Vėdarai – vienas prieštaringiausiai vertinamų lietuviškų patiekalų. Tačiau tie, kurie skuba juos teisti vos pažiūrėję, pirmiausia turėtų paragauti. Juk ne veltui šiuo patiekalu lietuviai didžiuojasi ne vieną amžių.

Skaniausi – tiesiai iš krosnies

Gardžiausi vėdarai kepami tikrame lietuviškame kaime, kur virtuvės dar neapstatytos mikrobangų krosnelėmis, maistui gaminti naudojami natūralūs, gal net ką tik iš laukų parsinešti produktai, o ypatingai progai šeimininkai netgi krosnį skuba užkurti. Būtent krosnyse lietuviai seniau kepdavo vėdarus ir tuomet jais, dar kvepiančiais dūmu, viliojamai apskrudusiais, gardžiuodavosi patys ir vaišindavo svečius.

Vėdarų Lietuvoje yra daugybė rūšių: kruopiniai, kraujiniai, bulviniai vėdarai ir daugybė jų variacijų. Istorikai teigia, kad vėdarai lietuvių virtuvėje atsirado dėl sunkių gyvenimo aplinkybių, kai trūkdavo ir maisto produktų, ir laiko gurmaniškiems patiekalams gaminti. Svarbiausia – kad būtų sotu. Todėl vėdarai, kad ir kokie jie būtų, visuomet pagardinami dosniu šaukštu grietinės dar užpilant riebaus lašinukų padažo.

Populiariausi – bulviniai vėdarai

Šiuo metu Lietuvoje populiariausi yra bulviniai vėdarai. Į seniau Žemaitijoje itin populiarius buvusius kraujinius vėdarus net kai kurie lietuviai žiūri šnairomis, ką jau kalbėti apie svečius iš užsienio. Lietuviška virtuvė ir be to jiems atrodo gana keista, todėl norėdami ją pažinti, verčiau renkasi ne tokį pikantišką patiekalą.

Deja, nedaug kulinarijos mėgėjų, ypač gyvenančių mieste, šiandien ryžtasi gaminti šį tradicinį patiekalą. Vis dėlto jis reikalauja gana nemažai laiko ir išmanymo. Tačiau norint įmanoma jį pasigaminti ir namie. Kaip pagaminti? Kiekvienas virėjas turi savo receptą. Į vėdarus, nelygu koks receptas, galima įmaišyti svogūnų, mairūno, netgi mėtų.

Vėdarus susmeikite pagaliukais

Kaip pasigaminti tradicinius lietuviškus bulvinius vėdarus, "Vilniaus dienai" parodė restorano "Žaldokynė" virėja Jadvyga Oniščenko.

Bulviniams vėdarams pagaminti reikia kiaulių žarnų, bulvių, pieno, lašinių, spirgučių, druskos, pipirų, pagardinti – grietinės. Svarbiausia – tinkamai paruošti žarnas. Nors perkant parduotuvėje jos jau būna išvalytos, namie vis tiek reikia papildomai tvarkyti: gerai išmirkyti, išversti į kitą pusę, nurinkti visus nereikalingus riebalus, kad nebūtų nemalonaus kvapo.

Tuomet reikia pasiruošti įdarą. Sutarkuotos bulvės nusunkiamos ir užplikomos pienu, įdedama lašinių, spirgučių, druskos ir pipirų. Gauta masė per piltuvėlį supilama į išvalytą žarną. Svarbu nepripilti per daug – kepdami vėdarai pabrinksta, todėl žarna gali sutrūkti. Vėdarų galai susmeigiami mediniais pagaliukais. Šio patiekalo mėgėjai sako, kad tikro medžio pagaliukai – būtinas skanių vėdarų atributas. Prieš dedant vėdarus į iki maždaug 150 laipsnių įkaitintą orkaitę, reikia šiek tiek pabadyti, kad kepdami nesutrūkinėtų. Tai galima keletą kartų pakartoti kepant. Taip pat galima keletą kartų vėdarus palaistyti taukais – taip jie labiau apskrus.

Kai vėdarai jau pradeda kepti, orkaitės temperatūrą galima šiek tiek padidinti – iki maždaug 160 laipsnių. Vėdarai turėtų kepti apie valandą. Išimtus iš orkaitės juos galima pagardinti spirgučiais, grietine, papuošti petražolės lapeliu.

Vėdarų paragauti siūlo:

Restoranas "Žaldokynė"
Restoranai "Katpėdėlė", "Carskoje selo", "Čili kaimas"
"Amatininkų užeiga"
"Belmontas"
"Marceliukės klėtis"
"Keturios sostinės"... ir daugybė kitų lietuvišką maistą gaminančių restoranų.