Brno ir jo apylinkių mozaika

Savo klajonių metu seniai ir aiškiai suvokiau vieną taisyklę – naujas miestas ar šalis atsiskleidžia tik tada, jei esi tinkamų žmonių draugijoje. Jie tampa savotiškais lakmuso popierėliais, nepažįstamai aplinkai suteikdami visai kitą spalvą. Tad trys dienos, praleistos su paveldo specialistais antrame pagal dydį Čekijos mieste Brno, padovanojo puokštę įspūdžių ir šiam iš pirmo žvilgsnio nelabai išvaizdžiam didmiesčiui, turinčiam 400 000 gyventojų, suteikė papildomo, paprastam turistui dažnai nepastebimo, žavesio.

Pašaliečio pastabos

Atskridusiems į Prahą ir norintiems nuvykti į Brno, tikrai nereikės vargintis. Čekų avialinijos siūlo puikią paslaugą – komfortišką autobusą tiesiai iš oro uosto. Už bilietą į abi puses sumokėję apie 33 litus autobuse jūs būsite nemokamai pavaišintas ne tik gaivinančiais gėrimais, bet ir šaltais užkandžiais.

Trijų valandų kelionė iš sostinės į Brno neprailgsta. Už lango – nuostabus peizažas: kalvos primena Šveicariją, o žydintys geltoni rapsų laukai – Prancūziją. Nedideli tvarkingi čekų namukai, besibūriuojantys šen bei ten, leidžia daryti išvadą, kad šios šalies žmonės nesirgo gigantomanijos liga.

Nors Brno savo istoriją skaičiuoja nuo 1243 metų, jo klestėjimo laikai siejami su XVIII amžiaus viduriu bei XIX amžiaus pradžia, kai čia besikurianti tekstilės pramonė pelnė šiam miestui Vidurio Europos Mančesterio vardą. Tačiau pramonės plėtra ne tik išgarsino miestą, bet ir sunaikino viduramžišką senamiestį. Nors miesto istorija apipinta įvairiausiomis legendomis, dabar centrinėje miesto dalyje puikuojasi tik XVIII-XIX amžių pastatai. Ir jei ne Špilberko karališka pilis, pastatyta dar XIII amžiuje, po penkių šimtmečių tarnavusi politinių kalinių kalėjimu, bei Petrovo kalva su Šv.Petro ir Povilo katedra, miestas atrodytų gana monotoniškai. Gal visai kitaip jį matė Mendelis, kurdamas savo paveldėjimo teoriją, ar Milanas Kundera, rašydamas čia pirmąsias savo noveles. Tačiau man Brno pasirodė šiek tiek provincialus. Tuo labiau kad jo gyventojai – gana ramūs žmonės. Sėdėdama lauko kavinėje ir stebėdama praeivius, stebėjausi jų pilka apranga ir savotišku vidiniu susikaupimu.

Parduotuvių vitrinos taip pat alsuoja slavišku charakteriu – visko daug, viskas marga ir, mūsų akimis žiūrint, trūksta dizainerio rankos.

Tačiau Brno paperka savo žaluma. Šiame mieste yra ir pirmasis Europos žemyne miesto parkas. Liepų ir kaštonų alėjų pavėsyje įsikūrusiose lauko kavinukėse daug studentų, mat Brno yra net šeši universitetai. Kainos kavinėse tikrai nedidelės. Restorane už dvigubai didesnę porciją pagrindinio patiekalo čia sumoki vos 12 litų. Sunkiai sekasi sudoroti tokį maisto kiekį, ypač jei pietus pradedi nuo ypatingai gardžios česnakų sriubos, kurios besilankantiems Čekijoje tikrai verta paragauti.

Trijų žvaigždučių viešbutis, kuriame tenka apsistoti, prašyte prašosi remonto. Viskas čia alsuoja sovietmečiu, pradedant nuo lifto iki vonios bei apvarvėjusių kambario sienų. Guodžia tik tai, kad kambaryje, už kurį reikia mokėti 100 litų, teks praleisti nedaug laiko. Kitaip grėstų depresija...

Modernizmo ištakose

Iš dešimties UNESCO paveldo sąraše esančių Čekijos objektų, vienas yra ir pačiame Brno mieste. Tai avangardinė garsaus vokiečių architekto Liudvigo Mies der Rohe 1929 metais suprojektuota Tugendhato vila, tapusi moderniosios architektūros prototipu. Dar 1928 metais Mies der Rohe rašė, kad architektūra yra žmogaus gynimosi nuo pasaulio ir stengimosi jį užkovoti išraiška. Tai yra dvasinio apsisprendimo atspindys erdvėje. Todėl savo kūryboje architektas stengėsi suderinti paprastumą, aiškumą ir darnos su gamta principus.

Kai 1927 metais Brno tekstilės magnatų palikuonys Greta Veis ir Fricas Tugendhatas nutarė prieš susituokdami pasistatyti namus, jie sunkiai įsivaizdavo savo būsimą būstą. Gretą baugino idėja apie figūrėlių ir užklotų prikimštus kambarius, o Fricas svajojo apie aiškios paprastos formos erdvų būstą. Apžiūrėjus šį 3000 kvadratinių gyvenamo ploto turintį namą, nelieka abejonių, kad užsakovų svajonės buvo įgyvendintos su kaupu. Vila įsikūrusi nuostabiame prabangių XIX amžiaus namų, apaugusių šimtamečiais medžiais, kvartale. Ir pirmas jos vaizdas nuvilia. Balkšva, neišvaizdi dėžutė. Pasirodo, patenkame į viršutinį aukštą, kuriame trys erdvūs miegamieji (atskiri kiekvienam sutuoktiniui ir vaikams), auklės kambarėlis ir vienintelis visame pastate vonios kambarys. Šis aukštas didelio įspūdžio taip pat nepalieka. Bet, užlipęs į kitą aukštą, kuriame vienoje didžiulėje erdvėje telpa svetainė, biblioteka, valgomasis ir poilsio kambarys, sustingsti. Visos šio aukšto sienos yra stiklinės. Pro jas matosi puiki viso miesto panorama. Vasarą langai įleidžiami į pirmą aukštą ir pojūtis, kad esi uždaroje erdvėje, o ne lauke - dingsta. Harmoniją su gamta sustiprina stikline siena atskirtas žiemos sodas – tikra sodrios žalumos oazė.

Įspūdingoje erdvėje vos keletas modernių baldų ir nė vieno paveikslo. Juos atstoja penkių metrų onikso plokštuma iš Maroko ir vienintelė skulptūra. Apskritą stalą galima padidinti, kad aplink jį susėstų 24 žmonės. Tik gaila, kad šeima savo viloje svečius priiminėti galėjo vos aštuonerius metus. Karas privertė žydų kilmės sutuoktinius emigruoti. Vėliau šiame pastate buvo viešbutis, vaikų darželis ir galiausiai muziejus. Jį išties verta pamatyti. Bent jau tam, kad įsivaizduotum, kokia buvo mūsų gyvenamųjų kvartalų “dėžučių“ prosenelė – elegantiška, žavi ir nepakartojama.

Pilių kraštas

Lankantis Čekijoje, miestų apžiūra tikrai neverta apsiriboti. Reikia neužmiršti, kad šio krašto tikrieji perliukai – tai viduramžių pilys, pasislėpusios slėniuose ar stūkstančios ant uolų. Jų Čekijoje yra net apie tūkstantį ir 150 iš jų yra atviros lankytojams. Netoli Brno galima aplankyti tarp miškų pasislėpusią Pernšteino pilį – tikrą lobį kinematografininkams. Geresnių dekoracijų pasakoms inscenizuoti sunku būtų ir sugalvoti. Pilis, pradėta statyti dar XII amžiuje ir išgyvenusi daugybės architektūrinių stilių transformacijas, ne tik pritrenkia savo autentiškumu, paslaptingumu bei 65 kambarių dekoru, bet ir gidų sugebėjimu nepasiklysti žemų koridorių labirintuose. Tik apsilankęs joje pradedi suprasti, kodėl pavieniai lankytojai čia neįleidžiami. Atvykęs turistas gali pasirinkti dviejų arba penkių valandų turą po pilį arba specialų pasivaikščiojimą pilies stogais. Tik jau po dviejų valandų įspūdžių tiek daug, kad negali įsivaizduoti, kaip galima ištverti penkių valandų turą. Ir dar sunkiau suvokti, kam tiek daug kambarių buvo reikalinga iki 1944 metų čia gyvenusiems pilies savininkams.