Šį kartą renginys, kaip teigė vienas iš jo organizatorių, rašytojas Arkadijus Vinokuras, skirtas ne tik Ukrainai, bet ir su teroristine grupuote „Hamas“ kovojančiam Izraeliui palaikyti.

„Norime pasakyti mūsų broliams ir sesėms, kovojantiems Ukrainos laukuose, kad taip pat remiame ir kovojančius Izraelio vaikinus ir merginas“, – renginio metu kalbėjo A. Vinokuras.

Jis teigė, kad tradicija tapę pirmadienio mitingai sostinės Katedros aikštėje bus rengiami ir toliau.

„Rinksimės čia to, kol Izraelis ir Ukraina nugalės bendrą priešą, bendrą blogį“, – dėstė vienas iš renginio organizatorių.

ELTA primena, kad Izraelio pajėgos stiprina savo operacijas Gazos Ruože, kuriomis reaguojama į spalio 7 dieną „Hamas“ inicijuotus kruvinus išpuolius. Izraelio pareigūnų duomenimis, „Hamas“ smogikai pražudė 1 400 žmonių, o dar daugiau kaip 240 paėmė įkaitais.

Nuo tada Izraelis bombarduoja „Hamas“ valdomą Gazos Ruožą ir pasiuntė sausumos pajėgas. „Hamas“ Sveikatos ministerija skaičiuoja, kad Gazos Ruože iki šiol žuvo 9 770 žmonių.

A. Vinokuras – tikras Kauno hipis, augęs Nemuno gatvėje, kalintas ir tardytas KGB rūsiuose, priverstinai gydytas psichiatrinėje ligoninėje, po emigracijos 1975 m. 30-t metų gyvenęs Švedijoje, tarnavęs Izraelio kariuomenėje, dirbęs žurnalistu, aktoriumi, režisieriumi, knygų vaikams ir suaugusiems autorius, pirmasis nepriklausomos Lietuvos karo atašė – ir tai tik labai maža dalis įspūdingos biografijos.

Tad ir pokalbis „Kauno dienos“ studijoje platus, kaip gyvenimas – nuo Romo Kalantos aukos 1972 m. iki Rusijos karo Ukrainoje. Apžvelgsime NATO ir Vakarų Europos neryžtingumą bei kai kurių Lietuvos politinių jėgų dviveidiškumą, taip pat aptarsime pasikeitusį Švedijos ir Suomijos požiūrį į narystę NATO. Šiuos iš pirmo žvilgsnio nesusijusius įvykius sieja bendra vertybė: laisvės siekis ir kaina, kurią esame pasiryžę už ją sumokėti.

Kviečiame žiūrėti pokalbį „Kauno dienos“ studijoje.

– Ar šių mitingų bus daugiau, ar jie taps nuolatiniais? Iki kada rinksitės?

– Nuo pat pradžių mano mintis buvo, jog mes rinksimės tol, kol Ukraina ir laisvas pasaulis laimės prieš šitą putinišką fašizmą. Grįžtant į 1990 m., kai mes pradėjome Švedijoje remti Baltijos valstybių išsivadavimą, mes rinkomės 79 kartus, bet šį kartą tikiuosi, kad neteks tiek daug kartų rinktis.

– Kokį poveikį daro tokie susirinkimai? Juk karo Ukrainoje tai jie nestabdo.

– Kalba vyksta ne apie tai. Kalba vyksta apie dvasinę, moralinę paramą. Pamenat, kaip mums reikėjo tos paramos 1988, 1990, 1991 m. sausio 13 d. Kiekvieną kartą, kai mes girdėdavome: „Mes remiame Lietuvą! Mes remiame Baltijos valstybes!“, mums buvo gera, mums buvo stipriau. Svarbiausia žinia buvo, kad mes nesame vieni. Todėl nesvarbu, kiek žmonių ateina į šiuos pirmadienio mitingus, bet kiekvienas gali ateiti, atnešti kruopelę savo vilties, savo noro pasakyti, kad mes su jais. Palaikymas kariams yra labai svarbu psichologiškai, tas žinojimas, kad aplinkui žmonės rūpinasi. Tad ne tik tankai, ne tik patrankos. Žodžiai yra stipresni už kulką.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Jau prasidėjo trečiasis karo mėnesis. Ar žmonės vis dar entuziastingi? Ar vis dar noriai eina į mitingus ir remia Ukrainą?

– Pirmame mitinge dalyvavo 700 žmonių, antrame – 300, dabar kol kas nelabai daug renkasi. Bet esmė yra parodyti, jog yra žmonių, kuriems rūpi. Ir visuomet prie to, kuriam rūpi, renkasi daugiau kitų. Žmonės eina iš darbo, gali bent pastovėti, pajusti, kad jie kažką padarė, bent žodžiu, bent pabuvimu.

Žydai turi patirtį

Diskusiją moderavęs A.Vinokuras teigė, jog Lietuvos istorija visuomet buvo kosmopolitinė, kad ir kiek šį faktą neigtų vietiniai nacionalistai.

"Neišprovokuota Rusijos agresija prieš Ukrainą paveikė kiekvieno mūsų emocijas. Tenka rinktis tarp gėrio ir blogio. Išskyrus gal tik penktąją koloną. Kas ta penktoji kolona? Kažkas tuojau pirštu beda į Lietuvos etnines bendruomenes. Todėl mūsų diskusijos tikslas yra supažindinti su Lietuvos etninių bendruomenių požiūriu į esamą situaciją Ukrainoje", – kalbėjo A.Vinokuras.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky teigimu, žydų požiūris šiuo klausimu yra vienareikšmis – užpuldinėti svetimos valstybės negalima.

"Žydai šiuo atveju iš visų etninių grupių šiuo klausimu išsiskiria, nes mes turime ne tik požiūrį, bet ir patirtį. Per mūsų daugiau nei 5 tūkst. metų istoriją mūsų tautiečiams daugybę kartų teko kovoti už savo laisvę, nepriklausomybę ir už savo valstybę", – teigė F.Kukliansky.

Ji tvirtino, jog, nepaisant to, kad Lietuvoje po karo apsigyveno nemažai žydų, atvykusių iš Rusijos, tai nereiškia, kad jie palaiko dabartinę Rusijos agresiją, nes būtent jų patirtis to neleidžia daryti.

"Gal ne visi su manimi sutinka, gal jie kitaip traktuoja tuos faktus, bet aš negaliu būti atsakinga už visus Lietuvoje gyvenančius žydus. Tačiau Lietuvos žydų bendruomenė turi savo aiškią poziciją šiuo klausimu", – pabrėžė F.Kukliansky, pridūrusi, kad visos Europos žydų organizacijos susivienijo į vieną organizaciją ir padeda ne tik Ukrainoje gyvenantiems žydams, bet ir ukrainiečiams.

Yra žmonės, kurie mato faktus ir juos pripažįsta. Ir yra žmonės, kurie gyvena kažkokių iliuzijų pasaulyje.

Žodžiai būna pavojingi

Diskusijoje dalyvavusi kultūros istorikė Violeta Davoliūtė akcentavo: šis karas Ukrainoje išsiskiria tuo, kad mes kone realiu laiku matome visus įvykius.

"Šiuo metu vykstanti brutali agresija stebima realiu laiku. Natūralu, kad smurtas turi mums poveikį, kuris yra savaime stiprus emociškai. Tačiau įvyko ir konstruktyvių dalykų, matome, kad tai sutelkė pilietinę visuomenę. Bet tuo pat metu atsirado impulsas ieškoti vidinių priešų. Bet kai yra tokia suirutė, labai pavojinga klijuoti apibendrinančias etiketes", – teigė V.Davoliūtė.

Anot kultūros istorikės, šiuo metu viešumoje skambantys žodžiai gali būti labai pavojingi, nes grubus, netaktiškas kalbėjimas turi agresijos užtaisą.

"Žmonės, kurie valdo dideles auditorijas, gali pakreipti jų emocijas į vieną ar kitą pusę, todėl jie turėtų atsargiai naudoti retoriką, nes kiršinimas yra propagandos dalis. Propagandos požiūriu nieko naujo neišrasta, propagandos tikslas – skaldyti, žeisti, skaudinti, kol bus visiškai susilpninta bendruomenė", – tvirtino V.Davoliūtė.

A.Vinokuras pritarė, kad reikia išlaikyti sveiką protą ir nepasiduoti emocijoms, juolab rusakalbė visuomenė Lietuvoje yra nevienalytė.

"Labai džiaugiuosi, kad toks pokalbis vyksta šiandien. Nors mūsų visata taip jau sukurta, kad žmonės yra skirtingų tautybių, religijų, kalba skirtingomis kalbomis, kažkur mūsų antropologija ir mūsų požiūriai išsiskiria, nors į tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, Lietuvoje, Lenkijoje ir aplinkinėse valstybėse požiūris yra gana panašus", – kalbėjo Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas Andžejus Pukšto, pripažinęs, kad vis dėlto buvo tam tikras disonansas dėl Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos pozicijos šiuo klausimu.

A.Pukšto priminė, jog jo istorinė tėvynė Lenkija labai remia Ukrainą, priėmė 3 mln. ukrainiečių pabėgėlių.

O vietiniai lenkai, ypač Vilniuje, esą yra nedaug paveikti putininės propagandos.

Jie kas savaitę perveda nemažas sumas į fondą, kuris perka reikalingus daiktus ir siunčia į Ukrainą.

Įstrigę iliuzijų pasaulyje

Komunikacijos specialistas ir propagandos tyrinėtojas Viktoras Denisenka pabrėžė, jog, remiantis faktais, Rusija karą pradėjo ne šiemet, o 2014-aisiais, tik dabar jis peraugo į kitą stadiją – atvirą karinį konfliktą.

"Ir tai yra vienos valstybės agresija prieš kitą, suverenią valstybę. Yra žmonės, kurie mato faktus ir juos pripažįsta. Ir yra žmonės, kurie gyvena kažkokių iliuzijų pasaulyje. Rusakalbių bendruomenė nėra vienalytė. Tačiau nereikėtų tvirtinti, kad rusakalbiai labiau paveikti rusiškos propagandos. Tiesa, Rusija labai daug investuoja į propagandos sklaidą. Tačiau tyrimai rodo, kad ne vien rusakalbiai yra labiausiai paveikiami tos propagandos", – teigė V.Denisenka.

Ekspertas tvirtino, jog žodžio laisvė nėra žodžio anarchija, įskaitant neapykantą ir karo kurstymą, nes mes gyvename pagal tam tikras taisykles.

O dabartinėje situacijoje tiek rusiškų TV kanalų, tiek ir RF konsulato Klaipėdoje uždarymas buvo teisinis ir moralus sprendimas.

Diskusijoje buvo paliestos ir Klaipėdos rusakalbių nuotaikos. Kai kurie jų pyksta dėl Lietuvos Vyriausybės sprendimo uždaryti RF konsulatą ir to neslepia, todėl esą su šiais žmonėmis būtina kalbėtis ir aiškinti, kas realiai vyksta, o ne tai, ką jie išgirdo iš Kremliaus propagandistų.

"Atsparumas blogiui, humanizmas nugali, konsoliduoja, tai – demokratinės visuomenės išraiška. Tai, ką matome Ukrainoje, yra visiškas blogis karo uniforma, V.Putino visuomenės atspindys, tačiau nereikia tapatinti visos tautos su tuo visišku blogiu", – reziumavo A.Vinokuras.

Pašnekesiai su bendruomenėmis

Vakar surengti žydiški pašnekesiai su A.Vinokuru "Ką mano tautinės bendruomenės apie Rusijos agresiją prieš Ukrainą?" buvo itin aktualūs ir Klaipėdos žmonėms.

Jokia paslaptis, kad dalis rusakalbių bendruomenės narių karą prieš Ukrainą nevengia vadinti "specialiąja karine operacija", kaip iš visų rusų reikalauja Vladimiras Putinas.

Maža to, dali žmonių yra tiesiog įtikinti, jog Rusijos kariuomenės įvykdyti karo nusikaltimai – "ukrainiečių provokacijos ir netikros naujienos".

Tokių, V.Putino propagandos paveiktų asmenų yra ir tarp lietuvių, ir tarp kitataučių.

"Pirmiausia, mes nesame kitataučiai, mes esame Lietuvos bendruomenės dalis, tik kitos kilmės. Tai – svarbus aspektas. Todėl diskusija su bendruomenėmis apie požiūrį į Rusijos karą prieš Ukrainą yra labai svarbi visuomenės sampratai. Mes nesame mažumos, mes esame neatskiriama Lietuvos politinės visuomenės dalis, mes visi esame tiesiogiai susiję. Aš nesu šiaip sau žydas, aš esu žydų kilmės lietuvis. Mes visi esame tautinė bendruomenė", – prieš diskusiją kalbėjo A.Vinokuras.

Dar prieš dvejus metus Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės interneto puslapyje publikuotame straipsnyje "Keturios mus, lietuvius, kankinančios istorinės gėdos" A.Vinokuras pabrėžė, kad "bėgimas nuo nemalonių istorijos faktų, suvokiamų gėdingais, siekis juos atmesti arba pateisinti, veda į psichologinį, kultūrinį bei politinį akligatvį".

Šiandien karo talžomos Ukrainos kontekste šie žodžiai įgyja naują prasmę.

Mes visi esame tautinė bendruomenė.

Propaganda randa dirvą

A.Vinokuras neslėpė, kad ir jam tenka susidurti su rusakalbiais, neigiančiais Rusijos kariuomenės karo nusikaltimus Ukrainoje.

"Tik klausimas, kiek tokių asmenų yra? Manyčiau, kad taip tikrai nemano visa klaipėdiečių rusakalbių bendruomenė. Tai svarbu suprasti, antraip mes pateksime į uždarą neapykantos ratą. Tačiau jeigu kažkokios visuomeninės organizacijos vadovas pritaria Rusijos agresijai, reikia apie tai ir kalbėti ir rašyti, pabrėžiant, kad tai anaiptol nėra visų rusakalbių nuomonė. Mūsų, kaip žurnalistų, darbas yra pateikti tai, ką mes matome. Ir žurnalistams niekas neturi teisės už tai grasinti. Tokie asmenys turi gauti teisinį atkirtį, kitu atveju bus, kaip su V.Putinu, kuriam visi nuolaidžiavo, ir matote, kuo visa tai baigėsi", – įsitikinęs A.Vinokuras.

A.Vinokuras neslėpė, kad žydų bendruomenėje irgi yra tokių, kurie paveikti Rusijos propagandos ir netgi palaiko agresiją prieš Ukrainą.

"Yra tų asmenų, kurie visiškai paveikti tos propagandos. Tokių atvirai klausiau ir ne kartą: "O ko jūs gyvenate Lietuvoje? Važiuokite į Rusiją." Bet jie ir į Izraelį nevažiuoja. Kai kurie asmenys iki šiol nepareiškė jokios pozicijos šiuo klausimu, nors, pavyzdžiui, Lietuvos žydų bendruomenės požiūris yra aiškus, ir mes dedame labai daug pastangų rinkdami humanitarinę pagalbą Ukrainai. Tiesa, pačiame Izraelyje iš pradžių nebuvo skubama teikti paramos, suprantu politinį motyvą, bet šiuo atveju buvo labai svarbus ir moralinis klausimas, ypač po Bučos žudynių. Galimas dalykas, kad oficialus Izraelio požiūris kurį laiką turėjo įtakos ir kai kuriems žydams Lietuvoje", – dėstė A.Vinokuras.

Autoritetas: uostamiestyje A.Vinokuras yra gerai žinomas ir gerbiamas, jis ne kartą Klaipėdoje dalyvavo ir viešose diskusijose, ir knygų pristatymuose. V. Petriko nuotr.

Nenusileisti ir nenutylėti

A.Vinokuras neslepia, kad požiūris į Rusijos agresiją prieš Ukrainą aktualus visoms bendrijoms, nes yra nemažai žmonių, kurie naudoja putinišką naratyvą.

"Tačiau jiems negalima nusileisti, mes negalime nutylėti. Ir tai joks kiršinimas. Beje, žodis "kiršinimas" yra jų arkliukas. Per visą vakcinacijos periodą jis skambėjo. Žinoma, mes esame demokratiška visuomenė ir visi turime teisę turėti skirtingas nuomones. Tačiau šiuo atveju tai liečia Lietuvos saugumo situaciją, todėl reikia viešinti problemą, ir tai neturi pereiti į bandymus užčiaupti žurnalistus", – tvirtino A.Vinokuras.

Arba jie turi pripažinti demokratinės visuomenės taisykles, kurias mes visi tiek metų kūrėme, arba kitas kelias – važiuoti gyventi į Rusiją.

Situaciją šiuo metu aitrina ir netylančios kalbos apie skubų sovietinių simbolių nukėlimą iš viešų erdvių, ypač artėjant pergalės prieš nacistinę Vokietiją dienai.

"Suprantu simbolių vertę, suprantu, kad tam tikra bendruomenės dalis Lietuvoje išeis iš proto, jei jų simboliai bus pajudinti. Reikia suvokti, kad šitų žmonių nepakeisime. Dauguma jų žiūrėjo Rusijos televiziją ir persisunkė ten skleidžiama propaganda. Ir jų nuostatų niekas nepakeis, turėtų pasikeisti karta", – mano žurnalistas.

A.Vinokuras tikino turįs sumanymą gegužės 9-ajai. Tai bus tradicinis pirmadienio mitingas, kurie vyksta nuo pat Rusijos agresijos pradžios.

Panašūs pirmadienio mitingai vyko 1990–1991 m. Stokholme, kai tūkstančiai švedų tokiu būdu palaikė Baltijos valstybių išsivadavimą iš okupacijos.

"Pirmadienio mitingų maratoną, remiantį Ukrainos kovas už laisvę, pradėjau kaip tik prasidėjus karui. Ir kaip tik gegužės 9-ąją rengsime Ukrainos palaikymo mitingą Vilniuje. Mes parodysime kitokį požiūrį į šią datą. Labai tikiu, kad ukrainiečiai gegužės 9 dieną galbūt laimės tą karą, taip atimdami malonumą iš V.Putino jam švęsti šią datą", – kalbėjo A.Vinokuras.

Apie mokytojų atsakomybę

Paklaustas, ką galėtų atsakyti tvirtinantiems apie Rusijos "taikos misiją" Ukrainoje, žurnalistas prakalbo apie pedagogų atsakomybę.

"Arba jie turi pripažinti demokratinės visuomenės taisykles, kurias mes visi tiek metų kūrėme, arba kitas kelias – važiuoti gyventi į Rusiją. Kur čia problema? Su jais diskutuoti net neverta. Bet reikia imtis priemonių, kad mokyklose tos putiniškos propagandos nebūtų. Švietimo sistemos atsakomybė čia ypač svarbi. Mokytojus reikia ruošti ir mokyti, kaip jiems kalbėti su dezinformacijos paveiktais vaikais. Jei su jų tėvais, kurie gyvena paraleliniame pasaulyje, kalbėtis yra beprasmiška, tai su vaikais kalbėtis reikia. Jiems jokiu būdu negalima sakyti: "Važiuok į Rusiją." Bet visų pirma, reikia paruošti mokytojus, kaip kalbėtis su vaikais", – kalbėjo A.Vinokuras.

Anot jo, reikia skubiai surengti specialius mokymus pedagogams.

O jei koks nors mokytojas ignoruotų tuos mokymus, itin svarbius valstybės saugumo kontekste, vadinasi, jis yra nusiteikęs prieš valstybę ir negali dirbti švietimo įstaigoje.

"Šiuo atveju demokratija nėra bedantė. Šiandieninėje situacijoje mes negalime leisti, kad mokytojai nežinotų, kaip elgtis ir kalbėtis su antilietuviškos, antidemokratiškos dezinformacijos paveiktu vaiku", – įsitikinęs A.Vinokuras.

„Protestas protestui nelygu. Žmonės turi teisę išeiti, protestuoti, pareikšti savo balsą, savo nuomonę, savo baimes, kokios jos bebūtų keistos ir neadekvačios. Bet reikia skirti taikią protesto akciją nuo to, ką mes matėme Rūdninkuose. Aš manau kad organizatoriai – maršiečiai, Šeimų maršo organizatoriai. Aš manau, kad tai jie. Jie kviečia važiuoti visą Lietuvą į tas vietas. Manau, kad tie organizatoriai tokiu būdu svajoja, kad jiems, žaidžiant žmonių baimėmis ir neapykantomis, atsivers kelias į Seimą. Manau, kad jiems turėtų atsiversti kelias į kalėjimą, nes tai, ką jie dabar daro, yra atvira vieša antivalstybinė veikla, kuri labai atitinka diktatorių Aliaksandro Lukašenkos ir Vladimiro Putino politiką. Čia nėra sąmokslo teorija, mes girdime, mes matome, ką jie kalba, ką jie rašo. Pasiimi A. Lukašenkos žodžius ir pasiimi Vytauto Sinicos valdomo Nacionalinio susivienijimo kalbas, Orlausko, su protu susipykusio, kalbas. Mes matome, kad jie dirba ranka rankon. Tekstai visiškai panašūs“, – sakė A. Vinokuras.

Tai, ką jie dabar daro, yra atvira vieša antivalstybinė veikla, kuri labai atitinka diktatorių A. Lukašenkos ir V. Putino politiką.

Esą politikas Voldemaras Tomaševskis kai kurių politikų minimas kaip kurstantis neapykantą, skatinantis nepritarti politikų sprendimams sprendžiat migrantų krizę. „V. Tomaševskis, koks jis bebūtų, atsiribojo nuo to, kas vyko Rūdninkuose, ir įvardijo kaip provokaciją. Kur dingo Ramūnas Karbauskis? Kur jo pasisakymas, kad „nusiraminkit, yra skirtumas tarp akcijų ir protestų“? Kur prezidentas? Ko jis tyli? V. Tomaševskis labai aiškiai atsiribojo nuo tos provokacijos, o didžiausia opozicijos partija tyli. O prezidentas iš viso, kur jis išvyko?“ – klausė apžvalgininkas.

Scanpix nuotr.

Kaip teigė A. Vinokuras, visi protestai vyksta dėl to, kad centrinė valdžia per mažai kalbasi su vietos bendruomenėmis: „Reikia skirti tikslus. Jeigu tikslas yra kalbėtis su savivaldybėmis – tai būtina su jomis kalbėtis. Jeigu mes kalbame apie žmonių baimes – čia jau kita tema, su kuria taip pat reikia dirbti. Visas problemų blokas. Jeigu mes nepasakom, kad yra skirtingos temos, ir suveliam jas į vieną, mes gausime tai, ką mes gaunam – baisias reakcijas. Savivaldybės sako, mūsų žmonės nenori. Socialdemokratų valdomos savivaldybės nenori. Socialdemokratų, kurie turėtų atverti duris ir pasakyti, kad gerbia žmogaus teises. Bet ir šiuo atveju reikia skirti, kur yra žmogaus teisės, o kur yra būtinas užkardymas nelegalios migracijos, nes tai yra ataka, o ne šiaip imigracija. Vyriausybė turėtų tai daryti ir Seimo visos partijos prisiimti atsakomybę. Į krizę pateko ne viena partija, o visa Lietuva“.

„Kontekstas yra toks: girdisi tie, kurie labiausiai rėkia ir skleidžia neapykantą. Jiems jeigu pasakai „žmogaus teisės“, tai tas pats, kas išskėsti raudoną skraistę jaučiui. Žmogaus teises yra būtina gerbti. Analogija – beveik milijonas lietuvių išvažiavo, pabėgo. Gal kokie 70–80 proc. nelegalai. Tai ką, reikėjo uždaryti sienas ir išmest juos lauk, tai, ką dabar siūlo paraštiniai dešinieji fašistėliai?“ – retoriškai klausė apžvalgininkas.

Pasak jo, tai, kad anksčiau savivaldybės sprendimu nukabinta lenta vėl savavališkai buvo pakabinta, rodo paraštinių politikų kaltę.

„Šis precedentas nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui, nes kol kas tokių įvykių per maža. Lietuva per vykusius rinkimus parodė, kad nenori nacionalistų, lietuviai nenori kategoriškumo, ir tai akivaizdu. Mes einame žingsnis po žingsnio nuo totalitarinio mąstymo, apie istoriją reikia kalbėtis, bet tam reikia drąsos. O tokie dalykai (ažiotažas dėl istorinės atminties. – ELTA) neišvengiami. Tai turėjo įvykti, yra kartų susidūrimas. Kitas dalykas – žaidžiama žmonių jausmais, kurie nėra apsiskaitę, nėra įsigilinę, tačiau yra politikų, paraštinių politikų, kurie naudojasi žmonių nežinojimu“, - Eltai prie Vrublevskių bibliotekos sakė A. Vinokuras.

Šis precedentas nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui, nes kol kas tokių įvykių per maža.

Pasak jo, šiuo metu vyksta neišvengiamas procesas, kurio metu dėl istorinių tiesų bus susitarta.

„Ažiotažas yra naudingas, ar priimami vienokie, ar kitokie sprendimai, jis yra būtinas, mes pagaliau pradėjome kalbėtis. Aš sakau, kad lietuviai nėra žydšaudžių tauta, ir vaikai nekalti dėl tėvų nusikaltimų. Mums reikia išeiti iš getų ir pradėti kalbėtis. Dabar ir vyksta procesas to kalbėjimo, jis skausmingas, nes žudikai nudvėsė. Dabar reikia kalbėtis“, - sakė jis.

Kol ketvirtadienį prie Prezidentūros vyko mitingas, kuriame susirinkę Jono Noreikos - Generolo Vėtros gerbėjai išreiškė susirūpinimą valstybės atminties politika, ant Vrublevskių bibliotekos sienos buvo pakabinta nauja atminimo lenta Generolui Vėtrai.

ELTA primena, kad liepos pabaigoje nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos nuimtos Generolo Vėtros atminimo lentos kritikai teigia, kad J. Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininkas, pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo. Tuo metu J. Noreikos gynėjai akcentuoja jo nuopelnus antisovietiniame pogrindyje ir tai, kad jis vėliau pats buvo įsitraukęs į antinacistinį pogrindį.

Ši kūrybinė stovykla vyks rugsėjo ir spalio sandūroje, netoli kontaktinės linijos tarp Ukrainos vyriausybės pajėgų ir Rusijos remiamų separatistų esančiame Stanica Luhanska miestelyje.

A. Vinokuras teigia statysiantis cirko spekaklį pagal savo kūrinį apie nosį pametusį klouną „Raudona nosis“.

Pasak jo, cirko, judesio ir teatro menas leis vaikams reikšti asmeninę karo patirtį, padės geriau suprasti su tuo susijusius jausmus ir emocijas.

„Man bus svarbu kalbėtis su vaikais, išgirsti vaikus, ką jie jaučia, ką jie patyrę ir leisti jiems kiekvienam kurti savo klouną: ar jis liūdnas, ar jis linksmas, ar jis melancholiškas“, – pirmadienį žurnalistams sakė visuomenininkas.

„Tai bus bendras kūrinys, kur teatras ir cirkas bus naudojami kaip įrankis padėti vaikui pasitikėti savimi, sužinoti, kad tas berniukas ir mergaitė turi talentą, turi galimybę rasti savyje ir savo aplinkoje paramos išgyventi tokioje aplinkoje, kuri bet kokiu atveju turi išlikti žmogiška“, – pridūrė jis.

Į stovyklą bus kviečiami vaikai iš visų trijų Stanica Luhanska esančių mokyklų.

„Mes paversime visą miestą cirku, kad parodytume, kad mes šypsomės, neprarandame pasitikėjimo savimi karo sąlygomis“, – teigė A. Vinokuras.

Cirko ir teatro mokymus rengia nevyriausybinė organizacija „Naujasis Donbasas“. Ji trečius metus organizuoja stovyklas vaikams, gyvenantiems karo paliestuose Rytų Ukrainos taškuose.

2014 metais kilęs karas Rytų Ukrainoje nusinešė daugiau nei 10 tūkst. žmonių gyvybes.

Abipusė psichoterapija

"Perskaičiau vienu prisėdimu. Dar nemačiau Lietuvoje tokiu kampu nagrinėjamos šios temos", – taip apie A.Vinokuro knygą "Mes nežudėme" atsiliepė dr. Arvydas Anušauskas. Šioje knygoje pateikti pokalbiai su žydšaudžių vaikais, anūkais, kitais giminaičiais, vieni dalijasi savo skausmu, gėda, o kiti – meile savo tėvams, apie kurių nusikaltimus nieko nežinojo.

Kiekvieno interviu pradžioje pateikiama esminė ištrauka iš žydšaudžio baudžiamosios bylos. Ir jokių komentarų – tai paliekama pačiam skaitytojui. Ir tai skaitytojui, kaip ir kalbintiesiems, yra labai skausminga, bet kartu labai reikalinga procedūra, kurią galima būtų pavadinti psichoterapija, padedančia atviromis akimis pažvelgti į skaudų mūsų bendros su žydais istorijos tarpsnį.

"Žinau, kad kiekvienas skaitytojas, tapęs šių pokalbių liudininku, klaus savęs, ar galėtų štai taip atsiverti, viešai pasipasakoti, pasidalyti savo skausmu, gėda... Manau, šie pokalbiai yra labiau kalbintųjų, o ne skaitytojų psichoterapija, nes pirmieji norėjo būti išgirsti ir neteisiami. Bet jie išties nekalti – Holokausto metu jie buvo vaikai arba išvis nebuvo gimę", – kalbėjo knygos autorius apie šiandienos bendrapiliečius, kurių dauguma pokalbiuose vienareikšmiškai teigė pagarbą žmogaus gyvybei.

Gal būta proto užtemimo?

Pasak A.Vinokuro, jis niekada nesakė, kad lietuviai yra žydšaudžių tauta. Priešingai – jis tai visada neigė. Maža to, knygoje autorius tvirtina, kad žydšaudžių vaikai nekalti nei morališkai, nei teisiškai dėl tėvų nusikaltimų.

"Kalbintieji žudikų vaikai, giminaičiai nuoširdžiai negalėjo suprasti jiems artimo žmogaus nusikaltimo priežasties. Gal, kaip rašė vienas mano bičiulis feisbuko paskyroje, lietuvius po beviltiškos kapituliacijos Stalinui buvo apėmusi kažkokia depresija, proto užtemimas, atvedęs prie kitų okupantų – vokiečių garbinimo ir atpirkimo už raudonojo okupanto terorą ožio, t. y. žydo paieškų. Tada atsirado tūkstančiai lietuvių, kurie už atliktą "darbą" iš vokiečių okupantų gavo nužudytų žydų namus, rakandų, drabužių, baldų, vaikiškų žaislų... Jei žudikų palikuoniai tinkamai neįvertins padarytų nusikaltimų, atsiras naujų žudikų, o tiesos atmetimas Lietuvos visuomenėje ras vis naujų pateisinimų", – įsitikinęs A.Vinokuras, parašyta knyga gerokai palengvinęs nusikaltusiųjų žmogiškumui palikuonių moralinę naštą, kurios aukomis jie tapo.

Perskaičiau vienu prisėdimu. Dar nemačiau Lietuvoje tokiu kampu nagrinėjamos šios temos.

Užsidarę žinojimo getuose

"Idėja pasidalyti mintimis tema "Vaikai nekalti dėl savo tėvų nusikaltimų" persekiojo mane ne vieną dešimtmetį. Dar prieš 37 metus JAV lietuvių dienraštis "Draugas" publikavo mano straipsnį, teigiantį, kad nėra pagrindo vadinti lietuvius žydšaudžių tauta. Nors anuomet sulaukiau garsaus Izraelio istoriko Dovo Levino griežto atkirčio, tačiau mano minėta nuostata nepakito per beveik 40 metų, nors tokią nuostatą rinktis teko tarp amžinų humanistinių vertybių ir fakto, kad Lietuvoje buvo sunaikinta beveik visa žydų tauta", – kalbėjo apie savo pasirinkimo sunkumą autorius. Beje, lietuvių tautos humanizmą jis savo knygoje iliustruoja irgi tik faktais, pateikdamas žydų gelbėtojų nuotraukas, paminėdamas jų atliktus žygdarbius gelbstint savo bendrapiliečius.

Keista, kad iki šiol nebuvo kalbinami žydšaudžių artimieji, kurie, nors ir niekuo nenusikalto, tačiau dažnas kankinosi nusikaltimo žinojimo getuose. Kaip kankinosi ir knygos autorius, mėgindamas atsikratyti žinojimo apie baisią savo šeimos tragediją Holokausto metais.

"Jaučiausi pririštas nematomais pančiais prie to, kas jau buvo", – prisipažino A.Vinokuras, sužinojęs apie tėvo slėptą šeimos tragediją tik būdamas jau suaugęs žmogus. Todėl jam buvo suprantamas ir dalies žydų tautos naikintojų palikuonių nežinojimas apie jų artimųjų padarytus nusikaltimus. Taigi, tylėjo ir žudikai, ir jų aukos, siekdami apsaugoti savo vaikus nuo skausmingų susidūrimų istorijos raidoje.

Vertina LGGRTC paramą

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC), išleidusio šią knygą, direktorė Birutė Burauskaitė prisipažino abejojusi, ar pavyks knygos autoriui prakalbinti Holokausto vykdytojų palikuonis. Tačiau A.Vinokuras sugebėjo tai padaryti – jis prašnekino 35 tokius asmenis, leido jiems išsikalbėti, apsivalyti, nors pats kaskart mokėjo už tai didžiulę kainą.

"Kelias valandas prieš pokalbį nerasdavau sau vietos, nors, būdamas žurnalistas, aktorius, esu bendravęs su tūkstančiais žmonių, kuriuos vienu ar kitu būdu gebėjau valdyti, tačiau pokalbiai su žydų naikintojų palikuoniais buvo visiškai nauja patirtis, kupina didžiulio streso abiem interviu dalyviams. Ir nesvarbu, kaip buvo kalbinami žmonės – žiūrint vienas kitam į akis ar kalbant telefonu – visais atvejais, nors ir labai jaudindamasis, stengiausi laikytis etikos, moralės ir teisės normų", – teigė A.Vinokuras.

Knygos autorius dėkingas B.Burauskaitei, suvokusiai knygos temos svarbą ir atlaikiusiai vienokį ar kitokį spaudimą tų, kurių nuomone nereikia knygos apie Holokauste dalyvavusių nusikaltėlių palikuonių išgyvenimus, jų požiūrį į genocidą. Pasak pačios B.Burauskaitės, tai unikalaus turinio knyga, parašyta faktų kalba ne apie Holokaustą, o apie jo padarinius, apie nusikaltimų vykdytojų palikuonių šiandienines reakcijas.

Į holokausto problemą A.Vinokuras pažvelgė kitaip, jis ėmėsi ypač sunkios misijos – prakalbinti palikuonis tų, kurių rankos ir sąžinė sutepta žydų krauju, kurie prisidėjo prie holokausto Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais. Kai kurie pašnekovai nežinojo savo artimų žmonių nusikaltimų, kai kuriuos jų slėgė tas kraupus žinojimas.

A.Vinokuras apklausė 35 asmenis, kalbėjimas buvo labai nelengvas, pripažino knygos autorius, kuris ir leidinyje, ir susitikimuose su skaitytojais teigia, jog lietuviai nėra žydšaudžių tauta, o vaikai nekalti dėl tėvų nusikaltimų – dėl jų negali būti kaltinami iš principo.

„Šioje knygoje nerasite kaltinimų, priekaištų, nes kalbėjausi su žmonėmis, kurie yra patys savo tėvų-nusikaltėlių aukos“, – kalbėjo A.Vinokuras.

Renginyje, kuris sudomino gausų būrį klaipėdiečių, dalyvavo ir Baltijos regiono istorijos bei archeologijos instituto mokslo darbuotojas dr. Hektoras Vitkus, kurio nuomone, tokio pobūdžio knygos Lietuvoje lig šiol nebuvo, ir nors tai nėra istorinis darbas, emociniu požiūriu šis leidinys itin svarbus suvokiant iki šiol neperprastą šalies tragediją.

Pasak A. Vinokuro, knyga skirta „tiltui tiesti tarp žydų ir lietuvių tautų, tarp savaip iškankintų sielų“. Leidinyje taip pat pateikiami 426 žudikų ar kitaip dalyvavusių genocido nusikaltimuose sąrašai, kuriuose yra ir 60 reabilituotų asmenų, arba dereabilituotų banditų, apsimetusių pokario partizanais. Knygą išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras.

Paradoksalu, bet kai kurie asmenys šios knygos pasirodymą vertino skeptiškai ir net neslėpė, kad ji nereikalinga. Nepaisant to, knyga pasirodė, už ką autorius labai dėkingas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro vadovei Teresei Birutei Burauskaitei, kuri atlaikė spaudimą manančiųjų, kad tokios knygos Lietuvai nereikia.