Paulas Kueljas – žodžių ir sielų alchemikas

Brazilų rašytojo Paulo Kueljo (Paulo Coelho) knygos tiesiog užkariavo pasaulio knygynus ir žmonių širdis. Jos išverstos į 57 pasaulio kalbas ir skaitomos 150 valstybių. Jo “Alchemikas“ ir Lietuvoje tebėra tarp viena iš labiausiai perkamų ir skaitomų knygų. Atsivertus ją, rašytojo sukurtas pasaulis įtraukia skaitytoją ir nepaleidžia jo iki pat paskutinio puslapio. Nobelio premijos laureatas Kenzaburo Oje yra pasakęs, kad Paulas Kueljas išrado literatūros alchemiją. Ir išties, perskaičius dar kelias šio populiaraus rašytojo knygas, kyla nenumaldomas noras susipažinti ir su pačiu autoriumi bei jo gyvenimu.

Vaikystė Rio

Paulas gimė 1947 metų rugpjūčio 24 dieną Rio de Žaneire viduriniosios klasės šeimoje. Jo tėvas Pedras buvo inžinierius, mama Lygia – namų šeimininkė. Šeimoje buvo puoselėjamos krikščioniškos vertybės, tad septynerių metų Paulas pradėjo savo mokslus San Ingnacio jėzuitų mokykloje. Ir nors berniukui nepatiko privalomos religinės apeigos, būtent šioje mokykloje jis suvokė, kad nori būti rašytojas. Čia pasireiškė ir jo literatūrinis talentas. Mokyklos poetų konkurse jis laimėjo pirmą vietą. O jo sesuo Sonia, pasinaudojusi iš šiukšlių dėžės ištrauktais Paulo juodraščiais, tapo literatūrinių esė konkurso laureate.

Dar jaunystėje Paulas suprato, kad jo paskirtis – rašyti. Nes rašymas jam – geriausias būdas kalbėtis su savimi ir pasauliu. Tai būdas suprasti savo sielą ir gyvenimo kelią. Visos jo knygos gimė Rio de Žaneire, jo bute garsiajame Kapokabanos paplūdimyje. Daugelis kritikų jam prikaišioja, kad jis nerašo apie Braziliją ir kad jo knygų personažų gyvenimas vyksta kitose pasaulio šalyse. Tačiau pats Kueljas teigia, kad jis visų pirma – brazilas, kaip tikras brazilas dievina futbolą ir į pasaulį žiūri brazilo akimis, o jo knygos – tai jo sielos klajonių ir kiekvienam žmogui būdingų jausmų bei potyrių veidrodis. Viename interviu individą jis palygino su vulkanu, kuriam reikia išgyventi lavos išsiveržimo skausmą, kad paskui galima būtų grožėtis nauju kraštovaizdžiu aplinkui. Ir pačiam rašytojui teko patirti nemažai išgyvenimų, kol visi jie naujose formose sugulė į jo knygų puslapius.

Maištas

P.Kueljo tėvai savo sūnui buvo sukūrę visai kitokius gyvenimo planus. Jie norėjo, kad šis taptų inžinieriumi ar teisininku. Juk iš rašymo nepragyvensi! “Brazilijoje knygų niekas neskaito!” – kalbėjo jo mama. Ir jau tada Paulas suprato, kad už savo svajonę gyvenime būtina sumokėti tam tikrą kainą. Ji nėra maža, nėra ir per didelė. Ir didžiausią kainą reikia mokėti tada, kai senatvėje, atsigręžęs į savo gyvenimą, tu pamatai, kad jis nugyventas veltui, nes savo svajonės taip ir neįgyvendinai.

Perskaitęs Henrio Milerio “Ožiaragio atogrąžą“ ir jos įkvėptas, Paulas sukilo prieš tėvų norus bei šeimoje nusistovėjusias taisykles. Tėvas tokį sūnaus elgesį laikydamas psichinės ligos ženklu, pasiuntė jį į psichiatrijos ligoninę, kur šis buvo gydomas elektros šoku. Šioje įstaigoje, tapusioje jo romano ”Veronika ryžtasi mirti“(1998) vieta, jis atsidurė net tris kartus – 1966, 1967 ir 1968 metais. Tačiau ligoninė jaunuoliui padarė visai priešingą įtaką, nei tikėjosi tėvai. Jis dar labiau užsidarė savo pasaulyje. Tiesa, jis bandė paklusti tėvų valiai ir tapti “normaliu“, įstojo į teisės mokyklą, tačiau po poros metų ją metė ir sugrįžo į teatrą, kuriame buvo įsidarbinęs dar prieš paskutinį kartą atsidurdamas psichiatrijos klinikoje. Tėvams tai kelė siaubą, mat teatras katalikiškoje šeimoje laikomas tikra amoralumo irštva. Bet vienas gydytojas patarė jiems nesikišti į sūnaus gyvenimą ir leisti jam pačiam išbandyti gyvenimo audras savo kailiu.

Hipių era

Tuo laiku pasaulyje prasidėjo hipių judėjimas. Neaplenkė jis ir Brazilijos, tuo metu valdomos represinio karinio režimo. Paulas užsiaugino ilgus plaukus, klausėsi “Bitlų”, maištaudamas niekada nesinešiojo privalomų asmens dokumentų, vartojo narkotikus, skaitė Kastanedą, keliavo, susitikinėjo su įvairiais žmonėmis ir bandė savarankiškai įminti dvasingumo paslaptis. Jis dirbo žurnalistu, poreikis rašyti paskatino jį pradėti leisti žurnalą, tačiau išėjo tik du numeriai.

Šiuo laikotarpiu kompozitorius ir muzikantas Raulas Seiksas pasiūlė jam bendradarbiauti ir rašyti dainų tekstus. Jų roko grupė vadinosi “Revoliucija“. Antroji jų plokštelė turėjo pasisekimą: parduota apie pusė milijono egzempliorių ir pirmą kartą Paulas užsidirbo nemažai pinigų. Jis parašė apie 60 dainų tekstų.

1973 metais Paulas ir Raulas tapo Alternatyviosios visuomenės nariais. Tai organizacija, kovojanti prieš kapitalistinę ideologiją, ginanti individo teises daryti tai, ko jis ar ji geidžia. Kaip tikri revoliucionieriai, jie skaitė Majakovskį, dar praktikavo ir juodąją magiją.

Tuo metu draugai pradėjo leisti komiksų serijas “Kring-ha“, nukreiptas prieš karinį režimą. Maištininkai atsidūrė kalėjime ir Paului teko praleisti už grotų daug daugiau laiko, nes jis buvo laikomas tikruoju šių komiksų ideologu. Išleistas iš kalėjimo, jis jau po poros dienų pateko į karinę areštinę, garsėjančią kankinimų žiaurumu. Nuo mirties jį išgelbėjo tik tai, kad prižiūrėtojams jis aiškino esąs “psichas” ir gydęsis psichiatrijos ligoninėje. Iš areštinės jis buvo paleistas tik tada, kai prižiūrėtojų akyse pradėjo save žaloti.

Ši patirtis Paulą pakeitė. Būdamas dvidešimt šešerių, jis nutarė, kad tokių eksperimentų gyvenime jam gana ir laikas tapti “normaliu“.

Kelionė į šventąsias vietas

Paulas įsidarbino įrašų studijoje, vedė ten sutiktą moterį. 1977 m. jie išvažiavo į Londoną. Čia jis nusipirko elektrinę spausdinimo mašinėlę ir pradėjo rašyti. Bet nesėkmingai. Po metų jis grįžo į Braziliją, įsidarbino kitoje įrašų studijoje, bet po trijų mėnesių metė darbą ir išsiskyrė su žmona.

1979-aisiais jis vėl sutiko seną draugę Kristiną Oiticicą, dabar žinomą menininkę. Ją jis vėliau vedė. Kristina tapo ketvirtąją jo žmona, su kuria Paulas gyvena iki šiol. Pora iškeliavo į Europą, lankėsi įvairiose šalyse. Vokietijoje jie apžiūrėjo Dachau koncentracijos stovyklą. Čia Paulą aplankė vieno vyriškio vizija. Po dviejų mėnesių jis sutiko jį vienoje Amsterdamo kavinėje. Po ilgų nuoširdžių gyvenimiškų pokalbių naujasis pažįstamas pasiūlė Paului sugrįžti prie katalikybės ir būtinai atlikti kelionę senoviniu piligrimų keliu iš Prancūzijos į Santjago del Kompostelą Ispanijoje.

Paulas pradėjo studijuoti krikščioniškos simbolikos kalbą ir 1986 metais pakartojo viduramžių piligrimų kelionę Santjago keliu. 56 dienas jis praleido šioje kelionėje iš Ispanijos į Prancūziją. Vėliau Paulas prisipažins, kad visą gyvenimą nori išlikti piligrimu, nes kelionė – tai geriausias būdas susipažinti su slapčiausiomis savo sielos kertelėmis, kurios kitu atveju gali likti nepažintos iki pat mirties. Tai būdas prisiminti save tokį, koks esi iš tikrųjų. Keliaudamas esi priverstas pasikliauti žmonėmis, kurių nepažįsti, kelionėje tampi vaiku, kuris pasaulį priima be baimės ir išankstinių nuostatų. Nenorėdamas užsidaryti savo vienatvėje, esi priverstas bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, kurie gali tapti tavo angelais sargais arba tavo demonais gundytojais.

Po kelionės 1987 metais gimė pirmoji Paulo Kueljo knyga “Piligrimų kelionė (Mago dienoraštis)“, kurioje jis dalijasi savo patirtimi parodydamas, kaip stebuklai vyksta paprastų žmonių gyvenime. Šią knygą išleido nedidelė Brazilijos leidykla. Nors nedaug atsiliepimų susilaukė, bet pakankamai gerai pirko.

Lūžis

1988 metais Paulas parašė savo antrąją knygą. “Alchemikas“ labai skiriasi nuo pirmosios. Tai yra tarsi gyvenimo metafora, į kurią jis sudėjo savo vienuolikos metų patirtį iš alchemijos studijų. Viename prieš dešimt metų vykusiame interviu Kanadoje Kueljas išdėstė alchemijos esmę. Alchemija, pasak jo, tarsi stovi ant keturių kolonų.Pirmoji – tai tikėjimas pasaulio siela arba, kaip sako alchemikai vartodami lotynišką terminą, Anima Mundi. Kiekvieno atskiro individo siela yra tik pasaulinės sielos ląstelė, tad viskas, kas vyksta aplinkui, veikia mūsų gyvenimą ir viskas, ką mes darome, atsiliepia pasauliui.

Antroji alchemijos kolona – širdies balsas. Kiekvienas privalo įsiklausyti, ką sako jo širdis, o daugelis alchemijos knygų – tai simboliai ir ženklai, kuriuos skaityti reikia pirmiausiai širdimi. Ir nors ne viską kartais suprantame, tačiau jaučiame, ir išmintis ateina per šį pajautimą. Trečioji kolona – likimas. Reikia tikėti savo svajomis, reikia pasistengti būti laimingam. Ištikimybė savo svajonėms yra būtina, nes jos atsiranda ne šiaip sau. Svajonės – tai mums siunčiami išbandymai, bet jos turi išsipildyti. Ketvirtoji alchemijos kolona – pranašingi ženklai. Reikia atsiduoti pasauliui, skaityti jo tau siunčiamus ženklus ir gyvenimo pamokas išmokti piligrimo kelionės metu. Tokia buvo ir “Alchemiko“ potekstė.

Pirmo jos leidimo parduota vos 900 egzempliorių, ir leidykla nutarė daugiau jos nespausdinti. Kueljas nusivylęs. Atrodo, visos jo svajonės žlugo. Tačiau rašytojas neprarado vilties. Jam pasisekė, jis surado daug didesnę leidyklą “Rocco”, kuri susidomėjo jo darbu. Tai tapo jo gyvenimo lūžiu. Knyga susilaukė daugybės atsiliepimų, ir greitai abu jo romanai atsidūrė bestselerių sąrašuose bei pradėjo kelionę po pasaulį. Atėjo triumfo valanda.

“Alchemiko“ egzempliorių Brazilijoje jau parduota daugiau nei bet kurios kitos knygos per visą šalies egzistavimo laikotarpį. Išversta į 57 kalbas, ji pateko net į Gineso rekordų knygą. 2002 metais paskelbta, kad “Alchemikas“ tapo knyga, kurios egzempliorių parduota daugiausiai per visą portugalų kalbos gyvavimo laikotarpį!

Apie šią knygą Džulija Roberts sakė: “Tai skamba kaip muzika, jo rašymo stilius tiesiog nuostabus ir šios dovanos aš pavydžiu labiausiai“. Madona taip pat nepagailėjo komplimentų: “Alchemikas” – tai nuostabi knyga apie magiją, svajones ir lobius, kurių mes ieškome kažkur kitur, o randame prie savo durų slenksčio“.

Šlovė

Paulas Kueljas išleido jau 13 knygų. Jis apdovanotas prestižiškiausiais Prancūzijos, Airijos, Italijos, Vokietijos, Lenkijos apdovanojimais. Norėdami pamatyti gyvą legendą, į susitikimus su rašytoju susirenka minios gerbėjų. 2002 metų rudenį Maskvoje į knygų pasirašymą susirinko daugiau skaitytojų nei kadaise, kai knygas pasirašinėjo M.Gorbačiovas ir B.Jelcinas.

2000 metų gegužę rašytojas apsilankė Irane. Paulas Kueljas yra pirmasis rašytojas ne musulmonas, apsilankęs šioje šalyje nuo 1979 metų revoliucijos laikų. Čia jį pakvietė Dialogų tarp civilizacijų tarptautinis centras. Suskaičiuota, kad iki jo vizito Irane buvo parduota per milijoną piratinių jo knygų kopijų (Iranas nėra pasirašęs tarptautinės autorinių teisių sutarties). Kueljas buvo sužavėtas tokio svetingo ir nuoširdaus priėmimo. Jo knygos ir siela atkeliavo į šią šalį anksčiau nei jis pats. Kelionė į Iraną jam įrodė, kad intymus sielų dialogas sujungia įvairiausių tautybių ir religijų žmones.

Brazilų rašytojas mėgsta susitikinėti su skaitytojais. Daug sunkiau jam dalyvauti konferencijose ir kalbėti prieš didelę auditoriją. Paulas Koeljas daug labiau vertina asmeninį kontaktą su skaitytoju, spėjusiu pažinti jo sielą iš knygų. Pasirašydamas knygą, jis užmezga akių kontaktą ir jaučia, kad gali kiekvienam pasakyti “Sveikas, mano sielos bičiuli“. Juk jis rašo ne tam, kad ko nors išmokytų ar pateiktų gyvenimo receptus. Jo knygos - tai savotiški katalizatoriai, leidžiantys žmogui prisiminti dalykus, kuriuos jis pats patyrė arba apie kurių sau nedrįsta prisipažinti.

Paulas Kueljas ne tik rašo. Jis jaučiasi atsakingas už tai, kas vyksta pasaulyje. Ir jeigu jis stengiasi išmokyti kokių nors tiesų, tai pirmiausia – tolerancijos ir širdingumo. 1996 metais jis įkūrė fondą, kurio pagrindinis tikslas – rūpintis Rio favelų vaikais ir seneliais. Kasmet jis skiria 300 000 dolerių šiai labdaringai veiklai ir prižiūri kelis šimtus vaikų.

Apie kūrybą

Paklaustas, kaip galima išmokti rašyti, Kueljas atsako labai paprastai: “Reikia skaityti, skaityti ir skaityti“. Ir pats prisipažįsta, kad jam didelę įtaką padarė Henris Mileris, J.L.Borchesas, J.M.Markesas, D.C.Džebranas. Savo mėgiamiausias knygas jis skaito iš naujo ir iš naujo, juk tai geriausias būdas įsitikinti, kad esi ne vienišas šiame pasaulyje, kad kiti taip pat išgyvena tuos pačius jausmus ir potyrius.

Kueljas tiki ženklais ir juos stebi. Naują knygą jis pradeda rašyti radęs baltą paukščio plunksną. Jis rašo tik kompiuteriu, nes jo mintys greitesnės nei sugebėjimas rašyti ranka. “Alchemiką“ jis parašė mažiau nei per dvi savaites, tačiau knygos gimimui, rašytojo nuomone, reikia poros metų, o jos redagavimui – keturių mėnesių.

Brazilas niekada nedaro jokių išankstinių užrašų, nes mano, kad svarbiausios tavo mintys ir tavo potyriai visada yra su tavimi. Jis nenori, kad pagal jo knygas būtų kuriami filmai. Tik vieną kartą “Warner Bros” kino studijai jis pardavė “Alchemiko“ autorines teises, bet dabar pats pasiūlė du milijonus dolerių, kad galėtų jas susigrąžinti. Tokį žingsnį jis motyvuoja tuo, kad kiekvieno žmogaus galvoje, skaitant knygą, turi suktis savas filmas, sukurtas jo asmeninės patirties, išgyvenimų ir vaizduotės.