Dalyvaudama pastarajame Kaune vykusiame Europos kultūros sostinės forume, ji su projekto „Kaunas 2022“ komanda ir svečiais iš užsienio diskutavo, kaip miestas galėtų sėkmingai tęsti Europos kultūros sostinės (EKS) metų palikimą. Pasak M. Gaughan Reddan, EKS projektas Kaunui suteikė labai daug, tad tereikia mokėti tuo pasinaudoti.

Pokalbis su viešnia iš Airijos – apie išskirtines Golvėjaus patirtis 2020-aisiais tapus Europos kultūros sostine, titulo metų palikimą ir pamokas Kaunui.

– 2020 m. Golvėjus tapo Europos kultūros sostine. Kokių teigiamų šio projekto efektų miestui matote šiandien?

– Mūsų komandai teko nemažai iššūkių, nes projektas „Golvėjus 2020“  vyko pandemijos metu, o Airijoje buvo paskelbtas vienas rimčiausių karantinų Europoje. Tad didžioji dalis mūsų programos buvo vykdoma nuotoliu. Dėl to kilo daug nusivylimo, nes negalėjome įvykdyti to, ką planavome penkerius metus, negalėjome visi susiburti ir kartu švęsti šio nuostabaus įvykio. Vis dėlto vienas iš svarbių pozityvių dalykų yra tai, kad, vykdant projektą, karantino metu toliau buvo investuojama į Golvėjaus kultūros sektorių. Tad mūsų miesto kultūrinės organizacijos ir partneriai išlaikė stabilias pajamas, buvo išlaikyta net 890 kultūros sektoriaus darbo vietų.

Svarbu ir tai, kad projekto metu daugybė žmonių visoje Europoje sužinojo apie Golvėjų ir jo kultūrą. Daug mūsų miesto kultūros sektoriaus organizacijų šiandien toliau gauna finansavimą iš ES ir turi daugybę partnerių visoje Europoje. Sėkmingos buvo ir mūsų vietos bendruomenės ir savanorių įsitraukimo programos, leidusios pakeisti vietinių gyventojų požiūrį į savo miestą. Tad, nors ši kelionė buvo išties sunki ir kupina iššūkių, ji dovanojo nemažai teigiamų rezultatų. Žvelgdama į mūsų miesto bendruomenę, menininkus ir kultūrines organizacijas, kurios per šį laiką labai užaugo, jaučiu didžiulį pasididžiavimą.

– Kaip pandemija paveikė jūsų miesto titulo metus? Kokia didžiausia žala buvo padaryta ir kokių išeičių radote?

– Vienu iš didžiausių iššūkių tapo tai, kad mes turėjome smarkiai sumažinti savo komandos narių skaičių. Dauguma renginių nevyko gyvai, o persikėlė į internetą, tad nebuvo parduota bilietų. Tai lėmė didelį finansinį smūgį organizacijai „Golvėjus 2020“. Jautėmės siaubingai, kad turime atsisakyti žmonių, su kuriais kelerius metus kartu dirbome, kūrėme, svajojome. Iššūkių kėlė ir persiorientavimas į nuotolinius renginius. Buvome viską kruopščiai suplanavę, o reikėjo visa tai pakeisti ir įtikinti investuotojus, kad mes tęsime savo darbą, tik darysime tai kitokiu, saugesniu, būdu.

Iki tol Europos kultūros sostinės nebuvo susidūrusios su panašia situacija, tad neturėjome jokio modelio, kaip mums reikėtų elgtis: kaip rengti renginius? Kaip matuoti publikos įsitraukimą? Būsimos Europos kultūros sostinės žvelgė į mus laukdamos pavyzdžio. Niekas nežinojo, kiek pandemija truks, tad kiti miestai mokėsi iš Golvėjaus. Džiugu, kad mums pavyko sukurti sėkmingą modelį ir įvykdyti net 1 250 nuotolinių renginių, o tai yra išties reikšminga. Kadangi renginiai vyko internetu, juose galėjo dalyvauti žmonės iš viso pasaulio. Tad sulaukėme didžiausio skaitmeninio publikos įsitraukimo EKS istorijoje. Apie Golvėjų sužino daugybė žmonių, kurie iki tol nebuvo nieko apie jį girdėję.

Vykdyti suplanuotą programą mums trukdė ne tik pandemija. Dieną, kai turėjo įvykti didysis atidarymo renginys, Airijai smūgį sudavė audra, dėl kurios teko atšaukti atidarymą. Tad mes net negavome progos pradėti savo titulo metų kaip kitos Europos kultūros sostinės. Kovo mėnesį, karantino metu, Konemaros kalnuose suspindo suomių menininko Kari Kola šviesų instaliacija. Kai kurie vietos gyventojai, pamatę šviesas, sėdo į automobilius ir atvažiavo pasigrožėti. Buvo keista stovėti ant ežero kranto, stebėti šviesų žaismą, ir suvokti, kad likusi šalies dalis šį vaizdą, į kurį investavome beveik 700 tūkst. eurų ir šešis savo gyvenimo mėnesius, pamatys tik kompiuterio ekrane.

Mūsų komandai teko nemažai iššūkių, nes projektas „Golvėjus 2020“  vyko pandemijos metu, o Airijoje buvo paskelbtas vienas rimčiausių karantinų Europoje.

– Kaip šiuo metu Golvėjus tęsia savo Europos kultūros sostinės metų palikimą? Žinau, kad išlaikėte tą pačią organizaciją, kuri penkerius metus dirbo prie projekto „Golvėjus 2020“.

– Taip, išlaikėme tą pačią organizaciją. Tačiau svarbu pabrėžti, kad mes netęsiame projekto „Golvėjus 2020“ programos ir neketiname to daryti. Mano nuomone, titulo metus ir jų palikimą reikėtų atskirti, nes tai yra du skirtingi dalykai. Palikimas priklauso nuo to, kaip miestas įvertins EKS metus, jų suteiktas naudas ir rezultatus, ką iš to išmoks. Tad šiuo metu stengiamės ne tęsti programą, bet ieškoti būdų, kaip būtų galima išlaikyti ir paremti Golvėjaus kultūros sektorių. Norime miestui palengvinti galimybes gauti ES finansavimą, remti vietos kultūros sektorių ir padėti jam toliau augti. Šiuo metu esame dar tik kelio pradžioje, tad mūsų laukia ilga ir įdomi kelionė.

Žinoma, kai kurie mūsų kultūriniai partneriai toliau tęsia savo projektus, kuriuos vykdė ir titulo metais. Pavyzdžiui, toliau tęsiamas jaunimo muzikos vystymo projektas „Livefeed“, taip pat filmų festivalis „Peripheral Visions“, kuris užaugo ir dabar turi partnerių visoje Europoje. Tačiau pati organizacija, vykdžiusi EKS projektą, turi kiek kitokį vaidmenį ir misiją. Kaip minėjau, ji privalo įvertinti titulo metais išmoktas pamokas, projekto rezultatus ir išsigryninti kelias svarbiausias darbo sritis. Pavyzdžiui, mes supratome, kad mums reikia daugiau ryšių su kitomis Europos šalimis, nusprendėme, kad turėtume daug dėmesio skirti vietinėms kultūros organizacijoms ir jų paramai.

Viena vertus, Europos kultūros sostine miestas pabūna tik vienus metus. Kita vertus, šį prekės ženklą jis turės visada. Tad verta atsižvelgti į išmoktas pamokas ir pabandyti padaryti ką nors kitokio. Kiekvienas miestas skirtingai žvelgia į savo EKS palikimą. Vieni kiekvienais metais surengia po tris didžiulius renginius. Kiti teikia paramą savo kultūriniams partneriams ar stato kultūros reikmėms skirtus pastatus. Tad EKS palikimas gali labai skirtis nuo pačios titulo metų programos. Man atrodo, kad Kauno palikimas galėtų būti į kultūrą įsitraukę vietos gyventojai, kurie mieste galėtų nuveikti labai daug, jei tik jiems bus suteikta parama.

M. Gaughan Reddan. Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Kas, jūsų nuomone, pasibaigus EKS metams, turėtų prisiimti atsakomybę tęsti jų palikimą – savivaldybė, miesto kultūros sektorius, gyventojai?

– Mano nuomone, tai yra visų, o ne tam tikros konkrečios organizacijos, atsakomybė. Man atrodo, kad Kaunas jau yra susikūręs sau labai stiprų palikimą, net jeigu patys to dar nežinote. „Kaunas 2022“ yra gerai žinomas ir atpažįstamas prekės ženklas visoje Europoje. Daugybė žmonių sužinojo apie Kauną, jame apsilankė ir dar daugybę metų čia atvyks būtent dėl EKS projekto. Ką daryti su šiuo palikimu, teks nuspręsti jums patiems – „Kaunas 2022“ organizacijai, savivaldybei, vietos žmonėms. Susiburkite kartu ir diskutuokite apie išmoktas pamokas, projekto naudas miestui, kaip galėtumėte visa tai panaudoti ateityje. Jūsų laukia išties įdomi kelionė.

– Norint tęsti Europos kultūros sostinės palikimą, svarbus klausimas yra finansavimas. Kas turėtų jį užtikrinti?

– Europos kultūros sostinės metai miestui suteikia daug žinomumo, atpažįstamumo, ypač jei projektas buvo sėkmingas, kaip Kauno. Tada tampa lengviau kreiptis į Europos fondus ir sulaukti finansavimo. Mes būtent taip ir darome. Gavome finansavimą iš Airijos kultūros ministerijos, bet kreipėmės ir į ES fondus. Yra daugybė būdų gauti finansavimą, bet labai svarbu neatsisakyti pagrindinės organizacijos esybės. Labai nuliūdau išgirdusi, kad VšĮ „Kaunas 2022“ šį rugsėjį bus uždaryta. Manau, kad tai būtų didžiulė klaida, nes kreipiantis į Europos fondus, svarbu turėti sukauptą patirčių, pasiekimų sąrašą ir organizaciją, kuri būtų teisėta šio paveldo tęsėja. Tad kam uždaryti įstaigą, kuri turi teisinę galimybę užtikrinti Europos finansavimą Kauno kultūrai? Esu įsitikinusi, kad tai būtų didžiulis nuostolis tiek jūsų miestui, tiek visai Europai, nes „Kaunas 2022“ komanda pasiekė be galo daug. Tad jums tereikia rasti būdą, kaip susikurti ilgalaikį EKS palikimą.

Šio palikimo greičiausiai iškart nepamatysite, mums tai užtruko apie pusantrų metų. Tad neskubėkite ir ramiai apgalvokite, ką EKS palikimas reiškia jums. Pergalvokite, ko reikia vietos kultūros sektoriui, ko reikia miestui ir kaip EKS palikimas gali tai atliepti. Kiekvienoje buvusioje Europos kultūros sostinėje šis palikimas skirtingas, tad negaliu Kaunui duoti konkrečių patarimų. Manau, kad jūs patys geriausiai žinote, ko reikia jūsų miestui ir kas čia veikia, o kas ne. Geriausia būtų ir kitais metais surengti Europos kultūros sostinės forumą, jame aptarti tai, kas nutiko per metus, suburti žmones drauge nuoširdžiai pasikalbėti.

– Ar pirmą kartą lankotės Kaune? Koks miestas jums pasirodė?

– Taip, Kaune lankausi pirmą kartą. Gaila, kad negalėjau miesto aplankyti 2022 m. Turėjome be galo daug darbo, nes dėl pandemijos mūsų titulo metai užsitęsė iki 2021 m. pavasario, o vėliau ilgai vertinome titulo metų palikimą, jo naudas mūsų miestui. Tad dabar labai džiaugiuosi pagaliau būdama čia, nes „Kaunas 2022“ komandą pažįstu jau nuo 2017 m. Daugybę kartų kalbėjomės nuotoliniu būdu, Kauno komanda mums suteikė daug emocinės paramos. Ruoštis Europos kultūros sostinės metams yra labai sunku, nes patiri daug iššūkių ir spaudimo, kartais jautiesi labai vienišas. Tik kitos EKS miestų komandos gali suprasti tavo jausmus ir iššūkius, todėl palaikome ryšius, vieni kitiems patariame. Šiuo laikotarpiu su Kauno komanda užsimezgė nuostabi draugystė, tad labai smagu, kad pagaliau gyvai galėjau pamatyti šiuos žmones.

Pirmą kartą fiziškai apsilankiau ir Kaune, nors nuotoliniu būdu miestą lankiau daug kartų. Pirmas gyvas įspūdis puikus – Kaunas dar gražesnis, nei įsivaizdavau. Nustebino tai, koks jis šiuolaikiškas! Mane tiesiog užbūrė Kauno žmonės, kultūra, o pats miesto išdėstymas yra be galo patogus. Labai patiko ir Kauno titulo metų programa – atidarymas ir uždarymas, Kauno mitinio žvėries legenda. Vis dėlto labiausiai mane sujaudino tai, kaip Kauno komanda reagavo į prasidėjusį karą Ukrainoje (buvo atšaukti planuoti Laimės dienos renginiai, komanda daug prisidėjo prie paramos akcijų – red. past.). Kauno žmonių nuoširdumas ir solidarumas tiesiog pakeri. Iš tikrųjų Golvėjuje mes turime nemažą lietuvių bendruomenę, kurią sudaro nuostabūs, nuoširdūs žmonės. Tą patį nuoširdumo jausmą pajutau ir apsilankiusi Kaune.

Kultūros sostinė vadinama Europos, tačiau ji, atkreipia dėmesį tyrimo autoriai, pirmiausia finansuojama savivaldos ir nacionaliniais pinigais. Nors nominacija turi įvardytus metus (Kauno atveju tai buvo 2022-ieji), finansinė intervencija tęsiasi ilgą septynerių metų laikotarpį. Nėra apibrėžtas ir pats Europos kultūros sostinės statuso turinys: ją įkūnija konkreti programa, kuria siekiama skirtingų tikslų, priklausančių nuo konkretaus miesto siekių. Vienokie jie tais atvejais, kai Europos kultūros sostine tampa nacionalinių valstybių sostinės, kitokie – dinamiškų vadinamųjų antrosios pakopos miestų, nuosmukį išgyvenančių postindustrinių centrų ar gyventojų ir turistų pritraukti ir išlaikyti mėginančių mažų miestų.

Ištyrinėjus per 2,5 tūkst. apklausose dalyvavusių Kauno ir Kauno rajono gyventojų (bendrai šiuos žmones sociologas siūlo vadinti kaunėnais), renginių dalyvių, anketas, padarytos išvados, kurios, viena vertus, atskleidžia, ką Kaunui, Lietuvai davė šis projektas. Kita vertus, gali būti laikomos ir gairėmis tiek palaikant įdirbį Kaune, tiek formuojant kitų miestų kultūros politiką, kitų Europos kultūros sostinių projektus.

Aktualizuota atmintis

Tyrimo autoriai (T. Šarūnas, Raimundas Vaitkevičius, Jorūnė Chraptavičiūtė) projektą „Kaunas 2022“ vadina kultūrine intervencija, kuri pakeitė ne tik kaunėnų kultūrinį gyvenimą, jų santykį su savo miestu. Ar ir kaip projektas, vykdytas Kauno mieste ir rajone, t. y. teritorijoje, kurioje gyvena 14,4 proc. šalies gyventojų, pakeitė Lietuvą?

Projekto „Kaunas 2022“ programos metu buvusi aktyvuota politinė vaizduotė, diskursyviai paveikta šalies kultūros politika. Nors programa veikė ganėtinai statiškoje Lietuvos kultūros aplinkoje, pavyko pasiekti ne tik vietinės, bet ir nacionalinės reikšmės poveikio.

„Pagrindinis programos sėkmės veiksnys – gausūs mieste esantys ir šalies mastu dar nepastebėti, tinkamai neįvertinti ir nepanaudoti kultūriniai ištekliai“, – juos, anot ekspertų, programos kūrėjai ir aktyvavo.

Ekspertai pabrėžė programos metu išnaudotą Kauno, kaip buvusios tarpukario Lietuvos sostinės, kurioje didelė nacionalinės reikšmės paveldo koncentracija, potencialą: Kauno modernizmo architektūra atpažįstama kaip europinės vertės paveldas; į miesto atmintį grąžinamas žydų tautos atminimas.

„Kauno, kaip Pirmosios Respublikos sostinės, istorinis statusas, suteikė galimybių kultūrinėmis ir kūrybinėmis intervencijomis veikti ne tik miesto, bet ir nacionalinę savivoką. Miesto istoriją permąstant šiandienos vertybių šviesoje buvo stiprinama simbolinė miesto galia. Tai skatina pasitempti ir bendrą šalies savivoką, kurioje daugiataučiam pilietiškumo supratimui vietos dar trūksta“, – akcentuojama ataskaitoje, pabrėžiant: reikia ne tik tęsti panašaus pobūdžio veiklas, bet ir šalies kultūros paveldo apsaugą ir istorinės atminties politiką.

Vienu įrodymų, kad projektas „Kaunas 2022“ buvo sėkmingas, ekspertai vadina sostinės atsaką organizuojant miesto įkūrimo 700-mečiui skirtą projektą „Vilnius 700“, kuriame analogiškai kuriamas senos, bet jaunos sostinės naratyvas.

Impulsas kultūros politikai

Projekto „Kaunas 2022“ programa stiprino kaunėnų tapatinimąsi su Europa. „Didelių finansinių injekcijų iš Europos gavusio miesto ir rajono savivaldybių gyventojų skaičius po truputį, bet užtikrintai auga. Taip pritraukiama ekonomiškai aktyviausių mokesčių mokėtojų. Tiesa, kaip ir kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, Kaune stebimas spartus judėjimas į Kauno rajoną, kuris ir yra didžiausias šių pokyčių ekonominis laimėtojas“, – rašoma ataskaitoje. Būtent rajone nuo nominacijos paskelbimo sparčiau augo ne tik gyventojų skaičius, bet ir užimtumas.

Kovoje dėl ekonominio dominavimo Kaunui skirta Europos kultūros sostinės nominacija suteikė progą aktyvuoti miestų kultūros politikos vaizduotę. Šalyje, kurioje savivalda, ypač didžiųjų miestų, itin mažai investuoja į kultūrą, tai buvo išskirtinė proga. Išskirtinis nominacijos programos pasiekimas – išaugęs  kultūros sektoriaus vaidmuo regiono plėtros politikoje, sukurti stambūs įvietintų kultūrinių intervencijų pavyzdžiai.

„Tiesa ta, kad dalį šiandien stebimo poveikio tvarumo bus galima pasiekti tik permąstant Lietuvos kultūros politiką. Diskutuodami apie tokius dalykus kaip gyventojų savivoka, tapatinimasis su vieta, kurioje jie gyvena, jų socialinis ir kultūrinis kapitalas ir galimybės mobilizuotis bendrai veiklai, turime pripažinti, kad tai nėra vien abstrakčiai suvokiama „istoriškai susiklosčiusi“ kultūra, bet ir galimas kultūros politikos rezultatas“, – rašoma ataskaitoje.

Nors geopolitiniai įvykiai verčia susilaikyti nuo ilgalaikių prognozių, projektas „Kaunas 2022“ leido pamatyti, kas būna, kai regionų kultūra yra intensyviau finansuojama.

Įgyvendinant programą nesiekta sisteminių pokyčių. Tai, kad ji nebuvo pertekusi vietos ar centrinės valdžios dėmesio, esą atrišo rankas programą formavusiems kultūros profesionalams, kurie galėjo susitelkti įgyvendinant savo viziją.

„Jokio dėmesio kartais yra kur kas geriau nei ribojantis dėmesys. Šis principas plačiai taikomas kultūros sektoriuje, kuris geriausius kūrybinius rezultatus parodo tuomet, kai turinys apsaugotas nuo politinės įtakos. Mūsų pateikti vertinimai rodo, kad, kalbant sporto kalba, vietos kultūros sektorius parodė „aukštą formą“, o apie „Kaunas 2022“ galima kalbėti kaip apie sėkmingą programą“, – rašo ekspertai.

Politinio susidomėjimo stoką jie vadina vienu projekto „Kaunas 2022“ sėkmės receptų ir prielaida sustiprėti vietos kultūros sektoriaus ryšiams.

Pamatyta vizija

Nominacijos renginių įspūdžiams atslūgus, kultūros sektoriaus darbuotojų lūpose, o ir lankytojų atsiliepimuose tvyro netikrumas dėl kultūrinio gyvenimo Kaune ateities. Ar jis išlaikys tempą? O kokybę?

Nors geopolitiniai įvykiai verčia susilaikyti nuo ilgalaikių prognozių, projektas „Kaunas 2022“ leido pamatyti, kas būna, kai regionų kultūra yra intensyviau finansuojama. Ar šiais rezultatais galės toliau mėgautis ne tik Kauno, bet ir kitų regionų gyventojai, anot ekspertų, priklausys nuo politinių sprendimų.

Renginių perteklius parodė, kad miesto kultūrinių pajėgumų pakaktų ir jų mažiau turinčių regionų kultūriniams poreikiams tenkinti. Jei ši galimybė nebus praleista, kultūrinis pajėgumas gali būti toliau naudojamas labai įvairiems, taip pat ir socialiniams ir ekonominiams, tikslams pasiekti.

Svarbu tęsti ir diskusijas. „Galbūt darbui kultūros sektoriuje atsidavęs profesionalas programoje pasigenda dėmesio aukštajai kultūrai, o bendruomenių aktyvatorių džiugino jo kuriamos socialinės vertės pripažinimas. Galbūt atsargiam euroskeptikui kelia nerimą šios programos įtaka vietiniam tapatumui, o atsidavęs euroentuziastas joje mato naujo, taiką sėjančio europinio tapatumo pažadą. Tokių ar visiškai priešingų vertybinių pozicijų ir opozicijų galima išvardyti begales. Apie jas verta ir reikia toliau diskutuoti“, – sako ataskaitos autoriai.

Sykiu jie kviečia prisiminti faktus apie tai, kokias naujas ar kultūros sektoriuje iki tol mažai taikytas praktikas suteikė programa ir kaip jos keitė gyventojų elgseną ir nuostatas.

Nauji bendrystės metodai

Projekto „Kaunas 2022“ sukurta renginių gausa ir kokybė neliko nepastebėta mieste, rajone ir už jo ribų. Programa atsispyrė nuo miesto ir rajono vietos bendruomenėse esančių kultūrinių pajėgumų, skonių ir poreikių. Į kultūros sektorių ji atnešė iki tol Lietuvoje beveik netaikytų darbo su vietos bendruomenėmis metodų ir kūrybinių vietokūros praktikų.

Iš viso patirčių srauto išsiskiriamos naujos žinios apie kūrybines praktikas, mobilizuojančias vietos bendruomenių socialinį kapitalą; išaugęs pasitenkinimas kultūriniu gyvenimu mieste ir rajone.

Vis dėlto vertėtų pripažinti, kad jokios kultūrinės intervencijos savaime nenaikina skurdo ir socialinės neteisybės, neapsaugo nuo nepagydomų ligų ar nesustabdo karo. „Tačiau jos vis dėlto turi poveikio gyventojų mobilizacijai, lokaliam tapatumui ir gyvenimo kokybei. Projektas „Kaunas 2022“ mobilizavo ne tik miesto ir rajono auditoriją, bet ir Lietuvos ir užsienio. Nominacijos metais Kaunas tapo kultūrinio turizmo kryptimi ir tokį vaidmenį kultūros sektorius yra pajėgus išlaikyti“, – teigiama tyrime.

Rytis Zemkauskas

Vienas iš Europos kultūros sostinės paraiškos rengėjų, mitinio Kauno Žvėries idėjos autorius ir šios programos kuratorius

„Mes sukaupėme milžinišką patirtį. Esu įsitikinęs, kad „Kaunas 2022“, kaip ypač sėkmingas ir puikią vietinę bei tarptautinę reputaciją turintis projektas, gali pademonstruoti lyderystę didinant Europos kultūros sostinių prestižą ES kontekste. Manau, kiekvienas mūsų projekto narys turi, ką papasakoti ir kuo pasidalinti Lietuvoje ir Europos Sąjungoje, kurią myliu, kurią laikau stebuklu ir kurios vertybių mokausi. Žodžiu, jeigu ko reikės, skambinkite į Kauną.“

Virginija Vitkienė

Projekto „Kaunas 2022“ iniciatorė, Kauno paraiškos tapti Europos kultūros sostine rengimo vadovė, projektą įgyvendinusios VšĮ „Kaunas 2022“ direktorė (nuo 2018 m.).

„Mums visiems nutiko stebuklas. Sutikti vienas kitą. Susitikti su savo miesto ar vietos istorija. Susipažinti su kaimynu. Pasidalinti žiniomis, resursais ir laiku su kolega ir partneriu. Sukurti bendrą festivalį kartu su kitomis kultūros įstaigomis. Matyti, kaip užauga ir mus praauga jaunoji kultūros vadybininkų karta. Esame privilegijuoti galėdami sukurti tai, apie ką ilgus metus svajojome. Būti šios istorijos dalimi reiškia kurti istoriją, tegul ji išliks ne vadovėliuose, o miesto mitų lentynose. Mums reikėjo vieniems kitų – nuo mažiausios užduoties iki reikšmingiausio protokolinio įvykio. Negalėjome to padaryti po vieną. Mus sujungė bendros patirtys. Mus sujungė sutartis.“

Sylvainas Pasqua

Europos Komisijos Švietimo, jaunimo, sporto ir kultūros generalinio direktorato vyresnysis ekspertas, atsakingas už Europos kultūros sostinių atrankos, stebėsenos ir vertinimo koordinavimą

„Per šiuos metus teko didžiulė garbė ir malonumas stebėti, kaip augo „Kauno 2022“ komandos profesionalumas ir ambicijos, kaip ji įgijo pasitikėjimo, užmezgė neįtikėtinai įdomias ir drąsias kultūrines partnerystes su suinteresuotomis pusėmis ir menininkais iš viso pasaulio. Komanda itin dosniai dalijosi savo žiniomis su visa miesto kultūros bendruomene ir kitas Europos kultūros sostines įgyvendinančiomis komandomis, taip įkūnydama Europos Sąjungos projekto esmę – tautų solidarumą. Jie atvėrė duris į savo širdis ir pastatus ukrainiečiams, bėgantiems nuo 2022 m. vasarį Rusijos vienašališkai sukeltos agresijos. Keliu kepurę prieš „Kauno 2022“ kaunastišką komandą už jūsų siekius, neblėstančias pastangas ir jūsų norą eksperimentuoti ir dalintis. Mano svajonė, kad visi komandos nariai, visa miesto kultūros bendruomenė gautų visa, ko reikia, kad jie galėtų toliau veikti ir pasinaudoti neįtikėtina Europos kultūros sostinės metų sėkme.“

Daiva Parulskienė

Kultūros ministerijos Profesionaliosios kūrybos ir tarptautiškumo grupės vyriausioji patarėja, prižiūrėjusi Europos Komisijos vadovaujamo 2022 m. Europos kultūros sostinės atrankos konkurso įgyvendinimą Lietuvoje

Europos kultūros sostinės titulas labiau tinka ne sostinėms. Nes jose, nesostinėse, yra daugiau ambicijų, angažuotumo, didesnis savivaldos įsitraukimas. Glaudesnį bendradarbiavimą tarp visų suinteresuotųjų pusių skatina ir aiškesnis 2014 m. ES mastu patvirtintas Europos kultūros sostinių 2020–2033 m. reguliavimas, kuris sąlygoja koncepcijos suformavimą bent penkeri metai iki įvykio bei privalomą patvirtintos koncepcijos įgyvendinimą. Kauno pasiūlymas buvo geriausias daugeliu požiūriu, bet visų pirma dėl to, kad pateikė scenarijus, kaip kultūra gali keisti miestą ir jo žmones. Kultūros politikos formavimo procesuose daug kalbame apie žmonių įtraukimą ir atsakomybę už kultūros paveldą, apie tautinių mažumų politiką, jaunimo įtrauktį, įgalintas bendruomenes ar kultūros darbuotojus ir jų kompetencijas. Neretai kalbėjimas ir darymas lieka nesusiliečiantys indai. „Kauno 2022“ komanda ne tik kalbėjo, bet ir padarė. Šios patirtys, mano manymu, ir bus svarbiausia, kas liks.

Albinas Vilčinskas

Žiūrint atgalios, nuo tos pirmos dienos 2012 m. rudenį, kai Kauno fotografijos galerijoje susėdome pasikalbėti apie svajonę būti kultūros sostine, iki mano pasitraukimo iš savivaldybės 2019 m. rudenį, didžiausia vertybė visgi buvo ne patirtys, kokios jos bebūtų – skanios ar karčios. Didžiausia vertybė buvo besąlygiškas pasitikėjimas ir tikėjimas tais, kurie šį projektą rašė, suklijavo, užaugino. Pasitikėjimas Virginija ir jos nuolat augančia komanda buvo būtinoji sąlyga nepadaryti žalos iš vidaus. Juk, kai pagalvoji, 2022 m. renginiuose ne tik dalyvavo, bet ir savanoriavo, dirbo, kūrė, būrė tie, kuriems anuomet tebuvo aštuoneri ar keturiolika. Mes auginome patirtis, o šalia augo nauja karta – kultūros karta, kultūros sostinės karta. Laisvi, kūrybiški, drąsūs, šviesūs kitokio miesto žmonės.

Simonas Kairys

2015–2019 m. Kauno miesto savivaldybės vicemeras, kurio atsakomybių sąraše – Europos kultūros sostinės projektas. Nuo 2020 m. – Lietuvos kultūros ministras

„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ nebuvo vien projektas. Be abejo, aš labai subjektyvus, bet manau, kad visa tai galima pavadinti reiškiniu. Labai svarbu suprasti – toks reiškinys negali gimti biurokratiniuose kabinetuose, tokio reiškinio neįmanoma tiesiog suplanuoti. Sėkmė įmanoma tik tada, kai viskas vyksta iš apačios į viršų. Dar be galo svarbu, jog likimas vienu metu į vieną vietą suvestų reikalingus žmones, – tokio dalyko irgi nei suplanuosi, nei racionaliai paaiškinsi. Galų gale gražiems ir įtaigiems dalykams tiesiog subręsta laikas. Jausdamas šiuos veiksnius, turi tiesiog netrukdyti, bandyti kuo labiau apsaugoti visą procesą. „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ išsprūdo iš savivaldybių, kaip institucijų. „Kaunas 2022“ tapo kauniečių projektu ir pradėjo tekėti savo vaga, savo trajektorija.

Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė

Kauno žydų bendruomenės narė

Po 2022 m. Kaunas tapo kitoks, liko meno kūriniai, įvairūs leidiniai. Išaugo supratingumas, gebėjimas priimtą kitą ir kitokį, susvetimėjimą tarp žmonių keičiantys renginiai išmokė bendrauti su kaimynu, ištiesti palaikančią ranką šalia esančiam. Aš ir pati tai patiriu, jaučiu beveik kasdien dabar, kai gyvenu viena. Visos „Kauno 2022“ patirtys paskatino iš naujo apmąstyti praeitį, o mane dar ir įvertinti, kuo ypatingi mano tėvai ir broliai. Tai įgalino mane toliau gyventi, vertinti gyvenimą, išlikti stipriai.

Agnė Burovienė

Nacionalinio Kauno dramos teatro direktoriaus pavaduotoja rinkodarai

Tai buvo nesibaigiančių individualių susitikimų, diskusijų, idėjų gryninimo metai, per kuriuos kultūros sostinės programos įgyvendinimas palaipsniui tapo MŪSŲ projektu, o formalumą pakeitė supratimas apie GALIMYBES: galimybę dalyvauti auditorijų vystymo programoje ir tokiu būdu kelti kompetencijas, galimybę praplėsti veiklos žemėlapio kontūrus už Lietuvos ribų ir perimti geriausias užsienio teatrų patirtis ir veikimo modelius ir, pagaliau, turėti galimybę dirbti su vienu geriausių pasaulio režisierių R. Wilsonu.

Marius Pečiulis

Kauno IX forto muziejaus direktorius, Lietuvos muziejų asociacijos vadovas

Mano asmenine nuomone, pats svarbiausias projektas, kurį pasiūlė „Kaunas 2022“ ir kuriame aktyviai sudalyvavo Kauno IX forto muziejus, yra tinklaveika. Bendro tikslo matymas, atrasti bendri vardikliai, tęstinumas net ir pasibaigus kultūros sostinės metams – tai didžiausias „Kauno 2022“ rezultatas ir dovana visoms kultūros organizacijoms.“

Šaltinis: „Kaunas 2022“. Liudininkų parodymai (Idėjos autorė – Daiva Price, pagrindinė sudarytoja – Ana Kočegarova-Maj)

Ar tai jau pabaiga?

Rugsėjo 7 d. vykusioje diskusijoje „Kada baigiasi Europos kultūros sostinė? Palikimo strategijos“ dalyvavo programos „Golvėjus 2020“  vadovė Marilyn Gaughan Reddan (Airija), buvusi projekto „Matera 2019“ vadovė Rossella Tarantino (Italija) ir Europos Komisijos (EK) vyresnysis ekspertas Sylvainas Pasqua (Belgija). Diskusiją moderavo kultūros vadybininkė Goda Giedraitytė. Visi diskusijos dalyviai taip pat yra Europos kultūros sostinių atrankos ir stebėsenos ekspertų tarybos nariai.

Diskusiją G. Giedraitytė pradėjo klausimais: ar pasibaigę EKS titulo metai yra pabaiga, o gal nauja pradžia? Kaip mes apskritai galėtume apibūdinti EKS titulo miestui paliktą palikimą?

Teisinės struktūros išlaikymas leidžia lengviau gauti paramą projekto tęstinumui.

Pirmosios į iškeltą klausimą bandė atsakyti M. Gaughan Reddan ir R. Tarantino, kurios jau išgyveno savo miestų EKS projekto pabaigą. M. Gaughan Reddan papasakojo, kad titulo metai Golvėjui apskritai buvo sudėtingi, nes 2020-aisiais visas pasaulis išgyveno COVID-19 pandemiją. Be to, titulo metų atidarymo dieną Airiją užklupo audra Ciara, dėl kurios didysis atidarymas neįvyko.

Pandemijos metu programos „Golvėjus 2020“ komanda įvykdė net 1 250 nuotolinių internetinių renginių, tačiau nepavyko kultūros paskleisti po miesto gatves, kaip buvo planuota. Vis dėlto Golvėjaus titulo metai buvo gana sėkmingi, projektas sutraukė daugybės žmonių iš viso pasaulio dėmesį.

Viešnia iš Airijos atskleidė, kad, pasibaigus Golvėjaus titulo metams, projekto „Golvėjus 2020“ komandos nariai įkūrė naują organizaciją, kuri atsakinga už EKS metų palikimą. Tad ir projekto „Kaunas 2022“ komandai M. Gaughan Reddan patarė neišsiskirstyti.

„VšĮ „Kaunas 2022“ turi didžiulę penkerių metų patirtį, o tai yra labai svarbu kreipiantis į Europos fondus ir prašant finansavimo. Teisinės struktūros išlaikymas leidžia lengviau gauti paramą projekto tęstinumui, – pabrėžė ji. – Nuo praėjusių metų rugsėjo aš pati kreipiausi į devyniolika fondų, kurie sutiko mus paremti daugiau nei 23 mln. eurų vien dėl to, kad išlaikėme programos „Golvėjus 2020“ organizacijos esybę. Užbaigdami Golvėjaus Europos kultūros sostinės metus, mes neuždarėme ir savo internetinio puslapio, nes tai svarbus skaitmeninis EKS metų palikimas. Mūsų tinklalapyje yra paviešinta daugiau nei 79 veiklos ataskaitos, kiti svarbūs dokumentai ir archyvinė medžiaga. Tad tai gyvas miesto pasiekimų archyvas. Nepamirškite to.“

Marilyn Gaughan Reddan / M. Plepio nuotr.

Palikimas – po dešimtmečio

M. Gaughan Reddan manymu, tikrąjį EKS palikimą Kaunas galutinai suvoks tik po kelerių metų, gal net dešimtmečio.

„Galbūt patys to dar nesuprantate, bet projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ miestui ir jo žmonėms jau paliko didžiulį, svarbų palikimą, – neabejoja ji. – Kaune auga visa jaunų žmonių karta, kuri po dešimties metų su nostalgija prisimins Kauno mitinio žvėries paieškas ir kitus EKS metų įvykius. Šiandien apibūdinti EKS palikimą yra sudėtinga ir netgi neįmanoma, nes tikrąjį palikimą pamatysite tik praėjus daugiau laiko. Dabar esate dar tik ilgos, bet nuostabios kelionės pradžioje, kuri net ypatingesnė už pačius EKS metus.“

Europos kultūros sostinės metų palikimą ji sako suprantanti ne kaip visų projekto veiklų tęstinumą. „Kultūros sostinės metai yra renginys, kuris atlieka savo paskirtį, o EKS metų palikimas priklauso nuo to, ar sugebėsite įvertinti šio įvykio miestui suteiktas naudas, užmegztus ryšius ir jais pasinaudoti ateityje. Iš tikrųjų mes visi žvelgiame į Kauną su susižavėjimu ir nekantriai laukiame išvysti kitus jūsų žingsnius. Mano nuomone, Kauno EKS projektas buvo itin sėkmingas“, – sakė viešnia iš Airijos.

Svarbiausia neprarasti vietinių gyventojų įsitraukimo, juos remti ir skatinti prisiimti atsakomybę už bendro palikimo tęstinumą.

R. Tarantino pritarė, kad apibūdinti EKS metų palikimą yra sudėtinga, nes kiekviename mieste jis vis kitoks. Kad ir kaip būtų, pasibaigus titulo metams, miestas dažniausiai būna labai sustiprinęs savo tarptautines partnerystes ir vietos bendruomenę.

„Pasibaigus EKS metams, galima naujai pažvelgti į muziejus ar kitas kultūros erdves. Pavyzdžiui, Materoje vienas muziejus tapo bendruomenės susibūrimo vieta. Įvertinkite ir tai, kad Kaunas dabar atsidūrė platesniame Europos kultūriniame žemėlapyje, tad išnaudokite šią galimybę. Jau nebesate įstrigę antrojo pagal dydį miesto vaidmenyje, turite ką pasakyti Europai. Titulo metais užmezgėte daugybę tarptautinių partnerysčių, Kaune pasirodė gausybė įvairių menininkų. Tad ir ateityje juos pakviesti į Kauną bus lengviau“, – tikina ji.

R. Tarantino ragino nepamiršti ir vietos gyventojų, ypač tų, kuriuos sunkiau pasiekia kultūra. „Prisiminkite įgytą patirtį buriant bendruomenę ir ją panaudokite. Per pastaruosius penkerius metus Kaune užsimezgė daug naujų gražių ryšių tarp miesto centro, mikrorajonų ir užmiesčio rajonų. Tad nepamirškite jų išnaudoti. Labai svarbu, kad miesto bendruomenė jaustųsi įgalinta veikti. Iš tikrųjų vienas gražiausių ir smagiausių Materoje vykusių renginių buvo ne projekto „Matera 2019“ organizuotas renginys, bet pirmosios mieste LGBT eitynės, kuriose dalyvavo daugybė įvairaus amžiaus žmonių“, – pasakojo italė.

Pakitęs statusas

Diskusijos moderatorės G. Giedraitytės nuomone, miestas, kuris buvo tapęs Europos kultūros sostine, niekada ja nenustoja būti. Tai tarsi prezidento titulas, kuris išlieka. G. Giedraitytė pastebėjo, kad EKS projektas miestui suteikia puikią reputaciją, ypač jei titulo metai buvo sėkmingi. Miestui tampa lengviau teikti paraiškas įvairiems Europos fondams ir organizuoti kitus didžiulius renginius mieste. Tad ar EKS titulą būtų galima laikyti palikimu savaime?

EK vyresnysis ekspertas S. Pasqua pritarė, kad EKS titulas išties yra svarbus prekės ženklas, kuris miestui suteikia didesnį žinomumą ir atpažįstamumą. Tad tampa lengviau bendradarbiauti su partneriais iš kitų šalių, gauti finansavimą. Todėl galima teigti, kad tapimas Europos kultūros sostine savaime palieka tam tikrą svarbų palikimą.

„2007 m. tapęs Europos kultūros sostine, Liuksemburgo miestas į projektą įtraukė ir aplinkinius Prancūzijos, Belgijos ir Vokietijos regionus. Visi šie regionai iki šiol bendradarbiauja kaip stiprūs partneriai. 2002-ųjų Europos kultūros sostinė Briugė Belgijoje ir 2013 m. titulą gavusi Košicė Slovakijoje iki šiol turi stiprias organizacijas, besirūpinančias miesto kultūra. Visa tai – EKS metų palikimas“, – akcentavo jis.

Rosella Tarantino / M. Plepio nuotr.

Svarbiausia – bendruomenė

G. Giedraitytė atskleidė, kad rugsėjo pabaigoje VšĮ „Kaunas 2022“ bus likviduota. „Kaip Matera ir Golvėjus reagavo į šią pabaigą? Kas, jūsų nuomone, yra atsakingas už EKS metų palikimo tęstinumą?“ – klausė diskusijos moderatorė.

M. Gaughan Reddan pasakojo, kad buvusi projekto „Golvėjus 2020“ komanda šiuo metu rengia ilgalaikę EKS metų palikimo strategiją. Ateityje ketinama glaudžiai bendradarbiauti su visomis svarbiausiomis Vakarų Airijos kultūrinėmis organizacijomis, universitetais. Taip, pasak M. Gaughan Reddan, Golvėjaus kultūrinis gyvenimas ir EKS palikimo tęstinumas tampa visų organizacijų atsakomybe.

„Mano nuomone, neverta stengtis tęsti visas EKS metų veiklas. Kultūros sostinės metai ir jų palikimas yra du skirtingi dalykai. Svarbiausia – įvertinti didžiausias EKS metų naudas miestui ir stengtis jas išnaudoti. Šiam tikslui mes iškart po titulo metų užsakėme nepriklausomos audito kompanijos įvertinimą, – akcentavo ji. – Dabar turime tris svarbiausius tikslus: tęsti tarptautines partnerystes, remti Golvėjaus kultūros sektorių ir vietos bendruomenę. Patariu per daug rimtai nežvelgti į EKS metų palikimo tęstinumą. Užteks išsigryninti kelias svarbiausias sritis.“

Pasak R. Tarantino, sunku kitam miestui patarti ką nors konkretaus, nes visų patirtys yra skirtingos. „Neįmanoma tęsti visko, kas buvo vykdoma EKS metais. Tad patarčiau pasirinkti vos keletą svarbių projektų. Svarbiausia neprarasti vietinių gyventojų įsitraukimo, juos remti ir skatinti prisiimti atsakomybę už bendro palikimo tęstinumą. Materoje mes labai daug dėmesio skyrėme savanoriams, tad šiandien savanorių judėjimas čia itin stiprus. Pasibaigus Europos kultūros sostinės metams, vietos savanoriai nusprendė, kad jie nori tęsti palikimą savo jėgomis. Mes jiems suteikėme savo patirtį, rėmėme ir padėjome, tad šiandien būtent jie svariai prisideda prie to, kad EKS metų palikimas nebūtų prarastas“, – atskleidė ji.

Viešnios iš Italijos teigimu, Materai laimėti titulą nebuvo lengva, nes paraiškas pateikė ne vienas kur kas didesnis Italijos miestas.

Kaunas tapo gyvybingu europietišku miestu, kuriame gausu kultūros. Tai ir yra svarbi EKS projekto palikimo dalis.

„Nepaisant to, organizaciją „Matera 2019“ įkūrėme dar gerokai prieš pateikiant paraišką EK. Norėjome, kad, net nelaimėjus titulo, būtų pasirūpinta miesto kultūra. Tad pasirašėme sutartį su regiono savivaldybe, kuri sutiko dalį projekto įgyvendinti, net jei negausime titulo. Sutarėme, kad organizacija gyvuos dar trejus metus po titulo metų, tad turėjome laiko reflektuoti ir įvertinti savo darbą ir pasiruošti tęsti palikimą. Šiandien organizaciją toliau finansiškai remia regiono savivaldybė, – pasakojo ji. – Nemanau, kad Kaunui finansavimas taps problema. Turint tokią nuostabią patirtį ir gausybę įgyvendintų projektų, galima drąsiai kreiptis į ES fondus.“

Pasekmės akivaizdžios

Kalbėdamas apie EKS palikimą, EK vyresnysis ekspertas S. Pasqua pateikė Liuksemburgo miesto pavyzdį, kuris Europos kultūros sostine tapo 2007 m.

„Metų pabaigoje Liuksemburgo šūkis buvo: Europos kultūros sostinė 2008-aisiais prasideda iš naujo. Iš tiesų titulo metų pabaigoje viskas tik prasideda. EKS metai yra baigtinis įvykis, bet kartu tai ir procesas, atnešantis daugybę naujų idėjų, darbo metodų, tarptautinių partnerysčių ir leidžiantis apgalvoti, kaip miestas galėtų toliau tobulinti savo kultūros politiką. Tad EKS nesibaigia gruodžio 31-ąją. Metų pabaigoje tiesiog reikia atrasti būdus, kaip EKS palikimą tęsti toliau, – pastebėjo ekspertas. – Manau, kad visa tai Kaune jau vyksta. Mane sužavėjo  „Kaunas 2022“ bandymas atgaivinti atmintį apie sudėtingą Antrojo pasaulinio karo laikotarpį jūsų mieste, Holokaustą. Kaip suprantu, šie skauduliai iki tol nebuvo išdiskutuoti pakankamai. Tai labai svarbu, nes, nepripažinus praeities, bus sudėtinga pasiruošti ateičiai. Nepamirškite to.“

S. Pasqua pasakojo Kaune pirmą kartą apsilankęs 2017 m., prieš pat galutinį būsimos 2022 m. Europos kultūros sostinės paskelbimą.

„Pamačiau gražų miestą su nuostabia modernistine architektūra, kuri 2015 m. jau buvo gavusi Europos paveldo ženklą. Žinojau ir apie Kauno bienalę, kuri vadovauja kūrybiškos Europos projektui „Stebuklingi kilimai“. Tačiau atrodė, kad miestas snaudžia ir neišnaudoja viso turimo potencialo, – prisiminė jis. – Kaunui tapus Europos kultūros sostine, laikui bėgant, pamatėme, kad miesto ambicijos, pasitikėjimas savimi ir bendradarbiavimas su partneriais Europoje sparčiai auga. Galiausiai Kaunas tapo gyvybingu europietišku miestu, kuriame gausu kultūros. Tai ir yra svarbi EKS projekto palikimo dalis. Tikiuosi, kad ja džiaugiatės, ją vertinate ir ketinate tęsti.“

Renginyje savo patirtimi dalysis ir kitų Europos miestų atstovai. Forume septynerių metų darbą apibendrinantį pranešimą skaitys programos „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė (V. V.), o projekto poveikio tyrimą pristatys sociologas Tadas Šarūnas (T. Š.). Pokalbis su jais – apie tai, ką ir kokiais būdais pavyko pasiekti.

– Virginija, kodėl būtent dabar, prabėgus jau beveik metams nuo „Kaunas 2022“ uždarymo renginio, nusprendėte organizuoti paskutinį Europos kultūros sostinės forumą?

V. V.: Svarbiausias šio renginio akcentas yra viešas programos „Kaunas 2022“ išorinio poveikio vertinimo ataskaitos pristatymas. Mes patys, kaip organizacija, o ir mūsų partneriai jau esame pateikę įvairiausių ataskaitų įvairiems finansuotojams – ir Europos Komisijai, ir Vyriausybei, ir savivaldybėms. Šiuose dokumentuose kalbėjome patys, savo žodžiais. Tačiau net dvejus metus apklausų metodu šį projektą, jo kultūrinį, ekonominį ir socialinį poveikį tyrinėjo nepriklausoma komanda, kuriai vadovauja T. Šarūnas. Tai galimybė ir mums, ir visiems kitiems, kuriems tai aktualu, išgirsti visuomenės balsą. Taip pat 2023-iesiems einant į pabaigą jau galime kalbėti apie tai, kas iš tiesų išliko, kaip Kauno ir Kauno rajono gyventojai vertina tradiciniais tapusius renginius, kaip juose dalyvauja. Be to, forumo metu pristatysime net penkias publikacijas, kurias parengė apie 100 žmonių. Tai – publikacijų, apibendrinančių projekto metodologijas ir patirtis, serija.

– Kokių apmąstymų sukėlė duomenų, kuriuos sunešė anketas pildę programos „Kaunas 2022“ renginių dalyviai, tyrinėjimai?

T. Š.: Nors EKS iš esmės yra humanistinis projektas, mūsų tikslas buvo iš tiesų suskaičiuoti, parodyti, kad galima kalbėti ne tik apie nuomones ir jausenas, kurių turi kiekvienas, bet ir apie socialinį faktą. Maloniausia būna, kai skaičių matricoje, sudarytoje iš tūkstančių eilučių ir šimtų stulpelių, įžvelgi tuos akivaizdžius faktus. Bendriausias paaiškinimas to, ką patyrėme per 2022-uosius, būtų iš arenos ar stadiono išeinanti sirgalių minia. Jaučiame, kad tai žmonės, kuriuos vienija aistra vienam konkrečiam objektui. Šis spiečius vėl renkasi drauge, kad patirtų šią aistrą. „Kaunas 2022“ irgi sukūrė tokią minią, tiesa, viename kūne kasdienybėje nesutinkamą. Tai specifinė minia, sudaryta iš atvirų socialinei įvairovei, jaučiančių tapatumą su savo miestu, žmonių. Žinome, kad minia yra grėsmingas dalykas, turintis apčiuopiamą poveikį. Miestui turėti tokią minią yra svarbu. Tai sustiprina jausmą, kad aš su savo konkrečiomis vertybėmis nesu vienas.

– Forumo programoje numatyta nemažai laiko aptarti, kaip su šia minia elgtis toliau. Ar Kaunas ir Kauno rajonas daro pakankamai, kad ji neišsivaikščiotų?

V. V.: Taip, vienoje sesijų pakvietėme susitikti kultūros politikos formuotojus ir dalininkus, kurie po rugsėjo 30-osios, kai įstaiga „Kaunas 2022“ bus oficialiai uždaryta, turi susigrąžinti atsakomybę už šio projekto sukurtą palikimą. Įstaigos uždarymas reiškia jos suvienytos komandos atleidimą nuo šios atsakomybės. Tikiuosi, kad visų pirma Kauno ir Kauno rajono savivaldybės į šį pasikeitimą pažiūrės atsakingai.

Neturiu omenyje to, kad visa kultūra Kaune ir jo apylinkėse dabar turi tapti biurokratų reikalu. Anaiptol. Manau, iniciatyva grįžta į kultūros sektorių, iš kurio ji iki programos „Kaunas 2022“ ir atėjo. Kaune, kitaip nei daugelyje kitų miestų, tapusių EKS, pirmoji žiežirba įsižiebė būtent šiame sektoriuje, tarp bendraminčių ir kolegų – ne savivaldybėje ar ministerijoje. Aišku, valdžios atstovai gerai žinojo tradiciją, kuri kas trylika metų EKS titulą sugrąžina į tą pačią šalį, bet būtent kauniečiai kultūrininkai dar iki miestų konkurso paskelbimo neabejojo, kad mūsų miestas jame kandidatuos, apibrėžė, ką mes norime šiuo titulu pasiekti, ką pakeisti, o ką – susigrąžinti.

Pritariu Tadui, puikiai įžodinusiam tai, ką jaučiu giliai viduje, – žinoti, kad su savo vertybėmis esi ne vienas, labai svarbu. Neabejoju, kad tai, jog yra reikalingi savo miestui, pajautė visi programos „Kaunas 2022“ partneriai. Jie, paaugę ir sustiprėję, patys toliau rūpinasi drauge pradėtais projektais, tęsia bendradarbiavimą, analizuoja mums visiems svarbias temas.

Mano minėtoje forumo diskusijoje taip pat norime iškelti klausimų apie nacionalinę ir regioninę kultūros politiką po programos „Kaunas 2022“ skėčiu gimusių naujų kultūrinių fenomenų kontekste. Pastebime, kad, pavyzdžiui, Lietuvos kultūros tarybos veikloje ir prioritetų sąraše nekreipiama dėmesio į bendruomenių iniciatyvas skatinančius projektus, t. y. mūsų ir partnerių sukurtiems projektams sudėtinga sulaukti finansavimo. Nemanau, kad tik savivalda turi prisiimti visą šią finansinę naštą. Taigi norime diskutuoti apie tai, kaip neišbarstyti potencialo, o ar jis yra, kaip ir noras, ir gebėjimai, ir kad tokio pobūdžio reiškinių tęstinumas yra svarbus, klausimų nebekyla.

– „Dešimt tiesų apie „Kaunas 2022“ poveikį“ – taip vadinasi jūsų, Tadai, pranešimas, kurį skaitysite forume. Ar šios tiesos adresuotos ir tiems, kurių rankose politiniai ir finansiniai svertai?

T. Š.: Taip, pasirinkau tokį formatą būtent todėl, kad būtų nuo ko atsispirti diskusijoje apie tai, kaip elgsimės su programos „Kaunas 2022“ palikimu. Manau, tai neturi būti politinė diskusija. Juk vertintojų ir ataskaitos rengėjų komandos politinės pažiūros ir norai čia visiškai nesvarbūs – rinkome faktus ir pakavome juos kaip įmanoma suprantamiau, kad būtų galima apie poveikį ir galimybes diskutuoti viešai.

Į EKS reikia žiūrėti kaip į eksperimentą, į laiko mašiną – kas būtų, jei miestai visuomet turėtų tokias galimybes kurti bendras vizijas, kelti klausimų, ieškoti atsakymų į juos pasitelkus meną ir kultūrą? Kas būtų, jei šios galimybės būtų tinkamai finansuojamos? Apie dėmesį kitiems, t. y.  ne tik Vilniui, kuriame visko jau ir taip labai daug, pirmą kartą garsiau buvo pradėta kalbėti prieš gerus septynerius metus. Dabar, jau įvykus didelio masto eksperimentui Kaune, galime aiškiai matyti, kaip šis modelis veiktų ir kituose miestuose, kokie būtų to rezultatai. Galime kalbėti ir apie tai, kas nesuveikia kuriant aukštos kokybės įvietintą kultūrą, – tai irgi gerai matoma tyrimo rezultatuose. Žinoma, abejoju, kad visa tai galima per prievartą įrodyti tam, kuris tokiomis vertybėmis iš principo netiki. Tačiau viliuosi, kad tarp sprendimų priėmėjų yra žmonių, kuriems tai atrodo vertinga.

– Jau pirmasis forumas buvo tarptautinis, ne išimtis ir šeštasis, paskutinis. Ar teko jums susipažinti su, pavyzdžiui, Liuksemburgo miesto Ešo prie Alzeto, kuris pernai taip pat buvo EKS, rezultatais, poveikio tyrimais?

T. Š.: Taip, teko bendrauti, keistis patirtimi su stebėsenos specialistu iš Liuksemburgo. Tokios apimties tyrimas sudėtingas, ištinka ir krizių, taigi tarpusavio terapija yra tikrai svarbu. Tarėmės, kaip geriausiai pateikti pasakojimą, tad įdomu bus pamatyti, kaip jiems tai pavyko. Patirtimi dalysimės ir forume Kaune. Be diskusijų galiu pasakyti, kad Kaunas ir Ešas prie Alzeto – labai skirtingi miestai labai skirtingose šalyse. Daugiau esu bendravęs su Vroclavo, kuris EKS buvo 2016-aisiais, poveikio vertintojais. Iš jų patirties pasimokiau daugiau, nes kultūriškai esame artimesni, bet biudžeto prasme tai buvo skirtingi projektai, tad galiausiai išsigryninome specifinę, Kaunui pritaikytą metodiką.

V. V.: Pridėsiu, kad galutinė ataskaita yra būtina kiekvienai EKS, bet niekur nėra apibrėžta, kaip ji turi atrodyti. Sklaidydami ankstesnių miestų ataskaitas rasdavome daugiausia statistinių analizių, žongliravimą skaičiais ir faktais, kurių išliekamąjį poveikį patikrinti reikia ne pusmečio ir ne metų. Tad mums, norėjusiems išties prasmingo ir tikslaus įvertinimo, netgi užsakyti šį Tado su komanda parengtą tyrimą buvo gana sudėtinga. Norėjome, kad tyrimas atlieptų mūsų programoje pabrėžtas vertybes ir iškeltus tikslus, taigi siekėme ataskaitoje pamatuoti tokius žmogiškuosius faktorius, kaip atvirumas kitam ir kitokiam. Arba, pavyzdžiui, mums buvo įdomu, ar pasikeis miesto paveldo vertės suvokimas, – kalbu konkrečiai apie modernizmo architektūrą. Žinote, tų respondentų, kurie daugiausia lankėsi programos „Modernizmas ateičiai“ renginiuose, architektūros pomėgis koreliuoja su pilietiškumu – tai tik vienas intriguojančių dalykų, kuriuos atradau ataskaitoje, kuri labai neformali ir įtraukia skaityti it koks detektyvas.

Beje, grįždama prie ankstesnio klausimo, pridursiu, kad dar 2021 m. Ešo mieste įkurta EKS palikimu besirūpinanti organizacija, kurioje dirba jau kita komanda, užtikrinanti, kad pradėti darbai nenutrūktų. Kokie tai darbai, kokių tęstinių reiškinių 2022 m. ir iki jų liuksemburgiečiams pavyko pradėti, išgirsime forumo metu. Galiu kalbėti už mus – Kaune ir Kauno rajone pradėta ir išvystyta dvylika festivalių, kurie turi savo auditorijas. Jei išliks didžioji dalis šių tradicijų, tai jau bus didelė sėkmė.

Tokių ir panašių istorijų – daug. Tarpukario Lietuvą kūrusių žmonių nebėra, bet jų atmintį saugo namai, kurių dabartiniai šeimininkai kviečia patirti dingusio laiko magiją.

Svajonių namai

„Džiaugsmas apima, kai sutinku svečius, kurie vertina mūsų šeimos paveldą. Lyg ir svetimi žmonės, bet jie tampa savi, randame bendrystę“, – sako vilos „Grabytė“ savininkė Marija Jasinskaitė.

Vilą, kurią nepriklausomoje Lietuvoje įsigijo prosenelis D. Grabys, M. Jasinskaitė ir jos sesuo Veronika prisimena nuo vaikystės – čia jos užaugo. Dabar kambarį atnaujintame tarpukario dvasia alsuojančiame name galima išsinuomoti – svečiams parengti trys prabangūs numeriai, atvira virtuvės, valgomojo, svetainės erdvė, lauko terasa.

M. Plepio nuotr. 

„S. Kudokas, pats būdamas architektas, pasistatė svajonių namą – iš geriausių medžiagų, puikiai suprojektuotą pasaulio šalių atžvilgiu, ant šlaito, kaip Italijoje. Pagrindinis namo fasadas – į pietus, o nuo skardžio krisdama vakarinė saulė labai gražiai apšviečia“, – pasakoja Dainius Lanauskas, S. Kudoko vilos apartamentų savininkas.

S. Kudoko vila, vila „Grabytė“ ir dar keletas kitų pagal tam tikro laikmečio dvasią įrengtų apartamentų – projekto „Kaunas 2022“ palikimo – programos „Kultūros nakvynės“ – dalyviai. Vadinasi, šie ypatingi, su meile įrengti apartamentai yra atviri Kauno svečiams, norintiems pajusti tarpukario dvasią, išbandyti autentiškų tuo metu Lietuvoje naudotų baldų patogumą, išgerti arbatos iš kolekcinių porceliano puodelių ar net pasimatuoti to meto madas atitinkančius drabužius.

Renkasi kultūringi svečiai

Pasak D. Lanausko, nors pradžioje buvo manoma, kad programą „Kultūros nakvynės“ dažniau rinksis užsieniečiai, S. Kudoko vila 2022-aisiais sulaukė daugiau svečių iš Lietuvos.

„Matyt, lietuviams patiems įdomu, kaip tas Kaunas atrodo“, – juokauja S. Kudoko vilos apartamentų šeimininkas.

Bute, apstatytame autentiškais tarpukario baldais, gausu art deco interjero detalių, radijas groja 1930-ųjų šlagerius. Apsistoję svečiai nakvoja Kauno karininkų ramovės interjero architekto S. Kudoko sau suprojektuotame miegamajame, mėgaujasi rytine kava terasoje su renesanso stiliaus fontanėliu.

M. Plepio nuotr. 

Projekto „Kaunas 2022“ komanda, rengdamasi priimti pirmuosius svečius, „Kultūros nakvynių“ apartamentus papildė įvairiomis autentiškomis buities detalėmis iš tarpukario. Pavyzdžiui, galima pasimatuoti drabužių, susipažinti su to laikotarpio mados istorija.

Žmonės mėgavosi tokiu potyriu – matavosi drabužius, netgi atsivežė batelius, kurie tiktų prie aprangos.

„Žmonės mėgavosi tokiu potyriu – matavosi drabužius, netgi atsivežė batelius, kurie tiktų prie aprangos. Taigi, svečiai įsijautė 100 proc., teigė, kad pasijuto ypatingi, pajuto Kauno tarpukario aukštuomenės dvasią“, – sako vilos „Grabytė“ savininkė M. Jasinskaitė.

Pasak jos, iš paliktų komentarų po viešnagės viloje galima suprasti, kad „Kultūros nakvynes“ renkasi išskirtiniai, kultūringi žmonės. Nors praėjusiais, Europos kultūros sostinės, metais dažniau apsistodavo lietuviai, šiemet sulaukiama daugiau svečių iš Anglijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Suomijos. Viloje mėgsta apsistoti ir lietuviai iš viso pasaulio, atvykę aplankyti giminių Lietuvoje.

Namo sugrįžę baldai

Art deco stiliaus baldai ir jų restauravimas – skulptoriaus D. Lanausko aistra, prasidėjusi nuo atsitiktinai pamatyto šviestuvo. Panoręs jį įsigyti, galėjo tai padaryti tik kartu su miegamojo baldų komplektu, kurį restauruodamas ir užsikrėtė meile art deco. S. Kudoko vilos butai – tiek „Kultūros nakvynių“ apartamentai, tiek ir paties menininko butas – apstatyti D. Lanausko restauruotais baldais.

„Man tie baldai tiesiog labai gražūs. Be to, šioje viloje jie labai gerai tinka. Toks jausmas, lyg būtų grįžę namo“, – sako D. Lanauskas.

M. Plepio nuotr. 

Jis kolekcionuoja ir restauruoja tik tokius baldus, kurie pagaminti tarpukariu Lietuvoje arba, atvežti iš kitų šalių, buvo tuo metu naudojami. Per dešimt metų pavyko sukaupti nemažą tokių baldų kolekciją. Ją pamatęs Niujorko art deco asociacijos prezidentas, kuris lankėsi Kaune prieš kelerius metus, pasak D. Lanausko, nustebo, nes nesitikėjo atrasti tokios autentikos.

„Vakarų Europoje tuo metu baldams gaminti buvo naudojamos prabangesnės medžiagos nei Lietuvoje – pavyzdžiui, vėžlio kiautas apdailai, egzotiškesnių medžių faneruotės. Lietuvoje meistrai baldus gamino iš to, ką turėjo. Vis dėlto stilistiškai lietuviški baldai niekuo nesiskiria nuo, pavyzdžiui, prancūziškų. Galima juos eksponuoti greta art deco interjero parodose“, – teigia D. Lanauskas.

Art deco baldai, pasak jų restauratoriaus, yra patogūs ir puikiai tinkami šiuolaikiniam gyvenimo stiliui. Galbūt tik sofa mums pasirodytų  neįprastai gili, nes tuo metu ji buvo projektuojama taip, kad ant jos būtų galima ir prigulti. D. Lanauskas teigia, kad, tinkamai prižiūrimi, beveik šimtmečio sulaukę baldai išgyvens ir dar 100 metų.

„Visus baldus restauruoju taip, kad jie būtų naudojami. Todėl, išnuomodamas butą su autentiškais baldais ir daiktais, nesijaudinu dėl to, kad kažkas gali nutikti, – naudojant daiktus visko atsitinka. Vis dėlto kol kas nieko remontuoti neteko, apsistoja kultūringi žmonės“, – šypsosi D. Lanauskas.

M. Plepio nuotr. 

Jis pabrėžia, kad visiškai visos namų interjero detalės vien tik art deco stiliaus nei tarpukariu buvo, nei šiais laikais yra, – žmonės visada rinkosi tai, kas gražu, ką pavyko gauti, kas funkcionalu.

„Mūsų bute seni daiktai dera su šiuolaikiškais, todėl modernaus gyvenimo kokybė tikrai nenukenčia. Be to, nereikėtų manyti, kad tais laikais interjere trūko modernių sprendimų. Pavyzdžiui, bute yra ir paties S. Kudoko suprojektuotų nišinių spintų, – tai sprendimas, kurį laikome labai šiuolaikišku“, – pasakoja D. Lanauskas.

Interjerą padiktavo istorija

Pasak „Grabytės“ savininkės architektės M. Jasinskaitės, eklektinis interjero stilius restauruojant vilą buvo pasirinktas neatsitiktinai. Tokį pasirinkimą padiktavo pati vila.

„Norėjome išsaugoti mūsų močiutės ir prosenelių paliktus daiktus. Prieš restauraciją namas buvo padalytas į du butus: antrame aukšte gyveno mūsų močiutė, o pirmame – jos sūnus su šeima, mes. Močiutė turėjo unikalų skonį ir būtent jos butas buvo įrengtas art deco stiliumi. Šį stilių tiesiog įsimylėjome dar vaikystėje, kurią praleidome pas močiutę art deco interjero aplinkoje. Norėjome sudėti gražiausius prisiminimus į atkurtą vilą“, – pasakoja M. Jasinskaitė.

Pasak jos, nors stilius sukurtas iš senovinių baldų, vila yra moderni ir pritaikyta šiuolaikiniams poreikiams. Interjere yra modernių minimalistinių detalių, įkvėpimo M. Jasinskaitė sėmėsi ir iš naujų art deco idėjų.

M. Plepio nuotr. 

„Senoviniai daiktai šiuolaikiškoje aplinkoje yra tarsi skulptūros muziejuje. Jos ne slegia, o sukuria alsuojančią harmoniją“, – teigia M. Jasinskaitė.

Nors pirminė idėja buvo atkurti vilą ekologiškomis medžiagomis – sienas dengti ekologiškomis medžio plokštėmis, sudėti medinius langus su skirtukais, suskaičiavus sąmatą, pasak M. Jasinskaitės, teko idėjos atsisakyti. Ji tikisi, kad ilgainiui ekologiška statyba bus prieinamesnis pasirinkimas visiems.

„Kitos idėjos – žiemos sodo vietoj terasos – neatsisakėme. Atidėjome ją ateičiai“, – šypsosi vilos „Grabytė“ šeimininkė.

Pasak jos, „Grabytės“ svečius interjeras žavi, jie džiaugiasi švara, jaukumu. Čia gyventi patogiau nei viešbutyje, o aplinka išskirtinė ir patogi kaip namie.

„Svečiai mėgaujasi poilsiu vintažinių baldų apsuptyje, gurkšnodami arbatą iš rankų darbo porcelianinių puodelių. Tokie išskirtiniai potyriai žavi mūsų svečius. Žinoma, tai žmonės, vertinantys istoriją, tarpukario interjerą“, – mano M. Jasinskaitė.

Praturtina ir gyventojus

Koks jausmas atiduoti savo šeimos istoriją nepažįstamiems žmonėms? Pasak M. Jasinskaitės, labai malonu sutikti žmonių, kurie vertina jos šeimai priklausančius daiktus.

„Senoviniai daiktai sukurti su meile stiliui. Naudojami jie įgauna antrą gyvenimą, tai daug geriau, nei dūlėtų pamiršti kur nors drėgname rūsyje. Be to, tie daiktai – mano brangios močiutės atminimas, ji būtų labai laiminga ir didžiuotųsi manimi, kad viską išsaugojau“, – sako M. Jasinskaitė.

Pasak jos, „Grabytėje“ esantys baldai ir daiktai ypač brangūs, nes susiję su šeimos istorija, jie byloja apie išsaugotą meilę savo namams, artimiesiems. Vis dėlto M. Jasinskaitė teigia, kad istoriniai baldai, net ir nesusiję su konkrečia šeimos istorija, suteikia interjerams gilumo, juos papildo.

M. Plepio nuotr. 

„Prisilietimas prie istorijos, prie kokybiško baldo, kuris turi praeitį, gyvenimas gražioje aplinkoje praturtina. Juk tokia aplinka suformuoja požiūrį į tai, kas yra grožis, lavinamas skonis“, – mano D. Lanauskas.

Jis teigia, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kurie supranta istorinių daiktų, paveldo vertę. Tai rodo ir kylanti art deco baldų kaina, mažesnė jų pasiūla, ir nekilnojamojo turto skelbimai: anksčiau žodis „paveldas“ buvo laikomas trūkumu, nes statinyje nieko nebuvo galima keisti, o dabar jis kuria pridėtinę vertę.

Kilęs iš Alytaus, o mokslus baigęs Vilniuje, D. Lanauskas Kauną pamilo būtent dėl tarpukario architektūros.

„Kaunas – kaip muziejus po atviru dangumi. Man jis visada patiko, patinka ir dabar. Kartą, lipdamas laiptais pro S. Kudoko vilą, pasvajojau – kaip norėčiau čia gyventi...“ – prisimena D. Lanauskas, dabar savo svajonių name ne tik gyvenantis pats, bet ir kviečiantis išbandyti šią patirtį miesto svečius.

Projektas „Kaunas 2022“ sutelkė rekordinį savanorių skaičių – įvairiose veiklose jų dalyvavo daugiau nei 1 500. Dauguma jų čia susirado draugų ir užmezgė naujų įdomių pažinčių. Iš esmės susibūrė Kauną mylinčių žmonių bendruomenė su panašiomis vertybėmis ir pomėgiais. Užsivėrus kultūros sostinės metams norėta šią bendruomenę toliau išlaikyti: juk baigėsi tik titulo metai, bet kultūra, žmonės ir toliau lieka kurti savo miestą. Kuo daugiau kūrėjų, tuo daugiau pozityvių pokyčių.

Aktyviausių „Kaunas 2022“ savanorių iniciatyva šių metų pradžioje įkurta Savanorių asociacija „Kultūristai“. Organizacijos tikslas – burti ir vienyti savanorių bendruomenę, palaikant savanorystės kultūrą ir taip prisidedant prie sklandaus miesto renginių įgyvendinimo.

Nors asociaciją įsteigė „Kaunas 2022“ veiklose aktyviai dalyvavę savanoriai, tačiau jos vizija yra plėsti savanorių gretas. „Esame atviri ir visuomet laukiame naujų žmonių, siekiančių savo gyvenimą praturtinti prasminga veikla ir tapti aktyvios bendruomenės dalimi“, – teigia asociacijos prezidentė Jovita Rudnickaitė.

Asociacija vienija iniciatyvius žmones, mylinčius kultūrą, meną ir Kauną, siekiančius gilinti savanorystės tradicijas. Jai priklauso labai įvairūs žmonės tiek amžiumi, tiek patirtimis, tiek profesijomis. Yra moksleivių, studentų, gidų, vadybininkų, programuotojų, dizainerių, rinkodaros specialistų, menininkų, finansų ir daugybės kitų sričių atstovų.

Savanorių asociacija „Kultūristai“ planuoja aktyviai prisidėti prie renginių, kurie kilo iš „Kaunas 2022“ iniciatyvos ir, net pasibaigus titulo metams, gyvuos toliau.

„Užaugome su šiais renginiais. Kai kurie jų per kelerius metus spėjo tapti neatsiejama Kauno dalimi. Tad labai norime, kad šie projektai ir toliau džiugintų miestiečius. Dažniausiai miesto renginiai neįsivaizduojami be savanorių pagalbos. Jie prisideda tiek prie kūrybinės, tiek techninės, tiek organizacinės dalies įgyvendinimo“, – sakė J. Rudnickaitė.

Jos teigimu, savanorius traukia galimybė pamatyti visas detales iš vidaus, noras savo pasiūlymais ir veiksmais prisidėti prie galutinio rezultato. Tokia veikla visuomet suteikia daug patirties, naujų žinių, plečia pažįstamų ratą.

Savanorių asociacija „Kultūristai“ skatina jungtis visus žmones, mylinčius kultūrą, renginius, Kauną ir jo apylinkes. Laukiamas kiekvienas, nepriklausomai nuo amžiaus, profesijos ar užimtumo. Kviečiami ir tie, kurie nori savanoriauti viename kitame renginyje per metus, ir tie, kuriems įdomu prisidėti daugiau prie pačios savanorystės kultūros plėtojimo. Organizacijos tikslas – ne vien tik savanorystė renginiuose, bet ir bendruomenės kūrimas, tad aktyviausiųjų laukia neformalūs susitikimai, papildomi mokymai, galimybė dalyvauti įvairiuose projektuose užsienyje.

Pagrindinės Savanorių asociacijos „Kultūristai“ vertybės – bendrystė, atvirumas patirtims, motyvacija, tobulėjimas, tolerancija, atsakomybė. Tie, kam artimos šios vertybės, kas yra neabejingas kultūrai, kviečiami registruotis tinklalapyje www.savanoriaikulturistai.lt. Kiekvienam susidomėjusiam bus suteikta daugiau informacijos apie savanorystės galimybes, bendruomenę ir organizaciją.

Spalvinga asmenybė

„Pasaulio vaikas“, – jau po pirmųjų pokalbio minučių su Marija Pulokaite ant mano liežuvio galo sukosi šis epitetas.

Gimusi Ignalinoje, augusi Klaipėdoje, studijavusi Anglijoje ir Singapūre, dirbusi ir gyvenusi Vilniuje, šiandien Marija yra Kauno gyventoja. Mieste, kurį su komanda vedė iš laikinosios sostinės į šiuolaikinę ir apie kurį žino kur kas daugiau nei apie Klaipėdą, jauna moteris skaičiuoja jau ketvirtus metus.

„Kaune įsigijau nuostabų butą, kurį kartu su širdies draugu baigiame įsikurti. Jaučiuosi įleidusi šaknis ir visa tai tarsi savotiškas garantas, kad niekur kol kas nesiruošiu judėti. Dar viena priežastis – miestas. Kauną pamilau per projektą, į kurį pavyko įsilieti pastaraisiais metais“, – kalbėjo M. Pulokaitė, vos prieš kelias dienas grįžusi iš snieguotų Prancūzijos kalnų.

Tiesa, su ja susitikome kalbėti ne apie svaiginančias aukštumas ir ne apie jausmus, kurie užplūsta viršukalnėse. 2022-aisiais Kaunui aukštai iškėlus Europos kultūros sostinės vėliavą, Marijos vardą girdėjau ne sykį, o tada visai atsitiktinai sužinojau, kad iki tol, kol atvyko čia, ji gyveno įdomų ir spalvingą gyvenimą.

Studijos užsienyje

„Gimiau Ignalinoje. Augau ir mokiausi Klaipėdoje. Baigusi mokyklą nusprendžiau studijuoti Anglijoje. Tuo metu buvo madinga ten važiuoti. Dabar madinga grįžti ir kurtis vietinėje aplinkoje“, – populiarioji kultūra, kaip serialai, televizija, anot M. Pulokaitės, padarė įtaką ir renkantis studijas.

Baigusi vidurinę mergina pasirinko reklamą, išvyko į šiaurės rytų Angliją ir įsikūrė Niukaslo mieste, garsėjančiame savo naktinio gyvenimo kultūra. Tiesa, labai greitai studentei iš Lietuvos teko nusivilti. Vietinis jaunimas kultūrą siejo su besaikiu alkoholio vartojimu ir kvaišalais, o ne kokybiškais renginiais.

„Gyvenau centrinėje gatvėje. Vakare grįžtant iš darbų neretai tekdavo perlipti per vieną kitą ant laiptų miegantį padauginusį jaunuolį ar merginą trumpa suknele viduryje žiemos. Naktinio gyvenimo kultūrą įsivaizdavau kitaip – su ypatingu turiniu, atlikėjais, koncertais“, – įspūdžiais dalijosi M. Pulokaitė, studijas universitete derinusi su darbu gyvos muzikos kavinėje. Joje lietuvaitės siela atsigaudavo. Ausį čia glostydavo širdžiai artima muzika, o prie stalelių susėsdavo patys įdomiausi žmonės.

„Kavinės savininkas – milijonierius, savo gyvenimą nusprendęs baigti prasmingai. Už savo pinigus jis kviesdavo koncertuoti mėgstamiausius legendinius soulo, fanko ir džiazo atlikėjus. Iš Anglijos išsivežiau meilę muzikai ir kitokį suvokimą apie muziką“, – naujomis patirtimis džiaugėsi pašnekovė.

Dviprasmiški jausmai

Baigdama antrą kursą Marija sužinojo apie universiteto siūlomą mainų programą, kuria ji nusprendė pasinaudoti.

„Anglijoje mainų programos mažai ką domina. Lietuvoje studentai konkuruoja, renka balus, bando užimti pozicijas. Kai pasakiau, kad noriu išvažiuoti, atsakingas asmuo į mane keistai pažiūrėjo ir paklausė: ar tikrai? Tada nupūtė dulkes nuo segtuvo. Galėjau rinktis kokią tik noriu šalį. Buvau vienintelė iš kurso pasinaudojusi šia galimybe“, – M. Pulokaitė pasakojo, kad, akimis permetusi visą sąrašą, pirštu ji bedė į Singapūrą – daugiatautę, sparčiai besivystančią valstybę Centrinėje Azijoje. Čia Marija gilinosi ne tik į mokslus, bet ir į budizmo religiją, Azijos šalių kultūrą. Jos skirtumų lietuvei teko patirti ir savu kailiu. Studijuoti vienuoliktame pagal reitingus pasaulyje universitete reiškė ne tik prestižą, bet ir labai rimtą požiūrį į pasiekimus. Bijodami tėvų spaudimo ir prastų įvertinimų, azijiečiai studentai naktis leisdavo bibliotekoje, o informaciją kaldavo mintinai.

„Jie tiesiog traukdavo miegmaišius ir miegodavo bibliotekoje ant kilimo. Man tai buvo labai neįprasta“, – tokioms romantiškomis naktims su knygomis pašnekovė neturėjo laiko. Singapūre pragyvenimas atsiėjo nepigiai, todėl mergina studijas derino su darbu įtakingų žmonių mėgstamame restorane. Europietei jame buvo patikėta sutikti ateinančius svečius.

„Vėliau pavyko atrasti pažįstamų ir buvau pakviesta stažuotis vienoje garsiausių reklamos agentūrų. Ji buvo įsikūrusi dangoraižyje, kur liokajus kaskart atidarydavo paauksuotas duris ir iškviesdavo liftą. Tuo metu aš, 21-ų mergina, jaučiausi lyg filme“, – pamiršti to, anot M. Pulokaitės, neįmanoma.

Darbšti lietuvė padėdavo strategijos vadovui, ruošdavo pristatymus, generuodavo idėjas, rinkdavo ir sistemindavo įvairią tyrimų medžiagą. Be to, vykdavo į įvairius susitikimus su klientais.

„Europiečių darbuotojų turėti savo įmonėje buvo prestižas. Tad tekdavo važiuoti ir į niekuo su mano darbo sritimi nesusijusius susitikimus“, – šypsojosi Marija.

Sentimentai: laiką su projekto „Kaunas 2022“ komanda M. Pulokaitė įsimins kaip vieną geriausių patirčių. M. Pulokaitės nuotr.

Atsivėrė galimybės

Beveik po metų, praleistų Singapūre, ji grįžo į Angliją. Parašė baigiamąjį darbą apie prekės ženklo įvaizdį ir identitetą, atsiėmė diplomą, o tada grįžo į Lietuvą. Ne į Klaipėdą, iš kurios kėlė sparnus skrydžiui baigusi vidurinę, o į sostinę, apie kurią svajojo jau ne vienus metus. Į savo gyvenimo aprašymą įtraukusį eilutę, liudijančią Singapūre įgytą solidžią patirtį, Marija nesunkiai gavo darbą reklamos agentūroje ir jaukinosi Vilnių.

„Vilnių tyrinėjau turisto akimis. Jis man atrodė be galo gražus, kultūringas miestas, kuriame daug kūrybingų žmonių, siekiančių realizuoti save ir kurti kokybiškiausią įmanomą kultūros, meno, muzikos ir verslo turinį“, – M. Pulokaitė neslėpė, kad su kiekviena diena intensyvėjo ne tik meilė miestui, bet ir atmosfera darbe. Daugiau nei po trejų metų, praleistų vadybininkės kėdėje, Marija suprato ištisas valandas leidžianti prie reklamų, skirtų alkoholinių gėrimų prekės ženklams. Ji nusprendė savo jėgas skirti prasmingesniems tikslams, todėl įstojo į Vilniaus dailės akademiją, kurią baigė visa jos šeima.

„Pasirinkau kultūros vadybą. Norėjosi prisiliesti prie tų šeimos šaknų ir patirti bohemišką gyvenimą“, – Marija buvo laiminga pasirinkusi kryptį, kuri jai atvėrė duris į menų fabriką „Loftas“, kur ji galėjo prisidėti prie įvairių kultūrinių projektų.

Marija kuravo „Open Gallery“ projektą, rūpinosi lietuviško dizaino žurnalu, kūrybiškumo konferencijomis.

„Tai buvo sunkus darbas, tačiau, kai pamatydavau atėjusių žmonių žvilgsnius, išgirsdavau jų plojimus, kaskart įsitikindavau, kad buvo verta“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė.

Svajonių darbas

Žodis po žodžio priartėjome prie Kauno. Iki 2019-ųjų moteris į jį važinėjo vedama meilės. Dėl jos galiausiai Marija ryžosi vietos pokyčiams.

„Tuo metu mano draugas Kaune kūrė naktinį klubą, būrė bendruomenę. Mačiau, kad jam svarbu būti Kaune. Pagalvojau, kad tai puiki proga pabandyti ir man, – M. Pulokaitė pasakojo, į Kauną važiavusi aiškiai žinodama, ko nori. – Galvojau tik apie vieną vietą, kurioje noriu dirbti. Tai „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ – didžiausias ir ambicingiausias kultūrinis projektas Europoje, todėl pokalbio su Virginija Vitkiene ir Ana Kočegarova-Maj metu pasakiau, kad man reikia jūsų, o jums manęs.“

Po savaitės Marija sulaukė kvietimo tapti komandos dalimi ir sukurti programą, padėsiančią savanoriams įsilieti į projektą, mokyti juos svetingumo, pagalbos pasitinkant svečius, įgyvendinant techninius ir kūrybinius renginio sprendimus.

Marija iki šiol prisimena į jos rankas papuolusį maždaug 50 savanorių sąrašą, kuris galiausiai išaugo iki įspūdingo skaičiaus.

„Nesitikėjome, kad Europos kultūros sostinės atidarymo renginiui reikės tiek savanorių. Situaciją pakoregavo „COVID 19“ pandemija, todėl vietoj planuotų 400 mums prireikė dvigubai daugiau – 800“, – projekto „Kaunas 2022“ Savanorystės ir svetingumo programos kuratorė M. Pulokaitė prisiminė plakatus ir šūkį „Didžiausias renginys Kaune neįvyks, jeigu neprisijungsi prie savanorių komandos!“, kurį naudojo ieškodami savanorių. – Sumanėme gana drąsią kampaniją. Pasiteisino – kauniečiai ir ne tik susitelkė ir stojo į pagalbą. Surinkome.“

Iš Kauno kol kas neplanuoju kraustytis, o pakeliauti labai norėčiau.

Įsimylėjo Kauną

Projekto „Kaunas 2022“ komandos, savanorių ir kauniečių dėka, Marija pamilo miestą. Kaunas ją užbūrė miestiečių draugiškumu, ramybe, kompaktiškumu. Todėl paklausta apie savo kilmę moteris neretai atsako esanti kaunietė iš Klaipėdos.

„Gyventi Kaune smagu. Atradau čia ir savo happy places. Tai Panemunės šilas, Pažaislio vienuolyno ansamblis, Žaliakalnis su savo medinukais ir, žinoma, namai V. Putvinskio gatvėje. Pro langus matau gražųjį banko tarnautojų pastatą, Prisikėlimo bažnyčią. Žiūrint į tolį, susipina modernizmas ir gamta, – Pasmalsavus, kodėl laimingų vietų sąraše nėra Laisvės alėjos su suoleliais, fontanu ir spurgomis, M. Pulokaitė prisiminė šūkį, kuriuo vadovavosi kurdama svetingumo programą turistams. – Sakiau ir sakysiu, kad Kaunas – daugiau nei Laisvės alėja! Manau, Žaliakalnis ir paralelinės gatvelės daug geriau atspindi miesto unikalumą, nors pasivaikščioti vakare, kai šviečia lemputės, ir Laisvės alėjoje visai smagu.“

Į projekto „Kaunas 2022“ būstinę užsukus užsieniečių delegacijai, kartu su Marija pakeitėme vietą, o visai netrukus sužinojau, kad po savaitės jauna moteris vietą keis iš esmės – atsisveikinusi su projektu „Kaunas 2022“, kibs į naujus darbus. Kur? Pastaruoju metu intensyviai mąsčiusi apie informacines technologijas, Marija savo mintimis pritraukė sėkmę.

„Manau, kad tai labai perspektyvi ir įdomi sritis. Ieškojau informacijos, daug skaičiau, kalbėjau su aplinkiniais, kol galiausiai vieną dieną draugė atsiuntė darbo pasiūlymą, o praėjusią savaitę gavau kvietimą prisijungti prie komandos. Manau, svarbiausia apie svajones kalbėti garsiai“– paklausta, ar neplanuoja trumpų atostogų, M. Pulokaitė pakraipė galvą.

Kalnuose paspaudusi „restart“ mygtuką, jauna moteris yra viiškai pasirengusi darbams ir iššūkiams, o kas bus toliau – parodys laikas.

„Iš Kauno kol kas neplanuoju kraustytis, o pakeliauti labai norėčiau. Svajoju aplankyti Meksiką, Naująją Zelandiją ir Nepalą“, – M. Pulokaitė neabejojo, kad šioms, kaip ir kitoms svajonėms, bus lemta virsti kūnu.

Į jų automobilius sėdo ne tik renginių ir kelionių išsiilgę kauniečiai, bet ir projekte dalyvavę menininkai, žurnalistai ir pasaulinio garso kūrėjai. Prie vairo kultūros mėgėjus pasitikdavę Gintaras Čiupas, Olga Mikuliavičienė ir kultūros šoferio vaidmenį išbandžiusi Vida Bliumkienė šiandien patirtis skaičiuoja ne tik nuvažiuotais kilometrais, bet ir jų metu užsimezgusiomis draugystėmis.

Kaune atrasta Šveicarija

„Tiesą sakant, apie Kauną negirdėjau nė vieno blogo atsiliepimo – tik nusistebėjimą, kad miestas toks šiuolaikiškas, ir džiaugsmą, kad čia gausu renginių ir yra ką pamatyti“, – teigia Europos kultūros sostinės metais vairuotoju dirbęs G. Čiupas.

Jis prisimena, kad susibičiuliauti teko ne tik su nuolatine keleive tapusia „Klosčių“ režisiere Aideen Barry, bet ir su projekte dalyvavusiais šokėjais, fakyrais ir cirko artistais iš Italijos.

„Pastarieji Lietuvos kaimo turizmo sodybą palygino su gyvenimu Šveicarijos kalnuose – tokį įspūdį jiems paliko mūsų gamta, žaluma, ežerai ir net dangus. Išvykdami menininkai pažadėjo, kad į Lietuvą sugrįš kaip turistai, jų planuose – aplankyti Pažaislį Trakų pilį“, – prisiminimais dalijasi vairuotojas.

Anot jo, buvo ir tokių keleivių, kurie į projekto „Kaunas 2022“ renginius specialiai atskrido iš Airijos, Jungtinės Karalystės, JAV ar net Australijos.

Vairuotojas prisimena ir pirmąjį susitikimą su menininku Williamu Kentridge’u. Žymus kūrėjas iš Pietų Afrikos Respublikos Kaune pristatė daugybę lankytojų subūrusią parodą „Tai, ko nepamename“. Vairuotojas pasakoja, kad kelionės iš oro uosto metu sulaukė nerimo kupino skambučio iš projekto „Kaunas 2022“ organizatorių. Pasirodo, kol W. Kentridge’as ramiai keliavo G. Čiupo automobiliu, oro uoste jau vyko pasaulinės žvaigždės paieškos.

„W. Kentrige’as pasakojo, kad į Lietuvą jį atvykti įkalbėjo dukra, norėjusi, kad tėtis aplankytų šalį, iš kurios kilusios litvakiškos šeimos šaknys. Žinoma, atvykdamas menininkas jautė tam tikrų su protėvių patirtimi susijusių nuoskaudų. Jis įsivaizdavo, kad Lietuvoje tebėra Sovietų Sąjungos atmosfera. Visgi ilgiau pabuvęs Kaune menininkas stebėjosi modernizmo pastatais, architektūra, tuo, kad lietuviai kalba daugybe užsienio kalbų, kad čia tiek daug jaunimo. W. Kentridge’ui ir jo šeimai išvykstant, man pasirodė, kad jis mums atleido“, – pasakoja G. Čiupas.

Paklaustas, kokie renginiai jį sužavėjo kaip dalyvį, G. Čiupas nedvejoja: „Dalyvavau visuose trijuose Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos renginiuose, teko apvažiuoti ir Kauno rajone vykusius renginius – nuo Linksmakalnio, Kulautuvos iki Domeikavos. Dukroms labiausiai įsiminė šiuolaikinio miesto festivalis „Audra“. Apskritai džiaugiuosi, kad teko prisidėti prie šio renginio, antro tokio Kaune galbūt nebepamatysiu.“

Kvietė įsimylėti Šančius

Europos kultūros sostinės metais Kauną aplankyti sugalvoję keliautojai turėjo unikalią galimybę pasinaudoti ir „Kultūros šoferio“ paslaugomis. Privačius turus automobiliu visus metus siūlė menininkai, architektūros ekspertai ar net gastronomijos žinovai, artimai pažįstantys Kauną. Kultūros šofere 2022-aisiais tapo ir V. Bliumkienė – Žemųjų Šančių gyventoja, kultūrinės erdvės „Parakas“ įkūrėja.

Labiausiai man įsiminė kultūros lauko darbuotojų bendrystė, pagalba ir palaikymas iš kitų rajonų – tai buvo tikros kaunietiškos draugystės pavyzdys.

Daugiau kaip 200 kultūrinių pavežėjimų per metus įveikusi V. Bliumkienė keliautojams pasakodavo apie Šančius – aprodydavo siauras gatveles, pristatydavo kultūros erdvę „Parakas“, architekto Stasio Kudoko projektuotus statinius, pasiūlydavo pasigrožėti atsiveriančiomis panoramomis.

„Nesu gidė, todėl pasakodavau tai, kuo gyvenu, kuo negaliu nesidalyti. Šoferiavimas man netgi tapo galimybe papasakoti apie kultūros erdvėje „Parakas“ įvykusias istorijas, savotiškai išsilaisvinti nuo įspūdžių, kuriuos patiriu. Turėjau labai geros patirties, manau, jos padovanojau ir kitiems – po turo su keleiviais dažnai apsikabindavome, likdavome draugais", – pasakojo moteris.

Jai teko pavežėti ir vestuvių metines šventusią porą, ir kultūros issiilgusius keleivius, kurie važinėti po Šančius norėjo net tris valandas, ir socialiniuose tinkluose žinomus nuomonės formuotojus.

„Žmonės pradėjo kalbėti, kad turiu raktus nuo visų Šančių, – juokiasi moteris ir priduria: – Labiausiai per praėjusius metus man įsiminė kultūros lauko darbuotojų bendrystė, pagalba ir palaikymas iš kitų rajonų – tai buvo tikros kaunietiškos draugystės pavyzdys.“

Atviri pokalbiai

„Man atrodo, kad miestas pasikeitė“ – taip apie savo patirtį pasakoja jau ketverius metus vairuotoja dirbanti O. Mikuliavičienė. „Svarbu, kad žmonės matytų, kas vyksta pasaulyje, ką žmonės sugalvoja, įgyvendina“, – pasakoja vairuotoja.

Anot moters, įlipus keleiviui nesunku pajausti, ar žmogus nori kalbėti, ar yra intravertas, turi kitų reikalų. „Kartais tekdavo ir tiesiog klausytis – nuo išsipasakojimo palengvėdavo ir man, ir keleiviui.“ Anot Olgos, istorijų būta įvairių – kartu su svečiais iš Japonijos nuo automobilio teko valyti sniegą, naktį po miestą ieškoti pasiklydusios Estijos žurnalistės, o kartais – ir atvirai pasikalbėti.

„Vienas menininkų paatviravo, kad kūrybinio kelio pradžia nebuvo lengva – iš Afrikos kilęs, Brazilijoje kurį laiką gyvenęs kūrėjas sumanymų ir įkvėpimo jaunystėje turėjo daug, tačiau tuo laikotarpiu tėvai paprasčiausiai neišgalėjo nupirkti piešimo popieriaus.... Su kitais keleiviais pasidžiaugdavome ir lietuviška žiema, ir švara mieste, o pavežusi šiuolaikinio miesto festivalyje „Audra“ dalyvavusius šokėjus dar ilgai svarsčiau, kad mūsų kūnas turi neribotų galimybių“, – prisimena vairuotoja.

Kaip vieną labiausiai įsiminusių susitikimų ji įvardija pažintį su Kauno mito trilogijos pirmosios dalies „Sukilimas“ režisieriumi Chrisu Baldwinu. „Važiuodami kalbėjomės apie teatro metodus, aktorius, vaidybą, apie tai, kad gyvenimas yra žaidimas. Tiek mokant aktorius, tiek auklėjant vaikus, reikia su jais žaisti. Manau, jog svarbu, kad renginiuose dalyvautų daugiau vaikų, šeimų – juk kultūra skiepijama nuo vaikystės. Galbūt pokyčius reikėtų vykdyti valstybės mastu?“ – svarsto O. Mikuliavičienė.

Kai kuriuose renginiuose kaunietė apsilankė ir kaip žiūrovė. „Labiausiai įsiminė Kauno kantata“ – sukrėtė ekranuose pamatyti daugybės skaudžių istorinių įvykių paliestų žmonių veidai. Manau, žmonės, kurie žiūrėjo Kauno kantatą, negalėjo negalvoti ir apie dabartinius įvykius Ukrainoje... Mąsčiau apie daugybę asmenų, kurie, net ir bijodami sistemos, vis tiek rizikuodavo gelbėdami tuos, kuriems grėsė pavojus, – manau, labai svarbu kalbėti ir apie šiuos žmogiškumo pavyzdžius“, – pasakojo O. Mikuliavičienė.

Dvigubas įvertinimas

Sausio 27 d. turizmo parodos „ADVENTUR“ metu vykusioje ceremonijoje Kaunas buvo įvertintas du kartus. Simboliškas Vėtrungės apdovanojimas buvo skirtas ne tik Europos kultūros sostinės projektui, bet ir kartu vykusioms „Fluxiškoms ekskursijoms“, tapusiomis „2022 metų turizmo inovacija“. Tai novatoriška ekskursijų metodika, kurią sukūrė menininkė Dalia Kiaupaitė. Ekskursija apie „Fluxus“ objektus Kaune buvo surengta užsienio menininkams, dalyvavusiems projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ organizuojamame „Fluxus“ festivalyje, kitoms grupėms ir sulaukė didelio susidomėjimo.

„Labai svarbu, kas po kelionės lieka turistų širdyse“, – apdovanojimų metu teigė Europos gidų asociacijų federacijos prezidentė Efi Kalampoukidou. Tai, kad 2022 m. Kaune apsilankiusių svečių ir renginius kūrusių dalyvių širdyse dar ilgai liks turtinga kultūrinė patirtis, rodo pasiekti rekordiniai skaičiai.

Per 2017–2022 m. iš viso daugiau kaip 3 tūkst. scenos menų, kino renginių, parodų padovanoję Europos kultūros sostinės metai Kaune subūrė daugiau kaip 2,5 mln. kultūros lankytojų ir daugiau kaip 19 tūkst. profesionalių menininkų ir kūrėjų iš Lietuvos ir pasaulio. Kultūrinėje programoje 2022 m. buvo galima išvysti tokias pasaulyje žinomas garsenybes, kaip Yoko Ono, Williamas Kentridge’as, Marina Abramovič. Didžiulio dėmesio sulaukė ir po kelias dienas trukę didieji šiuolaikinės Kauno mito trilogijos renginiai „Sukilimas“, „Santaka“ ir „Sutartis“.

Labai svarbu, kas po kelionės lieka turistų širdyse.

Viliojo keliautojus

„Kaunas In“ duomenimis, 2022 m. sparčiai augo turistų skaičius, kuris pasiekė priešpandeminius rodiklius. Kauno miesto apgyvendinimo įstaigose praėjusių metų sausio–lapkričio mėnesiais apsistojo daugiau kaip 280 tūkst. keliautojų iš kitų Lietuvos miestų, Vokietijos, Italijos ir kaimyninių šalių – Lenkijos, Latvijos, Estijos.

Viena suintensyvėjusio turizmo priežasčių – užsienio žiniasklaidoje figūravusi Europos kultūros sostinės tema. Vyriausybės kanceliarijos Strateginės komunikacijos skyriaus duomenimis, straipsniai apie projektą „Kaunas 2022“ lėmė net 38,55 proc. reikšmingų pranešimų kultūros temomis.

Apie projektą kalbėta net 66 šalyse, tarp kurių ne tik Europos valstybės, bet ir JAV, Indija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Kanada, Pietų Afrikos Respublika, Pietų Korėja ar Singapūras. Mieste viešėjo daugiau kaip 170 užsienio žurnalistų, užsienio žiniasklaidoje pasirodė net 2,8 tūkst. publikacijų kultūros sostinės, miesto architektūros, vykusių renginių temomis. Pagal publikacijų pasiekiamumą, skaičiuojama, kad informacija apie Kauną potencialiai galėjo pasiekti 3 mlrd. žmonių iš viso pasaulio. Apie Kauną rašė tokie žiniasklaidos portalai kaip BBC, „The Guardian“, „The Telegraph“, „National Geographic“, CNN, „The Times“, „Rai“, „Deutsche Welle“, „Financial Times“, „Euronews“.

Projektų tęstinumas

Dalis pamėgtų festivalių ir renginių tapo neatsiejama Kauno miesto ir rajono dalimi: toliau tęsis Tarptautinė laimės diena ir tradicinis „Fluxus festivalis“, Literatūros savaitė, į Kauno mikrorajonus muziką ir pasirodymus neš „Kultūra į kiemus“, „Istorijų festivalis“ ir tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, dizaino mėgėjai galės dalyvauti landšafto dizaino festivalyje „Magenta“; toliau vyks Europos kultūros sostinės forumas, Japonijos dienos WA ir jaunimo pamėgtas šiuolaikinio miesto festivalis „Audra“. Kauno rajone tęsis bendruomeninis projektas „Šiuolaikinės seniūnijos“.

Kauno rajone ir toliau veiks viešo meno objektų maršrutas „Smaragdo kelias“, kuriame – net 50 Lietuvos ir užsienio menininkų kūrinių, ir Zapyškyje įsikūręs, meno ir kultūros erdve tapęs laivas-žemkasė „Nemuno7“.

Kultūros sostinių titulo perdavimo renginyje Atėnuose dalyvavęs Lietuvos ministras teigė, kad šiandien Europos kultūros sostinių idėja yra dar reikšmingesnė ir svaresnė nei kada nors anksčiau.

„2022 metais matėme labai vertingų iniciatyvų, kai Europos kultūros sostinės kartu tapo ir platforma Ukrainos kūrėjams. Tai labai reikšminga ne tik meniniu atžvilgiu, bet visų pirma – ir kaip paramos bei solidarumo su Ukraina ženklas. Kiekvienas ukrainiečių menininkų pasirodymas drauge yra ir patvirtinimas, kad jie toliau kovoja. Jie toliau tęsia savo gyvenimus ir toliau kuria stipresnę Ukrainą bei stipresnį pasaulį“, – Atėnuose kalbėjo S. Kairys.

„Kviečiu 2023 metų Europos kultūros sostines taip pat tęsti šią misiją ir pasidalyti savo scena su Ukrainos menininkais“, – sakė jis.

Europos kultūros sostinės titulą iš Kauno, Novi Sado (Serbija) ir Ešo prie Alzeto (Liuksemburgas) šiemet perėmė Elefsina (Graikija), Timišoara (Rumunija) ir Vesprėmas (Vengrija).

S. Kairys tvirtino, kad sėkmingai įgyvendintos programos sustiprino ryšį su vietos bendruomenėmis, priminė bendraeuropietiškas vertybes ir suintensyvino kultūrinį pulsą.

„Daugiau kultūros reiškia daugiau kūrybingumo, daugiau kritinio mąstymo, daugiau laisvės. Tai – vertybės, kurios yra pajėgios formuoti geresnę ateitį ir geresnį pasaulį“, – per iškilmingą ceremoniją sakė jis.

Per vizitą Atėnuose S. Kairys taip pat susitiko su Graikijos kultūros ir sporto ministre Lina Mendoni, aptarė „Kaunas 2022“ programą, pasidalijo įžvalgomis apie Europos kultūros sostinių projekto ateitį, kalbėjo apie Lietuvą ir Graikiją siejančius kultūrinius ryšius.

Europos kultūros sostinės programos idėja prieš beveik keturis dešimtmečius kilo tuometei Graikijos kultūros ministrei Melinai Mercouri kartu su tuomečiu Prancūzijos kultūros ministru Jacku Langu (Žaku Langu). 1985 metais Atėnai buvo paskelbti pirmąja Europos kultūros sostine.