Muziejaus darbuotojai šiuos radinius prilygina lobiui.

Anot muziejaus pranešimo, tvarkant palėpes aptiktos dvi sandariai uždarytos medinės dėžutės.

Kaip matyti iš užrašų ant jų, tai iš Rusijos, Murmansko srities Kirovsko miesto, 1985 metų lapkričio 27 dieną atkeliavęs siuntinys. Jis adresuotas Vaclovui Intui, muziejaus įkūrėjui ir buvusiam ilgamečiam direktoriui.

Atidarius dėžutes, paaiškėjo, kad jose – Rusijoje, Karelijoje, Chibinų kalnuose, randamų įvairių uolienų pavyzdžiai.

Muziejui, pasak jo direktorės Gintarės Sakalauskienės, – tai tikras lobis, nes kai kurių uolienų ar atskirų mineralų derinių neturėjo.

Šį lobį sudaro 16 įvairių mineralų, rūdų ir uolienų pavyzdžių – flogopito, vermikulito, egirinų, eudialito, prizminio sfeno, hematito su lamprofilitu, astrofilitų ir kt.

Jie artimiausiu metu papildys muziejaus ekspozicijas.

G. Sakalauskienė nuo 2007 metų iki šiol dirbo Skuodo rajono savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vyresniąja specialiste turizmui. Aleksandro Stulginskio universitete ji yra įgijusi ekologijos ir aplinkotyros bakalauro laipsnį.

Į naujas pareigas ji bus paskirta po teisės aktų nustatytų procedūrų.

Nuolatinio vadovo muziejus neturi nuo praėjusių metų rugsėjo.

Pernai Aplinkos ministerija ketino V. Into akmenų muziejų prijungti prie Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus, tačiau šie planai nėra įgyvendinti.

Skuodo rajone, Mosėdyje, įsikūręs muziejus renka, kaupia, tiria, eksponuoja, restauruoja ir apsaugo įdomiausius, mokslui vertingiausius Lietuvos riedulius.

1979 metais atidarytame Respublikiniame V. Into akmenų muziejuje eksponuojama tūkstančiai riedulių, šimtai tūkstančių akmenų, reti augalai, restauruotas XVIII amžiaus vandens malūnas.

Paraiškų laukiama iki balandžio 13 dienos. Kandidatai, be bendrųjų reikalavimų, turi turėti ne mažiau kaip vienų metų darbo patirtį muziejininkystės srityje.

Nuolatinio vadovo muziejus neturi nuo praėjusių metų rugsėjo.

Pernai Aplinkos ministerija turėjo planų V. Into akmenų muziejų prijungti prie Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus, tačiau šie planai nėra įgyvendinti.

Skuodo rajone, Mosėdyje, įsikūręs muziejus renka, kaupia, tiria, eksponuoja, restauruoja ir apsaugo įdomiausius, mokslui vertingiausius Lietuvos riedulius.

1979 metais atidarytame Respublikiniame V. Into akmenų muziejuje eksponuojama tūkstančiai riedulių, šimtai tūkstančių akmenų, reti augalai, restauruotas XVIII amžiaus vandens malūnas.

„Buvo atliktas tiek Kauno, tiek Mosėdžio muziejų auditas ir pasiūlyta šias įstaigas jungti. Jei Akmenų muziejus bus prijungtas prie Zoologijos muziejaus, pirmasis taps teritoriniu padaliniu. Reorganizacijos planai dar bus derinami su Kultūros ministerija“, – sakė Aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento direktorius Egidijus Anulis.

Skuodo rajono meras Petras Pušinskas tikino, kad bus stengiamasi įrodyti, jog V.Into akmenų muziejų reikia išsaugoti tokį, koks jis yra.

„Be muziejaus Mosėdyje į Skuodo rajoną nesugebėtume pritraukti turistų, nes daugiau tokių patrauklių objektų neturime. Tokie valdžios planai – staigmena“, – sakė jis.

Akmenų muziejuje nuolat dirba 12 žmonių.

Žemės gelmių skerspjūvis – tarsi tortas

Kernas – tai cilindro formos uolienos stulpelis, gręžiniais iškeltas iš žemės gelmių vykdant geologinio kartografavimo, paieškų ar žvalgybos darbus. Įdomu tai, kad vokiškai „kern“ reiškia „šerdis“, tad kernas yra tarsi žemės šerdis.

Kerno saugykloje šie stulpeliai sudėti į medines dėžes ir kruopščiai sunumeruoti saugomi lentynose. Vievyje jų saugoma daugiau nei 23 tūkst. tokių dėžių. Pirmasis kernas, atvežtas į šią saugyklą, išgręžtas dar 1953 m. Stoniškių (Šilutės r.) gręžinyje. Kernas leidžia pamatyti, kaip jo gręžimo vietoje atrodytų žemės gelmių skerspjūvis. Žemės gelmių informacijos centro darbuotojai juokauja, kad žemės gelmių skerspjūvis atrodo kaip sluoksniuotas tortas – čia galima pamatyti istoriją, kaip formavosi žemė.

Lietuvos žemės gelmės unikalios tuo, kad susidaro iš visų geologinių periodų – nuo archėjaus ir proterozojaus, kai susidarė kristalinis Žemės pamatas, iki kvartero, kuriuo dabar mes gyvename, – sluoksnių. 

Jauniausius geologinius sluoksnius galite išvysti atodangose, stačiuose upių šlaituose ar karjeruose. Būtent dėl skirtingų sluoksnių gausos Lietuvoje aptinkama nemažai įvairių naudingųjų išteklių.

Ką pasakoja rieduliai?

Kerną studijuoja ir tyrinėja geologai, tačiau apie žemės gelmes lankytojams informacijos gali suteikti ir rieduliai. Būtent lauko riedulių ekspozicija traukia praeivių akį – ko gero, dėl to Žemės gelmių informacijos centras ir pramintas „akmenų muziejumi“.

Visi rieduliai sugrupuoti pagal kilmę, susidarymo žemės gelmėse pobūdį, taip pat medžiagas, iš kurių susidarė. Lankytojų mėgstama ekspozicija užima net 4 ha, tad visi norintys gali pasivaikščioti gražioje aplinkoje ir sužinoti įdomių dalykų, mat prie kiekvieno riedulio pateikiama informacija apie jį.

„Lankytojai labiausiai domisi mūsų riedulių ekspozicija, jų savybėmis ir istorija. Žinoma, nemaža dalis susivilioja gražia aplinka – ją suprojektavo kraštovaizdžio architektė, tad galima pasijusti tarsi parke. Čia pat auga daugybė medžių, skirtingų įdomių augalų“, – pasakoja Žemės gelmių informacijos centro vedėjas Vytautas Puronas.

Norintiems pagilinti geologines žinias Žemės gelmių informacijos centras organizuoja edukacines programas. Ten galima sužinoti, į kokias siauresnes kategorijas skirstomi rieduliai, apžiūrėti retų mineralų kolekciją, ekspoziciją apie šiuo metu susidarančias uolienas.

„Mokiniai kartu su mokytojais dažnai atvyksta į mūsų edukacines programas. Jiems ypač aktuali Lietuvos naudingųjų iškasenų ekspozicija – sužino daugiau nei kad pateikta 9 klasės vadovėlių keliuose puslapiuose ir dar gyvai pamato, kaip jos atrodo“, – sako V. Puronas.

Žinoma, apsilankyti Žemės gelmių informacijos centre aktualu ir studentams, ketinantiems ateitį sieti su geologijos sritimi. Visgi centro vedėjas V. Puronas pripažįsta, kad lankytojų skaičius, nors ir pastovus, bet nedidelis – apie tūkstantį žmonių per metus.

Atsinaujinimo planai

Lankytojų skaičiaus augimo tikimasi atnaujinus Žemės gelmių informacijos centrą. Muziejaus rekonstrukcijos planas jau beveik paruoštas ir su nekantrumu laukiama realių darbų pradžios.

Pasak V.Purono, rekonstrukcija būtina. Dabar centro pastatas yra avarinės būklės ir jį būtina iš esmės renovuoti. Taip pat norima įrengti šiuolaikišką ir modernią edukacinę salę, kur būtų interaktyviai pavaizduojama kelionė laiku. Taip lankytojai patraukliai ir įdomiai būtų supažindinami su žemės gelmių formavimusi, o ne tik parodomos turimos muziejaus ekspozicijos.

Į Žemės gelmių informacijos centro rekonstrukciją investuojama per 2 mln. eurų. Didžioji lėšų dalis – daugiau nei 1,7 mln. eurų skiriama pagal 2014–2020 m. Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programą iš Europos regioninės plėtros fondo, o dar kiek daugiau nei 300 tūkst. eurų projektui skirta iš valstybės biudžeto.

Pradėti rekonstrukciją Žemės gelmių informacijos centre numatoma 2018-ųjų pavasarį, baigti ketinama 2019-ųjų pabaigoje. Visą darbų laikotarpį centras ir toliau priims lankytojus – užsukti gali kiekvienas norintis.

Jau įpusėjo Akmenų parko infrastruktūros atnaujinimo darbai. Sutvarkyti takai, laiptai, įrengta drenažo sistema, statomi reikiami informaciniai stendai, žymekliai, šiukšlinės, suoliukai, pėsčiųjų tilteliai, atraminės sienutės. Bus įrengta apžvalgos aikštelė ir pastatytas apžvalgos takas-tiltas.

Muziejaus infrastruktūrai atnaujinti Aplinkos ministerija praėjusį rudenį skyrė 869 tūkst. eurų ES paramos.

Tikimasi, kad, atnaujinus ir lankytojų poreikiams pritaikius infrastruktūrą, muziejus, pasak jo direktoriaus Evaldo Razgaus, bus dar patrauklesnis. Čia sukaupta daug unikalių eksponatų, kuriuos išties verta pamatyti.

Laimę nešanti pasaga

"Seniau ant namo sienos rašydavo: "Išėjau į frontą." Aš ant muziejaus durų parašau: "Išėjau į kaimus rinkti medžiagos", – juokdamasi pasakojo Marijona.

"Nekreipkite dėmesio, kad žolė nenupjauta – neturėjau laiko", –  Marijona neseniai grįžo iš Čekijos, kur kelias savaites praleido su jaunaisiais geologais.

Energinga ir nenustygstanti vietoje moteris turi daugybę apdovanojimų, yra Raseinių rajono garbės pilietė bei nusipelniusi kraštotyrininkė. Ji įkūrė mineralų muziejų Betygaloje, kurio ekspoziciją dar ir dabar nuolat papildo įvairiais eksponatais.

"Gimtosios žemės Jorio apdovanojimą" turinti moteris pradaro savo medinio namo duris, virš kurių kabo pasagos – nuo senovės lietuviai ir kitos tautos tikėjo, kad jos neša laimę.

Ant sienų – daug nuotraukų, apdovanojimų, diplomų, ant stalo – knygų, sąsiuvinių.

"Kiek parašiau knygų? Eeeee, nesuskaičiuoju, štai – kelios, – padeda ant stalo keliolika įvairių knygų. – Rašiau apie gamtą, pasakas, legendas, mitologijos sakmes, registravau vietovardžius, kaimo žmonių prisiminimus, nors labiausiai man patinka eiliuoti. Atidaviau duoklę Betygalai, aprašiau kaimus, naujausia knyga turėtų būti apie vakarinę Betygalos dalį."

Už rasta akmenį – penketukas

Akmenis Marijona renka keliasdešimt metų, nuo 1988-ųjų dalyvauja jaunųjų geologų stovyklose, o 1992 m. gruodžio 12 d. buvusioje Betygalos vidurinėje mokykloje su pagalbininkais įrengė muziejų.

Kodėl – akmenys?

"Patinka. Jie įdomūs, – gūžtelėjo pečiais jaunatviška senjorė, jau lydėdama iki muziejaus. Po akimirkos mostelėjo ranka. – Štai čia pirmoji ubagynė – senelių namai – Kauno rajone. Įkurti 1890 m., padedant Maironiui... O akmenys – keliaudavau, jų parsiveždavau iš Maskvos, Užkaukazės, Krymo, Uralo..."

Maždaug prieš 40 metų Betygaloje pastatė užtvanką, privežė žvyro iš Ariogalos ir kitų vietų ir tuomet geografiją bei istoriją dėsčiusiai Marijonai mokiniai atnešė kelis retus, įdomius akmenis ir už tai gavo penketukus.

Patenkinti vaikai ėmė vilkti krūvas įvairiausių akmenų – taip prasidėjo muziejaus istorija.

Kadaise ji suskaičiavo, kad padedant mokiniams, jų tėvams, draugams surinko 3 tūkst. įvairių mineralų.

"Jie buvo inventorizuoti, įvertinti ir aprašyti moksliškai, tad skaičius šiek tiek sumažėjo – dviejų vienodų mineralų neskaičiavome, – rakindama muziejaus duris tarškėjo Marijona. – Turiu akmenų iš visų žemynų, išskyrus Antarktidą."

Iš 2 kilometrų gylio

Bene brangiausias jai mineralas – trilobitas – laikomas geriausiai žinoma fosilijų grupe po dinozaurų eros.

Vieną turėjo atsivežtą iš Armėnijos, kopiją – iš Norvegijos, o pats brangiausias rastas beveik po kojomis – Betygaloje.

Tolimiausias? Iš Ramiojo vandenyno dugno, ištrauktas iš 2 kilometrų gylio – jį atsivežė iš Kaliningrado.

"Šį 35 kg smiltainį iš upelio svyruodami, vos patempdami  atnešė keli vaikai, – komentavo Marijona. – Čia – rausvasis korundas, atsivežiau iš Maskvos, tai – kiečiausias akmuo po deimanto. Jų randama beveik tik Rusijoje, Pietų Afrikos Respublikoje ir JAV."

Vienas Marijonai brangus akmuo dingo, tačiau po metų mistiškai atsirado kitoje vietoje: kraštotyrininkė atmintinai žino visų akmenų radimo vietas.

"Dingo ir gražiai nušlifuotas akmuo iš Juodosios jūros, ir vienas iš Brazilijos atvežtas rodonitas – didžiavausi juo, norėjau net į žiedą įsidėti, bet jis dingo po vienos Vilniaus delegacijos apsilankymo. Ant medžio kabindavau iš akmens papuošalus – dingo ir jų dešimtys", – tik po tų praradimų M.B.Navakauskienė eksponatus ėmė "slėpti" vitrinose.

Eksponatai – ir iš žmogaus kūno

"Rubinas, dinozauro pėdos kopija. Jis apdirbtas Maskvoje už lašinukus ir kumpiukus – natūriniai mainai. Čia – iš žmogaus organizmo išimti akmenys, čia – kalnų krištolas, į geležį virtęs amonitas, fosilijos, rausvasis korundas, čia – amuletas – jį puikiai vertino a.a. etnologė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Pranė Dundulienė-Stukėnaitė, kuri teigė, kad šio akmens savininkas garbino baltąją mešką", – akmenų istorijas pasakojo Marijona.

"Pagal Zodiako ženklą esu Skorpionė, turiu visus šiam ženklu tinkamus akmenis. Neturiu tik deimanto, – kalbėjo moteris. – O čia – smiltainis su saulutės ženklais, nuo senovinių antkapių. Norėjo jį į Vilnių išvilioti, bet atsiviliojau atgal. Čia – parakinė iš kaulo, titnaginiai kirvukai, 8 tūkst. metų senumo suakmenėję šiaurės elnio, stirnos kaulai – Vilniuje tiksliai nustatė. Beje, rasti prie Betygalos. Čia – pirmykščio žmogaus darbo įrankis, žalvarinis pakabukas, kuriuo puošdavo arklio kaklą."

Ir dar – opalai, įvairiaspalviai jaspiai, trilobitas, suakmenėjęs medis, nefritas, natūralios geležies rūdos gabalai, astrofilitas – jį sudaužė, nes kelis gabaliukus išvežė į sostinę, švino cinko rūda – Marijona ragino pakilnoti nedidelius, bet sunkius gabalus.

Ir dar daug kitokių akmenų bei eksponatų: senų darbo įrankių, drabužių. O desertui, pokštavo kolekcijos rinkėja, – lietuviška nafta iš Gargždų ir naminukė, kurioje panardinta gyvatė iš Pietryčių Azijos.

Tikinti akmenimis

Ar akmenys gyvi? "Eini į bažnyčią ir žegnojiesi? Jei tiki – padės. Jei tiki, padės ir medis, ir akmenys. Ir išgydys, – įsitikinusi Marijona. – Aš tikiu, kad jie – gyvi, padeda, turi galios. Žmogus turi kažkuo tikėti. Jei netikės – bėda... Na, kur dabar važiuojame? Iki vandens malūno, kuriame filmavo "Niekas nenorėjo mirti"?

O po akimirkos kraštotyrininkė vėl ėmė berti įdomybes apie įvairias aplinkines vietas.

Apie poilsį energinga senjorė turbūt dar negalvoja?

"Na, metus, dvejus dar padirbėsiu. Po to būsiu laisvo oro direktorė, – nusijuokė Marijona. – Valgysiu vyšnias savo sode ir rašysiu."

Šalia Alytaus esančiame Akmenų muziejuje įrengta nacionalinės valiutos – lito saugykla ateinančioms kartoms. Idėjos autorius po dešimties ir daugiau metų lietuviškus pinigus ketina dovanoti svečiams, apsilankantiems šiame muziejuje.

Nacionalinės valiutos saugyklą Akmenų muziejaus savininkas įrengė giliame namo rūsyje, o artimiausiu metu čia žada įstatyti ir grotas, kad lietuviški pinigai būtų saugūs kaip banke.

Kalvis Kęstutis Lukštas nukaldino aguonos žiedo formos saugyklą, į kurią Akmenų muziejaus lankytojai meta lietuviškas monetas.

Muziejaus savininkas Vaclovas Jankauskas sako, kad į saugyklą gali tilpti maždaug trys kibirai monetų – jei 45 kg netilps, 30 kg – tikrai. „Žmonės atveža ir po penkis litus, ir po du, bet aš raginu mesti po centą, du ir penkis. Nes šitas pinigas dar egzistuoja, todėl galima jį pasikeisti  ir panaudoti pagal paskirtį“, – mano jis.

Pasak V. Jankausko, po dešimties ar daugiau metų lietuviškos monetos taps suvenyrais. Tuomet jis žada monetas iš saugyklos dovanoti svečiams – jaunimui ar turistams iš užsienio, kuriems lietuviški pinigai nebus žinomi ir kurių čia netrūksta.

Turistus čia traukia šimtai lauko riedulių, į muziejų suridentų iš Dzūkijos laukų, ištrauktų iš Nemuno, parvežtų iš Karaliaučiaus, Lenkijos ar Estijos. Turistai sodyboje grožisi ne tik lauko rieduliais. Čia jie susipažįsta ir su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija – muziejuje surinkta LDK valdovų portretų kolekcija.

Respublikinis Vaclovo Into akmenų muziejus atsinaujino. Nuo šiol jame galima naudotis nemokama modernia audiogido paslauga. Taip pat sukurtos ir audiogido programėlės išmaniesiems telefonams ir planšetiniams kompiuteriams.

Muziejuje atrinkta 30 ryškiausių ir įspūdingiausių eksponatų, apie kuriuos audiogide nenuobodžiai papasakos švelnus diktoriaus balsas.

Audiogidas – nešiojamas elektroninis prietaisas su įrašyta informacija apie lankomą objektą – ekspoziciją. Naudojant audiogidą, muziejaus darbuotojams palengvinimas, nereikia lydėti lankytojų ir pasakoti apie ekspoziciją. Lankytojas besinaudojantis audiogidu, turės galimybę pats rinktis, kokią informaciją jis nori išgirsti.

Informacija apie eksponatus pateikiama nenuobodžiai, galima išgirsti pasakojimą maloniu diktoriaus balso tembru. Tekstai pateikiami anglų, lietuvių ir lietuvių gestų kalba.

Akmenų muziejų rasite Salantų g. 2, Mosėdyje (Skuodo r.)