V.A.Mocartas ir modernioji genialumo mitologija

2006 metų sausio 27 dieną Zalcburgas ir visa Austrija šventė visų laikų didžiausio austrų menininko Volfgango Amadėjaus Mocarto 250-ąsias gimimo metines. Po Viljamo Šekspyro V.A.Mocartas yra neabejotinai antras didis Europos menininkas, kurio mitas pranoksta jo tikrąją biografiją ir kurio kūryba neatsiejama nuo mito.

Tarp tiesos ir blogio

Amerikiečių antropologas ir kultūros teoretikas Alfredas Luji Krioberis yra pastebėjęs, kad tinkamas kūrybinio genijaus įvertinimas ir Europos genijų galerija tapo įmanomi tik tam tikro kultūros modelio dėka. Politinio, moralinio ir intelektualinio individualizmo kultūroje, kurioje svarbiausiais dalykais laikomi novatoriškumas, su niekuo nesupainiojamas stilius ir kūrybos unikalumas, anksčiau ar vėliau atrandami ypatingo talento žmonės. O vėliau ir jų biografijos. Tiesa, pastarosios gali būti pakoreguotos ir net mitologizuotos.

Leonardas da Vinčis pelnė universalaus kūrėjo vardą ne tik dėl savo kūrybinio genijaus, bet ir dėl savojo laikmečio kultūros modelio, kuris buvo palankus tarp meno ir mokslo balansuojantiems kūrėjams. Viduramžiais menininkai buvo laikomi paprasčiausiais amatininkais ir net jų kūrinių autorystė dažniausiai likdavo nežinoma. Tik renesansinėje Europoje menininkai pradeda pasirašinėti savo kūrinius, o jų socialinis reikšmingumas ir prestižas neįtikėtinai pakyla.

Kita vertus, jei ne Quattrocento (penkioliktojo amžiaus) intelektualinė atmosfera, jei Leonardas būtų gyvenęs kokiais trimis šimtmečiais vėliau, griežtos specializacijos ir profesionalumo epocha jį būtų išjuokusi kaip diletantą. Leonardo iš tikrųjų būta stulbinančio universalumo žmogaus - jis buvo tapytojas, architektas, skulptorius, poetas, matematikas, fizikas, chemikas, inžinierius, navigacijos ir fortifikacijos specialistas.

Ne veltui savo gyvenimo saulėlydyje į Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I tarnybą Leonardas buvo priimtas visų pirma kaip karo inžinierius ir fortifikacijos specialistas, tobulinęs bombardas (ankstyvąsias patrankas, šaudžiusias akmeniniais sviediniais) ir gynybos įrenginius, o tik po to kaip genialus tapytojas.

Jam teko tarnauti ir itin žiauriems, savo klasta ir negailestingumu pagarsėjusiems politikams - vienas jų buvo Leonardą globojęs Čezarė Bordžija. Būtent iš čia Leonardo - naujojo Dedalo, be jokių skrupulų tarnavusio tironams, savo talentą ir paslaugas jiems pardavinėjusio meistro - reputacija, o gal ir moderniojo meistro, profesionalo, galinčio vienu metu tarnauti grožiui ir blogiui (arba tiesai ir blogiui) mitas, nuo kurio lieka tik žingsnis iki daktaro Fausto idėjos.

Tad genijai ir jų galerija reikalingi faustiškai kultūrai - begalinio pažinimo, nesustabdomo eksperimento, technologinio efektyvumo, inovacijos, atpažįstamos autorystės, individualumo, įsiamžinimo istorijoje savo kūriniais ir darbais kultūroje.

Vėlyvi genijų atradimai

Mes žinome, kad labai retai istorinė epocha iškart pripažįsta didį menininką. Paprastai genijai atrandami vėlesniais laikotarpiais. Nieko stulbinančio čia nėra - ir kanonas tampa kanonu tik istorinės distancijos dėka. Johanas Sebastianas Bachas buvo laikomas tiesiog profesionaliu ir geru kompozitoriumi, bet tik ne barokinės muzikos viršūne.

Vienas iš daugelio J.S.Bacho vaikų, antrasis jo sūnus Karlas Filipas Emanuelis Bachas, turėjo visus šansus nukonkuruoti savo tėvą ir patekti į ateities enciklopedijas bei, Andrė Malro žodžiais tariant, mūsų vaizduotės muziejų kaip už jį svarbesnis ir įdomesnis kompozitorius. Tai galėjo įvykti, jei ne romantikų - visų pirma Felikso Mendelsono - J.S.Bacho atradimas ir jų sukurtas mitas. Nuo F.Mendelsono įsigali J.S.Bacho, kaip didžiausio Baroko kompozitoriaus ir net visą barokinę muziką simbolizuojančios figūros, traktavimas.

Didžiojo Delfto meistro Jano Vermejerio nemarioji kūryba liko nežinoma Europai iki XIX amžiaus pabaigos. Piteris de Hochas ilgai buvo laikomas talentingiausiu Delfto tapytoju, o mažai tapęs ir, kad išmaitintų savo didelę šeimą, svetimus paveikslus pardavinėjęs olandas J.Vermejeris prancūzų dailėtyrininkų buvo atrastas kaip genijus, nusileidęs nebent pačiam Rembrantui, tik praėjus dviem šimtams metų po jo mirties.

O ką tada bekalbėti apie labiausiai mitologizuotą ir ilgiausiai nepripažintą Europos genijų - Viljamą Šekspyrą? Jo kūrinių autorystė buvo priskiriama ir kitam Elžbietos epochos genialiam dramaturgui Kristoferiui Marlou, ir filosofui serui Frensiui Beikonui. Net XIX amžiaus Anglijoje, Viktorijos epochoje, buvo atsisakoma tikėti universitetinio išsilavinimo neturėjusio ir neaukštos kilmės aktoriaus galimybėmis parašyti nemirtingus sonetus ir genialias pjeses.

XVIII amžiaus Prancūzijoje šaipytis iš V.Šekspyro tariamo nesugebėjimo atskirti formas ir žanrus tapo gero tono požymiu. Normatyvinė klasicistinė estetika net Volterą ir Moljerą privedė iki atviro tyčiojimosi iš V.Šekspyro. Moljeras buvo šventai įsitikinęs, jog V.Šekspyrui buvo svetimas formos pojūtis ir jog jis neskyrė komedijos nuo tragedijos, o Volteras V.Šekspyrą yra pavadinęs anglų barbaru.

V.Šekspyro vardą kaip naujosios estetikos ir literatūros vėliavą iškėlė didieji vokiečių poetai Johanas Volfgangas fon Gėtė ir Fridrichas Šileris, o vėliau ir kiti vokiečių romantikai. Tiesą sakant, ne anglų literatūros kritikams, o XVIII-XIX amžių vokiečių rašytojams priklauso V.Šekspyro mito - mito pačia geriausia šio žodžio prasme - autorystė.

Be jų būtų neįmanoma įsivaizduoti V.Šekspyro antrojo gimimo kitose Europos literatūrose. Taip pat, kaip daug ką lėmė nesutaikoma ano meto jaunųjų vokiečių rašytojų opozicija klasicistinei dramaturgijai (liaupsintai frankofiliškos vokiečių aristokratijos), leidusi jiems V.Šekspyrą statyti priešpriešiais kultiniams prancūzų dramaturgams.

Pagaliau nepamirškime, kad romantikai sukūrė vienišo, paslaptingo, nuo pilkos agresyvių ir pavydžių vidutinybių masės - „kolektyvinės vidutinybės“, kaip ją pavadino Fridrichas Nyčė, - atitrūkusio ir save išdidžiai izoliavusio genijaus mitą. Šiai romantinei menininko sampratai, kuria daug kas vadovaujasi ir mūsų dienomis, yra viso labo tik du šimtai metų. Tad Europos didieji menininkai ne kieno nors kito, o romantikų ir romantinės istoriografijos bei menotyros buvo perkelti į genijų galeriją.

V.A.Mocarto mitologija

Kas buvo V.A.Mocartas? Pusiau dievas, pusiau gyvulys - kokį jį pavaizdavo Piteris Šeferis savo pjesėje „Amadeus“, o vėliau ir šią pjesę ekranizavęs Milošas Formanas? Griežto ir pedantiško tėvo išgarsintas, bet sykiu ir traumuotas vunderkindas, iš kurio buvo atimta vaikystė? Matematiškai tikslus ir stulbinančios precizijos komponavimo meistras, maskavęsis nerūpestingo ir vėjavaikiško menininko kauke? Nuostabus kompiliatorius, it šarka surankiojęs visus barokinės, o vėliau ir Vienos muzikų perlus bei susiejęs juos į genialią visumą? Per stebuklą išgarsėjęs, o vėliau mitu paverstas tiesiog geras muzikas, kokių ano meto Europos muzikos sostinėje Vienoje tikrai netrūko? Gali būti, kad kiekvienoje šių prielaidų slypi dalis tiesos.

Nesutikčiau su tais V.A.Mocarto gerbėjais, kurie kategoriškai atmeta P.Šeferio pjesėje ir M.Formano filme pateiktą kompozitoriaus asmenybės interpretaciją kaip lėkštą ir netikrovišką. V.A.Mocarto laiškai, kuriuose jis juokauja ir šaiposi iš masoniškų simbolių bei vardų (pats būdamas masonų ložės narys, vėliau paskyręs brolijai savo „Užburtąją fleitą“), anaiptol nebyloja jį buvus didelį rimtuolį ir akademinio sukurpimo kompozitorių. Kita vertus, P.Šeferio pjesė ir M.Formano filmas iš esmės yra ne apie V.A.Mocartą, o apie Antoniją Saljerį.

Štai šio žmogaus atžvilgiu rašytojų sukurta V.A.Mocarto mitologija buvo iš tiesų žiauri ir neteisinga. Net jei ir galima būtų įrodyti A.Saljerį buvus pavyduolį, nėra jokių įrodymų, kad jis nunuodijo ar kaip nors kitaip nužudė V.A.Mocartą. Po Aleksandro Puškino „Mažųjų tragedijų“ publikavimo „Mocartas ir Saljeris“ padarė tokią įtaką muzikantams, kad Rusijoje orkestrai atsisakydavo atlikti A.Saljerio kūrinius.

Iš tikrųjų gi A.Saljerio būta puikaus muzikos specialisto ir pedagogo, paties garsiausio vokalo ir operos pedagogo ano meto Vienoje, pas kurį mokėsi ir L. van Bethovenas, ir Francas Šubertas. Netenka abejoti tuo, kad kaip kompozitorius jis neprilygo V.A.Mocartui. Bet sykiu būtų nerimta neigti, kad jis yra parašęs geros operinės muzikos.

Po V.Šekspyro V.A.Mocartas neabejotinai yra antras didis Europos menininkas, kurio kūrybą tiesiog privalome atskirti nuo biografijos, lydimos legendų, nepatikrinamų spėliojimų bei laisvų interpretacijų šleifo. Priešingu atveju visada rizikuojame nuslysti į faktų pakeitimą nepatikrintomis ir mitologizuotomis interpretacijomis.

Kas slypi už mito?

Akivaizdu, kad didelė ir turtinga biografija yra vienas svarbių moderniojo skonio ir jautrumo poreikių. Ne veltui Chorchė Luisas Borchesas, turėdamas omenyje lordą Džordžą Gordoną Baironą, yra šmaikščiai pasakęs, jog esama rašytojų, kurių biografijos yra įdomesnės už jų kūrybą.

Ši tiesa tikrai netinka V.A.Mocartui. Teko matyti stulbinantį dalyką, kurį pamatęs supratau, kaip lengva kurti ir palaikyti V.A.Mocarto mitologiją. Stokholme esančiame nedideliame ir privačiame, bet labai gerame muzikos istorijos muziejuje aš pamačiau V.A.Mocarto ir L. van Bethoveno partitūrų originalus.

Jie skyrėsi kaip diena ir naktis. L. van Bethoveno partitūra - pribraukyta, nervingai surašyta, primarginta taisymų. Tai tikra įtempto darbo laboratorija, fiksuojanti muzikos gimimą. V.A.Mocarto partitūra savo dvasia priminė jo „Sonata facile“ - ji buvo nuostabiai graži, lengva, skaidri, be jokių pataisų ir pribraukymų.

Suprantu, kad suvokus, jog V.A.Mocartas šitaip iškart rašė ne tik fortepijoninę muziką, bet ir partitūrą orkestrui, bet kurį žmogų, nors kiek išmanantį muziką, turėtų apimti pagarbi baimė, o gal net koks nors siaubo ir pasigėrėjimo mišinys. Bet ne tai man buvo svarbiausia.

Mitai lieka mitais, net jei už jų ir slypi nežemiškas talentas ir įkvėpimas. Iš tiesų išlieka kūriniai. Jie nemeluoja. Muzika nieko neišgalvoja. V.A.Mocarto koncertai fortepijonui ir orkestrui, kaip ir „Jupiterio simfonija“ ar „Rekviem“, yra kažkas, apie ką neverta daug kalbėti ir be ko neįsivaizduojama mūsų estetinė egzistencija ir patirtis.

Daug kalbėti ir kažką įtikinėti reikia apie tuos meno kūrinius, kurie patys savaime, be kritikos ir mitologijos, nepajėgia egzistuoti. O V.A.Mocarto muzika man taip patinka, kad apie ją daug kalbėti yra tas pats, kas neužsičiaupiant komentuoti Rembranto paveikslą, užuot tyliai žiūrėjus į jį. Ji yra stebuklas, kurio reikia visą gyvenimą klausytis. V.A.Mocartas ir kiti Vienos klasikai sukūrė tą skambančią Europos tapatybę, po kurios sunku rimtai traktuoti nūdienos ES funkcionierių kalbas apie naujos Europos tapatybės kūrimo būtinybę.