Šiuo nerimu – tiesa, dėl kitos kalbos – pasidalijo Edmundas Jakilaitis. Žinomo žurnalisto įrašas socialiniame tinkle „Facebook“ apie tai, kad rusų kalbos paplitimas Vilniuje jau yra nebetoleruojamas ir kvietimas susigrąžinti sostinę atgręžė veidu į jau įsisenėjusią problemą. Diskusijų banga palietė ir politikų viršūnes. Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis buvo priverstas konstatuoti: tai problema, kurios neįmanoma nepastebėti.

Tuo tarpu pedagogai kalba apie kitą problemą, kurios taip pat neįmanoma nepastebėti: bendraujant vaikams, girdisi vien angliški žodžiai, tiksliau – lietuvių ir anglų kratinys. Daiktus, veiksmus, emocijas moksleiviai (dažniausiai – miestų) įvardija sulietuvindami angliškus žodžius. Todėl jie čytina, straglina, juzina, skrolina, seivina, skipina, šierina, laikina ir t. t. Jiems taip – trumpiau ir emociškai taikliau. Negana to, alfa karta „patobulino“ žodyną dar ir interneto nukaldintais terminais. Sigma, skibidi, bruh, GOAT – nežinodami reikšmės nelabai ir susikalbėsite su vadinamosios prepaauglystės vaikais.

Vaikai nori ir renkasi kalbėti angliškai. Tokia yra nuoga tiesa, kurią mes, suaugusieji, vis dar bandome dangstyti pateisinimų figos lapeliais. Vieni problemos nė neįžvelgia, netgi didžiuojasi, kad jų vaikai moka kalbėti tokia reikalinga kalba. Kiti atlaidūs – neva mėgavimasis anglų kalba yra tarsi stiliaus aksesuaras norint išsiskirti iš bendraamžių. Treti kaltina – esą lietuvių kalbos normos pernelyg griežtos, drausminančios, todėl anglų kalba jiems tampa tarsi išsilaisvinimo forma.

Gal dar yra ir tokių, kurie suvokia: kol auginsime ir mokysime savo vaikus lietuviškai, tol Lietuva neišnyks. Juk taip neseniai išsilaisvinome iš rusakalbiško glėbio, nejau savo valia – į kitą?