Žiuri pagerbė 75 metų A. Michniką, Varšuvoje leidžiamo dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiąjį redaktorių, „už jo įsipareigojimą palaikyti žurnalistikos kokybę ir dėl savo įtakos atkuriant ir ginant demokratiją Lenkijoje“.

A. Michnikas nuo pat pradžių buvo 1980 metais Lenkijoje įkurtos pirmosios komunistiniame bloke nepriklausomos profesinės sąjungos „Solidarumas“ narys. Ši organizacija išaugo į didžiulio masto judėjimą prieš Lenkijos komunistinį režimą. Už disidentinę veiklą jis šešerius metus praleido kalėjime.

Kai Lenkijos komunistiniai lyderiai prarado valdžią per 1989 metų rinkimus, A. Michnikas buvo išrinktas deputatu, o paskui kartu su kitais įkūrė „Gazeta Wyborcza“, tapusią vienu populiariausių laikraščių Rytų Europoje.

Žiuri atkreipė dėmesį, kad A. Michnikas yra patyręs Rusijos politikos žinovas, „atidžiai stebintis“ Rusijos invaziją Ukrainoje ir „griežtai kritikuojantis [Rusijos prezidento] Vladimiro Putino sprendimus ir aktus“.

Anksčiau šį apdovanojimą yra pelnę tokie veikėjai kaip JAV feminizmo ikona Gloria Steinem (Glorija Steinem) ir Japonijos kompiuterinių žaidimų kūrėjas Shigeru Miyamoto (Šigeru Mijamotas), žaidimo „Super Mario Bros“ autorius.

50 000 eurų Astūrijos princesės premija yra vienas iš aštuonių apdovanojimų, kuriuos kasmet išdalija Ispanijos princesės Leonoros fondas. Tarp jų taip pat yra sporto, literatūros ir mokslo apdovanojimų.

Premijos yra įteikiamos kiekvieną rudenį Astūrijos regiono sostinėje Ovjede per iškilmingą ceremoniją, kuri tiesiogiai transliuojama per Ispanijos televiziją.

Paklaustas, ar sulauksime Rusijos atsivertimo į demokratiją, A. Michnikas teigia tikįs, kad tokie laikai ateis.

„Putinas įkalbėjo rusams, kad jie privalo tokie būti. (...) Rusijai blogi laikai, nežinau, kiek užtruks, bet tikiu, kad sulauksime“, – antradienį Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengtoje diskusijoje apie Lietuvos užsienio politiką Rusijos ir Baltarusijos atžvilgiu sakė A. Michnikas.

Istorija rodo – nėra amžinų dalykų, teigia intelektualas.

„Rusijos istorijoje ta tradicija, imperijos tradicija, Ivano Rūsčiojo diktatoriška tradicija yra labai stipri, o demokratiška tradicija labai silpna. (...) Jei pažiūrėtume į istoriją, nėra amžinų dalykų“, – kalbėjo A. Michnikas, priminęs sugriuvusius Spartos, Oto fon Bismarko, Adolfo Hitlerio bei kitus karinės diktatūros režimus.

Rusijoje, pasak jo, yra daug gyventojų, norinčių demokratijos.

„Nežinau, kaip susiklostys viskas Rusijoje, bet matau dešimtis tūkstančių rusų gatvėse, kurie nori laisvų savivaldos rinkimų“, – kalbėjo A. Michnikas.

A. Michnikas – lenkų disidentas, vienas svarbiausių „Solidarumo“ judėjimo Lenkijoje ideologų. Šiuo metu A. Michnikas yra laikraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius, žymus pasaulio intelektualas, jam buvo skirta ir Lietuvos Respublikos Seimo įsteigta „Laisvės“ premija.

Baltarusijos vadovas, sako A. Michnikas, suvokia esąs priklausomas nuo Kremliaus, tačiau taip pat supranta turįs tam tikros laisvės, kurią panaudoja tautos išsaugojimui.

„Aš nesu Baltarusijos ekspertas, bet, mano galva, remiantis mano žiniomis ir pokalbiais, kuriuos pravedžiau Minske, Baltarusija turi demokratinį potencialą. Minskas nėra sovietinis miestas. Tai yra gražus, europietiškas miestas. Ir kaip egzistuoja konfliktas tarp politinės santvarkos ir architektūros, tą konfliktą matome ir Minske“, – antradienį Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengtoje diskusijoje apie Lietuvos užsienio politiką Rusijos ir Baltarusijos atžvilgiu sakė A. Michnikas.

Jo teigimu, Baltarusijoje yra dvi problemos: glaudi istorija su Rusija ir itin didelė likusi jos įtaka. Tuo tarpu A. Lukašenka, sako A. Michnikas, nors ir suvokia esąs priklausomas nuo Kremliaus, tačiau nuolat laviruoja, bandydamas išsaugoti baltarusišką tapatybę.

„Man atrodo, kad istorikams nebus lengva įvertinti Lukašenką. Žinoma, kad jis nėra demokratas, nes tai yra tokio sovietinio ūkio vadovo mentalitetas, ir jis daug valdo tokiu būdu. Iš kitos pusės, jis savo karjeros pradžioje buvo prorusiškas ir dabar yra, bet mano baltarusių kolega aiškino, kad jo santykiai su Rusija yra nafta. Jis Rusiją už tai bučiuoja, gauna naftą, tačiau tam tikrose situacijose jis laviruoja, bando išsaugoti savo kalbą. Tokia situacija buvo su Krymu, jis ne iškart pripažino Krymą. Taip pat su Osetija. Jis tiesiog laviruoja, jis žino, kad jis priklausomas nuo Kremliaus pinigų, bet ir žino, kad turi tam tikrą laisvę, kurią bando panaudoti“, – kalbėjo A. Michnikas.

Nemanau, kad A. Lukašenka yra proimperialistinis, sakė Lenkijos ir pasaulio intelektualas.

„Man rodo, kad jis supranta, jog turi kažkiek laisvės ir bando panaudoti ją. (...) Galbūt po kurio laiko sakysime, kad autoritarinis Lukašenka tiesiog sustiprino Baltarusijos suverenitetą“, – pridūrė A. Michnikas.

A. Michnikas – lenkų disidentas, vienas svarbiausių „Solidarumo“ judėjimo Lenkijoje ideologų. Šiuo metu A. Michnikas yra laikraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius, žymus pasaulio intelektualas, jam buvo skirta ir Lietuvos Respublikos Seimo įsteigta „Laisvės“ premija.

Jis trečiadienio vakarą Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje skaitė paskaitą apie Lietuvoje gimusį Lenkijos politinį veikėją Juzefą Pilsudskį. Šių metų gruodį bus minimos jo 150-osios gimimo metinės.

Pasak A.Michniko, J.Pilsudskis Lenkijoje yra didvyris, o Lietuvoje – vienas didžiausių priešų, tačiau tokie skirtumai neturėtų dominuoti šiuolaikiniuose dvišaliuose santykiuose.

„Trumpai tariant, Lenkijos ir Lietuvos santykiuose neturi dominuoti istorija. Kažkada Varšuvoje istorikas Alfredas Bumblauskas pasakė, kad jeigu Lenkiją valdo J.Pilsudskio ir R.Dmowskio karstai, tai Lietuvą valdo A.Smetonos karstas“, – kalbėjo A.Michnikas.

Kažkada Varšuvoje istorikas Alfredas Bumblauskas pasakė, kad jeigu Lenkiją valdo J.Pilsudskio ir R.Dmowskio karstai, tai Lietuvą valdo A.Smetonos karstas.

Jo teigimu, lenkams ir lietuviams sunku sutarti tam tikrų istorijos vertinimų, todėl verčiau tą istorijos puslapį taip ir palikti.

Svečias tvirtino, kad jį džiugina viskas, kas gerina Lietuvos bei Lenkijos santykius. Tačiau jis suabejojo dabartinės Lenkijos valdžios pastangų nuoširdumu.

„Bet aš tais džentelmenais netikiu. Kaip sakoma, „Timeo Danaos et dona ferentes“ – „Bijau danajų ir dovanas nešančių“. Žinau, kodėl jie taip elgiasi. Lenkija dabar visiškai izoliuota. Tai yra bandymas pralaužti šią izoliaciją“, – sakė A.Michnikas.

„Bet jeigu iš to rastųsi geri arba bent geresni Lenkijos ir Lietuvos santykiai – labai džiaugčiausi ir pritarčiau“, – pridūrė jis.

A.Michnikas kritikavo dabartinės valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ vykdomą politiką.

„Dabar Lenkijoje stebimas regresas, be abejo, taip pat savotiškai (dabartinė valdžia – BNS) turi savyje J.Pilsudskio veidą“, – sakė svečias.

Jis kalbėjo, kad Švenčionių rajone gimęs J.Pilsudskis neįsivaizdavo Lenkijos be Vilniaus, vadino save lietuviu. Tačiau dabar, anot A.Michniko, Lenkijoje „niekam į galvą neateitų, kad lenkai gvieštųsi Vilniaus, Gardino ir Lvovo“.

„Priešingai, turime aiškiai, garsiai, vienareikšmiškai pasakyti „ne“ – šito nenorime. Net jeigu Maskva siūlytų, neimsime. Remiantis šiuo požiūriu, kai 1988 metais Maskva ir KGB pradėjo siųsti užuominas ir inspiruoti Lenkijos sovietinės respublikos idėją, turėjo atsirasti nauja sovietinė respublika su Vilniumi, Gardinu, Lvovu – teritorijose, priklausiusiose (Lenkijai) iki (1939 metų) rugsėjo 17-osios, niekas iš Lenkijos šio pasiūlymo nepriėmė. Nes tai buvo KGB intriga“, – pasakojo A.Michnikas.

A.Michnikas – lenkų disidentas, istorikas, vienas iš judėjimo „Solidarumas“ įkūrėjų, eseistas, politinis publicistas, Lenkijos laikraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius. 1968 metais jis dalyvavo studentų protesto akcijose Lenkijoje kilus vadinamajam politinei krizei, 1968 – 1970 metais jis buvo įkalintas. 2014 metais Lietuvos Seimas A.Michnikui už nuopelnus Lietuvos laisvei yra skyręs Laisvės premiją.

Laisvės premijos laureatas Adamas Michnikas sako, kad lygindamas lenkų padėtį Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje mato, jog Lietuvoje padėtis yra geresnė, tačiau tai nereiškia, kad negali būti geriau. Lenkų disidentas įsitikinęs, kad jo tautiečiai Lietuvos lenkams galėtų aiškinti apie patriotizmą Lietuvai.

„Mano nuomone, ta isterija tikrai neturi pagrindo. Vertindamas Lietuvos lenkus, skirstau juos į dvi grupes: į Lietuvos lenkus ir sovietinius lenkus. Yra tokių, kurie taip ir liko sovietiniai piliečiai, ir jiems įtaką daro ne Varšuva, o Maskva. Tai kelia nerimą. Lenkijos visuomenė turi aiškinti jiems, kad jie yra Lietuvos piliečiai, – turi būti patriotai“, – tvirtina A. Michnikas.

LRT Televizijos laidoje „Dėmesio centre“ – pokalbis  su lenkų disidentu, istoriku, laikraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiuoju redaktoriumi A. Michniku.

– Pone Michnikai, kas, Jūsų  nuomone, komplikuoja Lietuvos ir Lenkijos santykius?

– Pirmiausia santykius apsunkina tai, kad Vilniuje ant Adomo Mickevičiaus paminklo skaitau: Adomas Mickevičius; o aš esu Adamas Michnikas. Kodėl toks skirtumas? Taip pat esu diskriminuojamas – turėčiau būti Adomas, bet esu Adamas.

– Nemažai Lietuvos lenkų tvirtina, kad Lietuvoje pažeidžiamos lenkų mažumos teisės: dėl pavardžių rašymo, gatvių pavadinimų, švietimo  sistemos reformos. Jūsų nuomone, ar Lietuvos valdžia daro viską, kad lenkai Lietuvoje jaustųsi geriau?

– Jeigu tų lenkų čia tiek daug, tai gal Lietuvos valdžia ir turėtų pagalvoti, ką reikėtų pataisyti. Mano požiūris – žmogaus iš Varšuvos. Lyginu Lietuvos lenkų padėtį su lenkų padėtimi Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje. Žinoma, Lietuvoje padėtis geresnė, bet tai nereiškia, kad negali  būti geriau.

Mano nuomone, ta isterija tikrai neturi pagrindo. Vertindamas Lietuvos lenkus, skirstau juos į dvi grupes:  į Lietuvos lenkus ir sovietinius lenkus. Yra tokių, kurie taip ir liko sovietiniai piliečiai, ir jiems įtaką daro ne Varšuva, o Maskva. Tai kelia nerimą.

Lenkijos visuomenė turi aiškinti jiems, kad jie yra Lietuvos piliečiai, – turi būti patriotai. Lygiai taip pat ir Lenkijos lietuviai turi būti Lenkijos patriotai. Mano nuomone, konfliktas nėra dramatiškas. Yra nesusipratimų ir iš vienos, ir iš kitos pusės, o Lenkijos klaida ta, kad lenkų yra 10 kartų daugiau negu lietuvių, todėl ir Lenkijos kaltė yra 10 kartų didesnė.

Kita vertus, man tai primena anekdotą, kurį mano draugas lietuvis pasakojo prieš 25-erius metus. Kalbasi Rusijos meška su Lietuvos zuikiu. Meška sako: „Zuikeli, esu gera meška, nieko blogo nepadarysiu, esu draugiška. Kartais galime susiginčyti – tu man užminsi ant kojos, kitą sykį aš tau.“

Lietuvoje daug daugiau žinoma apie Lenkiją negu Lenkijoje apie Lietuvą – koks puikus tai kraštas, kokia įdomi istorija, kultūra, mitologija ir kokia skausminga, sužeista istorinė atmintis. Lenkijos istorinė atmintis taip pat pažeista, ir mums svarbios mūsų žaizdos. Kartais neužtenka vaizduotės, laiko ir netgi drąsos pažvelgti į svetimas žaizdas. Tačiau turime vieną bendrą bruožą – manome, kad esame nekaltybės įsikūnijimas, kad tik mus skriaudė, o mes niekam nepadarėme skriaudos. Bet istoriją reikia vertinti kritiškai, mums irgi reikia pažvelgti į ją lietuvio akimis. Tai būtų kitoks, tačiau neįkainojamas požiūris, padedantis pažinti pačius save.

– Lietuvoje jau daug metu stebime dviprasmę Lenkų rinkimų akcijos ir pono Valdemaro Tomaševskio veiklą. Ar tokia politika nekursto Lietuvos ir Lenkijos konflikto?

– Nesu ekspertas, todėl prašyčiau atsargiai vertinti mano nuomonę. Abiejose pusėse yra  ekstremizmo – ir ekstremistų, ir eskaluojančių konfliktą. Abiejose pusėse yra politikų, suinteresuotų konflikto eskalavimu. Svarbu, kad protingas centras sugebėtų tas ekstremalias tendencijas nustumti į paraštes,  nes ir Lietuvos, ir Lenkijos ekstremistai – neįkainojama dovana ponui Vladimirui Putinui.

Neseniai Rusijos imperinio kurso ideologas Aleksandras Duginas pareiškė, kad reikia bet kokia kaina palaikyti ir kurstyti lenkų ir lietuvių etninius konfliktus, esą tai atitinka Rusijos interesus. Reikia būti idiotu, o ne Lietuvos ar Lenkijos patriotu,  kad veiktum A. Dugino naudai.

– Rusijos agresija Ukrainoje smarkiai pakeitė padėtį Europoje, į antrą planą nustūmė Lietuvos ir Lenkijos santykius. Atrodytų, kad V. Putinas daug kam atvėrė akis. Ką apie tai manote?

– Lenkijoje nelabai buvo kam atverti akis, nes nebuvo abejonių. Nebuvo nedraugiškumo Lietuvos atžvilgiu, gal daugiau būta abejingumo. V. Putino politika mums padėjo suvokti elementariausius nacionalinius interesus, kad atsisakytume to, kas mus skiria, kas kenkia.

Juk tai tik ambicijos, kai ginčijamės, ar gatvių pavadinimai bus rašomi dviem, ar viena kalba. Pavyzdžiui, Lvove  gatvių pavadinimai rašomi ukrainiečių ir lenkų kalba, ir dėl to Ukrainoje niekas nenukentėjo. Ir čia nieko nenutiktų,  bet čia jau lemia neteisingai suprantamos tautinio išdidumo ambicijos.

– Ar daug žmonių Lenkijoje vis dar galvoja, kad ekonominiai ryšiai su Rusija svarbesni negu jos agresija?

– Geras klausimas. Į jį vienareikšmiškai atsakyti negaliu. Mano nuomone, jų nedaug ir jie neturi įtakos Lenkijos vyriausybės ar prezidento politikai. Bet tokių yra ir jie pavojingi, nes atėjus laikui tokie žmonės gali suvaidinti V. Putino penktosios kolonos vaidmenį Lenkijoje. Tai sakau, nors nesu rusofobas. Atvirkščiai – esu tikras antisovietinis rusofilas. Tikrai nesu Rusijos priešas, esu kvailos ir nemoralios imperinės V. Putino politikos priešas.

– Ar Europa jau pakeitė nuomonę apie V. Putiną, ar dar gyvena iliuzijomis?

– Ne ne. Aš bijojau, kad iliuzijos laimės, bet, kai Europa vienu balsu paskelbė sankcijas, neliko jokių iliuzijų. Bet aš vis dar bijau, kad įvykių dinamika Ukrainoje pakeis Europos politikos perspektyvą. Bijau, kad Ukrainoje perims iniciatyvą seni sovietiniai įpročiai – korupcija, mentalitetas. Jeigu Ukrainai pavyks tam atsispirti, tuomet optimistiškai vertinsiu tos šalies ateitį ir mes, lenkai ir lietuviai, Ukrainai padėsime.

Lenkijos visuomenės veikėjas, disidentas Adamas Michnikas, kaip niekas kitas, gali kritikuoti tuos lenkų lyderius, kurie švenčių metu Lietuvoje vaikštinėja su Georgijaus juostelėmis ir rodo savo simbolinę paramą Putino režimui. Taip interviu LRT Radijui teigia filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Gintautas Mažeikis.

„Lietuvoje jis nuolat kritikuoja kraštutinius dešiniuosius (ir lietuviškus), bet taip pat – prosovietiškas lenkų bendruomenes. Jis rėmė ir remia Lietuvos nepriklausomybę ir, žinoma, taip pat Lenkijos ir Lietuvos pastangas demokratizuoti Rusiją ir nuolatos įsitraukia būtent į tokią – demokratizacijos – veiklą“, – sako G. Mažeikis.

Antradienį Seime 2014 m. Laisvės premija įteikta A. Michnikui – Lenkijos visuomenės veikėjui, disidentui, vienam iš solidarumo lyderių, žurnalistui, eseistui, politikos publicistui, vieno iš populiariausių Lenkijos dienraščių „Gazeta Wyborcza“ vyriausiajam redaktoriui, ne kartą palankiai atsiliepusiam apie Lietuvą.

– 1991 m. A. Michnikas, kartu su kitais Lenkijos politikais, demonstravo besąlygišką ir beatodairišką paramą Lietuvos laisvei, palaikydamas Lietuvos piliečių kovą prieš Sovietų Sąjungos agresiją. A. Michniko veikla visada buvo palanki Lietuvai. Taip sako Laisvės premijų komisijos pirmininkė Irena Degutienė. O kaip šį žmogų pristatytumėte Jūs?

– Pirmiausia jis yra neabejotinai disidentų kartos atstovas, tų disidentų, kurie save supranta vienu metu kaip pasisakančius už savo tautos laisvę ir suprantančius „mūsų ir jūsų laisvę“ – tą šūkį, kurį mes vartojome Sąjūdžio metu, kai solidarizavomės su Latvijos, Estijos liaudies frontais, kai rėmėme Baltarusijos ir Ukrainos liaudies frontus, kai bendradarbiavome su Rusijos demokratiniais frontais.

Štai šią solidarumo dvasią, kuri vienija piliečius ir tautą, o, kita vertus, tą disidentišką dvasią – „už mūsų ir jūsų laisvę“ – jis nuosekliai palaiko jau daugelį dešimtmečių. Lygiai tą patį jis daro ir Lietuvoje. Lietuvoje jis nuolat kritikuoja kraštutinius dešiniuosius (ir lietuviškus), bet taip pat – prosovietiškas lenkų bendruomenes. Jis rėmė ir remia Lietuvos nepriklausomybę ir, žinoma, taip pat Lenkijos ir Lietuvos pastangas demokratizuoti Rusiją ir nuolatos įsitraukia būtent į tokią – demokratizacijos – veiklą.

Šiuo požiūriu [nuo tada], kai Lietuva žengė demokratizacijos, žmogaus teisių gynimo keliu, A. Michnikas mus ne tik palaiko, bet ir nuolatos atvažiuoja į Lietuvą. Ir tuo jis yra palankus mums, turint omenyje, kad jis, kaip niekas kitas, gali kritikuoti tuos lenkų lyderius, kurie vaikštinėja Lietuvoje švenčių metu su Georgijaus juostelėmis ir rodo savo bent jau simbolinę paramą Putino režimui.

– Anot T. Venclovos, A. Michniką neperdėtai pridera vadinti vienu iš laisvos Vidurio rytų Europos tėvų-įkūrėjų. Į istoriją jis patenka toje pačioje eilėje su Andrejumi Sacharovu, Vaclavu Havelu, Lenkų laisvės sąjūdyje stovi greta Jaceko Kurono, Lecho Valensos. Ar Jūs sutiktumėte su tokiu palyginimu? Koks Jums šis žmogus pasirodė su juo bendraujant?

– Taip, man teko su juo bendrauti ne vieną kartą. Jis, mano manymu, yra labai blaivaus politinio mąstymo ir realiai vertina įvairias tarptautines grėsmes, o, kita vertus, turi nepaprastai stiprų vidinį, moralinį charakterį, savo vertybes ir įsitikinimus, kurie yra pamatiniai. Tie įsitikinimai grindžia ne tik jo politinį aktyvumą, bet jis reikalauja, kad panašiais įsitikinimais būtų grindžiami ir tarptautiniai, tautų santykiai.

Iš tiesų yra du tipai disidentų. Vienas tipas disidentų, tokių kaip Aleksandras Solženicynas, kurie buvo ilgai kalinti Gulago metu, bet, kita vertus, vėliau parėmė nacionalistines ar net proputiniškas idėjas. Ir yra kiti, tokie kaip V. Havelas ir A. Michnikas (jei būtų gyvas – ir A. Sacharovas), kurie, ko gero, priklauso kitokiai kartai ir nuosekliai tęsia savo tradiciją.

Todėl ir šiandien jų mintis ir jų aktyvumas yra rekomenduotinas studijuoti universitetuose ir labai palaikytinas. Tai – unikali Vidurio rytų Europos patirtis. Ir ta unikali disidentinė Vidurio rytų Europos patirtis šiuo metu pasaulyje yra pateikiama kaip politinio, filosofinio, pilietinio mąstymo klasika.

Lietuvos ir Lenkijos etninio pobūdžio konfliktai yra puiki dovana Vladimiro Putino Rusijai, sako 2014 metų Laisvės premijos laureatas, Lenkijos buvęs disidentas, dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius Adamas Michnikas.

„Prisiminkime, kad V.Putino ideologas Aleksandras Duginas suformulavo mintį labai aiškiai - jis rašo, kad etninės įtampos tarp Lietuvos ir Lenkijos ypač vertingas elementas, kurį reikia panaudoti ir, jei įmanoma, gilinti. Pamąstykime, kokia puiki dovana yra lietuvių ir lenkų konfliktas dėl pavardžių rašymo ar dvikalbių užrašų su gatvių pavadinimais, kur gyvena daug lenkų Lietuvos piliečių“, - antradienį per Sausio 13-osios minėjimą Seime sakė A.Michnikas.

Jis teigė, kad reikia mąstyti „aukščiau savo egoizmo ir visų tų, kurie trukdo, neturi vaizduotės, etninio šovinizmo aptemdyti, veikia prieš nacionalinius mūsų tautų interesus“. Kalbėdamas apie kaimyninės šalies poziciją Lietuvos atžvilgiu A.Michnikas sakė, kad „Lenkijos savimonė apie Lietuvą yra pažeista žinių trūkumo“. „Mūsų užduotis yra papildyti tą žinių stoką realiomis žiniomis, laimė, situacija keičiasi į geresnę pusę, ir aš tikiu, kad tie pokyčiai eis tolyn“, - kalbėjo Lenkijos atstovas.

Prisimindamas išsilaisvinimą iš sovietų okupacijos A.Michnikas atkreipė dėmesį, jog tuomet Lietuvą ir Lenkiją daug kas vienijo, o bendru didžiausiu šalių pasiekimu įvardijo narystę Europos Sąjungoje ir tai, kad tarp šalių nėra sienos.

„Nors Lenkija skirtingai būdais buvo pavergta sovietų diktatūros, tai, kas mus siejo, tuomet buvo stipriau nei tai, kas mus skyrė. Senieji ginčai visam laikui praeitis. Turime prisiminti ir apie tai kalbėti, praeities negalima pakeisti, tačiau ją galima apmąstyti. Vilnius - suverenios demokratinės Lietuvos sostinė. Visiems laikams. Jis taip pat ir lenkų istorinės atminties dalis, bet lenkai visiems laikams atsisakė bet kokių revizionistinių tendencijų, tai Lenkijos valstybės pozicija ir Lenkijos viešosios nuomonės pozicija mažiausiai nuo 1989 metų“, - kalbėjo A.Michnikas.

Laisvės premija antradienį Seime apdovanotas A.Michnikas kalbą sakė lenkiškai, nors tvirtino sulaukęs pasiūlymo kalbėti rusiškai. Buvęs disidentas juokaudamas tvirtino nenorintis to daryti, kad V.Putinas neturėtų preteksto ateiti į Vilnių ar Varšuvą ginti rusakalbių. „Kadangi nenoriu, kad Putinas atvyktų į Vilnių ar į Varšuvą ko nors ginti, šiandien kalbu lenkiškai, o ne rusiškai“, - sakė A.Michnikas.

Vėliau per spaudos konferenciją Seime A.Michnikas sakė, jog nenorint dirbti rusiškajam imperializmui, pareiga turi tapti siekis sutvirtinti Lietuvos ir Lenkijos santykius. Blogiausiu scenarijumi A.Michnikas tvirtino būsiant, jei šalyse įsigalės šovinistinio ekstremizmo nuotaikos, Lenkijoje - lituanofobai, Lietuvoje - polonofobai.

Klausiamas, kokius konkrečius žingsnius siūlytų Lietuvai dėl geresnių dvišalių santykių, A.Michnikas sakė, jog čia reikia politinės išminties, nors šiuo metu šalių konfliktuose psichologijos jau daugiau nei politikos, o emocijos stipresnės už faktus. Jis taip pat siūlė Lietuvai po truputį judėti į priekį sprendžiant probleminius klausimus, nes šalių nacionalinis interesas yra eiti kartu.

„Aš suprantu visą sunkumą tų konfliktų, kaip rašyti pavardes ir taip toliau. Aš manau, kad (čia reikėtų - BNS) politinės išminties - imkite, rašykite, kaip norite. (...) Leisite truputį kitaip rašyti pavardes - ir kas? Ar tai jau Lietuvos nepriklausomybės pabaiga? Absurdas. Reikia ieškoti kompromiso, jis įmanomas“, - sakė Lenkijos atstovas.

A.Michnikui per iškilmingą Sausio 13-osios minėjimą Seime įteikta ketvirtoji Laisvės premija. Laisvės premija skiriama kasmet nuo 2011 metų, siekiant įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.

Pirmoji Laisvės premija 2011-aisiais buvo skirta aktyviam kovotojui už laisvę ir demokratiją, žmogaus teisių gynėjui, Rusijos disidentui Sergejui Kovaliovui. 2012-ųjų premija atiteko buvusiam sovietinio režimo disidentui, Laisvės lygos vadovui Antanui Terleckui. Praėjusių metų Laisvės premija įteikta Kauno arkivyskupui metropolitui, buvusiam disidentui Sigitui Tamkevičiui.

Laisvės premiją Lietuvos Seimas įsteigė 2011 metų rugsėjo 15 dieną. Premija siekia 5 tūkst. eurų (17,25 tūkst. litų).

„Lenkija buvo, yra ir bus su jumis, nepaisant nesutarimų“, – minint Laisvės gynėjų dieną Kryžių kalnelyje, prie Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos, sakė Adamas Michnikas, Lenkijos visuomenės veikėjas, buvęs disidentas, vienas iš Lenkijos opozicinio judėjimo „Solidarumas“ lyderių, įtakingo dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius.

Prieš 24-erius metus, iš karto po kruvinosios Sausio 13-osios, Lietuvos Seime jis kalbėjo tą patį visos Lenkijos vardu. Jis, kaip ir daugelis kitų žinomų Lenkijos intelektualų, tapo aktyviais Lietuvos advokatais viešojoje erdvėje, visuomet pasisakė prieš lenkų ir lietuvių kiršinimą.

A.Michnikui rytoj Seime, minint Laisvės gynėjų dieną bus įteikta 2014-ųjų Laisvės premija.

Žuvusiųjų Sausio 13-ąją atminimą pagerbė ir laužo uždegimo ceremonijoje Kryžiaus kalnelyje prie LRT dalyvavo Premjeras Algirdas Butkevičius, Prezidentas Valdas Adamkus, Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas Vydas Gedvilas, Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius, tuometinis radijo direktorius Nerijus Maliukevičius.

2014 metų Laisvės premija skirta Lenkijos disidentui, dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiajam redaktoriui Adamui Michnikui.

Už tokį nutarimą antradienį balsavo 80 Seimo narių, niekas nebuvo prieš ir nesusilaikė.

„1991 metais A.Michnikas su kitais Lenkijos politikais demonstravo besąlygišką ir beatodairišką paramą Lietuvos laisvei, palaikydamas Lietuvos piliečių kovą prieš Sovietų sąjungos agresiją. A.Michniko veikla visada buvo palanki Lietuvai. Jis ragino Lenkijos Vyriausybę kuo greičiau pripažinti Lietuvą ir padėti gauti Lietuvai diplomatinį pripažinimą tarptautinėje arenoje“, - pristatydama Laisvės premijos komisijos siūlymą sakė Seimo vicepirmininkė Irena Degutienė.

Ji taip pat pabrėžė, kad A.Michnikas yra ne kartą vienareikšmiai pasisakęs prieš lenkų ir lietuvių santykių kiršinimą išnaudojant tautines mažumas.

Laisvės premija įsteigta 2011 metais. Pirmoji buvo skirta Rusijos kovotojui už laisvę, žmogaus teises ir demokratiją Sergejui Kovaliovui, antroji - Lietuvos laisvės lygos įkūrėjui politiniam kaliniui Antanui Terleckui, trečioji - pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ steigėjui, arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui.

Laisvės premija kiekvienais metais įteikiama Laisvės gynėjų dieną - sausio 13-ąją.