– Pokalbį norėčiau pradėti nuo fundamentalaus klausimo, kurį, manau, girdi kiekvienas aktorius ir ne kartą – kas jums yra teatras, aktorystė?

– Aktorystė man padeda gyventi, padeda atrasti daug dalykų, provokuodama, versdama mane tyrinėti ne tik save, bet ir visą aplinką bei kitus žmones. Dažnai sakau, kad aktorystė yra mokslas apie žmogų ir savęs pažinimą, nes aktoriai kurdami personažus, turi juos prisijaukinti, suprasti, todėl jie visų pirma analizuoja save, gretinasi su personažais, ieško sąlyčio taškų, su tuo, atrodo, visiškai nepažįstamu žmogumi.

– O ar nebaisu analizuoti save, nardyti po giliausius proto ir širdies kampelius?

– Labiau smalsu ir įdomu nei baisu. Baisu rasti trūkumus, tamsybes, baisu prisiminti tai, ką labai stipriai bandei pamiršt, bet visa tai yra atradimai, kuriuos turi suprasti, pripažinti ir perprasti tam, kad galėtum leisti sau būti prieš publiką. Tai padeda būti empatišku. Tai yra mūsų kasdienybė, nesibaigiantis procesas, atnešantis įdomių rezultatų. Suvokdamas ir priimdamas save, sukuri kitą tikrą gyvą personažą ir jo gyvenimą. Gera aktorystė yra tikras gyvenimas susikurtose aplinkybėse.

– Stebėdama Lietuvos teatrą, pastatymus, kaip manote, koks dabar yra teatras? Kartais, atrodo, kad teatras kažkur klaidžioja, kažko ieško...

– Teatras visada ieškojo savo vietos. Tai daro ir dabar. Šiuo metu Lietuvoje didelė teatrų įvairovė – daug teatrų su skirtingais uždaviniais, nuo milžiniško nacionalinio teatro iki vieno režisieriaus privataus teatro. Bet ta įvairovė, manau, yra gerai – žmogus gali atsirinkti. Dažnai atrodo, kad žmonės eina į autorinį, konkretaus režisieriaus pastatymą, bet neina į teatrą plačiąją prasme. Pajuokaujant galima pasakyti, kad Lietuvoje yra labai daug kuriančių žmonių, bet mažai žiūrovų. Esame kūrybinga tauta ir tai yra nuostabu, bet man nepatinka daug pavienių, vienkartinių projektų, kurie atsiranda ir pradingsta. Jie veikia kaip foninis triukšmas, ir vis dėto šiame triukšme mes visi tikrai sužinome kuomet įvyksta ypatingas pastatymas, kuris tampa visuotiniu reiškiniu.

– Kaip manote, daug pavienių projektų, kultūrinių aktyvacijų, ar tai problema? Įsivaizduokime – žmogus, tegul paauglys, pirmą kartą susitinka su teatru ne itin pavykusiame projekte, ir sau pasako, kad daugiau niekada neis į teatrą...

– Jeigu jam tiek užteko, tai vadinasi nebuvo jam ir skirta. Nesėkmės mus arba atbaido, arba augina, ir mes gavę pamoką einame toliau. Taip darome atranką, formuojame savo stuburą, taip laviname savo skonį. Iš patirties pasakysiu, šioje profesijoje rizika lydi visuomet – niekada nesi saugus – darbas pas daug pasiekusį režisierių nacionaliniame teatre dar nereiškia, kad bus sėkmingas, o dirbant pas jauną, tik pradedantį režisierių, gali įvykti daug gražių atradimų. Arba atvirkščiai. Visada rizikuoji, nes esi priklausomas nuo daugelio žmonių. Net ir gerai pasirodžiusi idėja gali nepasiteisinti, arba daug abejonių kėlusi idėja kūrybinio proceso metu tampa puikiu rezultatu. Svarbiausia, kas įvyksta su nesėkmėmis – ar mes pasimokome, ar pasiduodame. Kartais reikia priimti, kad nepasisekę, neįvykę darbai būna neišvengiami žingsniai ir etapai, kad po to sukurtum gerą kūrinį. Tai proceso ir augimo dalis. Manau, kad žmonės šiais laikais perkrauti renginiais, projektais, diskusijų vakarais, festivaliais, labai sunku atsirinkti, žmonės pavargo nuo pasiūlymų. Dabar visko vyksta tiek daug ir taip dažnai, manau, kažkas keisis, turėtų atsirasi teatro, kultūros grynuoliai. Linkiu, kad iš kiekybės atsirastų kokybė. Gaunu nemažai pasiūlymų, kurių jau leidžiu sau atsisakyti ir mokausi dirbti bei daryti tik tai, kas įdomu ir atrodo prasminga ne tik man, ne tik dėl mano saviraiškos, bet ir žiūrovams, žmonėms, su kuriais tuo dalijuosi.

Esame kūrybinga tauta ir tai yra nuostabu, bet man nepatinka daug pavienių, vienkartinių projektų, kurie atsiranda ir pradingsta. Jie veikia kaip foninis triukšmas.

– Jūsų gyvenime netrūksta veiklų: spektakliai įvairiuose teatruose, dėstymas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), reklamų ir filmų įgarsinimas, edukacinis užsiėmimas MO muziejuje, viešojo kalbėjimo pamokos, neseniai Kauno dramos nacionaliniame teatre parodytas režisūrinis debiutas "Bestuburiada". Iškart norisi paklausti, ar vis dar vyksta savojo aš paieškos, ar tai noras dalytis patirtimi, energija?

– Viskas kartu. Esu smalsi, man norisi išbandyti save, visa, ką aš veikiu, man yra labai įdomu ir padeda aktorystėje. Galbūt ir atrodo, kad mano veiklos yra skirtingos, bet jos papildo viena kitą, pačią mane. Viskas mano gyvenime atsirado dėsningai – žingsnis po žingsnio, bet prisidėjo ir tai, kad aš negaliu, nemoku būti vienoje vietoje. Aš nebijau kažko nežinoti, nebijau būti mokine net ir tokio amžiaus. Aš turiu jausti iššūkį, adrenaliną. Turiu pastoviai laužyti komforto zonos ribas. Taip, aš daug dirbu, bet galima sakyti, kad tai mano gyvenimo būdas. Ir jei neriu į kokią veiklą, atsiranda tęstinumas, dar didesni iššūkiai. Pavyzdžiui – "Bestuburiada" Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) scenoje. Tai buvo mano studentų trečiojo kurso egzaminas. Egzaminą peržiūrėję kurso vadovai paprašė, kad padaryčiau diplominį darbą. Kai kursas baigė akademiją, NKDT vadovas Egidijus Stancikas paskambino ir pasakė, kad nori įtraukti spektaklį į teatro repertuarą. Aš labai džiaugiuosi, kad kursas turi galimybę toliau kurti kartu ir kad iki kitų metų visi bilietai jau seniai išpirkti. Žinoma, aš nevadinu savęs režisiere, bet taip tiesiog nutiko ir tai yra gerai – nauja patirtis, nauji iššūkiai. Tad visa, ką aš darau –  tai bendrauju, dalijuosi savo patirtimi ir augu. Kuriu.

– Labai įdomu sužinoti, kaip vystėsi dialogas su studentais, sklando mitas, kad aktorystę studijuojantis jaunimas linkęs maištauti, nepaisyti taisyklių...

– Jeigu viskas bus pagal taisykles ir jau sukurtas metodikas bei sistemas, tai viskas bus vienoda ir "stagnatiška". Kaip tada atsiras kažkas naujo? Kaip įvyks atradimai, kaip augs teatras, kaip jis keisis? Taisyklės tam ir yra, kad jas kartais laužytum. Dėstydama nebijau to. Visada sakau studentams: jei nepriimtina tai, ką siūlau, siūlyk savo, bet būk pasiruošęs apginti savo nuomonę ir savo variantą. Jau per tiek metų supratau, kad skirtingas kursas pasižymi ir kitokiu bendravimu, naujais iššūkiais ir problemomis. Aš dėstau jau aštuonis metus ir turėjau dešimt kursų. Manau, kad dėstymas yra asmenybių susitikimas, ir šio susitikimo esmė yra dialogas, o jis įvyksta arba ne.

Pamenu, kad man mokykloje labai patiko istorijos, literatūros pamokos, ne tik dėl turinio, o ir dėl mokytojų. Man patiko, kaip jie dirbo, kokios asmenybės jie buvo, kokį įspūdį palikdavo. Kalbant apie LMTA studentus ir dėstytojus, svarbu pajusti ir vertinti komandiškumą bei suvokti, kad esame priklausomi vieni nuo kitų. Todėl dėstydama niekada nežaidžiau statusų žaidimo: aš dėstytoja, ta kuri viską žino ir daro geriau – jūs studentai, kurie nieko neišmanote.

Dėstydama dalinuosi savo patirtimi, atvirai kalbu apie klaidas, geras ir blogas patirtis bei per jas įvykusius atradimus ir auginu kolegas, su kuriais pati norėčiau dirbti. Labai džiaugiuosi, kad mūsų bendras kūrybinis procesas tęsiasi toliau. Buvę studentai kviečia mane kartu dirbti – vaidinau jau keliuose Tito Lauciaus režisuotuose filmuose, vaidinu spektaklyje "Terapijos", kurį parašė mano buvusi studentė Birutė Kapustinskaitė, Ievos Stundžytės spektaklyje "Brangioji mokytoja" vaidinu jau su trečia savo buvusių studentų karta. Ir tai tik keli išvardyti bendri darbai. Tikiuosi jų dar bus. O dėstydama gal labiausiai bijau juos sugadinti. Dirbant su studentais ir bendrai gyvenime svarbu yra universalumas. Mano mokytojai mokė mane nebūti laukiančia aktore, mokė, kad kol lauki pasiūlymų, kurk savo planą, savo kelią. Šiomis dienomis noriu ugdyti ne tik gerus profesionalius atlikėjus, bet ir kūrėjus.

– Ar jus vis dar aplanko mintys, kad, galbūt, vaidyba – ne jums? Ar tai jau praeities etapas?

– Kažkada bandžiau atsakyti į klausimą ar galiu išvis gyventi be teatro, net porą metų bandžiau koncentruotis labiau į dėstymą, mokymus ir, galų gale, pripažinau, kad negaliu. Gal ne tiek be teatro, kiek be aktorystės, o konkrečiau – kūrybinio proceso. Jei kūrybinis procesas nevyksta, galiu dirbti nuo ryto iki vakaro, padaryti daug darbų, uždirbti nemažai pinigų, bet jausmas toks, lyg nieko nepadariau, lyg veltui laiką sugaišau, lyg negyvenau. Ir nuovargis didžiulis, ir ligos, ir nepasitenkinimo jausmas. Jei vyksta kūrybinis procesas, jaučiuosi savimi, jaučiuosi čia ir dabar, kad šalia yra tie žmonės, kurie ir turi būti, nenoriu būti kitoje vietoje, veikti kažką kitą, nejaučiu kiek valandų, ar pavargau. O tai juk ir yra gyvenimo džiaugsmas, tiesa? Taip ir atsiranda nauji darbai, nauji projektai...

– Jūsų sūnus žada stoti į vaidybą. Stereotipiškai menininkai siekia atbaidyti savo atžalas nuo meno duonos, kaip jūs reagavote į šiuos sūnaus planus?

Mokytojai mokė mane nebūti laukiančia aktore, mokė, kad kol lauki pasiūlymų, kurk savo planą, savo kelią.

– Ar tikrai? Žinau daug šeimų, kur menininkų šeimose užauga menininkai. Pati esu iš tokios šeimos. Mano seneliai ir tėvai dailininkai, kai kurie susiję su teatru – senelis Jonas Vilutis buvo Nacionalinio dramos teatro scenografas, senelė Emilija Liobytė vaidino "Vaidilos" teatre, ją kvietė vaidinti Juozas Miltinis. Mano šeimoje gal net atvirkščiai, buvo daug kalbama apie tai, kaip svarbu gyvenime dirbti tai, kas tau patinka ir įdomu, o ne atsikankinti darbe aštuonias valandas ir džiaugtis kad turi saugias pajamas. Dėl sūnaus... Tai labai jautrus klausimas. Buvo visokių etapų. Atkalbėti niekuomet nebandžiau. Supratus, kad jo ketinimai rimti, buvo daug pokalbių, norėjau, kad jis suprastų nepaviršutiniškai šią profesiją. Žinoma, man labai neramu, bet svarbiausia, kad jis jaustųsi savo vietoje. Aš jam tikrai noriu palinkėti sėkmės ir būti geresniam aktoriui už mane. Ir tikiu, kad jis gali, nes jei būčiau netikėjusi, būčiau bandžiusi atkalbėti, o aš to nedarau – vadinasi tikiu. Ir manau, kad aktorystės mokslai yra vieni įdomiausių.

– Ar jūs, kaip aktorė, jaučiatės reikalinga žmonėms, visuomenei, valstybei?

– Kalbant apie aktorystę – aktorius be žiūrovo yra niekas. O jei kuri tai, kas tau įdomu, svarbu, aktualu – tu būsi reikalingas, rasi savo žiūrovą. Viskas labai paprasta. Tikiu, kad net šiais technologijų laikais, žmonės eis į teatrą, nes teatras yra gyvas organizmas, gyvas kontaktas, dialogas. Jei aktorius savo vaidmeniu kalba apie universalius, amžinus dalykus, tyrinėja svarbias temas, jis ras savo auditoriją. Bet ar mūsų aktorių šioj šaly reikia tiek daug – tai jau kitas klausimas.

Šįkart prie jo prisijungia dainų autorius ir atlikėjas, grupės „Arbata“ lyderis Andrius Zalieska – Zala. Bendroje dviejų kūrėjų programoje pirmą kartą po žvaigždėmis suskambės Daivos Čepauskaitės eilėraščiai ir Zalos dainos.

Šių metų liepos mėnesį Aldona ir Andrius pristatė trumpą šios programos ištrauką „Bardai LT“ gimtadienio metu ir kaipmat sužavėjo susirinkusius žiūrovus ir, atrodo, pačius kūrėjus taip pat.

Iš to pradėjo skleistis graži, kūrybinga draugystė, o eilių ir dainų dialogas tapo dar ilgesnis, atviresnis, spalvingesnis.

Žinoma aktorė A. Vilutytė tarp visos gausybės veiklų visada atranda laiko savo mylimai sričiai – poezijai.

„Manau, kad poezija yra galimybė pabėgti nuo rutinos, kasdienybės reikalų. Skaitymuose mes kviečiame žmones sustoti ir nuo visko atsitraukti, pabūti drauge su mumis, o tuo pat metu – su savimi: pafantazuoti, mintimis pakeliauti po kitokį pasaulį“.

Aldonos scenos partneris A. Zalieska – Zala yra roko grupės „Arbata“ lyderis. Aktyviai kuria eilėraščius, kurie virsta dainomis, eksperimentais ir sugula į solinės veiklos albumus, kaip pavyzdžiui, atlikėjo 40-mečio proga rugsėjo pabaigoje pasirodęs albumas „Autentiškai gilus“. Zala meistriškai moka melodiją ir jausmą vienu mostu pernešti į klausytojų ausis tiesiai iš savo širdies.

Šių metų liepos mėnesį Aldona ir Andrius pristatė trumpą šios programos ištrauką „Bardai LT“ gimtadienio metu ir kaipmat sužavėjo susirinkusius žiūrovus ir, atrodo, pačius kūrėjus taip pat. Iš to pradėjo skleistis graži, kūrybinga draugystė, o eilių ir dainų dialogas tapo dar ilgesnis, atviresnis, spalvingesnis.

Žinoma aktorė A. Vilutytė tarp visos gausybės veiklų visada atranda laiko savo mylimai sričiai – poezijai. „Manau, kad poezija yra galimybė pabėgti nuo rutinos, kasdienybės reikalų. Skaitymuose mes kviečiame žmones sustoti ir nuo visko atsitraukti, pabūti drauge su mumis, o tuo pat metu – su savimi: pafantazuoti, mintimis pakeliauti po kitokį pasaulį“. Aldonos scenos partneris A. Zalieska-Zala yra roko grupės „Arbata“ lyderis. Aktyviai kuria eilėraščius, kurie virsta dainomis, eksperimentais ir sugula į solinės veiklos albumus, kaip, pavyzdžiui, atlikėjo 40-mečio proga rugsėjo pabaigoje pasirodęs albumas „Autentiškai gilus“. Zala meistriškai moka melodiją ir jausmą vienu mostu pernešti į klausytojų ausis tiesiai iš savo širdies.

Į dviejų kūrėjų pokalbį po žvaigždėtu planetariumo dangumi kviečia geros muzikos ekspertai „Bardai LT“ ir „Literariumas“.

Bilietų kaina: 10 ir 12 Eur.

Bilietus platina „Tiketa“. Juos bus galima įsigyti ir likus valandai iki renginio pradžios prie salės durų.

Šiuolaikinės vokiečių dramaturgės Ingrid Lausund pjesė „Bestuburiada“, nagrinėjanti moderniai vakarietiškajai visuomenei pažįstamas aktualijas, plačiai statoma pasaulio scenose, neaplenkiant ir Lietuvos. Su jaunaisiais aktoriais scenai šį kūrinį pritaikiusi aktorė A. Vilutytė taip pat turi asmeninį santykį su šia dramaturgine medžiaga.

„Vaidinau šios pjesės pastatyme Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vieną iš personažų Kristensen. Spektaklį režisavo mano studentė Giedrė Kriaučionytė. Tuo pačiu metu jau dėsčiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o dabartiniai aktoriai buvo antro kurso studentai. Jau tada kolegoms sakiau, kad ši pjesė – puiki medžiaga scenos kalbos pratimams: staigus žodžių pingpongas, staigi reakcija, žodžiu, gera medžiaga, kurią galima panaudoti dėstymo procese.

Juk ir tikrovėje daugėja informacijos, kad jaunoji karta neatlaiko konkurencinės kovos.

Taip gimė šis pastatymas kaip trečio kurso scenos kalbos egzaminas. Jokios perspektyvos, kad tai gali išsivystyti į spektaklį nebuvo, bet po egzamino kurso vadovai Vidas Bareikis ir Algirdas Latėnas paragino parengti diplominį spektaklį. Minimaliomis priemonėmis gimė spektaklis be techninių triukų, – tiesiog žaidimas situacijomis“, – pasakoja A. Vilutytė.

V. Ruzgaitės nuotr.

Aštriai aktuali tema per komiškumo prizmę

Pjesės personažai – penki ambicingi darbuotojai, laukiantys susitikimo su vadovu bei nugalėtojo į naują darbo vietą paskelbimo. Šiame spektaklyje – net trylika aktorių, kurie veikia situacijose, o scenos erdvė – laukiamasis, nesvarbu, biuro, akademijos, teatro, kitos įstaigos. Čia kiekvienas žiūrovas gali susitapatinti su savo profesija ir momentu, kai tenka įtikti vadovui, jaudintis, ką jis pasirinks. O jeigu ne tave?

„Personažų kūrimo procese studentams sakiau, kad jie prisimintų save įvairiose situacijoje, stojamųjų, baigiamųjų egzaminų, kastingų ir atrankų į filmus bei spektaklius, – kur verda konkurencinė kova. Siekdami sėkmės, norėdami įtikti, mes neretai tampame tragikomiškais personažais. Todėl ir spektaklis yra tragikomiškas, jame persipina absurdo elementai, komiškos situacijos.

Mūsų kuriami personažai yra žmonės, siekiantys tikslo, bet užstrigę laukiamajame, toje pačioje erdvėje ir situacijoje, problemose. Juos vienija didelis stresas, nesaugumo jausmas, pasimetimas ir inercija. Tai ir yra bestuburiada – kai neturi savo stuburo, pozicijos, elgiesi taip, kaip geriau kitiems, svarbu, ką kiti pagalvos.

Personažų lūpomis kalbame apie desperatiško užstrigimo stadiją, kai niekas nebedžiugina, apie baimes, nuolatinį jausmą kad esi nevykėlis, antrarūšis. Juk ir tikrovėje daugėja informacijos, kad jaunoji karta neatlaiko konkurencinės kovos. Suserga depresija, taip vadinamos perkrovos įvyksta per anksti, jauname amžiuje, 20-26 metų, ko neturėtų būti. Kita spektaklio tema – apie buvimą ne savo vietoje, ne savo profesijoje, nes galbūt taip reikia.

V. Ruzgaitės nuotr.

Manau, kad šios temos yra labai aktualios, nepaisant profesijos ir veiklos, tai – šių dienų didžiųjų miestų tema, kuriuose vyrauja tempas, greitis, didžiuliai reikalavimai ir galimybės, kurios taip pat žmogų varo į neviltį. Atrodo, kad tu daug dirbi, bet dar tiek daug visko nepadarai, nes galimybės yra neribotos“, – spektaklio temas atskleidžia Aldona Vilutytė.

Norisi pakviesti ir teatro publiką pamatyti, kaip šitie jauni žmonės žengia pirmus žingsnius.

Startas kūrybiniam augimui

Spektaklyje debiutuos jaunųjų aktorių 13-tukas: Aistė Zabotkaitė, Andrius Alešiūnas, Ieva Stašelytė, Kamilė Lebedytė, Marius Karolis Gotbergas, Saulė Sakalauskaitė, Jurgita Maskoliūnaitė, Mantas Bendžius, Roberta Sirgedaitė, Deividas Breivė, Greta Šepliakovaitė, Motiejus Ivanauskas, Povilas Jatkevičius. Kūrėjams talkina kostiumų dailininkė Rūta Lečaitė, šviesų dailininkas Darius Malinauskas.

„Mūsų procesas buvo ne tiek siekti rezultato, bet kalbėtis, analizuoti temą. Tai, kad kursas ateina su savo diplominiais darbais, nes jų bus ir daugiau, nėra blogai – galima stebėti, kokie jie atėjo iki šios dienos, kaip jie skleisis, augs ir įsilies į teatro bendruomenę. Nesu režisierė, bet dėstytoja.

Pristatyti kursą, pripažinsiu, – didelė atsakomybė. Labai gerai, kad šis kursas turi galimybę toliau tęsti darbus, kad Nacionalinis Kauno dramos teatras suteikė tokią progą. Norisi pakviesti ir teatro publiką, pamatyti, kaip šitie jauni žmonės žengia pirmus žingsnius, stebėti, kaip jie auga susidurdami su vis įdomesne ir gilesne dramaturgija, režisieriais, naujais kolegomis“, – pasakoja A. Vilutytė.

Spektaklis sukurtas kartu su LMTA (Lietuvos muzikos ir teatro akademija).

– Teatras, kinas, literatūra, radijas, dėstymas – visko labai daug jūsų gyvenime. O kas artimiausia?

– Visos mano veiklos, kurios kitiems žmonėms atrodo gana skirtingos, vis dėlto yra susijusios. Dėstymas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, užsiėmimų MO muziejuje, viešojo kalbėjimo pamokų vedimas, garsinimai, dubliavimai, mano darbas kine, teatre – man visa tai susiję su aktoryste.

– Tad aktorystė jums tarsi visa ko pradžia?

– Aktorystę aš vadinu mokslu apie žmogų. Ji apima daug sričių. Mano nuomone, aktorius kasdienybėje turi būti geras stebėtojas ir tyrinėtojas. Jis turi tirti gyvenimą, žmones, save. O tam, kad save pažintum, suvoktum savo ribas, plėstum savo galimybes, kartais reikia save įmesti į įvairias, gal ne visada saugias ar patogias situacijas. Reikia bandyti kažką naujo, nepažinto, neprarasti smalsumo. Vėliau ateina laikas ir poreikis dalytis visu tuo, ką pastebėjai, išmokai, sužinojai, patyrei, išgyvenai. Visos mano veiklos ir darbai susijungia į visumą – kūrybinį procesą ir įdomų gyvenimą. Dar tai suteikia man galimybę pažinti daug įvairių žmonių, įdomių asmenybių. Buvo laikas, kai mano gyvenime dominavo vien teatras, dabar taip nėra. Tačiau tai vis tiek didelė mano gyvenimo dalis. Aktorinė patirtis man padeda visose veiklose.

– Kaip atsidūrėte MO muziejuje, kas paskatino domėtis vaizdinio mąstymo strategija, pagal kurią ir vedate užsiėmimus?

– Kai mane pakvietė vesti užsiėmimus muziejuje, pirma mintis buvo – kaip tai? Aš juk ne menininkė, ne kūrėja, ne meno teoretikė ir ne menotyrininkė. Tačiau pradėjusi gilintis į vaizdinio mąstymo strategiją, nėriau 100 proc., mane suintrigavo. Susitikdavau su MO muziejaus edukacijos projektų koordinatore, vėliau prie mūsų prisijungė didelę patirtį turinti edukacijų meno muziejuose specialistė iš Belgijos Karen Vanhercke. Gavau daug medžiagos ir beveik pusę metų skyriau šiai metodikai tyrinėti ir įsisavinti.

Laikui bėgant viskas susidėliojo į vietas ir dabar labai natūralu, kad aš čia esu. Aš užaugusi tarp menininkų, visą vaikystę buvau apsupta meno – tėvai, seneliai, sesė dailininkai, MO kolekcijoje yra nemažai mano tėvo darbų. Kai vedu užsiėmimus, irgi būnu tarp menininkų darbų, kuriuos aš mačiau nuo pat vaikystės, o jų autorius aš pažįstu nuo mažų dienų.

– Apie ką jūsų užsiėmimas "Patirk meną MO: vizualiniai atradimai su Aldona Vilutyte"?

– Tai užsiėmimas pagal vaizdinio mąstymo strategiją. Jis siūlo būdą, kaip pažinti meną, ir kartu lavina apsilankiusių mąstymo ir bendravimo sugebėjimus. Žmonės stebi meno kūrinius, o aš skatinu juos diskutuoti. Nagrinėdami ir mąstydami balsu, žiūrovai stengiasi atrasti prasmę meno kūrinyje. Prasmę kiekvienas atranda ir sukuria pats, o ši strategija tiesiog prisideda prie estetinio tobulėjimo stimuliavimo. Platūs ir aktyvūs svarstymai, diskusijos – padeda ugdyti kritinį mąstymą, komunikacinius įgūdžius ir drąsą interpretuoti meną. Aš pateikiu vieną iš būdų – kaip ateiti ir būti parodoje, kaip žiūrėti ir stebėti meną, analizuoti meno kūrinius, ieškoti savo asmeninio santykio. O apibendrinant, juk šie vaizdinio mąstymo užsiėmimai sutampa ir su MO muziejaus vizija, kad atėjęs žmogus – yra bendrakūrėjas, partneris įnešantis savo indėlį. Kiekvienas gali ir skatinamas turėti savo nuomonę.

Žmonės stebi meno kūrinius, o aš skatinu juos diskutuoti. Nagrinėdami ir mąstydami balsu, žiūrovai stengiasi atrasti prasmę meno kūrinyje.

– Žodį edukacija daugelis vis dėlto sieja su vaikais, mokykla. Kodėl ne vaikams?

– MO muziejuje vyksta užsiėmimai pagal vaizdinio mąstymo strategiją vaikams, bet aš pastaruoju metu su vaikais nedirbu. Nors jaunystėje dirbau ir stovyklose, ir teatro studijoje, ir daug spektaklių turėjau vaikams. Metams bėgant, didėja atsakomybės jausmas ir dabar net nežinau, ar aš turiu tam reikalingų savybių, ypač kantrybės. Dirbti su vaikais yra didelė atsakomybė. Mokytojos, dirbančios su vaikais, yra didvyrės. Juk anksčiau Lietuvoje mokytojai ir gydytojai buvo prestižinės profesijos, aš manau, kad taip ir turi būti.

– Kaip suaugusieji pasiduoda jūsų žaidimui?

– Svarbiausia yra labai aiškiai pateikti buvimo taisykles. Įvardyti, ką mes šiandien darysime ir kaip būsime su meno kūriniais bei vieni su kitais. Užsiėmimas turi labai aiškias dalis. Mes pradedame mažoje erdvėje nuo reprodukcijų, atvirukų ir tik vėliau pereiname į parodų salę. Kviečiu tai priimti kaip žaidimą.

– Kokia jūsų pagrindinė užduotis užsiėmimo metu?

– Kviečiu žmones kiek ilgiau pabūti prie vieno kūrinio, stebėti jį, kalbėti. Yra sukurta VMS (vaizdinio mąstymo strategijos) klausimų, kuriuos aš užduodu skatindama dalytis savo mintimis, įspūdžiais ir pastebėjimais, sistema. Ir čia nėra teisingų ar neteisingų atsakymų, nereikia atspėti, kas čia pavaizduota ar ką menininkas norėjo šiuo paveikslu pasakyti. Svarbu, ką kiekvienas iš mūsų mato paveiksle, ir tuo dalytis.

Mano pagrindinė užduotis sukurti žmonių grupei tinkamą atmosferą, įvesti į kontekstą, kad jie jaukiai jaustųsi ir išdrįstų kalbėti. Tai yra pokalbis apie tai, kokius jausmus, impulsus sukelia pats meno kūrinys, todėl dalyviui nereikia menotyrininko žinių. Stengiuosi sužadinti jų smalsumą pirmu impulsu, tai, ką padiktavo paveikslas, o tik po to – domėtis plačiau. Todėl su užsiėmimo dalyviais mes pabūname prie vieno kūrinio, kalbame apie jį ir tik vėliau gilinamės, koks jo pavadinimas, autorius. Užsiėmimo tikslas nėra kažkoks baigtinis rezultatas, svarbus ir įdomus tampa pats procesas. Sužadinti norą toliau domėtis, gal dar kartą ateiti prie paveikslo, to paties kūrinio, jau pasiskaičius apie autorių, laikotarpį, kontekstą.

– Ir vis dėlto – kaip būti parodoje žmogui, nežinančiam, kaip joje būti? Kaip nebijoti būti su menu ir prie meno?

– Kai papasakojau savo bičiuliams, kad vedu tokius užsiėmimus, sulaukiau šio klausimo. Daugelis iš mūsų yra buvę pasaulinio pripažinimo sulaukusiuose muziejuose, tačiau vis dar nežino, kaip būti parodoje. Kažkas lyg ir vyksta, tačiau norisi rezultato. Girdime: menas ne man, aš čia nieko nesuprantu ir t.t. Dažnai kūrinius vertiname pagal girdėtus vardus, biografijas ar sukurtus filmus. Galbūt nekreipdamas dėmesio į visą kontekstą, stabtelėtum prie kūrinio, kurio autoriaus nesi girdėjęs, ir pamatytum kažką kitokio, artimo sau. Manau, kad ši strategija yra taikoma MO muziejuje, nes atitinka muziejaus pasaulėžiūrą. Menas prieinamas kiekvienam: čia laukiami tiek profesionalai, tiek pro šalį einantys žmonės. Tad šis užsiėmimas parodo vieną iš būdų žmonėms, kurie jaučia smalsumą susipažinti su menu, tačiau nėra dažni galerijų, parodų lankytojai. Tarsi pirmas žingsnis, vienas iš pasiūlymų – kaip būti su paveikslais.

Dažnai girdime diskusijas: ar reikia meną suprasti? Ar išgyventi? Ar pajausti? Man atrodo, kad kiekvienas meno kūrinys, paveikslas, spektaklis, filmas kurį pamačiau, ar eilėraščio eilutė, kurią perskaičiau, muzika, kurią išgirdau, lieka manyje ir daro įtaką mano gyvenimo sprendimams ir pasirinkimams.

Anot jos, kalbant viešai reikia prisitaikyti prie auditorijos ir ieškoti pusiausvyros – hiperaktyvus ir per garsiai kalbantis žmogus toks pat nepriimtinas, kaip ir be galo tylus.

– Ką gali kalba?

– Kalba yra mums duotas galingas įrankis, tik reikia mokėti juo naudotis. Šis įrankis arba trukdo, arba padeda. Kalbėjimo specialistų nuomone, tai, kaip žmogus kalba, koks jo balsas ir kaip jis formuluoja mintis, pasako daugiau nei gyvenimo aprašymas.

Didžiausia su kalbėjimu susijusi problema – visuomenės nuomonės, viešumo baimė. Ateinantiems į seminarus sakau, kad bijo ne visi, bet dauguma. Aš taip pat. Prieš kiekvieną seminarą, į kurį ateina žmonės, aš bijau, tai susiję su atsakomybe ir viešumu. Su tuo, ką žmonės apie mane pagalvos, pasakys. Visi norime atrodyti geresni, nei esame iš tikrųjų.

– Savo seminaruose mokote žmones kalbėti taip, kad juos išgirstų. Ką tai reiškia?

– Į tai įeina daug kitų sąvokų – suprastų, suvoktų, priimtų tai, kas sakoma. Žmonės turi minčių, bet nemoka jų formuluoti. Kalbant apie balsą, nemažai žmonių kalba į vidų, ne į išorę. Jie turi ką pasakyti, bet tai lieka viduje. Tai intravertiškas kalbėjimas.

Reikia neapsiriboti sofa, televizoriumi, darbu ir namais. Reikia peržengti saugumo zoną, nes tik taip susidursi su savimi, taip galima augti.

– Kodėl kai kalbame, mūsų negirdi?

– Gal kreipiame į šį dalyką per mažai dėmesio. Visą gyvenimą judame, kalbame apie kūną, raumenis ir pan. Yra daug informacijos apie sportą, estetinius dalykus. Tačiau informacijos apie balsą ir kalbėjimo aparatą trūksta.

Tik dabar atsiranda poreikis, yra šio dalyko dėstytojų, atkreipiamas dėmesys. Jei mes norime gyventi geresnėje Lietuvoje, turime lavinti savo kalbą, reikšti savo mintis. Svarbu mokėti išreikšti save.

Žmogaus gali būti taip nemalonu klausytis, kad net negirdi, ką jis sako. Jo balsas trukdo išgirsti informaciją. Žinoma, kai žmogus kalba, svarbiausia turinys. Tačiau tam, kad gerai perteiktum turinį, reikia padirbėti.

Kartais žmonės nepabaigia minčių, juos valdo emocijos, kurios trukdo kalbėti. Ne tik klausytojas, bet ir kalbantysis pasimeta. Tai labai žmogiška ir natūralu. Emocijos yra mūsų gyvenimo dalis. Žmogui, kurio profesija susijusi su viešuoju kalbėjimu, reikia išmokti valdyti save. Reikia pažinti save, padaryti akistatą. Kartais tai užtrunka, bet žinant savo minusus ir pliusus, reakcijas į įvairias gyvenimo situacijas, galima sugebėti visa tai valdyti.

– Norint mokėti išreikšti save, reikia save pažinti. Kalbant apie išorines išraiškos priemones, kaip pagerinti įgūdžius?

– Išoriniai dalykai susiję su psichologiniais dalykais. Manau, kad kuo įdomiau žmogus gyvena, tuo įdomiau jis kalba. Kalbu ir apie norą įdomiai gyventi. Reikia neapsiriboti sofa, televizoriumi, darbu ir namais. Reikia peržengti saugumo zoną, nes tik taip susidursi su savimi, taip galima augti.

Lygiai taip pat ir fiziniai dalykai – tam tikros mankštos, pratimai, kurie yra reikalingi mūsų kalbėjimo aparatui, balsui. Nėra taip, kad mums duotas balsas ir nieko su juo nebegalime padaryti. Kalbėjimo aparatas yra raumenys. Galime spręsti, ar mūsų kūnas bus sportiškas, lankstus, ar sustabarėjęs.

Tai galime daryti ir su kalbėjimo aparatu. Yra mankštos, kvėpavimo pratimai. Tačiau nereikia įsivaizduoti, kad ateisite į seminarą, pasiskaitysite internete ir tai pavyks. Tai kasdienis darbas. Į sporto klubą juk neužtenka ateiti vieną dieną.

Norint nebijoti reikšti savo minčių, iš pradžių reikia tai daryti saugioje zonoje – su draugais, vaikais, tėvais. Jei žmogus intravertiškas, jam bus sunku išeiti į viešumą ir laisvai kalbėti. Pamatytas filmas sukelia tam tikrų minčių, tad kalbėkite apie jį su savo vyru, žmona, draugėmis kavinėje ir pan. Jei perskaitėte kokį įdomų straipsnį, pasidalinkite. Patys girdėsite, kaip jums sekasi formuoti ir reikšti tai, kas jūsų mintyse.

– Technika svarbu, bet klausant jūsų, susidaro įspūdis, kad reikia pradėti ne nuo to.

– Praktika yra svarbu. Aš tikiu praktika, bet kiekviena praktika paremta teorija. Kai buvau neseniai tapusi dėstytoja, būdavo nesaugu ir nejauku. Kildavo mintys, ar tikrai esu verta stovėti prieš auditoriją. Viską aiškindavau moksliškai, bet pastebėdavau, kad žmonės tik dar labiau įsitempia.

Dabar mano mokymo principas paremtas žaidimu. Gyvenime taip pat į daug ką reikia žiūrėti kaip į žaidimą, eksperimentuoti. Klaida, jei žmonės eina į pokalbį arba ko nors pristatymą, kalba prieš auditoriją ir labai viską sureikšmina. Seminaruose manęs klausia, ką daryti, nes tai gyvybės ir mirties klausimas. Pirmiausia, nereikia galvoti, kad tai gyvybės ir mirties klausimas. 90 proc. jis toks nėra.

Kai ką nors sureikšminame, įsitempiame, tada mums tikrai baisu prasižioti. Tuomet tikrinamas kiekvienas žodis. Tai niekaip nesusiję su laisvu kalbėjimu, bendravimu, dialogu. Visada turi būti dialogas. Nereikia galvoti apie save, reikia galvoti apie žmones, kuriems norisi kažką pasakyti.

Viena pagrindinių problemų yra tai, kad bijome padaryti klaidą, bet turime neadekvačių iliuzijų. Tai du kontrastai, esantys mumyse. Norime tobulai pasirodyti ir nesuklysti. Tačiau kaip tai gali būti gyva ir laisva? Nereikia bijoti būti nevykėliais. Padaryti klaidą nėra baisu.

Kartais net siūlau žmonėms padaryti klaidą ir pamatyti, kad tai nėra baisu. Žmonės sako, kad nuo įtampos jie pamiršta tekstą, informaciją. Ką tuomet daryti? Reikia eiti prieš auditoriją ir pasakyti – aš pamiršau, ką norėjau pasakyti. Ir keli žmonės jums tai tikrai primins. Įdomus procesas vyksta toliau – tie žmonės, kurie jums priminė informaciją, labiau jūsų klausysis. Kiti taip pat, nes galvos, kad reikės jų pagalvos. Taip tampate bendrininkais.

– Patariate tiesiog būti savimi?

– Taip, reikia nebijoti būti savimi. Tačiau tuomet reikia žinoti, koks esi. Žmogui trukdo tai, ko kitas net nemato. Mes visi turime kompleksų, bet, juos išmanydami, galime sumažinti ir pakeisti pliusais, valdyti save.

– Paminėjote žodį „valdyti“. Yra daug įvairių mokymų apie tai, kaip valdyti auditoriją ir pan. Ką manote apie tokius mokymus?

– Tai sudėtingas dalykas – prisiskaitome daug informacijos, pamatome, kiek nemokame ir nežinome, tuomet tai kelia baimę. Geriau paskaičius patarimą imti ir praktiškai jį panaudoti. Viską iš karto siūlau bandyti praktiškai, čia ir dabar.

Ne viskas mums tinka, labai reikia atsirinkti. Jei žmogus jautrus, intravertiškas, jam netinka dalykai, ateinantys iš Amerikos mokyklų – to superšaunuolio, aktyvaus ir ekspresyvaus įvaizdis. Labai atsargiai žiūriu į tokius superšaunuolius. Hiperaktyvus, per garsiai kalbantis žmogus yra toks pat nepriimtinas, kaip ir be galo tylus. Turi būti pusiausvyra. Kokia auditorija, taip garsiai ir kalbi. Kiek žmonių, tiek energijos reikia tam atiduoti. Neužtenka skaityti knygų, reikia daryti, rizikuoti. Jei šiandien nepasiseks, kitą kartą galima pabandyti kitaip.

„Kalbėsime apie meną, tarybinę bohemą, apie tetą Aldutę Liobytę ir žmones šalia jos, apie gyvenimo prasmę, laimę, meilę ir kitus žmogui ne mažiau svarbius dalykus. Paskanausime „Torto“ (2009) – pirmosios M.Vilučio tekstų knygos, paskui pereisime prie pagrindinio patiekalo – „Sriubos“ (2014) – esė rinkinio. Tai bus ne tėvo ir dukros dialogas, o jų pokalbis, diskusija su klaipėdiečiais meno gerbėjais ir gyvenimo tiesų ieškotojais. Kviečiame ateiti“, – intrigavo organizatoriai.

M.Vilutis – dailininkas grafikas, nuo 1981 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Serigrafijos pradininkas Lietuvoje. Yra sukūręs ekslibrisų, plakatų, iliustracijų knygoms, mažosios skulptūros darbų. 1989–2007 m. dėstė Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedroje, jam suteiktas profesoriaus vardas. Dailininko kūryba įvertinta Lietuvoje bei užsienyje. Rašo straipsnius periodikai, išleido knygas „Sriuba“ (2014), „Tortas“ (2009), kartu su Antanu A.Jonynu – „Paskutinės dienos Itakėje“ (2007). 2004 m. už šilkografijų ciklus, originalias ir estetiškai veiksmingas formas-ženklus, prasminių situacijų raiškumą apdovanotas Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija.

„Aš. Nežinau, kas yra aš. Gimiau-mirsiu. Šitą žinau. Ir viskas. Brūkšnys tarp „gimiau“ ir „mirsiu“ yra tai, ką vadinu gyvenimu. Kas yra gyvenimas, nežinau. Mano galva sveria 4 kg. 350 g. Praėjusiame gyvenime buvau urvinis žmogus. Tuo neleidžia abejoti mano išvaizda ir manieros. Subtilybės man svetimos. Esu barbaras, mėsėdis, mėgstu barbarišką puošnumą, pompastiką, pigius efektus, pigų populiarumą ir aplodismentus. Paveikslėlius paišau pagal savo paveikslą ir panašumą, ir tokius juos paišyti man labai gera. Gražius ir tuščius kaip svajonės. Galbūt Dievas mane ir sukūrė tokiems paveikslėliams paišyti ir juos paišydamas vykdau Jo valią.“ (M.Vilutis. Tortas. 2009.)

„Gimiau Žvėryne 1944 metais. Žvėrynas-tai ne zoologijos sodas, tai Vilniaus rajonas. Buvau vaikas. Paišiau paveikslėlius, vėliau buvau menininkas girtuoklis, nepripažintas genijus. Tada nupaišiau geriausius savo paveikslus. Paskui buvau pripažintas dailininkas, bet jau nebe genijus.“ (M.Vilutis. Sriuba. 2014.)

Susitikimas su M.Vilučiu vyks spalio 19 d. 17.30 val. Klaipėdos meno bibliotekoje (J.Janonio g. 9).