Dviračių takus dažnai pamirštantys dviratininkai piktina uostamiesčio eismo dalyvius, nes juda važiuojamąja kelio dalimi. Kai kurie net įsidrąsina važiuoti ir paskui didesnes transporto priemones, esą taip oro pasipriešinimas silpnesnis, ir dviratį minti lengviau.

Pasak įstaigos „Klaipėdos keleivinis transportas“ direktoriaus Gintaro Neniškio, tokie atvejai kelyje pastebimi, tačiau ne itin dažnai.

„Vairuotojai visada piktinasi tokiu neatsakingu dviratininkų elgesiu, nes dviratininkas šiuo atveju yra vairuotojo nematomoje zonoje, todėl tokios situacijos yra labai pavojingos tiek dviratininkui, tiek keleiviams“, – aiškino G. Neniškis.

Direktorius teigė, kad kartais patys vairuotojai paaiškina dviratininkams saugaus eismo taisykles.

„Jeigu vairuotojas pamato taip besielgiantį dviratininką, tikrai nedidelė paslaptis, kad kyla žodinių konfliktų, kurie kol kas į nieką rimčiau neperauga“, – teigė direktorius.

Nors G. Neniškis patvirtino, kad iki šiol nebuvo skaudžių nelaimių, kai tokioje situacijoje nukentėjo dviratininkas ar viešojo transporto keleiviai, tačiau toks elgesys baustinas ir jį pastebėjus reikėtų pranešti pareigūnams.

Analogiškas ribojimas visus metus galioja ant jūros tilto, Birutės parke bei Meilės alėjos atkarpoje nuo S. Dariaus ir S. Girėno gatvės iki Birutės kalno.

Savivaldybė primena, kad patekti dviratėmis ir panašiomis priemonėmis iki jūros galima J. Basanavičiaus gatvei lygiagrečiomis gatvėmis, o norint tai padaryti pagrindine kurorto alėja – nulipus nuo savo transporto priemonės bei stumiant ją šalia.

Sprendimas rekreacinėse kurorto vietose, kur koncentruojasi didžiausi pėsčiųjų srautai, vasarą uždrausti elektrinių paspirtukų, dviračių, velomobilių bei riedžių eismą galioja jau ketvirtąją vasarą – taip siekiama užtikrinti pėsčiųjų saugumą ir išvengti eismo incidentų.

Iki draudimo įvedimo buvo fiksuojama eismo incidentų, kai buvo partrenkiami ir sužalojami pėstieji. Tokio ribojimo prašė ir policijos pareigūnai, itin daug skundų bei nusiskundimų sulaukta ir iš atostogautojų.

Anot savivaldybės, karštojo sezono metu J. Basanavičiaus gatvėje koncentruojasi itin dideli kurorto svečių srautai. Skaičiuojama, jog vasarą šioje gatvėje kasdien apsilanko nuo tūkstančio iki keliolikos tūkstančių atostogautojų ir gyventojų. Tad važinėti dviračiais, paspirtukais, velomobiliais bei riedžiais nesaugu ir patiems minėtų transporto priemonių vairuotojams.

Įvedus eismo ribojimus, nuo birželio 1 iki rugsėjo 1 dienos J. Basanavičiaus gatvės prieigose pastatyti kelio ženklai  „Dviračių eismas draudžiamas“ ir  „Motorinių dviračių eismas draudžiamas“.

Norintieji aktyviai leisti atostogas, kviečiami lankytis dviračių takuose. Dviratėmis transporto priemonėmis dviračių takais iš Palangos galima nuvažiuoti į Šventąją, pasiekti Klaipėdą. Visų dviračių takų ilgis Palangos miesto savivaldybėje siekia 54,8 km.

Savivaldybė primena, kad centrinėje kurorto Vytauto gatvėje važiuojamojoje kelio dalyje taip pat yra įrengtas dviračių takas, todėl tiek dviratininkams, tiek automobilių vairuotojams reikėtų išlikti budriems ir nepamiršti, jog greta vyksta mišrus transporto priemonių eismas.

Judriausioje šios gatvės atkarpoje (nuo Druskininkų gatvės iki S. Dariaus ir S. Girėno gatvės) automobiliais galima važiuoti tik viena kryptimi – iš šiaurės į pietus.

– Prasidėjus pirmam karantinui, žmonės prisiminė, kad yra toks daiktas kaip dviratis. Ar važiuoti dviračiu naudinga mūsų sveikatai?

– Žinoma, naudinga. Jau vien dėl to, kad važinėjame gryname ore. Tai gerina organizmo kraujotaką, stiprina raumenis, padeda kūnui valytis. Važiavimas dviračiu gerina psichologinę savijautą, padeda atsikratyti blogų minčių, o kartais rasti užstrigusių klausimų sprendimų. Daug kas dabar, pavyzdžiui, iš darbo važiuodami sėda ant dviračio, kad problemos užsimirštų, nes minant dviratį dėmesys sutelkiamas į kelią, tad nurimsta mintys, pailsi nervų sistema, o rūpesčiai lieka kažkur už nugaros.

Minant dviratį, įvairiais režimais dirba kūno raumenys. Tai leidžia optimaliai funkcionuoti kraujotakos ir kvėpavimo sistemoms. Minant pedalus gerėja kraujo cirkuliacija, suaktyvėja limfos tekėjimas, organizmas valosi. Mūsų kojose yra dvi didžiausios žmogaus kūno arterijos, kurios jungia didįjį kraujo apytakos ratą. Tad važiavimas dviračiu gerina kraujotaką ir visą žmogaus energinę funkciją.

Klaidinga manyti, kad važiuojant dviračiu dirba tik kojų raumenys. Užsiimant šia fizine veikla, įdarbinami visi kūno raumenys, tiesa, skirtingais režimais. Vos tik atsisėdus ant dviračio, ima dirbti ir vidiniai raumenys, atsakingi už pusiausvyrą. Taisyklingai sureguliuota sėdėsena leidžia atpalaiduoti raumenis, kurie nedalyvauja mynimo procese, ir mobilizuoti tuos raumenis, kurie užtikrina optimalų sistemos "dviratis–dviratininkas" judėjimą.

Naudinga tai ir sąnariams. Tarkime, bėgdami turime su kiekvienu žingsniu pakelti savo kūno svorį, nes jeigu to nedarome, mes einame, o ne bėgame. Tai apkrauna sąnarius daug stipriau, negu jie apkraunami važiuojant dviračiu. Šiuolaikiniai dviračiai turi po 20–30 skirtingo sunkumo pavarų ir žmogus gali apkrovas nusistatyti pagal save – kaip jam gerai, kaip jam tinka, kaip jam malonu važiuoti.

Sėdėjimo ant dviračio poza mažai kuo skiriasi nuo sėdėjimo ant kėdės, tik kad kūnas pasviręs į priekį – tai leidžia atsiremti į vairą, atpalaiduojant nugaros raumenis. Tiesa, kai kurie važiuoja atsilošę, laiko stuburą visą laiką įtempę, o tai nelabai gerai, daugiau pavargstama. Jeigu išmokstama tvarkingai atsiremti į vairą – stuburas atpalaiduojamas. Baimintis, kad liksi kuprotas, nėra reikalo – nė vienas gyvūnas, kuris vaikšto keturiomis kojomis, neserga nei rachitu, nei stuburo iškrypimu, nes jie stuburą neša. O sėdėjimas ant dviračio su atremtimi irgi yra beveik stuburo nešimas. Problemų gali sukelti tik netaisyklingas sėdėjimas.

Patogu: miesto dviratis padeda įveikti atstumus ir palengvina apsipirkimą.

– Jeigu pasivažinėjus dviračiu skauda kojas, rankas, sėdmenis, vadinasi, kažkas buvo negerai? Ar tiesiog per daug važinėta?

– Galbūt per daug arba netaisyklingai važinėta, arba pavaros nebuvo pasirinktos. Tad jei esate tik mėgėjas, neužsibrėžkite įveikti per ilgų ar sudėtingų distancijų. Prisiminkite taisyklę, kad daugiau ne visada yra geriau.

Natūralu, kad pradėjus sportuoti visada šiek tiek skauda raumenis – kai raumuo ilgą laiką nedirba, o paskui gauna daugiau darbo, jame atsiranda mikroįtrūkimų ir dėl to skauda. Bet po kiek laiko jie užgyja. Svarbu nesportuoti tada, kai skauda raumenis, kurį laiką pailsėti, kad pažeidos nedidėtų, nesusidarytų randų.

Raumenų, nugaros skausmų gali atsirasti dėl netaisyklingos sėdėsenos, nemokėjimo tinkamai sukti pedalus, pasirinkti optimalią pavarą. Netaisyklingai padėta pėda ant pedalo nulemia pedalų sukimo broką ir sukelia raumenų skausmus – reikia minti priekine pėdos dalimi, o ne kulnu ar pado viduriu. Silpnas nugaros raumenynas pavargsta dėl to, kad dviratininkas nemoka nugaros atpalaiduoti ir visą laiką būna išsitempęs. Tik taisyklinga sėdėsena gali garantuoti visišką komfortą ir mėgavimąsi važiavimu dviračiu.

Reikia nepamiršti ir balnelio – jis neturi būti per minkštas ir atitikti dviratininko sėdimųjų gumburų plotį. Tai garantuoja stabilią kūno padėtį ant dviračio ir vienodas judesių amplitudes. Kitas momentas – kai gitaristas savo pirštelius pratina prie stygų, atsiranda nuospaudų, taip ir važiuojant dviračiu ant sėdimųjų gumburų irgi sustandėja oda. Reikia prakentėti – tai praeina per tris keturias dienas ir paskui to jau nebejauti, diskomfortas dingsta.

Kai kurie žmonės, ieškodami išeities, perka minkštus balnelius, bet tai nelabai gerai. Sėdint prioritetas turi būti stabilumas, o minkštas balnas jo neužtikrina. Sukant pedalus, kaip ir einant, jei balnelis minkštas, amortizuojantis, žingsniai nevienodi, mini pedalus tarsi šlubuodamas – vienas apsisukimas būna trumpesnis, raumuo mažiau įsitempia, kitas – didesnis. Geriau jau kurį laiką, kol priprasite, pakentėti standesnį balnelį, negu imti visai minkštą.

Jei esate tik mėgėjas, neužsibrėžkite įveikti per ilgų ar sudėtingų distancijų. Prisiminkite taisyklę, kad daugiau ne visada yra geriau.

Kita minkšto balno problema, kad jis prispaudžia dvi tarp sėdimųjų gumburų einančias kraujagysles. Tada žmogus vargsta, galvoja, kodėl jam raumenis traukia, kodėl skauda kojas. O taip yra todėl, kad stringa raumenų aprūpinimas krauju ir maistinėmis medžiagomis.

Kitaip sakant – taisyklingai atsisėsti, parinkti balnelio plotį yra daug svarbiau, negu jo minkštumas. Sėdimieji gumburai turi atsisėsti ant balnelio, tilpti balnelio plotyje. Jeigu jis per siauras – gumburai bus pakraščiuose, jeigu jis per platus – dvigalviam raumeniui trukdys sukti pedalus. Visa tai gali pasakyti ir parinkti balnelį pagal sėdimųjų gumburų plotį dviračių pardavėjai, specialistai.

Bet kuriuo atveju skausmas pradėjus sportuoti – natūralus procesas. Paskaudės raumenis, pailsėsi, pamiegosi ir praeis. Aš sakau, kad fizinis nuovargis yra pats lengviausias iš visų. Negalima jo lyginti su psichologiniu nuovargiu, kuris tikrai daro daug didesnę žalą žmogui. Pavargai, pailsėjai ir toliau važiuoji. Nereikia to sureikšminti. Gal net reikia džiaugtis, kad pavargai, kad padarei kažkokią mankštą, kad išsivalė organizmas, kraujo apytaka pagerėjo.

Svarbiausia, kad dviratis būtų tvarkingas, kad atitiktų žmogaus ūgį, kad sėdėsena atitiktų žmogaus fiziologiją, geometrinius parametrus. Svarbu taisyklingai pastatyti pėdą ant pedalo. Kai netinkamai kažką darai, atsiranda šalutinis poveikis, skausmų, todėl paskui sakoma, kad tas dviratis nieko vertas. Bet jeigu nemokėjai juo važiuoti, tai čia tavo, o ne dviračio problema.

– Ar yra nustatyta, kiek reikėtų važinėti dviračiu, kad tai būtų naudinga sveikatai? Ar čia kiekvienam žmogui kiek norisi, tiek važiuoja?

– Kiek norisi, tiek ir turėtum važiuoti. Kiek patinka. Suprantama, priklauso dar ir nuo to, kokiu tikslu važiuojama: vieni treniruojasi, kiti svorį meta, kiti važiuoja, kad jiems patinka, dar kiti – nes jiems reikia kažkur nuvažiuoti.

Jeigu, sakykim, tikslas yra numesti svorio, tai riebalai pradeda degti tiktai po pusės valandos. Iš pradžių naudojami greitieji angliavandeniai, ir tik paskui, maždaug po pusės valandos, įsijungia riebalai. Ir tai neturi būti greitas važiavimas. Turi būti 60–70 proc. nuo jūsų maksimalaus pulso. Dabar daug kas turi pulsometrus, tad žino savo maksimalų pulsą. Atskaičiuoji nuo jo 60–70 proc., pasieki tą ribą ir tokiu pulsu važiuoji kuo ilgiau. Jeigu nori treniruotumo, pulsą gali kelti dar labiau, gali važiuoti sunkesne trasa ar greičiau. Viskas priklauso nuo to, ko nori iš to pasivažinėjimo dviračiu, koks važiavimo tikslas.

Nuotaika: G.Volungevičius tikina – važiavimas dviračiu padeda atsikratyti blogų minčių.

– Ar būtina pirkti brangų dviratį su daug pavarų, galimybių ir panašiai?

– Tai priklauso nuo to, ko tu sieki važiuodamas dviračiu. Manau, dabar bet kurioje dviračių parduotuvėje gali pasiūlyti tavo tikslus atitinkantį dviratį. Paprastai pardavėjai pirmiausia paklausia, kur jūs važinėsite, kokiais keliais, kaip dažnai – ar tai bus miesto gatvės, ar dviračių takai, ar ilgos kelionės? Dabar dviračių pasirinkimas didelis – nuo sportinių iki kelioninių, nuo bekelės iki greitojo nusileidimo ir t.t. Universaliausia žmogui, gyvenančiam mieste ir kartais atsisėdančiam ant dviračio, įsigyti miestui skirtą dviratį.

– Nuo kokio amžiaus vaikus reikėtų sodinti ant dviračio?

– Kai tik apžergia kokį nors balansinį dviratį, taip ir gali važiuoti. Geriausia pradėti nuo balansinio dviratuko, nes pirmiausia reikia išmokti laikyti pusiausvyrą. Su balansiniu dviratuku tai labai greitai pasiekiama ir, sakykim, greičiausiai įgyjama patirtis.

Kita išeitis gali būti triratukas. Vaikas išmoks važiuoti, vairuoti, o paskui gali greitai išlaikyti pusiausvyrą ir ant dviejų ratų dviračio.

Norėdami, kad vaikas išmoktų važiuoti dviračiu, tėvai neretai tvirtina papildomus ratukus ant galinio rato, kad vaikas nenugriūtų. Tai nelabai gerai, nes dviračiui linkstant į kurią nors pusę, vaikas persikreipia, ratukas atsiremia ir jis sėdi kreivai. Vaikas neišlaiko pusiausvyros, bet stengiasi liemeniu ištaisyti tą pasvirimą. Jeigu vaikas pradeda greičiau važiuoti, tie ratukai nereikalingi, juos reikia nuimti, kad tvirčiau pajustų pusiausvyrą ir važiuotų pats.

Jeigu vaikas vyresnis, jis jau gali pasistengti, susikaupti, nusiteikti ir kažkiek pavažiuoti dviračiu savarankiškai.

O esmė tokia: kol ratas sukasi, jis pats pusiausvyrą laiko. Ir kuo ratai sukasi greičiau, tuo pusiausvyrą lengviau laikyti. Tad jei mokysime vaiką važiuoti labai lėtai, jis niekada pusiausvyros neišlaikys, nes dviratis griūna. Reikia pasiekti optimalų greitį, kad dviratis pats galėtų balansuoti. Galima vaiką pastumti iš galo greitėjančiai, kad jis pajustų pusiausvyrą. Nes jeigu vaikas judės lėtai, jis visą laiką kris ir galiausiai jam tas važiavimas dviračiu pradės nepatikti.

Tėvams reikia truputį daugiau pasitikėti vaikais, tik reikia nebijoti juos pastumti, kad judėtų šiek tiek didesniu greičiu, negu paprastai žingsniuoja žmogus.

Svarbu, kad besimokantis važiuoti dviračiu vaikas būtų su apsaugomis, šalmu. Nes mes mokome vaiką važiuoti, o ne griūti. Paprastai griūdamas vaikas sustingsta ir palieka rankas ant vairo, net įsikimba dar stipriau, ir jau tada krenta pečiu arba galva, todėl šalmas – būtinas ir jis turi būti ne bet koks, o skirtas specialiai dviratininkams, turėti sertifikatą, kad tai yra dviratininko šalmas. Jeigu vaikas griūdamas susitrenks galvą būdamas su ledo ritulininko šalmu, nepaisant to, kad bus apdraustas, draudimo kompanija sakys, kad jis naudojo šalmą, kuris neapsaugo taip, kaip saugo dviratininko šalmas. Žodžiu, šalmas ir apsaugai yra investicija į vaiko sveikatą.

Mokytis geriau kur nors ant parko takelio, kur yra saugu, nes būna taip, kad po pirmo susižalojimo vaikas nebenori net žiūrėti į dviratį. Ta pirmoji trauma gali būti labai įvairiai vaiko suprantama: vienas norės įveikti save ir dviratį suvaldyti, kitas pasiduos bei nebenorės bandyti.

Į profesionalias dviratininkų treniruotes paprastai priimami vaikai nuo 10–12 metų, kai jiems jau lengviau išmokti važiavimo technikos.

Priėmė bičiulio kvietimą

Kas pažįsta Tautvydą, žino, kad jis ir sportas – tvirtas tandemas. Visą gyvenimą kultyvavęs skirtingas sporto šakas, jau kurį laiką 44-erių vyras save atiduoda trims sritims – plaukimui, važiavimui dviračiu ir bėgimui.

„Sportuoju daug metų. Prieš tai buvo boksas, lengvasis kultūrizmas, žygiai, ekstremalus bėgimas su kliūtimis (OCR – angl. obstacle course race) ir kita. Sporto salėje praleisdavau nemažai valandų – iki tol buvusią rutiną prisiminė vyras, per ketverius metus ne tik išėjęs iš savo komforto zonos, bet ir gerokai vizualiai pasikeitęs. Anksčiau, kaip mena Tautvydas, jis svėrė 115 kg, turėjo įspūdingus raumenis ir tikėjo, kad yra gana ištvermingas. Tiesa, netikėtas bičiulio pasiūlymas jėgas išbandyti triatlone parodė, kad Apolono kūnas ir dideli rau-menys dar ne viskas – varžybose „Iron Man“, nuplaukęs 3,8 km, dviračiu numynęs 180 km ir nubėgęs 42 km, finišo liniją Tautvydas tąsyk kirto priešpaskutinis.

„Distanciją įveikiau, nes fiziškai buvau tvirtas, o savo netechniškumą kompensavau fizine jėga. Visgi supratau, kad vien tik jos neužtenka, reikia daug dirbti“, – galutinis rezultatas, anot T.Grabausko, jį paskatino naujiems iššūkiams. Taip jis ėmė intensyviai sportuoti ir savo jėgas bandyti viename po kito triatlonuose, vėliau – ultratriatlonuose. Tautvydas debiutavo Vokietijoje, dalyvavo pasaulio čem-pionate Panevėžyje, kur jam pavyko pademonstruoti neblogus rezultatus.

Sunkiausia, anot sportininko, buvo ne kilometrai, o pakilti ir tęsti kovą po 2 val miego. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Teko mokytis plaukti

Triatlono ritmu Tautvydas gyvena jau ketverius metus. Visgi patys intensyviausi buvo pastarieji metai, kai lietuvis nutarė dalyvauti didžiausiame savo gyvenimo iššūkyje – dešimtgubame ultratriatlone. Deja, koronavirusas pakoregavo organizatorių planus, todėl rengi-nys Šveicarijoje buvo perkeltas į kitų metų rugpjūtį.

„Dešimtgubam ultratriatlonui nuosekliai ruošiausi metus. Dirbau su bėgimo treneriu Remigijumi Kančiu – tikra šio sporto legenda Lietuvoje. Vadovaujantis jo treniruočių programomis, bėgti man tapo lengviau, maloniau ir, žinoma, bėgdavau jau greičiau. Treniruotis teko apie 140–160 valandų per mėnesį nuolatiniu ritmu: keliesi anksti ryte, 3 val. sportas, tada darbas ir vėl sportas. Dviračiu per mėnesį nuvažiuodavau 1 500–2 400 km, nubėgdavau apie 320–400 km. Praėjusiais metais dalyvavau 100 km bėgimo varžybose, savo amžiaus grupėje likau trečias, įveikęs atstumą per 9.08 val., todėl žinojau, kad tiek kilometrų vienu kartu galiu nubėgti“, – sunkiau, anot T.Grabausko, buvo tik plaukti.

Dėl epidemiologinės situacijos šalyje uždarius baseinus, jam teko treniruotis namuose. Ant suolelio pritvirtinęs gumas, sportininkas imituodavo kraulio plaukimo stiliaus judesius. Taip sausumoje per savaitę jis esą nuplaukdavo tikrai ne vieną kilometrą.

„Visai kitas reikalas buvo, kai jau atsidarė baseinai, tada per savaitę po pusšimtį kilometrų nuplaukdavau, – teigė vyras, tačiau neslėpė, kad ne visada plaukė taip, kaip dabar. – Prieš ketverius metus apskritai nemokėjau plaukti. Tik varlyte, bet ilgus nuotolius tokiu stiliumi plaukti nepatogu. Kelis užsiėmimus dirbau su treneriu, o paskui treniravausi pats. Plaukdavau tris kartus per savaitę. Pradžioje ir 50 m man būdavo kančia, o paskui atstumai didėjo, buvo ir 100, ir 200 m, kol galiausiai užkėliau kartelę iki 19 km.“

Penkiagubo ultratriatlono trasa varginanti tiek fiziškai, tiek emociškai – kartais Tautvydas net nesuvokė, kur yra ir ką veikia. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Tikslus koregavo virusas

Pakeitus dešimtgubo ultratriatlono datą, Tautvydui teko griebtis plano B – penkiagubo ultratriatlono varžybų „Bretzel Ultra Triathlon“, kurių starto vieta – Prancūzija. Nors registracija buvo jau bepasibaigianti, organizatoriai lietuvį įtraukė į sąrašą.

„Patekti į ultratriatloną gali ne visi. Priimami tik tie, kurie dvejų metų laikotarpiu yra įveikę bent jau visą „IronMan“ (IM) distanciją“, – lietuvis džiaugėsi, kad jo sukaupta patirtis atvėrė jam duris į šias varžybas.

Savotiškame „burbule“ startavę birželio 28-ą, dalyviai per šešias dienas turėjo nuplaukti 19 km, dviračiu nuvažiuoti 900 km ir nubėgti 210 km. Tautvydas pasakojo, kad pirmiausia jiems visiems buvo duotas startas 50 m baseine po atviru dangumi. Oras buvo permainingas – tai švietė saulė, tai lijo lietus. Lietuvis iš jo išlipo po 6,59 valandos ir buvo septintas.

„Tikslas buvo ramiai, stabiliai ir be sustojimo nuplaukti, išlipti ir pereiti į kitą etapą. Žinoma, galėjau ilsėtis, bet to nepatartina daryti. Ima purtyti šaltis, be to, nusiėmus vandens kostiumą jį vėliau sunku užsidėti.“ Plaukdamas ir taip neblogai pailsėjau – beveik viso plauki-mo metu snūduriavau. Penkiagubame ultratriatlone itin svarbus laikas, todėl už pažastų ištraukusi sportininką iš baseino, lydinčioji ko-manda jam net neleisdavo pačiam valgyti.

„Pamaitina keliais šaukštais košės, tuno, avokado, trinto banano su medumi ir vėl paleidžia į baseiną“, – septynias valandas trukusį baseino ritmą prisiminė sportininkas.

Dovanų – tunų tortas

Išlipęs iš vandens Tautvydas sėdo ant dviračio ir papuolė į visišką beprotybę. Sportininkams minant pedalus, ilgą laiką dangus maišėsi su žeme, todėl dviračių technikas vos ne po kiekvieno rato turėjo valyti transporto priemonę nuo smėlio. Vienu metu net neturėjau sausų drabužių. Kiti komandos nariai rūpinosi sausa apranga, maistu, masažu ir kt.

„Važiavimas buvo žiaurus. Iš 47 valandų turbūt kokias 30 ar net daugiau pylė lietus, buvo škvalas. Momentais buvo neįmanoma važiuoti, tai valandą sėdėjau palapinėje“, – įvertinęs tūnojimo vietoje kainą, lietuvis nusprendė minti nesustodamas visą naktį.

Buvo, kad kelis kartus išvažiavo iš trasos. Buvo, kad prieš akis nuo nuovargio atsirasdavo įsivaizduojamas užkardas ar ožiukų, aprengtų vaikiškais drabužėliais, įvairių keistų žmonių ir kt. Tiesa, viena scena, kurią prisiminus Tautvydo kūnu laksto malonūs šiurpuliukai, buvo netgi labai tikra.

„Važiuoju naktį, o kažkas man sako: Tautvydai, stok. Nesupratau, kas vyksta. Užsidegė šviesos, pakilo balionai, užgrojo muzika, mane sustabdė komandos nariai, norėdami pasveikinti su gimtadieniu, įteikė tortą – avižų košės su tunu ir fejerverku centre, dėžutę prancūziškų makarunų. Tik tada supratau, kad mano gimtadienis, tai buvo nerealu, – T.Grabauskas juokėsi, kad sunkiai suvokė, kodėl žmonės jį sveikina ir prašvitus. – Klausiu, kodėl mane sveikina antrą dieną iš eilės, o man atsako: juk čia ta pati diena!“

Sunkiausia buvo pakilti

Pirmą kartą po nepaliaujamo judėjimo – plaukimo distancijos ir mynimo dviračiu, lietuvis miegoti į palapinę nuėjo po beveik 50 valandų. Šis momentas, anot jo, buvo kritinis.

„Kai manęs klausia, kas buvo sunkiausia, atsakau, kad sunkiausia buvo atsikelti ir sugrįžti į trasą. Atrodo, galva visiškai nebedirbo, nesupratau, nei kur esu, nei ką ten veikiu, nei kas tie žmonės. Jeigu nebūčiau turėjęs komandos arba ji būtų man leidusi pamiegoti ilgiau, tada varžybos būtų pasibaigusios. Komandos nariai žinojo, kad toks momentas gali ateiti, nes taip atsitinka daugeliui dalyvių“, – kai prikeltas komandos pagaliau atsistojo ant kojų, T.Grabauskui atsivėrė antrasis kvėpavimas ir prasidėjo tolesnė kova dėl prizinės vietos. Ėmėme lenktyniauti vieni su kitais. Gaudėme, kas ir kada miega. Tarkime, artimiausias mano konkurentas buvo atitolęs šešiais ratais. Kol jis miegojo, atotrūkį padidinau iki 26 ratų. Kai jis pabudo, planavau eiti pailsėti, visgi pasirinkau bėgti toliau. Jis suprato, kad jau ne-pakovos dėl trečios vietos, o man tereikėjo išlaikyti poziciją.“

Tautvydas pasakojo, kad jis buvo vienintelis dalyvis, bėgęs be marškinėlių. Tai esą kėlė visų nuostabą. Kiti dalyviai tuo metu kilomet-rus tirpdė ir su treningu, ir net kepurėmis. Pasirinkimas bėgti iki pusės nuogam, lietuviui padėjo geriau vėsinti kūną, išlaikant pulso dažnį iki 120 kartų per minutę. Tai vėlgi trenerio R.Kančio patarimai – kurie, be abejonės, davė rezultatų.

„Visi stebėjosi, kaip man nešalta, o man kaip tik buvo labai patogu. Kūnas vėdinasi, mažai prakaituoji. Visą laiką buvau su laikrodžiu ir stebėjau pulsą. Tarkime, plaukiant vidutinis pulsas siekė 85, minant dviratį – 98, o bėgant stengiausi išlaikyti daugiausia iki 125 dūžių per minutę. Pulsas svarbu. Kuo jis retesnis, tuo ilgiau kūnas gyvas. Kuo pulsas dažnesnis, tuo greičiau „užsirūgština“ raumenys, apima nuovargis“, – pašnekovas dalijosi niuansais, padėjusiais išlaikyti puikią formą.

Turėjo auksinę komandą

Neįtikėtiną penkiagubo ultratriatlono distanciją Tautvydas įveikė per 89 val. 3 min. 13 sek. ir užėmė trečią vietą. Lietuvis nuo varžybose triumfavusio ir pasaulio rekordą pagerinusio vokiečio Richardo Jungo atsiliko apie 16 valandų. Nugalėtojas finišo liniją kirto po 72 val. 39 min. 24 sek.

T.Grabauskas džiaugėsi, kad susidoroti su iššūkiu jam padėjo puiki komanda. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Peržvelgiau statistikos duomenis – per 30 metų šią trasą įveikė 129 dalyviai. Iki manęs tai padarė Vidmantas Urbonas, aš – antrasis lietuvis ir iškart pelnęs trečią – bronzinę vietą. Tai gal visai neblogai“, – santūriai šypsojosi geležinis žmogus.

Lietuvis įsitikinęs, kad jei ne lydinčioji komanda, rezultatas prilygtų nuliui: „Be komandos net nedrįsčiau stoti prie starto linijos.“ Todėl pasinaudodamas proga sportininkas dar kartą dėkojo svarbiausiam iššūkio trejetui: draugui, kuris nepraleido nė vienų ultrat-riatlono varžybų, Andriui Plūkui, dviračių technikui Ignui Lukauskiui ir masažuotojai Skaistei Gerulytei. Kiekvienas jų, anot Tautvydo, savo pareigas atliko 100 proc. – be miego, iškankinti nuovargio, drėgmės ir šalčio jie dar sugebėjo rūpintis sportininko forma, keitė jo drabužius, ruošė maistą, rūpinosi gėrimais. Kiekvieno ilgesnio sustojimo metu S.Gerulytė atpalaiduodavo raumenis atlikdama masažą. O štai dviračių technikas I.Lukauskis kartu su Tautvydu, be dviračio remontų ir padangų keitimų, dar ir 90 km kartu nubėgo. A.Plūkas – apie 30 km.

„Važiuojant dviračiu, kas tris valandas vienam ratui prie dalyvio gali prisijungti palaikymo komandos narys. Bėgant apribojimų nėra – motyvuojantis komandos narys gali bėgti tiek, kiek nori. Tad beveik visi dalyviai naudojosi šia galimybe. Bėgo kartu, kalbino, kad sportininkai neužmigtų, nes bėgti sunku, – Tautvydas neslėpė, kad po kurio laiko ėmė varginti ne tik pats procesas – 165 bėgimo ratai po 1,28 km, bet ir kartu bėgančio komandos nario kalbos ar ant ant jo galvos blyksintis šviestuvas. – Gerai, kad komanda supratinga, tinkamai įvertino mano nuovargį ir nebuvo jokių nesusipratimų.“

Laukia kitas iššūkis

Įveikęs distanciją, Tautvydas su komanda neskubėjo namo – sirgo už likusius dalyvius, keliavo į kalnus ir vietos parduotuves lauktuvių šeimai. Ši vyro ir tėčio taip pat laukė ne tuščiomis. Sukvietusi artimiausius ir brangiausius žmones, Tautvydo žmona Jurgita su dukryte Gabriele trečios vietos laimėtojui nutiesė raudoną kilimą, paruošė kitų siurprizų.

„Tai buvo kažkas nerealaus, riedėjo džiaugsmo ašaros. Labai myliu ir branginu savo šeimą. Tik jiems palaikant ir padariau tai. O raudonas kilimas… nepatikėsite, pavalgęs ir besikalbėdamas su dukryte ant jo aš užmigau, – T.Grabauskas juokavo, kad tai, ko gero, buvo pats saldžiausias miegas per pastarąsias dienas. – Ir dabar nemiegu tiek, kiek galvojate. Kokios keturios valandos ir aš pabundu. Matyt, organizmas dar neatsigavo ir tik po truputį grįžta į senas vėžes.“

Kas toliau? Jau kitą dieną po mūsų pokalbio Tautvydas žadėjo sėsti ant dviračio ir minti iki Šakių ir atgal 100 km, o tada bent kelis mėnesius šiek tiek pailsėti ir sumažinti sporto krūvį iki minimumo. Lapkritį ar gruodį maksimalistas žadėjo grįžti į treniruočių režimą.

„Kitų metų rugpjūtį laukia dešimtgubo ultratriatlono pasaulio čempionatas Šveicarijoje – 38 km plaukimas, 1 800 km važiavimas dviračiu ir 420 km bėgimas. Treniruotės nesikeis, nes realiai šiais metais sportavau tokiu krūviu, kad pasiruoščiau šioms varžyboms. Dabar tokiu pat ritmu viskas ir vyks, gal net ir stipriau. Artimiausius tris mėnesius truputį pailsėsiu, susimažinsiu krūvį, o jau nuo kokio lapkričio ar gruodžio pradėsiu didinti krūvį. Prieš startą, leisiu organizmui kelias savaites pailsėti“, – po poilsio T.Grabauskas viliasi gero starto ir panašaus finišo.

Palangos policininkės ir policijos rėmėjai jau ėmėsi bendrauti su kurorto gatvėmis dviračiais ir elektriniais paspirtukais važinėjančiais žmonėmis.

Pareigūnai tokį bendravimą vadina prevencinėmis priemonėmis. Įvairiose kurorto vietose pareigūnės praėjusį savaitgalį stebėjo, ar dviratininkai važinėja saugiai, ar nepažeidinėja taisyklių.

Didžiausias dėmesys buvo skiriamas mažiesiems eismo dalyviams. Vaikams ir jų tėvams priminta, kad dviračių vairuotojams ir keleiviams, jaunesniems nei 18 metų, privaloma dėvėti užsegtą šalmą.

Prievolė galioja ir važiuojant elektriniu paspirtuku.

Dauguma tėvų, kurių atžalos važinėjo be šalmų, teisinosi atvykę iš kito miesto ir šalmus tiesiog pamiršę namuose.

Jiems paaiškinta, kad vaikų saugumas yra jų pačių rūpestis, o toks užmaršumas gali baigtis didele nelaime.

Jaunuoliams nuo 16 iki 18 metų už šalmo nedėvėjimą gali grėsti ir piniginė bauda nuo 20 iki 40 eurų.

Dviračių bei elektrinių paspirtukų vairuotojams pareigūnės priminė apie draudimus, galiojančius kurorte šioms transporto priemonėms. Ant jūros tilto ir Palangos botanikos parke dviračių eismas draudžiamas nuolat.

Važinėtis J.Basanavičiaus gatve negalima nuo birželio 1-osios iki rugsėjo 1 dienos. Pažeidusiems šiuos draudimus gresia bauda nuo 20 iki 40 eurų.

Dviračių ir elektrinių paspirtukų eismo saugumui Palangos bendruomenės pareigūnės nuolat skiria didelį dėmesį, todėl tokios šviečiamosios akcijos bus rengiamos ir ateityje.

20 kilometrų kasmet

Vilniaus miesto savivaldybės Tvaraus susisiekimo skyriaus vadovas Antonas Nikitinas tvirtina, kad sostinėje per pastaruosius metus pavyko pastatyti nemažai dviračių stovų ir dabar jų skaičius jau pasiekė apie porą tūkstančių, pagaminta specialiai dviratininkams skirtų žemėlapių, o ateityje turėtų sujungti vis daugiau dviračių takų, kurie dabar yra staiga pasibaigiantys ar nutrūkstantys, o vėliau vėl vingiuojantys.

"Pradėjome tiesti dviračių takus skirtingame aukštyje nei šaligatviai, kad vizualiai būtų matomos vietos skirtingoms eismo dalyvių grupėms, taip pat siauriname gatves, kad jose pradėtų lėtėti eismas ir taip laimime vietos dviračiams, taip pat stengiamės, kad vienpusio eismo gatvėse būtų išimtinai tik dviratininkams leista važiuoti abiem kryptimis", – Vilniaus savivaldybės pastangas vardijo A.Nikitinas.

Pasak jo, tokie miesto valdžios veiksmai neliko neįvertinti ir pačių dviratininkų, iš kurių net 73 proc. mano, kad situacija mieste gerėja. Tos pačios apklausos duomenimis yra net 25 proc. dviračių vairuotojų, kurie jokių pokyčių nepastebi, tačiau savivaldybės atstovas viliasi, kad artimiausiu metu ir skeptikai pamatys gerėjančias eismo sąlygas dviratininkams mieste. "Mūsų planas kasmet nutiesti bet po 20 km naujų dviračių takų ir pastatyti mažiausiai 100 stovų, o iki 2023-iųjų sujungti dviračių takų tinklą", – artimiausius planus įvardijo A.Nikitinas.

Skirta dėmesio ir sujungti dviračių takus, nes buvo vietų, kur dviračių takas staiga pasibaigdavo, o po kelių šimtų metrų vėl prasidėdavo.

Didžiausiu iššūkiu specialistas laiko dviračių gatvių kūrimą, kur dviratininkai, važiuodami bendrame sraute su automobiliais, turi pirmumo teisę. Kai tokioje gatvėje įvyksta eismo įvykis, pirmiausia kaltė krenta ant automobilio vairuotojo, ir tik išimtinais atvejais svarstoma dviratininko atsakomybė.

Ne tik poilsiui

Kauno miesto savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vyr. specialistė Inga Bendokienė teigia, kad dar 2017-aisiais buvo atlikta apklausa, kuria buvo bandoma išsiaiškinti, kokiais tikslais miestiečiai renkasi dviračius. Didžioji dalis, net 80 proc. respondentų atsakė, kad dviračių naudojasi daugiausia tik laisvalaikio praleidimo tikslais ir tik 6 proc. atsakė, kad dviratį renkasi kaip priemonę susisiekti.

"Kaune ir aplink jį nutiesta labai daug rekreacinių dviračių takų, kuriais miestiečiai mėgsta važinėti, ypač savaitgaliais ar po darbų, tad dabar vienas iš savivaldybės tikslų sukurti tinkamą infrastruktūrą dviračių vairuotojams, kad jie matytų daugiau galimybių važiuoti dviračiais ne tik poilsiaudami, bet ir susisiekimui", – pasakojo I.Bendokienė.

Iki 2019 m. Kaune buvo nutiesta apie 95 km dviračių takų, iš jų net apie 60 km rekreacinių, 2017-aisiais buvo suremontuota 15 km dviračių takų ir būtent nuo pastarųjų metų Kaune stengiamasi daugiau įrengti naujų dviračių takų, o ne remontuoti senus. 2018-aisiais buvo pasiektas naujų dviračių takų tiesimo pikas, o praėjusiais metais didesnis dėmesys buvo skirtas pėsčiųjų eismo sąlygos gerinti, tad buvo nutiestas daugiau kaip 6 km ilgio dviračių takas Savanorių prospekte, abiejose Veiverių gatvės pusėse.

"Skirta dėmesio ir sujungti dviračių takus, nes buvo vietų, kur dviračių takas staiga pasibaigdavo, o po kelių šimtų metrų vėl prasidėdavo. Stengiamės, kad taip nebebūtų", – pasakojo savivaldybės atstovė.

Parengtame Darnaus judumo plane yra numatyta sujungti Kauno miestą ir Kauno rajoną. Iš viso yra aštuonios išvažiavimo ir įvažiavimo į Kauno miestą kryptys, tad tikimasi, kad jomis visomis bus sudarytos sąlygos važiuoti ir dviratininkams, nes keturios kryptys jau yra sutvarkytos.

"2020-aisiais planuojame nutiesti apie 8 km naujų dviračių takų, 2021-aisiais dar apie 10 km. Gali būti, kad šie skaičiai ir išaugs, panaudojus europines lėšas. Šiemet bus vykdomas ir bandomasis projektas, įrengiant dviračių saugyklas gyvenamuosiuose kvartaluose ir prie mokyklų", – apie artimiausius planus pasakojo I.Bendokienė.

Keistini sprendimai

A.Nikitinas pastebėjo, kad prie dviračio, kaip susisiekimo transporto priemonės, pasirinkimo neprisideda ir valdžios sprendimai drausti važiuoti dviračiais, pavyzdžiui, per perėjas.

"Daugelyje šalių tokio reikalavimo nėra ir visi supranta, kad visų miesto gatvių, ką ir apie kurį bekalbėtume, mes negalima padaryti visiškai saugiomis važiuoti dviračiais, atskirti nuo kito eismo, tad, mano manymu, racionaliausias sprendimas būtų tokį draudimą atšaukti ir pataisyti jį į tą formuluotę, kurią siūlo šio įstatymo pakeitimo iniciatoriai, kad per perėją būtų galima važiuoti dviračiu nenulipus, tačiau prieš tai įsitikinus manevro saugumu", – sako Vilniaus savivaldybės specialistas.

Policijos departamento atstovai tikina, kad galutinė metų suvestinė dar skaičiuojama, tačiau iš pusmečio rezultatų matyti, kad per šešis metų mėnesius įvyko 130 eismo įvykių su dviratininkais, ir juose sužaloti 129 dviračių vairuotojai. Apie 30 proc. avarijų įvyko dėl dviračio vairuotojų kaltės. Keturi dviratininkai, kurie žuvo, taip pat nesaugojo savo gyvybės ir nelaimė įvyko dėl jų pačių kaltės.

„Jeigu ne tas šimtas priekyje, tai būčiau buvęs pirmas, – juokiasi finišą kirtęs Edgaras ir pripažįsta, kad sunkiausia buvo plaukimo distancija, mat plaukti išmokęs tik prieš tris savaites. – Prieš išlipant iš vandens norėjau viską baigti, tiesiog nueiti, pasėdėti, bet pamąsčiau, kad jeigu įveikiau plaukimo distanciją, tai reikia pabaigti viską iki galo.“

Kauno triatlono „Orion Tri Fun“ dalyviai turėjo įveikti tris rungtis: nuplaukti 200 m, dviračiu nuvažiuoti 10 km ir galiausiai nubėgti 2,5 km. Šią distanciją galima buvo įveikti vienam arba dalyvauti komandinėje estafetėje ir pasiskirstyti, kas kurioje rungtyje varžysis. 

Kai dalyvauji tryse, jauti norą ne tik už save pakovoti, bet ir už komandą. Kai bėgi ir žinai, kaip jie vargo – visai kitas noras laimėti.

„Mes dalyvavome estafetėje. Kai pamačiau tuos žmones... Aš nuplaukiau tuos kelis šimtus metrų ir jau nualpti norėjau, o jie dar turi dvi rungtis! Tada galvojau :pagarba. Buvo labai neįtikėtinai sunku – šaunuoliai visi“, – po pirmojo savo triatlono emocijomis dalinosi Tomas.

Šalia stovėjusi Aistė antrino, kad plaukimo rungtis atrodė įspūdingai – dalyviai jai priminė į vandenį neriančius ruonius. O pačios varžybos paliko labai gerą įspūdį.

„Visos rungtys buvo tikrai įveikiamos, tuo Kauno triatlonas ir skiriasi nuo kitų, – sakė mergina. – Ir dar kas patiko, kad viskas buvo „komandiška“. Kai dalyvauji tryse, jauti norą ne tik už save pakovoti, bet ir už komandą. Kai bėgi ir žinai, kaip jie vargo – visai kitas noras laimėti.“

Pasak „Orion Tri Fun“ triatlono organizatorių, šis renginys pritaikytas specialiai tiems, kurie nori susipažinti su triatlono sporto šaka ir kol kas nedrįsta dalyvauti rimtesnėse varžybose. Mat, tradicinis triatlonas yra gana sunkus išbandymas. Pavyzdžiui, populiariausioje, olimpinėje, trasoje sportininkams reikia nuplaukti 1,5 km, 40 km numinti dviračiu ir nubėgti 10 km.

R. Lukoševičiaus nuotr.

„Daugeliui, kurie dalyvavo pirmą kartą – tai buvo tikras jėgų išbandymas. Tačiau matėme, kad gera nuotaika sportininkus lydėjo nuo starto akimirkos ir tai labai džiugina. Siekiame, kad šios varžybos visų pirma būtų smagios, skirtos gerai praleisti laiką ir atsipūsti gamtoje, prie laužo jau po visko“, – pasakojo Kauno triatlono sumanytojas ir pagrindinis organizatorius Dovydas Valiuška. 

Šiais metais, pasak organizatorių, oro sąlygos buvo bene idealios. Mat po ryte siautusios audros nukrito oro temperatūra ir sportininkų nekamavo karščiai. Vis dėlto didžiausias iššūkis buvo vėjas. Plaukimo distancijoje jis lyg ir padėjo: nors Kauno marios bangavo, bet plaukti teko pavėjui. Tačiau dviračių trasoje teko minti vėjui pučiant į veidą.

„Važiuodamas dviračiu, atrodo, spaudžiau iš visų jėgų, bet kiti pro mane lėkė kaip pro stovintį. Tikriausiai čia buvo tie, kurie varžėsi dėl pirmų vietų, bet jausmas vis tiek labai keistas, – pasakojo pirmą kartą triatloną išbandęs Romanas. – O šiaip man labai patiko organizacija. Tiesiog nuostabi: žinai ką daryti, kaip daryti, kur daryti. Visur budi merginos ir vaikinai, rodo, kur važiuot, kur bėgt. Reikėtų daugiau tokių renginių.“

Nors Kauno triatlonas „Orion Tri Fun“ orientuotas į pradedančiuosius, kaip ir kasmet, renginys sulaukė profesionalų dėmesio. Tradiciškai jie lipa ir ant apdovanojimų pakylos. Šiais metais čempionų medaliais pasipuošė Panevėžio Raimundo Sargūno sporto gimnazijos auklėtiniai Ugnė Paurytė (0:34:26.0) ir Lukas Prokopavičius (0:29:14.4). Vyrų estafetėje triumfavo komanda „Dviratai“ (0:32:42.8), o moterų – „Šešios trim“ (0:35:32.9).

Čempionai tradiciškai buvo apdovanoti unikaliu pagrindinio rėmėjo „Orion Asset Management“ prizu – investiciniais fondų vienetais. Netrūko dovanų ir kitiems prizininkams, o visiems dalyviams įteikti atminimo medaliai, skirtos plaukimo kepurėlės. Atskiru prizu buvo pagerbtas originaliausiu kostiumu pasipuošęs dalyvis, kuris, beje sugebėjo minti dviratį ir bėgti su botais.

R. Lukoševičiaus nuotr.

„Šiais metais išties sulaukėme daug rėmėjų ir norinčių prisistatyti renginio metu. Manau tai tik rodo, kad renginio populiarumas auga. Tad kitais metais tikrai sulauksite dar vieno smagaus vakaro su Kauno triatlonu“, – sakė D. Valiuška.

Kauno triatloną „Orion Tri Fun“ padeda rengti Lietuvos triatlono taurės organizatoriai. Visi dalyviuų rezultatai čia: http://bit.ly/2FD9SeR

Specialistus neramina, kad kas antra mirtis Lietuvoje – dėl kraujotakos sistemos ligų. Kasmet nuo jų Lietuvoje miršta daugiau nei 23 tūkst. žmonių. Deja, bet šis skaičius nemažėja, o mirtingumo nuo kraujotakos ligų rodiklis 2,3 karto viršija ES šalių vidurkį. Beveik 30 proc. invalidumo ir apie 20 proc. visų apsilankymų sveiktos priežiūros įstaigose lemia širdies ir kraujagyslių ligos.

„Pernai 47 proc. vyrų ir 65 proc. mirusiųjų moterų mirties priežastimi buvo būtent širdies ir kraujotakos sistemos ligos. Per metus vien Klaipėdos jūrininkų ligoninėje dėl širdies ligų gydosi per 4 tūkst., o ambulatoriškai konsultuojame per 15 tūkst. pacientų. Tačiau medikų pareiga nėra tik gydyti. Mes norime atkreipti gyventojų dėmesį į širdies ligas ir savo pavyzdžiu parodyti, kad daugelis dalykų yra pačių pacientų rankose. Sveikas gyvenimo būdas, subalansuota mityba, judėjimas padėtų išvengti ligų, kurias įgyjame ne paveldėdami, o aptingę“, – akcijos svarbą pristatė Klaipėdos jūrininkų ligoninės direktorius dr. Jonas Sąlyga.

Pasaulinės širdies dienos išvakarėse, rugsėjo 25 d., sekmadienį, 11 val. visi, ne tik medikai, bet ir pacientai, jų artimieji, sveiką gyvenseną propaguojantys klaipėdiečiai kviečiami prisijungti ir dalyvauti dviračių žygyje.

Jo startas 11 val. prie Klaipėdos jūrininkų ligoninės, o finišas – prie prekybos centro BIG.