ŠVEDIJOS NARYSTĖ NATO: NAUJOS GALIMYBĖS IR GRĖSMĖS

Sprintą į NATO pradėjusi Švedija – jau prie finišo. Pirmadienį Vengrijos parlamentas ratifikavo Stokholmo paraišką. Paskutinės Skandinavijos šalies prisijungimas prie Aljanso reiškia didelių tiek Švedijos gynybos, tiek geopolitinės galios pusiausvyros regione pokyčių.

Istorinis lūžis

XIX a. pradžioje pasibaigus Napoleono karams, Švedija oficialiai ėmė laikytis neutralumo politikos. Pastarasis konfliktas, kuriame ji dalyvavo, buvo 1814 m. Švedijos ir Norvegijos karas.

Po Šaltojo karo Stokholmo neutralumo politika buvo pakeista karinio neprisijungimo principu. Nepaisydama neutralumo, šalis vykdė aktyvią užsienio politiką gindama žmogaus teises ir būdama didžiausia pagalbos teikėja vertinant vienam gyventojui tenkančią dalį. Kartais Švedija net būdavo pavadinama humanitarine supervalstybe.

Ilgą laiką Švedija laikėsi politikos, kad jai reikia stiprios kariuomenės neutralumui apsaugoti. Tačiau, pasibaigus Šaltajam karui, šalis smarkiai sumažino savo išlaidas gynybai, panaikino privalomąją karinę tarnybą, sutelkė dėmesį į taikos palaikymo operacijas.

Net ir nebūdama NATO nare, Švedija vis glaudžiau bendradarbiavo su Aljansu. 1994 m. ji prisijungė prie NATO programos „Partnerystė taikos labui“, o nuo 1997 m. dalyvauja Euroatlantinės partnerystės tarybos darbe.

Dauguma švedų ilgą laiką nepritarė visateisei narystei NATO, o tarp socialdemokratų – didžiausios politinės partijos Švedijoje – tai buvo laikoma tabu.

Buvęs socialdemokratų gynybos ministras Peteris Hultqvistas 2021 m. rudenį netgi pareiškė galintis garantuoti, kad niekada nedalyvaus stojimo į NATO procese.

Tačiau 2022-ųjų vasario 24-oji, kai, atvirai įsiverždama į Ukrainą, Rusija į Europą grąžino karo šmėklą, tai pakeitė švedų nusiteikimą. Praėjus keliems mėnesiams po Maskvos invazijos, visuomenės ir politinių partijų nuomonė smarkiai pasikeitė. Didžioji dauguma Švedijos parlamento narių balsavo už tai, kad šalis kartu su Suomija 2022 m. gegužę pateiktų paraišką dėl narystės.

Realybė: Visbio gyventojus sodinti sodus, o ne kariauti kvietusi reklama po Rusijos invazijos į Ukrainą tapo nebeaktuali. / J. Nachstrand / AFP / „Scanpix“ nuotr.

Nedidelė, bet galinga

1990 m. Švedijos išlaidos gynybai sudarė 2,6 proc. BVP, tačiau iki 2020-ųjų šis skaičius pasiekė tik 1,2 proc.

Po 2014 m. Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos Švedija vėl padidino išlaidas gynybai, o Maskvai pradėjus naują žygį į Ukrainą šalis paskelbė sieksianti šią biudžeto dalį padidinti iki 2 proc. BVP. Pernai Švedijos vyriausybė pranešė apie dar ambicingesnius planus: 2024 m. karinės išlaidos turi viršyti 2 proc. ribą.

Remiantis pasauliniu galios indeksu „Global Firepower Index“, Švedijos kariuomenę sudaro apie 38 tūkst., tačiau ji yra itin moderni, gerai parengta, be kita ko, ir kovoti šiaurės sąlygomis.

Šalies karinėse oro pajėgose yra apie 90 vietos gamybos naikintuvų „JAS 19 Gripen“. Šalies Baltijos jūros laivynas – tai kelios korvetės, šeši povandeniniai laivai, savaitėmis galintys likti po vandeniu ir judėti net nedideliame gylyje.

Anot Norvegijos „Atlantic Committee“ ekspertės Kate Hansen Bundt, artimiausiais metais Skandinavijos šalys iš viso turės 150 modernių „F-35“ naikintuvų. Kartu su Vokietija, Nyderlandais ir Didžiąja Britanija Europos šiaurėje Aljansas turės 250–300 šių naujausios kartos naikintuvų.

Gynyba taps kolektyvinė

Švedijos ir Suomijos prisijungimas prie NATO taip pat reiškia, kad Baltijos jūra tampa apsupta Aljanso narių. Kai kurie analitikai šią jūrą jau vadina NATO ežeru. „Tai paskutinė NATO žemėlapio Šiaurės Europoje dėlionės dalis“, – naujienų agentūrai AFP sakė Švedijos gynybos tyrimų instituto (FOI) analitikas Robertas Dalsjo.

K. Hansen Bundt Švedijos ir Suomijos įsiliejimą į NATO gretas vadina esmine geopolitine permaina. NATO gynybos pajėgumai tolimojoje šiaurėje ir Arkties regione gerokai padidės. Tai svarbu ir dėl to, kad, tirpstantis poliariniam ledui, atsiveriant naujų jūrų laivybos ir žvejybos galimybių, šis regionas tampa vis patrauklesnis Kinijai ir Rusijai.

Ilgą laiką Švedija laikėsi politikos, kad jai reikia stiprios kariuomenės neutralumui apsaugoti.

Narystė NATO keičia esminį Švedijos gynybos aspektą: ji turės būti vykdoma atsižvelgiant į Aljanso strategiją. „Dabar turėsime išmokti būti komandos žaidėjais. Turėsime prisitaikyti prie to, kad rengiamės ginti ne tik Švedijos, bet ir sąjungininkų teritoriją“, – pažymėjo R. Dalsjo.

Švedijai prisijungimas prie Aljanso taip pat keičia jos tradicinį požiūrį į galios santykius galimo konflikto atveju. „Tradiciškai manome, kad esame maža valstybė, o tas, kas mus puola, yra daug didesnis“, – sakė FOI tyrėjas Janas Henningsonas. Tačiau, pasak jo, kalbant apie ekonomiką ir demografiją, „NATO yra daug didesnė už Rusiją“.

„Mes nebesame Dovydas visais atžvilgiais“, – sakė J. Henningsonas ir atkreipė dėmesį į tai, kad Švedijos kariuomenė neliko abejinga šiems pokyčiams.

„Tikimės, kad tai bus gana įspūdingos pajėgos, kurias sudarys bendra 32 šalių galia nuo Turkijos pietuose iki pat Svalbardo“, – gruodį laikraščiui „Dagens Nyheter“ sakė Švedijos kariuomenės vadas Jonny Lindforsas. Jo nuomone, papildoma jėga sumažins konflikto kilimo riziką.

Šuolis į Latviją

Švedijos padėtis tiek Šiaurės, tiek Baltijos jūrose atveria svarbų kelią permesti daugiau NATO pajėgų siekiant apsaugoti Baltijos valstybes užpuolimo atveju. „Tai leidžia JAV pajėgoms reikiamu laiku sustiprinti Baltijos jūros šalis, bet ypač pasienio valstybes“, – pabrėžia Estijos gynybos politikos sekretoriaus pavaduotoja Tuuli Duneton.

Švedijos ministras pirmininkas Ulfas Kristerssonas sausį pareiškė, kad Stokholmas yra pasirengęs prisidėti prie NATO pajėgų Latvijoje. Naujoji Aljanso narė Latvijoje dislokuotų 600 karių.

Ugnies taškai

Maskvai didelį susirūpinimą kelia, kad, Švedijai ir Suomijai įstojus į NATO, Aljansui lengviau pasiekiamas tampa 782 km ilgio Sankt Peterburgą ir Kolos pusiasalį jungiantis greitkelis R21. Murmansko ir Severomorsko uostuose įsikūręs Rusijos Šiaurės laivynas, kuriame taip pat yra Rusijos branduolinei strategijai ypatingą reikšmę turinčių povandeninių laivų su balistinėmis raketomis ir branduolinėmis galvutėmis.

Be ilgos pakrantės palei Baltijos jūrą, Aljansui dabar priklausys ir Gotlando sala, kuri visada masino Maskvą, – 1808 m. salą trumpam net buvo užėmę Rusijos kariai. „Iš jos galima kontroliuoti beveik visą Baltijos jūrą“, – „Deutsche Welle“ sakė Frydrichshafeno Zeppelino universiteto Tarptautinio saugumo politikos katedros vedėjas Simonas Koschutas.

Vos už 300 km nuo Gotlando, kitoje jūros pusėje, – Kaliningrado sritis, viena labiausiai militarizuotų teritorijų Europoje.

Nors čia įsikūręs Rusijos Baltijos laivynas tėra šešėlis to, kas buvo Šaltojo karo metais, po invazijos į Ukrainą buvo perkelta dalis iš 25 tūkst. regione dislokuotų pajėgų, jame, kaip manoma,  yra dislokuota branduolinėmis galvutėmis apginkluotų raketų „Iskander“. Regioną saugo oro gynybos sistemos „S-400“ – anot „Die Welt“, jų tankis nusileidžia tik Maskvos regionui.

JAV karo koledžo tyrimų profesoriaus Johno Deni teigimu, Rusijos artilerijos, netiesioginės ugnies ir branduolinių ginklų galimybės pranoksta NATO sąjungininkes regione ir lenkia jas veikimo nuotoliu.

Raketomis „Iskander“ rusai gali pasiekti 500 km spinduliu esančius objektus, tarp kurių – ir Varšuva, Vilnius, Ryga, Kopenhaga, Berlynas.

„Sąjungininkės turi suprasti šią grėsmę ir ją atremti, – sakė J. Deni agentūrai AFP. – Net įskaičiavus Švediją, NATO karinio jūrų laivyno ištekliai yra gana riboti.“ Anot eksperto, sąjungininkės turi tobulinti savo gebėjimus vykdyti išminavimą apšaudymo sąlygomis.

Profesorius įsitikinęs: Aljansas neturėtų atsipūsti laikydamas Baltijos jūrą savo nuosavybe. „Rusija kelia reikšmingą iššūkį ir grėsmę regione, o sąjungininkėms kol kas trūksta pajėgumų ją atremti kilus krizei“, – pabrėžė ekspertas.

Pavojai jūroje

Sveikindami Švedijos įsiliejimą į Aljansą analitikai perspėja: nors dabar NATO bus lengviau sustiprinti Baltijos valstybes, Rusija gali kelti grėsmę povandeninei Aljanso narių infrastruktūrai.

„Jei pažvelgsite į žemėlapį, taip, geografiškai Baltijos jūra tampa NATO ežeru, – sakė Suomijos tarptautinių reikalų instituto mokslinė bendradarbė Minna Alander. – Tačiau NATO dar turi daug nuveikti.“ Kai kurie ekspertai apskritai NATO ežeru linkę vadinti tik tarp Suomijos rytuose ir Švedijos vakaruose įsiterpusią jūros dalį, Botnijos įlanką.

Jei pažvelgsite į žemėlapį, taip, geografiškai Baltijos jūra tampa NATO ežeru.

Per pastaruosius kelerius metus Baltijoje įvykę rezonansiniai incidentai priminė Aljansui apie jūros gelmėse besidriekiantį frontą. 2022 m. sausį Norvegijos vandenyse buvo nutraukti keli šviesolaidžio kabelių ruožai. 2022 m. rugsėjį per sabotažo ataką buvo pažeisti dujotiekiai „Nord Stream“. Praėjus daugiau nei metams, tyrėjai vis dar viešai neįvardijo atsakingų asmenų. Pernai spalį buvo pažeistas dujotiekis ir kabelis iš Suomijos ir Švedijos į Estiją.

NATO į tai reagavo sustiprindama savo karinį jūrų laivyną, tačiau pagrindinė užduotis – stebėti, kas vyksta po vandeniu.

Pasak ekspertų, kontroliuoti jūrą taip, kaip kontroliuojamos sausumos teritorijos, apskritai labai sunku, o „Nord Stream“ sabotažai parodė, kad vis dar sunku tiksliai žinoti, kas vyksta po vandeniu ir jūros dugne.

JAV karo laivyno atsargos admirolas Jamesas Stavridis povandenines grėsmes vadina didesnėmis nei branduolinio ginklo dislokavimą kosmose. „Ne palydovai danguje, bet vamzdynai jūros dugne yra pasaulio ekonomikos pagrindas“, – rašė jis dar 2017 m.

Naujausioje Jungtinės Karalystės Vyriausybei skirtoje ekspertų ataskaitoje pastebima, kad tiek Kinija, tiek Rusija yra sukūrusios labai sudėtingas povandeninio karo strategijas ir pajėgumus. Tuo tarpu povandeniniams objektams – ne tik ryšio, bet ir energetikos infrastruktūrai regiono šalių saugumo kontekste tenka itin didelis vaidmuo.

Pagrindinė grėsmė

Neseniai Švedijos karinės žvalgybos tarnyba MUST įvardijo Rusiją pagrindine grėsme šiai šaliai, o kasmetę grėsmių vertinimo ataskaitą pristačiusi Švedijos saugumo tarnyba „Sapo“ pareiškė, kad Rusija kelia grėsmę šalies teritoriniam saugumui.

Pasak „Sapo“, Maskva kelia vis didesnį pramoninio šnipinėjimo pavojų – Švedija fiksuoja didėjantį slaptųjų agentų iš keleto valstybių skaičių. Rusija, taip pat Kinija, „šiauriausioje Švedijos dalyje vykdo grėsmę saugumui keliančią veiklą“. „Rusijos susidomėjimas Švedijos šiaure pirmiausia susijęs su Švedijos kariniais pajėgumais“, – nurodė žvalgybos agentūra.

„Sapo“ vadovė Charlotte von Essen žurnalistams sakė, kad po Maskvos invazijos į Ukrainą Švedijos saugumo padėtis pablogėjo – šalyje per pastaruosius metus buvo pereita nuo padidėjusio terorizmo grėsmės lygio prie didelio.

Anot „Sapo“, grėsmę Švedijos saugumui kelianti veikla buvo „vykdoma plačiu frontu, o užsienio jėgos veikia agresyviai“. Tarnyba kaip pavyzdį išskyrė neteisėtą technologijų, kurios vėliau gali būti panaudotos Rusijos karinėje pramonėje, įgijimą.

„Sapo“ atkreipė dėmesį ir į Kinijos, Irano žvalgybinės veiklos grėsmę. Kinija laikoma ekonomine grėsme, kuri „iš pramonės ir universitetų įgyja Švedijos naujovių, su technologijomis susijusių ir pažangiausių žinių“.