– Romo Kalantos auka vadinama pilietinio pasipriešinimo simboliu. Kaip jūs suprantate šį simbolį?

– R. Kalantos žygdarbis Lietuvai yra pasiaukojimo ir didvyriškumo simbolis. Jaunuolio susideginimo aktas Kaune sukėlė didelių neramumų, ypač tarp jaunimo, tuo labiau kad tuometė sovietinė valdžia elgėsi bjauriai – viską slėpė, melavo. Kalantos auka daugelį lietuvių privertė susimąstyti, kas yra laisvė ir kokia jos kaina.

Tokia jau žmogaus prigimtis – visi žmonės nori gyventi gerai, o tam reikia būti laisviems. Žmogus galvoja, kaip jam tapti laimingam, kokiu būdu išsipildyti kaip asmenybei. Ir atranda, kad tas išsipildymas galimas tik laisvės sąlygomis. Laisvė – tai erdvė, kurioje būdamas, ir oras, kuriuo kvėpuodamas, gali tapti savimi.

Laisvė yra išorinė ir vidinė. Daugiausia žmonės kalba apie išorinę laisvę, už ją kovoja. Nusikaltėliai yra baudžiami apribojant jų išorinę laisvę, t. y. uždarant juos į kalėjimą. Įkalinti žmogų iki gyvos galvos, ko gero, yra pati didžiausia bausmė. Jeigu gyveni okupuotoje šalyje, kur veikia svetimas režimas, kur ribojama tavo laisvė, iš esmės, sėdi kalėjime. Visi okupaciniai, totalitariniai režimai, visokios vergovės atima laisvę iš žmonių ir paverčia juos vergais, baudžiauninkais arba, pavyzdžiui, sovietiniais zombiais.

Sąjūdžio laikais mes kovojome už išorinę laisvę, sakėme: „Šalin okupanto batai, Lietuva bus laisva!“ Tačiau šalia išorinės laisvės yra svarbi ir vidinė, kuri pasiekiama daug sunkiau, asmeniškai ir priklauso nuo žmogaus sąmoningumo lygio. Tikroji laisvė yra ne troškimų įgyvendinimas, o troškimų suvaldymas.

– Jūs manote, kad vidinė laisvė yra galima, net jei sėdi kalėjime?

– Psichoterapeutas, humanistas, pasaulinio garso mąstytojas Viktoras Franklis, būdamas įkalintas vokiečių koncentracijos stovykloje, išsaugojo savo vidinę laisvę ir dėl to sugebėjo iškęsti nežmoniškas stovyklos sąlygas. Franklis tai aprašė knygoje „Žmogus ieško prasmės“. Vidinė laisvė padeda bet kokiomis sąlygomis išsaugoti išorinės laisvės siekį. Tačiau, jeigu išeičiau į tribūną ir sakyčiau: „Būkite viduje laisvi“, – manęs niekas nesuprastų. Tačiau, jeigu pasakyčiau „Būkime laisva tauta, būkime laisvi nuo okupacijos, nuo sovietų!“ – visiems viskas bus aišku. Mes priešinamės viskam, kas mus riboja iš išorės, tačiau neretai prisitaikome prie vidinės laisvės apribojimų, nes tuos ribojimus ar priklausomybes patys ir sukuriame.

Gali būti du priešinimosi būdai: pirmas – pasyvus, kai pasirenkame išgyvenimo strategiją, kai nori tiesiog asmeniškai išlikti gyvas, ir antras – aktyvus, kai renkamės gyvenimo strategiją, kai norime būti laisvi, norime gyventi, ieškome sąjungininkų, buriamės kaip tauta.

Šalia išorinės laisvės yra svarbi ir vidinė, kuri pasiekiama daug sunkiau, asmeniškai ir priklauso nuo žmogaus sąmoningumo lygio.

Geras pavyzdys yra baltarusiai, kurie buvo subrendę išorinei kolektyvinei laisvei ir, kai įvyko rinkimai, tiksliau, jų falsifikacija, žmonės išėjo į gatves, reiškė solidarumą, reiškė pasipriešinimą, valią būti laisvi. Tačiau buvo baisus, brutalus valdžios atsakas. Galiausiai, iš išorinės laisvės siekio, tautos strategija pasikeitė į išgyvenimo strategiją. Kiekvienas pradėjo galvoti – aš noriu likti gyvas, todėl atidėsiu laisvės klausimą į šoną, vėlesniam laikui, nes šiandien man tiesiog reikia išgyventi. Štai kodėl jau kurį laiką Baltarusijoje nėra jokių didesnių pasipriešinimo įvykių.

Ukrainiečiai pasipriešino ir taip stipriai, kaip niekas nesitikėjo. Jų pasipriešinimui buvo labai svarbi patirtis, kurią buvo sukaupę po pirmojo, antrojo Maidano, po 2014-ųjų įvykių, po dalinės šalies okupacijos, Krymo aneksijos. Tai sutelkė žmones.

Manau, kad karas Ukrainoje, kuris pareikalavo tiek aukų, kuris suniokojo šalį, yra kažkuria prasme ir Dievo dovana, kuri suvienijo Ukrainą. Dar niekada Ukraina nebuvo tokia galinga dvasiškai – laisvės, pasipriešinimo, moraline prasme. Tokios valios gali tik pavydėti.

– Jūsų besiklausant atrodo, kad, viena vertus, mes savyje turime ir baltarusių išgyvenimo patirties, ir ukrainietiškojo pasipriešinimo. Yra mumyse ir vienos, ir kitos tapatybės. Po truputį analizuodami savąjį, lietuvišką, kelią į nepriklausomos tautos tapatybę, pradėjome kalbėtis nuo R. Kalantos, bet yra ir kitų įvykių, kurie po truputį veda mus į aplinkybes, kai atsiranda Sąjūdis, kai telkiamės ir kai įvyksta tautos virsmas?

– Mano galva, visuotinis tautos virsmas yra Baltijos kelias. Tai iš tiesų fenomenalus įvykis, apėmęs visas tris Baltijos šalis. Jis buvo skirtas 50 metų Ribentropo-Molotovo paktui paminėti ir viešai pasmerkti. Sąjūdis jau buvo subrandinęs mintį, kad tautai reikia eiti iki galo – atkurti nepriklausomą valstybę. Taikiai, be prievartos reikšti savo valią – susikabinus milijoninėje grandinėje, vien su gėlėmis rankose. Tai buvo karštai trokštančių laisvės žmonių valios demonstravimas. Kiekvienas žmogus tarsi morališkai pasirašė, kad nori gyventi laisvoje, nepriklausomoje šalyje. Baltijos kelias padarė milžinišką įspūdį visam pasauliui. Kita vertus, pamačiusi akcijos mastą, netgi buvusi marionetinė Lietuvos valdžia atsisakė represijų. Milicija nei siautėjo, nei stabdė žmones, važiuojančius į Baltijos kelią. Sąjūdis labai laiku ir išmintingai išnaudojo sovietinio režimo krizės metu atsiradusias palankias sąlygas išreikšti laisvės valią ir taikiai pasipriešinti. Todėl galime dėkoti istoriniam kontekstui ir didžiuotis, kad susiorganizavome, kad nepraleidome progos, kad ėjome ne iki kažkokio menamo pagerinto socializmo su „žmonišku veidu“ ar perestroikinio suvereniteto, o iki visiškos nepriklausomybės ir laisvės.

Todėl, daliai gyventojų sugrįžus, ateityje svarbesnis taps ne miestų plėtros, bet gyvenimo juose kokybės klausimas. Kaip šį iššūkį suvaldyti ir kodėl geriausią tokios perspektyvos sprendimą architektas mato Kaune? Apie tai pasakoja pats A. Kaušpėdas.

Siekia susitelkti į žmogų

Pasak A. Kaušpėdo, architektai, šiandien projektuodami miestus, sprendžia daugybę iššūkių. Vienas aktualiausių – kaip čia sutalpinti nuolatos augantį planetos gyventojų skaičių ir suvaldyti kasmet į didesnes vietoves vykstančią migraciją.

„Planuojama, kad 2050-aisiais pasaulio miestuose gyvens 75 proc. gyventojų. Tai reiškia, kad per ateinančius 30 metų jie išsiplės pusantro karto. Kad taip bus ir Lietuvoje, mažai tikėtina. Per pastaruosius 30 metų mūsų šalį paliko penktadalis gyventojų. Dalis jų sugrįš į miestus, tik vargu, ar pastarieji tokiais tempais miestai augs. Vadinasi, mūsų laukia ne kiekybinis, o kokybinis iššūkis. Daug ką miestuose teks perdaryti, perstatyti, atnaujinti“, – kalba A. Kaušpėdas.

Jo teigimu, šiuo metu architektams kyla ir dar vienas iššūkis. Jį A. Kaušpėdas vadina humanizavimo poreikiu. Tai, pasak architekto, yra tikslas iš miesto, skirto automobiliams, sukurti jį pritaikytą žmonėms. Taip pat, priduria pašnekovas, šias erdves reikia sutankinti, miksuoti, konvertuoti. 

„Galima sakyti, kad privalome grįžti atgal į viduramžius, kai miestai buvo kompaktiški, pilni įvairovės ir sinergijos. Turime kurti erdves, skirtas žmogui – tvarias, integralias, darnias. O tam reikia siekti išmanumo, universalumo, ryšio su aplinka. Kai šiandien kalbame apie ateities žmogų, jo profesija nereiškia nieko konkretaus. Dabar gebėjimai bus labiau reikalingi nei žinios. Taip ir miestai turės būti lengvai prisitaikantys bei visada gyvi“, – pažymi A. Kaušpėdas.

Būtina pabrėžti privalumus

Jau minėtos ir architektui ypač svarbios vizijos A. Kaušpėdas siekė ir naujausiu projektu – įgyvendindamas su savo komanda laimėtą tvarios miestų plėtros ir statybų bendrovė „YIT Lietuva“ paskelbtą konkursą bendrovės vystomo „Piliamiesčio“ kvartalo Kaune plėtrai. Jungtiniam darbui, pavadinimu „Kontaktas“, ieškotas subalansuotas, kontekstualus, elegantiškas ir inovatyvus sprendimas, kuris darniai įsilietų į jau stovinčius daugiabučius supančią aplinką.

Bendrovės „YIT Lietuva“ nuotr.

„Naujieji namai iškils dar arčiau Kauno pilies, su miesto senamiesčio bei Santakos panoramomis. Būtent pastarosios yra didžiausias šio projekto privalumas. Siekėme, kad kiekvienas būstas turėtų galimybę matyti iš šios vietos atsiveriančius nuostabius vaizdus, o naujakuriai jais galėtų mėgautis. Be to, mus labai įpareigojo aplinka. Todėl norėjome pastatus su ja sulieti, ieškoti balanso bei darnos tarp naujojo kvartalo ir Kauno pilies, senamiesčio. Kuo su komanda labiau gilinomės į projekto viziją, tuo labiau supratome – „Piliemiesčio“ plėtra turi kurti ryšį. Taigi mūsų tikslas buvo tapti idėjiniu tiltu tarp seno ir naujo matymų“, – pasakoja A. Kaušpėdas.

Turime kurti erdves, skirtas žmogui – tvarias, integralias, darnias. O tam reikia siekti išmanumo, universalumo, ryšio su aplinka.

Projektuodamas „Piliamiesčio“ plėtrą, kartu architektas norėjo ir vystyti šiuolaikinio miesto viziją bei Kaunui suteikti tokią aurą, kokia pasigirti gali kiti didieji Europos centrai.

„Pats gimiau ir augau Vilniuje. Tačiau darną ir artimą ryšį vis dar jaučiu su Kaunu. Jame daug metų gyvenau, dirbau, kūriau. Toks palikimas lėmė svarbų vaidmenį ir projektuojant naujuosius „Piliamiesčio“ namus. Norėjau parodyti meilę Kaunui, kuris yra nepakartojamas. Galima lyginti Berlyną su Miunchenu, Madridą su Barselona, Lisaboną su Porto. Taip pat ir Vilnių su Kaunu. Tačiau visada antrieji miestai kažkuo pranoksta sostines“, – tikina architektas.

Vadina nepriklausomybės simboliu

Žavesys Kaunu yra sunkiai paaiškinamas. Tai akcentuojantis A. Kaušpėdas priduria – šį jausmą, matyt, formuoja nepakartojama miesto genetika.

„Be galo džiaugiuosi stebėdamas milžinišką Kauno padarytą pažangą. Šiandien jis – sėkmės miestas. Toks, kuriame norisi kurti ir įsikurti. Būčiau laimingas, jei tokią viziją atsivežtų kiekvienas, grįžtantis gyventi į Lietuvą iš Europos sostinių ar mano jau minėtų antrųjų miestų. Tačiau turime šiuos žmones tinkamai sutikti. Sukurti tokius miestus, kuriuose gyvenimo kokybė būtų svarbiausia ateities plėtros bei vystymo kryptis“, – akcentuoja A. Kaušpėdas.

Bendrovės „YIT Lietuva“ nuotr.

Būtent tai, anot jo, ir stengtasi padaryti projektuojat „Piliamiesčio“ plėtrą. Todėl naujieji čia iškilsiantys daugiabučiai, A. Kaušpėdo teigimu, bus išties ypatingi.

„Visu šiuo kvartalu formuojame ateities Kauną. Tai – naujoji Neries dešiniojo kranto vizija. Visi miesto svečiai, kurie atvažiuoja prie Vyčio paminklo, pilies, stebi kitą upės pusę. Dabar joje žmonės matys naująjį Kauną. Todėl jau šiandien „Piliamiestis“ yra įvykis Lietuvos architektūroje. O kai kvartalą pabaigsime, jis taps vienu gražiausių gyvenamųjų rajonų šalyje. Taigi netrukus „Piliamiestis“ bus prestižinė vieta, kuri papuoš miestą ir parodys, kad Kaunas eina į priekį. Dėl to šį kvartalą pavadinčiau visos nepriklausomos Lietuvos simboliu“, – reziumuoja A. Kaušpėdas.

– Kodėl mūsų gyvenamoji erdvė taip traukiasi?

– Yra kelios priežastys. Kaip bebūtų keista, pirma – mes geriau gyvename. Jei anksčiau butai būdavo perkami šeimoms, dabar dauguma būtų perka vieniši žmonės arba tie, kurie dar tik pradeda savarankišką gyvenimą. Čia tokia statistika. Galima sakyti, kad mes panašėjame į skandinavišką visuomenę, kurioje, pavyzdžiui, Stokholme, apie 60 proc. namų ūkių gyvena po vieną asmenį. Kitas dalykas – dabar žmonės vėliau kuria šeimas, tuokiasi vidutiniškai apie 30 metų amžiaus. Apie 40 proc. santuokas sudaro būdami 35-erių. Iki tol jie gyvena po vieną, daro karjerą, stengiasi susitvarkyti gyvenimą, užsidirbti pinigų – atsakingai ruošiasi kurti šeimą. Tai yra kaupia santaupas didesniam būstui. Trečias dalykas – daug lemia miesto gyvenimas, kuris siūlo daug paslaugų. Pradedant skalbyklomis, restoranais ir kt. Nereikia visko daryti pačiam, kasdien gaminti ir pan. Todėl žmonės puikiai išsitenka mažos kvadratūros būstuose, užtenka minimalistinio varianto.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kokios dar gali būti priežastys, kodėl lietuviai dažniau renkasi mažus butus?

– Na, ketvirtas dalykas, kuris tai lemia, – išaugusi būsto kaina. Kai kurie galbūt ir norėtų didesnio buto, bet neįperka. Statistika rodo, kad lietuviai pirmajam būstui skiria ne daugiau kaip 100 tūkst. eurų.  T. y. turi sutilpti į savo biudžetą. O už 80 tūkst. – tokia įprastai būna suma – išeina tik vieno kambario arba mažas dviejų kambarių butas. Na, ir paskutinė tendencija, kuri stipriai išryškėjo per pastaruosius dešimt metų, – įsigyti mažą butą kaip investiciją ateičiai. Šeimos, kurios sukaupia tam tikrą sumą, tas santaupas laiko ne banke, o investuoja į nekilnojamąjį turtą, kad pinigai dirbtų, neštų pelną. Tą butą nuomoja ir taip prisiduria pragyvenimui. Tai, sakyčiau, protinga investicija.

– Jūsų nuomone, ar negrįžta ta vadinama „chruščiovkių“, arba mažų sovietmečiu populiarių butų, mada?

Net jei pasiūlytum kažkokią ypatingą idėją, bet ji prieštarautų rinkai, tiesiog subankrutuotum.

 

– Nemanau, kad tai būtų tinkamas palyginimas, nes šiuolaikiniai butai yra gerokai aukštesnės kokybės, kitokio lygmens, net ir mažos kvadratūros. Kiekvienas butas yra pasiekiamas liftu, ko anksčiau nebūdavo. Seniau penkto aukšto gyventojai turėjo iki buto kopti pėsčiomis. Butai daromi ergonomiški, niekas, praktiškai nedaro atskirų virtuvių. Yra tik virtuvės niša, kad būtų didesnis plotas, išsaugoma erdvė. Kartais tas mažas butas būna taip gerai suplanuotas, kad tų 30–40 kv. m visiškai užtenka smagiam, pakankamai komfortiškam gyvenimui. Į svečius gali pasikviesti net nemažą kompaniją.

– Kai kurie teigia, kad taip statybos įmonės nori pasipinigauti? Pastato daugiabutį su daug butukų – na štai jums ir pelnas. Geriau parduoti tris butus nei vieną. Ką manote jūs?

– Manau, tokia mintis yra populistinė. Butų rinką apsprendžia rinka: ką žmonės labiausiai perka, tą statybininkai ir stato. t. y. reaguoja į paklausą. Net jei pasiūlytum kažkokią ypatingą idėją, bet ji prieštarautų rinkai, tiesiog subankrutuotum.

– Ką patartumėte žmonėms, kurie ieško didesnių, erdvesnių būstų, tarkim, šimto ir daugiau kvadratinių metrų ploto?

– 90–100 kv. m būstai dažniausiai yra kotedžų tipo. Kotedžo kvadratinis metras atsieina pigiau. Galima įpirkti už 120 –150 tūkst. eurų nedidelį kotedžą. Šeimai tai – idealus variantas. O šiaip žmonės, kurie gali dirbti nuotoliniu būdu, siūlyčiau pasižvalgyti būsto regionuose, nedidelių miestų centruose. Net tuose pačiuose miesteliuose yra nuostabių variantų, namų, kuriuos galima nebrangiai susiremontuoti. Ko, tiesą pasakius, regionai ir laukia. Arba pasidairyti sodybos. Nes didelis butas didmiesčio centre yra labai didelė prabanga. Tą sau gali leisti vienetai. O kuo arčiau centro, tuo mažesni bus butai, tuo judresnis gyvenimas.

Tokios naujakurių jau pamėgto „Piliamiesčio“ kvartalo plėtros ėmėsi tvarios miestų plėtros ir statybų bendrovė „YIT Lietuva“. Dešiniojoje Neries krantinėje Kaune esančiame projekte naujieji namai išsiskirs savo architektūra – daugiabučius su savo komanda projektavo ir vienas garsiausių šalies architektų Algirdas Kaušpėdas. Jo teigimu, statomi būstai – išties unikalūs, nes yra skirti Kauno grožio gurmanams.

Išaugęs kvartalo potencialas

Brastos gatvėje suplanuotuose statyti keturiuose naujuose, 4-6 aukštų A++ energinio naudingumo klasės daugiabučiuose 132 butai bus pasiūlyti 4 etapais. Pirmasis jų jau prasidėjo rugsėjį, o baigti planuojamas 2023-ųjų gruodį. Šiame etape naujakuriams bus pasiūlyti 35 butai ir tiek pat požeminių automobilių stovėjimo vietų. Nemokama automobilių parkavimo aikštelė bus įrengta šalia daugiabučio.

Vystant pirmąjį etapą, suplanuota pastatyti apsauginę dambą, kartu įrengiant pagal projektą numatytas krantinės dangas ir poilsio erdves. Nuo šios dambos kvartalo ir miesto gyventojai galės mėgautis Neries bei Kauno senamiesčio vaizdais, o teritorija bus sujungta su jau dabar esančiomis sutvarkytomis ankstesnių etapų krantinės atkarpomis. 

„YIT Lietuva“ nuotr. 

Naujuose būstuose gyventojų laukia visi, Kauno vizitine kortele jau tapusio, „Piliamiesčio“ kvartalo privalumai. Butuose bus įrengti patogų ir ekonomišką gyvenimą užtikrinantys sprendimai – efektyvus centrinis kolektorinis grindinis šildymas, pažangi rekuperacijos sistema. Taip pat aukštos kokybės dalinė apdaila, dideli mediniai kaustyti langai, erdvūs balkonai ir terasos. Naujieji namai turi ir dar vieną išskirtinumą – jų fasadai ir stogai bus dengti dekoratyviomis keraminėmis čerpėmis, kurios atsparios aplinkos poveikiui bei yra ilgaamžės.

Būsto kainos daugiabučiuose sieks nuo 3450 eurų už kvadratinį metrą. Plėsdamas kvartalą, statytojas, kaip ir ankstesniuose etapuose, didelį dėmesį skirs namo aplinkai, apželdinimo sprendimas ir rekreacinėms erdvėms. Šalia daugiabučio bus įrengta vaikų žaidimų aikštelė, išpuoselėtas vidinis kiemas, dviračių ir pėsčiųjų takai, vedantys į sutvarkytą Neries pakrantę. Šį ir kituose etapuose planuojamus statyti namus suprojektavo nauja – architekto A. Kaušpėdo vadovaujama – bendrovės „JP Architektūra“ komanda. Ji papildo architekto Tomo Kriaučiūno „Piliamiestyje“ pradėtas ir toliau šiame kvartale plėtojamas idėjas.

Pasak bendrovės „YIT Lietuva“ vadovo Kęstučio Vanago, dešinioji Neries krantinė Kaune iš pamirštos ir apleistos teritorijos virto į vieną patraukliausių vietų gyventi mieste, o naujoji kvartalo vizija šiam projektui įkvėps dar daugiau gyvybės bei unikalumo.

„Vystydami „Piliamiestį“ siekėme sugrąžinti vertę ypatingą svarbą miestui turinčiai teritorijai, įsikūrusiai priešais Kauno centrą ir senamiestį. Ši erdvė tapo gyvybinga, suteikė naują impulsą aplinkinių vietų atsigavimui, infrastruktūros plėtrai bei prisipildė šurmulio. Tai pajuto ir norintys įsikurti kvartale – „Piliamiestis“ šiandien yra populiariausias mūsų vystomas projektas. Tikime, kad susidomėjimas juo tik augs, nes pristatome ne tik naują projekto viziją, bet ir tąsą. Kvartalas nenustoja vystytis, naujieji namai suprojektuoti atsižvelgiant į geriausią ankstesnių etapų praktiką, naujakurių pageidavimus ir poreikius”, – sakė K. Vanagas.

Seno ir naujo dermė 

Savo ruožtu paklaustas, kaip atrodys naujieji „Piliamiesčio“ daugiabučiai, A. Kaušpėdas tikino – vystymo idėjų buvo ne viena. Tačiau kuo architektų komanda labiau gilinosi į statomo komplekso viziją, tuo labiau suprato: pastarojo misija – būti tarpininku tarp jau pastatytų kvartalo namų ir Kauno senamiesčio.

A. Kaušpėdo teigimu, miesto piliavietė yra gausiai lankoma kauniečių ir miesto svečių. Todėl, stovint šalia Vyčio skulptūros, dešinioji Neries krantinė, o kartu ir „Piliamiesčio“ kvartalas, matomas kaip ant delno.

„Mūsų projektuojamas kompleksas yra arčiausiai visų daugiabučių. Taigi jis tapo idėjiniu tiltu tarp seno ir naujo matymo. Šia vizija vadovavomės derindami projektą su kitų architektų darbais. Stengėmės atkartoti priekinių namų stogų linijas, naudojome dviejų spalvų juodas ir raudonas fasadines klinkerio čerpes, kad juodosios derėtų su esamais pastatais, o raudonosios – su pilimi. Iš pradžių planavome didesnį fasadų medžiaginį kontrastą, tačiau nusprendėme nerizikuoti. Ši vieta kelia didelę atsakomybę eksperimentams“, – pasakojo A. Kaušpėdas.

Todėl, pasak architekto, naujasis „Piliamiesčio“ plėtros etapas yra unikalus. Naujieji daugiabučiai išsiskirs aukšta architektūros kokybe ir originaliu butų išplanavimu. Be to, dauguma būstų bus orientuoti į nuostabius Kauno senamiesčio ir Santakos vaizdus, turės patogias automobilių statymo vietas, naujakurius džiugins kokybiškomis bei ilgaamžėmis apdailos ir statybos medžiagomis.

„Šis projektas skirtas tikram miesto mylėtojui. Jį pavadinčiau Kauno grožio gurmanu, norinčiu gyventi vietoje, kurioje susitinka dvi didžiausios Lietuvos upės, atsiveria įspūdingos miesto panoramos. Todėl čia prasideda Kaunas, o gyvenimas tampa švente“, – sakė A. Kaušpėdas.

„Premjerė, kalbėdama triukšmingoje minioje pasakė, kad Sausio 13-ąją žmonės žuvo ir už tai, kad jūs galėtumėte valdžiai švilpti. Kaip jūs tai vertinate? Vis dėlto tai yra demokratija? Tai yra demokratijos kaina?“ – „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ A. Kaušpėdo klausė laidos vedėjas.

Aukščiausias prezidento prioritetas turėtų būti valstybės ir tautos saugumas. Ir jeigu prezidentas, besirūpindamas savo populiarumu, veda šalį į pražūtį, tai jau ne politinė kova. O, mano galva, tai jau labai panašu į išdavystę.

„Visiškai teisingai. Tiesą pasakius, premjerė parodė aukštos tolerancijos dovaną ir pasielgė labai pagarbiai mitinguotų atžvilgiu. Aš matau aiškius besiformuojančius taip vadinamus penktosios kolonos požymius. Ir tai yra labai rimta. Mes galime sulaukti maišto, chaoso, kuriuo pasinaudos kokia nors trečia šalis ir bandys vėl grąžinti Lietuvai kokią nors Sovietų Sąjungą. Ir kodėl aš taip manau? Todėl, kad maištininkus remia prezidentas. Tai jo politinių manevrų dėka tie žmonės įgijo tokį įžūlumą“, – kalbėjo A. Kaušpėdas.

Algirdas Kaušpėdas. P. Peleckio / BNS nuotr.

Architektui Laisvės gynėjų dieną užkliuvo ir dar viena detalė. „Mačiau vaizdo siužetą, kaip po Sausio 13-osios renginio prezidentas taip piktdžiugiškai šypsojosi ir neatsakė nieko korespondentui kuris prašė pakomentuoti tą bardaką visą. Toks susidaro įspūdis, kad jam tai patiko, kad jis priėmė kaip dar vieną savo populistinį laimėjimą“, – situaciją komentavo pašnekovas.

Taip, lietuviai turės pasirinkti. Už ką – ar už Rytų despotijas ar už Vakarų civilizacijas.

Tad ar šie žodžiai reiškia, kad A. Kaušpėdas mato pavojų, jog politikai naudojasi tos minios pakilimu? „Čia peršasi mintis. Paprasčiausia mintis, kad prasidėjo prezidento antrosios kadencijos rinkimų kampanija. Tai viskas tada aišku. Taip, lietuviai turės pasirinkti. Už ką – ar už Rytų despotijas ar už Vakarų civilizacijas. Bet aš noriu pasakyti, kad, žinote, aukščiausias prezidento prioritetas turėtų būti valstybės ir tautos saugumas. Ir jeigu prezidentas, besirūpindamas savo populiarumu, veda šalį į pražūtį, tai jau ne politinė kova. O, mano galva, tai jau labai panašu į išdavystę. Ir pats laikas prezidentui susivokti, ką jis daro, kol dar nevėlu, o ne, sakykime, išreikšti apgailestavimus, kad renginys buvo nukreiptas kitiems tikslams ir visiškai nebuvo atsiribota nuo niekintojų“, – kalbėjo A. Kaušpėdas.

Siūlo atstatyti pilį

Tai, ką vadiname Gedimino pilimi, toli gražu neprimena kadaise stovėjusių rūmų, o ir pastatė net ne Gediminas.

„Tai yra Vytauto pilis, kuri buvo atstatyta po 1419 m. gaisro. Prieš tai buvo medinė. Taip atsitiko, kad sudegė, ir Vytautas davė nurodymą atstatyti gotikinę pilį. Tuo ji ir yra įdomi, kad ji buvo palyginus nauja pilis“, – aiškino A. Kaušpėdas.

A. Kaušpėdas kelerius metus siūlo idėją atstatyti Aukštutinę pilį. Apie tai, kaip ji atrodytų, su bendraminčiais sukūrė dainą su vizualizacijomis.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

„Jei ji būtų kitoje dislokacijoje, kažkur už miesto ar kažkokioje ne tokioje vaizdingoje vietoje, tai būtų galima susitaikyti su tuo, kad turime griuvėsius. Bet virš miesto griuvėsių negali būti“, – tvirtino A. Kaušpėdas.

Paveldosaugininkai sako: gal nereikia.

„Iš paveldo bendruomenės yra daug skepsio šiuo klausimu“, – sakė Kultūros paveldo departamento direktorius Vidmantas Bezaras.

Beveik nėra duomenų, kaip iš tiesų atrodė Vytauto pastatyta pilis. Todėl tai esą ir būtų ne atstatyta istorinė, o nauja pilis.

„Gedimino pilies kalnas ir pats pilies kompleksas tikrai nėra ta vieta, kur galėtume imituoti, inscenizuoti senovę. Tikrai čia norėtųsi tikrų duomenų“, – teigė V. Bezaras.

Gedimino pilies kalnas ir pats pilies kompleksas tikrai nėra ta vieta, kur galėtume imituoti, inscenizuoti senovę.

Surinkti duomenis sutrukdė sudėtinga Lietuvos istorija.

„XX a. pirmoje pusėje, dar lenkmečiu, pradėjo kasinėti, susikvietė bedarbius, kad greičiau atvalytų – akordiniu būdu, kas daugiau kasa, tas daugiau pinigėlių gauna. Pakvietė kitą komandą, atėjo karas, radiniai išsibarstė, ataskaitos žuvo“, – pasakojo Vilniaus universiteto Archeologijos katedros vedėjas Albinas Kuncevičius.

Neautentiškas ir bokštas

Bet archeologas sutiko: tai, kaip Lietuvos simbolis atrodo šiandien, nėra normalu.

„Kaip traumuotas žmogus: lopomas, gipsuojamas, iš visų pusių ramstomas. Dar darbai nepabaigti, kiek supratau, kažkur net ginčai vyksta“, – komentavo A. Kuncevičius.

Anot archeologo, simboliniam atkūrimui duomenų užtektų.

„Niekas nekalba, kad ten būtų atkurta Vytauto pilis, padarytos ambrazūros, iš kurių kyšotų arbaletai ir šaudytų. Kalba eina apie objektų atkūrimą, kuris būtų vizualiai patrauklus“, – šnekėjo A. Kuncevičius.

Stop kadras

A. Kaušpėdas priminė, kad ir dabartinis bokštas nėra autentiškas.

„Turėjo būti keturi aukštai, smailė... Net ir tas bokštas, kuris yra lyg ir atstatytas, jis ne toks, koks turėtų būti“, – teigė A. Kaušpėdas.

Architektas Tomas Lapė sakė: Lietuvos paveldas tuo ir unikalus, kad skirtingais istorijos tarpsniais atsirado po dalelę savitumo.

Turėjo būti keturi aukštai, smailė... Net ir tas bokštas, kuris yra lyg ir atstatytas, jis ne toks, koks turėtų būti.

„Vertė ir yra autentiškume. Kiekvienas laikmetis sudėjo sluoksnį po sluoksnio, ir nugyveno iki mūsų dienų. Jei mes to neturime, mes XXI a. ir nesukursime vertės atbuline data“, – mintis dėstė T. Lapė.

Prieš kelerius metus kalnas pradėjo slinkti, buvo tvirtinamas, bet per šimtus metų buvo daugybė nuošliaužų. Originali pilis dabar vargiai tilptų.

„Gedimino pilies atveju reikėtų tikrai sudėti daug finansų ir indėlio, kad stabilizuotume kalną“, – sakė V. Bezaras.

„Tas kalnas, įsivaizduokite, yra tik 50 metrų aukščio. Čia ne kalnas yra. Pažiūrėkite į pastatus – jie yra panašaus aukščio. Jį galima visą taip sutvarkyti, kad tam tikros patalpos bus po žemėmis“, – kalbėjo A. Kaušpėdas.

Paveldosaugininkai priminė ir pamokas iš Valdovų rūmų – ir jie buvo pastatyti neturint daug istorinių duomenų.

„Buvo stabtelta vartojant šitą atkūrimo sąvoką ir siūlant keisti teisės aktus. Valdovų rūmus irgi galima laikyti kaip simbolinį statinį ant išlikusių Valdovų rūmų likučių“, – tvirtino V. Bezaras.

A. Kaušpėdas sakė neabejojantis, kad skyrus išteklių tyrimams, užsienio archyvuose atsirastų ir daugiau duomenų apie Vilniaus pilis.

Išmanus laisvės naudojimas

Jau 22 metus VDU rengiami Lietuvių kalbos ir kultūros kursai. Kelerius metus kursai organizuojami Kaune ir Vilniuje, gyvai ir nuotoliniu būdu. Šiemet sausio mėnesį kursai vyks nuotoliniu būdu, juose dalyvaus daugiau nei 70 užsieniečių iš trylikos pasaulio šalių. Per kursus studentai mokosi ne tik lietuvių kalbos, bet ir susipažįsta su mūsų šalies istorija, kultūra, papročiais.

„Užsieniečius norime supažindinti su Lietuvai svarbiomis asmenybėmis, kursų metu norime kalbėti apie Lietuvos istoriją, laisvę, partizanus, valstybės simbolius. Tad Lietuvių kalbos ir kultūros žiemos kursų atidaryme A. Kaušpėdas skaitė pranešimą „Kam reikalinga laisvė?“, kalbėjo apie savo darbus ir Lietuvą. A. Kaušpėdas – iškili asmenybė, įkvėpusi ir įkvepianti darbams ir minčiai, skatinanti mus kritiškai ir su subtiliu grotesku gyventi laisvoje Lietuvoje“, – sako kursų organizatorė, VDU Švietimo akademijos Lituanistikos ir tarptautinių programų centro vadovė Vilma Leonavičienė.

Kursuose dalyvauja Baltarusijos, Ukrainos, Sakartvelo, Azerbaidžano ir kitų šalių studentai, kuriems svarbi ir aktuali laisvės tema. Paskaitos metu A. Kaušpėdas teigė, kad laisvė yra tarsi galinga stichija, ugnis. Rašytojas kalbėjo apie atsakomybę, laisvės patirtį. Pasak A. Kaušpėdo, mokyklose, šeimose ir universitetuose svarbu ugdyti naudojimosi laisve išmanymą – tobulėti, mokytis, integruotis, bendradarbiauti.

Ar šoksite nuo kelių šimtų metrų tramplyno slidėmis, jei nekontroliuojate šuolio pasekmių? Tikrai nešoksite ir aš nešoksiu.

„Atsakomybė – tai sąmoningas veikimas, išmanus laisvės naudojimas, tai lyderystė. Ar šoksite nuo kelių šimtų metrų tramplyno slidėmis, jei nekontroliuojate šuolio pasekmių? Tikrai nešoksite ir aš nešoksiu. Taip yra ir su laisve. Turime būti pasiruošę atsakyti už savo laisvę – žinoti, kaip grąžinsim laisvės kreditą. Dar daugiau – karti neatsakingo naudojimosi laisve patirtis gali sukelti laisvės baimę. Tada žmogus pradeda nepasitikėti savo laisvu pasirinkimu, ieško autoritetų, kontrolės, vadų – atiduoda savo laisvę į kitų rankas, atsisako lyderystės siekio ir pamažu tampa vergu arba zombiu“, – sako A. Kaušpėdas.

Algirdas Kaušpėdas ir Vilma Leonavičienė. / VDU nuotr.

Studijos nesustojo net ir pandemijos metu

Pandemijos metu pradėti organizuoti Lietuvių kalbos ir kultūros kursai įrodė, jog norint įgyti žinių laiko juosta nesvarbi, net už kelių tūkstančių kilometrų studentai gali užmegzti saitus su Lietuva.

„Džiaugiamės, jog studentų skaičius auga, geografija plečiasi. Šiemet nemažai studentų turime iš tolimųjų pasaulio šalių: Indonezijos, Brazilijos, Argentinos, Japonijos. Aš tokius studentus, kurie neturi jokių sąsajų su mūsų šalimi, vadinu ieškotojais. Po kursų nemažai šių studentų suserga Lietuva, čia sugrįžta, o savo šalyse garsina ir mūsų šalį, ir jos kalbą. Šiuos žmones aš vadinu stipriausiais ambasadoriais ir labai didžiuojuosi. Suprantu tuos, kurie turi lietuviškų šaknų ar mokslinį interesą, bet šie užsikrėtėliai – ypatingi“, – teigia V. Leonavičienė.

Kursų istorija liudija, jog nemažai tokių studentų nusprendžia studijuoti Lietuvoje, kiti apsigyvena keleriems metams, įkuria verslą ar net išverčia lietuvių autorių knygas į savo šalies kalbą.

„Pavyzdžiui, mūsų ilgametė kursų dalyvė Aya Kimura išvertė ne vieną lietuvių knygą, neseniai dalyvavo Europos literatūros festivalyje Tokijuje, kur kalbėjo apie lietuvių literatūros vertimą į japonų kalbą. Reikia pasidžiaugti, jog tokioms šalims kaip Japonijai, Indonezijai esame jau pamažu atpažįstami ir galime išvysti lietuviškų ženklų“, – sako kursų vadovė V. Leonavičienė.

„Tatū“ nėra išleista jokiame grupės albume, šią dainą nuo šiandien galima išgirsti visose skaitmeninėse muzikos platformose. Kol kas paskutinis „Antikvarinių Kašpirovskio dantų“ albumas „Nieko nereikia daryt“ pasirodė 2019 metais ir buvo išleistas net keturiais formatais — vinilo plokštelės, kompaktinės plokštelės, kasetės ir skaitmeniniu.

Pasak grupės vokalisto Martyno Enčiaus, pradinį impulsą parašyti dainą jis gavo beskaitydamas Algirdo Kaušpėdo novelių knygą „Gyveno kartą bičas ir kaimynas“, kurioje viena iš novelių buvo apie tatuiruotes. „Žiauriai smagu, kad knyga įkvepia kūrybai. Labai šaunus klipas ir daina stilinga, bravo!“ – naują „Antikvarinių Kašpirovskio dantų“ kūrinį įvertino A. Kaušpėdas.

„Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ šį mėnesį kviečia į tris koncertus, kuriuose greta žymiausių kūrinių nuskambės ir naujausia daina – jau rytoj, spalio 23 dieną Vilniuje, pramogų salėje „Vakaris Vilnius“, spalio 29 dieną Alytuje, bare „Fenix“ ir spalio 30 dieną Palangoje, muzikos klube „Vandenis“.

Jis klaipėdiečiams pristatys prieš keletą mėnesių knygynuose atsiradusią ir populiarumu patį autorių bei leidėjus nustebinusią novelių knygą „Gyveno kartą bičas ir kaimynas. Pokalbiai prie alaus“, kurią pats A. Kaušpėdas vadina klausimų knyga, aktualia dėl jų pačių, o ne dėl teikiamų atsakymų.

„Kaip nuobodu, anksčiau už netinkamą eilėraštį sušaudydavo, o dabar... gali prišikti vidury galerijos ir nieko, na, nebent kas, neapsikentęs smarvės, papurkš šūdą levandiniu oro gaivikliu“, − vienoje iš 80-ies šios knygos novelių, kartu su biču ieškodamas atsakymo į klausimą, kam reikalingas menas, pareiškia kaimynas, kaip ir bet kurios kitos diskusijos metu su bičiuliu gerdamas alų.

Taip jie, autorių (labai svarbi knygos dalis yra architekto Arūno Kavaliausko tragiški piešiniai) teigimu, liudija meilę tautiniam aludarių paveldui ir išreiškia tylią buitinę rezistenciją esamam antialkoholiniam režimui.

„Ar kada patyrėte, kaip gera susėdus su draugu neskubant prie bokalo alaus kalbėtis apie gyvenimą?“ − kaip koks žydas klausimu į klausimą, kodėl pasirinko tokią novelių formą šio pranešimo spaudai rengėjui atsakė jau į rimtus rašytojus pretenduojantis A. Kaušpėdas (jis juk jau buvo parašęs knygą „Antiška“ apie grupę „Antis“).

Prie alaus bičas ir kaimynas aptaria ne tik pseudofilosofines, bet ir gyvenimiškas temas – ką daryti su žemiau plintuso esančiu Lietuvos futbolu, draugiškai pliekiasi dėl tatuiruočių, išgyvena dėl masinės išmanizacijos, aptaria vieną iš „Anties“ kūrybos temų – zombius. Nepamiršta jie ir tokių rimtų reikalų kaip laisvė, nebijo pasišnekėti ir apie mirtį, apie kurią padorioje kompanijoje šiais laikais kaip ir nedera kalbėtis.

„Tai ne autobiografinė knyga. Bičas nesu aš (nors kartais taip norėčiau juo būti). Bičas yra mano fantazijos vaikas. Ar tėvas privalo atsakyti už savo vaiko elgesį? Taip, jei vaikas nepilnametis. Bičas jau seniai pilnametis, bet bėda ta, kad sulėtinto brendimo. Jis vaikiškas, nes be paliovos klausia. Kaimynas − mano antrasis vaikas. Pasitikintis savimi, visažinis. Aišku, kad ir kaimynas gavo gerą dozę mano genų, bet jis kitoks nei bičas. Tai ir sukuria sąlygas jiedviem turiningai bendrauti. Taigi, man, autoriui, pabėgti nuo bičo ir kaimyno kalbų bei darbų vargu, ar pavyks… Teks prieš kontrolierius ir skaitytojus atsakyti“, – sako A. Kaušpėdas.

Klaipėdiečiams į visus klausimus jis atsakys pirmojo vasario penktadienio vakarą. Sekdamas itin solidžių rašytojų pavyzdžiu A. Kaušpėdas, žinoma, kad į Klaipėdą atsiveš ir leidyklos „Tyto alba“ išleistų knygų, kurias bus galima įsigyti už pačią geriausią kainą, o kantriai pastovėjus eilėje dar ir gauti jo autografą.

Susitikimas su knygos „Gyveno kartą bičas ir kaimynas. Pokalbiai prie alaus“ autoriumi vyks Klaipėdos apskrities viešosios I Simonaitytės bibliotekos Renginių salėje, vasario 7 d., 17 val.

Renginys nemokamas.

„Pirmą kartą išgirdau „KAnDIes“ dainą atliekamą kito atlikėjo. Bravo! Mums su Viktoru tai didžiulis pripažinimas, kad kiti muzikos kūrėjai neabejingi mūsų muzikai ir nori ją interpretuoti savaip, nebūtinai elektroniškai, kaip tai darome mes“, – sako Jurgos repeticijoje dainą „Už poliarinio rato“ išklausęs A. Kaušpėdas.

Buvęs legendinės grupės „Antis“, o dabar grupės „KanDIs“ lyderis A. Kaušpėdas pasidalijo su Jurga dainos žodžių reikšme ir patarė dainininkei, kaip geriau išreikšti šiame kūrinyje glūdinčius jausmus. Anot jo, „Už poliarinio rato“ kalbasi įsimylėjėliai, kuriems nusibodo slapstytis, kurie nori ištrūkti ir būti kartu „už poliarinio rato“.

„Labai gerbiu Algirdą ir jo muziką ir visada norėjau sudainuoti jo dainas. Jo patarimai padėjo atrakinti dainos žodžių prasmę, suprasti tikrąją emociją ir ši daina artėjančiuose koncertuose suskambės stipriai ir atvirai“, – A. Kaušpėdo viešnage repeticijoje džiaugėsi Jurga.

Jurgai ir jos muzikantams sėkmės ture palinkėjęs A. Kaušpėdas taip pat padovanojo dainininkei savo naujausią knygą – novelių rinkinį „Gyveno kartą bičas ir kaimynas. Pokalbiai prie alaus“. O Jurga „KAnDIes“ vokalistui įteikė kalėdinę dovaną – jos prieš dešimtmetį išleistą knygą „Pasaka apie Slieką ir jo draugą Pašiauštą“.

Per šventinius „Jurga 2020“ koncertus gruodžio ir sausio mėnesį Jurga atliks ne tik „KAnDIes“ kūrinį „Už poliarinio rato“, bet repetuoja ir dar vieną grupės „Antis“ dainą, kurios kol kas neišduoda.

Žiemos turo pasirodymuose taip pat skambės gražiausios Jurgos baladės, garsiausi hitai ir naujos autorinės dainos iš pavasarį planuojamo išleisti albumo. Šventinę nuotaiką kurs naujos, džiazinės kūrinių aranžuotės ir dainininkę įkvėpusių jos vaikystės kalėdinių dainų interpretacijos.

Turo „Jurga 2020“ pasirodymai įvyks gruodžio 26 dieną Palangos koncertų salėje, gruodžio 27 dieną Šiaulių „Saulėje“ ir gruodžio 29 dieną Kaune, „Renginių oazėje“. Sausio 1 dieną Jurga su grupe surengs net du koncertus Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje.