PAGAL SERGAMUMĄ SKRANDŽIO VĖŽIU LIETUVA MAŽAI NUSILEIDŽIA AZIJOS ŠALIMS

Skrandžio vėžys – šešta dažniausia onkologinė liga Lietuvoje. Pagrindiniu jo gydymo būdu išlieka chirurgija. Mokslinis tyrimas atskleidė, kad perpus sumažinti komplikacijų po skrandžio vėžio operacijos padeda tinkamas fizinis, psichologinis pasiruošimas ir mitybos pasirinkimas.

Tyrimą atliko Nacionalinio vėžio instituto (NVI), Santaros klinikų ir Vilniaus universiteto mokslininkai. Apie šios ligos gydymą ir ją lemiančius veiksnius – pokalbis su NVI abdominalinės chirurgijos gydytoju dr. Augustinu Baušiu.

– Kokios yra skrandžio vėžio gydymo naujienos?

– Kadangi ši liga yra agresyvi, ne visuomet išgydoma, pasaulyje nuolat ieškoma naujų ir vis efektyvesnių gydymo metodų. Svarbiausios pastarųjų metų naujienos – tobulėjantys sisteminio gydymo metodai, pažangesnė chemoterapija ir nauji chemoterapinių vaistų skyrimo būdai. Pavyzdžiui, chemoterapija skiriama ne tik į veną, bet ir į pilvo ertmę. Į gydymo algoritmus įtraukiami imunoterapiniai vaistai, skirti gydyti išplitusiai ligai gydyti.

Vis dėlto pagrindinis ir vienintelis gydymo metodas, leidžiantis tikėtis visiško pasveikimo, išlieka chirurginis naviko pašalinimas. Pastaraisiais metais NVI gydytojai ir mokslininkai, bendradarbiaudami su kitų centrų tyrėjais, inicijavo net keletą klinikinių tyrimų, kai yra tiriamos naujos, potencialiai efektyvesnės gydymo metodikos. Taigi, jau dabar dauguma NVI gydomų pacientų turi galimybę dalyvauti viename ar kitame klinikiniame tyrime, t. y. gauti ateities gydymą jau šiandien.

Augustinas Baušys / Asmeninio archyvo nuotr.

– Nuo ko priklauso skrandžio vėžio gydymo sėkmė?

– Visų pirma, diagnozavus ligą labai svarbu patekti į specializuotą onkologinių ligų gydymo centrą, kur šia liga sergantys pacientai gydomi nuolatos. Kuo ankstyvesnėje stadijoje nustatoma liga, tuo didesnė tikimybė pasveikti. NVI gydant pirmos stadijos liga sergančius žmones, pasveiksta daugiau kaip 90 proc. pacientų. Daugumai jų pakanka tik chirurginio gydymo, kuris šiandien daugeliu atvejų gali būti minimaliai invazyvus. Diagnozavus antros ir trečios stadijos ligą ir taikant modernų kompleksinį gydymą, kai derinama ir chirurgija, ir chemoterapija, taip pat galima tikėtis visiškai pasveikti. Jei liga nustatoma išplitusi į kitus organus, yra ketvirtos stadijos, apie pasveikimą, deja, dažniausiai negalvojama. Tuomet gydymo tikslas sustabdyti ligą ir pagerinti gyvenimo kokybę. Šiandien NVI daugumai išplitusiu skrandžio vėžiu sergančių ligonių galime pasiūlyti dalyvauti klinikiniuose tyrimuose, t. y. gauti naują ir potencialiai veiksmingesnį gydymą.

– Ar įmanoma sumažinti komplikacijų po operacijos?

– Skrandžio vėžio gydymas yra sudėtingas, todėl natūraliai susijęs su reikšmingu šalutinių reiškinių ir komplikacijų dažniu. Dėl šios priežasties tinkamas pasiruošimas gydymui yra itin svarbi šiandienio gydymo dalis. NVI šiais metais baigtas daug metų trukęs su kolegomis iš Vilniaus universiteto ir Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų vykdytas mokslinis tyrimas: sukurta nauja pasiruošimo gydymui metodika – priešoperacinė reabilitacija, leidžianti perpus sumažinti pooperacinių komplikacijų dažnį. Tokie tyrimo rezultatai itin svarbūs ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio specialistams, gydantiems skrandžio vėžį, o jų aktualumą įrodo tai, kad jie paskelbti viename iš penkių prestižiškiausių pasaulinių chirurgijos mokslo žurnalų „British Journal of Surgery“.

– Neįprasta girdėti, kad fizinis žmogaus pasiruošimas yra svarbus planuojant chirurginę operaciją.

– Operacijos dėl skrandžio vėžio yra vienos sudėtingiausių onkologinėje chirurgijoje. Aukšto lygio pasaulio onkologijos centruose įprasta, kad maždaug pusė operuojamų pacientų patiria vienokių ar kitokių pooperacinių komplikacijų. Pacientams ar kolegoms aiškindamas pasiruošimo svarbą, mėgstu palyginti operacijos sukeliamą fizinį stresą pacientui su tuo, kurį žmogus patiria bėgdamas ilgą distanciją, pavyzdžiui, maratoną. Juk natūralu, kad nepasiruošus sėkmingai nubėgti maratoną pavyktų ne kiekvienam, o tinkamai paruošiant savo kūną, treniruojantis tai padaryti lengviau. Lygiai taip pat, tinkamai pasiruošus operacijai, atliekant fizinę jėgą, ištvermę, kvėpavimo raumenis stiprinančius pratimus, užtikrinant visvertę paciento mitybą ir psichologinį palaikymą, galime žymiai sumažinti pooperacinių komplikacijų riziką, taip pat reikšmingai pagerinti chemoterapinio gydymo toleranciją.

– Kokie simptomai turėtų priversti žmogų kreiptis į gydytoją?

– Skrandžio vėžys neturi specifinių, tik šiai ligai būdingų, simptomų. Dauguma simptomų, tokių kaip skausmas ar maudimas viršutinėje pilvo dalyje, ankstyvas sotumo jausmas, rėmens graužimas, dažni atsirūgimai, apetito stoka, svorio kritimas gali būti patiriami sergant nebūtinai onkologine liga. Vis dėlto, jei tokių simptomų atsirado ir jie užsitęsė nors kiek ilgesnį laiką, rekomenduočiau kreiptis į gydytoją. Skrandžio vėžys diagnozuojamas atlikus endoskopinį skrandžio tyrimą. Tyrimas nemalonus, tačiau neskausmingas, jo bijoti tikrai nereikia. Taip pat reikia žinoti, kad tyrimą galima atlikti taikant nejautrą.

– Ką reikia žinoti apie skrandžio vėžio riziką? Ar šiai ligai atsirasti įtakos turi paveldimumas?

– Tik nedidelė visų skrandžio vėžio atvejų dalis yra genetiškai paveldimi atvejai. Dažniausiai dėl paveldimumo reikėtų ištirti tokius asmenis, tarp kurių pirmos ar antros eilės giminių yra buvę bent trys skrandžio vėžio atvejai ar bent du atvejai, kai susirgo jaunesni nei 50 metų giminės. Pavieniai ligos atvejai šeimoje gali būti susiję su šiek tiek didesne nei įprasta rizika, tačiau to negalime vadinti paveldimu skrandžio vėžiu. Vis dėlto absoliuti dauguma skrandžio vėžio atvejų yra nepaveldimi.

Sergamumas skrandžio vėžiu Lietuvoje yra vienas didžiausių Europoje ir tik šiek tiek nusileidžia Rytų Azijos šalims, kur ši liga labiausiai paplitusi.

– Ar skrandžio vėžys gali išsivystyti renkantis netinkamą maistą?

– Tikra tiesa. Maistas yra žinomas skrandžio vėžio rizikos veiksnys. Siekiant sumažinti riziką, rekomenduojama riboti rūkyto, sūdyto, perdirbto, konservuoto ir ant grotelių kepto maisto vartojimą. Labai stiprūs ir gerai žinomi skrandžio vėžio rizikos veiksniai yra tabako rūkymas ir piktnaudžiavimas alkoholiu.

– Ar tiesa, kad labai karštas ar aštrus maistas gali ilgainiui sukelti skrandžio vėžį?

– Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra. Šiandien nėra tvirtų mokslinių tyrimų duomenų, pagrindžiančių karšto ir aštraus maisto keliamą riziką susirgti skrandžio vėžiu.

– Ar nacionalinių virtuvių (pvz., Azijos tautų) ypatumai gali kelti didesnę riziką susirgti skrandžio vėžiu?

– Sergamumas skrandžio vėžiu Azijoje yra didesnis nei Europoje ar JAV, manoma, tam įtakos turi ir nacionalinių virtuvių, kuriose gausu konservuoto ar sūdyto maisto, pavyzdžiui, sūdytos žuvies, ypatumai. Tačiau reikia paminėti, kad sergamumas skrandžio vėžiu Lietuvoje yra vienas didžiausių Europoje ir tik šiek tiek nusileidžia Rytų Azijos šalims, kur ši liga labiausiai paplitusi.

– Ar galima skrandžio vėžio prevencija?

– Kai kuriose pasaulio šalyse yra profilaktinių skrandžio vėžio programų. Deja, Lietuvoje tokios programos šiandien nėra. ES lygmeniu pastaruoju metu skiriamas išskirtinis dėmesys kovai su vėžiu, o šių iniciatyvų kontekste verda diskusijos apie skrandžio vėžio prevencinių programų galimybes ES šalyse artimiausioje ateityje.

– Kokie gydymo būdai, be chirurgijos, dar taikomi skrandžio vėžiui gydyti?

– Šiandien skrandžio vėžys gydomas taikant sisteminį gydymą – chemoterapiją, biologinę ar imunoterapiją, rečiau – radioterapiją. Vis dėlto chirurgija išlieka vieninteliu visiško pasveikimo leidžiančiu tikėtis gydymo metodu.