Niūrioji sijonuotų vyrų ir dūdmaišių sostinė

Edinburgas tituluojamas viena gražiausių Europos sostinių. Išties gamta nepagailėjo šiam miestui žavingų akcentų, o išmoningi architektai padarė viską, kad Škotijos sostinė atrodytų tikrai nepakartojama. Miesto centre ant vulkaninės uolos stūksanti pilis karūnuoja šį iš pažiūros niūrų miestą. Visur dominuojančios juoda ir pilka spalvos dažniausiai švininiais debesimis aptrauktos padangės fone atrodo rūsčiai.

Šviesa tunelio gale

Kai likus savaitei iki kelionės tau pavagiamas pasas, bilietai ir mobilusis telefonas, tikrai susimąstai, ar tai ne likimo ženklas, pranašaujantis, kad į kelionę vykti neverta. Tačiau šį sykį nutariau pakovoti su likimu ir vis dėlto nekeisti dar prieš pusmetį suplanuotos kelionės planų. Ačiū Dievui, Lietuvoje naują pasą galima įsigyti per porą dienų, už lėktuvo bilieto kopiją, pasirodo, tenka sumokėti dar 225 litus, bet pagaliau aš jau pasiruošusi skrydžiui ir naujiems įspūdžiams.

Tikriausiai ne vienam, turinčiam praleisti daug laiko įvairiuose oro uostuose laukiant kito lėktuvo, kyla noras parašyti novelę “Oro uosto eskizai”. Juk čia verda toks spalvingas gyvenimas! Amsterdamo oro uoste negalėjau nuleisti akių nuo grupelės moterų, atskridusių iš kažkurios Artimųjų rytų šalies. Tik praėjusios apžiūrą, jos viena po kitos nusitraukdavo skareles nuo galvos ir atsidususios pakratydavo savo vešlių plaukų šukuosenas. Ak, tas saldus žodis “laisvė“...

Prie lėktuvo į Edinburgą rikiavosi gerai įmitę škotų jaunuoliai, pasidabinę kiltais ir emocingai besidalijantys patirtų nuotykių akimirkomis. Čia nedrąsiai būriavosi ir grupelė gležnų tajų moterų, nė žodžio nemokančių angliškai, bet skrendančių į Škotiją pas savo išrinktuosius (tiksliau pasakius, jas išsirinkusius). Meilei žodžių tikriausiai nereikia... Edinburgo oro uoste dar nepraėjusias pasienio posto jas pasitinka augaloti ir ne pirmos jaunystės britai...

Griežtoji britų pasienio kontrolė man nepateikia jokių nereikalingų klausimų, tad popierinius pinigus pakeitusi į monetas (nes Škotijos sostinės autobusuose tau niekada neduos grąžos), sėdu į gražuolį dviaukštį autobusą ir važiuoju į Edinburgo universiteto miestelį, kuriame gali apsigyventi ne tik studentai, bet ir kiti nakvynės ieškantys pašaliečiai. Studentų miestelis įsikūręs vulkaninės kalvos papėdėje. Tarp senovinių pasakų pilis primenančių vilų įkomponuoti modernūs bendrabučiai. Žolynuose ir medžiuose šokinėja voverės. Jų tiek daug, kad atrodo, jog netoliese turėtų būti įsikūręs koks voverių universitetas...

Nedideliame kambarėlyje televizoriaus nėra, naujas mobilusis telefonas, pasirodo, užsienyje neveikia. Pasijuntu lyg atskirta nuo viso pasaulio ir suvokiu, kaip beviltiškai esu prisirišusi prie modernių komunikacijos priemonių. Ką gi, tenka apsiprasti ir atsipalaiduoti. Galiausiai aš juk - Edinburge!

Bilietas į pilį, arba šeši bokalai alaus

Edinburgas – gana nedidelis miestas. Jame gyvena 250 tūkstančių gyventojų. Beveik pusė miesto teritorijos yra įtraukta į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą, kadangi XVI-XVII a. senamiestis ir XIX a. “naujamiestis“ - puikiai išsilaikę klasikinės miestų statybos pavyzdžiai. Kai kurie akcentai – tikrai neįprasti lietuvių akims. Pavyzdžiui, išorinėmis pastato sienomis išvedžioti kanalizacijos vamzdžiai, primenantys gyvates, šliaužiančias stogo link, ar kaminai, užsibaigiantys septyniais ar daugiau kaminukų.

Škotijos sostinės apžiūrą nutariau pradėti nuo Edinburgo pilies. Kadangi ji iškilusi virš miesto, tai kelią nesunku surasti. Aikštė prie pilies – pilnut pilnutėlė turistų. Pasirodo, jog tai eilės prie bilietų kasos. Tokias eiles teko regėti nebent tarybiniais metais parduotuvėse prie tualetinio popieriaus. Bilieto kaina ne tokia ir maža, tad tenka gerai pagalvoti – rinktis pilį ar šešetą bokalų alaus. Puikaus alaus galiu pagurkšnoti ir Lietuvoje, tad pasiduodu smalsių turistų minios hipnozei...

Pilies vidus daug mažiau įspūdingas nei išorė. Karalių menė tikrai paprasta. Tačiau čia saugomas pasididžiavimas – auksinė Škotijos karalystės karūna ir kitos valdžios regalijos – sukuria savotišką didingumo aurą. Gidų pasakojamą Škotijos karalystės istoriją įsimenu sunkiai. Suvokiu tik tiek, kad škotai save laiko daug artimesniais kontinentinei Europai, nei kiti Didžiosios Britanijos gyventojai. Tai lėmė intensyvūs ryšiai su Prancūzija ir Danija bei Hanzos miestais. Škotijos monarchai taip pat vieni iš nedaugelio Europoje dėvėjo uždaros formos karūną, kokios atsirado tik XV amžiuje. Lelijos žiedlapių auksinę karūną, nusagstytą perlais ir kitais brangakmeniais, puošia keturios arkos, kurias jungia kryžius.

Nuo pilies atsiveria Edinburgo panorama. Rūke skendintis miestas primena gūdžią girią. Tolumoje tyvuliuoja jūra. Tad ilgai neužsibuvusi pilyje, leidžiuosi į miestą. Namai čia neįprastai juodi ir niūrūs. Dauguma langų – be užuolaidų, tačiau už jų – irgi tamsu. Spalvingumo keturaukščių namų kvartalams suteikia tik pirmieji aukštai, kuriuose įsikūrę įvairiausi barai ir parduotuvėlės. Pirmas aukštas dažniausiai puošiamas medžio apdaila, dažomas ryškiomis spalvomis. Tai suteikia niūriems pastatams šiokio tokio žaismingumo.

Vykdama į Škotiją tikėjausi, kad Edinburge sutiksiu minias kiltais pasipuošusių škotų, o miestas skendės dūdmaišių melodijų kakofonijoje. Deja, tenka nusivilti. Kiltais pasipuošusių vietinių gyventojų mačiau gal porą. Tai buvo solidaus amžiaus vyriškiai, skubantys į kažkokį tarptautinį verslo susitikimą. Pasirodo, kad kiltus škotai mieliau segi užsienyje, taip pabrėždami savo identitetą. O dūdmaišiai Edinburge skambėjo gal prieš dešimtmetį. Tačiau, kaip paaiškino viena vietinė muzikos mokytoja, biurų darbuotojai skundėsi, kad tokia muzika neleidžia jiems susikaupti ir produktyviai dirbti. Tad senamiestyje dūdmaišių neišgirsi, nors, kaip minėjo ta pati moteris, vis daugėja škotų, norinčių išmokti groti šiuo liaudies instrumentu. Tarp jos mokinių – ne tik jaunimas, bet ir į pensiją išėję garbūs škotai, iki šiol neturėję pakankamai laiko tokiems mokslams.

Ir vis dėlto vieną dūdmaišininką teko pamatyti. Miesto centre prie geležinkelio stoties stovėjo išsipustęs vyriškis, pūtė dūdmaišį, o turistai mielai fotografavosi prie jo ir metė pinigus į jau ir taip sklidiną lagaminą. Manau, kad tautiškai apsirengę lietuvaičiai, grodami skrabalais ar kanklėmis vasarą Teatro aikštėje, tikrai atrodytų ne mažiau egzotiškai. Jie ne tik galėtų užsidirbti, bet ir pačiam Klaipėdos senamiesčiui suteiktų gyvybingumo.

Vilionės princu ir Dalai Lama

Į Edinburgą vykau dalyvauti tarptautinėje konferencijoje paveldo klausimais, kurioje turėjo pasisakyti ne tik princas Čarlzas bet ir Dalai Lama. Tad, kai vienas JAV labdaros fondas nusprendė padengti mano kelionės ir nakvynės išlaidas, labai apsidžiaugiau. Tačiau tarp keturiasdešimties šalių atstovų Dalai Lamos nebuvo, o princas Čarlzas, kaip labai užsiėmęs žmogus, prabilo iš ekrano. Ironiškai atsiprašęs dėl tokio bendravimo su auditorija būdo, jis pristatė didžiausią ir žinomiausią Didžiosios Britanijos nevyriausybinę organizaciją, besirūpinančią kultūrinio ir gamtinio paveldo išsaugojimu – National Trust. Ji turi net pusketvirto milijono narių, beveik tiek, kiek gyvena žmonių Lietuvoje! Įsivaizduoju, kaip atrodytų mūsų brangi tėvynė, jeigu staiga visi lietuviai imtųsi globoti paveldo objektus! Tikriausiai visa Lietuva taptų tikra pasakų šalimi. Arba savo dvarais ir rūmais bent kiek panaši į Škotiją. National Trust organizacijai vien Škotijoje priklauso 45 pilys ir rūmai!

Gaila, kad Lietuvoje nėra tokio National Trust. Nė viena Lietuvos organizacija nepriklauso ir garsiam Europoje paveldo nevyriausybinių organizacijų tinklui Europanostra. O Europos nacionalinio paveldo organizacijų (ENNHO) tinklo darbe iš Lietuvos dalyvauja vienintelė Klaipėdos savivaldybė. Tad kaip vienintelei Lietuvos atstovei man teko pristatyti ne tik uostamiesčio paveldo išsaugojimo vizijas, Tabako fabriko transformacijos į Kultūros fabriką perspektyvas, bet ir sunkiai britams suvokiamą Valdovų rūmų atstatymo idėją. Kadangi konferencijoje nebuvo nė vieno Latvijos atstovo, tad paskelbiau mūsų kaimynų iš Liepojos projektą, pagal kurį senajame miesto kalėjime teikiamos nakvynės su pusryčiais paslaugos, o naktį inscenizuojamas pabėgimas iš įkalinimo vietos. Šia idėja konferencijos dalyviai taip susižavėjo, kad atrodo, jog senieji kalėjimai panašiai bus transformuojami Indonezijoje, Škotijoje ir Estijoje.

“Mano namai - mano tvirtovė?“

Vienas grafas konferencijoje pasakojo apie savo rūmus, dydžiu tikrai pralenkiančius ir grožiu nenusileidžiančius mūsų Trakų piliai. Jis ten gyvena, bet kartu kiekvienas smalsuolis gali juose apsilankyti. Teko lankytis ir už Edinburgo esančiose Traquair privačiose valdose, kurios kadaise buvo Škotijos karalių nuosavybė ir kuriose lankėsi net 27 karaliai! Šių XVI amžiuje pastatytų namų šeimininkė – garbingo amžiaus moteris – vienoje dalyje namo gyvena pati, o kitą atvėrė lankytojams, kurie gali pajusti visą senojo dvaro žavesį. Ne mažiau puikus ir gyvatvorių labirintas sode, kuriame klaidžiodamas jautiesi kaip kino filme.

Išlaikyti istorinius pastatus gyvus, o ne paversti juos nebyliais beasmeniais muziejais – tokia bendra Didžiojoje Britanijoje vyraujanti tendencija. Gal todėl konferencijos užbaigimo proga škotiško viskio degustacija buvo surengta ne restorane ar rūsyje, bet mums gerai žinomo “Lobių salos“ autoriaus R.L.Stivensono (1850-1894) vaikystės namuose. Dabar juose gyvena vienas žymus advokatas, kurio tėvai nusipirko šį pastatą Edinburgo centre 1970 metais. Tačiau teisininkas savo privataus būsto, kuris kartu yra ir istorinis pastatas, nelaiko uždaręs nuo pašaliečių akių. Šeimininkas ne tik leido šešiasdešimties konferencijos dalyvių būriui nenusiavus batų vaikščioti prabangiais kilimais, kaišioti nosį į visas pakampes, užkandžiauti atsisėdus ant laiptų, bet ir liesti gausybę aplink sustatytų mažmožių. Po tokio vakarėlio išties pradedi galvoti, ar vis dar galima britams taikyti jų pačių posakį “Mano namai – mano tvirtovė”.