Po skandalu virtusios kepenų transplantacijos Kauno klinikose praėjus pusantro mėnesio, moteris, kuriai atiteko gyvybiškai svarbus organas, vis dar ligoninėje. Jos likimo draugė Ona Medzikauskienė iš Elektrėnų, tuomet labai supykusi, dabar jaučia tik apmaudą, kasdien eina į darbą ir tebelaukia.

Apsivertė aukštyn kojom

„Ji dar nepasirengusi kalbėti su žurnalistais“, – sakė taip pat 56 metų pacientės, gyvenančios mažame Žemaitijos miestelyje, vyras Juozas (pavardė redakcijai žinoma).

Pasak jo, žmona apie kilusį skandalą žino tik kai kurias detales – nenori jos be reikalo jaudinti, tuo labiau, kad ši istorija po Sveikatos apsaugos ministerijos atlikto tyrimo subliuško.

Nustatyta, kad persodinant donoro kepenis buvo pažeistos kai kurios taisyklės, bet medikų nuspręsta nebausti.

„Žmonai paaiškinau, kad skandalas kilo dėl ligoninių karų. Ji tam pritarė. Ir daugiau apie tai nekalbėjome“, – teigė Juozas.

Jis šyptelėjo prisiminęs, kad žmonos norai po operacijos išsipildė priešingai.

„Sakė: kaip tik nenorėjau, kad kas nors sužinotų apie mano ligą, o dabar apie tai sužinos visi“, – palingavo galva vyras.

Pasak jo, žmona iš paskutiniųjų nuo visų bandė slėpti savo ligą.

„Pavyzdžiui, apie tai, kad serga, jos broliui pasakiau aš, o ne ji pati. Ji stengiasi kitiems neužkrauti nemalonių dalykų“, – teigė žemaitis.

Tik su respiratoriumi

Ar žmona domėjosi, kaip laikosi neakivaizdžią konkurenciją dėl donorinių kepenų pralaimėjusi Onutė iš Elektrėnų?

„Tos temos mes nejudinam. Abu žinom tik tiek, kad ta moteris dabar jaučiasi geriau, nei mano žmona jautėsi prieš operaciją, todėl aš dėl šios istorijos esu ramus“, – atsiduso Juozas.

Prieš operaciją, pasak jo, sutuoktinė ne tik blogai jautėsi, bet buvo pageltusios akys, veido oda, rankos. Ant veido, ant kaklo buvo atsiradę žaizdų.

Vyras džiaugiasi, kad žmona jaučiasi geriau. Žaizdos išnyko jau per pirmąsias savaites po transplantacijos.

„Ne tas žodis, kaip jai gerėja. Dabar jau galima ir po truputį pajuokauti, o ir Seimo rinkimuose ji balsavo“, – šypsojosi vyras.

Tačiau moters dar laukia ilgas sveikimo procesas.

„Jos būklė atidžiai sekama ir gydytojai vis dar randa prie ko prikibti. Tai vieni, tai kiti tyrimai būna blogesni, nei tikėtasi. Jos organizme dar tebesikaupia skysčiai, išvesti vamzdeliai per šoną. Skiriama daug antibiotikų, nes organizme atsiradę daug infekcijos židinių“, – vardijo Juozas.

Ligonės lankymas ribojamas, į palatą įleidžiami tik artimieji. Ir lankytojai, ir ji pati per pasimatymą turi dėvėti respiratorių.

Signalas – didžiulis nuovargis

„Žmona į šias negeras naujienas reaguoja gana normaliai. Kalbėjau su gydytoju, jis irgi tvirtino, kad optimizmas labai padeda“, – kalbėjo sutuoktinis.

Juozas teigė, kad bijo prognozuoti, kada žmona jau bus pajėgi vykti namo.

„Tokio klausimo gydytojui dar nesu uždavęs. Su žmona pasikalbame, kad tai yra sunkiai prognozuojama“, – neslėpė vyras.

Kaip jis vienas namuose išsiverčia?

„Ką darysi? Kad tik tokios bėdos tebūtų!“ – šypsojosi Juozas.

Į medikus moterį privertė kreiptis didžiulis nuovargis.

„Prieš pusketvirtų metų žmonai išoperuota blužnis. Tada medikai man ir pasakė, kad jos kepenų beveik nebėra. Tai jie sužinojo tik darydami tą operaciją“, – sakė vyras.

Anot Juozo, kepenų ciroze serganti žmona transplantacijai buvo kviesta tris kartus ir dar buvo sulaukusi dviejų skambučių ruoštis, tačiau visais kartais, išskyrus paskutinį, teko skaudžiai nusivilti ir laukti toliau.

Savo šeimą Juozas apibūdino kaip niekuo neišsiskiriančią. Žmona yra kirpėja, jis pats pagal išsilavinimą – inžinierius mechanikas, bet šiuo metu dirba skaitmeninių technologijų srityje.

„Turime nedidelę šeimos įmonę. Joje dirbu aš ir abu sūnūs“, – pasakojo vyras.

Pora užaugino tris vaikus, gyvena viename Žemaitijos miestelyje.

Kasdien po dešimt tablečių

Trylika metų Elektrėnų neįgaliųjų draugijos Dienos užimtumo centro programų koordinatore dirbanti Ona nelinkusi kalbėti apie savo sveikatą.

Ji tik prisipažįsta, kad daugiau kaip 20 metų serga nežinomos kilmės hepatitu. Daugiau nei prieš trejus metus medikų komisija nusprendė, kad būtina kepenų transplantacija. O.Medzikauskienė buvo įrašyta į donorinių organų laukiančiųjų eilę.

Koks yra gyvenimas sergant kepenų liga?

„Oi, – išsprūsta atodūsis iš Onos lūpų. – Pastaruosius metus kasdien geriu daugiau nei 10 rūšių vaistų ir per savaitę jiems išleidžiu apie 50 litų.“

Pabudusi apie šeštą valandą ryto, moteris atsigeria vandens ir pradeda dieną nuo trijų vaistų. Po to, dažniausiai per pusryčius valgydama košę, praryja dar šešias tabletes ir kapsules. Vėliau išgeria miltukų, o vakare – dar keturias tabletes.

„Kartą du per mėnesį lašina vaistus į veną, nes kepenys negamina baltymų, taip pat leidžia antibiotikus“, – pasakoja O.Medzikauskienė ir priduria, kad laikosi griežtos dietos, negali valgyti aštrių, keptų produktų.

Jei ne darbas, moteris jaustųsi uždaryta tarp keturių sienų. Kur nors toliau išvažiuoti negali, kaip ir sunkiai dirbti fiziškai, pakęsti triukšmo. Triūsdama namuose protarpiais paguli keliolika minučių. Negali pernelyg ilgai nei sėdėti, nei vaikščioti – jaučia nuovargį, skausmą.

Ta nelemtoji naktis

Tos rugsėjo 11-osios, antradienio, Ona nepamiršta. Žinojusi, kad yra pirmoji eilėje kepenų transplantacijai ir nuolat pas medikus Vilniuje besilankiusi moteris, po 18 valandos eidama iš darbo namo, sulaukė skambučio iš Santariškių ligoninės.

„Kaip jaučiatės, ar nesloguojate, ar neturite temperatūros? – O.Medzikauskienė suprato, kad šie jos sveikatos būklę koordinavusios gydytojos klausimai – neatsitiktiniai. – Renkitės, reikia skubiai atvykti į Santariškes.“

Moteris paskambino netoli Kaišiadorių dirbančiam sūnui, bet netrukus sulaukė medikės SMS: „Dar palaukite, kažkas neaiškaus, paskambinsiu apie 20 valandą.“

Po dar vieno skambučio ir paaiškinimo, kad medikų brigada išvažiavo paimti donorinio organo, O.Medzikauskienė buvo paraginta atvažiuoti į sostinę.

„Apie 23 valandą jau gulėjau palatoje po dar kartą atliktų tyrimų, – pamena elektrėniškė. – Gydytojai patarė ramiai pailsėti, palaukti, tačiau kur ten užmigsi. Ryte, po šeštos valandos, užėjo Hepatologijos, gastroenterologijos ir dietologijos centro direktorius profesorius Jonas Valantinas, chirurgas Vitalijus Sokolovas, dar įlašino vaistų į veną, patarė luktelėti ir užsiminė apie kažkokius nesusipratimus. Iš pradžių pamaniau, kad transplantacijai trukdo mano sveikata, yra kažkokių neatitikimų. Tačiau po to grįžo chirurgas ir paaiškino, kad naktį surinktos medikų brigados kauniečiai neįsileido, įvyko nesusipratimas, transplantaciją teks atidėti.“

Po pietų O.Medzikauskienė grįžo į Elektrėnus.

Viltingai žvelgia į telefoną

Iš Santariškių ligoninės atstovų, spaudos, interneto O.Medzikauskienė sužinojo daugiau. Ir, žinoma, tuomet moterį apėmė pyktis, o po to – apmaudas.

„Jei vietoj manęs persodintų kepenis vaikui – nebūtų skaudu ir nekiltų jokios blogos minties, o dabar... Donoras dėl kito paaukoja organą, esi pirmas eilėje, o vyksta korupcija. Suprasčiau, jei tai būtų privatus reikalas. Dabar kas turi daugiau pinigų, tas nusiperka, – ramiai, bet liūdnai kalbėjo O.Medzikauskienė. – Kodėl kauniečiai aplenkė tris moteris ir kepenys persodinos ketvirtai eilėje buvusiai moteriai?“

Pastebėjus, kad kaunietės būklė buvo daug sunkesnė, O.Medzikauskienė kalbėjo priešingai.

„O ką jie sakys? Kur jų moralė? Jei neturėtų užnugario Sveikatos apsaugos ministerijoje, vargu ar taip pasielgtų. Kas čia per valstybė? Pagal ligos sunkumą tos moters, kaip man sakė, kepenų pažeidimo rodiklis siekė 10, o mano – dar daugiau, 15.“

Ar dabar Ona keikia Kauną?

„Ne, – nusijuokė. – Tik niekam nelinkėčiau atsidurti tokioje situacijoje. Lauki, viliesi, ir nutinka štai taip. To nesupranta nei artimieji, nei draugai, nei visai nepažįstami žmonės, kurie rašė, skambino ir reiškė užuojautą.“

Elektrėniškė dar kartą liūdnai nusišypso: lyg tyčia neseniai, lietingą dieną paslydusi gatvėje, ji susilaužė dešinės rankos riešą. Suskambėjus telefonui viltingai žvelgia į ekraną: gal atsirado donoras?