Gento simboliai – kartuvių virvė ir gėlės

Kiekvienas miestas savo istorijoje išgyvena “aukso amžių“. Ketvirtas pagal dydį Belgijos miestas Gentas, turintis 250 tūkstančių gyventojų, gali didžiuotis, kad vėlyvaisiais viduramžiais savo dydžiu ir svarba jį lenkė tik Paryžius. Čia klestėjusi tekstilės pramonė miestą ne tik išgarsino, bet ir padarė labai turtingą. Ištaigingų senovinių pastatų gausa ir modernaus gyvenimo ritmas, dvi viduramžiškos pilys ir 19 muziejų į šį Flandrijos perlu vadinamą miestą traukia begales turistų.

Po miestą – laivu

Apžiūrėti Gento senamiestį galima keliais būdais: pėstute, dviračiu, arkliais kinkytoje karietoje ir laivu. Ir jeigu tik oras leidžia, aš siūlyčiau nepagailėti penkių eurų ir sėsti į vieną iš valčių, kursuojančių dviem Gento upėmis. Laukti jums tikrai neteks, nes jei yra kokie šeši klientai, laivelis pajudės savo įprastu maršrutu. Mūsų vadovė Ana, kuri pati vairavo laivelį, apie savo gimtąjį miestą pasakojo keturiomis kalbomis – olandų, prancūzų, vokiečių ir anglų. Mergina, ką tik baigusi Antverpeno universitetą, sužinojusi, kad mes iš Lietuvos, į mus prabilo ir rusiškai. Prisipažino, kad už valandą darbo ji gauna vos 6 eurus, bet didžiąją jos pelno dalį sudaro turistų paliekami arbatpinigiai.

Visos 45 minutes trunkančios ekskursijos prasideda vienoje iš dviejų gatvių Graslei ir Koornlei, nusitiesusių palei senąjį Gento uostą. Graslei pavadinimas reiškė “vaistažolių ir daržovių gatvė“, o Koornlei – “kviečių gatvė“. Jie byloja apie produktus, kuriais buvo prekiaujama šiose vietose. Nuo namų fasadų, kurių seniausias išlikęs iš XII amžiaus, negali atitraukti akių. Jie tiesiog užburia savo grakščiomis formomis. Kiek tolėliau vienoje upės pusėje matyti buvęs mėsos halės pastatas, kuriame dabar įrengtos šiuolaikiškos parduotuvės ir restoranas. Kitoje pusėje – buvęs žuvų turgus, pastatytas 1689 metais. Jo barokišką fasadą puošią trys skulptūros. Viena vaizduoja jūrų dievą Neptūną, o kitos dvi – Gentą kertančias upes Šyltą ir Lysą. Deja, šis pastatas stovi tuščias. Jis vis laukia investuotojo, kuris restauravimui nepagailėtų mažiausiai 12 milijonų eurų.

Praplaukiame žymiuosius Grafų rūmus – senovinę pilkų bokštelių pilį, kuri kadaise buvo Gento didiko rezidencija, vėliau tapusi Teisingumo rūmais, dar vėliau – kalėjimu, o galiausiai ginklų ir kankinimo instrumentų muziejumi.

Gražiausias Gento vaizdas atsiveria nuo Švento Mykolo tilto, mat čia iškart gali pamatyti tris gotikines bažnyčias. Pats tiltas ir šalia esantis pašto pastatas statyti 1913 metais Gente turėjusios vykti pasaulinės prekybos parodos garbei (deja, pirmasis pasaulinis karas pakoregavo parodos rengėjų planus). Dabar senasis paštas, puikiai derantis prie kitų senamiesčio pastatų architektūros, yra tapęs moderniu prekybos centru.

Ekskursijos po turgus

Gente jautiesi lyg pakliuvęs į gėlių karalystę. Gėlės čia žydi visur. Jos ne tik loveliuose ant palangių, bet jomis padabintos visos krantinės ir gatvės žibintai. Pasirodo, kad Gentas vadinamas Belgijos gėlių sostine. Gento regione gyvenantys gėlininkai savo begonijas ir azalijas eksportuoja į daugybę pasaulio šalių, o kartą per penkerius metus mieste organizuojama didžiulė gėlių paroda.

Viena didžiausių atrakcijų Gente – pasivaikščiojimas po turgus. Turizmo centras net organizuoja specialias ekskursijas sekmadienio rytą po penkis Gento turgus – paukščių, gėlių, daržovių ir vaisių, amatų bei sendaikčių turgų, dažnai Europoje vadinamą “blusų turgumi“.

Nors Gente lankėmės penktadienį, pasivaikščiojimą po sendaikčių turgų turėjome ir mes. Senoviniai gramofonai, variniai ir sidabriniai indai, senos lėlės ir dėvėti rūbai, išdėlioti ant paklodžių, nori nenori traukia akis, kaip ir patys pardavėjai. Gente yra ir speciali aikštė, kuri taip ir vadinasi – Penktadienio turgaus aikštė. Ji šiek tiek primena mūsų Gariūnus, tik aplinkinių pastatų senoviniai fasadai, išlikę net iš XV amžiaus, suteikia visai turgaus atmosferai didingumo. Ne mažiau įspūdingas ir amžiaus pradžios art noveou stiliumi pastatytas socialistų prekybos profsąjungos pastatas. Aplink aikštę išsirikiavusios lauko kavinukės, kuriose solidaus amžiaus miestiečiai geria kavą, alų ar portveiną ir ramiai šnekučiuojasi apie gyvenimą. Nors belgai laikoma daugiausiai pasaulyje portveino išgeriančia tauta, vis dėlto lankantis šioje šalyje verta paragauti vietinio alaus. Belgijoje gaminama daugiau kaip 450 įvairių alaus rūšių. Teigiama, kad dvidešimto amžiaus pradžioje Belgijoje buvo daugiau aludarių negu kaimų ir neretai vietos aludaris buvo išrenkamas meru.

Gento gyventojai didžiuojasi pravardžiuojami “stropke“ vardu. Stropkė – tai apvali virvės, kurią žmogui uždėdavo prieš pakardami, dalis. Šis Gento gyventojų pavadinimas kilo iš tų laikų, kai 1537 metais išdidūs miestiečiai atsisakė imperatoriui Čarliui V mokėti didesnius mokesčius, skirtus karui su Prancūzijos karaliumi. Užpykęs imperatorius ne tik sugriovė miesto sienas ir atėmė tam tikras privilegijas iš miesto, bet ir liepė įžymiausiems ir garbingiausiems miesto piliečiams melsti atleidimo bei prisistatyti prieš jį su virve ant kaklo, simbolizuojančia, kad, karaliui paliepus, jie pasiryžę būti pakarti. Nuo tada Gento maištaujantiems gyventojams ir prigijo “stropkės“ vardas.

Nuotakos nosinaitė

Su malonumu svečiose šalyse stebiu žmones. Jie kiekvienam miestui suteikia gyvybės ir sukuria tam tikrą nuotaiką. Gento gatvėse gali sutikti įvairiausių žmonių. Daug jų vedžiojasi šunis. Ne veltui Belgijos gyventojai iš visų Europos Sąjungos šalių yra pirmi pagal namuose laikomų kačių ir šunų skaičių.

Mano dėmesį patraukė ir jaunavedžių pora. Pagalvojau, ar ir ši moderni nuotaka turi nosinaitę? Juk seniau kiekviena ištekanti belgų mergina turėdavo nosinaitę, ant kurios būdavo išsiuvinėtas jos vardas. Po vestuvių ši nosinaitė dažnai būdavo įrėminama ir pakabinama ant sienos iki to laiko, kol ištekėdavo kita šeimos moteris – sesuo ar duktė. Dažnai tokia nosinaitė kaip simbolinis šeimos turtas būdavo perduodamas iš kartos į kartą.

Kitas gražus belgiškų vestuvių akcentas susijęs su nuotakos gėlių puokšte. Prieš įeidama į bažnyčią, ji ištraukdavo vieną gėlę iš puokštės ir atiduodavo savo mamai. Po sutuoktuvių ceremonijos jaunoji dar vieną puokštės žiedą padovanodavo savo anytai. Visa ši procedūra simbolizuodavo šeimų susijungimą.

Tiesa, Belgija 2003 metais tapo antra šalimi pasaulyje (po Olandijos), kurioje santuoką gali registruoti ir tos pačios lyties atstovai. Apribojimas yra tik toks, kad homoseksualiems sutuoktiniams neleidžiama įsivaikinti vaikų. Per pirmus metus po gėjų santuokos legalizavimo užregistruota 300 tokių santuokų. Tais sudaro 1,2 procento visų Belgijoje registruotų sutuoktuvių.