istorikas.

Ieškojo priekabių

Visas Lietuvos įjungimo į SSRS planas buvo Liaudies komisarų tarybos pirmininko Viačeslavo Molotovo rankose. Lietuvoje jam  realizuoti buvo paskirtas V.Molotovo pavaduotojas Vladimiras Dekanozovas, atskridęs į Kauną 1940 m. birželio 15-ąją.

SSRS tuo metu klasta ir jėga grobė svetimas teritorijas.

Pasak dr. A.Jakubčionio, iš išlikusių V.Dekanozovo telegramų Maskvai matyti, koks tas planas buvo. Mat telegramose pranešama, pavyzdžiui, apie pasirengimą rinkimams į Liaudies seimą, apie deputatų parinkimą, apie sudaromus rinkimų apylinkių pirmininkų sąrašus ir t.t. Kartu buvo vykdomas ir diplomatinis okupacijos įgyvendinimo planas – bloginti santykius su Lietuva, ieškoti preteksto įteikti Lietuvai ultimatumą.

Lietuvą imta kaltinti antisovietine politika, 1939 m. spalio 10 d. tarpusavio pagalbos sutarties laužymu. Buvo remiamasi įvairiais faktais. Pavyzdžiui, pagal galiojusius Lietuvos įstatymus, iškirtę miškus turėjo išrauti ir kelmus, tačiau raudonarmiečių įgulos, patekusios į Lietuvą pagal jau minėtą sutartį su SSRS ir gavusios joms skirtas miškingas teritorijas, to nedarė – kelmų nerovė. Kai Lietuvos Vyriausybė paragino SSRS laikytis jos įstatymų, tada pastarosios Vyriausybė pareiškė, kad Lietuva ieško priekabių. Tai buvo SSRS diplomatinis žingsnis Lietuvos okupacijos link, vienas iš būdų didinti įtampą.

Būdai įtampai didinti

Įtampai didinti SSRS pasinaudojo ir situacija, kai du jos karinės įgulos Naujojoje Vilnioje kariai pabėgo iš savo dalinių ir kelias paras užtruko pas seseris Savickajas. Tiems kariams sugrįžus į savo dalinius, Lietuva buvo apkaltinta SSRS karių grobimu. Kai Lietuva pati pasisiūlė ištirti šį reikalą – ir tai padarė – į Maskvą buvo iškviestas ministras pirmininkas Antanas Merkys. Atvykęs išgirdo apie esą nedraugišką Lietuvos politiką Sovietų Sąjungos, gražinusios Lietuvai Vilnių, atžvilgiu. Pasak V.Molotovo, nedraugiškumas buvo ir tai, kad SSRS įgulų karių, to į Lietuvą įsileisto Trojos arklio, gyventojai nesutiko miestelių gatvėse su gėlėmis ir vėliavomis.

Lietuva buvo kaltinama ir už tai, kad sudarė su Latvija ir Estija karinę sutartį, nukreiptą prieš SSRS. Priminsime, kad Lietuvos kariuomenėje tuo metu buvo 28 tūkst. karių, Latvijoje – 18, o Estijoje – dar mažiau. Tai ar galėjo ši jėga planuoti užpulti 5 mln. karių SSRS kariuomenę?! Juolab kad Lietuva laikėsi sutarčių, turėjo jau minėtą Savitarpio pagalbos sutartį su SSRS.

"A.Merkys iš Maskvos grįžo visiškai sugniuždytas ir kelias dienas prabuvo savo ūkyje Lapėse. Įtampa tarp SSRS ir Lietuvos augo. Maskvoje likęs J.Urbšys 1940 m. birželio 15-osios išvakarėse, t.y. prieš vidurnaktį, gavo SSRS ultimatumą, kurį Lietuva turėjo įvykdyti per 12 valandų. Tai buvo įžūlus reikalavimas, nes tarptautinėje praktikoje ultimatumams vykdyti buvo duodamos trys keturios paros. Tad Lietuvos Vyriausybės posėdį turėjo surengti šeštadienio naktį. Kodėl būtent birželio 15-osios naktį? Todėl, kad tą dieną buvo suplanuotas Vokietijos kariuomenės paradas užimtos Prancūzijos sostinėje Paryžiuje – būtent ten turėjo būti nukreiptos viso pasaulio akys", – aiškino pašnekovas.

Katastrofiška naktis

Birželio 15-osios naktis Lietuvai buvo katastrofiška. Prezidento Antano Smetonos siūlymas nepriimti ultimatumo buvo atmestas. Vyriausybė su esamu ir buvusiu kariuomenės vadais visus SSRS reikalavimus priėmė: sutiko įleisti į šalį 150 tūkst. raudonarmiečių, pakeisti Vyriausybę, suimti atsistatydinusį SSRS reikalavimu vidaus reikalų ministrą ir iš pareigų atleistą Saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį. Posėdžiavusieji, matyt, galvojo, kad pastaruosius pareigūnus, vykdžiusius Lietuvos Vyriausybės politiką, patys teis dėl jiems SSRS inkriminuojamų nusikaltimų ir, žinoma, išteisins. Deja, naktinio posėdžio dalyviai smarkiai klydo.

A.Smetonai, blaiviai įvertinusiam padėtį ir nusprendusiam palikti šalį, buvo parūpinti reikalingi dokumentai. Prezidentas pasiėmė iš banko savo pinigus, nors sovietai vėliau paskleis gandą, kad A.Smetona pabėgo su paimtais iš valstybės iždo pinigais. Prezidentas, anot Aleksandro Merkelio, paliko šalį, nenorėdamas, kad svetima Lietuvai jėga priverstų jį subolševikinti kraštą. Palikdamas Lietuvą, prezidentas paskyrė ministrą pirmininką A.Merkį laikinai eiti prezidento pareigas. Sovietai netrukus privertė jį pažeisti Lietuvos Konstituciją, t.y. paskirti Justą Paleckį prezidentu, nors laikinai einantis prezidento pareigas negalėjo to daryti.

Prasidėjo agresija

Ar buvo Lietuvos kariuomenė pasirengusi priešintis Raudonajai armijai? "Ne, nebuvo. 1939 m. rudenį Lietuva, pasirašiusi Savitarpio pagalbos sutartį su SSRS, negalvojo apie karinius veiksmus prieš savo sąjungininkę. Juolab kad SSRS toje sutartyje, pagal kurią Lietuva įsileido 20 tūkst. raudonarmiečių, buvo pasižadėjusi ginti mūsų šalį nuo užpuolikų.

Beje, įdomi detalė: SSRS dažnai keisdavo įgulų Lietuvoje karius – vienus įveždavo, kitus išveždavo. Žodžiu, Lietuvos gyventojai jau buvo įpratę prie nuolatinio karinio transporto judėjimo. Tad nelabai reagavo, kai tankų kolona nuo Jonavos birželio 15-ąją po pietų pajudėjo Kauno link ir porą valandų žlegsėjo į laikinąją sostinę. Maža to, birželio 13-ąją, kai Lietuvoje buvo švenčiamos Antaninės, į Gaižiūnus, netoli Jonavos, buvo išmestas trijų karių desantas. Kariai parinko ir pažymėjo plotą, kuriame po kelių dienų pagal parengtą planą galėjo, reikalui esant, nusileisti desantininkai. To neprireikė, nes Lietuva ultimatumą priėmė. Taigi, SSRS agresija prieš Lietuvą prasidėjo jau birželio 13-ąją", – atkreipė dėmesį istorikas.

Agresyvumas niekur nedingo

Ar Lietuvos Vyriausybė pareiškė Maskvai bent protestą dėl ultimatumo? "Arvydas Anušauskas Stanfordo universiteto Huverio instituto archyve, Kazio Bizausko fonde, aptiko tokios telegramos juodraštį. Ar jis tapo originalu, ar pasiekė Maskvoje J.Urbšį – neaišku. O gal J.Urbšys tą telegramą gavo, bet ją sunaikino? Mat lemtingąją Lietuvai naktį jis vis ragino Vyriausybę greičiau pasirašyti SSRS ultimatumą, į tai A.Smetona sureagavo: "Jaunuolis karščiuojasi", – priminė dr. A.Jakubčionis.

Į klausimą, kokias išvadas galime padaryti iš lemtingos Lietuvai 1940 m. birželio 15-osios, istorikas nedvejodamas atsakė: "SSRS – permanentiškai agresyvi valstybė. 1940 m. V.Molotovas tiesiai pasakė – nuo Ivano Rūsčiojo laikų Rusija susigrąžindavo tas žemes, kurios jai kažkada priklausė. Ar nesilaiko šios nuostatos ir dabartinė Rusija, jėga, klasta, ekonominėmis ir kitokiomis priemonėmis atplėšdama iš buvusių SSRS respublikų nemažas teritorijas? Nors Ukraina ir Baltarusija daugmaž savarankiškos, tačiau mes turime būti budrūs ir įvairiais būdais stengtis padėti joms išlikti savarankiškoms, nepasikliaudami vien NATO skėčiu."

Dar tą patį mėnesį Prancūzijoje buvo suformuota ištremtųjų lenkų vyriausybė. Diplomatas ir teisininkas Wladyslawas Raczkiewiczius (1885–1947) tapo prezidentu, o 1920-ųjų Varšuvos mūšio didvyris Wladyslawas Eugeniuszas Sikorskis (1881–1943) – ministru pirmininku. 1940 m. birželį, naciams okupavus Prancūziją, ši vyriausybė persikėlė į Jungtinę Karalystę.

Pačių sovietų ir nacių santykiai tuo metu priminė slaptas dviejų aistringų meilužių atostogas. 1939 m. rugpjūčio 23 d. paktas ne tik leido dviem totalitariniams režimams pasidalyti pusę Europos, bet ir Trečiajam reichui garantavo saugią rytinę sieną, leidžiančią ramiai vykdyti ekspansiją į Vakarus.

Siekiant sustiprinti santykius, vėlesniais metais buvo sudaryta papildomų ekonominių susitarimų, lėmusių nenutrūkstamą SSRS žaliavų srautą į Vokietiją. Tūkstančiai tonų naftos, grūdų, chromo, nikelio ir kitų išteklių traukiniais keliavo į Trečiąjį reichą, taip užtikrindami nesustabdomą nacistinės karo pramonės darbą.

Svarbu ir tai, kad tiek nacizmo, tiek bolševizmo ideologijose itin reikšmingą vietą užėmė konkrečių etninių ir socialinių visuomenės grupių išnaikinimas, turėjęs užtikrinti švarų kelią į naujo žmogaus ir naujos pasaulinės santvarkos gimimą.

1939 m. lapkričio 23 d. vokiečių okupuotos Lenkijos dalyje išleidžiamas įsakas, kad visi vyresni nei 10-ies metų žydai prie drabužių privalo nešioti geltoną Dovydo žvaigždę.

Dienoms bėgant, didžiuosiuose miestuose žydų tautybės asmenys suvaromi į getus, o Lenkijos kaimeliuose ima dygti koncentracijos stovyklos, kuriose pasitikti mirties bus siunčiami ne tik šios šalies, bet ir visos Europos semitai (o kartu ir čigonai, tie patys lenkai, politiniai kaliniai ir kt.).

Vieni pirmųjų Vokietijos žydų į Lenkiją buvo perkelti jau 1940 m. vasario 12 d., prieš dvi tris dienas savo "klasių kovą" pradėjo ir sovietai. Vasario 9–10 d. jie iš savosios Lenkijos dalies į Sibiro gilumą ištrėmė daugiau nei 220 tūkst. žmonių.

Niekas visoje Sovietų Sąjungoje nebuvo labiau apsvaigęs nuo šio politinio meilės nuotykio už bolševikų monarchą Josifą (1878–1953), kuris itin greitai įprato ignoruoti įspėjamuosius pranešimus apie artėjančią vokiečių išdavystę.

Nei savų keliaklupsčiautojų būgštavimai dėl  pasienyje telkiamų nacių pajėgų, nei 1941 m. balandžio 3 d. gautas Winstono Leonardo Spencerio Churchillio (1874–1965) įspėjimas jo nesujaudino.

Net į sovietų šnipo Tokijuje Richardo Sorge's (1895–1944) gegužės 30-osios įspėjimą Josifas numojo ranka. O juk R.Sorge buvo geras vokiečių ambasadoriaus Japonijoje Eugeno Otto (1889–1977) draugas ir jo žmonos meilužis, vadovavęs nemenkam informatorių tinklui.

Visos sovietų caro iliuzijos subliūško 1941 m. birželio 22-ąją, kai beveik 4 mln. karių ir tūkstančiai technikos priemonių trimis kryptimis – Sankt Peterburgo, Maskvos ir Kaukazo užplūdo dvasingąjį darbo žmonių rojų.

Šokiruotas šio fakto, Josifas net kelioms dienoms dingo iš viešojo gyvenimo. Vietoj jo virpančiu balsu sovietų liaudžiai apie prasidėjusį karą pranešė Viačeslavas Molotovas (1890–1986).

Nors ir atsilikdami nuo darbotvarkės, vokiečiai per kelis mėnesius užėmė Brestą, Minską, Lucką, Besarabiją, Smolenską, o 1941 m. rugsėjo 19 d. prie Kijevo vienu manevru apsupo ir paėmė į nelaisvę daugiau nei 660 tūkst. sovietų karių.

Esant tokiai situacijai, Josifas buvo priverstas ieškoti naujų sąjungininkų bei paisyti jų spaudimo. Tai privedė prie 1941 m. liepos 30 d. pakto, pasirašyto tarp W.E.Sikorskio vyriausybės bei Sovietų Sąjungos, kuriuo bolševikai įsipareigojo sukurti Lenkų armijos korpusą.

Šio junginio, sudaryto iš Gulago lageriuose bei NKVD izoliatoriuose kalintų žmonių, vadu W.E.Sikorskis paskiria Wladyslawą Albertą Andersą (1892–1970).

Jo vadovaujamos kariaunos gretose buvo ne tik vyrai, bet ir jų šeimos, moterys, vaikai, karo našlaičiai (ne tik lenkai, bet ir žydai, pvz., Menachemas Beginas (1913–1992) – vėliau šeštasis Izraelio ministras pirmininkas) bei pats tikriausias lokys Wojtekas (1942–1963), turėjęs armijos eilinio statusą.

Iš pradžių nusiųsti į Iraną bei perduoti britų žinion, šie žmonės per kelerius metus nužygiavo tūkstančius kilometrų per Iraką, Palestiną, Egiptą ir Europą iki pat Didžiosios Britanijos. Karyboje ši gentis labiausiai pasižymėjo Italijos kampanijoje, Monte Kasino (1944) mūšyje.

Iš SSRS tąkart pabėgti pasisekė ne visiems. Net 5 tūkst. Lenkijos karininkų buvo dingę tarsi į vandenį. 1943 m. balandį vokiečiai pranešė atradę masinę kapavietę Katynės miške (netoli Smolensko), kurioje, vėlesniais skaičiavimais, aptikta beveik 22 tūkst. nužudytųjų.

Jų gretose buvo ne tik karo belaisviai, karininkai bei policijos pareigūnai, bet ir intelektualai, valdininkai, verslininkai, žemvaldžiai, dvasininkai – visi, kurių egzistavimas, pasak komunizmo doktrinų, neleido išvesti naujos socialistinės žmonijos rūšies. Tarp jų buvo ir Jakubas Wajda (1900–1940), žymaus kino režisieriaus Andrzejaus Witoldo Wajdos (1926–2016) tėvas.

Sovietų valdžios viršūnės iki pat paskutinės dienos neigė savo atsakomybę už šias žudynes bei visaip stengėsi eliminuoti šį įvykį iš istorijos archyvų. Tik paskutinėmis SSRS gyvavimo dienomis Michailas Gorbačiovas (1931) pripažino, kad 22 tūkst. lavonų – bolševikų rankų darbas.

Vis dėlto net ir Nobelio taikos premijos laureatas pasakė ne viską. 1992 m., siekdamas sukompromituoti ir galutinai išstumti M.Gorbačiovą iš politinės arenos, Borisas Jelcinas (1931–2007) padovanojo Lenkijos prezidentui Lechui Walęsai (1943) neįkainojamų istorinių dokumentų paketą. Jų turinys liudija, kad sprendimas nužudyti 22 tūkst. asmenų Katynėje buvo priimtas 1940 m. kovo 5 d. asmenine paties Josifo ir jo politinio biuro iniciatyva.

Atmetę Adolfo Ramanausko-Vanago sulaikymo operacijoje dalyvavusio kagėbisto skundą penki iš septynių Strasbūro teisėjų pabrėžė: represinių struktūrų pėstininkas negali būti atleidžiamas nuo atsakomybės vykdant įsakymus, šiurkščiai pažeidžiančius žmogaus teises, ypač – teisę į gyvybę.

Žinia iš Strasbūro yra svarbi ne vien dėl juridinio, bet ir platesnio konteksto.

Autoritetingasis EŽTT patvirtino analogišką Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimą suteikdamas pastarajam teisinio svarumo. Teisėjai pripažino, kad sovietų represijos turėjo tikslą paveikti lietuvių tautos demografinę padėtį, o partizanai ir jų ryšininkai "atliko esminį vaidmenį saugant tautinį identitetą, kultūrą bei nacionalinę savimonę". Naujausias Strasbūro sprendimas – tik nedidelė pergalė, siekiant tarptautiniu lygiu pripažinti lietuvių tautos naikinimą genocidu. Juolab kad prieš kelerius metus tas pats EŽTT, tiesa, kitų teisėjų valia, kito saugumiečio byloje okupacinių struktūrų veiksmus prieš partizanus traktavo visiškai kitaip. Tačiau vakarykštė žinia iš Strasbūro yra svarbi ne vien dėl juridinio, bet ir platesnio konteksto. Tai argumentas (dar vienas, eilinis!) visiems, dėl klaidingų įsitikinimų neigiantiems pokario rezistencijos esmę. Visiems, postringaujantiems, kad "savi šaudė į savus". Leidykloms, priimančioms rankraščius, kuriuose sąmoningai juodinama pokario partizanų kova. Sovietinės okupacijos žalą kvestionuojantiems politikos marginalams. Ir visiems, mėgstantiems tauzyti apie Lietuvos SSR tariamai patirtą naudą – pastatytas gamyklas, nutiestus kelius ir išnaikintus lauko tualetus, kuri esą atpirko nedideles vietos gyventojų netektis ir patirtus nepatogumus.

Vakaruose Balkanų regiono valstybės Makedonija ir Graikija galų gale užbaigė kelerius metus trukusį lingvistinį ginčą. Tai reiškia, jog Makedonija greitai taps NATO nare ir vienintelė Kremliaus draugė Balkanuose liks Serbija.

Tuo pat metu Rytuose kinai įsisavina vis didesnius Sibiro plotus, ir, tarsi to dar būtų maža, iš šiaurės Rusiją užpuolė baltosios meškos. Mažiausiai 52 lokių batalionas įsiveržė į Baltojo Delfino miestą, esančią Rusijai priklausančioje Naujosios Žemės saloje (Arkties regione).

Pranešama, kad gauruotieji baltagvardiečiai bandė įsiveržti į biurus bei gyvenamąsias patalpas, vaikėsi gyventojus ir puotavo vietos sąvartyne.

Politologai mano, kad agresyvų gyvūnų elgesį skatina klimato atšilimas bei plonėjantis ledas, o komiksų ekspertai teigia, kad lokių agresyvumas – kadaise vykusių branduolinių bandymų padarinys, tačiau kas galėtų paneigti, kad šių gauruotų mielų siaubūnų nefinansuoja George‘as Sorosas (1930)?

Esant tokiai padėčiai, Kremliaus Mordoro vadovybė griebėsi paskutinio šiaudo – ezoterikos. Tūkstančiai Rusijos raganų susirinko tam, kad kartu "įkrautų" Kremliaus carui Vovai energijos, kurios jam net botoksas nebepajėgia suteikti. Kvėpuodamos garuojančiu actu, plakdamos viena kitą šluotkočiais, vyniodamos ant savo kūnų su Zaratustra susisiekti leidžiantį tualetinį popierių arba rėkdamos "Krymas – mūsų!", jos visos klausėsi, kaip vyriausias Rusijos raganių bei burtininkų šefas Vladislavas Surkovas (1964) garsiai baltosiomis eilėmis giedojo savąją mantrą: "Dabar tai – naujo tipo valstybė, kurios neturėjome. Mordoro politinė mašina dar tik didina apsukas ir yra ruošiama ilgam, sunkiam bei įdomiam darbui."

Tai ne pirmas kartas, kai Kremlius specialiose operacijose naudoja ne tik dujas "Naujokėlis", dopingą, Filipo Kirkorovo (1967) dainas bei polonio arbatą, bet ir Hario Poterio pasaulio technologijas.

Somaliečių mituose pasakojama legenda apie Vovos ir JAV prezidento George‘o Walkerio Busho (1946) susitikimą Slovėnijoje 2001-ųjų birželio 16 d. Spaudos konferencijos metu žurnalistų paklaustas, ar Kremliaus caru galima pasitikėti, JAV prezidentas poetiškai atsakė, jog pažvelgęs į caro akis giliai jose išvydo paprasto, patikimo vyruko sielą.

Kas privertė JAV prezidentą ištarti šią keistą, absentu persmelktą frazę? Ar iš tiesų jis prasiskverbė pro ledines buvusio KGB agento akis ir sugebėjo prisiliesti prie jo sielos esybės? Atsakymą pateikė Rusijos spauda. 2006 m. viešai apsireiškė Borisas Ratnikovas (1944), buvęs Boriso Jelcino (1931–2007) apsaugos darbuotojas. Šis veikėjas tikino turįs gebėjimų "skaityti" kitų žmonių mintis.

Pasak B.Ratnikovo, Rusijos slaptosios tarnybos nuo 1980-ųjų iki 1990-ųjų vykdė parapsichologinius tyrimus, kuriuose teko dalyvauti ir jam pačiam. Vėliau dokumentiniuose filmuose B.Ratnikovas pasakojo, kaip jį ir jo šeimą "dvasiškai puola" prie JAV ambasados stovinčios transporto priemonės.

Maža to, šis ponas atskleidė, jog Rusijos tarnybos įvykdžiusios itin slaptą telepatinę operaciją, kurios metu esą pavykę sujaukti prezidento G.W.Busho mintis ir surinkti daug slaptos informacijos, tokiu būdu užkertant kelią piktiems JAV planams (Valstijos ruošėsi sunaikinti visą Rusijos karo industrijos pramonę ir paversti dvasingiausią pasaulio šalį didžiausiu planetos atliekų sąvartynu).

Taip pat B.Ratnikovas prisipažino asmeniškai įsiskverbęs į pirmosios JAV valstybės sekretorės Madeleine Janos Korbel Albright (1937) mintis ir sužinojęs, jog ji pavydi Rusijai gamtinių išteklių.

Ezoterika Kremliui padėjo kovoti ne tik su išorės, bet ir su vidaus priešais. 2004 m. rugsėjo 1 d. čečėnų ekstremistams užėmus Beslano miesto mokyklą ir paėmus įkaitais daugiau nei tūkstantį asmenų (beveik 800 iš jų buvo vaikai), Rusijos specialiosios pajėgos nusprendė vykdyti šturmą. Žuvo 334 žmonės (186 iš jų – vaikai).

2005 m. vasario 25 d. susikūrė pilietinė organizacija "Beslano motinos", vienijanti žuvusių vaikų artimuosius. Ši žmonių grupė kritikavo specialiąsias tarnybas dėl nekompetentingumo ir spaudė nubausti atsakingus asmenis. Taip pat "Beslano motinų" nariai negailėjo kritikos pačiam carui ir reikalavo regiono vadovo galvos.

Netrukus ši organizacija atsidūrė didelį šarlatanavimo stažą turinčio Grigorijaus Petrovičiaus Grabovojaus (1963) taikiklyje. Šis mesijumi pasiskelbęs matematikas bei "Universalaus išganymo" kulto įkūrėjas teigė galįs prikelti mirusiuosius ir pagydyti prisilietimu pačias baisiausias ligas.

Susisiekęs su "Beslano motinomis", jis už gražią sumą pažadėjo prikelti žuvusius vaikus. Dalis "Beslano motinų" atstovių sutiko vykti į Maskvą ir išklausyti šarlatano sąlygų. Šis sprendimas suskaldė nepatogius klausimus keliančią organizaciją ir diskreditavo ją visuomenės akyse.

Tai – ne vieninteliai Kremliaus praktikuojami raganavimo metodai vidaus ir išorės politikoje.

Kad dėl burtų – juokai menki, mums primena Gajaus Julijaus Cezario biografija (100 m. pr. Kr. – 44 pr. Kr.). 58 m. pr. Kr. žymusis romėnas leidosi į žygį prieš svebus, vadovaujamus Ariovisto. Pastarasis mūšio išvakarėse buvo perspėtas nestoti į kovą su romėnais iki prasidės naujas mėnulio ciklas.

Nežinia kaip, bet G.J.Cezaris išgirdo šią žinią ir suprato, jog stoti į kovą reikia dabar pat, mat barbarų prietaringumas jam suteiksiąs milžinišką psichologinį pranašumą. Mūšis, žinoma, baigėsi romėnų pergale, Ariovistas pabėgo, o jo žmona ir dukterys buvo parduotos vergijon.

Atsižvelgiant į šių dienų hibridinio karo tendencijas, reikia konstatuoti faktą, jog kliedesiai, kartu su korupcija, dujomis ir nafta, yra vienas galingiausių Kremliaus režimo ginklų, kuriais reguliariai apšaudoma priešo pasąmonė.

Internetinėje svetainėje www.kgbveikla.lt LGGRTC baigė publikuoti dokumentus apie nusikalstamą Raudonosios armijos veiklą Lietuvoje 1939–1949 metais. Baigiamajame etape atskleidžiami Raudonosios armijos nusikaltimai prieš Lietuvos okupaciją ir iškart po jos.

Kaip pažymi centras, 1939 metai Raudonajai armijai okupavus lenkų užimtą Vilnių ir Vilniaus kraštą, komunistai iškart ėmėsi įvedinėti sovietinę santvarką. Iki Lietuvos kariuomenei įžengiant į Vilnių buvo suimti ir išsiųsti į Rusiją 352 Vilniaus krašto politiniai ir visuomeniniai veikėjai.

Anot pranešimo, 1939 metų spalio 10 dieną Sovietų Sąjunga šantažu, grasindama Vilnių atiduoti Baltarusijai, privertė Lietuvą pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį. Dėl grąžinto Vilniaus Lietuvos Vyriausybė buvo priversta į Lietuvos teritoriją įsileisti ir SSRS kariuomenę.

Tik pasirašius sutartį prasidėjo Vilniaus krašto turto – gamyklų įrenginių, baldų, radijo aparatų, geležinkelio linijų elektros stotelių, atsarginių pabėgių, kultūros vertybių iš Vilniaus universiteto bibliotekos, archyvų ir kt. – grobstymas ir gabenimas į Sovietų Sąjungą.

Pasak LGGRTC, apie ruošiamą Lietuvos okupaciją liudija agresyvus ir provokuojamas Raudonosios armijos karių elgesys pasienyje. Ties demarkacijos linija jie skleidė sovietinę propagandą, ragino Lietuvos pasieniečius sukilti prieš savo valdžią, žadėjo, kad Sovietų Sąjunga greit ateis į pagalbą. Prasidėjo lietuvių pasieniečių, taip pat ir paprastų piliečių grobimai, siekiant išgauti žinių apie Lietuvos kariuomenę.

Ypač įtempta padėtis susidarė 1940 metų balandžio mėnesį, kai baigėsi Žiemos karas tarp Sovietų Sąjungos ir Suomijos. Į Lietuvos teritoriją bandyta slapta įvežti didesnį karių skaičių, nei numatyta sutartyje.

Imta vis intensyviau telkti sovietinę kariuomenę prie Lietuvos sienos: iki 1940 metų birželio 10 dienos čia dislokuoti du kavalerijos korpusai, dvylika šaulių divizijų, keturios tankų brigados, iš viso 221 tūkst. karių ir karininkų. Visi šie Lietuvos kariuomenės žvalgybos užfiksuoti faktai rodė, kad sovietai ieško preteksto Lietuvos okupacijai pateisinti, pažymi istorikai.

Anot pranešimo, tai patvirtina ir Rusijos valstybinio karo archyvo dokumentai, kurių fotokopijos saugomos Lietuvos ypatingajame archyve.

„Bylos „3-iosios armijos karinių junginių ir dalinių kovinio darbo Pabaltijo kampanijoje aprašymas“ dokumentai akivaizdžiai paneigia sovietų ir dabartinės Rusijos propagandą apie neva taikų, „savanorišką“ Lietuvos inkorporavimą į SSRS. Iš dokumentų matyti, kad Lietuvos okupacija buvo kruopščiai planuota politinė ir karinė SSRS operacija“, – teigiama pranešime.

Anot jo, jau naktį iš birželio 3-iosios į 4-ąją trečiosios armijos daliniai buvo pakelti pagal pavojaus signalą ir pradėti telkti prie Lietuvos ir Latvijos sienų. Lietuvoje dislokuoti sovietų kariniai daliniai perėjo į kovinę parengtį dar vykstant Lietuvos ir SSRS deryboms. Viename iš dokumentų rašoma, kad tankų brigadai buvo duotas įsakymas užimti Kauno tiltus ir patį Kauno miestą ir išlaikyti jį tol, kol atvyks pagrindinės sovietų kariuomenės pajėgos.

1940 metų birželio 14 dieną sovietų kariuomenė pradėjo Lietuvos, Latvijos ir Estijos oro ir jūrų blokadą. Lietuvos okupaciją turėjo vykdyti dvi armijos – 3-ioji (birželio 17 dieną ji buvo pasiųsta okupuoti Latvijos) ir 11-oji; jas sudarė 13 šaulių divizijų, 1 motorizuotoji šaulių divizija, 4 kavalerijos divizijos ir 6 tankų brigados.

Iš viso prie Baltijos šalių sovietai buvo sutelkę apie 435 tūkst. žmonių, 8 tūkst. pabūklų ir minosvaidžių, daugiau kaip 3 tūkst. tankų. Pasak LGGRTC, birželio 15 naktį Lietuvos vyriausybė buvo priversta priimti ultimatumą, o vidurdienį prasidėjo okupacija.

Lietuvos ypatingosios komisijos, sukurtos spręsti klausimus tarp Lietuvos valstybinių institucijų ir sovietų kariuomenės, dokumentai atskleidžia įvairius sovietų kariškių nusikaltimus: plėšimus, vagystes, smurto, ūkinės ir kitokios žalos atvejus. Iš dokumentų matyti, kad sovietų kariai, nesilaikydami eismo taisyklių, savo technika sukeldavo daug avarijų: kartais Kaune vien per dieną įvykdavo trys eismo įvykiai. Lietuvos muitininkai pranešė, kad sovietų karininkai išveža iš Lietuvos daugybę įvairių prekių (moteriškų drabužių, avalynės, patefonų, primusų, šokolado, sviesto ir kt.).

LGGRTC pranešime taip pat teigia, kad vykdant okupaciją sovietų kariuomenėje buvo padidėjęs savižudybių skaičius.

Laikraštį išsaugojo kaunietis

"Na, vaikeli, tai kas atsitiko Lietuvoje 1991 m. Sausio 13-ąją?" – paklausė šiomis dienomis savo pirmoko mama. "Karas", – nedvejodamas atsakė mažylis, matęs nuotraukose, filmuotuose kadruose tankus, tanketes, kareivius, šautuvus, minias žmonių, žuvusiuosius.

Vaiko lūpomis ištartas žodis "karas" labiau panašus į tiesą, nei "Sausio 13-osios įvykiai", kaip politiškai korektiškai suaugusieji įpratę vadinti didžiulį branduolinį arsenalą turinčios Sovietų Sąjungos agresiją prieš mažą, beginklę, bet labai drąsia tautą, stojusią ginti anuomet dar trapios savo nepriklausomybės.

Kaip į tą agresiją beveik prieš 30 metų sausį reagavo, pavyzdžiui, 1991 m. sausio 18-ąją pasirodęs 44 metus leidžiamas savaitraštis "Russkaja myslj", redaguojamas Irinos Ilovaiskajos?

Priminsime, kad tuomet tai buvo bene pažangiausias laikraštis rusų kalba. Jį išsaugojo kaunietis Jonas Paplauskas.

"Anuomet dirbau Kauno medicinos instituto bibliotekoje, o to instituto mokslinių tyrimų sektoriaus ilgametis vadovas Petras Simaška vėliau man padovanojo jam iš Paryžiaus atsiųstų laikraščių "Russkaja myslj". Tarp jų radau vieną, kurio pusė puslapių vadinosi "Pabaltijo tragedija" ir buvo skirti Sausio agresijai", – pasakojo J.Paplauskas.

Pagal seną scenarijų

Laikraščio pirmajame puslapyje, pačiame jo viršuje, I.Ilovaiskaja rašo apie Lietuvoje Maskvos sukurtą "nacionalinį gelbėjimo komitetą", kuris stengėsi "gelbėti" Lietuvą – 1991 m. sausio 12-osios vakare "nacionalinis gelbėjimo komitetas" pateikė ultimatumą Lietuvai – nedelsiant nutraukti nacionalinio radijo ir televizijos transliacijas. Pagal seną sovietinį scenarijų "komitetas nusprendė" perimti radijo ir televizijos bei TV bokšto kontrolę, paprašęs sovietų ginkluotųjų pajėgų pagalbos. Ir ta "pagalba" buvo tučtuojau suteikta – sausio 13-osios naktį nužudyta keturiolika ir sužeista daugiau nei 1 tūkst. civilių. Tą kruvinąjį sekmadienį "nacionalinis gelbėjimo komitetas", pasinaudodamas užgrobtu radiju ir televiziją, ėmėsi skleisti sovietinę propagandą prieš Lietuvą, įgyvendindamas iš anksto parengtą SSRS vadovų palaimintą planą. Juk neįmanoma patikėti, kad sovietų ginkluotosios pajėgos galėjo vykdyti apsišaukėliško "komiteto" prašymus be išankstinio SSRS vadovybės, įskaitant vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą Michailą Gorbačiovą, pritarimo.

"Lietuva įžengė į išties tragišką savo naujosios istorijos fazę, kai jos vyriausybė prarado priėjimą prie masinės informacijos priemonių", – tame pačiame straipsnyje rašė I.Ilovaiskaja.

Recepto logika

Maskva, kaip rašoma laikraštyje, pasirinko tinkamą momentą agresijai – pasaulis susirūpinęs anuomet kilusiu kariniu konfliktu Persų įlankoje. Tačiau SSRS agresija šį kartą neliko nepastebėta, Beje, tinkamą momentą kariniams Kremlius pasirenka ne pirmą ir ne paskutinį kartą. Prisiminkime, kad ir 1940 m. birželio 15-ąją – ultimatumui ir invazijai į Lietuvą buvo pasirinkta diena, kai visas pasaulio dėmesys buvo sutelktas į Paryžių, kurį birželio 14-ąją užėmė Hitleris.

Nors M.Gorbačiovas nė nemirktelėjęs tvirtino nieko nežinojęs apie agresiją Lietuvoje – tai paneigia laikraščio autorių straipsniai.  M.Gorbačiovo pavaduotojas Genadijus Janajevas tuo pat metu savo vyriausybinėje telegramoje, skirtoje SSRS respublikų ir sričių deputatų taryboms, pagal seną išbandytą sovietinį receptą kvietė solidarumo akcijoms prieš "buržuazinę Lietuvą". Tačiau ir tai nepavyko – tai patvirtina ir laikraštyje pateiktos telegramos M.Gorbačiovui.

Jose įvairūs darbininkų komitetai, profsąjungų atstovai, rašytojai, deputatai išreiškia nepritarimą kariniams SSRS veiksmams Lietuvoje, siūloma išvesti kariuomenę ir net atsistatydinti pačiam M.Gorbačiovui.

Kyšojo melo ausys

Laikraščio 2–9 puslapiuose pateikiama išsami informacija apie agresiją Lietuvoje sausio 9–13 d., o Dmitrijus Volčekas demaskuoja "nacionalinį gelbėjimo komitetą", pateikdamas savo pokalbį telefonu su gen. mjr. Algirdu Naudžiūnu, paslaptingojo "komiteto", kurio narių pavardės nebuvo viešinamos, nariu.

Beje, jis neigė šį šį faktą, melavo apie komiteto sukūrimo ištakas, apie agresiją Lietuvoje. Į D.Volčeko klausimą, kodėl slepiamos "komiteto" narių pavardės, A.Naudžiūnas atsakė: "Todėl, kad pradėta šaudyti į nugaras."

Paprašytas įvertinti Sausio 13-osios įvykius, A.Naudžiūnas sakė, kad karių šautuvuose esą nebuvo tikrų šovinių, kad jiems buvo įsakyta nešaudyti.

Į klausimą, kodėl tuomet tiek civilių aukų Vilniuje, A.Naudžiūnas negalėjo paaiškinti, bet kartu pažymėjo – jei M.Gorbačiovas neįves Lietuvoje prezidentinio valdymo, čia prasidės pilietinis karas, nes "komitetą" įkūrę darbininkai nusiteikę labai ryžtingai.

Pasirodo, darbininkai pasirengę žudyti komunistus, jei tie  aktyviai nesiims gelbėti Lietuvos. Bet kaip tai suprasti? Juk steigiamasis "Gelbėjimo komiteto" susirinkimas vyko būtent pačios komunistų partijos centrinio komiteto pastate, o jo, "komiteto", viešas atstovas Juozas Jermalavičius yra Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto biuro narys. Ir visai ne darbininkas, o profesorius.

M.Gorbačiovas smarkiai apsiriko

Kitas demaskuotas melo pliūpsnis – jau minėtas G.Janajevo kreipimasis į visų sovietų respublikų aukščiausiąsias tarybas, sričių liaudies deputatų tarybas. Laikraštyje pateikiamas Boriso Jelcino, vadovavusio Rusijos federacijos Aukščiausiajai tarybai, sausio 12-osios pareiškimas. Jame SSRS vadovai raginami nenaudoti karinės jėgos Lietuvoje, o viską spręsti derybomis, išvesti karines pajėgas iš Lietuvos.

Prancūzų žurnalistas Žoržas Diupua laikraštyje rašo, kad įvykiai Lietuvoje – tai sunkus M.Gorbačiovo gerbėjų prabudimas, nes jis kaltas ne tik todėl, kad kariškiai čia žudė beginklius žmones, bet ir todėl, kad pats įkvėpė nacionalinį atgimimą Baltijos šalyse. Primenama, kad M.Gorbačiovas tuo metu savo rankose turėjo daugiau valdžios nei Stalinas ar L.Brežnevas – vien todėl, rašoma straipsnyje, jam nepavyks išvengti atsakomybės.

Deja, ši žurnalisto pranašystė neišsipildė iki šiol. Beje, M.Gorbačiovui pavyko išvengti atsakomybės už skerdynes Tbilisyje 1989 m. balandžio 9-ąją, kai už aštuoniolikos civilių žūtį (užkapoti kareiviškais kastuvėliais) visa atsakomybė buvo suversta generolui Radionovui, nors yra žinoma, kad sprendimas įsiveržti į Tbilisį buvo priimtas Maskvoje, kompartijos centriniame aparate.

Ir dar. Pasak vieno iš straipsnių autoriaus Michailo Gellero, sovietai nuo Lenino laikų buvo įpratę užgrobti valdžią ginklu. Prie šio įpročio išsaugojimo Sovietų Sąjungoje prisidėjo gorbomanija – M.Gorbačiovas buvo tikras, kad Vakarams, kaip ir anksčiau, nerūpi nei Lietuva, nei kitos Baltijos šalys. Tačiau jis apsiriko – sovietų agresijai nepritarė tiek pačios SSRS piliečiai (daugybėje miestų vyko protesto mitingai), įvairios organizacijos, tiek užsienio šalys. Maža to, laikraštyje M.Gorbačiovas vadinamas vertu pagyrimo Stalino sūnumi.

Skysta dūmų uždanga

Prieš kruviną susidorojimą 1991-ųjų sausio 13-ąją laikraštyje pasisako buvę politiniai kaliniai Natalja Gorbanevskaja, Vladimiras Bukovskis ir kiti.

Netikėtam sprendimui savo pareiškime Nobelio premijos komitetui pasiryžo Andrejaus Sacharovo našlė Jelena Bonner. Ji, remdamasi Andrejaus Sacharovo valia (jis paliko jai visas teises naudoti jo vardą kilniems tikslams), pareikalavo išbraukti A.Sacharovo pavardę iš Nobelio taikos premijos laureatų sąrašo. Mat, pasak J.Bonner, neįmanoma, kad kovotojo už žmogaus teises vardas būtų šalia M.Gorbačiovo (jis 1990 m. gavo premiją "Už pirmaujantį vaidmenį tarptautinę bendruomenę apėmusiuose taikos procesuose"), kuris yra atsakingas už pralietą kraują Karabache, Tbilisyje, Baku, Ferganoje, Oše ir už agresijos Lietuvoje scenarijų. Beje, jis labai panašus į tragiškų įvykių Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Afganistane scenarijų.

Kai kurių laikraščio straipsnių autoriai SSRS agresiją Lietuvoje vadina tiesiog karu su Lietuvą. Į agresiją reagavo ne tik SSRS miestai, respublikos – protestų prieš agresiją Lietuvoje banga nusirito per JAV, Prancūziją, Vokietiją, Japoniją, Švediją, Austriją, Daniją, Šveicariją, Suomiją, Norvegiją, Bulgariją, Rumuniją ir kt. šalis, o Kanada išreiškė abejones dėl susitarimų su SSRS, įskaitant ir būsimą milijardo vertės kreditą. Žodžiu, Sovietų Sąjungai nepavyko paslėpti senų sovietinių refleksų po krizės Artimuosiuose Rytuose dūmų uždanga.

Įžvalgus buvo vienas "Figaro" apžvalgininkas, parašęs straipsnį į "Russkaja myslj", kad smurtas Lietuvoje – naujos smurto bangos pranašas, grįžimas prie prie tradicinės visiems sovietų vadovams politikos. Juk ir Leninas, 1917 m. "gelbėdamas" Rusijos imperiją, ją vadino "tautų kalėjimu", tačiau pats 1920 m. vėl atidarė tą tautų kalėjimą. "Gelbėdamas" išsiveržusią iš šio kalėjimo Lietuvą, M.Gorbačiovas Sausio agresijos dienomis palaidojo visą paties prieš penkerius metus pradėtą demokratizacijos procesą, vadintą perestroika. Anot Pjero Briansono iš "Liberasion", M.Gorbačiovas, pademonstravo Lietuvoje, kaip veikia senieji sovietų melo ir prievartos mechanizmai.

Komentaras

Prof. Vytautas Landsbergis

Prieš 15 metų visuomeninė organizacija "Sausio 13-osios brolija" išleido Vilniuje puikų, sukrečiantį spaudos ištraukų, dokumentų ir fotografijų albumą "Pasaulis žvelgia į Lietuvą". Tai apie 1991 m.  sovietų karinę ir diversinę – šiandien pasakytume, hibridinę – agresiją prieš nepriklausomybę paskelbusią ir demokratiją kuriančią Lietuvą. Spauda iš visų kontinentų ir šalių reagavo karštai, profesionaliai ir paliko visuotinį liudijimą: karui, kariniam komunistų imperininkų terorui ir nežmoniškumui – ne!

Lietuva turėtų pakartoti šį leidinį ir platinti visose mokyklose, bibliotekose ir skaityklose. Ta proga ir papildyti bent vienu itin svarbiu Europos rusų sąmonės ir sąžinės liudijimu. Paryžiuje pasauliui apie tai bylojo didelis ir įtakingas laikraštis "Russkaja myslj", bemaž visą 1991 m. sausio 18 d. numerį skyręs publikacijoms apie Vilniaus žudynes ir Lietuvos laisvės pergalę. Dabar skelbiama apžvalga tebus nors anonsas, priminimas, žinia, kiek dar neatskleista mūsų visų kelyje į tiesą ir pilietinę brandą.

Ačiū išsaugojusiems ir pateikusiems šį šaltinį. Jis reikalingas visiems. Vakar, šiandien, rytoj.