„Nesijaudink dėl manęs. Man viskas gerai. Man visiškai palengvėjo, kad pagaliau tai įvyko“, – socialiniame tinkle „X“ nurodė jis.

Kiek anksčiau JAV valstybės departamentas nurodė, kad vis dar yra susirūpinęs dėl Rusijos opozicijos lyderio gerovės ir jo kalinimo sąlygų.

A. Navalnas, kuris 2021 metais buvo įkalintas po to, kai išgyveno pasikėsinimą nunuodyti, anksčiau Rusijoje organizavo didžiulius antivyriausybinius protestus.

Iš pradžių A. Navalnas buvo kalinamas pataisos kolonijoje IK-6, esančioje už maždaug 250 km į rytus nuo Maskvos, Vladimiro regione.

Rugpjūtį teismas netoli Maskvos esančiame kalėjime jam skyrė naują 19 metų laisvės atėmimo bausmę dėl kaltinimų ekstremizmu ir nurodė jį perkelti į griežtesnio režimo kalėjimą.

A. Navalnas tinkle „X“ pareiškė, kad šeštadienį buvo atvežtas į Arkties kalėjimą, o pirmadienį jį aplankė advokatas.

„Nesitikėjau, kad mane čia kas nors ras iki sausio vidurio“, – sakė jis ir pridūrė, kad aplink praktiškai nieko nėra, tik sniegas.

„Deja, šiaurinių elnių nėra, bet yra didžiuliai pūkuoti ir labai gražūs aviganiai“, – pareiškė opozicijos lyderis.

Apie tai plačiau papasakojo Klaipėdos universiteto profesorius Sergejus Oleninas.

– Man asmeniškai tai buvo jau aštunta ekspedicija. Mes pradėjome tyrimus dar 2005 m. lenkų poliarinėje stotyje. Šitoje vietoje, kur buvome dabar, vykome jau ketvirtą kartą. Kas mus ten traukia? Viskas, ką ten padarysi, bus nauja, niekas iki tavęs to nedarė. Klimato pokyčiai ir to padariniai ten matosi žymiai akivaizdžiau nei pas mus, nei mūsų platumose. Tai, kaip dabar formuojasi šis vandens telkinys ir jo ekosistema, primena tai, kas buvo Baltijos jūroje prieš 10 tūkst. metų. Tuo metu ledynas atsitraukė iš Baltijos jūros.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kam buvo skirta ši ekspedicija? Ko ieškojote ir ką ten radote?

– Mes norėjome sudaryti šitos naujai besiformuojančios lagūnos ekosistemos aprašą. Norėjome aprašyti, iš kokių elementų ji susideda, kuo skiriasi jos dalys. Kai kurios jos dalys formavosi jau kelis dešimtmečius, o kitos dalys atsiranda dabar. Palyginus su pernai metais, pastebėjome, kad ledynas dar toliau atsitraukė į žemę. Nuo jo nuskilo didelis ledkalnis, kuris stovi ant dugno ir tirpsta. Tikiuosi, kad mums pavyks aprašyti šią sistemą.

– Apie tirpstančius ledus kalbama jau seniai. Jei taip bus ir toliau, jei mes nesugebėsime sustabdyti klimato kaitos, kada Arktis liks be ledo?

– Sunku pasakyti. Geriau klausti klimato kaitos specialisto. Liūdna žinia yra ta, kad procesas pats save dabar skatina. Ta ledyno dalis, kuri atsitraukia, anksčiau ji buvo vandenyje, dabar ji ant žemės. Žemė vasarą įšilo ir tai provokuoja tolimesnį tirpimą. Procesas tapo sunkiai sustabdomas. Tai kelių dešimtmečių reikalas, kada ledynai ištirps, priklausomai, kaip toliau atšilimas vyks.

– Kas kenčia labiau dėl klimato kaitos – Arktis ar Antarktida?

Tai kelių dešimtmečių reikalas, kada ledynai ištirps, priklausomai, kaip toliau atšilimas vyks.

– Arktyje šie pokyčiai labiau matomi. Kiek man teko kalbėti su tyrėjais, kurie dirba Antarktidoje, ten dar yra vietų, kur ledynai dar nepajudėjo. Tačiau irgi yra vietų, kur ledynai pradėjo trauktis. Bet Antarktidoje tie procesai vyksta žymiai lėčiau.

– Ką reiškia darbas Arktyje? Žinoma, jūs buvote vasaros laiku. Tikriausiai tos sąlygos nebuvo tokios atšiaurios.

– Kai važiuoji ten, žinai, kad gyvensi palapinėje, kad nebus nei normalaus dušo, nei tualeto, kad maitinsiesi sausu maistu. Bet tai apsimoka, ne tik todėl, kad ten mes gauname labai unikalius rezultatus, bet ir todėl, kad pamatai tokį grožį, kurio niekur kitur nepamatysi.

„Per dešimt metų 500 metrų ledyno tiesiog ištirpo ir tai rodo mastelį, kokiu greičiu tirpsta ledynai ir kokiu greičiu ten vyksta pokyčiai“, – teigė mokslininkas Andrius Šiaulys.

Pirmoji problema, su kuria susidūrė mokslininkai – turėti žemėlapiai nebetinkantys, mat dėl tirpstančio ledo viskas jau buvo pasikeitę. Tai buvo rimta, mat ekspedicija buvo planuota pagal nebevartotinus žemėlapius.

„Visas kraštovaizdis tiek pasikeitė, kad mes negalėjome nuplaukti, kur planavome“, – pasakojo A. Šiaulys. Vyras tikino, kad teko ir klimpti, ir valtis vilktis krantu, kur seniau buvo vanduo.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Paseklėjo tos vietos, kur iš pradžių atrodė, kad yra gilios. Kelionė buvo komplikuota, bet tai sukėlė atradėjo emocijas, nes plaukėme į nežinomybę“, – dalijosi A. Šiaulys.

Tyrimo objektas, ledyno atidengta lagūna, yra net 35 metrų gylio ir tris kartus druskingesnė už Baltijos jūrą.

„Lagūnos viršuje gėlas vanduo, kaip Kuršių mariose, ties Juodkrante. O trijų metrų gylyje druskingumas jau kaip Baltijos jūroje“, – pasakojo mokslininkas Sergej Olenin. Mokslininkams buvo netikėtas toks vandens tankis.

Tačiau didžiausia mįsle išlieka tai, kaip lagūnoje atsirado jūrinio vandens. Tvirtinama, kad ekspedicijos dalyviai kelionės metu nematė, kad per potvynius į lagūną įeitų jūrinis vanduo.

Kuo sotesnė meška – tuo laimingesni mokslininkai.

„Galbūt sezoniniai štormai, o gal toks vanduo iš tirpstančių ledynų“, – spėliojo S. Olenin.

Akį traukianti, bet pavojinga aplinka

Savaitę gyvenant palapinėse ekstremalus oras nebuvo vienintelis pavojus, su kuriuo susidūrė mokslininkai. Arktyje yra iki 3,5 tūkst. baltųjų lokių, tad vyrams teko pakaitomis budėti naktimis. Laimei, aplink lagūną buvo itin daug ruonių, kurie yra šių žvėrių maisto šaltinis.

„Kai pamatėme mešką, ji atrodė stora ir patenkinta. Ten joms maisto yra ištisus metus, o kuo sotesnė meška – tuo laimingesni mokslininkai. Mažėja tikimybė, kad ji norės mumis paskanauti“,  – juokavo A. Šiaulys. Tiesa, tai nebuvo vieninteliai gyvūnai, su kuriais teko susitikti septyniems mokslininkams.

Grožintis amžino įšalo kraštu, tundromis, pasirodydavo ir delfinų, ir banginių.

„Staiga delfinai, staiga banginis. Ir į mus pažiūrėkit!“ – juokėsi S. Olenin.

„Pilnas komplektas. Ten gamta yra labai turtinga“, – tęsė S. Olenin.

Pasak mokslininkų, Arktis yra svarbi, nes leidžia suprasti, kaip kadaise traukiantis ledynams atrodė Baltijos jūra. Viliamasi, kad į tokias ekspedicijas bus vykstama dažniau ir bus daugiau įvairių sričių specialistų. 

„Negalime sau leisti saugumo vakuumo Tolimojoje Šiaurėje. Tai gali paskatinti Rusijos ambicijas, pastatyti į pavojų NATO ir sukelti apsiskaičiavimų bei nesusipratimų riziką“, – sakė J. Stoltenbergas.

„Taip pat matome padidėjusį Kinijos susidomėjimą šiuo regionu. Kinija apibrėžė save kaip Arkties regionui artimą valstybę ir siekia čia įsitvirtinti“, – pridūrė jis.

J. Stoltenbergas tokius komentarus išsakė lankydamasis Bardufoso bazėje Norvegijos šiaurėje, kur Aljansas vykdo plataus masto karines pratybas „Cold Response“ (Šaltas atsakas).

Kaip per spaudos konferenciją nurodė NATO vadovas, pastaraisiais metais Maskva padidino savo karinį aktyvumą Arktyje – modernizuoja savo dabartines bazes ir stato naujas. Pasak J. Stoltenbergo, tokiu būdu Rusija siunčia aiškų signalą, kad ketina tapti dominuojančia veikėja šiame regione.

Rusijos Kolos pusiasalyje, besiribojančiame su Norvegijos arktiniu regionu, yra įsikūręs rusų Šiaurės laivynas, kontroliuojantis didžiulį branduolinį arsenalą ir daugybę karinių objektų.

„Dėl visų šių priežasčių Tolimoji Šiaurė yra itin svarbi teritorija visiems sąjungininkams. Būtent todėl NATO didina savo karinį buvimą Šiaurėje“, – pareiškė J. Stoltenbergas, kurio kadencija išvakarėse buvo pratęsta metams dėl Rusijos invazijos į Ukrainą, esančią prie rytinio NATO flango.

Per šį mėnesį Norvegijoje vykstančias pratybas „Cold Response“ siekiama patikrinti NATO šalių – taip pat partnerių Švedijos ir Suomijos – gebėjimą ateiti į pagalbą kitai valstybei narei sudėtingomis klimato sąlygomis.

Šiuose oro, jūrų ir sausumos pajėgų mokymuose – didžiausiose Norvegijos organizuotose pratybose nuo Šaltojo karo pabaigos – dalyvauja apie 30 tūkst. karių.

Iš anksto suplanuoti manevrai įgijo net daugiau svarbos dėl Rusijos įsiveržimo į provakarietišką kaimynę.

„Cold Response“ yra svarbios pratybos, ypač atsižvelgiant į beprasmišką Rusijos išpuolį prieš Ukrainą“, – sakė J. Stoltenbergas.

„Žinoma, apgailestaujame, kad Rusija atsisakė stebėti šias pratybas, tačiau dar labiau apgailestaujame, kad Rusija niekada nekviečia mūsų dalyvauti privalomame jų pratybų stebėjime ir inspektavime“, – tęsė jis.

„Turite nepamiršti, kad karas, kurį dabar prezidentas [Vladimiras] Putinas vykdo prieš Ukrainą, iš pradžių buvo užmaskuotas kaip pratybos... Paskui pratybos staiga virto plataus masto karu“, – pažymėjo NATO vadovas.

Arktis turi ne tik didžiulę strateginę svarbą, bet ir gausias naftos, dujų bei naudingųjų iškasenų atsargas.

Nors dėl klimato kaitos nyksta ledo danga regiono jūroje, tirpimas atveria laivybos kelią tarp Rytų Azijos ir Europos, kuris yra gerokai trumpesnis už plaukimą Sueco kanalu.

38 laipsnių karštis buvo užregistruotas 2020 metų birželio 20 dieną Rusijos Verchojansko mieste ir tai aukščiausia kada nors užfiksuota oro temperatūra už poliaračio, paskelbė Pasaulio meteorologijos organizacija (PMO).

PMO pirmą kartą įtraukė rekordinį karštį Arktyje į savo pranešimų apie ekstremalius orus archyvą. Tai padaryta visame pasaulyje stebint beprecedentę karščio rekordų bangą, nurodė ši JT agentūra.

„Naujasis Arkties rekordas yra vienas iš virtinės... pranešimų PMO orų ir ekstremalių klimato reiškinių archyvui, skambinantis pavojaus varpais dėl... besikeičiančio klimato“, – sakoma PMO vadovo Petteri Taalaso (Pėterio Talaso) pareiškime.

Verchojanskas yra už maždaug 115 km į šiaurę nuo poliaračio; oro temperatūra čia matuojama nuo 1885 metų.

Rekordinė temperatūra, pasak PMO, „labiau tinkanti Viduržemio jūros regionui, o ne Arkčiai“, buvo užfiksuota vienoje meteorologijos stotyje per itin užsitęsusią karščio bangą Sibire.

Į Arktį patenkančioje Sibiro dalyje vidutinė oro temperatūra pernai beveik visą vasarą normalią temperatūrą viršydavo iki 10 laipsnių. Tai, pasak PMO, prisidėjo prie gaisrų ir daugybės jūrų ledo ištirpimo.

Ta karščio banga taip pat reikšmingai prisidėjo prie to, kad 2020-ieji tapo vienais iš trejų šilčiausių pasaulio metų per visą stebėjimų istoriją.

Pernai taip pat buvo užfiksuota rekordinė oro temperatūra Antarktidoje – 18,3 Celsijaus laipsnio, nurodė P. Taalasas.

PMO dar tikrina karščiausioje pasaulio vietoje – Mirties Slėnyje Kalifornijoje – 2020-aisiais ir 2021-aisiais užfiksuotą 54,4 Celsijaus laipsnio temperatūrą.

Organizacijos ekspertai taip pat tikrina naują Europos temperatūros rekordą – Italijos Sicilijos saloje praėjusią vasarą užfiksuotą 48,8 Celsijaus laipsnio karštį.

PMO archyve „dar niekada nebuvo tiek daug vienu metu vykdomų tyrimų“, nurodė P. Taalasas.

„Vasaros jūros ledo išnykimas Arkties regione yra viena iš pirmųjų minų šiame minų lauke, vienas iš lūžio taškų, kurį pirmiausia peržengėme, kai leidome atšilimui nueiti per toli, – sakė Markus Rexas. – Ir iš esmės galima paklausti, ar mes dar neužlipome ant šios minos ir nesukėlėme sprogimo“.

M. Rexas vadovavo didžiausiai pasaulio misijai į Šiaurės ašigalį – ekspedicijai, kurioje dalyvavo 300 mokslininkų iš 20 šalių.

Ekspedicija grįžo į Vokietiją spalio mėnesį po 389 dienų, praleistų dreifuojant pro Šiaurės ašigalį, ir parsivežė namo pribloškiančių įrodymų apie mirštantį Arkties vandenyną ir perspėjimą apie vasaras be ledo, kurių sulauksime vos po kelių dešimtmečių.

140 milijonų eurų kainavusi ekspedicija taip pat parsivežė 150 terabaitų duomenų ir daugiau nei 1000 ledo mėginių.

Pateikdamas savo pirmąsias išvadas, M. Reksas sakė, kad mokslininkai nustatė, kad Arkties jūros ledas „2020 metų pavasarį tirpo greičiausiai nuo įrašų pradžios“ ir kad „jūros ledo paplitimas vasarą buvo perpus mažesnis nei prieš dešimtmečius“.

„Tik ateinančių metų vertinimas leis mums nustatyti, ar vis dar galime išgelbėti Arkties jūros ledą, kad jis išliktų ištisus metus, imdamiesi stiprios klimato apsaugos, ar jau praleidome šį svarbų klimato sistemos lūžio tašką“, – pridūrė jis.

Varžybos įsibėgėja

Šią savaitę JAV paskelbė atidžiai stebinčios Rusijos kariuomenės aktyvumą Arkties regione. "Niekas nenori matyti Arkties militarizuotos", – tvirtino Gynybos departamento atstovas spaudai Johnas Kirby. Pasak Pentagano atstovų, regionas yra svarbus ir nacionaliniam saugumui, ir kaip potencialus strateginis koridorius tarp Indijos ir Ramiojo vandenyno regionų, Europos ir JAV.

"Rusija atnaujina sovietinius aerodromus ir radarus, stato naujus uostus ir paieškos bei gelbėjimo centrus, taip pat plečia savo branduolinių ir įprastų ledlaužių flotilę", – CNN citavo kitą Pentagono atstovą Thomą Campbellą.

JAV įsitraukimas į su Arktimi susijusias aktualijas labai atviras – apie tai byloja ir 2019-aisiais paskelbta ambicinga naujoji JAV Arkties strategija, ir tais pačiais metais nuskambėjęs buvusio valstybės vadovo Donaldo Trumpo pareiškimas, esą jo šalis norėtų įsigyti šiam regionui priklausančią Grenlandiją. Žinoma, tiek Danija, kuriai savivaldos teisėmis ir priklauso ši sala, tiek vietos valdžia nedelsiant atmetė tokią idėją, o danų premjerė Mette Frederiksen šią diskusiją pavadino paprasčiausiai absurdiška.

Lyg po didinamuoju stiklu JAV stebimas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas taip pat neslepia, kad ekonominis Arkties eksploatavimas yra vienas pagrindinių jo tikslų. Neseniai šalies kosmoso agentūra "Roskosmos" pranešė, kad raketa "Sojuz" iš Baikonūro kosmodromo Kazachstane iškėlė į kosmosą pirmąjį Rusijos palydovą "Arktika-M", skirtą Arkties klimatui stebėti. Agentūra vėliau pažymėjo, kad normaliam stebėjimo sistemos darbui reikės dar mažiausiai dviejų palydovų, tad antrąjį palydovą paleisti planuojama 2023-iaisiais.

Apetitas lobiams

Mokslininkai nuožmų Arkties ledynų tirpsmą vertina kaip žmonijos tragediją, tačiau didžiosios šalys įžvelgia ir ekonominę naudą. Kai kurių iš jų apetitas itin didelis: pavyzdžiui, Kinija, kuri net nesiriboja su Arkties jūra, save apibūdina kaip "beveik Arkties valstybę" (angl. "near-Arctic-state"). Dar 2014 m. prezidentas Xi Jinpingas paviešino savo vyriausybės ketinimą paversti Kiniją, kaip jis įvardijo, poliarine galia. 2019-aisiais Danijos žvalgyba dalijosi duomenimis, esą kinų kariuomenė vis dažniau naudojasi moksliniais tyrimais Arktyje, taip skindama kelią į regioną. Be to, Pekinas ir pats neslepia ambicijų nutiesti vadinamąjį Arkties šilko kelią.

Tarptautinį susidomėjimą regionu neabejotinai kelia čia glūdinčios didžiulės naftos ir gamtinių dujų atsargos – dėl vertingų mineralinių išteklių klodų čia jau ne kartą kilo konfliktų.

Net ir šią savaitę Grenlandijoje vykusius parlamento rinkimus gaubė diskusijos apie išteklių žvalgymą saloje. Dvi didžiausios šios savavaldžios Danijos užjūrio administracinės teritorijos partijos nesutaria, ar uždegti žalią šviesą didžiuliam australų įmonės retųjų žemės elementų ir urano kasybos projektui.

Jo šalininkai, įskaitant socialdemokratinės krypties partiją "Siumut", sako, kad kasyba užtikrins ekonominę naudą. Oponentai, tarp jų ir opozicinė rinkimus laimėjusi žaliųjų partija "Inuit Ataqatigiit", tvirtina, kad dėl projekto gali nukentėti nepaliesta šios didžiausios pasaulyje, gausiai ledynais pasidengusios salos gamta.

Grenlandijos pietuose esantis telkinys laikomas vienu didžiausių urano ir lantanoidų telkinių pasaulyje. Pastarieji plačiai naudojami aukštųjų ir žaliųjų technologijų pramonėje, pradedant išmaniųjų telefonų ir baigiant elektromobilių gamyba.

Tačiau visa tai – kova dėl įtakos, gamtos resursų ir ekonominių sumetimų. Arkties regione gyvena ir realūs žmonės, turintys savo balsą, o 700 tūkst. jų yra ES piliečiai. Blokas šiuo metu taip pat atnaujina savo Arkties politiką, kurios formavimo procese garsiai pasisako vietinis jaunimas iš Europos Šiaurės. Jie atvirai baiminasi, kad klimato atšilimas ir ekonominės ambicijos gali pasiglemžti jų kultūrinį paveldą.

Netikėtas indėlis

2020 m. liepą Europos Komisija (EK) ir Europos išorės veiksmų tarnyba kartu pradėjo atviras viešas konsultacijas dėl tolesnių ES Arkties politikos krypčių, kurios paskatino visuomenę teikti savo rekomendacijas. Europos jaunimo organizacijos buvo išskirtinai aktyvios.

Tuo pačiu metu Norvegijos jaunimo grupė, prie kurios prisijungė maždaug 50 narių iš šalies šiaurės, prisidėjo prie naujos Norvegijos tolimosios šiaurės politikos, kuri buvo pristatyta praėjusių metų lapkričio pabaigoje, formavimo. Jauni balsai išsakė labai aiškią mintį: veiksmai Arktyje turėtų būti skirti regiono žmonių gyvenimui gerinti – ne tik klimatui, aplinkai ir saugumui.

Norvegija, kurios 10 proc. populiacijos gyvena Arkties regione, šios teritorijos klausimais aktyviai bendradarbiauja su ES – šalis prisidėjo prie viešų ES Arkties politikos konsultacijų. 2020 m. pabaigoje vyriausybė Stortingui – Norvegijos parlamentui – pateikė naują baltąją knygą apie Arktį, kurios gairės ir tapo tam tikru pavyzdžiu bloko naujajai Arkties politikai formuoti.

Paskutinė Norvegijos baltoji knyga išleista 2011 m. – nuo to laiko klimato iššūkiai ir gyvenimas Arktyje labai pasikeitė. Dabar Norvegijos vyriausybė siekia užtikrinti, kad jos politika būtų nukreipta į tai, kas svarbu šiauriečiams. Specialios jaunimo grupės įžvalgos baltojoje knygoje virto konkrečiais pasiūlymais, pavyzdžiui, idėja dėl didesnio sporto veiklos finansavimo ar naujo fondo jauniesiems verslininkams. Jaunimo įtraukimas paskatino entuziastingus debatus.

Kalnakasybos pramonė ir kiti pokyčiai kelia grėsmę mūsų ateičiai. Nors žalioji pramonė turėtų būti žalia, kiek ji yra žalia, jei vystoma kenkiant mums?

Čiabuvių tradicijos

"Euractiv" organizuotoje diskusijoje su atstovais iš ES, Norvegijos Arkties gyventojai pabrėžė besitikintys, kad Bendrija pasinaudos galimybe nustatyti aplinkos ir kultūros tvarumo regione standartą. Vietinė jaunoji karta akcentuoja savo teisę pasirinkti ir išsaugoti tradicinį gyvenimo būdą.

Samiai arba lapiai – didžiausia Europos čiabuvių bendruomenė, kurios nuo 80 tūkst. iki 100 tūkst. narių yra paplitę visame Arkties regione, šiaurinėse Norvegijos, Suomijos, Švedijos ir Rusijos Kolos pusiasalio teritorijose. Šioje srityje, dar vadinamoje Sápmi, samiai gyvena jau ilgiau nei 8 tūkst. metų.

Tačiau samių istorija pažymėta nuolatine kova už savo teises. Nuo XV a., kai jų sumedžiotų žvėrių kailiai buvo pirmą kartą apmokestinti, samiai susidūrė su persekiojimu: pradedant krikščioninimo bandymais XVII a., sienomis, ribojančiomis žmonių sezoninius judėjimus XIX a., iki asimiliacijos, vykdant atitinkamą švietimo ir kalbos politiką, kurios kai kurie elementai buvo tęsiami iki Antrojo pasaulinio karo.

ES, priėmusi įvairias tarptautines sutartis, kaip Jungtinių Tautų deklaracija dėl čiabuvių tautų teisių ar 2017 m. ES Tarybos išvados dėl čiabuvių tautų, sukūrė pažangą pripažįstant žmonių šiaurinėje Europos dalyje teises. Nepaisant to, Europos Taryba ir Europos žmogaus teisių organizacijos ne kartą kritikavo faktą, kad įvairūs minėtų valstybių nacionaliniai sprendimai priimami nepakankamai įtraukiant ar atsižvelgiant į vietinius samius.

Ir nors teisių į kultūrą ir kalbą persekiojimas palaipsniui išblėso, ši tauta šiandien susiduria su naujomis grėsmėmis: klimato kaita ir jų žemės išnaudojimu. Nepaisant globalizacijos, šiaurinių elnių auginimas ir žvejyba Arkties regione vis dar yra labai paplitę kaip vieni pagrindinių pragyvenimo šaltinių.

Šiltesnės vasaros keičia kraštovaizdį, o šiaurinių elnių ganyklų bendruomenės susiduria su problemomis, nes žiemomis pasikartojantys lietūs sukuria ledo sluoksnius, trukdančius jų gyvūnams rasti maisto. Be to, šiltėjantis klimatas masina verslą Arktyje ieškoti ekonominės naudos.

Elnių ganymas ir pramoniniai projektai tradiciniuose kraštuose negali egzistuoti kartu.

Nelaukiami svečiai

Suomijoje žemės nuosavybės ir naudojimo klausimas lieka neišspręstas, nes vyriausybė neratifikavo TDO konvencijos Nr. 169 – svarbaus tarptautinio susitarimo, kuriuo pripažįstamos čiabuvių tautos. Tai reiškia, kad žemė, kuri yra itin svarbi samių elnių bandų ganymui ir migracijai, yra atvira eksploatacijai.

Kalnakasybos įmonės Švedijoje ir nauji infrastruktūros projektai įvairiose teritorijose Norvegijoje ir Suomijoje sukuria nenatūralias kliūtis ir ganyklų žemių mažėjimą. Pastaraisiais metais šiaurės elnių ganytojai šiaurinėje Norvegijos dalyje protestavo prieš naujas elektros linijas savo ganyklose.

"Kalnakasybos pramonė ir kiti pokyčiai kelia grėsmę mūsų ateičiai. Nors žalioji pramonė turėtų būti žalia, kiek ji yra žalia, jei vystoma kenkiant mums?" – retoriškai klausia šiaurės elnių ganytoja ir Norvegijos baltosios knygos jaunimo komisijos narė Inga Marja Lango.

"Mes suprantame, kad neturėtume skatinti projektų, kurie yra nei tvarūs aplinkai, nei tvarūs socialiai ir ekonomiškai", – diskusijoje pasisakė ir ES specialusis pasiuntinys Arkties klausimais Michaelas Mannas.

Jaunajai Arkties regiono kartai tapatybė yra labai svarbi – ji sugebėjo išsaugoti samių kalbą, kultūrą ir tradicijas. Suomijos samių jaunimo asociacijos vadovė Enni Similä išskiria, kad dėl atsinaujinančios energijos gamybos infrastruktūros, pavyzdžiui, vėjo malūnų parkų plėtros ar kalnakasybos darbų, čiabuviams iš tiesų gresia prarasti savo žemes. "Elnių ganymas ir pramoniniai projektai tradiciniuose kraštuose negali egzistuoti kartu", – sako ji ir pabrėžia, kad pramonę Arktyje vystantys žmonės tėra jos svečiai.

ES jau kurį laiką stebi Europos Šiaurės šalyse vykstančius įvairius teismo procesus, kuriais siekiama apsaugoti tradicines žemes ir gyvenimo būdą.

Švedijoje politikos mokslus kremtantis Petteris Lindstromas akcentavo, kad Arktyje iš tiesų egzistuoja ryški takoskyra tarp tų, kurie gyvena savo miestuose ir dirba vietinius darbus, kurie yra artimi jų šaknims, ir tų, kurie ieško darbo, leidžiančio socialinę ir ekonominę pažangą. Jo manymu, ES galėtų šią atskirtį sumažinti ar panaikinti, panaudodama konkurencinius klimato ir vietovės pranašumus bei kurdama skirtingos kvalifikacijos darbo vietas abiem grupėms.

M.Mannas pareiškė, kad siekti šių tikslų paprasčiau pasitelkiant kokybišką švietimą, išsilavinimą ir universitetų partnerystę pagal ES ERASMUS programą. Pasak jo, šioje srityje blokas pasiruošęs visapusiškai padėti.

Teismas 11 balsų prieš keturis atmetė dviejų organizacijų – „Greenpeace“ ir „Young Friends of the Earth Norway“ – argumentą, kad 10 naftos žvalgymo Barenco jūroje licencijų 2016 metais buvo išduotos pažeidžiant konstituciją.

Remdamosi Paryžiaus susitarimu, kuriuo siekiama apriboti pasaulinį šiltėjimą mažiau nei dviem Celsijaus laipsniais, palyginus su temperatūra iki pramonės revoliucijos, organizacijos teigė, kad šiomis licencijomis buvo pažeistas 112-asis Norvegijos konstitucijos straipsnis dėl visų teisės į sveiką aplinką.

Aplinkosaugininkų skundus anksčiau atmetė dvi kitos instancijos, o paskutines viltis sudaužė Aukščiausiasis Teismas, savo verdiktą paskelbęs vaizdo konferencijos metu.

Dauguma teisėjų sutiko su aktyvistais, kad galima pasitelkti 112-ąjį straipsnį, jei valstybė nevykdo savo įsipareigojimų dėl klimato ir aplinkos, tačiau nemanė, kad jį reikėtų taikyti šiuo atveju.

Teismas taip pat priėjo prie išvados, kad leidimai žvalgyti naftos telkinius neprieštarauja Europos žmogaus teisių konvencijai – iš dalies todėl, kad nekelia „realios ir tiesioginės grėsmės“ gyvybei ir fizinei neliečiamybei.

„Esame pasipiktinę šiuo sprendimu, kuriuo jaunimas ir būsimos kartos paliekami be konstitucinės apsaugos, – savo pareiškime nurodė „Young Friends of the Earth Norway“ vadovė Therese Hugstmyr Woie. – Aukščiausiasis Teismas pasirinko lojalumą norvegų naftai, o ne mūsų teisėms į gyventi tinkamą ateitį.“

Prieš Aukščiausiojo Teismo sprendimą aplinkosaugos grupė „Greenpeace“ kalbėjo apie galimybę kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT) Strasbūre.

Organizacija šią bylą vadino istorine, galinčia paveikti Norvegijos naftos politikos ateitį. Šiuo metu Norvegija yra ketvirta Vakarų Europos valstybė pagal išgaunamų angliavandenilių kiekį.

Minima byla taip pat atitinka pasaulinę tendenciją kelti teismuose bylas dėl klimato kaitos.

Aplinkosaugininkų organizacijai „Urgenda“ pateikus skundą Nyderlandų aukščiausios instancijos teismui, šis 2015 metais nurodė valstybei iki 2020 metų mažiausiai 25 procentais sumažinti taršą šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis.

„Jis sugrįžo“, – pažymėjo Alfredo Wegenerio (Alfredo Vegenerio) instituto direktorė Antje Boetius (Antjė Boetius), kalbėdama apie laivą „Polarstern“, kuriuo buvo išvykę misijos mokslininkai iš 20 šalių.

„Laukiau šios akimirkos taip ilgai, kad širdis daužosi... Labai malonu žinoti, kad mūsų laivas ir visi jame esantys žmonės jau yra namuose ir kad viskas yra gerai“, – sakė A. Boetius iš kito laivo, kuris lydėjo „Polarstern“ atgal į uostą Brėmerhafene.

„Arktis šyla daugiau kaip dvigubai sparčiau nei pasaulio vidurkis. Tai daro poveikį vietos populiacijoms ir ekosistemoms, taip pat sukelia pasaulinių padarinių“, – sakoma penktadienį paskelbtame Pasaulio meteorologijos organizacijos (PMO) generalinio sekretoriaus Petteri Taalaso (Pėterio Talaso) pranešime.

Jis atkreipė dėmesį, kad sąlygos Žemės poliarinėse srityse lemia orus ir labai nuo jų nutolusiuose regionuose, kur gyvena šimtai milijonų žmonių.

PMO anksčiau pranešė, kad Rusijos Verchojansko mieste birželio 20-ąją buvo užfiksuota 38 laipsnių temperatūra. Agentūra pažymėjo, jog jeigu šie duomenys bus patvirtinti, tokia temperatūra būtų karščio rekordas ties Šiaurės poliaračiu. Be to, tą regioną daugelyje vietų niokojo dideli gaisrai.

Arktis šyla daugiau kaip dvigubai sparčiau nei pasaulio vidurkis. Tai daro poveikį vietos populiacijoms ir ekosistemoms, taip pat sukelia pasaulinių padarinių.

Agentūra pažymėjo, kad itin šilti orai susiję su didele „blokuojančia slėgio sistema“ ir į šiaurę nukrypusia atmosferos sraujyme, atnešusia į regioną įšilusio oro. Vis tik PMO taip pat atkreipė dėmesį į autoritetingų klimatologų neseniai paskelbtą vieną studiją, kurioje daroma išvada, jog stebimas temperatūros didėjimas būtų beveik neįmanomas be žmogaus veiklos skatinamo klimato šiltėjimo.

PMO nurodė, kad JAV Nacionalinio sniego ir ledo duomenų centro bei JAV nacionalinio ledo centro surinkta informacija rodo, kad kaitros banga Sibire „spartino ledo traukimąsi nuo Rusijos Arkties pakrančių, ypač nuo birželio pabaigos. Tai lėmė labai mažą jūrinio ledo kiekį Laptevų ir Banrenco jūrose“.