Gražiausios Graikijos salos

Kaip Lietuva garsėja savo ežerais, taip Graikija - savo salomis. Jų yra daugiau nei du tūkstančiai. Ir kiekviena turi savo ypatingą, nepakartojamą, savaip kerintį veidą. Lietuviai savaitgalį keliauja “į sodą“, o dažnas graikas pailsėti vyksta “į kaimą“, taip jie vadina savo namukus vienoje salų. Kreta ir Rodosas lietuviams jau pažįstami mūsiškų kelionių agentūrų dėka. Bet, pasitaikius galimybei, verta apsilankyti mažesnėse Graikijos salose ir atrasti vis kitokį šios šalies grožį.

Į Hydrą – tik be aukštakulnių

Hidra senovės graikų mitologijoje buvo vadinamas daugiagalvis slibinas gyvatės liemeniu, kurį nukovė Heraklis. Tikima, kad nedidukė, vos 48 kvadratinių kilometrų sala, kurią greitaeigiu keltu iš Atėnų galima pasiekti per pusantros valandos, buvo šios mitologinės būtybės buveinė. Dabar ši 23 kilometrų ilgio ir vos 5 kilometrus plačiausioje vietoje siekianti siela – valstybės saugomas paminklas.

Prieš išvykstant į salą, mano draugė Nikoleta perspėjo, kad aučiausi tik patogią avalynę. Ir atvykusi į Hydrą, supratau kodėl. Čia nėra jokių mašinų, mopedų ar kitų modernių transporto priemonių. Jos paprasčiausiai uždraustos. Pagrindiniai “vežėjai“ ir “nešikai“ yra asilai. Tad užklydusio turisto manta į nedidukus baltučius viešbutėlius bus nugabenta išpuoštu asiliuku. Statybos darbams taip pat naudojami asilai, tik jie tvirtesni, gerai įmitę ir įpratinti gabenti statybos priemones. Teko girdėti, kad viena mašina šioje saloje vis dėlto yra. Tai - šiukšliavežė, bet nė vienam turistui jos dar nepavyko pamatyti...

Uolėta Hydra kažkada buvo apaugusi pušų miškais, čia buvo ir nemažai gėlo vandens šaltinių. Tačiau turkų okupacijos metu miškai buvo iškirsti – laivų statybai ir kurui. Šaltiniai išdžiūvo, ir dabar į šią uolėtą salą gėlas vanduo gabenamas specialiais tanklaiviais.

Nors Hydra nedidukė, tačiau Graikijos istorijoje ji įrašė savo garbingą puslapį. Per Graikijos nepriklausomybės karą prieš turkus 1821 metais sala prisidėjo 130 laivų laivynu! O nuo to laiko padovanojo savo šaliai vieną prezidentą, penkis premjerus ir būrį ministrų.

Dabar šioje saloje gyvena apie 3000 gyventojų. Tai įvairiatautė bendruomenė. 1950 metais, kai šią šalį “atrado“ filmų kūrėjai ir rašytojai, čia būstą įsirengė nemažas būrys Europos intelektualų. Gal todėl šioje saloje ir dabar veikia literatų klubas, o turistams siūlomos neįprastos atostogos su akvarelės pamokomis ir fotografijų gamtoje kursais.

Graikijoje egzistuoja įstatymas, kad valstybės saugomose teritorijose, atstatant pastatą ar statant naują, būtina atsižvelgti į tos vietos planus, sudarytus net 1700 metais. Hydros architektūra patvirtina, kad graikai laikosi savų įstatymų. Pagrindinio miestelio, irgi Hydra vadinamo, grįstomis gatvelėmis malonu pasivaikščioti tarp senovinių vilų, daugelyje kurių įrengti privatūs viešbutukai. Kainos čia ne pačios mažiausios. Jei jus užtiko audra ir keltai į Atėnus nevyksta, vasarą teks paaukoti iki 250 eurų už nakvynę. Tiesa, žiemą kainos kiek prieinamesnės. Už tą patį būstą mokėsite 90 eurų.

Šioje saloje supranti, kad graikai – religinga tauta. Graikų ortodoksų bažnyčia čia turi didelę įtaką. Miestelio centre – ištaigingas Mergelės Marijos ėmimo į dangų vienuolynas. Dar vienas – pranašo Elijo vienuolynas – stūkso ant aukščiausios salos kalvos, Erosu vadinamos. Yra ir dar keli vienuolynai bei gausybė privačių šeimyninių koplytėlių, kurios nėra atviros pašaliečiams. Hydroje teko lankytis sekmadienį, tai pasijutau lyg patekusi į varpų muzikos koncertą. Visą dieną ,vos nustojus skambėti vienam varpui, jo melodiją atkartodavo kiti, skelbdami paprastiems Žemės gyventojams apie dangišką karalystę.

Pasivaikščiojimas uolėtomis Hydros pakrantėmis besidairant į neįtikėtiną jūros mėlį – vienintelis nemokamas malonumas saloje. Į akis krenta gausybė kačių, kurios, atrodo, taip ir prašosi paglostomos. Draugė įspėja – jų kailyje pilna blusų, o pačios katės agresyvios ir kandžiojasi. Numalšinu savo nežinia kodėl sustiprėjusią meilę gyvūnams ir nutariu nerizikuoti. Juk manęs dar laukia kitos Graikijos salos.

Mykonos sala – gyvenimas atviruke

Ši Graikijos sala yra ne mažiau žinoma nei Ispanijos Ibiza. Jau laivui artėjant į prieplauką, pasijunti keistai. Prieš tave – gyvas atvirukas. Baltučiai nameliai mėlynomis langinėmis, įrėminti violetinių gėlių girliandomis, į eilę ant kalvos išsirikiavę vėjo malūnai, daugybė bažnytėlių, lauko kavinės ant jūros kranto ir gatve iškilmingai žingsniuojantys pelikanai.

Mykonos sala yra įgijusi gėjų vasaros sostinės vardą. Tai ne visai tiesa. Homoseksualų čia daug, bet pasaulio turtingieji ir įžymieji taip pat yra pamėgę šią salą. Tai skausmingai suvoki žvilgtelėjęs į kavinių siūlomų patiekalų kainas.

Kadaise ši sala buvo labai neturtinga. Vietos gyventojai vertėsi žvejyba, laivų statyba ir paukščių veisimu. Nuo šeštojo dešimtmečio suklestėjusi turizmo industrija apvertė viską aukštyn kojom. Bet ekonomikos bumo atneštas pelnas negali visiškai užglaistyti senųjų salos gyventojų nostalgijos praėjusiems ramiems laikams.

Graikų mitologija kaip kiekvieną, taip ir šią salą yra apipynusi legendomis. Manoma, kad garsusis Heraklis čia kovėsi su milžinais, o didelės uolos vandenyje aplink salą – sustingę milžinų kūnai. Sala pavadinta pirmojo jos valdovo, gyvenusio čia IX a.pr.m.e., garbei.

Įsikuriame pietinėje salos dalyje, viešbutyje ant jūros kranto. Iš mūsų balkono atsiveria nuostabus peizažas: smaragdinė Egėjo jūra, tolėliau - miniatiūrinė uolėta sala, skalaujama bangų, ir auksinis pliažas. Dar ne sezonas. Žmonių pavasarį čia nedaug, bet mums – puikus metas pasidžiaugti kaitriais graikiškos saulės spinduliais. Jau iš ankstaus ryto jauti neapsakomą malonumą. Pusryčiai pateikiami tiesiog pliažo terasoje. Gaivus vėjelis kedena plaukus, egzotiški kvapai kutena nosį, o akys seka viešbučio tarnautoją, žingsnis po žingsnio tinkliuku sijojantį pliažo smėlį. Taip surenkamos nuorūkos ir kitos atsipalaidavusių poilsiautojų paliktos šiukšlės.

Nors saloje yra tik 8000 gyventojų, čia veikia nedidelis oro uostas, nes iki Atėnų kelionė laivu užtrunka daugiau kaip penkias valandas. Salos sostinė – Chora. Ją būtina aplankyti. Yra čia tokių siaurų gatvelių, kad, atsistojus per vidurį, rankomis lieti vienoje ir kitoje gatvės pusėje besirikiuojančius namukus. Amatininkų dirbtuvėlėse ir krautuvėlėse gali rasti įvairiausių gražių daikčiukų – nuo marmurinių statulėlių, įvairiaspalvių keramikos gaminių iki originalių auksinių papuošalų.

Pabodus gulinėti pliažuose, iki paryčių siausti naktiniuose klubuose ar vaikštinėti po apylinkes, galima nuvykti į šalia esančią Delos salą, kuri buvo laikoma švenčiausia Senovės Graikijoje. Pagal padavimą čia Leta pagimdė dvynukus – Apoloną ir Artemį. Ši sala yra ir graikų filosofo Sokrato gimtinė. Ir nors pernakvoti čia negalėsite, bet archeologijos paminklų gausa tikrai nustebins.

Visai netoliese yra ir švenčiausia dabartinės Graikijos sala – Tenosas. Mergelės Marijos bažnyčia čia kasmet sutraukia tūkstančius ortodoksų piligrimų.

Santorinas – saulėlydžių sala

Viena magiškiausių Graikijos salų laikomas Santorinas. Ir nors kelionė iki jo tolima, patirti įspūdžiai visiškai atperka rūpesčius. Ši uolėta sala stūkso priešais vulkaną, o jos gyvenvietės pastatytos ant aukštų skardžių. Jau kylant automobiliu iš prieplaukos vingiuotu keliu į kalną, svaigsta galva. Pagalvoju, kad galėjome ir kitaip įveikti šį atstumą. Bet 900 pakopų laiptai gali pasirodyti per daug alinančia mankšta turistėms su kuprinėmis, o modernus keltuvas taip pat neapsaugo nuo aukščio baimės...

Su Nikoleta įsikuriame nedideliame jos draugų butelyje pagrindinėje salos gyvenvietėje Firoje. Vaizdas pro langą užgniaužia kvapą – uolos krinta tiesiai į putojančias Egėjo jūros bangas. O visai netoliese – vulkanas, kuris dar 1950 ir 1956 metais pridarė daug žalos salos gyventojams. Atsibudęs iš amžiaus miego, vulkanas sukėlė žemės drebėjimą sugriaudamas daugybę pastatų.

Vakarėja. Tad siauromis gatvelėmis pasileidžiame stebėti pagrindinės Santorino salos atrakcijos - saulėlydžio. Atrodo, jog ši sala sutverta būtent tam. Ir kavinės čia pritaikytos šiam gamtos spektakliui. Prie stataus skardžio įrengti patogūs krėslai, kuriuose įsitaisai pusiau gulomis. Kojas užmeti ant bordiūro, staliukas šalia. Gali gurkšnoti kokį egzotišką kokteilį ir nugrimzti į meditaciją. Saulė leidžiasi tarp dviejų vulkaninių salų. Gamtos grožis užburia, kūnas atsipalaiduoja, siela rami. Ko daugiau reikia gyvenimo ritmo išvargintam europiečiui?

Kažkada Santorinas buvo apskrita sala, bet XV a.pr.m.e. išsiveržus vulkanui, jos vidurinė dalis nuskendo. Todėl manoma, kad būtent čia buvo garsioji Atlantida.

Ilgainiui su istorija keitėsi ir salos pavadinimai. Iš pradžių ji dėl savo formos buvo vadinama “Stroggyli” (apvali). Čia atplaukę finikiečiai ją pavadino “Kallisti” (pati geriausia). Paskui ji gavo Tiros vardą pirmojo valdovo garbei.

Tačiau viduramžiais salos pavadinimas vėl pasikeitė. Ji buvo vadinama Ag Irini, šventosios Irenos, jos globėjos vardu. Bet užsienio jūreiviai ją vadino Sant Irini, tai yra Santorinas.

Nors pagrindiniai saliečių verslai – turizmas ir žemės ūkis, pasirodo, jog ši sala eksportuoja vietinę vulkaninę uolieną – pemzą, iš kurios gaminamos statybinės medžiagos. Kasmet po 2 milijonus tonų pemzos iškeliauja į įvairias pasaulio šalis. Ir visas Sueco kanalas pastatytas iš Santorino pemzos betono!

Bet poilsiautojams rūpi ne naudingosios iškasenos. Santorine stebėjomės su neįtikėtina išmone baltomis vilomis apstatytais skardžiais, šią salą pamėgusių menininkų tapytais rankų darbo skėčiais, puikiu vietiniu vynu ir pasiplaukiojimu laiveliu į vulkaną ir šalia esančias salas. Vadinamieji juodojo ir raudonojo smėlio paplūdimiai netraukė. Daug maloniau pėstute klajoti po salą ir gėrėtis gamtos ir žmogaus rankų sukurta harmonija. Ir, žinoma, kiekvieną vakarą stebėti nepakartojamus saulėlydžius, kartu su Egziuperi Mažuoju princu kėdutę pasitraukiant besileidžiančios saulės link...