Juodieji etapai
Maždaug per 100 pastarųjų metų kito vaiko padėtis šeimoje ir visuomenėje: nuo sunkiai pasiekiamų mokyklų iki nuotolinio mokymosi, nuo pirmųjų apie vaiko teises skelbiančių dokumentų iki uždrausto visų rūšių smurto prieš vaikus.
Vaiko padėtis visuomenėje keitėsi nuo nelaikymo žmogumi iki perdėto liaupsinimo. Dabar esame atsisakę didžiųjų vaikų namų, tačiau Lietuvoje tokios įstaigos kurtis pradėjo XIX a.
Visų pirma jos buvo reikalingos vaikams ir kūdikiams, praradusiems tėvus, šeimas ir namus, apsaugoti. 1938 m. Lietuvoje buvo apie 57 vaikų prieglaudos, kuriose gyveno apie 3,4 tūkst. vaikų.
Tarpukariu buvo nemažai vaikų, kurie nesimokė ir nedirbo, plėšikaudavo ir darydavo kitus smulkius nusikaltimus. Toks gyvenimo būdas juos vedė į kolonijas. Tiesa, buvo stengiamasi iš karto į kolonijas jų nesiųsti – ten patekdavo tik padarę kelis nusikaltimus. Kolonijose taip pat gyvendavo fizinę ir protinę negalią turintys vaikai.
Europa irgi ėjo duobėtu keliu į šviesią vaikų ateitį. Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Dalia Leinartė, remdamasi savo atliktais tyrimais, Philippe’o Arieso ir kt. autorių darbais, apžvelgdama vaikų padėties istoriją Europoje, kai kuriuos jos etapus vadina juodaisiais.
Signalas: anot prof. D. Leinartės, sparčiai vykstantys geopolitiniai lūžiai mažamečius vaikus ir paauglius bloškia tarsi atgal į viduramžių tamsą. D. Leinartės asmenio arch. nuotr.
Anot profesorės, vienas skaudžiausių Europos vaikystės istorijos puslapių – pamestinukai. Dar XVIII a. pabaigoje anglų ekonomistas ir demografas Tomas Malthusas teigė, kad žmonija nuo skurdo gali išsigelbėti tik ribodama gimstamumą. T. Malthusas aiškino, kad gimstamumas yra didesnis nei kartkartėmis Europą ištinkantys karai, infekcijos ar badmečiai, kurie natūraliai sumažina žmonių skaičių. Iš tiesų gyventojų skaičius nuolat augo.
„Tuo metu Anglijoje buvo minios vargšų, o tarp jų dominavo seni žmonės ir vaikai. Anglijos parapijose nuo 42 iki 53 proc. vargšų sudarė vaikai, 25 proc. buvo mažamečiai iki dešimties metų. XIX a. Anglijoje ir Velse parapijos nuolat išlaikydavo apie 200 tūkst. tėvų apleistų vaikų“, – pasakoja prof. D. Leinartė.
Ekonomiškai nenaudingi
XVIII a. ekonomistai teigė, kad Europoje dviejų eilinių dirbančių tėvų šeima gali išlaikyti ne daugiau kaip du vaikus. Daugiau vaikų iki ketverių metų neturtingai šeimai reiškė ekonominę katastrofą, nes tokie maži vaikai negalėjo nei dirbti, nei elgetauti ir taip prisidėti prie šeimos išgyvenimo ar išlaikyti save.
„To meto Vakarų Europos visuomenės mažų perteklinių vaikų problemą sprendė kurdamos kūdikių ir vaikų namus. Tėvai, nebegalėdami išmaitinti šeimos, atiduodavo keletą vaikų į našlaitynus arba tiesiog išstumdavo į gatvę“, – istorinę vaikų situaciją Europoje pasakoja profesorė.
Limožo prieglaudose esantys pamestinukai turėjo ir tėvą ir motiną, trečdalis jų Milano prieglaudose taip pat nebuvo našlaičiai, Maskvoje ir Sankt Peterburge daugiau nei pusė pamestinukų irgi turėjo tėvus. Vaikus pamesdavo visose Vakarų Europos šalyse – Prancūzijoje, Belgijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Lenkijoje ir Austrijoje.
„Egzistavo ir lyties skirtumai. Jei tėvams reikėjo rinktis, kurį vaiką atiduoti į prieglaudą, paprastai tai būdavo mergaitė. Neapolio prieglaudose 58 berniukams vidutiniškai tekdavo 100 pamestų mergaičių. Kūdikių mirtingumas buvo milžiniškas, nepaisant šalies ekonomikos lygio. Maždaug devyni iš dešimties vaikų iki trejų metų amžiaus prieglaudose mirdavo“, – niūria istorine realybe dalijasi D. Leinartė.
Visuomenė imdavosi ir kitų iniciatyvų. Į pamestinukus dažnai buvo žiūrima kaip į pigią darbo jėgą. XVIII a. antrojoje pusėje Anglijoje ir Airijoje kūrėsi vadinamieji pramonės namai. Juose buvo apgyvendinami paaugliai, kuriuos vėliau įdarbindavo fabrikuose. Panašiai buvo ir Prancūzijoje. Vien Lione buvo šeši tokie namai. Pramonės namuose paaugliai ne tik gyveno, buvo maitinami, bet buvo organizuojamas jų darbas.
Pasmerkti rizikai
Profesorė pateikia anuometės Europos valstybių valdžios požiūrį į pamestus vaikus: „Prieglaudų pamestinukams daugėjo ne tik dėl to, kad daugėjo pamestų vaikų, bet ir dėl valdžios požiūrio į juos. Prieglaudose išgyvenę vaikai imti traktuoti kaip tinkamiausi sunkiam juodam darbui – armijai, jūrų laivynui ir kitiems ištvermės reikalaujantiems užsiėmimams.“
To meto prancūzų publicistai rašė, kad pamestinukai labai tinkami rizikingiems darbams, nes našlaičių namuose jie įpratę kasdien stebėti mirtį, todėl suaugę į pavojus žvelgia visiškai abejingai. Žurnalistų nuomone, būtent todėl jie tinkamiausi tarnauti kariuomenėje ir naujoms kolonijoms apgyvendinti.
Prof. D. Leinartės pateikiami istoriniai faktai rodo, kad drauge su Vakarų Europos industrializacija vaikams atėjo vienas juodžiausių laikotarpių – jie masiškai pradėjo dirbti fabrikuose ir gamyklose. Vystantis Europos miestų pramonei, vaikai dirbo jau ne sezoniškai, bet ištisas dienas, savaites ir metus. Ir ne šeiminėje aplinkoje pas meistrą amatininką, o 10 valandų fabrike.
„Turint galvoje, kad vaikai pradėdavo dirbti nuo septynerių–dešimties metų, daugeliui jų tai lėmė išsekimą, ligas ir ankstyvą mirtį. Mažamečiai dirbo ir pačius kenksmingiausius, ir juodžiausius darbus. Pavyzdžiui, tempė iš kasyklų iškeltas anglis; valė židinius – šiam darbui dirbti reikėjo būti menko kūno sudėjimo. Toks darbas buvo ypač pavojingas – jei vaikai neuždusdavo, labai dažnai mirdavo nuo plaučių ligų“, – tęsia profesorė.
Dauguma istorikų XX a. vadina vaikystės amžiumi.
Išgelbėjo švietimas
Vakarų Europos šalyse vaikus išgelbėjo tik švietimo reforma ir įstatymai, ribojantys nepilnamečių darbą. Tokių įstatymų anksčiau nebuvo. Anot D. Leinartės, Anglijoje tai sutapo su 1830 m. judėjimu prieš vergovę britų kolonijose. Buvo teigiama, kad britai labiau rūpinasi arklių ar asilų sveikata, o ne dirbančiais mažamečiais. Buvo pasiekta, kad vaikai dirbtų 8, o ne 10 ar 12 valandų per dieną. Buvo mėginta uždrausti dirbti vaikams iki devynerių metų amžiaus.
Anglų filantropai reikalavo vaikams leisti dirbti pusę dienos, o kitą laiką skirti mokymuisi. Prancūzijoje 1874 m. priimtas pirmasis vaikų darbo įstatymas, uždraudęs pramonėje įdarbinti vaikus iki dvylikos metų. Tačiau ir tuomet niekas viešai neteigė, kad mažamečiai neturėtų dirbti apskritai.
Vienas pagrindinių veiksnių, išstūmusių vaikų darbą iš pramonės, buvo visuotinis privalomas mokslas. Daugelis šalių jau iki 1880 m. turėjo įstatymus dėl privalomo vaikų švietimo, tačiau realiai tie įstatymai ilgai neveikė.
Profesorė pateikia pavyzdžių: Prancūzijoje pagal vadinamąjį Giuzo įstatymą kiekviena bendruomenė privalėjo įsteigti mokyklą, tačiau tik apie 1850-uosius visi vaikai Prancūzijos provincijose pradėti įtraukti į moksleivių sąrašus ir tikrinta, ar jie lanko mokyklą.
1883 m. pradinis mokslas Prancūzijoje tapo privalomas. Anglijoje privalomojo mokslo chronologija buvo panaši. Pirmą kartą įvesti privalomą mokslą anglai mėgino 1833 m., bet tik 1880 m., t. y. beveik po 50 metų, mokslas penkerių–dešimties metų vaikams tapo visuotinai privalomas. 1891 m. jis tapo tvirtai privalomas ir buvo panaikintas pradinio mokslo mokestis.
1900 m. Anglijoje ir Velse pradžios mokyklą jau lankė 70 proc. vaikų. Italijoje – 39 proc. Įvedusi pradinį privalomą mokslą, valstybė galėjo imtis priemonių priversti darbininkų, neturtingų amatininkų ir valstiečių šeimas leisti vaikus į mokyklą, o ne uždarbiauti į fabriką, pas amatininką ar fermerį.
Prof. D. Leinartė pabrėžia, kad būtent privalomojo mokslo įvedimas iš esmės vadinamas vaikų išgelbėjimu Europoje.
Vaikų aukso amžius
Pamažu Europoje keitėsi visuomenės požiūris ne tik į vaikus, bet ir apskritai į šeimą. D. Leinartė atkreipia dėmesį, kad gimstamumo ribojimas leido pažvelgti į kiekvieno vaiko gimimą kaip į laukiamą, neatsitiktinį įvykį. XIX a. pradžioje gimstamumo reguliavimas buvo siejamas ne tik su moterų sveikata, dažnu mirtingumu gimdant, bet ir su nauju požiūriu į vaikus. Vakarų Europoje plito nuomonė, kad jei rūpiniesi vaikais, jų mokslu ir ateitimi, jų skaičius šeimoje turi didelės reikšmės.
Vis dažniau buvo teigiama, kad kiekvienam vaikui reikia meilės, pastangų ir pinigų, todėl kiekvienas vaikas šeimoje gimsta nuskriausdamas kitą savo brolį ar seserį.
„Gimstamumo problema tiek Anglijoje, tiek Prancūzijoje buvo aktualizuojama praktiniu ekonominiu požiūriu. Buvo populiari ir madinga mintis, kad jei šeimoje gimsta dešimt vaikų, o iš jų išgyvena mažiau nei pusė, šeima praranda pinigus ta prasme, kad juos išleidžia mirusiems vaikams“, – tęsia profesorė.
Nauji artimesni vaikų ir tėvų tarpusavio santykiai buvo pasiekti ne tik per visuotinį švietimą ir norą riboti vaikų gimstamumą, bet ir juntami kitose gyvenimo srityse. Aristokratų šeimose vaikai į tėvus kreipdavosi oficialia formuluote – sere ir madam, o jau XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje tapo įprasta kreiptis – tėveli ir mama.
Kartu buvo galima stebėti ne tik didžiulį suaugusiųjų poreikį linksminti vaikus, bet (tai buvo visiškai nauja) pradėta juos lepinti. XIX a. pradžioje vidurinės klasės anglų sluoksniuose tapo madinga ne tik perdėtai rūpintis vaikais materialine prasme, bet ir tenkinti bet kokias jų užgaidas.
„To meto amžininkai atkreipia dėmesį, kad noras pakeisti iki tol, t. y. nuo viduramžių iki pat XVIII a. pradžios, egzistavusį griežtą šaltą elgesį su vaikais virto besaike tėvų meile ir, galima sakyti, tikra vaikų savivale“, – šypteli D. Leinartė.
Laikraščiuose buvo daug karikatūrų, vaizduojančių išlepusius arogantiškus vaikus ir nusikamavusius jų tėvus. XIX a. dažnas pasiturinčio anglo vaikas nebesilaikė jokios subordinacijos, nesisveikindavo ir neatsakydavo į suaugusiųjų pasveikinimus.
Ragina susirūpinti
Trumpai apžvelgusi vaikų vietos visuomenėje raidą, prof. D. Leinartė daro išvadą, kad, pradedant XIX a. ir visą XX a. vaikai, jei jie negimė marginalų šeimoje, iš esmės kiekvienoje Europos šalyje turėjo ilgą, šviesią, neaptemdytą suaugusiųjų rūpesčiais vaikystę. Vaikai šeimoje nebebuvo vertinami vien ekonomine prasme. Šiuo požiūriu vaikų ir tėvų santykiai tapo panašūs į šiandienius.
„Apibendrinant galima pasakyti, kad nuo XVIII a. pabaigos vaikai ir vaikystės istorija Vakarų Europoje, atrodo, judėjo laimingos pabaigos link. Dauguma istorikų XX a. vadina vaikystės amžiumi su ilgai trunkančia aprūpinta ir nerūpestinga vaikyste, kuri yra pagrindinis tėvų, valstybės institucijų ir iš esmės tarptautinės teisės rūpestis, – pastebi profesorė, bet ragina neskubėti džiaugtis. – Vis dėlto pastarąjį XXI a. dešimtmetį sparčiai vykstantys geopolitiniai lūžiai, augantis karinių konfliktų skaičius įvairiose pasaulio dalyse, vergovę primenantis atskirų žmonių ir net ištisų tautų išnaudojimas, klimato kaita, išstumianti gyventojus iš jų gyvenamųjų vietų, didėjanti smurto rizika vėl pradėjo naikinti ribas tarp suaugusiųjų ir vaikų pasaulio, vėl bloškia mažamečius vaikus ir jaunus paauglius, galima sakyti, atgal į viduramžių tamsą.“
Profesorė pateikia statistiką: šiandien apie 70 proc. prekybos žmonėmis aukų globaliu mastu sudaro moterys ir vaikai. Tarp jų agresyviai auga berniukų prekybos žmonėmis aukų skaičius. 650 mln. šiuo metu gyvenančių moterų buvo prievartą ištekintos būdamos nepilnametės.
Tūkstančiai vaikų žuvo kare tarp Izraelio ir „Hamas“. Rusijos karas prieš Ukrainą žiauriausiu būdu atsigręžia ne tik prieš vyrus ir moteris, bet ir prieš vaikus, kurie prievarta išvežami į Rusiją, Baltarusiją.
„Vienintelė vaikų apsauga šiame kintančiame kontekste iš to gražaus vaikystės amžiaus, kurį galima pavadinti praėjusį amžių ir XIX a. – griežtinti bausmes už smurtą ir padarytus nusikaltimus vaikams, nepaliekant išlygų. Šiandien stebime išaugusį prekeivių žmonėmis poreikį neįgalių vaikų, paauglių, neįgalių jaunų paauglių“, – sako prof. D. Leinartė.
Profesorė neabejoja, kad šios tendencijos ragina koreguoti vaikų apsaugos tarptautinės teisės normas, kurios iki šiol, atrodė, nebuvo tokios ypatingos svarbos. Dėmesį į tai turėtų atkreipti ekspertai ir tarptautinės teisės kūrėjai.
