Trys

Ekspozicijoje pristatomi trijų J. Galdikaitės kūrybos laikotarpių – ankstyvojo, vidurinio ir vėlyvojo – darbai. Ankstyvąjį laikotarpį reprezentuoja sausos adatos ir oforto technikomis sukurti kūriniai, vidurinį – asambliažai, vėlyvąjį – grafiški tapybos paveikslai.

Parodą papildo keramikos darbai. Skirtingus kūrybos laikotarpius ir įvairiomis technikomis (grafikos, tekstilės, tapybos, keramikos) kurtus darbus sujungia religinė tematika, kuri akcentuojama parodos pavadinimu – „Eilėje pas šventą Petrą“. Jis, kaip sako grafikė, yra lyg kūrybinio kelio atkarpos apmąstymas. „Aš mąstau simboliais, todėl visas procesas – nuo idėjos kilimo iki kūrinio gimimo – man yra sakralus“, – akcentuoja grafikė.

Ryšys

Kūrybiniame J. Galdikaitės procese šventumas kuriasi iš giluminio noro patirti Aukštesniosios jėgos prisilietimą, pilnatvę ir iš kiekvienos dienos ritmo, pastebėtų jos detalių. Iš pirmo žvilgsnio tai tarsi du priešingi dėmenys – sakralusis ir kasdieniškasis, bet jie vienas kitą papildo. Atsikartojantis dienų ritmas užliūliuoja, panardindamas į monotonišką sapną apie realybę, kurioje daugelis veiksmų tampa nuspėjami. Ši monotonija ramina, todėl joje aiškiai suskamba sielos balsas.

G. Pašakarnienės nuotr. 

Jei kiekviena mūsų diena būtų pilna įvykių ir nuotykių, pasikeitimų, atradimų ir patirčių, būtų labai sunku į juos visus reaguoti, juos išjausti, sąmoningai suvokti ir perteikti kūryboje, kaip tai daro menininkė. Nespėtume gyventi. Prarastume ryšį su savimi. Todėl kasdienybė ir jos detalės, likdamos savo įprastose vietose, neužima papildomos erdvės mūsų mąstyme, nereikalauja papildomos energijos. Lieka jėgų ryšio su Aukštesniąja jėga kūrimui(si).

Ankstyvasis

Grafikė šį ryšį per kūrybą pradėjo megzti jau ankstyvojo laikotarpio darbuose. Į nedidelio formato kūrinius akademišku, smulkiausias detales akcentuojančiu piešiniu perkeldama, rodos, ištisas visatas, tveriamas iš jos pamąstymų, jausmų.

Kūrybiniame J. Galdikaitės procese šventumas kuriasi iš giluminio noro patirti Aukštesniosios jėgos prisilietimą, pilnatvę, iš kiekvienos dienos ritmo ir pastebėtų jos detalių.

Subtiliuose religinės tematikos grafikos darbuose jautriai, reflektyviai atskleidžiama ir pati tema, baltos ir juodos spalvų susiliejimais, persidengimais, atsiskyrimais šnabždamas keliasluoksnis pasakojimas.

Žvelgiant į kiekvieną kūrinį atrodo, kad simboliais ir kitomis detalėmis išpiešta ne viena istorija.

Vidurinis

Po kūrinių kompoziciniais elementais, kaip sekretai, paslėptos labai asmeniškos prasmės. Menininkė žiūrovui nenurodo, kur jų ieškoti, kaip jas atverti. Priešingai – į vidurinio laikotarpio darbus – asambliažus – J. Galdikaitė įtraukia teatrališkumo elementų, lyg paskatindama žiūrovą pasijusti žiūrint nebylų spektaklį ir taip atitraukdama dėmesį nuo savęs pačios.

G. Pašakarnienės nuotr. 

Langų rėmuose kurtos daiktų kompozicijos – tarsi ištraukos iš šventųjų gyvenimų. Asambliažai – menininkės kurtos scenografijos atskiriems šventųjų gyvenimų epizodams, kad jų veiksmas tęstųsi, niekada nenutrūktų. Šio laikotarpio darbuose atsiranda spalvų, kurios neišnyksta ir vėlyvojo laikotarpio kūriniuose.

Vėlyvasis

Akrilu ant drobės kurtos kompozicijos sužavi mėlynos spalvos karališkumu, auksiniu geltoniu, rudos spalvos švelnumu, lengvais ir skaidriais pilkos atspalviais. Spalvos išryškina paveiksluose dominuojančią moterį. Ji vaikšto po savo sapnus, neria į svajones, užklysta net į košmarus. Tačiau jai nebaisu. Net tada, kai ją supančioja neramios jos pačios mintys ar vaizduotės prikeltas mistiškas personažas. Paveikslų veikėja kantriai išbūna, stiprybės ir jėgų semdamasi iš kūrybos galios.

G. Pašakarnienės nuotr. 

Monolitai

Greta eksponuojamų grafikos kūrinių, asambliažų, tapybos paveikslų pristatomi keramikos darbai atrodo monolitiški. Aptakiose kūrinių formose menininkė apgyvendina būtybes, kurios galėtų būti atkeliavusios iš vaikystėje girdėtų sakmių, kurių fragmentai vis atsikuria atmintyje, kai supantis pasaulis tampa pernelyg realistiškas. Truputis mistikos, šiek tiek paslapties atveria fantazijos gelmes, į kurias kartais norisi panirti.

J. Galdikaitės darbai – lyg iš spalvų, vizualių simbolių, smulkių detalių ar masyvių elementų sudėti tekstai. Juos skaitant dar ir dar kartą neriama į vis didesnį gylį, kuriame atrandamas šventumas.

Kas? Paroda „Eilėje pas šventą Petrą“.

Kur? Birštono sakraliniame muziejuje.

Kada? Veikia iki balandžio 19 d.

Išskirtinė aura

"Mėgstu žmones, labai patinka bendrauti – galiu ilgai pasakoti, kalbėtis. Esu atvira. Atviri ir mano namai. Draugams, kaimynams, bendruomenei, įdomiems žmonėms, kūrėjams. Kartą visai dienai namą atidaviau realizuoti jaunimo projektą, čia fotosesiją darė fotomenininkė iš Japonijos, o prieš savaitę vyko naujos knygos pristatymas. Su kolegomis sutarėme, kad nuo šiol kartą per mėnesį mano namuose rengsime menininkų susitikimus", – pasakoja Jolanta.

Šie namai niekuo neprimena išpuoselėto šiuolaikiško būsto: euroremonto sumanymai moteriai gražūs, patrauklūs tik žurnalų nuotraukose, tačiau tokio savo interjero ji neįsivaizduoja – per daug sterilu, nėra, kur akių paganyti. Ypatingą šių namų aurą pajunti vos peržengus slenkstį – kiekviena kertelė prašo išskirtinio dėmesio. Akį traukia pačios šeimininkės, jos vyro, dukters Aijos ir sūnaus Manto meniški darbai, su jais darniai sugyvena Jolantos mokinių iš Dailės gimnazijos piešiniai, įvairūs paveldėti ir pirktiniai senoviniai rakandai, nedidelės kolekcijos kurpalių, kaukių, rankinių, kilimų mušiklių, stiklo butelių, tai šen tai ten išsibarsčiusi solidi grietinėlės ąsotėlių kolekcija. Ryškių spalvų kontrastus kuria ne tik tekstilė, baldai, bet ir baltas, raudonas, mėlynas kampeliai – juose šeimininkė sudėjusi skirtingus konkrečios spalvos indus, dėžutes, mažmožius.

Smagi medžioklė

"Manęs netraukia nauji daiktai – žaviuosi senoviniais: jie gražesni, dekoratyvūs, originalesnių formų, kiekvienas turi savo istoriją: tik įsivaizduokite, kiek jie gali papasakoti prisiminimų ir nutikimų iš buvusių savo šeimininkų gyvenimo. Jie prikelia atmintį – užtenka man į juos žvilgtelėti ir prieš akis išnyra epizodai iš kokio filmo, ištrauka iš skaitytos knygos ar pabyra asmeninio gyvenimo fragmentai. Visa tai – stiprūs, emocijas žadinantys, kūrybiškumą skatinantys impulsai", – teigia Jolanta.

Manęs netraukia nauji daiktai – žaviuosi senoviniais: jie gražesni, dekoratyvūs, originalesnių formų, kiekvienas turi savo istoriją.

Potraukį daiktams su istorija ji atrado atsidarius Europos sienoms ir į Lietuvą pradėjus vežti įvairias senienas iš Olandijos, Vokietijos. Tikras atradimas menininkei buvo Aleksoto turgus. "Eidavau kaip į smagią medžioklę", – šypsosi Jolanta. Tuomet tokie daiktai brangiai nekainavo. Moters nedomino nei jų istorinė, meninė, nei tikroji materiali vertė, pakako, kad daiktas buvo gražus, įdomus, puiku, jei dar ir funkcionalus.

Taip grafikės namuose atsirado ir vaikystę primenantis lėkščių, identiškų toms, kokias turėjo jos močiutė – tėvelio mama Petronėlė, komplektas, ir išskirtinis rankų darbo gobelenas, kuriuo neabejotinai apsidžiaugtų jei ne muziejus, tai koks naujam gyvenimui prikeltas dvaras.

"Pardavėjas už jį prašė visai nedaug, bet pagauta azarto dar nusiderėjau, o paskui ėmiau svarstyti, kam gi man to gobeleno reikia?.. Pajutau tampanti liūtą už ūsų – pardavėjas niršo, tad nusipirkau, – prisimena J.Galdikaitė.

Netradicinė kolekcija

Tame pačiame Aleksoto turguje grafikės dėmesį patraukė simpatiški grietinėlės ąsotėliai. Kavos, arbatos servizai greitai išsidaužo, o šiuos pienui, grietinėlei skirtus indelius retai kas naudoja, gal tik Anglijoje jie – kasdienybė.

"Grietinėlės ąsotėlių pasitaiko itin dailių, labai netikėtų formų, be to, jie nedideli – galima net palubėje ant sijos sudėti, įvairiai sugrupuoti arba pritaikyti buityje – tinka cukrui, saldainiams, smulkmenoms laikyti", – pastebi gražių daiktų kolekcininkė.

Pradžioje Jolanta rinko išskirtinai tik balto porceliano ąsotėlius, bet vėliau kolekcijoje atsirado ir spalvingesnių, tiesa, saikingai puoštų ypatingo dizaino indelių. Beveik visus Jolanta pirko sendaikčių parduotuvėse ar turguose, dovanoti – vos keli: draugai, artimieji greitai suprato, kad pretenduoti į kolekciją gali ne kiekviena dovana. Pradžioje sparčiai augusi, pastaruoju metu kolekcija pildosi vangiai – retai kada pasitaiko kažkuo savitas grietinėlės ąsotėlis.

Susilaikyti nesiseka

Grietinėlės ąsotėlių kolekcija po namus išsibarsčiusi dalimis, tad jos savininkei sunku pasakyti tikslų eksponatų skaičių – niekada jų neskaičiavo, net ir juos plaudama. "Kartą du metuose sudedu į indaplovę ir išmaudau", – sako Jolanta. Net baugu pagalvoti, kiek laiko, jėgų aktyviai gyvenančiai ir kuriančiai menininkei trunka sutvarkyti visus jos didelių namų kampelius.

"Man labai patinka posakis: "Dulkės – mūsų amžiaus sidabras." Nereikia judinti daiktų ir nebus dulkių, – nuoširdžiai juokiasi moteris. – Šiaip esu gana praktiškas žmogus. Specialiai ir grindys išklotos keramikos plytelėmis: žinojau, kad namuose visada turėsiu šunį, kita vertus labai lengva palaikyti švarą namuose."

Jolanta prisipažįsta, kad pastaruoju metu stengiasi suimti save į rankas – pirkti mažiau daiktų. Sesuo jai net patarė, kad įsigijusi kažką naujo, Jolanta būtinai turėtų ir ką nors išmesti. Deja, kol kas gyventi tokiu principu menininkei sekasi sunkiai.

Praktiškas požiūris

"Naujas mano kolekcionavimo pomėgis – metalinės taurės. Esu labai praktiškas žmogus, tad jau galvoju apie senatvę: metaliniai indai ne stiklas ar porcelianas – jie nedūžta", – akį merkia pašnekovė ir pokalbis nejučiomis pakrypsta apie Jolantos močiutę Petronėlę.

Pamačiusi, ką padariau, mama vos negavo šoko – sukarpiau už talonus pirktą savo kraitinį vestuvių kilimą.

Būdama 16 metų iš Kretingos ji atvyko gyventi į Kauną, visą gyvenimą iki pat 90-ties siuvo, mirė sulaukusi 102 metų. Daug laiko leisdama su močiute Jolanta iš jos išmoko ne tik siūti, megzti, daryti įvairius darbus, perėmė praktišką požiūrį į gyvenimą – jai imponavo guvus, taikus, geranoriškas Petronėlės būdas, jos savarankiškumas, gebėjimas beveik iki pat mirties pasirūpinti savimi. Toks močiutės pavyzdys įkvėpė ir pačią Jolantą gyvenimą pradėti tvarkyti taip, kad senatvėje ji nebūtų našta kitiems.

"Supratau, kad šiuose namuose reikia daug ką patobulinti. Apskritai, blogai, kad pastatas stiebiasi į aukštį – ilgainiui bus sunku užkopti į miegamąjį ar pastogėje esantį vonios kambarį, – sako Jolanta. – Jei skaičiuosime su rūsiu, šis namas – penkių aukštų. Pirmame aukšte esanti kūrybinė dirbtuvė, kurioje praleidžiu daugiausia laiko ir kur dabar geriame arbatą, pagal pirminį sumanymą turėjo būti garažas."

Savo architektūra išsiskiriantį iš aplinkinių namų, užapvalintos formos pastatą, labai primenantį pilį, grafikė ir skulptorius pradėjo statyti jauni, vos baigę Dailės akademiją: patys kantriai valė Žaliakalnio turgaus ir beveik viso rajono šiukšlynu paverstą sklypą kalno pakraštyje, klojo klojinius, mūrijo sienas, darė perdengimus, tik stogą padėjo uždengti draugai. Daugiau kaip prieš 20 metų išmintingojo mokytojo "YouTube" nebuvo, tad sutuoktiniai tarėsi su meistrais, važiavo žiūrėti, mokėsi, pagal galimybes stengėsi taupyti pinigus. Statybos užtruko ne vienerius metus.

"Abu turėjome kažkokią įgimtą nuovoką, išmanymą techniniuose dalykuose, atrodė, nėra darbų, kurių negalėtume padaryti. Mums buvo labai įdomu", – sako pašnekovė.

Taisyklės negalioja

Pasak žymios grafikės, jos namuose negalioja jokios taisyklės. Kaip ir mene, taip ir puoselėdama namus Jolanta atsiduoda polėkiui, įsiklauso, ką kužda intuicija.

Šių nepaprastų namų interjere senoviniai klasikiniai baldai, močiutės kėdės, iš jos siuvimo mašinos padarytas stalas dera su naujo stiliaus virtuvės komplektu ir iš Indonezijos atgabentomis spintelėmis, bufetu ir skrynia, kurie stebuklingo atsitiktinumo dėka ištapyti lietuviškų lovatiesių raštus primenančiais motyvais. Kūrybinėje dirbtuvėje – ne tik televizorius, patogi lova ir stalas, prie kurio smagu priimti svečius, bet ir stovi grafikos staklės, didžiulė, pačios Jolantos sumontuota, nušlifuota ir nulakuota sieninė lentyna, kurioje apstu vietos menams, darbo reikmenims, senoviniams rakandams. Laiptų atitvaro ažūras – senamiestyje rastos išmestos balkono grotelės, kurias šeimininkė kruopščiai nušveitė ir nudažė, ant vieno lango karnizo – dvi visiškai skirtingos užuolaidos, viena jų – ryškiaspalvis prisiminimas iš kelionės po Maroką.

Šeimininkė kviečia palypėti į trečią aukštą – čia visos durys apklijuotos raštuotu kilimu.

"Buvo neišvaizdžios. Pamačiusi, ką padariau, mama vos negavo šoko – sukarpiau už talonus pirktą savo kraitinį vestuvių kilimą, – sako Jolanta ir praveria savo miegamojo duris. – Jį kūriau įkvėpta japoniško stiliaus. Pati ištapiau natūralaus šilko užuolaidas, sugalvojau rytietišką skėtį paversti šviestuvu, į vilnonį apklotą įvėliau stilizuotus paukščius."

Naujų idėjų nestinga

Šiuose namuose ypatingi net foteliai – pakabinti prie masyvių eglių kamienų balkių supasi hamakai-krėslai, juose Jolanta įsitaiso norėdama atsipalaiduoti, pabūti su savimi ir gamta. Pro langus atsiveria nuostabus, dailininko teptuko vertas vaizdas: veidrodiniu Neries paviršiumi bėga debesys, it ant delno kitapus upės esantis parkas, futbolo aikštynas, dalis Vilijampolės. "Štai ten mano tėvų balkonas", – rodo Jolanta.

Akivaizdu, kad išmonės nestokojančiai meniškai natūrai nieko neįmanomo nėra, tad šio namo kūrybiško tobulinimo procesas, vargu, ar kada sustos – menininkė pilna planų, naujų idėjų. Viena jų – stiklinė veranda, kurioje Jolantai būtų smagu leisti laiką tiek vasarą, tiek žiemą. Kirba mintis ištapyti visą namo fasadą: dabartinė jos vizija, kad piešinys turėtų priminti lengvai susiglamžiusį audinį ir įsilieti į aplinką, bet... laikas bėga ir neša vis kitas mintis.

"Mano sklypas ribojasi su nedidele, gerai išsilaikiusia, viena iš trijų čia esančių, Kauno tvirtovės įgulai priklausančių, baterijų. Pasitarėme su seniūnu, bendruomenės nariais ir ketiname prašyti leidimo ją paversti meno projektams skirta erdve. Pavadinimą jau turime – "Žalioji baterija", – atskleidžia dar vieną, šį kartą bendruomenei ir menininkams aktualų sumanymą J.Galdikaitė. Tikėtina, kad veiklios moters sąraše jis bus įrašytas pirmu numeriu.

Dailininkė gerai žinoma Lietuvoje ir užsienyje. Kuria grafikos, tapybos darbus, skulptūras ir keramiką, iliustruoja knygas ir sėkmingai dėsto Kauno Dailės gimnazijoje. Gretimoe salėje pristatomi ir Jolantos mokinių darbai, kurie kviečia susipažinti su Egipto dievais ir bent svajonėse pasimėgauti kaitria saule.

Ši paroda pristato naujausius menininkės tapybos akrilu darbus. Pasakojimai apie labai asmeniškus jutimus atrodo mistiški.

Ieškau unikalios meninės raiškos, kuria būtų galima perteikti asmenišką požiūrį į moters vidinį būvį ir jo virsmą.

"Ieškau unikalios meninės raiškos, kuria būtų galima perteikti asmenišką požiūrį į moters vidinį būvį ir jo virsmą. Tai besikartojančios dinamiškos ritminės struktūros ir iš jų išplaukiantis figūratyvas, jo asociatyvumas", – sako kūrėja.

Kiekvienas elementas turįs paslėptą reikšmę. "Objektai traktuojami metaforiškai, atskleidžiant kultūrinius, egzistencinius ir filosofinius prasmių klodus", – teigia menininkė.

J.Galdikaitės kūriniai nukelia žiūrovą į paslaptingą fantazijos pasaulį, kur kiekvienas gali rasti užslėptų simbolių ir prasmių. Ypatinga technika nutapyti darbai lyg nupina ar nuaudžia pasakojimus apie moterį, jos meilę, ilgesį, nerimą ar kitus jausmus. Įvaizdžiai kartais virsta realiais gyvūnų pavidalais ar mitinėmis būtybėmis.

Paveikslai įtraukia žiūrovą į potėpių ir vaizdų labirintą. Tai lyg savotiška autorės meditacija. Paroda dvelkia pozityvu, kas yra reta šių dienų mene, todėl ją verta pamatyti vien tam, kad nuskaidrintum savo mintis, jausmus ir matymus.

Kas? J.Galdikaitės paroda "Jausmai ir virsmai".

Kur? Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Panemunės padalinyje (Vaidoto g. 115).

Kada? Veiks iki vasario 4 d. bibliotekos darbo metu.

Parodoje "Persipynę matymai" pateikiami vaikystės prisiminimų įkvėpti J.Galdikaitės darbai. "Kviečiu į kūrinius pažiūrėti per mano asmeninę prizmę ir galbūt išgyventi tuos potyrius bei prisiminimus, kurie yra sudėti parodoje pristatomuose darbuose. Tai išraiška to paralelinio pasaulio, kuris susidaro persipynus vaikystės matymams ir visa tai tampant prisiminimais", – kviečia kaunietė menininkė.

Savo kūriniuose, kurių dauguma – grafiką imituojanti tapyba, simbolinėmis jungtimis ji kuria įvairiausius pavidalus. Autorine technika, pasitelkdama tik teptuką ir akrilą, J.Galdikaitė kuria savo monochrominį grafinio vaizdo pasaulį, kartkartėmis įsileisdama ir kelias spalvas.

"Mano paveikslų išskirtinumas – linijinis ornamentinis įsikomponavimas į vizualinę struktūrą – nuo detalės iki visumos kaip vientisos kompozicinės intrigos. Kadangi paveikslai neturi daug papildomų detalių ir fono, tai leidžia pačiam žiūrovui pratęsti kūrinio pasakojimą, įsiterpti su savo mintimis ir emocijomis. Tai betarpiškas ryšys tarp to, ką sukuria menininkas, ir kur, paveiktas kūrinio bei pasitelkęs fantaziją, nukeliauja žiūrovas, – parodos anotacijoje rašo menininkė. – Ką jis įžvelgs susikaupusių veidų rimtyje, kur nuves paslaptingos, susipynusios kasų pynės, ką pašnibždės besikartojančių linijų ritmas ar vos kelios įasmenintos detalės... Vargu ar kas atspės, kad kai kurie darbai – tai mano prisiminimai iš vaikystės vasarų, praleistų Kačerginėje – viloje ant kalno, apsupto, kaip man tada atrodė, paslaptingo ir gūdaus miško."

J.Galdikaitės kūrinių paroda "Persipynę matymai" Kačerginės daugiafunkciame centre (J.Janonio g. 31, Kačerginė) veiks iki balandžio 24 d.

Po keliolikos grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje menininkė Jolanta Galdikaitė ryžosi pirmajai personalinei parodai. "Parko galerijoje" veikiančioje parodoje "Persipynimai" ji nagrinėja žmogaus emocijų, išgyvenimų ir prisiminimų jungtis bei sąsajas.

Vietoj taško – daugtaškis

Viskas yra susiję ir neišdalijama, o tos jungtys kuria pasakojimus, gyvenimus ir išgyvenimus.

Menininkė savo kūriniuose, kurių dauguma – grafiką imituojanti tapyba, simbolinėmis jungtimis kuria įvairiausius pavidalus. Nuo daugiaakių žmogystų iki gyvūnų ir architektūrinių detalių mutacijų. Visa tai yra atliekama pasitelkiant minimalias tapybos priemones – kelios linijos, sukuriančios gylio įspūdį, ir pašiauštas, suveltas vaizduojamojo objekto paviršius. Ir to visiškai užtenka – kūriniuose nėra papildomo fono, kuris kurtų tolimesnį pasakojimą, ar įvairių detalių, kurios sustiprintų perteikiamą idėją. J.Galdikaitė leidžia pasakojimą pratęsti pačiam žiūrovui, tiksliau, jo protui.

Duodama menkas užuominas, menininkė atsitraukia ir nebesikiša į žiūrovo ir kūrinio santykį. Taip tarp suvokėjo ir kūrinio kuriamas tam tikras betarpiškas ryšys. Betarpiškumas tarp to, kas autorės sukurta, ir to, ką, žvelgiant į kūrinį, sukurs žiūrovo protas. Net ir nutapius kūrinius, kūrybinis procesas nesustoja, tik jau vyksta ne teptukais, bet mintimis.

Suvokėjas, žiūrovas, pasigavęs vieną ar kitą J.Galdikaitės kūrinio detalę, ją tuojau pat pratęsia savo mintyse – arba iš menkos detalės toliau savarankiškai lipdydamas savo pasakojimą, arba nukirsdamas tolesnius siužeto interpretavimo variantus ir prieidamas prie kito kūrinio.

Jausmų žvėrys ir paukščiai

Šalia keistų gyvių ir padarų J.Galdikaitė tapo ir žmones. Tačiau jie dažniausiai – tiesiogine to žodžio prasme – apsėsti savo vidinių išgyvenimų ir minčių. Mintys čia tampa ilgų plaukų kasomis, o kai kur – nežemiškais paukščiais. Šie – šalia žmogaus arba jungtyje su pačiu žmogumi tykiai ir net jaukiai priglunda, tarsi norėdami sušildyti savo minkštomis plunksnomis.

Greta šių paukščių žmogus atrodo kaip valdovas, kurio valdžiai įrodyti nereikia jokių simbolinių atributų – jo visa povyza, stovėsena ir judesiai, sustingdyti J.Galdikaitės drobėse, nusako jo vidinę būseną.

Parodos pavadinimas "Persipynimai" – ne tik tiesioginė nuoroda į tai, kad parodoje eksponuojamuose kūriniuose susipynimų persipynimų ir įvairių jungčių yra tiesiog daug, tačiau ir nuoroda į žmogaus vidinį pasaulį.

"Materija, iš kurios sudarytos mūsų emocijos, išgyvenimai ir prisiminimai – tai nesuskaičiuojama daugybė besijungiančių ir susipinančių gijų, kurias į konkrečius objektus sujungia mūsų individualios patirtys, mus supanti aplinka ir žmonės", – sako autorė.

Taigi vaizduodama įvairius gyvius, kurie kai kur sužmoginti, J.Galdikaitė iš tiesų bando įvaizdinti, suteikti materialų kūną mūsų mintims, kurios sąmonėje pačios ir sukuria šiuos padarus – dažnai gąsdinančius, keistus ir iki galo neperprantamus.

Šifrai ir simbolių galia

Šalia tapybos darbų menininkė eksponuoja ir keramiką, kuri, drąsiai galima sakyti, pakeri savo technikos ir temų subtilybėmis. Keramikos kūriniuose J.Galdikaitė vaizduoja įvairius gyvūnus – kates, drakonus ir – kai kur, kaip ir tapybos darbuose – keistas žmogystas. Įdomiausias J.Galdikaitės kaip keramikės bruožas – nenugludinti, neglazūruoti darbai. Kūriniuose parodomas keramikos medžiagiškumas – šiurkštumas, netolygus paviršius, kuris ir sukuria savitą menininkės braižą.

Poetas ir dramaturgas Victoras Hugo yra pasakęs: "Žmogaus protas turi tris visrakčius: žinias, mintis ir vaizduotę." Būtent šiuos visrakčius ir tyrinėja J.Galdikaitė.

Žvelgiant į jos kūrinius reikia atkreipti dėmesį į tris pagrindinius aspektus (visrakčius). Pirmas – menininkės darbuose nėra fono. Už vaizduojamų būtybių ir gyvių tėra paliktas tik tuščias baltas lapas. Tikra tabula rasa, arba švarus popieriaus lapas, naujai pradžiai ir naujoms mintims, emocijoms. Antra – padarai, keisti gyviai, dominuojantys tapytojos kūriniuose, – tai mūsų pačių minčių sukurti padarai, kurie kartais gali būti tokie neatpažįstamai keisti ir net gąsdinantys: mintyse mes gebame sukurti tai, ko net patys bijomės. Trečia – kaip teigė pati menininkė, viskas yra susiję: emocijos susijusios su mintimis, kurios susijusios su veiksmais. Linijos ir gijos būtent šias sąsajas ir atskleidžia.

J.Galdikaitės tapybos kūriniuose šie trys išvardytieji visrakčiai atsiveria aiškiausiai, tačiau, pradėjus sekti menininkės nutapytomis gijomis, jungtimis, galima puikiausiai įsivaizduoti žmogaus proto ir minčių rezginį. Painų, tačiau pagriebus jį už galo atsiveria daugybė pabaigų ir daugybė naujų pradžių.

Kas? J.Galdikaitės tapybos ir keramikos darbų paroda "Persipynimai".

Kur? "Parko galerijoje".

Kada? Veikia iki kovo 22 d.