Turbūt nedaug Europoje gerovės valstybių, kuriose vidutinę pensiją gaunantys žmonės oficialiai yra skurdžiai.

Tas masinis gyvenimas skurde byloja, kad kažkas tikrai yra ne taip. Kaip matėme iš ekspremjero pavyzdžio, aukštai tūnantieji braižo savo schemutes, dėlioja banknotines paradigmas, plius gauna dvi kriuksinčias algas (Seime+Vyriausybėje) ir apsimetinėja, kad viskas yra gerai – „nesureikšminkime“.

Pernai viešojo sektoriaus „vargdienių“ algos viršijo privataus, ir toliau apsimetinėjama, jog viskas gerai. Jau nukeliavome iki fakto, kad, sakykime, suaugusiųjų mokyklos, kurioje trūksta mokinių, direktorė šalia 5 tūkstančių algos gauna dar ir 14 tūkst. eurų metinę išmoką. Gali išberti tokį kreivą vaizdą regint. Proteziniai biudžetinių išmokų bizniukai virsta kriminalu.

Akivaizdu ir tai, kad viešasis sektorius tapo per didele našta privačiam. Nuo to paprastai prasideda valstybės ekonomikos erozija, kokią ne taip seniai matėme Graikijoje, kurią į bedugnę įstūmė tryliktosios ir keturioliktosios algos už gražias persipūtusio viešojo sektoriaus akis.

Kiauliškiausia, kad skurdo problemą ir lemia metų metus besitęsiantis nomenklatūros negebėjimas racionaliai skirstyti – vieni lobsta nieko neveikdami, o kiti grimzta į juodą skurdą.

Kita vertus, ar pastarieji kada apskritai rūpėjo tiems, kurie sėdi Vilniuje ir raugėja saugodami savo dailiai apmokamą dekoratyvinį etatą, nešantį naudą ne tautai, o tik jiems patiems?

P. S. Gal kas nors žinote, ką veikia ir kam reikalingas Lietuvos kultūros institutas, kuriame pluša 31 darbuotoja ir dar vienas vyras?