Kratosi garbės

Prieš eidama susitikti su fotografijos grandais Romualdu Požerskiu ir Aleksandru Macijausku internete bandžiau surinkti kiek įmanoma daugiau informacijos apie Kauno fotografijos galeriją.

Radau labai mažai, nors žinojau, kad ši vieta unikali savo ilgaamžiškumu ir veikla. Panašios galerijos neturi nė viena kaimyninė šalis. Todėl pokalbio pradžioje gręžiausi į A.Macijauską – galerijos krikštatėvį, arba, kaip sakė prie durų mane pasitikusi mergina, žmogų, be kurio šios vietos veikiausiai nebūtų buvę.

"Iškart noriu pasakyti, kad taip nėra", – gana kategoriškai rėžė A.Macijauskas.

Savo vaidmens galerijos atsiradimo istorijoje jis nenuneigė, tačiau patikino, kad laurų vainikus už nuopelnus reikia kabinti architektui, restauratoriui Žibartui Simonaičiui ir fotografui Viliui Jasinevičiui. Miesto komunistų partijos pirmajam sekretoriui Vladislovui Mikučiauskui pasišovus restauruoti Senamiestį ir pavadinti jį mūzų rajonu, dalį pastato Vilniaus gatvėje jiedu pasiūlė skirti fotografijai. Įsikurti šalia buvo pakviesti ir kino mėgėjai, tačiau pastarieji išsigando, kad tai jiems per brangiai atsieis.

"Prieš pradėdamas, tik trumpai paminėsiu, kad šie metai – jubiliejiniai. Prieš 180 metų išrasta fotografija, prieš 50 metų įsteigta Fotografijos draugija, o mes iš klubinės fotografijos perėjome į profesionalią. Prieš 45 metus savo veiklą aktyviai pradėjo Kauno skyrius, kuriame pradėjau dirbti 1975-aisiais", – datų virtinę R.Požerskis pabaigė garbingu keturiasdešimtmečiu. 1979-aisiais čia duris atvėrė iki šiol didžiausia šalyje fotografijos galerija.

"Šis kampas miestui istoriškai svarbiausias. Kelias Varšuva–Peterburgas ir Klaipėda–Vilnius. Vienoje pusėje rotušė, kitoje – Arkikatedra bazilika, vienoje – paštas, kitoje –  pirklio namai. Juose ir įsikūrė fotografijos galerija – šalia savo mokytojo įsitaisęs R.Požerskis lenkėsi žmonėms, tinkamu laiku atsiradusiems tinkamoje vietoje.

Prižiūrėjo darbus

"Štai kaip viskas atrodė 1975-aisiais", – nešiojamąjį kompiuterį atgręžė Nacionalinės kultūros laureatas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius R.Požerskis, tais pačiais metais prisijungęs prie Kauno skyriaus.

Prieš 44 metus laipiodamas stogais ir medžiodamas geresnius kadrus iš aukštai, jis žinojo, kad pastate, pažymėtu Vilniaus gatvės 2-uoju numeriu, netrukus bursis fotografai. Beliko tik išlaukti. Pastato restauracija, fotomenininkų skaičiavimais, truko bemaž penkerius metus, o darbai atsiėjo apie apie 1 mln. rublių. Pavertus eurais – keturis kartus tiek.

"Pagal Kremliaus įsakymus, kultūrinius pastatus buvo galima statyti už sumą, neviršijančią milijono, todėl buvo atlikta šiokia tokia rokiruotė", – su šypsena kalbėjo A.Macijauskas, kuriam šiame etape buvo patikėtas darbų prižiūrėtojo vaidmuo. Tai jis darė drauge su R.Požerskiu. Kartą per savaitę, dažniausiai pirmadieniais, pakaitomis fotomenininkai eidavo į vadinamuosius gamybinius susirinkimus.

"Pagrindinis nuomininkas privalėjo dalyvauti komisijoje ir prižiūrėti darbus. Kai ką pavyko sužiūrėti, kai ko – ne", –  atsiduso A.Macijauskas.

Elektros montavimo darbus fotografas gerai išmanė,  santechnikos – ne. Prašovė jis ir dėl grindų – užliejus kaimynams iš viršaus, medines parketlentes teko lupti ir mesti lauk, o po kojomis kloti betoną.

Žinojau, kad, atvežęs darbus į Kauną, rizikavau išlėkti iš darbo.

Patys sunkiausi buvo paskutiniai du mėnesiai, kai po baigiamųjų darbų galerijos erdvėse miegui belikdavo vos kelios valandos.

Kitądien užsėmė grindis

"1979 m. balandžio 6 d. – Kauno fotografijos galerijos atidarymas. Dabar dirbame, žudomės, bet viską nuveiksime iki pergalingos pabaigos. Turėsime Tarybų Sąjungoje geriausius fotografinius rūmus", – paskaitęs įrašą iš savo dienoraščio, R.Požerskis atvertė nuotrauką, šlovinančią atidarymo akimirką.

Susirinkusiųjų minioje matyti garsūs politikai, fotografai, žurnalistas iš Maskvos. Ant sienų – Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininko Antano Sutkaus darbai, kuriuos jau kitą rytą, pasiraitojęs kelnes, nuo vandens vadavo R.Požerskis.

Kitą dieną po atidarymo rūsius užsėmė, o R.Požerskis gelbėjo A.Sutkaus darbus.

"Kol mes "Trijose mergelėse" baliavojome iš džiaugsmo, sprogo šalia restorano "Gildijos" siurblys ir užliejo keturias sales, esančias rūsiuose", – erdvėse, kuriose anksčiau buvo eksponuojamos drąsesnės parodos, anot A.Macijausko, dabar įsikūrę nuomininkai. Fotomenininkų darbai puošia pirmojo aukšto salę, į kurią galima patekti iš Vilniaus gatvės. Anksčiau įėjimas buvo per kitas patalpas.

"Ten prie durų buvo drabužinė. Vėliau – kavinė", – ranka lauko durų link mojo buvęs Lietuvos fotografijos meno draugijos Kauno skyriaus atsakingasis sekretorius ir ilgametis Kauno skyriaus pirmininkas A.Macijauskas, o tada dėbtelėjo į baltas galerijos sienas. Pokyčiai jam ne prie širdies. Prieš kelias dešimtis metų lubas ir grindis puošęs medis jam esą kur kas labiau patiko ir Senamiesčio fone labiau tiko.

"Čia tik mano nuomonė. Jaunimo akys dabar kitaip mato", – šyptelėjo daugelio parodų kuratorius ir leidinių sudarytojas.

Lankėsi geriausieji

Fotografijos galerijoje kasmet buvo organizuojama apie 20 parodų, o savo darbus čia eksponavo ne tik Lietuvos geriausieji, bet ir fotomenininkai iš kitų Europos šalių: žymus XX a. fotografas ir moderniosios fotožurnalistikos kūrėjas Henri Cartier-Bressonas, avangardinis tapytojas, skulptorius, baldų ir teatro dizaineris, konstruktyvizmo meno srovės atstovas Aleksandras Rodčenka ar vienas garsiausių XX a. prancūzų fotografas ir tapytojas Jacques-Henri Lartigue.

Šiose erdvėse vyko atsisveikinimas su kolegos ir bičiulio Virgilijaus Šontos palaikais, jubiliejinės galerijos šventės, išprotėjusios fotografijos atidarymas su nuogaliais ir begalė kitų drąsių renginių. 1988-aisiais, per Vasario 16-osios šventę, sovietiniai saugumiečiai Kauno fotografijos galerijoje trumpam net įrengė savo štabą, o A.Macijauską išprašė iš jo kabineto.

"Kad čia įvyko pirmoji mano paroda?" – R.Požerskis mintimis persikėlė į 1984-uosius.

Tąkart sienas fotomenininkas nusagstė kone dviem šimtais retrospektyvinių nuotraukų. Kiek parodų būta vėliau? Žinomas kaunietis jų esą niekada neskaičiavo, bet vienos pamiršti negali iki šiol – "Žalgirio vyrai", eksponuota 1987 m. Senamiestyje nusidriekusi erdvė netirpo kelias valandas, o žmonių neatbaidė nei mokamas įėjimas, nei šaltukas, kaustęs jų rankas ir kojas. Tiesa, buvo viena paroda, kuriai nebuvo lemta išvysti dienos šviesą – archyvuose perfotografuotas su bičiuliais vyną gurkšnojantis Maironis, Kauno universitetų ar nepriklausomos Lietuvos švenčių vaizdai neįveikė ideologinės komisijos cenzūros.

Iš Vilniaus į Kauną

"Vilniuje cenzūra buvo griežtesnė", – A.Macijauskas neslėpė, kad nuotraukos, kurių nepamatydavo sostinės gyventojai, neretai iškeliaudavo į Kauną. To nežinodavo net ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas.

Antai, meno tarybos narių sprendimu, paroda iš tuometės Vokietijos Demokratinės Respublikos Vilniuje nebuvo iškabinta, o kauniečiai galėjo pažiopsoti ne tik į moterų, bet ir į nuogas vyrų sėdynes.

"Ši paroda buvo drąsi. Joje buvo rodomi gimdymai, gražūs moterų ir vyrų aktai. Žinoma, buvo ir nuotraukų su darbininkais. Žinojau, kad, atvežęs darbus į Kauną, rizikavau išlėkti iš darbo, – Nepaisant likimo, pastatyto ant kortos, Kauno skyriaus vadovas avantiūrai pasidavė, o vėliau su smalsumu stebėjo lankytojų reakcijas. Smagiausia esą būdavo žiūrėti į jaunas merginas – kol salėje būdavo vienos, jos atidžiai nagrinėdavo aktus, bet vos tik pajutusios artėjant kitus lankytojus, nuo vyrų aktų skuosdavo tekinos. Su šia paroda būta ir daugiau kuriozų.

"Tuomečiai Kremliaus veikėjai vasarodavo Palangoje arba Nidoje, o grįždami namo neretai užsukdavo į Kauną. Skambina man vieną dieną V.Mikučiauskas ir sako, kad netrukus jis į galeriją užsuks su keliais svečiais", – nutirpęs iš baimės, A.Macijauskas tąkart įdėmiai sekė po salę besiblaškančių minėtų veikėjų veidus. Pastarieji nosis ėmė raukyti vos tik pamatę plikas moteris, o kai prieš akis išvydo nuogais pasturgaliais vyrus – sustingo.

Tąkart situaciją užglostė V.Mikučiauskas – sukrėstiems svečiams jis demonstravo savo išprusimą ir priminė garsiausius pasaulio dailininkus, tapiusius nuogus žmones.

"Kitą dieną laukiu skambučio, kad dėčiausi daiktus ir eičiau iš smėlio dėžės. Mano nuostabai, niekas neskambino", – V.Mikučiausko priekaištų už išsišokimą jis esą nesulaukė nei kitą, nei dar kitą savaitę.

Piktinosi dorovingosios

Fotomenininkai neslėpė, kad daugiausia problemų per visus tuos metus būta dėl aktų nuotraukų. Apsinuoginusių moterų atvaizdai bene labiausiai kliuvo dorovingoms miestietėms. A.Macijausko vadinamosios davatkos kruvinomis rankomis daužė ne tik eksponatus, bet ir lauke stovinčią skelbimų lentą. Sugijus kumščiams samdė vietos girtuoklėlius, kad šie niokotų fotografijos galerijos turtą.

"Dabar skelbimų lenta – iš neperšaunamo stiklo. Fotografas Algimantas Aleksandravičius jį užsakė Panevėžio stiklo fabrike, kuris, matyt, dirbo su karine technika", – A.Macijauskas tęsė pikantišką nuogalių ir kovos su įkyruolėmis temą.

Jaunystėje A.Macijauskas buvo drąsus ne tik nuotraukomis, bet ir poelgiais.

Nusprendęs feministes aktyvistes darsyk paerzinti, A.Macijauskas į galeriją įsileido erotinių muliažų parodą. Vylėsi audringos pastarųjų reakcijos, tačiau jos taip ir nesulaukė.

"Kaip ranga nuėmė. Dingo davatkos", – jį papildė R.Požerskis. Veikiausiai dėl to, 2009 m. jam iškabinus parodą "Degantis žmogus", kurioje nestigo nuogo kūno, pirštais nuotraukų niekas nebadė ir akių iš gėdos nesidangstė. Priešingai, pasižiūrėti amerikietiškų atlaidų, kaip juos pristatė autorius, žmonės į galeriją plūdo tiesiai iš bažnyčios.

"Vienas vyras po salę vaikščiojo su maldaknyge, o išeidamas apie parodą žadėjo papasakoti fotografija besidominčiai dukrai", – R.Požerskis negalėjo įsivaizduoti, kokia nuotrauka dabar galėtų nustebinti arba šokiruoti visko mačiusi ir laisvai mąstantį žmogų.

"Sveiki, maestro", – pasisveikinome su A.Macijausku, kai jis mus pasitiko didelio savo namo vestibiulyje. "Ar lengvai radote? – paklausė. – Persikėliau iš Žaliakalnio į Aleksotą, pagaliau turiu normalų darbo kambarį, bet kai reikia mane surasti, daug kas klaidžioja."

"O Dieve, čia Macijauskas!" – mums kopiant laiptais į antrą aukštą, kuriame įkurtas fotomenininko kabinetas, kuždėjo Akvilė (nuotraukų autorė Akvilė Snarskienė – red. past.). Taip, mums kelią rodė tikrai jis, Nacionalinės premijos laureatas, vadinamas ne vienos kartos mokytoju, Lietuvos fotografijos aukso fondo grynuoliu.

Susitarėme, kad kalbėsime ne apie jo fotografiją, nes apie ją jau tiek prikalbėta ir prirašyta, kad vargu ar yra kur įsiterpti. "Jums įdomu, ką aš galvoju apie gyvenimą? – šyptelėjo A.Macijauskas. – Gerai galvoju. Gyvenimas yra įdomus."

Apie susitikimus

"Mano darbo stažas – per 50 metų. Aš kvailiojau – dainavau, šokau, rašiau prastus eilėraščius, fotografavau, bet dirbau nuo šešiolikos metų. Dirbau ir spaudoje, buvau fotokorespondentas, rašiau trumpus tekstukus. Sutikau fantastiškų žmonių. Dramaturgas Grušas, pavyzdžiui. Atėjau išsigandęs, kaip čia su juo reikės bendrauti, o jis: sėsk, išgerk konjako. Paskui aš jį fotografavau, padariau nuotraukų, išėjo "Kultūros baruose", paskui jos buvo eksponuojamos parodose.

Arba dailininkas Šimonis. Ateinu aš pas jį, sėdi toks liūdnas. Sako: "Koks baisus laikas ta senatvė. Nieko negaliu sugalvoti. O šeima reikalauja pinigų, turiu uždirbti." Jis buvo nutapęs tą savo įžymiąją "Lietuvaitę", tai ir vienaip ją pertapo, ir kitaip. Nieko naujo nesugalvoja. Verkia. Dabar aš jau supratau tą jausmą. Kai jaunas, atrodo, turi labai daug laiko ir neišmatuojamas jėgų atsargas. O paskui..."

Apie sėkmę

"Man pasisekė. Taip, gyvenime man tikrai pasisekė. Turiu du vaikus, abu normalūs. Nė vienas nesėdėjo kalėjime. Nors ką gali žinoti, juk sako, ubago lazdos ir tiurmos neišsižadėk... Ir dar kažko? Pamiršau. A, ligos. Taip. Ligos."

Apie permainas

"Viskas taip keičiasi. Juk pamenu, kad Kaunas buvo didelis kaimas, kauniečiai kiaules laikydavo. Dainavos rajonas, kur gimiau, buvo pievos ir balos. Žmonės ten augino triušius.

Kartais naktimis, mes, vaikigaliai, užimdavome eilę prie duonos parduotuvės. Kad tėvai pamiegotų. Paskui jie ryte ateidavo ir stodavo į tą eilę. O mes ką, užimdavome eilę ir eidavome sandėlių plėšti.

Kai palyginu savo vaikystę su dabartinių vaikų, su savo anūkės..."

Apie prisitaikėliškumą

"Pirma mano mašina buvo zaporožietis. Na, kaip iš to anekdoto: "Ko toks sulinkęs, persikreipęs? Zaporožietyje sėdėjau". Paskui  nusipirkau žigulius. Jau dirbau redakcijoje, viskam būdavo eilės, profsąjunga, partijos komitetas svarstydavo, leisti tau nusipirkti mašiną ar neleisti, nesvarbu, kad pinigų turėjai.

Žurnalistams šia prasme buvo lengviau. Taip, egzistavo cenzūra, bet valdžia jų truputį prisibijodavo.

Man dabar keista – jauni žmonės valdžioje, keturiasdešimtmečiai, nori cenzūros!

Kiek mumyse noro įtikti, patikti, kiek prisitaikėliškumo, davatkiškumo!

Taip, būdavo Maskva, bet mes kartais patys sau kiaušinius išsipjaudavome. Prisimenu, Maskvoje – paroda, apie 500 fotografijų iš Lietuvos, tarp jų Rimanto Dichavičiaus "Žiedai tarp žiedų". Pakabinome. Po kurio laiko man skambutis iš Vilniaus: nuimti Dichavičių. Nukabinome. Kitą dieną ateina du vyrai, jauni, rusai. Sako, vakar čia kabėjo darbai, Dichavičiaus, juose merginos, kodėl jų nebėra? Sakau, mums liepė nukabinti. Taip, dar paskambinau į Lietuvą Sutkui, jis sako, supranti, įsakymas, griežtas, nukabinti. Tai tie vyrai, matyt, patys paskambino į Vilnių, kažką ten paaiškino, mums liepė vėl pakabinti tuos aktus. Visą naktį kabinome Dichavičių atgal.

Kiek mumyse noro įtikti, patikti, kiek prisitaikėliškumo, davatkiškumo!"

Apie tango

"Su Edmundu Kolevaičiu darome knygą apie tango. Aš pasiūliau – kadangi tango yra šokis, kurį šoka ir dideli, ir maži, ir neįgalieji, ir tas šokis liudija apie meilę, kuri nė vieno neaplenkia ir lydi nuo gimimo iki mirties, tai galima tą dalyką, to šokio esmę perteikti per žmogaus vidų, per emociją, prisilietimus.

Ispanijoje šoka tango gatvėje, pro šalį eina žmonės, stumia vežimėlius su vaikais. Kokios tų vaikų veido išraiškos, kaip jie stebi šokėjus! Tai viską paiškina."

Apie laidotuves

"Mano fotografijų ciklas "Turgūs" – važiuodavau fotografuoti su šeima, su žmona ir vaikais. Nuvažiuojame į kokį miestelį, vaikai dar miega, aš kelias valandas dirbu, paskui – į mašiną ir važiuojame vis kitu maršrutu. Su vaikais įvairiose Lietuvos vietose lankydavau bažnyčias ir kapines. Turiu tokią mintį – fotografijose, kurios pritvirtintos ant antkapių, gyvena žmonių sielos. Jos stebi mus.

Šiaip aš esu fotogravavęs laidotuvių, šermenų, nors ne bet kam, tik giminėms ir draugams, kai paprašydavo. Man svarbus tas momentas – atsisveikinimas, išlydėjimas iš šio gyvenimo. Gimimas ir mirtis – tie du dalykai man visada buvo esminiai.

Antanas Sutkus Vilniuje turėjo draugų kaip šunų, bet savo mamos išėjimą pakvietė fotografuoti mane. Santariškėse, ligoninėje. Paskui – laidotuvės.

Jos, laidotuvės, yra visas gyvenimas. Sielvartas, ašaros. O šalia, žiūrėk, paukštelis čiulba."

Apie lavinimą

"35 metus buvau Kauno fotografų vadas. Dabar mano karta, tie, kuriems 70–80 metų, krenta labai sparčiai. Jau laikas. Knygas dedikuoju išėjusiems Kauno fotografams. Bet ateina nauji.

Įsteigiau fotografijos mokyklėlę, ją gal 660 vaikų lankė. Nesu toks naivus, kad iš visų daryčiau menininkus. Bet kad vaikai susipažintų su menu, taip, šito visada norėjau. Kad geriau suvoktų pasaulį ir pradėtų mąstyti. Nes menas lavina ne tik estetikos pojūtį, bet ir protą. Todėl norėjau, kad ir mano vaikai lavintųsi mene.

Dukrą leidome į baletą, jai puikiai sekėsi, ilgakojė, bet išsinarino kaulą ir pasuko į dailę. Dabar su ja, dailininke, kartu darome knygas. Sūnus tai į sportą buvo linkęs, balinių šokių nenorėjo, sakė, ką aš ten su mergom šoksiu.

O aš jaunystėje labai mėgau šokius. Eidavau kiekvieną savaitę, nepraleisdavau. Nuo šešiolikos metų į šokius laksčiau. Jie Kaune vykdavo kiekvienoje stambesnėje gamykloje – F.Dzeržinskio, "Inkare", "Spartake", kitose, visur."

Apie netikėtumus

"Trejus metus nefotografuoju, darau knygas. Tai keistas, naujas darbas. Paskutinis tragiškai baigėsi. Va, matote tą knygą – "Ozava"? Tai apie jį, labai garsų japonų fotomenininką, jis pas mus ne kartą buvo rodytas ir pats rodė mūsiškius Japonijoje – Požerskį, Rakauską, Sutkų.

Taigi padariau knygą apie jį, ne aš vienas, visa komanda dirbome, viskas jau sumaketuota, padaryta. Ir – Ozawa numirė. Ir pinigai liko nepervesti. Aš net honorarų neturėjau už ką sumokėti.

Apie autoportretus

Čia aš, mano paties fotografija, kai man buvo 70. Ant kaklaraiščio sukabinti visi mano apdovanojimai. Ir kiaušinių lukštai, nes jau ko ko, bet kiaušinių per gyvenimą aš pridaužiau labai daug.

O, čia vėl mano autoportretas. Toks amžinai nepatenkintas veidas. Kodėl tiek tų autoportretų? Žinote, kaip fotografams su tais autoportretais? Fotografuoji, fotografuoji, žiūri, kad juosta baigiasi, liko keli kadrai, gal net vienas, tai ir darai autoportretą. Kad naują juostą galėtum įsidėti."

Apie meilę

"Kas man yra gražu ir negražu? Tai visuomenės susitarimo reikalas, visi tie gražumai. Įvairios visuomenės turi skirtingus požiūrius. Vienu metu buvo garbinamos Rubenso moterys, visi aktai buvo vien storulių. Paskui – Twiggy mada – liesos, plonos, minimalistinės. Bet ir tai praėjo, kaip ir Rubensas. Va, Japonija, kur, atrodo, visada buvo gražios tik smulkios, trapios moterys. Prisimenu, sustojome Kiote, prie mūsų grupės priėjo moteris, atrodo, kažkokia prekybininkė, – aukšta ir labai stambi japonė. Toks japonas, mažas, liesutis, iš apačios į ją žiūri ir sako: "Mokėsiu už naktį, kiek tik paprašysi!" Tiek jis norėjo su ja pasimylėti. Taigi grožis jau toks dalykas.

Man niekada nebuvo gražu ir negražu. Man tik įdomu arba ne.

Man niekada nebuvo gražu ir negražu. Man tik įdomu arba ne. Aš vedžiau 21 metų, su žmona pragyvenome daugiau kaip 50 metų, suprantu, absurdas kažkoks – menininkas ir neišsiskyręs. Bet, matyt, buvo įdomu? Man gražios yra įdomios moterys, visada taip buvo, ir jaunystėje. Palydi po šokių merginą, plepi su ja, kuri istorijas, kad esi arkliavagis ar panašiai, kad intriguojančiai atrodytum, bet tau su ja neįdomu, nors tu ką. Ir viskas. Išvaizda tada jau nieko nepakeis.

Būsimoji žmona? Žinoma, kad ji man buvo įdomi, kitaip nebūčiau vedęs. Susipažinome, aišku, šokiuose, ji turėjo didelį pasisekimą. Taip, ir tai buvo įdomu – reikėjo ją užkariauti. Ji iš kaimo, baigė medicinos mokyklą, dirbo Pažaislyje. Žinojote, kad Pažaislyje buvo psichiatrijos ligoninė?

Aš negaliu apibūdinti, kas yra meilė moteriai, iš ko ji susideda. Tai pajunti kažkur pasąmonėje, ir tiek, nėra kaip paaiškinti. Čia gal reikia mokslinę studiją atlikti, bet ji nebūtų tiksli. Nėra paaiškinimo, dėl ko myli."

Apie kūną

– Ar tiesa, kad visi fotografai – mergišiai?

– Klausykit, kai išgirstu tą "visi", iškart pasišiaušiu. "Visos jos tokios", "visi jie kuiliai"... Visada yra kitokių, visada! Beje, tie kitokie ir stumia pasaulį į priekį, jei ne jie, tebesėdėtume olose ir vaikytume šernus.

– Bet jūsų aktai...

– Oi, baikit. Aktai. Žinote, ką aš apie tai galvoju? Aprašiau savo knygoje "Gyventi". Nėra nė vienos kūno dalies, kurią reikėtų smerkti. Dievas nekūrė netobulų, gėdingų dalykų. Kai mes pasiligojame, visos mūsų kūno dalys pasidaro šventos. Tada suprantame, kad viskas kūne yra tikslinga, reikalinga, svarbu. Mes tik prisimąstome, kad čia nuogas kūnas, pornografija, nemoralu, gėdinga. Kai susergi, viskas tampa ir labai brangu, ir nesmerktina. Tik tegu veikia tas kūnas ir visos jo dalys. O apie mano aktus tai taip, visaip kalbėjo. Vadino drastiškais. Čia, Lietuvoje, kai kurių net neeksponavau, nebent Varšuvoje. Cha, sako – postmodernizmas. Mes iki modernizmo dar nepriaugome.

Apie kančią

"Na, kai sakė, kad mano kūryba – tai humanizmas kraujyje ir mėšle, tai gal ir tiesa. Humanizmas kartais yra matyti, suvokti kančią. Žmogaus kančia iš esmės, kai tu negauni, ko nori. Visi mes norime daugiau, negu esame verti, negu galime. Gyvūnų kančia kitokia. Gyventi nori ir vabalas, ir paukštis, bet ir jų gyvenime būna visko.

Dariau knygą apie veterinariją. "Gyventi". Su veterinarais važiuodavome kastruoti arklių. Tai buvo sukrečiančios patirtys. Mačiau, kaip ant viso lauko verkė iškastruotas arklys. Aprašiau tai."

Apie kalėjimą ir eiles

"Aš – Kauno gatvių vaikas, pažinojau spekuliantus, mėgau nešvankius eilėraščius. Būdavo, dar mažą pastato mane spekuliantai ant stalo tarp butelių, turiu deklamuoti "Sėdi Hitleris mėšlyne, renka utėles iš klyno". Už tai gaudavau honorarą ir jį parnešdavau namo, mamai ir broliui. O mokykloje dalyvaudavau skaitovų konkursuose, du kartus tapau nugalėtoju. Vaidinau dramos būrelyje. Paskui atsidūriau kalėjime. Už muštynes.

Buvo gal 1955-ieji? Priklausiau Laisvės alėjos gaujai. Mūsų komanda ėjo į "Inkarą" mušti Vilijampolės. Viskas vyko lauke, jie mus daužė čerpėmis. Iki šiol nežinau, už ką milicija suėmė mane – buvau vienas jauniausių, nieko, atrodė, nedariau išskirtinio. Na, kelnių klešnėje visada nešiodavausi peilį ar armatūros strypą, bet kad daugelis tada nešiodavosi. Kaip nesinešiosi? Žaliakalnio golubiatnikai (jie buvo žiauriausi) kelis mūsiškius papjovė.

Per tas muštynes prie "Inkaro" mane suėmė nepilnametį, o kai sukako aštuoniolika metų, iškart išvežė į Pravieniškes. Ten buvo ir choras, ir liaudies šokiai, tai kaipmat įsijungiau į tuos reikalus. Išmokau šokti vengrų čardašą, mus veždavo koncertuoti į kolūkius. Iš laikraščių pasidarydavome krūtis, sijonai ilgi, veidukai vaikiški, tai drąsiai atlikdavome moterų vaidmenis. Tik, kai šokant čardašą pasikeldavome sijonus, pasimatydavo plaukuotos kojos. Būdavo labai juokinga.

Gavau pusantrų, bet atsėdėjau tik 1,2 metų, nes gerai pasižymėjau darbe. Ir durpyne dirbome, ir betoną nešiojome kruvinomis rankomis. Galiu pasakyti tiems, kurie mano, kad kalėjime žmones perauklės. Ne, pats kalėjimas, sėdėjimas jame neperauklės. Mūsų kalėjimai nieko neišauklės, nieko nepataisys, nes kad žmonės pasitaisytų, reikia darbo. Tik tokia terapija, vienintelė.

Kai grįžau iš kalėjimo, gaujos nariai prašė manęs vėl prisijungti, bet aš atsakiau: "Ne." Jau geriau, nutariau, paną po paranke ir – į šokius.

Bet visą laiką man rūpėjo menas. Ir dabar. Nebūtinai fotografija. Kartais naktį atsibundu ir girdžiu eiles, pavyzdžiui, Aleksandro Puškino. Keistas dalykas ta senatvė. Gali pamiršti, ką šiandien valgei ar apsirengei, bet eilės atskrenda iš kažkur ir tu jas atsimeni!"

Apie kumščius

"Mano mama buvo labai tikinti. Ją ištrėmė į Sibirą, mus su broliu augino seneliai, išsivežė pas save iš Kauno į į Neveronis. Tėvas jau buvo sušaudytas per karą, jis mums paliko nemažai žemės Kaune.

Mamai su manim buvo sunku. Ji mane lupdavo, nuolat, nes aš visą laiką ką nors iškrėsdavau, ji tiesiog nesusitvarkydavo ir bijodavo dėl manęs. Kartais, mane pliekdama rykšte, ji verkdavo. Mano mama nugyveno ilgą gyvenimą, prieš dešimt metų mirė.

O brolis Algimantas buvo mano priešingybė. Jis mirė prieš pusantrų metų. Nuo vaikystės buvo toks rimtas, teigiamas. Aš – fantazierius, jis – matematikas. Va jis tai mane lupdavo!

O aš visam laikui supratau, kad savo egzistenciją reikia ginti, kartais kumščiais, kartais kitaip, bet privalai būti stiprus.

Kai man buvo šešiolika metų, labai sustiprėjau. Boksavausi. Mama buvo kažkur išvažiavusi, mes su broliu susibarėme ir susimušėme. Mušėmės virtuvėje, viską išdaužėme. Broliui užstačiau ant veido kelis fanarus, o jis turėjo pasimatymą, sako, aš neisiu, bet niekur neišeisi ir tu. Ir užrakino mane. Aš petimi išdaužiau virtuvės langą ir išėjau į šokius. Bet paskui, kai jau laukėme sugrįžtant mamos, turėjome langus sudėti, viską sutvarkyti. Susitaikėme. Daugiau brolis niekada prieš mane nepakėlė rankos. O aš visam laikui supratau, kad savo egzistenciją reikia ginti, kartais kumščiais, kartais kitaip, bet privalai būti stiprus.

Tas principas, kad reikia kovoti, vėliau man pravertė daug kur. Pavyzdžiui, kai reikėjo apginti Kauno fotografijos galeriją nuo privatizavimo. Daktarai, Senamiesčio grupė ją norėjo privatizuoti ir atidaryti dešrų krautuvę. Turėjau neleisti. Žaidžiau su jais, gėriau degtinę, žadėjau, tempiau gumą. Laikiausi, ir viskas. Kol "Valstybės žiniose" pasirodė pranešimas, kad kūrybinėms organizacijoms, kurios turi patalpų panaudos sutartis, tos patalpos perduodamos kaip nuosavybė."

Apie tragikomediją

"Į kūrybą, kaip ir į žmogaus gyvenimą, aš žiūriu kaip į tragikomediją, kurioje visada egzistuoja ir drama, ir juokas.

Iš rašytojų man labai patinka Gabrielis García Márquezas, apskritai Lotynų Amerikos rašytojai yra geri, bet Márquezas man – ypač. Jo kūryboje, kad ir romane "Šimtas metų vienatvės", gyvenimo komedija ir tragedija labai gražiai susipynusios. Toje knygoje šnekama apie rimtus ir skaudžius dalykus, bet štai epizodas, kai herojus padeda ant stalo savo vyrišką daiktą ir sako: su tokiu šešias moteris galiu patenkinti! O moterys meldžiasi už tą jo daiktą. Pralinksmino mane ta scena.

Kaip gali būti geras fotografas, jei esi drovus, susikaustęs? Kaip tu padarysi gerą žmogaus nuotrauką, jei tu to žmogaus bijai? Jei bijai savęs?"

Apie šuolį į plotį

"Auksinis mano kadras? Toks, kurio nepadariau ir jau niekada nepadarysiu. Aš jau trejus metus nefotografuoju. Fotografavimas reikalauja labai didelės įtampos. Fotografas kraunasi, kraunasi kaip akumuliatorius. Iki to fotoaparato mygtuko paspaudimo momento jis turi būti įsikrovęs. Kol nuspaudi, išgyveni didelę įtampą. Tai veikia. Mano širdis sušlubavo. Jau nepakeliu tokių krūvių.

Tai pajutau per uošvės laidotuves. Nuleido jos karstą, o ten toks Kaminskas – jis per kiekvienas laidotuves įlipa į duobę ir prieš leidžiant karstą atiduoda mirusiajam pagarbą. Aš norėjau tai įamžinti, praskyriau žmones, dar pamačiau antrą planą – vaikučio galvą tarp paminklų... Ir pajutau, kad nebeturiu jėgų nuspausti. Nuėjau į šalį. Pasėdėjau. Supratau, kad su tuo viskas.

Bet aš turiu tiek prifotografavęs, kad užtektų kelioms didelėms parodoms. Ir apie keliones, ir apie laidotuves, ir apie karvės sapnus.

Žinau, padarysiu dar vieną temą. Tai bus šuolis į plotį."

Nuo Kauno gatvių – iki pasaulinio garso

A.Macijauskas gimė 1938 m. Kaune. Motiną sovietinė valdžia ištrėmė į Sibirą, o sūnus augo pas senelius. 1962 m. baigė vidurinę mokyklą, 1973–1977 m. savarankiškai studijavo Vakarų filosofiją. 1967–1979 m. laikraščio "Vakarinės naujienos" fotografas. 1969 m. su kitais įsteigė Lietuvos fotografijos meno draugiją (nuo 1989 m. Lietuvos fotomenininkų sąjunga), 1973–1974 m. Lietuvos fotomenininkų draugijos atsakingasis sekretorius Vilniuje, nuo 1974 m. Lietuvos fotomenininkų draugijos atsakingasis sekretorius Kaune, nuo 1978 m. Kauno skyriaus pirmininkas. 1985 m. įkūrė Fotografijos klubą-mokyklą (dabar Kauno fotografijos meno mokykla). Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos galerijos "Fujifilm" direktorius.

Nuo 1990 m. jo iniciatyva rengiamos tarptautinės parodos "Gamta – visų namai".

Nuo 1965 m. dalyvauja fotografijos parodose. A.Macijausko fotografijos, be Lietuvos, eksponuotos Maskvoje, Paryžiuje, Arlyje, Varšuvoje, Briuselyje, Niujorke, Berlyne, Helsinkyje, Sankt Peterburge, Londone, Čikagoje, Tokijuje.

Jo kūrinių turi Šiaulių fotografijos muziejus, Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos fotomenininkų sąjunga, užsienio šalių muziejai.

Svarbiausios serijos: "Demonstracijos", 1965–2004 m., "Atsisveikinimas", nuo 1969 m., "Kaimo turguose", 1968–1987 m., "Lietuviškos vestuvės", 1970–1986 m., "Fotoanekdotai", nuo 1972 m., "Vasara", 1974–1984 m., "Veterinarijos klinikose", 1977–1987 m., "Atmintis", nuo 1980 m., "Išeinantys medžiai", nuo 1982 m.

Fotoalbumai: "Mano Lietuva, My Lithuania", 1991 m., "Kaimo turgūs", 1992 m., "Gyventi", 1997 m., "Fotografijų rinktinė", 2003 m., "Atmintis: kelias į tylą", 1965–2004, 2006 m., "Fotografijų rinktinė 2 d.", 2007 m.

A.Macijausko įvertinimai ir apdovanojimai

Nuo 1994 m. Tarptautinės fotografijos federacijos garbės menininkas fotografas.

1995 m. – Lietuvos nacionalinė premija.

1998 m. – Gedimino 5 laipsnio ordinas.

2003 m. – Kauno meno kūrėjų asociacijos premija už viso gyvenimo kūrybos knygą "Fotografijos rinktinė".

2004 m. – Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija už knygą "Fotografijos rinktinė".

2006 m. – Lenkijos prezidento Auksinis nuopelnų kryžius.

2008 m. Kauno miesto savivaldybės kultūros ir meno premija už vizualinio meno puoselėjimą.

Neseniai sostinėje pirmą kartą įvyko keturgubas fotomenininkų Aleksandro Macijausko, Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko ir Romualdo Požerskio kūrybinis vakaras. Susitikę šalia savo portretų ir autorinių darbų originalų meninės fotografijos grandai leido prisiliesti prie savo kūrybos ir gyvenimo paslapčių.

Stebuklu virtusios akimirkos

Kažkur Dzūkijoje du broliai fotografavosi žydint obelims. Paskutinė fotojuostelė aparate jau buvo beveik baigta ir berniukai traukė savo keliais. Vienas jų savo glėbyje nešė triušį. Būtent ši akimirka buvo sėkmingiausias tos dienos kadras ir trijų fotojuostelių rezultatas, pamena legendinio ciklo "Žydėjimas" autorius R.Rakauskas.

1974 m. Povandenėje pasibaigus atlaidams ir besiskirstant žmonėms, moteris pribėgo prie savo kaimyno ir atsisveikindama pabučiavo į žandą. Už jų vežime obuolį valganti mergaitė nustebusi žiūrėjo į sceną fiksuojantį fotografą R.Požerskį. Šis momentas suspėtas įamžinti paskutiniame juostelės kadre.

O 1965 m. viename iš Lietuvos turgų vyras, persimetęs per pečius, ant nugaros nešė vežimo ratą. Kitą – tiesiog rideno grindiniu. Kai jis prasilenkė su vaiku, fotografas A.Macijauskas įamžino šį momentą. Taip buvo sukurta vienas ekspresyviausių formos prasme kadrų per Lietuvos socialinės fotografijos istoriją. "Ratas" puošė legendinio katalogo "Devyni Lietuvos fotografai" viršelį. Su juo 1969 m. važiuota į Maskvą, kur Lietuvos fotografijos mokykla buvo aptarinėjama rusų kritikų ir visam laikui įsitvirtino pasaulinėje arenoje.

Į Ignaliną A.Sutkus atvažiavo fotografuoti žvejų. Vakare vyrai nusipirko butelį, išsivirė žuvienės ir smagiai pasėdėjo. A.Sutkus ryte nubudo anksti ir su fotoaparatu patraukė į miestą. Čia jis pamatė einančius vaikus su gėlėmis. Šie, paklausti, kur traukia, atsakė: "Dėde, šiandien Rugsėjo 1-oji." Fotografas palydėjo juos iki mokyklos. Prieš mokiniams išsilakstant, A.Sutkus nuspaudė tris kadrus. Taip 1964 m. buvo užfiksuota pasaulyje žinoma fotografija "Pionierius".

Tą patį rytą, per labai trumpą keliolikos minučių laiką, buvo įamžinti ir dar du momentai, virtę legendinėmis nuotraukomis. Tai "Tėvo ranka" ir "Mama su dukra".

"Esame iškasti mamutai"

Tai keturios kiekvienam lietuviui žinomos fotografijos. Keturios akimirkos, kurias kiekvienas iš mūsų matėme daugybę kartų gatvėje, kaime ar turguje. Jos daugelį kartų apskriejo visą pasaulį ir net ribotais sovietų geležinės uždangos laikais, charakterizuodamos humanistinę Lietuvos fotografiją, rado vietą žymiausiuose planetos fotografijų albumuose.

Už šių keturių nuotraukų slypi keturi fotografai, draugai. Visus juos, laikančius rankose minėtus darbus, savo studijoje užfiksavo fotografė Monika Požerskytė.

"Norėjau, kad jūs pajustumėte tą bendravimo malonumą, tą ypatingą bioenergetiką, kuri atsiranda, kai šie keturi fotografai susirenka kartu. Atskirai jie visai kitokie nei drauge", – į susitikimą Vilniuje susirinkusiai publikai sakė vakarą inicijavusi M.Požerskytė.

R.Požerskis prisipažįsta, kad visi drauge susirenka ypač retai: "Taip atrodo, kad mes visi kartu – skambinamės dažnai, palaikome ryšį. Tačiau susitikti mums ne taip paprasta. Net ir šiandien iki pat renginio nežinojome, ar pavyks visiems susirinkti."

"Esame iškasti keturi mamutai, – prideda A.Macijauskas. – Yra vienas paprastas žodis, kuris mus, Lietuvos fotografus, jungia. Tai humanizmas. Humanizmas plačiąja prasme – meilė tautai, tradicijoms, Tėvynei ir žmonėms. Mes šias vertybes nešiojamės viduje, jų garsiai nedeklaruojame, tačiau kažkaip išeina taip."

Visi šie keturi fotografai, užpildantys visą Lietuvos fotografijos spektrą, yra kilę iš Kauno ar jo rajono.

"Bostone yra išleistas albumas "XX a. garsiausi pasaulio fotografai". Du latviai, estas ir aštuoni lietuviai. Septyni iš jų yra iš Kauno arba iš Kauno rajono", – apie išskirtinai kaunietišką fotografijos talento fenomeną prideda R.Požerskis.

Fotografijos muškietininkai

R.Požerskis prisimena kolegų latvių nuostabą, kurie išvydo šiuos keturis lietuvius vienoje nuotraukoje: "Latvijoje tai neįmanoma – pas mus visi yra patys geriausi, todėl fotografuojasi nebent po vieną." Lietuvos fotografijoje buvo visuomet kartu, fotografus vienijo bendravimas, kritika, bendras tikslas.

"Sovietmečiu, kai reikėjo spręsti daug problemų – politinių, socialinių, mes važiuodavome į valdybą. Dažnai pykdavomės, kritikuodavome vienas kitą, tačiau atvažiavę balsuodavome vienbalsiai. Tai kaip šeimoje: broliai mušasi tarpusavyje, tačiau kai reikia vieną iš kurių ginti, visi puola jam į pagalbą", – taip šio etapo Lietuvos fotografiją apibūdina Romualdas Požerskis.

Fotografas tikina, kad 40 metų trunkanti jų draugystė apsiėjo be išdavysčių ir melo: "Nesame nė karto vienas kito išdavę, nesame melavę vienas kitam. Turėjome auksinę taisyklę, kurią man įdiegė A.Macijauskas: jei tavo kolega imasi kažkokios temos, niekuomet nelįsk prie jos."

A.Macijauskas pritaria kolegai, kad jų skirtingos asmenybės, nagrinėjami žanrai ir pagarba vienas kitam, padėjo Lietuvos fotografijai siekti aukštumų.

"Mes baliavodavome vieną, dvi, tris paras ir tada dar vykdavome su darbais į Lenkiją. Dienomis dirbdavome, naktimis diskutuodavome", – prisimena A.Sutkus.

"Jūs, jaunikliai, niekuomet neaplenktumėte A.Sutkaus prie stalo", – šypsodamasis papildo R.Rakauskas.

Anot R.Požerskio, svarbiausia turėti komandą, kuria besąlygiškai gali pasitikėti: "Mes buvome Sutkaus komanda, jį gerbėme ir vieni kitais pasitikėjome visais klausimais."

Nuo žydinčių obelų iki kraujo

Lietuvos fotografijos mokyklos spektras ypač platus: nuo itin jautraus ir poetiško R.Rakausko ciklo "Žydėjimas", kai kur balansuojančio ties kičo riba, iki šokiruojančių Rimaldo Vikšraičio "Pavargusio kaimo grimasų" ar A.Macijausko ciklo "Veterinarijos klinikos". Tačiau šių fotografijų centre visuomet būdavo žmogus ar jo pėdsakas.

R.Požerskis pasidalijo nutikimu Novosibirske: ten dirbantys fotografai tikino, kad, gavę albumus iš Japonijos, pirmąkart žiūrėdami fotografijas, iškart galėjo atskirti, kurios yra Lietuvos autorių darbas.

Kalbant apie fotografijos poveikį visuomenei, A.Sutkus prisiminė vieną pokalbį Berlyne. "Kartą paklausiau savo galerininko Norberto Bungės, ar gali kūryba, fotografija paveikti visuomenę? Jis ilgai galvojo ir atsakė: "Antanai, ne." O kas tuomet gali? "Va, tu ir aš asmeniniu savo pavyzdžiu galime", – atsakė jis. Aš dar tikiuosi, kad gali ir kūryba paveikti. Tačiau, kita vertus, jei net R.Vikšraitis su savo fotografijomis nepakeitė jokio alkoholio įstatymo, kas kitas galėtų?"

Pirmoji meilė liko negatyve

"Šiandien fotografuoju tik savo katytę", – į publikos klausimą, ar ima į rankas fotoaparatą, atsako A.Sutkus. Visi keturi fotografai pripažįsta šiuo metu daugiausia laiko skiriantys archyvams. Aktyviai kuria tik R.Požerskis.

R.Rakauskas su fotografija taip pat praktiškai susiduria ir šiandien, dirbdamas kultūros ir meno leidinyje.

"O koks didelis malonumas dirbti su negatyvais! Gali žiūrėti sau praeities vaizdus ir atrasti savo pirmąją meilę negatyve", –  fotomenininkas A.Sutkus prisimena 1959 m. Vilniuje, šiuo metu Universiteto gatvėje, darytą maratono nuotrauką.

"Tai čia buvo pirmoji meilė?" – paklausė publika. "Taip, universitetinė. Norėčiau dabar su ja susitikti, padaryti jos portretą, tačiau ji nebekelia telefono ragelio. Aš ją išdaviau tuomet", – atsako A.Sutkus.

Kodėl? "Dėl to, kad neskyriau meilės nuo aistros", – atsakė fotomenininkas.

Fotografuojant ši kadrą, tuomet antrakursis A.Sutkus, viešėdamas pas savo simpatiją, balkone pamatė, kad tai labai geras rakursas: bėgikai bėgo gatve, o ji persisvėrusi žiūrėjo į juos. Bičiuliai surišo A.Sutkaus kojas ir laikė jį, persisvėrusį per balkoną, įsitempusį kaip stygą. Taip, tris kadrus nuspaudus, buvo įamžintas šis momentas.

Sovietmečiu nebuvo taip pilka

Paprašytas prisiminti sunkius sovietinius laikus, R.Požerskis atšauna, kad tai nebuvo sunkūs laikai, sunku būtų į juos dabar grįžti.

"Mūsų menotyra, kalbėdama ir apie mus, ir apie socialistinį laikotarpį, į jį žiūri, mano nuomone, gana primityvokai: viskas pilka, žmonės buvo pilki. Galbūt dėl to, kad namai, chruščiovkos, buvo pilki. O juk tuose pilkuose daugiabučiuose virė gyvenimas, žmonės mylėjosi, žudėsi, vaikus augino. Žmonės plaukė į tuos daugiabučius iš Lietuvos kaimų – ką reiškė vien tai, kad ten buvo šiltas vanduo! Aš tai patyriau savo asmenine istorija. Mes per daug paviršutiniškai viską vertiname", – kolegai pritaria A.Macijauskas.

Fotografai prisiminė ir tai, kaip tuomet kontrabanda buvo gabenamos Lietuvos fotografijos į Europą, Ameriką, kaip buvo apeinami sistemos gniaužtai, kaip A.Sutkus Maskvoje kovodavo už mūsų kūrėjus.

"Šiandien Lietuvos fotografija vystosi gerai – yra vietos visoms srovėms. Turime ir estetizmo sektantus, kurių fotografija koncentruojasi ties vienu tašku ar linija. Tačiau yra ir grupė fotografų, kurie domisi pasauliu, karais ir socialinėmis temomis", – pastebėjo fotografijos grandas.

Ne darbas – gyvenimo būdas

Šių fotografų prisiminimuose vyrauja gyvenimiški nutikimai, meilės istorijos, knygos, karštos diskusijos ir kova. Tačiau ne fotoaparatai ar fototechnika. Kitaip turbūt ir negali būti, nes fotografija visų jų gyvenime nebuvo darbas – veikiau gyvenimo būdas. Galbūt ir jų fotografijų paslaptis – buvimas tarp žmonių, domėjimasis jais bei pagarba jiems?

Tai patvirtina A.Macijausko išsakyta mintis: "Niekuomet nesakau, kad aš ką nors aukoju fotografijai. Man tiesiog labai patinka šitas darbas. Ir aš jį dirbu."

Menotyrininkė Margarita Matulytė kadaise pasakė, kad A.Sutkaus išskirtinumas yra tas, kad jis domėjosi pačiu žmogumi: "Jis ateidavo pas Lietuvos žmogų ir paklausdavo – žmogau, kaip tu gyveni?"

"Aš fotografuoju, nes kitaip negaliu. O jeigu tu gali, tai nefotografuok", – šypsodamasis mąsto fotomenininkas A.Sutkus.

Raukšlėta, nusvirusiomis krūtimis, nepagražinta. Graži, saldi, sudievinta. Du fotografai: 75 metų Nacionalinės premijos laureatas  Aleksandras Macijauskas ir glamūriniu vadinamas mados fotografas 38 metų Gediminas Žilinskas. Abu išrengę ir nufotografavę šimtus moterų, bet abu jas matantys labai skirtingai.

A.Macijauskas: ji – gyvybė

– Aleksandrai, kas jums yra moteris? – pasiteiravome Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija ir Gedimino 5 laipsnio ordinu apdovanoto A.Macijausko.

– Hm. Tai – gyvybė, kuri, kaip ir vyras, turi savo sandarą, pradžią, pabaigą, individualybę. Tai – ir pasaulio pratęsimo objektas. Moters pasaulis sudėtingas. Jo niekas neišaiškino ir turbūt neišaiškins. Deja, žmogų sunkiau suprasti nei užmušti.

– Skaičiavote, kiek išrengėte ir nufotografavote moterų?

– Tai nesvarbu. Net tarp savęs aktų fotografai nepasakoja detalių. Niekų kalbos, kad būtinai tarp fotografo ir modelis įvyksta seksas. Dažniausiai sutariama dirbti valandą dvi. Fotografas parengia šviesą, foną, turi idėją ir dirba, o ji: "Jau praėjo dvi valandos."

Prieš porą metų aš, Romualdas Požerskis, Romualdas Rakauskas fotografavome modelį aktui. Ji – energinga, išsilavinusi, baigusi mokslus vadybininkė. Pasisiūlė pozuoti, aš pasiūliau, kad ją fotografuotume trise. Metus laiko dirbome, darbų nerodėme ir tik po to susirinkome kartu, pakvietėme mūsų damą, rašytoją Marką Zingerį.

Nors, žinoma, fotografuojant visko nutinka.

– Kas jums nutiko fotografuojant moteris?

– Kaip sakė Šveikas: "Niekad nebūna, kad nieko nebūtų." Bet apie tai nutyliu ir detalių nepasakosiu. Su žmona minėsime savo vestuvių 55 metų jubiliejų.

– Sakėte, kad menininkui tiek metų pragyventi santuokoje – tai jau iškrypimas.

– Aha, šiuolaikinėje visuomenėje tai reta. Sakote, protingas vyras neprisipažįsta apie neištikimybę? Ar yra prasmė prisipažinti ir ką tai duotų?

– Ar prisimenate savo pirmą ir paskutinę savo fotografuotą moterį?

– Paskutinė ir buvo prieš kelerius metus, kai fotografavome ją trise. Pirmoji – mano žmona. Ji buvo labai graži panelė: ilgi plaukai iki juosmens, ilgos kojos ir viskas, ko reikia. Jos dėka ir pradėjau fotografuoti: pradėjau nuo montažų ir žmonos aktų.

– Vienas žinomas fotografas juokavo, kad Macijauskas savo modelį vos ne išprievartauja objektyvu.

– Turiu savo viziją, filosofiją. Man nepriimtina kasdien matomas nudailintas, išgražintas, glamūrinis moters kūnas fotografijoje. Įdomiau fotografuoti vyresnio amžiaus moteris – jos kaip senas medis, kuris daugiau kalba apie gyvenimą.

Kas yra aktas? (Skaito albume įrašytus savo žodžius). Danguje nusibaigė demokratija, kai Ieva prakando obuolį. Pasaulio kūrėjas džiaugėsi savo vaikais, jie  nuogi bėgiojo po linksmybių sodą, bet  po baisiausio nusikaltimo nutarė išvyti juos iš Edeno, kad per amžius jie kentėtų visas įmanomas kančias ir niekintų savo kūnus. Ypač Adomas, kurio labai vyriškas dalis su begaline meile iš geriausio molio nulipdė kūrėjas.  Bet velnias  nerimsta, Adomo ir Ievos palikuonims jis šimtmečiais įkyriai bubena į ausį: negalėjo Viešpats sukurti bjaurių dalykų. Kodėl, žmogau, niekini kelią, kuriuo iš motinos įsčių ateini į šį pasaulį? Drąsiau kramtyk obuolį, apsikabinęs urologą ir ginekologą.

Žmogaus gimimas mums – vienas svarbiausių dalykų, bet to stebuklo padargus mes niekiname. Dar neradau atsakymo, kada ir kodėl vyro ir moters organus pavertėme keiksmažodžiais. Prieš keliolika metų vienam estetikos specialistui sakiau, kad vyro penis daug gražesnis už ausis, nes jis – įdomesnis, keičiasi nuo situacijos, o ausys – banalu.

– Tuomet turbūt labai banalu klausti, kokia moters kūno dalis gražiausia Aleksandrui Macijauskui?

– Tai priklauso nuo situacijos, šviesos, nuo to, ką noriu parodyti. Fotografas moterį gali pateikti bjaurią ir gražią, jos krūtinę – mažą ar didelę, jis gali parodyti išmintingą moterį kvailai arba kvailą – protingai. Todėl nėra geresnių ar blogesnių dalių. Dievas sukūrė žmogų, neišskirdamas jokios kūno dalies. Problemų prisigalvojo pats žmogus.

– Kuo paaiškintumėte faktą, kad aktams daug mieliau nei vyrai apsinuogina moterys?

– Moteriai tai ir erotiškumas, suviliojimo instinktas. Moterys nori bendrauti, todėl neretai po bendravimo įkalbinu nusirengti. Nors paskutinioji pasisiūlė pozuoti pati. Prisipažino, kad su manimi buvo sunku. Studijoje buvo šalta, žiema. Pasiguldžiau ją ant grindų. Ji stengėsi, dirbo kūrybiškai.

– Kaip atrodė jums moterys, kai buvo te 30-metis ir dabar? Ar kas nors pasikeitė?

– Kūnas sportiškas ar ne – man niekada labai nerūpėjo. Ir su gražuole nebūna dirbti lengviau. Krūtys didelės ar mažos – man nesvarbu. Viskas priklauso nuo meistrystės ir idėjos.

– Kūnai kalba. Ką jie sako apie moterį?

– Kiek ji rūpinasi savo kūnu, ką patyrė, kaip iš paskutiniųjų stengiasi kažką slėpti, manydama, kad tai – negražu. Bet man tai nerūpi – svarbu idėja, ji uždega. Ir atsitiktinumas. Detaliai apgalvoju scenarijų, bet jei kažkas nutinka, pavyzdžiui, modelis paslysta, suteikia naują idėją, kuri neretai būna geriausia. Aktuose netikėtas dalykas atrodo originaliai.

– Tačiau per jus moters kūnas praranda paslaptį.

– Menininkai, kaip ir žurnalistai, – smalsumo vergai. Norime viską matyti, žinoti ir ieškome dažnai ten, kur kitiems neįdomu.

– Dažniausiai matome pagražintas moterų fotografijas. Gal vyrai pernelyg romantizuoja moterį?

– Nesu iš tų fotografų, bet taip – pernelyg romantizuoja. Kaip pirmąją meilę – mums atrodo, kad ta mergina – kaip dangaus vaizdinys, niekada net į tualetą neina. Subrendęs supranti, kad ir moteris turi trūkumų.

Prieš keliasdešimt metų vienas gydytojas atnešė žurnalą, kuriame buvo aprašyta, kaip vyrai dalyvauja gimdyme: paglosto, palaiko moters ranką. Patyrėme šoką. Atrodė velniškai neįtikima!

Dabar sūnus padėjo žmonai gimdyti, bet nuo to meilės nesumažėjo. Moterys bijo, kad vyras pamatys ir pamanys, kad tai – šlykštu, todėl nemylės. Kodėl žmogaus gimimas – bjaurastis?

Sovietų laikais susilažinusi mergina autobusų stotelę važiavo nuoga. Kilo skandalas. Volteras rašė apie moterį Paryžiuje, kuri visą gyvenime praleido namuose, bijodama išeiti į gatvę ir pamatyti nuogą vyrą.

Labai svarbu yra visuomenės auklėjimas.

– Kokias tris žinomas Lietuvos moteris norėtumėte nurengti ir nufotografuoti?

– Prezidentę, Prunskienę ir Loretą. Kodėl? Jos visuomenei neprieinamos. Juk įdomiausia tai, prie ko nepavyksta prieiti.

– Esate juodojo humoro gerbėjas. Kodėl nefotografuojate moterų pornografijos?

– Sovietiniais laikais buvau komisijoje, kuri peržiūrėdavo filmus ir turėjo nuspręsti, ar jie pornografiniai. Iš milicininkų komentarų suprasdavau, kad jie peržiūrėjo filmus ne vieną kartą. Viena karininkė apgailestavo, kad tų filmų nematė jaunesnė. Dažniausiai tai būdavo gražus seksas. Kluonas, mylisi ant vežimo pora, šis išrieda į laukus, o pora nejaučia ir toliau mylisi.

Žodis "pornografija", išvertus iš lotynų kalbos, reiškia  pasileidimą. Tai fotografuoti neįdomu. Anatomija skirta medicinos vadovėliams. Juolab kad tai esu matęs gyvai.

– Kada jums moteris negraži?

– Savo poelgiais. Labai negražios Lietuvos žvaigždutės televizijoje. Savo kvailumu, tuštybe. Iškart atstumia.

Jaunas lankydavausi gamykloje vykstančiuose šokiuose. Namo palydėjau ne vieną merginą, pagal banalius standartus – pripažintą gražuolę. Bet su jomis pakalbėjus, grožis išgaruodavo ir daugiau jų sutikti nenorėjau.
Kartą žydo paklausė: "Tavo Sara labai negraži, kodėl tu su ja gyveni?" O šis atsakė: "Jei turėtum mano akis, ji tau būtų pati nuostabiausia."

G.Žilinskas: kūnas – metafora

– Kas Gediminui Žilinskui yra moteris? – klausiame žinomo mados, įžymybių, aktų fotografo G.Žilinsko.

– Viena – fotografui, kita – man asmeniškai, kai ji jau mano moteris, partnerė, aistra ir švelnioji pusė. Moterys – tai nesibaigiantis pažinimas, žavėjimasis, kitokio pasaulio atradimas.

– Ar daugybė nufotografuotų moterų padėjo jas pažinti, ar priešingai – kuo dažniau su jomis bendraujate, tuo labiau suvokiate, kad jų nepažįstate?

– Gyvenime taip būna. Atrodo, viską žinai ir pažįsti, bet palypėjęs aukščiau į kalną, pamatęs naujus horizontus, supranti, kad pažinimas vėl tik prasideda.

Daug moterų man padėjo jas pažinti geriau. Fotografavimas – subtili tema. Reikia bendrauti, modeliai turi suprasti ir priimti tavo idėją, nes kiekviena moteris – asmenybė, vis kitoks charakteris.

– Kokią svarbiausią savybę pažinote moteryse?

– Vienos negaliu išskirti. Visos turi privalumų. Vyrams dažnai sunku atplėšti akis nuo išorinio kūno grožio ir pažinti asmenybę. Išvydus itin gražią moterį, daugeliui pradeda virpėti balsas, labai sunku ją užkalbinti. Todėl dažnai išorinis impulsas užgožia trapios asmenybės pažinimą.

Darbas su moterimis – tai tarsi žingsnis jų asmenybės pažinimo link, padedantis atsirinkti, kas yra gražu, o kas artima man asmeniškai. Todėl net labai graži moteris nebūtinai gali man patikti.

– Apie kokį charakterį, asmenybę mes kalbame, jei vyrai jūsų nuotraukose pirmoje vietoje mato tik dailų kūną? Kai kas sakys – jei nori asmenybės, fotografuok akis, emocijas veide, tam drabužiai netrukdo.

– Geras klausimas. Bet primityvu vertinti tik taip. Pavyzdys – mano paroda "Wild", kurioje pozavo daug žinomų Lietuvos moterų. Nepamiršiu vieno solidaus vyro reakcijos. Peržiūrėjęs apie 30 nuotraukų jis nustebo: "Palauk, jos visos nuogos!" Nuogumas buvo man tik metafora ir priemonė pademonstruoti laukiniškumui, pabėgti nuo technologijų, šiuolaikinio pasaulio. Ir kartu nuogumas neužgožė pagrindinės idėjos.

Susipažindamas su modeliu, kiekvienoje moteryje randu dalelę idealios moters, savo amazonės. Tą dalelę įterpiu į pagrindinio personažo paveikslą.

– Kalbėjote, kad jūsų darbas – tarsi prisilietimas prie tobulo Dievo kūrinio. Ar ne šventvagiška taip teigti, kai tuos tobulus Dievo kūrinius reikia gražinti fotošopu, o kai kurie kūriniai nekart liesti chirurgo skalpelio?

– Tik kelių modelių, kuriuos mes puikiai žinome, kūnai buvo lytėti plastikos chirurgo. Stengiuosi specialiai pasirinkti modelius, kurių kūnai natūralūs. Bet atskirkime fizinį grožį nuo asmenybės visumos grožio. O dėl Dievo kūrinio galime filosofuoti – tai tik metafora.

– Kai kas pagiežingai tars, kad kūnas – tai velnio kūrinys.

– Kai kas – gali. Bet bandau kurti savo viziją. Dauguma mano fotografuotų moterų – žinomos, darbščios, išsilavinusios, baigusios mokslus, nenusileidžiančios vyrams. Bijau, kad jos nevirstų nemoterimis, tada dingtų jų seksualumas. Esu už grožį, moteriškumą, moters kultą, nes baisu, kai šiais laikais kai kurios jau nesiskiria nuo vyrų. Galbūt todėl jau kai kuriose šalyse vyrai turi žmonas ruses. Arba azijietes – filipinietes, tajes.

– Ar saldžiomis, glamūrinėmis nuotraukomis neprisidedate prie netikrumo, tuštybės, išorinio blizgesio kulto?

– Viena – komerciniai darbai, antra – mano meninės ambicijos. Neskirstau jų ir nenoriu prisijungti prie pagiežingų interneto komentatorių. Neteisiu ir nesakysiu, kas yra tuštybė, nes galima labai greitai paslysti. Esu dėkingas moterims, kurios prisideda prie mano vizijos.

– Šiais laikais nuogumas tampa įprastas kaip puodelis rytinės kavos. Ar tai nėra kelias aseksualumo link? Gal vis dėlto reikia paslapties kaip arabų pasaulyje, kur moterys slepia kūną, skirtą tik vienam vyrui?

– Nesiginčysiu su kultūromis. Mes – jau Vakarų kultūros dalis. Vakaruose seniai vyrauja nuogo kūno kultas. Viskas priklauso nuo jo pateikimo konteksto.

Taip, nuogumas gali privesti ir prie aseksualumo, bet priklauso nuo to, kaip tai bus pateikta. Savo kūryba aš propaguoju moters kūno grožį, skatinu vaizduotę, bet visada palieku dalelę paslapties, kad žiūrovui pačiam norėtųsi nurengti tą moterį.

– Esate sakęs, kad sveikame kūne – sveika siela. Ar tikrai taip manai? Juk gražiais kūnais, kaip matyti mūsų TV kanaluose, neretai puikuojasi nesveikos sielos žmonės.

– Aš tik pakartojau senovės graikų posakį. Kalbėjau apie sveiką gyvenimo būdą, mitybą, miegą, sportą. Tai – ir savęs priežiūra, disciplina.

Moterys nori dėmesio. Kai mato, kad kažkam yra įdomu, atsiranda tų, kurios nori tai parodyti. Bet negaliu teigti, kad tai yra blogai. Gal jos nori sužavėti savo būsimą vyrą?

– Gal glamūriniai fotografai, kaip ir dauguma vyrų, pernelyg romantizuoja moterį? Juk net pagal statistiką vyrai tuokiasi dažniau iš meilės, moterys – iš išskaičiavimo. Ir gal jos sieloje didesnės pragmatikės, nei atrodo vyrams?

– Gali būti, nors fakto apie vedybų statistiką nebuvau girdėjęs. Tačiau kiekvienas esame asmenybė. Kaip ir naivus moterų posakis, kad visi jie vienodi...

– ... Į kurį juokaujant atsakoma: jei vienodi, kodėl taip ilgai renkatės?

– (Juokiasi.) Asmeninę nuomonę pasiliksiu sau. Mene – kas kita. Čia aš informuoju, esu žinios nešėjas.

– Kokią moterį jūs pavadintumėte idealia?

– Viena – asmeniniame gyvenime, kita – mene, fotografijoje. Čia moteris tik priemonė, kas nori – mato mano žinią, kas nori – tik nuogą kūną.

Kas kita – partnerė asmeniniame gyvenime. Su kuria sieja aistra,  smagu būti, dalytis patirtimi, bendrauti. O dėl grožio – visi turime savo cenzorių. Jei bus įdomu vien tik pašnekėti, tas žmogus bus tik draugas. Grožis – subjektyvu. Kartais norime tik bendrauti, kartais – tik pasigrožėti, o kartais norime santykių.

– Esate diplomatas, kalbate abstrakčiai. Gal prisiminsite bent vieną pikantišką nuotykį?

– Hm. Kartą žvejys iš kito upės kranto stebėjo mūsų darbą. Kai nuogas modelis apsirengė ir baigėme dirbti, jis pradėjo bambėti dėl nuogumo ir grasinti policija. Tačiau iki to laiko valandą tylėjo ir žiūrėjo.

– Kokias tris garsias moteris užsienietes norėtumėte išrengti prieš savo objektyvą?

– Tai būtų Joana Smalls (modelis iš Puerto Riko), Cara Jocelyn Delevingne (britų modelis ir aktorė) ir Adriana Francesca Lima (brazilų modelis).

– Kaip manote, kada moteris triumfuoja?

– Kai jaučiasi saugi, harmoninga ir laiminga.

Aleksandro Macijausko nuotr.