Dabar tokie laikai, kai visų turi labiau saugotis, nei pasitikėti, kai teisybės geriau neieškoti, permokėtų pinigų nesitikėti susigrąžinti, o pamesto daikto nebesižvalgyti, nes tas kas rado, apsimes neradęs.

Tačiau stebuklų pasitaiko. Ir netgi pačiose netikėčiausiose vietose.

Vieną karštą popietę užsukau į Senąją turgavietę apsipirkti. Čia gėlytės, čia bulvytės, braškės... Maišelių maišeliai. Stabtelėjau ir prie agurkų. Maloni pardavėja pasvėrė kilogramą, atsisveikinome ir išsiskyrėme.

Tik vakare po darbo grįžusi namo tarp visų maišelių pasigedau agurkų. Ir šen ir ten jų ieškau, nėra ir gana. Supratau, jog greičiausiai juos būsiu palikusi ten, kur ir pirkau.

Kitą dieną vėl keliauju į turgų agurkų. Nieko gero nesitikėdama, stabteliu prie vakarykštės pardavėjos ir kaltai klausiu, ar kartais nepalikau agurkų, kuriuos vakar čia nusipirkau.

Pardavėja ramiai klausia, kiek pirkau: kilogramą ar du. Sakau kilogramą.

O ji ramiai aiškina, kad ne aš vienintelė tokia – per dieną pas ją pirkėjai palikę kilogramą pomidorų, ir du maišelius agurkų, kurių viename buvo kilogramas, o kitame – du kilogramai šių daržovių.

Pirmiausia apsidžiaugiau, kad ne aš viena tokia išsiblaškiusi. Dar labiau nudžiugino ir nustebino moters klausimas, ar norėsiu atgauti pinigus, ar ką nors už juos vėl įsigysiu.

Še tau ir turgus. Nei liudininkų, nei viską sekančių kamerų ir toks sąžiningumas. O parduotuvėj net kameroms sekant ne visiems pavyksta įrodyti savo tiesą.