Jau pamirštos dienos, kai buvome užrakinti namuose dėl siaučiančio viruso, kai visus darbus atlikome būdami namie nuotoliniu būdu. Tačiau specialistai pastebi, kad liko įprotis daug laiko praleisti namuose ir jis turi rimtų padarinių mūsų sveikatai. Apie judėjimą ir fizinio aktyvumo stoką kalbamės su ergoterapeute Monika Makutiene.

– Kas yra ergoterapija? Ar tai tas pats, kas ir kineziterapija?

– Ergoterapija – kai žmogus skatinamas įsitraukti į prasmingas, tikslingas veiklas. Jų metu siekiama įgyti naujų įgūdžių arba atkurti prarastas funkcijas, kad žmogus galėtų normaliai gyventi. Trumpai tariant, ergoterapija – žingsnis savarankiškumo link. Pagrindinis skirtumas nuo kineziterapijos yra tas, kad per ergoterapiją viskas atliekama per tikslingas veiklas – svarbias žmogui ir padedančias ugdyti reikiamus įgūdžius ar įpročius.

– Kokius metodus taikote atlikdami ergoterapinį gydymą?

– Metodų yra labai daug ir skirtingų. Viskas priklauso nuo asmens amžiaus, jam nustatytos diagnozės, ligos pobūdžio. Kai kurie ergoterapijos užsiėmimai gali būti taikomi net ir virtualiojoje aplinkoje.

– Kada patartumėte apsilankyti pas ergoterapeutą?

– Apsilankyti vertėtų, kai žmogus jaučia, kad yra sumažėjęs jo savarankiškumas atliekant ne tik kasdienę veiklą, bet ir darbe, laisvalaikiu. Tad vienas ženklų – kai asmuo nebegali atlikti kokios nors veiklos, galbūt yra sutrikusi rankų ar kognityvinės funkcijos, susilpnėjusi atmintis, sunku išlaikyti dėmesį ar susikaupti. Tokie sutrikimai trukdo savarankiškai funkcionuoti. Pasitelkę ergoterapiją išsiaiškiname priežastis ir taikome gydymą.

– Kaip patekti pas ergoterapeutą?

– Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančią tvarką, žmogus, jaučiantis, kad kažkas negerai, pirmiausia kreipiasi į savo šeimos gydytoją. Matydamas motorinių funkcijų sutrikimų, gydytojas pacientą siunčia pas fizinės sveikatos specialistus, kurie skiria reabilitacines procedūras, iš kurių viena ir yra ergoterapija. Kadangi tai kompleksinės reabilitacijos dalis, kartu gali būti skiriamos ir kitos procedūros ar užsiėmimai.

– Projekto „Aktyvumas – sveikata“ organizuojamuose seminaruose kalbate apie būtiną fizinį aktyvumą, kodėl taip svarbu apie tai kalbėti?

– Šis išsėtinės sklerozės draugijos „Feniksai“ ir Sporto rėmimo fondo inicijuotas socialinis projektas skirtas fiziniam aktyvumui, jo svarbai sveikatai ir motyvacinėms priemonėms, kaip būti aktyviam. Fizinis aktyvumas ir tikslinga veikla yra pagrindiniai dalykai žmogaus gyvenime – ir dėl motyvacijos, ir dėl judėjimo ir dėl geros emocinės būklės.

Fizinis aktyvumas ir tikslinga veikla yra pagrindiniai dalykai žmogaus gyvenime – ir dėl motyvacijos, ir dėl judėjimo, ir dėl geros emocinės būklės.

– Kas trukdo žmonėms gyventi aktyvų gyvenimą?

– Galbūt šiuo laikotarpiu pats aktualiausias dalykas, dėl kurio sumažėja žmogaus aktyvumas, yra sėdimas darbas ir buvimas namuose. Be abejo, tam didelę įtaką turėjo karantinas, kai žmonės net nevažiuodavo į darbą, viskas vyko namuose – darbas, laisvalaikis. Kalbant apie jaunesniąją kartą, juos labiausiai veikia kompiuterizuotos sistemos, galimybė mokytis nuotoliniu būdu, žaidimai.

– Kokie veiksniai daro didžiausią įtaką kasdieniams žmogaus darbams?

– Yra keli pagrindiniai: fizinis veiksnys, kad žmogus galėtų judėti, taip pat kognityvinės, pažintinės funkcijos, tokios kaip atmintis, dėmesys, suvokimas ar sprendimų priėmimas. Viskas yra svarbu ir susiję, nes jeigu žmogus gali judėti, bet nesuvokia, dėl ko tai gali daryti, tai ir tas judėjimas nebus tikslingas, praras prasmę. Kita dalis yra motorika – mūsų jutiminis pasaulis. Jei išjungtume bent vieną savo jutiminę dalį, sakykime, regą, žmogui būtų žymiai sudėtingiau funkcionuoti aplinkoje, kurioje jis gyvena ir dirba. Be abejo, ir aplinka, kurioje esame, yra be galo skirtinga ir jos pritaikymas žmogui judėti yra labai svarbus.

– Ar dažnai susiduriate su menko fizinio aktyvumo padariniais?

– Gana dažnai, nes, kaip minėjau, mokyklinio amžiaus vaikai vis dažniau ir daugiau sėdi, o ne juda, nes yra mokykla, reikia ruošti namų darbus... Mažėja ir fizinę veiklą skatinančių būrelių arba noras juos lankyti, nes tikrai nedaug vaikų juos lanko. Galbūt ir tėvai nepakankamai pasirūpina savo vaikų fiziniu aktyvumu, nes kūno kultūros pamokų mokykloje tikrai neužtenka. Yra vaikų, kurie lanko daug būrelių, tad gerėja ne tik jų fizinis pasirengimas, bet ir emocinė, psichologinė būklė visai kitokia.

– Ką labiausiai norėtumėte pasakyti, patarti?

– Norėčiau palinkėti, kad neaptingtume, judėtume ir atrastume aktyvių veiklų, kurios mums patinka, nes judėjimas visiems yra be galo svarbus.