Ne iš bailiųjų

A.Galvonaitė LRT „Panoramoje“ du kartus per savaitę komentuodavo orus, bet kaip svečias buvo kviečiama ir į kitas televizijas. „TV3, BTV, Info TV, LNK, net Marijampolės televizijoje esu viešėjusi. Visada komentuodavau kažką, kas tuo momentu buvo aktualu: ar susiję su orais, ar su konferencijomis. Juokinga, bet aš suskaičiavau, kiek, be įvairiausių konferencijų, kalbėjau kitose vietose. Suskaičiavau 5 tūkst. kartų, ir čia kalbu tik apie šį amžių, o dirbau aš ilgiau. Dar, sakiau, susirasiu vieną sąsiuvinį, kurio kol kas neradau, bet žinau, kad jis yra. Turėdavau registruoti atsakymus į klausimus darbe, pavyzdžiui, surašyti, į kiek klausimų yra atsakyta per dieną, savaitę ar mėnesį. Šito dar nesuskaičiavau“, – dalijasi ji.

Savo pirmą dieną televizijoje meteorologė prisimena puikiai. „Tai buvo Pasaulinė meteorologijos diena. Mano direktorius vietoj savęs mane nusiuntė į televiziją. Jis aiškino, kad neturi laiko – nors dabar labai tuo abejoju – bet aš nuėjau, o kai parėjau, jis man šypsodamasis sako: „Tai pakliuvai“, – su šypsena prisimena ji.

Bet pakliūti A.Galvonaitė nebijojo, nes nesibaimino eterio. „Matydavau, kaip žmonės ateina bijodami eterio, ypač tiesioginio, net dantimis kalendavo. Man gal taip nebuvo todėl, kad aš labai greitai mąstau – dar nebaigė klausimo, o aš jau žinau atsakymą į jį ir dar, jei reikia, pataisau tą klausimą. Gal todėl televizijai ir tikau“, – svarsto ji.

„Antras dalykas: esu ne iš bailiųjų. Niekada nebijojau paaiškinti žmogui, kodėl mano prognozė pasikeitė, kokia buvo to priežastis. Kai žmonėms paaiškini, kodėl klydai, tada jie tiki, kad tu stengiesi pasakyti teisybę“, – priduria meteorologė.

Patys nusipelnėme

A.Galvonaitė neslepia, kad kiekvieną kartą kalbėdama televizijos eteryje sulaukdavo tų pačių klausimų.

„Aš esu žurnalistų išnarstyta visa po kauliuką, – sako ji. – Bet yra vienas klausimas, kuris mane tiesiog nervino. Beveik 50 metų kalbu apie klimatą, apie jo greitą kitimą, o žurnalistas klausia: „Ar tikrai kinta klimatas?“ Žado netenki, atrodo, apie ką aš 50 metų šneku? Jau vaikai mato klimato kaitą.“

Pasak meteorologės, šiandien problema yra ta, kad klimatą žmonės maišo su orais. „Visą laiką pakartoju Marko Twaino žodžius: „Klimatas – tai, ko jūs tikitės, orai – tai, ką gaunate“, o aš dar visuomet pridedu: ir ko jūs nusipelnėte. Dažnai sako, kad klimatas ir anksčiau kito, buvo ir ledynmečių, ir karščių, bet jis kito per tūkstančius, milijonus metų. Dabar mes jau praktiškai vos ne kasmet matome naujų klimato pokyčių. Žmogus per savo gyvenimą neturėtų matyti tokios klimato kaitos“, – pabrėžia A.Galvonaitė.

Kartais kyla klausimas, apie kokį klimato atšilimą kalbama, jei už lango – šalta. „Tai yra orai, o klimato kaitą mes matome per metinės temperatūros augimą. Pavyzdžiui, pusė vasaros buvo labai karšta, o pusė, atrodo, – jau prasidėjęs ruduo. Bet pažiūrėjus į metinį temperatūros augimą, nors dar neapskaičiuotas praėjusių metų, visą laiką matai, kad temperatūra yra aukštesnė, negu turėtų būti pagal mūsų geografines sąlygas. Šį tūkstantmetį nė viena vidutinė metinė temperatūra neatitiko mūsų vietovės vidutinės metinės temperatūros – ji visą laiką buvo aukštesnė“, – sako meteorologė.

Kai žmonėms paaiškini, kodėl klydai, tada jie tiki, kad tu stengiesi pasakyti teisybę.

Pasak A.Galvonaitės, temperatūros kilimas net ir vos 0,5 °C gali būti lemtingas. „Visuomet pateikiu buitinių pavyzdžių, kad žmonės suprastų labai didelius procesus. Tarkime, normali jūsų kūno temperatūra yra 37 °C. Pasimatuojate ją ir matote, kad ji yra 0,5 °C aukštesnė. Pirmą dieną nekreipiate dėmesio, antrą dieną jums darosi neramu, trečią dieną jūs nežinote, kas su jumis darosi, nes jūs irzlus, karščiuojate, sergate. Tada einate į polikliniką, ieškodami ligos, ir jums diagnozuoja plaučių uždegimą, bronchitą arba dar ką nors. Tas pats vyksta su gamta: ji karščiuoja, ir, kaip ir mes karščiuodami, darosi irzli, pikta. Ji mums smogia atgal“, – aiškina fizinių mokslų daktarė.

Ar po 30 metų Lietuvoje žiemą bus sniego? Visko gali būti, sako ji: „Gal jis bus momentinis, bet gal ir spėsime nulipdyti sniego senį. Dabar sniego iškrinta ten, kur jo niekas niekada nebuvo matęs. Pavyzdžiui, kai pernai Bolivijoje iškrito labai daug sniego, žmonės jį valgė, nes nesuprato, kas čia per mana iš dangaus krinta. Dabar labai dažnai sniego iškrinta ten, kur jo nebūdavo, arba būdavo labai retai. Keičiasi kritulių pobūdis, kritulių struktūra.“

Kodėlčiaus stebėjimai

Palikusi darbą televizijoje, dabar A.Galvonaitė su didžiausiu pasimėgavimu, kaip pati sako, daro sunkiausią darbą gyvenime: tvarko kiekvieną savo namų kampą. Tačiau neskubėdama kaip anksčiau.

„Pirmiausia sutvarkiau savo popierizmą, o tai yra tragedija, nes kai man ko nors reikėdavo, aš žinodavau, kad esu tą straipsnį rašiusi,  bet kur tas straipsnis? Puoli traukti iš lentynų, jų turinys išvirsta, vėl iš naujo tvarkaisi, bet viskas vyksta greitai. Dabar aš tai darau medituodama, pažiūrėdama, ką kažkada esu parašiusi, ką padariusi esu“, – pasakoja ji.

„Yra toks dalykas: jeigu aš ką nors labai protingai pasidedu, tai paskui labai protingai nerandu dešimt metų. Dabar randu tokių dalykų, kurių intensyviai ieškojau, ir jie tikrai yra labai protingai padėti“, – šypteli mokslininkė.

Pasak jos, kartais netvarka padeda geriau surasti daiktus nei tvarka. A.Galvonaitės gyvenimas taip pat buvo kiek chaotiškas, daugybę posūkių nulėmė atsitiktinumai. „Man vis ką nors tai ant laiptų pasiūlydavo, tai koks nors skambutis mano gyvenimą pakreipdavo ne ta vaga, kur aš turėjau eiti. Lygiai taip pat, man būnant paskutinio kurso studente, nuostabus mokslų daktaras, vaikščiojanti enciklopedija, kuria visada žavėjausi, tada dar būsimas mano vadovas Kazimieras Šopauskas paskambino prieš man išvažiuojant į ekskursiją į Centrinę Aziją ir sako: „Ar nenori ateiti dirbti į Lietuvos mokslų akademiją?“ Ir apsivertė mano gyvenimas aukštyn kojomis“, – atvirai pasakoja moteris.

„Nenuorama vaikystėje buvau, kodėlčius, su savo klausimais į neviltį įvarydavau savo senelius, pasiutusi iki begalybės, greita, medžiai buvo mano karalija. Sakydavau, kad jeigu man teks dirbti su popieriais, – pasikarsiu. Tai, kaip jūs įsivaizduojate? Tų popierių prikaupiau tiek, kad siaubas. Nors savo dėstomų paskaitų niekada neužsirašau – visą laiką kalbu“, – tęsia ji.

Vaikystėje A.Galvonaitė buvo tikra stebėtoja – kaip ir vėlesniame gyvenime. „Stebėjau visą gamtą, augalus, mano močiutė pažindavo juos ir man pasakodavo. Atėjusi mokytis jau daug ką žinojau, nors visko tikrai ir dabar nežinau. Senelis matydavo rasotą akmenį ir sakydavo, kad lis lietus, o aš galvodavau, kaip jis su tuo akmeniu pasišneka“, – ypatingą ryšį su seneliais, kurie įkvėpė meilę gamtai, akcentuoja ji.

„Ypač mėgau stebėti debesis. Tai buvo mano pasakų knyga, danguje matydavau drakonus, slibinus. Ir dabar išėjusi į lauką pirmiausia pasižiūriu į dangų ir debesis. Matau, kaip dangus kinta, svarstau, kas čia dabar bus. Linkiu visiems tai daryti. Nuolat stebėdami debesis galėsite patys susidaryti prognozes. Jei sugebėsite skaityti bent mažą dalelę debesų knygos, jūs labai praturtinsite save“, – nė kiek neabejoja A.Galvonaitė.

„Yra du dalykai, kurie niekada nebūna vienodi: jūra ir dangus. Nepaprastai mėgstu stebėti abu“, – priduria ji.

Mažiau „Google“

A.Galvonaitė niekada nesigailėjo pasirinkusi meteorologiją. Pasak jos, tai yra pats įdomiausias mokslas. „Mokslas, kuris neturi konstantų, mokslas, kuris visą laiką tave verčia mąstyti ir visą laiką ieškoti atsakymų į klausimą „kodėl?“ Tu visą laiką turi lavinti savo protą, ieškoti analogų, kodėl orai keičiasi“, – atvirauja meteorologė.

Ypač mėgau stebėti debesis. Tai buvo mano pasakų knyga, danguje matydavau drakonus, slibinus.

„Mes per mažai naudojamės savo turimomis žiniomis. „Google“ – Dievo koronė, nes kai jis rankoje, žinote, kartais pagalvoju, kad susitinku su marsiečiais. Literatūros nebežino absoliučiai, nebežino nieko, nes jie turi „Google“, – ironizuoti, kalbėdama apie jaunąją kartą, nesibaimina A.Galvonaitė.

„Kai baigiame mokslus – tai buvo ir mano problema – manome, kad esame profesoriai, labai protingi, viskas taip aišku. Kuo daugiau mokaisi, kuo daugiau dirbi, tuo daugiau kyla klausimų. Tiek metų atidirbusi galiu pasakyti, kad aš dar tiek daug nežinau. Pavyzdžiui, iki šiol nežinau, kaip susidaro kamuolinis žaibas, nors du kartus mačiau. Jo dar niekas nesukūrė dirbtinai, ir yra gal 50 hipotezių, kaip tas kamuolinis žaibas susidaro. Bet nepasiduodu – jei tik išgirstu frazę „kamuolinis žaibas“, tuoj pat pradedu mąstyti ir galvoti, gal kažkas kažką naujo atrado“, – dalijasi ji.

Nekaltinkite sinoptikų

A.Galvonaitė neslepia truputį pykstanti, kai ją pristato kaip sinoptikę. Aiškindama, kuo meteorologija skiriasi nuo sinoptikos, ji, kaip įprasta, pasitelkia paprastą pavyzdį. „Meteorologija yra kaip namas. Jame yra daug kambarių, virtuvė, užkaboriai – šitos atskiros meteorologijos dalys yra ir stebėjimai, ir sinoptika, ir agrometeorologija, susijusi su žemės ūkiu, ir klimatologija, kuri sujungia visus procesus, tai daugiau mokslinis dalykas. Meteorologija turi įvairiausių skyrių, o sinoptika – vienas iš jų“, – aiškina mokslininkė.

„Sinoptiko darbas labai sudėtingas, bet jis yra trumpalaikis – pateikė prognozę ir jam jau reikia rengti kitą prognozę. Jei sinoptikas nepataiko, jis žmonėms atrodo visada kaltas, bet Lietuva yra kryžkelėje tarp Šiaurės, Pietų, Rytų ir Vakarų, procesai, kurie keliauja per kurią nors pusę, dažniausiai užkabina ir Lietuvą“, – primena meteorologė.

Ji ragina nepamiršti, kad mes ne tik patys keičiame klimatą, bet ir orus iškraipome. „Kiekvienas nukirstas medis, kiekvienas iškastas tvenkinys, neatsakingi mūsų darbai gali iškreipti sinoptiko prognozę. Uždegta pieva irgi gali turėti įtakos. Pavyzdys: Vilniaus Viršuliškių mikrorajonas, kuriame daug arkų, bokštelių. Kūrė fantastinį mikrorajoną ir sukūrė ką? Skersvėjus. Gali būti tyku visame mieste, bet ten – vis tiek skersvėjai. Ar sinoptikas dėl to kaltas? Mes kiekvienas esame prognozių kalviai“, – pabrėžia A.Galvonaitė.

„Kai mokiausi, pati rankomis vedžiojau ciklonus, anticiklonus, žemėlapius pati paišiau. Galiu pasakyti, kad anksčiau viename kvadratiniame žemėlapio centimetre būdavo daugybė duomenų, kuriuos turėjai matyti ir staigiai skaityti: tai buvo ir tuo momentu esanti padėtis, ar apsiniaukę, ar ne, vėjo kryptis, vėjo greitis, temperatūra, temperatūra tarp stebėjimų, rasos taško temperatūra, debesuotumas, debesų aukščiai, reiškiniai stebėjimo metu, reiškiniai tarp stebėjimų ir t.t.“, – prisimena ji.

„Dabar tai daro kompiuteriai, technika, kosminiai meteorologiniai palydovai. Mes mokėmės Morzės abėcėlės, kad galėtume staigiai užrašyti į dangų paleistų „pypsinčių“ radiozondų perduodamą informaciją. Kaune atlikau praktiką, čia mes ir gaudėme tuos radiozondus su Morzės abėcėle. Netoli Kauno klinikų buvo punktas, kur juos leisdavo, o mes ten sėdėdavome su ausinėmis: vieni gaudydavo, kaip skrenda tas zondas, o kiti, klausydami jo „pypsėjimo“, piešdavo, kas užfiksuota“, – pasakoja savo gyvenimą tyrinėjimams paskyrusi meteorologė.

Pasak jos, nors šiandien dirbama su visiškai kitokių pajėgumų technika, jokia skaičiavimo mašina neįvertins visų faktorių, kurie lemia orus. „Todėl meteorologija ir yra mokslas be konstantų. Todėl aš visada sakau: užuot žiūrėję į savo „Google“ stotelėje ar kur kitur, geriau pakelkite akis į dangų“, – nuoširdžiai rekomenduoja A.Galvonaitė.

Pokalbis užsimezgė gerokai prieš oficialiai prasidedant paskaitai, žaismingai pavadintai "Žibutės Kalėdoms, baravykai Velykoms?".

Viešnia bendravo nekurdama barjerų tarp savęs ir klausytojų, atviravo apie savo pačios gyvenimą, patirtus nuotykius ir pamokas, kurių ji negaili ne tik paprastiems mūsų šalies žmonėms, bet ir aukštus postus užimantiems valdininkams bei politikams.

Vaikystėje svajojusi apie archeologijos arba astronomijos studijas, mokytojų patarta, A.Galvonaitė tapo klimatologe, nes tai esanti moteriška profesija. Dabar apie tokį pasirinkimą ji pasakoja, kaip apie pokštą, nes dažniausiai tarp šios srities žinovų ji būna vienintelė moteris.

"Geriausias pripažinimo ženklas man buvo ne apdovanojimai ar vardai, o kai vieno susitikimo metu trimetis pyplys priėjo, patempė už švarko ir paprašė užrišti jam batą, sakydamas, kad jis mane pažįsta", – atviravo viešnia.

Nors pokalbio tonas buvo linksmas, mokslininkė kalbėjo apie siaubingus dalykus – žmonių veiklos padarinius, žudančius mūsų planetą.

Audronė Galvonaitė / A. Jarukaičio nuotr.

Cituodama pasaulinius autoritetus A.Galvonaitė kartojo – žmonija eina susinaikinimo link, katastrofa neišvengiama, jei dabar nesustabdysime, jei nesiimsime radikalaus taršos mažinimo.

"Viskas, ką išmetame į atmosferą, grįžta. Lietaus vandeniu skalauti plaukų nepatarčiau, jis jau senokai labiau primena rūgštį, nei sveiką vandenį. Dėl tos pačios priežasties daržovės mūsų ūkiuose negalėtų būti vadinamos ekologiškomis. Jos viso labo auginamos nenaudojant cheminių trąšų, bet su lietaus vandeniu gauna labai daug bjaurasties. Jokiu būdu negalima sakyti, kad katastrofa atsitikusi kur nors Portugalijoje ar Kanarų salyne mūsų nepasieks. Viskas mūsų planetoje susiję. Šiemet mums pasisekė, kad nesulaukėme tikrosios bobų vasaros, nes iš pietų su šiluma mus būtų pasiekusi ir tarša, kurią sukėlė ugnikalnio išsiveržimas", – faktais šiurpino klausytojus A.Galvonaitė.

Globalaus atšilimo apraiškos ir priežastys – daugeliui girdėta tema viešnios pristatyta įdomiai ir suprantamai.

Mokslininkė atviravo dažnai sulaukianti įvairiausių klausimų. Netrūko jų ir Klaipėdoje.

Paklausta, ko laukti šių metų gale, humoro nestokojanti klimatologė atsakė, kad, neabejotinai, gruodžio 24-ąją bus Kūčios, o 25-ąją – Kalėdos. Prognozuoti, koks tuo metu bus oras – labai keblu. Prognozės gali pasikeisti per kelias valandas.

Tikėtina, kad šių metų žiema gali būti šaltesnė,  nei pastaruoju metu buvome pratę.

Pokalbis prasidėjo gerokai prieš oficialiai prasidedant paskaitai, žaismingai pavadintai „Žibutės Kalėdoms, baravykai Velykoms?“. Viešnia bendravo betarpiškai, nekurdama dirbtinių barjerų tarp savęs ir klausytojų, atviravo apie savo pačios gyvenimą, patirtus nuotykius ir pamokas, kurių ji negaili ne tik eiliniams mūsų šalies žmonėms, bet ir aukštus postus užimantiems valdininkams bei politikams.

Vaikystėje svajojusi apie archeologiją arba astronomiją suaugusiųjų patarta A.Galvonaitė tapo klimatologe, nes tai esą yra moteriška profesija. Dabar apie tai ji pasakoja, kaip apie pokštą, nes dažniausiai tarp šios srities žinovų ji būna vienintelė moteris, paaiškėjo, kad ši profesija toli gražu nėra moteriška.

Audronė Galvonaitė/Daivos Janauskaitės nuotr.

Nors pokalbio tonas buvo linksmas, mokslininkė kalbėjo apie siaubingus dalykus – žmonių veiklos padarinius, žudančius mūsų planetą.

Cituodama pasaulinius autoritetus A.Galvonaitė kartojo – žmonija eina susinaikinimo link, katastrofa neišvengiama, jei dabar nesustabdysime iškastinio kuro naudojimo, jei nesiimsime radikalaus taršos mažinimo.

„Viskas, ką išmetame į atmosferą, grįžta. Lietaus vandeniu skalauti plaukų nepatarčiau, jis jau senokai labiau primena rūgštį, nei sveiką vandenį. Dėl tos pačios priežasties daržovės mūsų ūkiuose begalėtų būti vadinamos ekologiškomis, jos viso labo auginamos nenaudojant cheminių trąšų, bet su lietaus vandeniu gauna labai daug bjaurasties. Jokiu būdu negalima sakyti, kad katastrofa atsitikusi kur nors Portugalijoje ar Kanarų salyne mūsų nepasieks. Viskas mūsų planetoje susiję. Šiemet mums pasisekė, kad nesulaukėme tikrosios bobų vasaros, nes iš pietų su šiluma mus būtų pasiekusi ir tarša, kurią sukėlė ugnikalnio išsiveržimas“, – faktais šiurpino klausytojus A.Galvonaitė.

Šiemet mums pasisekė, kad nesulaukėme tikrosios bobų vasaros, nes iš pietų su šiluma mus būtų pasiekusi ir tarša, kurią sukėlė ugnikalnio išsiveržimas.

Globalaus atšilimo apraiškos ir priežastys – daugeliui girdėta tema viešnios pristatyta įdomiai ir suprantamai.

Mokslininkė atviravo dažnai sulaukiant įvairiausių klausimų. Netrūko jų ir Klaipėdos miesto savivaldybės I.Kanto viešosios bibliotekos „Kauno atžalyno“ padalinyje.

Humoro nestokojanti klimatologė paklausta, ko laukti šių metų gale, atsakė, kad neabejotinai gruodžio 24-ąją bus Kūčios, o 25-ąją – Kalėdos. Tačiau prognozuoti, koks tuo metu bus oras – labai keblu. Prognozės gali pasikeisti per kelias valandas. Tiesa, kol kas tiktina, kad šių metų žiema gali būti šaltesnė nei pastaruoju metu buvome pratę.

„Geriausias pripažinimo ženklas man buvo ne kokie apdovanojimai ar vardai, o kai vieno susitikimo metu gal trimetis pyplys priėjo, patempė už švarko ir paprašė užrišti jam batą, sakydamas, kad jis mane pažįsta. Jei vaikas manimi pasitiki, man dėl to labai gera“, – atviravo viešnia.

„Man orai visada yra geri. Ir jei tik jie pradeda piktinti, tuomet susirūpinu savo nervais. Siūlau ir jums kiekvieną rytą, dar lovoje, padaryti šypsenos mankštą. Ji prognozuos laimingą, gerą dieną, o tada jokie orai nenervins“, – pusiau juokais, pusiau rimtai sako geografė, meteorologė, fizinių mokslų daktarė Audronė Galvonaitė.

Daugybę metų jos klimato ir orų prognozių mielai klauso ir mokslininkai, ir gerų orų laukiantys žmonės, o šmaikščius jos pasakojimus apie klimatą, gamtą ir mūsų perspektyvas šioje Žemėje mėgsta ir televizijos bei radijo žurnalistai.

A. Galvonaitę kalbina žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Apie orus prikurta daugybė mitų. Ar tai reiškia, kad žmonės nuo seniausių laikų orais domėjosi, apie juos kalbėjo ir jie buvo itin svarbi jų gyvenimo dalis?

– Orai egzistuoja dar seniau, nei egzistuoja žmogus. Nuo orų žmogaus gyvenimas labai priklausė ir dabar priklauso.

Kad ir kokių galingų skaičiavimo mašinų išrastume, orai vis tiek „krės išdaigas“.

Jei kalbėsime apie orų prognozes ir matavimus, pirmieji tai pradėjo daryti keliautojai. Savo ilgose kelionėse jie pastebėdavo įvairiausių gamtos reiškinių, kuriuos aprašydavo specialiose lentelėse – parapegmose. Tas lenteles keliautojai iškabindavo turgaus aikštėje, kad kiti keliautojai galėtų žinoti, ko galima tikėtis tame kelyje. Taip atsirado pirmieji orų kalendoriai.

Kiek vėliau į šį darbą aktyviai įsijungė vienuoliai, anuomet buvę itin sumanūs, protingi ir raštingi. Tuomet, kai atsirado instrumentai – termometrai, slėgio matuokliai, jie atidžiai užrašydavo rodiklius, ieškodavo analogų, analizuodavo informaciją ir mėgindavo prognozuoti orus metams ar dvejiems. Tai buvo labai sunkus darbas. Beje, Lietuvoje vienuoliai registruoti orų pasikeitimus pradėjo labai anksti, 1770-ais metais, beveik šimtmečiu anksčiau nei kitose šalyse. Už tai turime būti dėkingi Vilniaus universiteto mokslininkams.

Perversmą prognozuojant orus, žinoma, padarė skaičiavimo mašinos ir vis tobulėjantys metodai, kuriuos ir šiandien naudoja meteorologai. Tik yra vienas „bet“... Kad ir kokių galingų skaičiavimo mašinų išrastume, orai vis tiek „krės išdaigas“. Gamta žmogui juk nepasako, kada įvyks žemės drebėjimas, išsiverš ugnikalnis ar įvyks dar kokia nors avarija. Štai kodėl ir prognostiniai modeliai, ir prognozės kiekvieną savaitę yra tikrinami iš naujo, tikslinami ir taisomi.

– Buvo laikas, kai žmogus gyveno labai arti gamtos. Nuolat ją stebėdamas, jis galbūt galėjo daugiau suprasti: gamta juk dažnai pakužda žmogui apie artėjančias permainas, reikia tik išgirsti...

Aš ir šiandien žmonėms sakau: laukdami autobuso, pakelkite akis į dangų, pažiūrėkite į debesis ir žinosite, ar teks traukti skėtį ir bėgti nuo lietaus.

– Būdamas itin pastabus, stebėdamas gamtą, ne sekdamas paskui šventuosius ir atlaidus, žmogus galėjo priartinti savo prognozę prie realios. Jam, gamtoje gyvenančiam, orai buvo labai svarbūs, nuo jų priklausė derlius, o tai reiškia – ir visos šeimos ateitis. Dirbdamas žemę, sėdamas žmogus ją čiupinėjo, jautė jos drėgnumą, šilumą, ar pasirengusi ji priimti sėklą, ar ne. Tik dabar mes sugalvojame ir sėjame vasarį. Kalbėk nekalbėjęs, kad anksti. Juk nepalauks. Reikia žmogui, ir viskas. Paskui stebisi, kad šalta, nedygsta...

Nei gyvūnai, nei augalai orų neprognozuoja, tačiau jie turi savybę juos jausti, kad galėtų permainoms pasiruošti ir išlikti. Pajutę slėgio pokyčius, žiedai paprastai užsimerkia, o krokodilui ant nosies galite šokinėti, kiek tik norite, jei dangus apniukęs ir žada lietų. Kad ir kaip norėtų krokodilas jus suvalgyti, nelies, nes žino – lyjant skrandis neveikia.

Aš ir šiandien žmonėms sakau: laukdami autobuso, pakelkite akis į dangų, pažiūrėkite į debesis ir žinosite, ar teks traukti skėtį ir bėgti nuo lietaus. Nepamirškime stebėti gamtos.

– Savo knygoje liepiate nepainioti dviejų̨ dalykų – orų ir klimato. Cituojate Marką Twainą: „Klimatas yra tai, ko jūs tikitės, o orai – tai, ką gaunate.“ Ir dar priduriate: „Tai, ko esate nusipelnę.“ Panašu, kad nenusipelnėme nieko gero, jei nesulaukiame malonių orų?

– Gal dar tik koks dešimtmetis, kai žmogus leido sau pripažinti, kad yra prisidirbęs. O iki tol juk – visi kalti, tik ne jis. Ne, ne, aš toks mažiukas, ką aš čia vienas galiu blogo padaryti, anksčiau klimatas irgi šilo. Šiandien jokių įrodymų nebereikia: būtent su žmogaus veikla siejama skubi klimato kaita. Anksčiau klimatas irgi kito, bet tūkstančius metų to niekas nepastebėjo, dabar užtenka pro langą į lauką pažiūrėti.

– Pripažinimas, galbūt, yra pirmasis žingsnis į išsigelbėjimą?

– Tiems, kurie mėgina save sumenkinti, klausdami, ką išvis toks mažas žmogus gali padaryti, primenu: pasaulyje mūsų yra septyni milijardai. Tokių mažiukų. Ir jei kiekvienas nuspręs sumažinti savo išmetamą CO2 kiekį, pokytis anksčiau ar vėliau įvyks. Dideliuose gyvulių ūkiuose jų savininkai jau kabina savo karvėms prie užpakalių specialias surinktuves, kurios kaupia metano dujas. Ūkininkai neleidžia joms kilti į atmosferą, o panaudoja savo reikmėms.

– Ar besikeičiantis klimatas turi įtakos prognozuojant orus?

Kartais atrodo, kad žmogaus atmintis silpna – mes pamirštame, kad lietingų arba karštų vasarų, šiltų žiemų jau būta.

– Pirmiausia susitarkime: klimatas yra procesas, orai – dinamika, per parą jie gali pasikeisti ir penkis kartus. Klimato kaitos procesai išklibina atmosferos cirkuliaciją, ciklonų ir anticiklonų kelius, Visa tai, nuo ko priklauso orai. Taigi, jei žmogus keičia klimatą, vadinasi, keičia ir orus.

Kartais atrodo, kad žmogaus atmintis silpna – mes pamirštame, kad lietingų arba karštų vasarų, šiltų žiemų jau būta. Ir nuolat stebimės, tarsi gavę kažką ypač naujo. Matyt, orai mums rūpi labiausiai – dabar, šiandien.

Ypač kelininkai ir komunalininkai pas mus nustemba, kai pamato sniegą (juokiasi). Lyg jo nebūtų išvis buvę. Priminsiu, kad 1931 metais Lietuvoje prisnigo 93–94 centimetrus, tai – rekordas, daugiau sniego nesame sulaukę.

– Mes, lietuviai, dažnai sakome, kad gyvename kaip Dievo užantyje – jokių uraganų, taifūnų, ugnikalnių išsiveržimų, žemės drebėjimų. Ar taip bus ir toliau?

– Mes tą užantį prakiurdėme. Ar pastebite, kad vis dažniau kartojasi ekstremalūs reiškiniai? Negaliu sakyti, kad nesame turėję viesulų, uraganų, karščio, sausros, bet visa tai mus ištikdavo rečiau ir būdavo ne tokie pavojingi.

Kas yra visko pradžia? Temperatūra. Saulė nevienodai įšildo žemės paviršių, vienaip šilumą priima vandenynai, upės, ežerai. Kitaip – miškai, pievos, laukai. Dar kitaip – žmogaus rankomis sukurti objektai – stikliniai dangoraižiai, stogai, šiltnamiai. Įšilę jie į atmosferą išleidžia nevienodą šilumos kiekį, o jis lemia slėgio kaitą, įvairiausius srautus, vėjus, ciklonus ir anticiklonus. Štai, sėdžiu namie, žiūriu pro langą, kitoje Kalvarijų gatvės pusėje – škvalas, išvertė alyvą prie kiosko, o mano kieme – tylu.

Vakar girdėjau, Antarktidoje rastos dvi lietuviškos šiukšlės. Tad mes ne tik savo namus sugebame apteršti.

– Turbūt neteisingai manome, kad plastikas Vietnamo upėse ir Kinijoje į dangų kylantis smogas mūsų, taip toli esančių, niekaip neveikia oro, kuriuo kvėpuojame?

Mielieji, mes visi esame po vienu dangum. 2017 metais Portugalijoje degė miškai, dūmai iš ten per Europą, pro mus nuplaukė iki Uralo. Ir kai Amazonės miškus kerta, tai juk skiedros lekia ir pas mus. Jie ten stengiasi susikurti dirbamos žemės, bet tie miškai – mūsų visų, mūsų Žemės plaučiai. Pasaulis pilnas šiukšlių, net kosmose jų pilna, o juk tos visos medžiagos yra, kaista, atiduoda šilumą atmosferai. Atrodo, mes išjudiname viską, ką tik sugebame!

Dažnai girdžiu nuostabą – tik pamanykit, Žemės temperatūra pakilo puse laipsnio, kas čia tokio? O jūs patys pamėginkite pasimatuoti savo temperatūrą ir keletą dienų pavaikščioti bent jau su puse laipsnio aukštesne. Vieną dieną dar pavaikščiosite, o jau po trijų tikrai daktaro ieškosite ir aiškinsitės, kas nutiko, kad taip prastai jaučiatės. Gydytojas greičiausiai ras lėtinį uždegimą, kurį būtina gydyti. Žemė šiandien irgi prastai jaučiasi, ji karščiuoja ir mėgina visaip gintis nuo mūsų, kurie tą karščiavimą sukelia. Kai apsiginti negali, siunčia mums katastrofas, kad bent kiek sumažintų piktavalių skaičių.

– Jei bent kiek globaliau mąstytume ir nuolat tai prisimintume, gal taip baisiai neterštume savo namų?

– Visada sakau: pradėkime nuo savęs. Šiukšles jau lyg ir ėmėme rūšiuoti, netgi didžiuojamės per talkas surinkę tonas šiukšlių. Tik ko čia didžiuotis?! Didžiuotis verta tada, kai šiukšlių rinkti nereikia.

Vakar girdėjau, Antarktidoje rastos dvi lietuviškos šiukšlės. Tad mes ne tik savo namus sugebame apteršti.

– Šiandien pasaulis išgyvena ypatingas įtampas. Kaip manote, ar klimatas veikia žmones, jie tampa piktesni, labiau įsitempę, jų galvoje kyla barbariškos mintys?

Amžinojo įšalo zonos, ant kurių stovi miestai, tirpsta, atsiveria kiaurymės, pro kurias iš gilumos veržiasi natūralios metano dujos.

– Nuo klimato kaitos priklauso mūsų orų kaita, sezonų kaita. Ir jei kažkam neužauga vasarį pasėtas derlius, kalti lieka sinoptikai. Pamenu, kai dar dirbau, vienas toks nepatenkintas paskambino, pradėjo bartis. Išklausiau, o paskui paprašiau palaukti minutėlę – sujungsiu su „Aukščiausiojo kanceliarija“. Žmogus pradėjo juoktis, „ačiū, kad išklausėte“, sako.

– Paaiškinkite, prašau, koks yra skirtumas tarp meteorologo ir orų prognozuotojo?

– Profesija, matyt, ta pati. Įsivaizduokite namą, o jame daug kambarių – vienuose stebėtojai, stotyse renkantys duomenis, kituose – hidrometeorologijos tarnybos, dar kituose – aviameteorologai, žemės ūkio meteorologai, klimatologai, prognozuotojai.

Klimatologas turi išmanyti viską, kas ir kodėl susidaro, nuo ko priklauso, kokie procesai vyksta. Tai globali, mokslinė sritis.

Sinoptiko darbas trumpalaikis – jis surinko informaciją, apibendrino, sudėjo į prognostinius modelius, kompiuteriai suskaičiavo ir, štai, jums prognozė. Kitą dieną skaičiuoti vėl reikia, nes orai keičiasi. Jei kažką perkūnas nutrenkė, kaltas prognozuotojas. Tai jis tiesiai nepasakė – kai griaudžia, nestovėk po medžiu. Mūsų močiutės tai žinojo, o šių dienų žmogus šios taisyklės nebežino.

– Gal žinote, ką „Aukščiausioji kanceliarija“ sugalvojo mums šiai vasarai?

– Nuo sausio manęs apie tai klausia. Dabartinės, sezoninės prognozės nežada nieko gero, bet tai visai nereiškia, kad nesulauksime kokio siurprizo, kuris viską pakeis ir prognozes reikės tikslinti.

Popieriniai susitarimai nieko nereiškia, jei jie nebus vykdomi.

Prieš porą savaičių Rytų Europoje buvo stebima anomalija – čia vyravo tropinė temperatūra, o Europos pietuose buvo šalta kaip Arktyje. Ir šiaip, šiandien Šiaurėje dažniau būna šilčiau nei pas mus. Tai susiję su tirpstančiu ledu, kuris keičia cirkuliacijos procesus. Amžinojo įšalo zonos, ant kurių stovi miestai, tirpsta, atsiveria kiaurymės, pro kurias iš gilumos veržiasi natūralios metano dujos. Jos irgi prisideda prie šiltnamio efekto Žemėje.

– Kartais atrodo, kad šis pasaulis ateities neturi. Paguoskite mus, prašau!

– Man ir jums dar užteks, gal ištversime. Jei rimtai, popieriniai susitarimai nieko nereiškia, jei jie nebus vykdomi. Jei šiandien mudvi susitartume, kad nuo šios akimirkos daugiau neišleisime į atmosferą nė vieno vieneto anglies dvideginio, klimatas iš inercijos keisis dar šimtą metų. Mes tiek save guodėme, jog esame nekalti, kad dabar sustabdyti klimato kaitos tiesiog nebegalime, galime tik prie jos prisitaikyti. Jei mums pavyktų kažkaip stabilizuoti kylančią temperatūrą, viduryje šio amžiaus Arktyje vis tiek vasaromis nebeliks ledo. Nuo čia viskas ir prasideda, taigi paguosti labai negaliu.

Gruodis – su šiluma

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos klimatologas Donatas Valiukas aiškino, kad standartinė klimato norma, kuri yra 1981–2010 m. meteorologinių elementų vidutinė reikšmė Lietuvoje, šalyje siekia minus 1,9 laipsnio.

"O pajūryje ši norma yra pusė laipsnio šilumos. Tai lemia Baltija. Pajūriui prognozuojama dviejų laipsnių šilumos vidutinė mėnesio norma. Kritulių kiekis prognozuojamas 10 proc. mažesnis nei standartinė klimato norma. Tai yra labai nežymus skaičius. Tačiau tokia prognozė siekia tik pirmąją gruodžio pusę", – tikino D. Valiukas.

Klimatologas pastebėjo, kad amerikiečių sinoptikai Šiaurės Europai taip pat prognozuoja šiltesnę nei vidutinės normos žiemą.

"Jie mato apskritai šiltą žiemą, neskaičiuojant atskirų laikotarpių, kai gali pasirodyti trumpalaikiai atšalimai", – pasakojo klimatologas.

Aštrėja ekstremalūs reiškiniai

Rusų tinklalapio "gismeteo.lt" sudarytojai uostamiesčiui per Kūčias prognozuoja lietų. Gruodžio 23-iąją numatoma keturių laipsnių šiluma, naktį esą atvės iki 0 laipsnių.

Pajūriui prognozuojama dviejų laipsnių šilumos vidutinė mėnesio norma.

Visam gruodžiui rusų sinoptikai Klaipėdai prognozuoja šiltus orus – tik porą kartų naktimis turėtų atvėsti iki kelių laipsnių šalčio, o dienomis esą išliks 5–8 ar net 9 laipsnių šiluma.

"Rusijos tinklalapių nebesekame, nuo jų atsiribojo net ir oficialiosios tarnybos. Abejočiau šių prognozių patikimumu", – paaiškino D.Valiukas.

Anot jo, šiais metais Europą skrodė rekordinis skaičius tropinių darinių.

"Šiemet uraganų ir vėtrų buvo rekordiškai daug. Jie formavosi Atlanto vandenyne. Tai byloja, kad keičiasi klimatas, jis šyla. Bet negalime sakyti, jog mums teks pamiršti minusines žiemas. Taip tikrai nebus, nes Lietuva yra arti šiaurinės platumos, todėl čia gali įsiveržti šaltos oro masės, ir šalčiai gali išbūti kurį laiką. Šaltis sugeba įsiveržti net ten, kur anksčiau tokių šaltų orų nebūdavo. Pasikeitė orų cirkuliacija, o ekstremalios temperatūros visame pasaulyje aštrėja", – pastebėjo D. Valiukas.

Pajūrį kelias savaites košiančius vėjus, pasak D.Valiuko, neša vienas po kito judantys ciklonai.

Donatas Valiukas / Redakcijos archyvo nuotr.

"Jie atneša drėgmę ir šiltus orus. Todėl pajūryje mūsų stotelės nei spalį, nei lapkritį nefiksavo neigiamos temperatūros", – paaiškino D.Valiukas.

Procesai keičiasi

Garsi Lietuvos geografė, meteorologė, mokslų daktarė, meteorologijos mokslo populiarintoja Audronė Galvonaitė tikina, kad šiais laikais, net ir turėdama milžinišką patirtį, ji nebegali remtis tomis mokslo žiniomis, kurios jai buvo žinomos visą gyvenimą.

"Visa tai, ko aš mokiausi, dabar jau reikia pamiršti. Visi tie procesai, kurių mokiausi, kaip formuojasi tam tikri reiškiniai, šiuo metu jau nebeatitinka nieko. Pažvelkime, kas dėjosi Rusijos pietiniuose rajonuose vos prieš savaitę – prisnigo iki 37 centimetrų sniego. Ką čia gali prognozuoti? Novosibirską prieš savaitę buvo sukaustęs ledinis lietus, o mano kieme liepa iki šiol su lapais ir net nežada jų numesti, balkone pelargonijos žydi. Kaip gali sudarinėti prognozes, kai iš viso niekas neaišku? Pernai jakutai pirmą kartą pamatė Atlanto cikloną. O jis niekada tiek toli nenukeliaudavo, nes jam kelią užstodavo Sibiro anticiklonas, kuris, beje, ir lemdavo mūsų šaltas žiemas. O kur dabar tas anticiklonas? Stovi prie Uralo ir nežino, ką daryti", – pasakojo A. Galvonaitė.

Žiema baigėsi neprasidėjusi

Paklausta, kokių prognozių galima tikėtis šiai žiemai, A. Galvonaitė paaiškino, jog žiema dar net nekvepia.

"Iki žiemos dar reikia pagyventi. Dabar yra tik priešžiemis. Per Kalėdas 1998 m. yra buvę 23 laipsniai šalčio. Kaip šiemet bus, neaišku. Šiaurės vandenyne beveik ištirpo visas ledas, Sibiro anticiklonas nebeįgauna jėgų, jis nebegali pasiekti Lietuvos, todėl Atlanto ciklonai varo iki Sibiro. Dabar į Lietuvą šalčiai ateina ne iš Sibiro, o iš Skandinavijos", – teigė klimatologė.

Paklausta, kokia vis dėlto bus šių metų žiema, A. Galvonaitė išpyškino: "Kokia bus, tokią ir turėsime."

"Pernai visą žiemą buvo ruduo ir iš karto prasidėjo pavasaris", – prisiminė klimatologė.

Kodėl jos nesusitaria, kaip išvengti artėjančio Armagedono? "Mačiau, kaip yra tariamasi aukšto lygio susitikimuose, – sako žinomiausia šalies klimatologė dr. Audronė Galvonaitė. – Jie jau visiškai nušokę nuo proto, net nebegirdi vienas kito, bet ginčijasi be galo vien tam, kad ginčytųsi."

Jau nebėra ko paklausti, kokie bus likusios vasaros orai, kokia laukia žiema. Nepataikys nei 7 miegantys broliai, nei orų specialistai. Su klimatologe dr. A.Galvonaite susitinkame būtent Septynių miegančių brolių dieną. Lynoja, bet pagal tai nuspėti septynių dienų ar septynių savaičių orus šiandien turbūt nesiimtų ir mūsų senoliai. Planetos klimatas keičiasi dramatiškai – tiesiog mūsų akyse, ir daryti ilgalaikes prognozes beprasmiška.

– Kaip jūs pati išgyvenote rekordinius šios vasaros pradžios karščius?

– Vandeniu. Gurkšnis po gurkšnio. Per karščius organizmas nuodijasi, prasideda dehidratacija.

Keliaudama po Vidurinę Aziją išmokau dar vieną būdą. 45 laipsniai karščio, dūstame, prakaituojame, kibirais geriame vandenį, o vietinis gyventojas atneša labai karštos žaliosios arbatos. Pamaniau, kad jis beprotis, buvau tik studentė ir nesupratau esmės. Bet mums primygtinai liepta gerti. Po penkių minučių – nei prakaito, nei karščio. Organizmas nebereaguoja į karštį.

Aišku, gelbsti ir dušas. Bet kol ateini iki kambario, viskas išgaruoja. Mano namuose temperatūra tomis dienomis siekė 37 laipsnius.

A. Ufarto / Fotobanko nuotr.

– Ar jus tai nustebino?

– Tikrai ne, kadangi aš žinau, kuo mums gresia klimato kaita – reiškiniai tampa vis ekstremalesni. Labai karštas birželis – viso to įrodymas.

O šiandien žmonės piktinasi: ką čia šnekate apie klimato šiltėjimą, kai liepa tokia šalta. Bet jie kalba apie orus, aš – apie klimatą. Thomas Mannas tą skirtumą suprato, jis sakė: klimatas yra tai, ko jūs tikitės, orai – tai, ką gaunate. Aš dar priduriu: tai, ko jūs ir nusipelnėte. Orus labai dažnai išbalansuojame patys.

Klimato kaitos neturėtume matyti nei per savo gyvenimą, nei per kartos gyvenimą. Taip, jis keitėsi ir anksčiau, bet per tūkstančius, milijonus metų, ir žmogus to nejuto. Bet nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio jis keičiasi staigiai. Beveik visą laiką vidutinė metinė temperatūra pasaulyje yra aukštesnė, negu turėtų būti. Dabar ji aukštesnė 1,2 laipsnio – tai fantastiškai daug.

– Bet žmonės vis viena netiki, kad klimatas keičiasi. Sakoma, va, ir liaudiški prietarai, tarkim, dzūkų per sausrą į šulinius beriamos aguonos, taip tikintis prisišaukti lietų, rodo ir praėjusiais laikais buvus labai sausas ir karštas vasaras. Kokie vis dėlto yra kiekvienam matomi klimato kaitos požymiai?

Dėl kablelio, dėl visiškai nereikšmingų dalykų ginčijamasi po 35 valandas. Kartais taip norėjosi paimti kuvaldą ir duoti kam nors į galvą!

– Pirmiausia, tai baisūs temperatūros šuoliai, vadinamieji tarporiniai svyravimai. Dabar labai dažnai yra taip: kelios dienos iš eilės 30 laipsnių karščio, ir staiga tik 16. Anksčiau, būdavo, orai palengva šyla, paskui pamažu vėsta. Visų reiškinių ekstremalėjimas, jų nenuoseklumas, kai Šiaurės ašigalyje dažnai būna šilčiau negu pas mus. Viso šito mes sulauksime vis daugiau ir daugiau. Bet svarbiausias rodiklis – vidutinė metinė temperatūra, kiek ji viršija normą.

– Kodėl atskaitos tašku imamas praėjusio amžiaus septintasis dešimtmetis? Kokie pokyčiai įvyko būtent tada?

– Tuo metu labai suintensyvėjo pramonė, transportas, suaktyvėjo iškastinio kuro naudojimas. Prasidėjo galingas Indijos, Kinijos kilimas. Juk dabar pigiomis kiniškomis prekėmis užverstas visas pasaulis, nebeturi ką parvežti lauktuvių, nes visur viskas tik "Made in China". O juk tam jie naudoja pigią darbo jėgą ir labai daug energijos, gaunamos naudojant iškastinį kurą. Taip didinamas šiltnamio efektas.

– Tačiau bendro valstybių susitarimo dėl jo mažinimo nėra. Kodėl neįvertinama grėsmė, nors stovime ant prarajos krašto?

– Tai ir yra problema. Ir šiandien skaičiau vieno valstybių vadovo aiškinimus, kad Paryžiaus susitarimas – nesąmonė. Jūs neįsivaizduojate, kokia buvo šventė klimatologams, kai šį susitarimą pasirašė Indija, Kinija, Amerika. Tada mes gėrėme šampaną!

Klimato kaitos konferencijoje Paryžiuje buvo daug geros valios. Atvažiavo Barackas Obama, jis suprato problemą, matė būtinybę gelbėti Ameriką, kurios žemėlapis perkirstas per pusę – viena visą laiką dega, kita – skęsta. Konferencijai vadovavo labai tvirto charakterio prancūzas. Jis trenkė kumščiu į stalą ir pasakė: neišvažiuosite iš konferencijos, kol nesusitarsite. Tada viskas ir pajudėjo iš mirties taško.

Mačiau, kaip yra tariamasi aukšto lygio susitikimuose. Kai Lietuva pirmininkavo ES, visą mėnesį posėdžiavome Varšuvoje. Ir kartais taip norėjosi paimti kuvaldą ir duoti kam nors į galvą! Atvažiuoja 220 šalių atstovai ir turi susitarti, kaip sumažinti CO2 išmetimą ir taip toliau. Tarp jų – šalys, kurios sėdi ant iškastinio kuro ir rėkia, iš ko jos gyvens, nors dabar pinigų turi į valias. Dėl kablelio, dėl kitų visiškai nereikšmingų dalykų ginčijamasi po 35 valandas. Tokias pačias nesąmones matėme ir dabar, kai buvo renkama ES valdžia. Po ilgiausių valandų jie jau visiškai nušokę nuo proto, net nebegirdi vienas kito, bet ginčijasi be galo vien tam, kad ginčytųsi.

Konferencija įvyko, bet koks didelis buvo nusivylimas, kai pasikeitus JAV prezidentams visi susitarimai buvo atšaukti. O jei atšaukia Amerika, tokios šalys kaip Kinija, Indija ar kitos ir sako: o kuo mes kitokie, kodėl mes turime tų susitarimų laikytis? Ir vėl viskas iš naujo.

– Po Paryžiaus buvo džiaugsmas, o kokios dabar klimatologų nuotaikos?

– Kariauji kaip tas Don Kichotas su vėjo malūnais – niekaip negali įrodyti, kad klimato atšilimas yra problema.

Lietuvoje temperatūra matuojama jau labai seniai. Instrumentiniai stebėjimai Vilniaus universitete pradėti 1770 m., visu šimtmečiu anksčiau nei kitur pasaulyje. Sutvarkytus stebėjimų duomenis turime nuo 1778-ųjų. Ir štai ta temperatūrų kreivė rodo vidutinės metinės temperatūros augimą nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio. Esu klimatologė – praktikė, ne teoretikė, manęs nevaržo nei politika, nei finansai. Todėl galiu kalbėti tai, ką matau, o ne klausytis visokių fantazijų. Jeigu nieko nesiimsime, laukia labai liūdna ateitis, tiesiog sudeginsime savo planetą.

Kariauji kaip tas Don Kichotas su vėjo malūnais – niekaip negali įrodyti, kad klimato atšilimas yra problema.

Prieš daug metų, kai dar tik pradėjau savo karjerą, pradėta svarstyti, kad vidutinė metinė temperatūra gali padidėti puse laipsnio. Paskui iki vieno laipsnio, iki pusantro... Jeigu ji pakils trimis keturiais laipsniais, bus katastrofa.

– Pasaulio galingieji nesusitaria. Tad su kuo tartis?

– Reikia pradėti nuo savęs – mažinti iškastinio kuro naudojimą. Sakoma, ką ta Lietuva, tokia maža šalis... Bet kalbant apie klimato atšilimą, mes, kiekvienas žmogus, esame didelis, ką jau kalbėti apie šalį. Jeigu atsakingai vartosime elektros energiją, pamatysime, kiek galime sutaupyti iškastinio kuro, tai yra sumažinti šiltnamio efektą. O juk pasaulyje mūsų yra septyni milijardai.

Kai einu iš savo namų Kalvarijų gatvėje centro link, matau vos judantį transporto srautą. Ir visi savo mašinose sėdi po vieną! O juk Vilnius nėra toks didelis, visur gali nueiti pėsčias. Esu suskaičiavusi, kad, pavyzdžiui, iki Antakalnio važiuočiau 40–50 minučių, pėsčiomis užtenka 15-os. Sumažinti naudojimąsi transportu lyg ir logiška, patogu, bet kažkodėl to nenorime.

Na, ir šiukšlės. Pasaulyje sparčiausiai auga šiukšlynai. Ir čia yra labai daug problemų. Mums sako: priduokite televizorius, telefonus, viskas perdirbama. Bet Amerikos žalieji padarė eksperimentą – įdėjo siųstuvus į tuos pritaisus ir pasekė, kur jie atsiranda. Laivai išverčia juos gražiausiose salose, pasaulio gamtos oazėse. Taip pasaulis sužinojo apie vadinamuosius aukštųjų technologijų šiukšlynus, prisodrintus radioaktyviųjų medžiagų, įvairių sunkiųjų metalų ir t.t.

Maždaug po penkerių metų į tas vietas jau nebeužskrenda paukščiai. Pagrindinis tų šiukšlynų kontingentas – penkerių metų vaikai, lupinėjantys atliekas ir nešantys parduoti viską, kas įmanoma. Tų vaikų tėvai nuo taršos jau išmirę, jie patys taip pat pasmerkti. Įsivaizduokime, ką tai reiškia?! Naikiname patys save.

– Kaip mes, lietuviai, atrodome tokiame nykiame kontekste?

– Ir mes ne kitokie. Sakau, kad aš gyvenu kenksmingomis sąlygomis, aplinkui mano namus keturi prekybos centrai vienas prie kito. Mašinos pastatyti nėra kur, kiekvienas savo pirkinius veža didžiausiais vežimėliais. Ar jie visa tai suvalgo?

Gyvename vienkartinėje epochoje. Kažkada pradėjus gaminti vienkartinius indus buvo sustabdytos infekcinės ligos. Mums tai labai patiko. Bet dabar juos naudojame ir metame, reikia ar nereikia. Mums reikia vis kitos spalvos telefono, naujo televizoriaus, nes jis plokštesnis ir taip toliau. Vėl perkame, metame. Ir šiukšlynai auga. Vartojimas mus žudo.

„Taip, ji davė sutikimą. Rytoj vyks tarybos posėdis. Taryba nuspręs – patvirtins ar nepatvirtins; kokioje vietoje [bus sąraše]. Sutikimą ji davusi. Taip, ji kandidatuos rinkimuose su „Tvarka ir teisingumu“, – portalui LRT.lt atsakė R. Paksas.

Anot politiko, toks sprendimas neturėtų stebinti: „Amžinatilsį Vytautas Galvonas – ne tik mano artimas draugas, partietis, viceministras, bendražygis... čia tiesiog tęstinumas“, – komentavo R. Paksas.

A. Galvonaitė – politiko V. Galvono, kuris praėjusių metų vasarą žuvo nukritus lėktuvui, sesuo.

Pati A. Galvonaitė portalui nei patvirtino, nei paneigė apie savo dalyvavimą rinkimuose: „Kol kas aš nieko nenusprendžiau ir nebėkime prieš traukinį. Tai – mano reikalas. Ta tema nekalbėsime“, – portalui LRT.lt atsakė A. Galvonaitė.

Kaip teigė R. Paksas, šeštadienį turėtų būti nuspręsta, kokią vietą A. Galvonaitė galėtų gauti sąraše.

Politologas: įžymybės neišgelbėjo nė vienos partijos

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Algis Krupavičius teigia, kad partija „Tvarka ir teisingumas“ elgiasi kaip nemažai kitų Lietuvos partijų – ieško matomų veidų.

„Per pastaruosius pora dešimtmečių įžymybės neišgelbėjo nė vienos partijos, bent jau Lietuvoje. Tikimybė, kad dar vieno žinomo žmogaus pasikvietimas į partijos sąrašą ką nors pakeis, yra nedidelė. Taip, kiekvienai partijai reikia turėti žmonių, kurie visuomenėje yra matomi ir žinomi, vertinami kaip savo sričių profesionalai, turintys kompetencijų savo veiklos srityse, bet to neužtenka“, – LRT.lt komentavo A. Krupavičius.

Jo teigimu,  ši partija turi ir kitų svarbių klausimų, pavyzdžiui, apsispręsti, kas bus jų sąrašo lyderis. „Jei R. Paksas nuspręstų sugrįžti iš Europos Parlamento, jų pozicijos rinkimams būtų pakankamai tvirtos. Visais kitais atvejais, galvos skausmo bus labai daug, nes po 2012 m. rezultatai rinkimuose partijai iš esmės tik blogėjo ir dabartinės visuomenės nuomonės apklausos jiems taip pat nėra palankios“, – LRT.lt sakė A. Krupavičius.

Seimo rinkimai šiemet vyks spalio 9 d.

– Antradienį sakėte, kad ketvirtadienis bus lūžio diena.

– Deja, turiu nuliūdinti, kol kas lūžis neįvyko. Vienas paskui kitą per visą Europą tebeeina atmosferos frontai. Viklonai, žemo slėgio sritys gana gausiai žingsniuoja ir neša lietų, gana darganotus, nei dienomis, nei naktimis nešiltus orus. Dažnai būna, kad [vasarą] naktys vėsesnės, o dienos labai karštos. Deja, šį kartą negaliu nudžiuginti, nes dienomis laikysis 19–22 laipsnių šiluma. Gal antradienį jau bus šiek tiek šilčiau. Nuo antradienio kažkas jau gali keistis.

– Kaip visada – praeis savaitgalis, prasidės darbo savaitė ir bus šilčiau?

– Galbūt, nieko nežadu. Nepamirškite, kad sekmadienį prasideda septyni broliai. Ką jie duos? Nežinia. Kai kada jie išsilaiko bemiegantys, kai kada kuris nors vienas nubunda, o kai kada ir visi septyni pabunda. Nežinau, kaip bus šiais metais, nes keletą pastarųjų metų jie labai sąžiningai miegojo ir visi prašė lietaus, o lietaus nebuvo. Dabar lietaus prisiprašėme. Beje, turiu pasakyti, [...] kad gali būti, jog atsikėlę ryte pamatote, kad saulėta, gražu, atrodytų – jau tikrai puiki diena, o po pietų galite gauti lietaus.

– Taip staigiai keisis orai?

– Taip, jie labai staigiai keičiasi. Gali lyti, griaudėti perkūnija, gali sustiprėti ir būti netgi gūsingas, škvalinis vėjas. Labai greitai viskas keisis, nes eina frontai. Užėjus tarpfrontinėms zonoms, bus šiek tiek giedriau, po to – vėl lietus. Pagal šiandieninę prognozę kiekvieną dieną – ryte arba naktį – gausime lietaus.

– Ar visą liepą bus panašiai?

– Kol kas neklauskite to. Net juokas nebeima. Prieš savaitę minėjau, kad Lietuvą pagal temperatūrą galima dalinti į tris dalis. Deja, tai radikaliai paskeitė. Dabar prognozuojama temperatūra jau artima normaliai, lietuviškai vasarai (pajūryje vėsiau). Dabar kažkaip apsivertė.

Vidutinė mėnesio temperatūra yra apie 17,9 laipsnio. Jei tokia temperatūra išsilaikytų visą mėnesį, būtų visai neblogai, nes naktys vėsesnės, o dienos šiltesnės. Galima sakyti, 18 laipsnių yra visai neblogai, bet nežinau ar taip bus ir kiek tos šilumos bus.

– Tai amerikiečiais jau nebegalima tikėti?

– Manau, kad dabar ilgalaikėmis prognozėmis iš viso tikėti neverta. Tai yra daugiau, sakyčiau, pažaidimai. Jie patys sako, kad sudaryti ilgalaikes prognozes, kai klimato kaita tokia pažengusi ir visi procesai išbalansuoti – utopija. Dabar Kinijoje, Japonijoje žmonės miršta nuo karščio, o kitur siaučia uraganiniai vėjai, liūtys. Tai labai kontrastingi orai.

– Ar šią vasarą dar bus apie 30 laipsnių?

– Yra buvę. Galime prisiminti: 2006 m. šią dieną temperatūra siekė netgi 34,7 laipsnio. Bet yra buvę ir kai krito kruša – [...] 1995 m. liepos 10 d. prie Kibartų iškrito 12 cm, kokoso riešuto dydžio, ledėkas. [...] Nidoje siautė gana stiprūs uraganiniai vėjai, yra iškritusi trijų mėnesių kritulių norma per tris valandas.

– Šiemet kritulių kiekis atrodo visai normalus?

– Buvo visai blogai, ypač Aukštaitijoje, kai ilgai nebuvo lietaus. Žemaitija jo gavo, o Aukštaitija tikrai negavo. Žolė nebeaugo, buvo pranešama apie džiūstančius šulinius, miškus, kurių gaisringumas didžiulis ir t. t. Dabar, atrodo, atiduos [skolą].

– Stabilizuojasi viskas?

– Tie vidutiniai mėnesiniai rodikliai nieko nepasako, nes, įvertinus vidutinį kritulių kiekį, atrodytų, kad viskas normalu, bet išties būna taip, kad visai nelyja, o paskui per kelias dienas gali palyti taip, kad išeina visiškai normalus rodiklis. Naudos iš to kai kada labai mažai būna.

– Pakalbėkime dar apie prognozes. Nors, kaip ir sakėte, labai nedėkingas šis reikalas, nes sudėtinga pažiūrėti į priekį. Sakoma, kad rugpjūtis gali būti labai karštas.

– Taip, šią prognozę davė ne amerikiečiai, o japonai. Jie žada, kad rugpjūčio pradžia turi būti labai karšta, bet amerikiečiai visą rugpjūtį prognozuoja nevisai karštą. Gal ta mėnesio pradžia ir bus karšta, o vėliau atvės ir turėsime visiškai normalią vidutinę mėnesio temperatūrą.

Kol kas japonai prognozuoja labai didelius kontrastus. Jie visą rugpjūtį duoda tikrai, sakyčiau, nevisai karštą. Galbūt ta pradžia ir bus tokia, o paskui atvės ir turėsime visiškai normalią vidutinę mėnesio temperatūrą. Kol kas japonai prognozuoja labai didžiulius kontrastus. Ilgalaikės prognozės galbūt pasitvirtins. Kaip sakiau, dabar jos labai sudėtingos.

– Šiomis dienomis, ko gero, smagiausios perspektyvos laukia dėl grybų?

– Ko gero. Grybai iš tikrųjų jau dygsta. [...] Geriausias rodiklis man yra Kalvarijų turgus – jei nueini ir pamatai, kad grybai ten parduodami, vadinasi, miškuose grybai jau dygsta. Jau yra voveraičių, lepšiukų, yra vienas kitas kitoks, pavyzdžiui, kazlėkiukas. Grybai jau dygsta.

Beje, tiems, kurie labai liūdi, kad prie jūros nebus didelių karščių, visada sakau – gamta jums duoda pailsėti. Vaikščiokite prie jūros visais metų laikais. Tai yra gerai, išvalo plaučius ir visai nebūtina kryžiumi gulėti.

– Nors sinoptikai vis žada lietų, bet jo taip ir nesulaukiame. Kodėl?

– Šiemet birželis buvo margas. Iš pradžių lijo, o vėliau buvo sausa. Arba penkias dienas būdavo labai karšta, ir staiga temperatūra nukrisdavo 10 °C. Tokie bangavimai kartojosi visą birželį. Daugelis poilsiautojų nepatenkinti tokiomis orų permainomis, nes dėl staiga pakilusio vėjo atvėsdavo jūros vanduo.

Paskutiniais metais birželį paprastai būdavo gana vėsu, o šiemet, kaip jau minėjau, orai labai permainingi. Liepą vidutinė aukščiausia temperatūra prognozuojama rytinėje šalies dalyje – apie 19 °C. Tai išties nemažai, juk naktį temperatūra žemesnė, todėl dienos turėtų būti karštos.

Vidurio Lietuvoje prognozuojama kiek žemesnė temperatūra, o vėsiausia bus pajūryje. Vidutinė liepos temperatūra Lietuvoje siekia 17,9 °C. Tačiau tiksliai pasakyti, kokie orai liepą mūsų lauks, nėra paprasta.

– Vis daugiau lietuvių nevyksta ilsėtis į šiltus kraštus ir atostogauja savo šalyje.

– Visada sakiau, kad niekur važiuoti nereikia. Lietuviškos vasaros nebesiskiria nuo turkiškų. Kartais netgi naktys būna tropinės, temperatūra nenukrinta žemiau 20 °C. Tokios naktys išties vargina (ypač pajūryje), sunku išsimiegoti. Beje, liepa – ne tik šilčiausias, bet ir lietingiausias mėnuo.

– Ar šiemet liepą turėtų dažnai lyti?

– Liepos 10-oji – „miegančių brolių“ diena [senovėje buvo tikima, kad jei visą šią dieną lyja, lis dar septynias dienas ar net savaites – LRT.lt]. Tačiau pastaraisiais metais broliai kažkodėl „pramiega“ liepos 10-ąją. Noriu tikėti, kad bent šį savaitgalį galėsime bent šiek tiek atsikvėpti.

– Kokie orai prognozuojami artimiausiomis dienomis?

– Artimiausiomis dienomis turėtų būti karšta: apie 28 °C pietiniuose ir rytiniuose rajonuose, Panevėžyje ir Šiauliuose – maždaug 26 °C, pajūryje – apie 24 °C. Sekmadienį bus šiek tiek vėsiau. Kitos savaitės pradžioje prognozuojami 21–23 °C. Vėsiausia bus ketvirtadienį. Liepos 6-ąją turėtų būti 20–23 °C, kai kur – apie 18 °C.

– Kokie orai buvo birželio 30-ąją ankstesniais metais?

– 1997 m. Šilutėje užfiksuotas 32,9 °C karštis, bet tą dieną karšta buvo visoje Lietuvoje.  O 1998 m. birželio 30-osios naktį žemiausia užfiksuota temperatūra Lietuvoje – tik 1,6 °C. Beje, 2005 m. buvo apie 6 °C.

Informacija pateikta remiantis Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenimis.