Metų pabaigoje gera žinia Lietuvai – pasirašytas susitarimas su Vokietija dėl brigados dislokavimo Lietuvoje. Tai neabejotinai didina mūsų saugumą, NATO atgrasymo planus padaro realiais ir atveria naujus Lietuvos bei Vokietijos bendradarbiavimo kelius. Pagarba politikams, kurie nuosekliai, nepaisant savųjų pagalių kaišiojimo į ratus, judėjo į priekį ir pasiekė šį tikslą. Padėka pirmiausiai Krašto apsaugos ministrui Arvydui Anušauskui ir kariuomenės vadui Valdemarui Rupšiui, Prezidentui Gitanui Nausėdai ir jų komandoms. Galima ramiau sėsti prie Kūčių stalo ir galvoti apie kitus metus.

Gaila to negalima pasakyti apie Ukrainą, kuri metų pabaigą pasitiks nežinioje, kai pagrindiniai sąjungininkai už Atlanto ir Europoje parodė didesnį šaltį nei atėjusi žiema.

Atrodo pildosi ką tik anapilin išėjusio legendinio JAV diplomato Henry Kissinger įžvalga jo paties knygoje „Diplomatija‘‘, kurioje jis aprašė Europos ir pasaulinius karus nuo XVII amžiaus iki dabartinių laikų. Pagrindinis pasaulio karų ir konfliktų diplomatijos principas – šalys aktyviai puola remti agresoriaus (šiuo atveju Rusijos) užpultą auką (šiuo atveju Ukrainą), tačiau, niekada aukai neduoda laimėti. Pasirodo, niekam kare nereikia nugalėtojo... Reikia išsekinto agresoriaus, apgintos, tačiau nelaimėjusios aukos. Ir tai pasaulio karų istorijos diplomatijoje vadinama „jėgų pusiausvyros‘‘ palaikymu.

„Jėgų pusiausvyra‘‘ įtvirtinama taikos sutartimis, todėl karus laimi ne generolai, o diplomatai. Išskyrus retas išimtis, kaip II Pasaulinis karas, kuris baigėsi agresorės kapituliacija.

Buvo labai nemalonu matyti, kaip šio gruodžio pradžioje Ukrainos prezidentą priėmė Vašingtono Kongresas - jam teko įeiti pro šonines duris... Priminsiu, lygiai prieš metus Volodymyras Zelenskis Kongrese buvo sutiktas kaip didvyris, kuris oriai žengė raudonu kilimu pro paradines duris ir buvo pasveikintas stovinčių kongresmenų bei senatorių ovacijomis. Kiek nuotraukų su pasaulio lyderiais, kokios eilės jų stovėjo prie V. Zelenskio dėl asmenukės.

Kokia žiauri realybė ir kokia trumpa šlovės akimirka... Kaip grįžti į Kyivą be būtinos karinės bei finansinės paramos, nes nesutarę politikai pritrūko laiko ir išėjo švęsti Kalėdų... ir prie paramos Ukrainai klausimo grįš tik kitais metais.

Tas pats nutiko ir Briuselyje, kai sprendimai dėl būtinos ir skubios finansinės paramos Ukrainai po Vengrijos premjero demaršo nusikėlė į kitus metus. Europos Sąjungos vadovai skubiai puolė džiaugtis priimtu sprendimu pradėti narystės Bendrijoje derybas su Ukraina. Puikiai suprantant, kad tai tik simbolinis žingsnis. Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas sužaidė savo partiją, leido priimti simbolinį ir šiuo metu Ukrainai realiai mažai reikšmingą sprendimą, o kirto per esmę – finansus, blokuodamas 50 milijardų eurų skyrimą, iš kurių didžiausia dalis tai paskolos.

Karo nualintai šaliai, kurios kitų metų biudžete užprogramuotas 40 milijardų deficitas, šios JAV ir ES paskolos bei parama yra esminis išgyvenimo šaltinis, ir ne tik karo apkasuose.

O kur dar ginkluotės ir amunicijos poreikis.

Europos Sąjunga ir Europos valstybės skyrė labai daug finansinės ir karinės paramos Ukrainai, ženkliai daugiau nei Amerika. Vokietija Europoje yra absoliutus pagalbos lyderis. Tai rodo pateikti naujausi finansinės ir karinės paramos duomenys. Ir Baltijos šalys pagal paramos dydį nuo BVP yra prie lyderių. Tačiau kyla klausimas, ar taip bus ir kitais metais, ir ar to užteks Ukrainos pergalei, ar tik taikai pasiekti.

Sunku net pagalvoti, su kokia nuotaika prie naujametinio stalo sės Ukrainos prezidentas, kariuomenės vadas ir kariai, taip pat mūsų draugai ukrainiečiai...