Vieniško keliautojo iš Naujosios Zelandijos džiaugsmai ir godos

Tonis Faganas gimė ir augo Naujoje Zelandijoje. Čia jis baigė ir biochemijos studijas. Jau dirbdamas mokytoju, Tonis susipažino su Veronika iš Miuncheno, metams atvykusia į jo šalį pasisemti gyvenimo patirties ir įspūdžių. Kai naujajai draugei atėjo laikas grįžti į Vokietiją, vaikinas pasiryžo ir išvažiavo paskui ją. Miunchene jis įsidarbino projektų vadovu vienoje didelėje kompanijoje. Tačiau, asmeniniam gyvenimui nesusiklosčius ir monotoniškam darbui pabodus, trisdešimtmetis vaikinas nutarė pusei metų leistis į keliones po platųjį pasaulį.

- Koks jūsų kelionių maršrutas?

- Savo kelionę norėjau pradėti Graikijoje. Mane ši šalis viliojo ne tik todėl, kad tai - civilizacijos lopšys. Buvau daug girdėjęs apie nenusakomą Graikijos salų grožį, tad pačiam norėjosi patirti tų vietų magiją. Kitu svarbiu kelionės etapu laikiau kelionę traukiniu iš Maskvos į Beidžiną, bet išsigandau Kinijoje siaučiančio SURS viruso. Tada maniau, kad galėčiau nukakti iki Vladivostoko, bet tai pasirodė brangoka. Taigi mano kelionių maršrutas keitėsi gal dvidešimt kartų. Iš Graikijos keliavau į Turkiją ir ten bandžiau surasti tinkamiausią kelią į Maskvą. Internete perskaičiau, kad vienam keliauti per Bulgariją ir Rumuniją yra pavojinga, tad nusprendžiau skristi į Kopenhagą, apsilankyti Skandinavijos ir Baltijos šalyse.

tada sumaniau nuvykti į 350 metų jubiliejų švenčiantį Peterburgą, paskui į Maskvą. Iš ten skrisiu į Pietų Afriką, paskui Australiją, Naująją Zelandiją ir Pietų Ameriką.

- Tokia kelionė nemažai turėtų kainuoti. Ar įsivaizduojate, kiek teks išleisti pinigų?

- Vokietijoje susipažinau su viena pora, kuri klajojo ištisus metus. Jų patirtis man buvo labai naudinga. Tiesa, jie daug laiko praleido tokiose šalyse, kur pragyvenimas yra labai pigus, kaip, pavyzdžiui, Indijoje. Bet jų patarimais pasinaudojau. Kartu vežuosi palapinę, stengiuosi apsistoti kempinge arba jaunimo viešbutyje. Kartais tenka taikytis su prigrūstais nakvynės namais, kai vienas knarkia, kitas garsiai dejuoja, o trečias per sapnus keikiasi. Bet visa tai – vardan žemesnės kainos! Maistą stengiuosi pirkti prekybos centruose. Žinoma, nuo tokio maisto pavargsti, tad kartais leidžiu sau pasilepinti kavinėje, kad paragaučiau tikrų vietinių patiekalų, bet šiaip – taupau. Manau, kad per pusmetį su skrydžiais, nakvyne ir maitinimu, išleisiu ne daugiau nei devynis tūkstančius eurų.

- Kas sunkiausia tokį ilgą laiką keliaujant vienam?

- Išlikti motyvuotam. Juk kasdien tave užgriūna daugybė naujų įspūdžių. Įvyksta savotiškas persisotinimas. Smegenys nebepriima naujų vaizdų. O juk į kelionę ir išvyksti tam, kad grožėtumeis, džiaugtumeis, stebėtumeis. Kelionių troškimas – tai savotiškas adrenalino poreikis. Bet kaip kasdien entuziastingai priimti tave supančią aplinką? Juk lankausi tokiose vietose, kur, ko gero, savo gyvenime daugiau niekada nepabuvosiu, tad reikia iš jų “paimti” maksimumą. Manau, kad tai kiekvieno keliautojo, pasiryžusios pusmetį ar metus bastytis po pasaulį, problema. Man taip nutiko iš Rygos važiuojant į Siguldą. Pajutau, kad niekas man nebeįdomu ir nieko daugiau nesinori. Čia buvo pirmasis simptomas, kad prarandu motyvaciją. Kad taip neįvyktų, stengiuosi į dieną neprigrūsti per daug vietų ir įspūdžių. Kartais tiesiog sėdžiu kelias valandas kokiame parke ir stebiu aplinkinius žmones.

- Keliaujate jau du su puse mėnesio, kokios vietos paliko didžiausią įspūdį?

- Santorino sala Graikijoje ir Norvegijos fiordai. Santorinas – tiesiog užburia. Jo grožis – fantastika. Tie balti namukai ant stataus vulkaninės kilmės salos šlaito ir fantastiniai saulėlydžiai yra kažkas nepakartojama. Centrinėje Graikijoje labai įsiminė Meteoros apylinkės. Šioje kalvotoje vietovėje ant aukščiausių viršūnių įsikūrę vienuolynai visai aplinkai suteikia šventumo aurą. Norvegijoje taip pat užsibuvau ilgėliau, nei planavau. Lysės fiordas Stavangerio apylinkėse prie Tau miestelio, manau, visam gyvenimui išliks kaip nuostabiausias gamtos kūrinys. Stovi ant uolos, prieš tave pasakiški vaizdai ir tiesiog jauti tą žmogaus ir pirmapradės gamtos vienybę. Jautiesi švarus ir tyras kaip tave supanti gamta. Ir norisi skraidyti.

- O kur labiausiai nepatiko?

- Kopenhagoje. Kiaurą dieną ten lijo lietus. Jaunimo viešbutyje buvo susirinkę labai keisti žmonės. Daugelis jų per pusryčius gėrė alų. O vienas vyriškis vis kalbėjosi su savimi ir daužė savo galvą. Pagalvojau, gal sumaišiau adresus ir patekau į psichiatrijos ligoninę, bet adresas pasirodė besąs teisingas. Tikriausiai kiekviena vietovė ir subjektyvūs įspūdžiai apie ją labai priklauso nuo oro. Jeigu dangus pilkas, vėjuota ir dar žliaugia lietus, tai ir miestas atrodo niūriai, nes žmonės susigūžia, skuba į savo namus pasislėpti nuo darganos, o tu jauti, kad tavo namai toli. Galbūt dėl šios priežasties man nepatiko ir Švedijos miestelyje Umea. Kiaurai merkiant lietui tris valandas klampojau gatvėmis su savo 23 kilogramus sveriančia kuprine ir niekaip negalėjau surasti vietos nakvynei. Jaunimo viešbutis buvo perpildytas. Kiti viešbučiai taip pat, nes mieste vyko prekybos mugė. Galop visas šlapias ir purvinas suradau viešbutėlį, kurio savininkė manęs tiesiog pagailėjo... Kitą dieną porą valandų sėdėjau “Makdonalde” ir žiūrėjau į vis nesiliaujantį lietų. Paskui apsisprendžiau. Pirmu pasitaikiusiu traukiniu sprukau iš šios vietos, kol manęs visai neapėmė depresija. Tiesa, nepatiko ir Salonikuose. Šis Graikijos uostas – nuobodus, nešvarus ir pilkas. Jame nėra jokio savitumo.

- Kokių tautybių žmonės jums labiausiai patiko?

- Draugiškiausi pasirodė turkai. Jie maloniai šnekasi su nepažįstamaisiais, visada stengiasi pagelbėti. Pamenu, vienas turkas bandė man parduoti katiną, bet kur aš jį kelionėje dėsiu? Nors atsisakiau, jis mielai man rodė miestą. Visai priešingi – graikai. Jie niekada tau neturės laiko, net paprašyti, nesiskubins pagelbėti. Jie man pasirodė tikrai nedraugiški. Ir kažkokie keisti. Vieną kartą pietaujant restoranėlyje, vienas graikas intensyviai man bandė įsiūlyti pornografinių filmų kolekciją. Vos jo atsikračiau. Taip pat graikai stengiasi kuo daugiau pinigų išvilioti. Jau nekalbu apie tai, kad už pusvalandį interneto kavinėje reikia mokėti 3 eurus, tai ir pliaže jie prašo už skėtį tiek pinigų, kiek turi, o paskui nutaria, kad už tris eurus gali naudotis skėčiu tik dvi valandas! Lygiai taip pat man buvo nesuprantamas graikų elgesys tuščiame traukinio vagone. Jame buvo tik trys žmonės, bet net du kartus turėjau pakeisti savo vietą, nes graikės norėjo sėdėti būtent toje vietoje, kurią buvau užėmęs aš! Apie kitų tautybių žmones specifinės nuomonės nesusidariau. Galiu pasakyti tik tiek, kad norvegai – santūrūs ir uždari, sunkiai prisileidžia svetimšalius ir į savo sociumą kitataučių neįsileidžia. Visose Baltijos šalyse žmonės labai draugiški ir stengiasi padėti. O merginos čia kokios gražios! Rygoje atrodė, kad kas antra – tiesiog fotomodelis!

- O kokios šalies virtuvė jums patiko labiausiai?

- Kiekvienoje šalyje yra kas nors tikrai ypatinga ir skanu. Gal tik skandinaviška virtuvė niekuo neišsiskiria ir yra gana nuobodi. Graikijoje nepakartojamos graikiškos salotos. Nors tokį patiekalą gali rasti kiekvienos šalies restoranų valgiaraštyje, bet Graikijoje jos vis tiek skaniausios. Latvijoje labai patiko koldūnai su įvairiausiais įdarais, o Lietuvoje man labai skanūs pasirodė šaltibarščiai ir cepelinai.

- Ar neliūdna keliauti vienam, be jokio pažįstamo ar draugo?

- Keliaudamas sutinki daug įvairiausių žmonių, tad bendravimo trūkumo lyg ir nėra, nes jaunimo viešbučiai pilni tokių vienišų keliautojų. Žinoma, kai atsirandi kokioje gražioje vietoje ir vaizdai tiesiog kvapą gniaužia, tada jauti, jog norėtum, kad kas būtų šalia, su kuo galėtum pasidalinti savo įspūdžiais. Laukdamas kelto iš Santorino, susipažinau su keturiomis kanadietėmis. Jos keliavo į vieną salą, aš - į kitą. Viena man labai krito į akį. Tad pasikeitėme elektroninio pašto adresais ir jau kitą dieną aš keliavau pas ją į Naksos salą. Ten su Bret praleidome keturias dienas, paskui keliavome į Atėnus. Bandžiau ją įkalbėti tęsti keliones su manimi, bet ji pasakė turinti draugą... Tad ir vėl teko toliau keliauti vienam. Tokios kelionės metu labai pavojinga įsimylėti. Nes šansų, kad tavo sutiktas žmogus turės pakankamai laiko ir avantiūrizmo prisijungti tokioje nežinomybės pilnoje kelionėje, – tikrai nedaug. Tad naujai sutikti žmonės, kaip ir naujos vietos, tampa tik įspūdžių dalimi. Žinoma, kartais ta įspūdžių gausa tampa tikra našta. Yra didžiulis poreikis išsikrauti. Tada sėdu prie kompiuterio ir rašau laišką. Jis net septyniasdešimt penkiais adresais keliauja į įvairias pasaulio šalis, nešdamas mano draugams ir artimiesiems mano įspūdžių kaleidoskopo nuotaikas.

- O ką papasakosite draugams apie Lietuvą?

- Lietuvoje praleidau penkias dienas. Klaipėda man pasirodė besanti nedidelis gražus miestelis. Ypač patiko senamiestis. Tačiau su vienu australu, su kuriuo susipažinau Jaunimo viešbutyje, vaikščiojome vakare ir jautėmės nesaugiai. Jaunuolių grupelės, vienoje ar kitoje vietoje begeriančios alų, atrodė gana agresyviai nusiteikusios. Ačiū Dievui, nieko blogo nenutiko. Kuršių nerija man paliko puikų įspūdį. Labai norėjau apsilankyti Jūrų muziejuje, deja, tą dieną jis buvo uždarytas. Bet pasivaikščiojau po Raganų kalną Juodkrantėje. Skulptūros ten išdrožtos tikrai nagingų meistrų. Lietuviai man pasirodė draugiški, bet, palyginti su kitų tautų atstovais, – labai rimti. Gal to priežastis jūsų nelengva istorija? O štai autobusų vairuotojai Lietuvoje tikrai labai nekantrūs ir nemandagūs. Vilnius man paliko keistą įspūdį. Ten turtas persipynęs su dideliu skurdu. Ir labai daug vargetų. Bet vienas dalykas Lietuvoje ypač krinta į akis. Čia gyvena pačios gražiausios pasaulyje moterys!