Visa laimė, kad mūsų Vyriausybės vadas toks stoiškas ir nesureikšmina anei neišsprendžiamų valstybės problemų, anei asmeninių skandalų, kurių nebūtų atlaikiusi jokios kitos save gerbiančios Europos šalies ministro pirmininko kėdė. Ir tai – skiriamoji šios kadencijos premjero žymė.

Iš nežinia kokių tamsybių dugno tyrėjų iškapstyti verslai su ilgomis negrąžintų paskolų uodegomis ir abejotinos reputacijos verslo partneriai ramybės neprideda.

O dar lengvatinė nacionalinio plėtros banko paskola jau einant premjero pareigas, dėl kurios prikibo visi įmanomi valdžios tikrintojai.

Maža to, Seime taip ir nepavyko net „buldozeriu prastumti“ „čekutininkams“ palankaus Baudžiamojo kodekso pakeitimo.

Seimo pirmininko dešinioji ranka, premjero partijos bičiulis, ir tas strigo vietoje, neabejotinai suvokdamas situacijos rimtumą pačiai partijai. O pasiteisino žmonių reakcijomis, dėl jų esą nuspręsta iš dienotvarkės išbraukti pataisų, palankių „čekiukų“ byloje įsivėlusiems politikams, klausimą. Taigi saugiklio, galbūt prireiksiančio ir pačiam premjerui, įsukti nepavyko.

Seimo opozicija rėkia, kad premjeras negalįs toliau eiti pareigų, nes ant jo „krenta galimų korupcinių sandorių bei ryšių šešėlis“. O nedeklaruotos paskolos, interesai ir ryšiai „gali kelti riziką nacionaliniam saugumui“.

Ir dar, dėl visų šitų taip ne laiku išlindusių reikalų ūžia jau ir tauta, kuri nori sureikšminti tai, ko premjeras nesureikšmina.

Štai kodėl vienos dienos atostogos ministrui pirmininkui taip mirtinai reikalingos.