Ištekėjusi už užsieniečio: ”Lietuvoje gyventi nebenorėčiau”

Trisdešimtmetė Viktorija buvo išsiskyrusi, augino 11 metų sūnų Oskarą ir bandė prisitaikyti prie 1991 metų Lietuvos realybės, kai pažįstama primygtinai pradėjo siūlyti jai susipažinti su 24 metų Tomu. Moteris, ragavusi gyvenime ir šilto ir šalto, apie naujas pažintis negalvojo, tuo labiau apie naują meilę ir naują santuoką. Tačiau gyvenimas dažnai pakoreguoja mūsų norus. Štai jau daugiau kaip dešimt metų Viktorija gyvena Vokietijoje ir, sugrįžusi į gimtąją Klaipėdą, jaučia, kad jos tikrieji namai - nebe čia.

- Ar kada svajojote apie gyvenimą užsienyje?

- Niekada neįsivaizdavau, kad galėčiau gyventi kitoje šalyje. Ir kai Tomas mums ką tik susipažinus pakvietė pasisvečiuoti Vokietijoje, vilkinau laiką, kol baigėsi iškvietimo galiojimo laikas. Tačiau mano naujasis pažįstamas buvo tikrai atkaklus. Vieną dieną jis tiesiog atsirado prie mano durų ir įkalbėjo važiuoti į ambasadą Vilniuje. Tuo laiku prie Vokietijos ambasados buvo nusidriekusios kilometrinės eilės, kuriose reikdavo užtrukti ne valandą ir ne dvi. Aš tikrai nebūčiau aukojusi laiko stoviniavimui prie ambasados durų. Nei noro, nei kantrybės tam neturėjau. Todėl Tomas, pasišnekučiavęs su durininku ir įėjęs į ambasadą per atsarginį įėjimą, po valandos man padavė pasą ir vizą. Dingti nebuvo kur. Taip aš, mano sūnus Oskaras ir netgi mūsų šuo atsiradome Vokietijoje. Buvau įspėjusi Tomą, kad be sūnaus niekur nevažiuosiu.

- Kaip nusprendėte likti Vokietijoje ir ar sunku buvo adaptuotis?

- Mano viza galiojo tik tris mėnesius. Tad Tomui teko greitai apsispręsti – jis pasiūlė man savo ranką ir širdį. O kadangi jutau, kad jis išties mane labai myli, rūpinasi ne tik manimi, bet ir sūnumi, apsisprendžiau ir aš. Mūsų gyvenimo pradžia tikrai nebuvo lengva. Tomas augo be tėvų, tad turtų neturėjo. Manyje jis ieškojo ir globėjiškos motiniškos šilumos, ir gyvenimo partnerės. Tuo metu jis buvo laivo junga, kurio atlyginimas – tikrai kuklus. Abu nutarėme, kad jam verta tęsti mokslus, kad galėtų tapti laivo kapitonu. Tad man teko ieškoti darbo ir išlaikyti šeimą. Jaučiausi tarsi gyvenimą pradėčiau iš naujo. Vokiečių kalbos nemokėjau, tad ir dirbti galėjau primityviausią darbą. Dvejus metus šaltoje salėje rūšiuodavau obuolius. Rankas skaudėjo, galvoje knibždėjo egzistenciniai klausimai, vakare norėjosi tik drybsoti lovoje, o dar reikėdavo ir valgyti pagaminti, tad negalėjo būti jokių kalbų apie vokiečių kalbos mokymąsi. Gelbėjo tikėjimas ateitimi ir tas faktas, kad Oskarui ne tik puikiai sekėsi vokiečių kalba, bet ir mokslai naujoje mokykloje. Be to, jie su Tomu tapo geriausiais draugais. Po poros metų, kai mano vyras baigė mokslus ir pradėjo dirbti kapitono padėjėju, situacija palengvėjo. Aš pradėjau lankyti intensyvius vokiečių kalbos kursus, paskui įsidarbinau miesto kavinukėje barmene. Dabar turime didžiulį namą Stadėje, 20 tūkstančių turinčiame miestelyje, kuris yra už 45 kilometrų nuo Hamburgo, sutvarkytame ir iščiustytame kaip daugelis vokiečių miestelių. Kartais čia jaučiuosi kaip rojuje. Aš vis dirbu trejetą dienų per savaitę toje pačioje kavinukėje, bet jau daugiau savo malonumui. Tai greičiau savotiškas socializacijos procesas, o arbatpinigius nesusimąstydama galiu leisti moteriškoms smulkmenoms. Tomas – jau kapitonas, jo atlyginimas geras. Mes vienas kitą vis dar smarkiai mylime, kartu leidžiame šiokiadienius ir laisvalaikį. Tomas be manęs vienas niekur nenori eiti. Ta prasme jis nėra tipiškas vokietis, kuriam su draugais vakarais būtina pasėdėti “knaipėje”.

- Kuo jūsų nuomone skiriasi moterų gyvenimas Lietuvoje ir Vokietijoje?

- Vokietijoje moterys gyvena be baimės. Ne taip kaip Lietuvoje. Stora ji ar plona, su plaukais ar be plaukų, jos nesijaudina, vyras jas paliks ar ne. Niekas su savimi nedaro tokių eksperimentų kaip Lietuvoje, subrendusios moterys nesistengia atrodyti lieknos lyg keturiolikmetės. Jos išdidžios, laiko save pilnavertėmis asmenybėmis ir neleidžia, kad jų gyvenimu kas nors manipuliuotų. Jos išdidžios ir, jei keturiasdešimties išsiskiria, nevengia pradėti šturmuoti karjeros aukštumų. Vyrai moteris labiau gerbia ir skiria joms daugiau dėmesio. Jie praktiškesni ir puikiai suvokia, kad reikia rūpintis šeima ir ją išlaikyti.

- Ar netraukia sugrįžti į Lietuvą?

- Per praėjusius dešimt metų Lietuvoje lankiausi tik tris kartus. Žinoma, yra vidinė trauka, norisi aplankyti artimuosius, draugus. Tačiau kiekvieną kartą sugrįžusi į Lietuvą, jaučiu, kad ji darosi man vis svetimesnė. Juk išvažiavau dar tik prasidėjus istorinei pertvarkai. Dabar daugelis dalykų bado akis. Kad ir namų būklė. Dažnas pastatas atrodo lyg velykinis margutis. Viena dalis jo padažyta vienaip, kita – kitaip, o dažniausiai visas pastatas trūnija. Arba tie stikliniai monstrai, kurie visai nesiderina prie subtilios senovinės miesto architektūros. Ir tos be perstojo klykiančios mašinų signalizacijos. Jautiesi kaip išprotėjęs. Taip pat kažką reikia pradėti daryti su valkataujančioms katėms ir palaidais šunimis. Pirmiausia, juos reiktų kastruoti, o antra – atiduoti į prieglaudą. Juk gyvūnai nekalti, kad jie išmesti į gatvę. Jie juk negali apsiginti, ne taip kaip žmonės. Turtingos kompanijos galėtų skirti lėšų tokių gyvūnų išlaikymui. Žinoma, kalbėti apie tai, kai Lietuvoje tiek skurstančių, atrodytų lyg ir nedora. Juk dažnas pensininkas vos galą su galu suduria ir turi gyventi už 300 litų per mėnesį. Vokietijoje šia prasme jautiesi daug saugesnis. O kadangi esu mylima, mano gyvenimas teka ramiai, tai į Lietuvą grįžti nenorėčiau. Juk čia tektų vėl viską pradėti iš naujo...

- O kokius teigiamus pasikeitimus Klaipėdoje pastebėjote?

- Klaipėdos restoranai – labai gražūs, interjeras jaukus, sunku tokių puikių būtų ir Vokietijoje surasti. Ir maistas labai skanus. Tačiau mane stebina padavėjai. Jie, tik baigus valgyti, iškart prisistato su sąskaita. Gal aš šiaip noriu pasėdėti. O dabar jaučiuosi kaip varoma lauk. Dar vienas restoranuose nesuprantamas dalykas – prierašas valgiaraštyje, kad reiktų palikti dešimt procentų arbatpinigių. Juk, manau, klientas pats turi teisę nutarti, kaip įvertinti padavėjus, o ne būti įpareigotas tokiu įrašu. Taip pat Klaipėdoje iš gerosios pusės nustebino labai stilingų batų didelis pasirinkimas. Bet juk šie veiksniai negali būti lemiami žmogaus kasdieniniame gyvenime...