Rudeniški Slovakijos miestelių eskizai

Daugeliui lietuvių Slovakija asocijuojasi su smagiu slidinėjimu Aukštuosiuose ir Žemuosiuose Tatruose, tačiau nedaugelis tautiečių žino, kad ši Centrinės Europos šalis gali pasiūlyti ir kitų pramogų. Slovakija vadinama tūkstančių urvų šalimi, mat čia jau jų rasta 4450, iš kurių ilgiausias - Žemuosiuose Tatruose esanti 33 km Demanovskos stalagmitų ir stalaktitų karalystė. Istorinio paveldo gerbėjai gali pasidžiaugti net 13 tūkstančių valstybės saugomų nekilnojamojo turto objektų, tarp kurių – nuostabios pilys, rūmai ir dvarai. O norintiems susipažinti su paprastų slovakų gyvenimu vertėtų paprasčiausiai pakeliauti po nedidelius šios šalies miestelius, garsėjančius senomis kalnakasybos tradicijomis.

Socializmo grimasos

Slovakijos miesteliuose tarp Vengrijos didybę (Slovakija buvo Vengrijos dalis nuo XI amžiaus iki 1918 metų) menančių pastatų riogso 1960-1970 metų blokinės statybos dėžutės, kadaise sietos su geresnio gyvenimo viltimi. Kai aštuntąjį dešimtmetį Slovakijos vyriausybė nutarė pradėti kompleksinę senamiesčių restauraciją (kuri dažnai užtrukdavo visą dešimtmetį), gyventojai iš miestų centrų būdavo iškeldinami į modernesnį būstą, o po tokios rekonstrukcijos – atsisakydavo sugrįžti. Mat senamiesčiuose gyventi būdavo nemadinga. Dažnai čia būdavo įkeldinami čigonai, nes 1952 metais šioje šalyje buvo priimtas įstatymas, draudžiantis klajoklišką gyvenimo būdą. Ir tik paskutinį dešimtmetį šalis vėl iš naujo ieškodama savo identiteto pradėjo kaip vertybę gaivinti senovinius pastatus.

Kaip ir Lietuvoje socializmo laikais, Slovakijoje didžioji dalis dvarų tapo įvairių organizacijų poilsiavietėmis, kultūros rūmais ar net sandėliais.

Mojmirovco dvaras, pastatytas 1791 metais ir ilgai tarnavęs kaip šeimos rezidencija, po Antrojo pasaulinio karo taip pat išgyveno ne vieną transformaciją. Jis spėjo pabuvoti ir prestižiniu vokiečių armijos kalėjimu, ir slovakų kariškių barakais, ir ligonine, ir pradine mokykla. 1974 metais pastatas atiteko vienam vartotojų kooperatyvui, kuris nutarė dvarą paversti viešbučiu ir konferencijų centru.

Įėjęs pro paradines duris, tiesiog pajauti socializmo epochos dvelksmą. Visų pirma į akis krinta klaiki eklektika – modernūs paveikslai ant sienų ir didžiulis krištolo sietynas. Raudonas aptriušęs kilimas ir lenta skelbimams, prie kurios puikuojasi Slovakijos ir Europos Sąjungos vėliavos. Registratorius rimtu veidu svečius surašo knygoje ir išdalina raktus. Daugelis kambarių įrengti buvusioje arklidėje.

Į ją galima patekti praėjus senovinį parką, dabar užgrūstą įvairiausiomis pramogomis – mini golfu, vaikiškomis sūpynėmis, narvu su povais ir kitokiu kiču. Atrodo, kad į rinkos ekonomiką besiorientuojantys slovakai senovinio dvaro lankytojams nori pasiūlyti viską ir iš karto.

Pažintį su Mojmirovcu nutariame pradėti nuo vizito į vietinį barą, kuris, kaip ir priklauso nedideliam miestukui, yra šalia bažnyčios. Sovietinių laikų valgyklą primenanti įstaiga, kokių Lietuvoje vargiai besurasi, įsikūrusi dviaukščiame pilkame pastate. Antrame aukšte – vadinamoji pokylių salė. Ryškiai apšviestoje patalpoje pagal aštuntojo dešimtmečio muziką sukasi vestuvių dalyvių poros. Baras – pirmame aukšte. Už širmos – du žaidimų automatai, palubėje kabo televizorius, o prie suklypusių stalų treningais pasidabinę miestiečiai smagiai iš stiklinių gurkšnoja vietinę degtinę ”borovičką”. Nors lankytojų išvaizda pasitikėjimo nekelia, tačiau nuolatiniai baro lankytojai, iškart atpažinę užsieniečius, puola juos vaišinti. Jei atsisakysi kartu išlenkti taurelę iki dugno, įsižeis negyvai. Svetingumo slovakams tikrai netrūksta ir šaunu, kad, net padauginę stiprių alkoholinių gėrimų, jie netampa agresyvūs.

Buvusi šlovė

Slovakijoje net penki objektai yra įtraukti į UNESCO kultūrinio ir gamtinio pasaulio paveldo sąrašą. Vienas tokių – kalnakasyba praeityje garsėjęs Banska Štiavnicos miestelis, įsikūręs nuostabioje kalvotoje vietovėje. Pasak legendos, kartą šioje vietoje avis ganęs piemuo pamatė du driežus, vieną auksine nugara, kitą – sidabrine. Tai ir tapo ženklu, kad šioje vietoje galima rasti aukso ir sidabro. Šių brangiųjų metalų gavyba čia pradėta jau 1156 metais. Šachtoms kasti 1627 metais čia pirmą kartą pasaulyje panaudotas dinamitas, o 1762 metais čia įkurta pirmoji pasaulyje kalnakasybos akademija ir technikos universitetas. Norėdami paminėti šias datas, rugsėjį kiekvienais metais studentai organizuoja specialias eitynes. Naktį su fakelais, kurie visi kartu primena didžiulį driežą ir senovinę legendą, jie žygiuoja miestelio gatvėmis, o paskui linksminasi skveruose ir aikštėse. Po savaitės vyksta medžiotojų šventė, į kurią suvažiuoja tūkstančiai dalyvių ir žiūrovų. Jos metu vyksta medžioklinių šunų paroda ir lenktynės, ilgiausios barzdos konkursas bei didžiulis piknikas, kurio metu ant iešmų kepami medžioklės laimikiai.

Banska Štiavnica dėl savo unikalios architektūros bei ištiso šachtų labirinto tapo pirmuoju Slovakijos miestu, kuris nuo 1993 metų yra globojamas UNESCO. Tačiau miesto merui, buvusiam kalnakasiui, paveldas rūpi mažiau nei 25 procentus sudaranti gyventojų bedarbystė. Pačiame miestelio centre dar daug apleistų pastatų, kurie galėtų tapti puikiais moteliais. Juk turistų, norinčių apsilankyti šachtose, tikrai atsirastų. Mes su kolegomis taip pat panorome išbandyti kalnakasių duonos. Apsiginklavę šalmais, apsiaustais bei prožektoriais, leidomės į 45 metrų gylį ir drėgnu tuneliu kilometrą žygiavome šachta. Vietos čia tikrai nedaug. Skambteli kažkieno krintantis šalmas. Jaučiu, kad man pradeda suktis galva ir norisi kuo greičiau nerti atgal į šviesą. Supratau, kad kalnakasė tikrai būti negalėčiau...

Kitas vertas dėmesio vidurio Slovakijos miestelis – Kremnica. Didžiausias jo pasididžiavimas - jau 670 metų veikianti monetų kalykla. Ši vietovė taip pat garsėjo aukso ištekliais, tad senovėje miestelis buvo vadinamas Auksine Kremnica. Apie jo turtus ir šlovę byloja pilies kompleksas, kurį vainikuoja Šventosios Katerinos bažnyčia. Senamiestį juosianti miesto siena primena laikus, kai Kremnicos gyventojams reikėjo gintis nuo totorių antpuolio. Su šiuo istoriniu faktu susijusi dar viena legenda. Už Kremnicos miesto sienos slėpėsi ir mergaitė, vardu Marina, kartu su savo šunimi ir povu. Povo klegenimas pažadino miegančius sargybinius ir taip buvo išgelbėti Kremnicos turtai ir žmonės.

Dabar Kremnicos, kaip, beje, ir Banska Štiavnicos, miesteliai atrodo kaip užmigę, gatvėse sutiksi vos vieną kitą praeivį. Aplinkinės rudens spalvomis nudažytos miškingos kalvos šioms vietovėms suteikia didingumo. Tačiau ramybė viešpatauja visur. Intensyvus gyvenimo ritmas – jau praeityje. Kas pažadins šiuos miestelius naujam gyvenimui – pagrindinis slovakų rūpestis.