Žinia apie Kosovo pasienyje su Serbija kulkos nutrauktą Audriaus Šenavičiaus gyvybę sukrėtė namuose likusius artimuosius. Klaipėdiečio mama Eglė, vos sužinojusi sūnaus žūties detales, buvo sukrėsta dar kartą – sūnus žuvo tą pačią minutę ir sekundę, kaip ir gimė.
Prieš gimimą – skrydis
„Jis gimė 7.30 val. ryto. Ir žuvo tuo pačiu laiku, tik ne gimimo dieną. Audrius buvo gimęs balandį, tą pačią dieną, kaip ir jo prosenelis. Sūnus buvo labai švelnus ir geras, mes buvome labai artimi. Negaliu apsakyti, kaip skaudu“, – apie sūnaus netektį pasakojo širdgėlos prislėgta E.Šenavičienė.
Ji prisiminė, kad ne tik sūnaus mirtis, bet ir jo atėjimas į pasaulį buvo palydėtas keistų bei ekstremalių įvykių virtinės.
„Aš vos jo nepagimdžiau lėktuve. Su vyru, kuris buvo jūrininkas ir ilgą laiką dirbo kapitonu užsienio laivuose, gyvenome Klaipėdoje. Audrius buvo antras vaikas šeimoje, mes jau turėjome dukrą. Kai atėjo laikas gimdyti sūnų, labai norėjau, kad jis ateitų į pasaulį Anykščiuose, iš kur yra kilusi visa negausi mūsų šeima“, – pasakojo E.Šenavičienė.
Paskutinėmis nėštumo dienomis moteris užsispyrė žūtbūt pasiekti Anykščius ir nuskubėjo į Palangos oro uostą.
„Vyras turėjo išplaukti į jūrą, jis negalėjo manęs lydėti. Tačiau aš neatlyžau, maniau, iš Palangos nuskrisiu į Kauną, o iš ten Anykščius pasieksiu automobiliu. Tačiau Palangos oro uosto kasoje išgirdau, kad nėra nė vieno bilieto į lėktuvą. Tada pasakiau, kad jei taip, vaiką pagimdysiu čia pat – oro uoste“, – pasakojo dabar jau pensijoje esanti moteris.
Vos nusileidus lėktuvui, E.Šenavičienė sėdo į taksi automobilį ir nuskubėjo į Anykščius, kur prieš 35-erius pagimdė Audrių.
Atguls gimtinėje
Šie prisiminimai padeda pamiršti žiaurią realybę – vakar rytą motina jau buvo susidėjusi lagaminus ir pasiruošusi skristi į Kosovą, parsigabenti žuvusio sūnaus palaikų.
„Buvo taip pranešta, kad galės vykti du artimieji. Aš iš karto nuvažiavau į Vilnių. Tačiau vėliau gavau žinią, kad sūnų parskraidins į Zoknių oro uostą. Kada tai nutiks, kol kas nežinome“, – pasakojo moteris.
Šeima nusprendė, kad Kosove žuvęs Klaipėdos teritorinės muitinės pareigūnas A.Šenavičius bus laidojamas Anykščiuose.
„Čia jis gimė, čia ir palaidosime. Čia palaidotas jo tėvas, kuris mirė prieš beveik aštuonerius metus“, – kalbėjo muitininko mama.
Žuvus 35-erių A.Šenavičiui našle liko žmona Vaida, o du 13-mečiai dvyniai augs be tėvo.
„Misija jam buvo labai svarbi. Ten jis vyko drąsiai. Viliojo ir didesnis uždarbis, ir galimybė pamatyti pasaulį. Jis man žadėjo, kad rugpjūtį bus paskutinis kartas, kad daugiau nebeskris. Taip ir išėjo, kad ši misija jam buvo paskutinė“, – kalbėjo mama.
Sapnai – lyg pranašai
E.Šenavičienė paskutinį kartą sūnų matė, kai teko jį išlydėti į vieną iš skrydžių.
„Niekas nieko blogo nenujautė. Tačiau atmintyje įstrigo tai, kad prieš išvažiuojant į šią misiją jam labai nesisekė – strigo dokumentų tvarkymas, kažkas vis lyg trukdė. Dabar aš galvoju, jog kažkas nenorėjo, kad jis išvyktų“, – pastebėjo E.Šenavičienė.
Mama tikino, kad tragedijos išvakarėse jos bloga nuojauta nekamavo.
„O jo žmona susapnavo, kad lyg kažkokie gražiai apsirengę žmonės atėjo ir išsivedė Audrių nežinia kur. Vienas anūkų sapnavo mirusį senelį – jis vis kvietė anūką eiti kartu“, – pranašingus sapnus pasakojo moteris.
E.Šenavičienė prisiminė, kad visi jų giminės vyrai yra lydimi keistų likimo sutapimų.
„Audrius gimė tą pačią dieną, kaip ir jo senelis. Jo dvyniai sūnūs yra gimę tą pačią dieną, kaip prosenelis. Dabar berniukai labai išgyvena dėl tėvo, sėdi nuleidę galvytes“, – su skausmu kalbėjo žuvusiojo mama.
Pristatė konservatorių patriarchu
E.Šenavičiaus mama prisipažino, kad jaučia širdies graužatį, nes pati 2000 metais pastūmėjo sūnų įsidarbinti muitinėje.
„Jis buvo baigęs politologijos mokslus universitete, o darbo vis negavo. Pamatė skelbimą, kad ieškoma norinčių dirbti muitinėje. Juk nuo pat mažumės gerai mokėjo anglų kalbą, va ir pasirinko. Tėvas buvo labai prieš, sakydavo, kad tai – pavojingas darbas“, – prisiminė pensininkė.
E.Šenavičius dar mokykloje stebino savo sugebėjimais moksle.
„Aš jį į mokyklą nuvedžiau 6-erių. Tačiau jis jau mokėjo skaityti ir rašyti. Net pirmuosius angliškus žodžius jau buvo išmokęs“, – apie sūnų pasakojo mama.
Artimieji prisimena, kad Audrius buvo šmaikštus ir labai geros širdies.
„Jis visuomet mokėdavo užjausti. O jo juokai kartais iki ašarų pralinksmindavo. Paskambina kartą ir tyčia prisistato Vytautu Landsbergiu. Aš mat esu šaulė ir labai gerbiu patriotus“, – prisiminė mama.
A.Šenavičiaus močiutė Angelė Vilkončienė taip pat su šiluma prisiminė anūką.
"Jo tėvas sakydavo, kad didžiuojasi savo sūnumi. Mūsų šeimoje vyrai buvo ryžtingi. Jo tėvo mirtis taip pat buvo visai beprasmiška – sugrįžęs iš jūros jis peršalo, lyg ir plaučių uždegimas jam buvo", – pasakojo močiutė.
Moteris prisiminė, kad vyras staiga prastai pasijuto ir ji iškvietė į namus medikus.
"Greitosios medicinos pagalbos gydytoja suleido jam vaistų. Tačiau jis mirė. Dar mano vyras pyko, kad žentą medikė numarino, nežinia kokių vaistų suleidusi", – graudinosi praeitį prisiminusi A.Vilkončienė.
Tiria išpuolį
A.Šenavičius tarnybą Klaipėdos teritorinėje muitinėje pradėjo 2000-aisiais, po studijų Klaipėdos universitete. ES teisės viršenybės misijoje Kosove tarnavo nuo 2012-ųjų rugpjūčio.
Rugsėjo 19 dieną lietuvis kartu su kitais penkiais misijos dalyviais buvo ką tik baigęs pamainą ir automobiliu „Nissan“ vyko į namus, tačiau kelyje juos pakirto kulkos.
Susišaudymo metu buvo sužeisti dar du pareigūnai, kurie gydomi Mitrovicos ligoninėje.
Kol kas nėra išaiškinta, kas apšaudė pasienyje dirbusių pareigūnų pamainą. Pasigirdus šūviams, mikroautobusiukas trenkėsi į kelio atitvarus.
Pranešama, kad klaipėdiečio mirtis vertinama kaip rimčiausias šios misijos incidentas nuo 2011 metų.
Kariškius sukrėtė muitininko žūtis
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų motorizuotojo pėstininkų bataliono štabo viršininkas majoras Robertas Lapinskas svarstė, kad, jo asmenine nuomone, lietuvio mirtis turėtų būti siejama su kriminalu, bet ne su etniniu albanų ir serbų konfliktu.
„Kiek žinau, karo veiksmai jau yra pasibaigę, šalyje vyksta stabilizavimo procesas, todėl manyčiau, kad tai kriminalinė istorija. Misijos dalyviai ten dirba tą patį darbą, kaip būtų dirbę Lietuvoje“, – nuomonę išsakė R.Lapinskas.
Klaipėdietis Vaidas Bimbiris, tarnaujantis šiame batalione ir pats ne kartą dalyvavęs taikos misijose Afganistane, neslėpė, kad kraštiečio muitininko mirtis sukrėtė.
„Mane pritrenkė tokia žinia. Kariai ir muitininkai turi skirtingas užduotis, – pasakojo vyras. – Praėjusi žiema buvo trečia, kurią praleidau Afganistane. Kalbant apie grėsmes, misijos dalyviai nuolat dėvi apsaugines liemenes ir nuolat yra saugomi. Aš nejaučiau jokių grėsmių, nors tarnavome Goro provincijoje.“
V.Bimbiris prisiminė, kad realiausia grėsmė kariškiams kyla dėl galimo pakelės bombų sprogimo.
„Mūsų stovykloje buvo kilusios riaušės, kai žuvo vienas karys. Grėsmės egzistuoja, tačiau tokie išpuoliai yra retenybė“, – kalbėjo V.Bimbiris.
Karininkas pastebėjo, kad tas, kuris nors kartą dalyvavo misijoje svetimame krašte, visam laikui įgyja tam tikrus įpročius.
„Pats to nepastebiu, bet mano šeima pastebėjo, kad aš nuolat stebiu aplinką, labai dažnai atsigręžiu atgal“, – prisipažino klaipėdietis.
Faktai
Nuo 2006 metų į įvairias misijas iš Lietuvos buvo išvykę 18 Lietuvos muitinės pareigūnų.
Muitininkai buvo deleguoti dirbti paramos projektuose – Ukrainos ir Moldovos muitinėse, dalyvavo Pasienio paramos biure Tbilisyje (Gruzija), pasienio paramos misijoje (Moldova–Ukraina), ES stebėsenos misijoje Gruzijoje, ES teisės viršenybės misijoje Kosove.
