„Tai pirmas kartas, kai Lietuvoje akcininkai savo problemas sprendžia tokia rizikinga viešųjų ryšių strategija, nes šita strategija įtraukia trečiąsias šalis, tai yra, tokias reguliuojančias institucijas, kaip Valstybinė mokesčių inspekcija“, – sako komunikacijos specialistas Artūras Jonkus. Jo teigimu, net jei abi ginčo šalys ims ir susitars, trečiosios šalys vis tiek tęs procesą, kurį yra pradėję.

Mindaugas Marcinkevičius sukėlė skandalą, jau kelinta savaitė nedingstantį iš žiniasklaidos. Vienos stambiausių šalies prekybos bendrovių „Vilniaus prekybos“ smulkusis akcininkas pirmiausia apkaltino pagrindinį akcininką Nerijų Numavičių grupės griūtimi 2009-aisiais, o vėliau ir mokesčių vengimo schemų kūrimu, dėl ko valstybė neteko šimtų milijonų pridėtinės vertės ir pelno mokesčių.

Mokesčių inspekcija pradėjo tyrimą dėl galimo mokesčių vengimo. Akcininkų ginčai persikėlė ir į teismus. Dabar kone kiekvieną dieną „Vilniaus prekybos“ grupė teikia informaciją į viešumą apie bendrovės veiklą, kartu pripažindama, kad skandalas kenkia ne tik reputacijai, bet ir sukelia nuostolių. Šito akcininkų karo baigtį nulems Mokesčių inspekcijos ir teismų išvados, ir tai bus gerokai vėliau. O kaip šiandien konfliktą vertina viešųjų ryšių specialistai? Beje, taip pat ir prezidentės įsikišimą į buvusių verslo partnerių karą.

Ar akcininkai privalo būti viešais asmenimis?

„Vilniaus prekybos“ vadovė ir vieno iš akcininkų N. Numavičiaus pasamdyti advokatai pranešė, kad įmonių grupė kasdien ėmė patirti nuostolių dėl viešų kaltinimų vykdant neskaidrią finansinę veiklą. Esą į didžiausią lietuviško kapitalo įmonę ypač įtariai ėmė žiūrėti partneriai kitose Baltijos šalyse, kur „Vilniaus prekyba“ taip pat turi mažmeninės prekybos parduotuvių tinklus. Kaltinimus dėl neskaidrių finansų netikėtai viešai ėmė žerti ne vien kompanijos bendrasavininkis M. Marcinkevičius, be abejo, siekiantis savo tikslų. Į akcininkų viešą ginčą įsiterpė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė.

„Ši įmonių grupė nuo pat įsikūrimo buvo apgobta įtarimų šešėliu dėl įvairių mokesčių vengimo modelių taikymo. Netgi aš buvau su tuo susidūrusi, kai dirbau finansų ministre. Šių mechanizmų mastai, rodos, dabar yra dar labiau ištobulinti ir dar labiau naudojami“, – sakė D. Grybauskaitė. 

Po tokio pareiškimo Mokesčių inspekcija negalėjo nereaguoti ir nuo rudens sustiprintomis pajėgomis žada ištirti įmonės finansinę veiklą ne tik mūsų, bet ir kitose šalyse. Nuspėdamas, apie ką gali kalbėti prezidentė, 2001–2004 m. buvusi finansų ministre, tiesiogiai ir netiesiogiai 67 proc. „Vilniaus prekybos“ įmonių akcijų valdantis N. Numavičius viešai atsiprašė dėl praeityje skandalingos PVM susigrąžinimo istorijos per labdaros fondą „Spindulys“, tačiau esą lėšomis akcininkai nesinaudoję.

Tiesa, N. Numavičiaus atsiprašymą perskaitė ne jis pats, o advokatė. Apskritai, didžiausios lietuviškos kompanijos minėti akcininkai stengiasi nesirodyti viešumoje ir patys nekalbėti su žurnalistais.

Komunikacijos specialistas Artūras Jonkus sako, kad akcininkai neprivalo būti viešais asmenimis.

„Akcininkams nėra tokio būtinumo. Jeigu jis nėra įmonės vadovas, jis nebūtinai turi būti viešas asmuo. Tai nėra kažkas, kas būtų privaloma“, – teigia komunikacijos agentūros „1323 Strategy & Communication“ partneris A. Jonkus.

Komunikacijos agentūros vadovas Andrius Kasparavičius teigia priešingai: – reputacija susideda iš veiklos, jos viešinimo ir to, ką apie tave kalba aplinkiniai.

„Jeigu paimsime turtingiausių Lietuvos žmonių dešimtuką, ten yra labai nedaug kalbančių žmonių. Ir šita problema egzistuoja su visomis įmonėmis. Tai yra pakankamai geras pavyzdys panagrinėti, kaip nederėtų elgtis ir kaip reikėtų ruoštis tokio tipo krizėms“, – įsitikinęs ryšių su visuomene agentūros „Komunikacija ir konsultantai“ direktorius A. Kasparavičius.

Turi du tikslus

A. Kasparavičius sako, kad dažnai visuomenė nežino arba mažai žino ne tik apie didžiųjų šalies įmonių akcininkus, bet ir apie pačių įmonių veiklą, investicijas bei planus. Matyt, todėl vienas „Vilniaus prekybos“ akcininkų po skandalo ėmė publikuoti ir žada nuolat papildyti virtualią „Baltąją knygą“ apie šios įmonės veiklą.

„Jeigu viešumas būtų užtikrintas iki tol, jeigu visus tuos dalykus, kuriuos matome dabar, būtume matę prieš tai, tai greičiausiai nelabai ir būtų apie ką šnekėti. Tai nėra „Baltoji knyga“, tai yra normalus dokumentas, kuris yra gerai žinomas ypač biržose veikiančioms kompanijoms, joms tai yra privaloma daryti“, – sako A. Kasparavičius.

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Mažvydas Jastramskis teigia, kad, be bylinėjimosi, „Vilniaus prekybos“ reputacijai gelbėti skubiai pasitelktos viešųjų ryšių pajėgos.

„Visa tai, kas dabar yra daroma, yra viena didelė bendra strategija, kurios tikslas – ir kad nebūtų didelių teisinių pasekmių, ir kad visuomenėje įvaizdis išliktų palankus“, – mano M. Jastramskis.

A. Jonkus teigia, kad šalies verslo istorijoje tokio lygio viešo ginčo nėra buvę, nes nė vienas didelių įmonių akcininkas dar nebuvo pareiškęs, kad jo įmonėje, ten, kur jis pats turi akcijų, buvo daroma finansinių pažeidimų.

„Tai pirmas kartas, kai Lietuvoje akcininkai savo problemas sprendžia tokia rizikinga viešųjų ryšių strategija, nes šita strategija įtraukia trečiąsias šalis, tai yra, tokias reguliuojančias institucijas, kaip Valstybinė mokesčių inspekcija. Net jei dabar šalys ims ir labai greitai susitars, natūralu, kad trečiosios šalys vis tiek liks ir tęs procesą, kurį yra pradėję“, – teigia A. Jonkus.

Slidi riba

Panašu, jog po prezidentės pareiškimo gana keblioje situacijoje atsidūrė Mokesčių inspekcija: pabandyk dabar nieko nerasti, dėl ko ji pareiškė esanti įsitikinusi.

„Jeigu ji tai daro remdamasi medžiaga, kurią turbūt jai pateikė institucijos, ji visą tą medžiagą turėtų turėti. Tai turbūt nėra tušti žodžiai. Jeigu tai yra daroma emociniu pagrindu, tuomet, manau, tai nėra labai stipriai pateisinamas dalykas. Manau, kad taip neturėtų būti daroma“, – sako A. Kasparavičius.

„Šiuo atveju yra ganėtinai slidi riba: kritikuojamas konkretus objektas ir konkreti istorija, bet gali būti ir komunikuojama žinia, kad apskritai šitie verslininkai Lietuvoje yra nekokie. Aš nemanau, kad iš principo tai yra labai gerai“, – sako M. Jastramskis.

Vargu ar prezidentės vieši išankstiniai didžiausios lietuviškos kompanijos veiklos vertinimai prisidės prie verslo aplinkos ir įvaizdžio gerinimo, kai tuo pačiu metu verslui kelias klojamas naujais socialiniais modeliais.  Na, o jei tyrimai patvirtintų prezidentės žodžius, „Baltąją knygą“ gali tekti perrašyti, tačiau tai jau darytų ne įmonės savininkai, nes, pasirinkę rizikingas viešųjų ryšių strategijas, vargu ar kuris jų šiame kare taps nugalėtoju.