Šešios nominacijos

Viena naujovių – prizas už „Fair Play“ sklaidą Lietuvoje. Ši kategorija skirta pagerbti asmenims, kurie skleidžia olimpines vertybes, savo darbais rodo pagarbą sportininkams ir visam olimpiniam judėjimui šalyje.

„Sporte, kur pergalė dažnai mums asocijuojasi su kova bet kokia kaina, tebūna kilnus ir garbingas elgesys tarsi žiburiukas, visiems matomas ir įkvepiantis. Kuo tų žiburiukų daugiau, tuo mums visiems bus šviesiau gyventi“, – sakė Lietuvos kilnaus sportinio elgesio komiteto prezidentė, olimpinė vicečempionė Austra Skujytė.

Šiemet bus išrinkti net šešių nominacijų nugalėtojai: „Viso gyvenimo darbu sportui nusipelniusio žmogaus“, „2023 m. kilnaus poelgio“, „Fair Play sklaidos“, „Jaunojo sportininko – pavyzdžio bendraamžiams“, „Fair Play projekto“ ir „Fair Play organizacijos“.

Pagerbs 2024-ųjų vasarį

Nominacija „Viso gyvenimo darbu sportui nusipelnęs žmogus“ – į ją pretenduoja šviesuoliai, visą gyvenimą esantys pavyzdžiu, bendruomenių ar visuomenės vedliai, savo darbais rodantys kryptį kitiems, atsidavę savo idėjoms ir darbams.

Kilnus sportinis elgesys yra ne tik takas į pergales arenose, bet ir tiltas tarp sporto dvasios ir žmogiškumo.

„2023 m. kilnus poelgis“ – sportininko, trenerio ar kito sporto srities atstovo kilnus ir sąžiningas momentinis poelgis (pavyzdžiui, pagalba į bėdą patekusiam konkurentui, teisėjo informavimą apie klaidą savo nenaudai varžybų metu).

„Fair Play sklaida“ – nuolatinis sąžiningumo, garbingumo ir kilnaus sportinio elgesio viešinimas.

„Jaunasis sportininkas – pavyzdys bendraamžiams“ – sportininko ar komandos pavyzdys savo elgesiu bendraamžiams, bendruomenei, visuomenei (pavyzdžiui, savanorystė, pagalba integruojant neįgaliuosius, žmogaus su negalia pavyzdys sveikiesiems siekiant tikslų). Kandidatuoti į šią nominaciją gali visi, kurie motyvuoja draugus siekti tikslų, yra sąžiningi, garbingai elgiasi aikštelėje ir už jos ribų, laikosi taisyklių ir įkvepia kitus elgtis kilniai.

„Fair Play projektas“ – įvertinimas už žmonių integraciją, vienijimą pasitelkiant sportą, už ribų ir stereotipų naikinimą, visuomenės nuomonės keitimą, socialinių iššūkių ir problemų sprendimą pasitelkiant sportą ir sporto vertybes.

„Fair Play organizacija“ – visuomenės ugdymo, olimpinių principų laikymosi, vertybių sklaidos ar tiesiog pagalbos, neatlygintinos paramos sportininkams ir kitoms sporto organizacijoms lyderė.

Nuoroda teikti kandidatus – Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) svetainėje (www.ltok.lt). Laureatai bus pagerbti 2024-ųjų vasarį.

Ypatingas tiltas

„Kilnus sportinis elgesys yra ne tik takas į pergales arenose, bet ir tiltas tarp sporto dvasios ir žmogiškumo, kurį kiekvienas sportininkas gali statyti su pagarba, sąžiningumu ir aukščiausiais moraliniais standartais. Todėl ypač svarbu kasmet pagerbti kiekvieną nusipelniusį“, – teigė LTOK olimpinio švietimo programų vadovas Paulius Martinkėnas.

Lietuvoje kilnaus sportinio elgesio judėjimas vystomas nuo 1993-iųjų.

Praeitų metų laureatais tapo: Lietuvos sporto pedagogė, sportinės gimnastikos trenerė, tarptautinės kategorijos teisėja Irina Katinienė („Už viso gyvenimo nuopelnus”), biatlonininkas olimpietis Vytautas Strolia („2022 m. kilnus poelgis”), Alytaus Šv. Benedikto gimnazijos mokinė, „Lietuvos mokyklų žaidynių” dalyvė Gabija Čepononytė („Jaunojo sportininko ar jaunimo komandos kilnus poelgis“), Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentė Emilija Greviškytė („Jaunasis sportininkas – pavyzdys bendraamžiams“), Šiaulių sporto gimnazijos direktorius, imtynių treneris Andrius Stočkus („Fair Play projektas“) ir Lietuvos plaukimo federacija („Fair play organizacija“).

Pirmiausia – žmoniškumas

Šiemet pagerbti šešių nominacijų herojai – „Už viso gyvenimo nuopelnus“, „2021 m. kilnus poelgis“, „2021 m. jaunojo sportininko ar jaunimo komandos kilnus poelgis“, „Jaunasis sportininkas – pavyzdys bendraamžiams“, „Fair Play projektas“ ir „Fair play organizacija“.

„Džiugu, kad metai po metų Lietuvoje matome nemažai kilnaus sportinio elgesio pavyzdžių. Tai ne tik apdovanojimai, bet ir priminimas kiekvienam, kad pirmiausia esame žmonės. Todėl galimybė net varžantis ištiesti ranką suklupusiam konkurentui ar prasmingo tikslo siekimas neskaičiuojant darbo valandų yra tai, ko kiekvienas iš mūsų turime siekti“, – sakė Lietuvos kilnaus elgesio sporte („Fair play“) komiteto vadovė olimpietė Austra Skujytė.

Į nominacijas pretenduoti galėjo tiek mėgėjai, tiek profesionalūs sportininkai, kilniu elgesiu pasižymėję aikštėje arba už jos ribų, taip pat sąžiningą sportą, olimpines vertybes, kilnų elgesį sporto varžybose ar bendruomenės gyvenime skatinančios organizacijos ar sporto šakų atstovus, komandas, judėjimus remiančios įmonės.

Ligoniukams suteikia vilties

Už nesuskaičiuojamas valandas, skiriamas onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams, ir kilnų tikslą „Fair Play organizacijos“ nominacijoje apdovanota Rimanto Kaukėno paramos grupė.

Nuo 2012 m. Lietuvoje veikiančio ir suteikiančio vilties, stiprybės ir džiaugsmo onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams fondo tikslas – palengvinti gyvybiškai pavojingomis ligomis sergančių vaikų ir jų šeimų naštą. Padėti jiems išgyventi sunkios diagnozės traumą, ilgą gijimo kelionę ir pripildyti vaikų gyvenimą šviesos. Organizacija aprūpina vaikus reikalinga medicinine įranga, nekompensuojamais medikamentais ir kitomis šeimai reikalingomis priemonėmis, suteikia galimybių svarbiam gydymui, reabilitacijoms, operacijoms užsienyje ir Lietuvoje.

Fondas pildo sergančių vaikų svajones, lanko juos ligoninėje ir namuose. Rengia įvairius renginius ir atrakcijas, organizuoja susitikimus su žymiais sportininkais, dainininkais, aktoriais ir kitais visuomenėje gerai žinomais žmonėmis.

„Kilnus elgesys mūsų fondui reiškia labai daug. Atsigręžiame į tuos, kuriems mūsų pagalba reikalinga dabar, ir į tuos, kuriems gyvenimas meta pačius sunkiausius iššūkius. Visai kaip sporte, taip ir mūsų fondo bendruomenėje gyvenimas neatsiejamas nuo kovos ir bandymo nugalėti, šiuo atveju – ypač sunkias ligas. Tikime, kad susivieniję ir  prasmingai dirbdami galime padėti šiuo metu stokojantiems stiprybės, sveikatos ir pozityvumo. Gera žinoti, kad mūsų veiklą mato ir vertina ne tik šeimos, kurios susidūrė su onkologinėmis ligomis, ir vaikai, kuriems teikiame pagalbą, dovanojame gražių, džiaugsmingesnių akimirkų, tačiau ir sporto bendruomenė“, – džiaugėsi paramos grupės direktorius Laimonas Šiaulys.

Pavyzdžiai ne vien jaunimui

Jaunojo sportininko kilniu elgesiu pripažintas krepšininkės, kineziterapijos specialistės Gintarės Katkutės poelgis per Lietuvos moterų krepšinio lygos B diviziono atkrintamąsias varžybas.

Per rungtynes Gintarė nuskubėjo padėti varžovių komandos lyderei, kuri smarkiai susitrenkė galvą. Dėl to G.Katkutei teko pasitraukti iš varžybų.

„Tokiu atveju nėra net minties, kaip mums sekasi aikštėje, laimime ar atsiliekame. Jei pastebiu, kad susiklosto situacija, kai reikalinga mano pagalba, pergalė pamirštama. Tai pavadinčiau instinktu. Tikrai nesitikėjau, kad kada nors būsiu už tai apdovanota. Manau, kad tai turėtų būti natūralu ir visiems svarbi ši žmogiškoji vertybė – pirmiausia padėti kitam. Todėl šis apdovanojimas mane maloniai nustebino“, – sakė G.Katkutė.

Jaunojo sportininko pavyzdžiu bendraamžiams išrinkta ir apdovanota Jovilė Rackevičiūtė.

18-metė lengvaatletė savo laisvalaikį jau trejus metus savanoriaudama skiria specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams – juos supažindina su lengvąja atletika.

2021 m. rugpjūtį surengtoje Lietuvos triračių sporto asociacijos vasaros stovykloje Jovilė rūpinosi stovyklaujančių vaikų sportiniu ir kūrybiniu užimtumu: organizavo rytines mankštas, mokė vaikus saugaus elgesio prie ežero, įtraukė juos į edukacinius žaidimus, o sporto renginiuose asistavo ir padėjo žmonėms, judantiems neįgaliojo vežimėliais.

„Jau nuo 5 klasės svajoju tapti trenere, todėl, vos gavusi pasiūlymą savanoriaujant dirbti su vaikais, turinčiais specialiųjų poreikių, nė kiek nepabūgau imtis šios veiklos. Nesitikėjau, kad savanoriavimas man atneš tiek džiaugsmo – be galo malonu vaikučiams padėti ir matyti jų šypsenas, kaip jie tobulėja. Jaučiu didelę savo veiklos prasmę ir manau, kad visi turime padėti vienas kitam, kuo galime“, – kalbėjo J.Rackevičiūtė.

Naudinga programa

„Fair Play projekto“ nominacijos prizu apdovanota Kazickų šeimos fondo programa „Jaunimas gali“.

Programa „Jaunimas gali“ įgyvendinama pagal Zimbabvėje vykdomos „Hoops4hope“ (liet. „Vilties lankai“) iniciatyvos pavyzdį. Visus mokslo metus trunkančių savaitinių nemokamų užsiėmimų metu per sportą, diskusijas ir edukacines veiklas programa ugdo asmeninius ir socialinius gebėjimus, suteikia užimtumo ir sveiko gyvenimo galimybių jaunimui Lietuvos regionuose, užtikrinant jiems saugią ir pozityvią aplinką.

„Kazickų šeimos fondas skiria išskirtinį dėmesį švietimui, socialiniams projektams ir atskirtį patiriantiems žmonėms, ypač jaunimui. Programa „Jaunimas gali“ sukurta ir vykdoma norint prisidėti prie regionuose bręstančio jaunimo asmenybių ugdymo ir jau septintus metus yra grindžiama dideliu asmeniniu dėmesiu ir artimu ryšiu. Manome, kad būtent šios vertybės ir padėjo tapti laureatais. Šis apdovanojimas – didelio įdirbio ir sunkaus programos trenerių, koordinatorių darbo pandemijos akivaizdoje rezultatas“, – sakė Kazickų šeimos fondo atstovas Arminas Vareika.

Nugalėjo sunkumus

Už viso gyvenimo nuopelnus apdovanotas ir pagerbtas Lietuvos specialiosios olimpiados komiteto prezidentas, profesionalus slidininkas, treneris Zenonas Misiūnas.

Septyniolika metų vadovavęs Utenos specialiajai mokyklai-daugiafunkciam centrui, jis daugiau nei 30 metų treniruoja intelekto negalią turinčius vaikus ir jaunuolius. Per treniruotes, varžybas ir keliones į turnyrus svečiose šalyse Z.Misiūnas ne tik artimai pažino negalią turinčius vaikus, bet ir įsitikino, kad aktyvus sportas yra pati geriausia neįgaliųjų įtrauktis į visuomenę. Tai žmogus, buriantis turinčiųjų specialiųjų poreikių bendruomenę per sportą.

„Intelekto negalią turintys vaikai mane susirado patys. Utenoje prie buvusios specialiosios mokyklos rengiau treniruotes slidininkams. Po kiek laiko prie manęs priėjo specialiosios mokyklos direktorius ir pasiūlė organizuoti treniruotes, to visada prašė vaikai. Pagalvojau: jeigu ne aš, tai kas? Sunkumų buvo, bet mums puikiai sekėsi, po metų vaikai jau sudarė konkurenciją kitiems Lietuvos jaunimo čempionatuose, pradėjo laimėti. Į šią veiklą pasnėrė ir visa mano šeima. LTOK apdovanojimas – įvertinimas ne tik man, bet ir visiems specialiosios olimpiados sportininkams“, – pabrėžė Z.Misiūnas.

Atsisakė užmokesčio

Už Metų kilnų poelgį apdovanota Izraelio jaunimo plaukimo rinktinės kineziterapeutė ir fizinio rengimo trenerė Hilla Reuveny, kuri Europos jaunimo čempionato metu padėjo Lietuvos rinktinės plaukikui Aleksui Savickui.

Treneris Žilvinas Ovsiukas papasakojo, kad Aleksas ruošėsi 200 m plaukimo krūtine rungties finalui. Po dviejų plaukimų sportininkui prireikė kineziterapeuto pagalbos. Lietuvos rinktinė savo specialisto neturėjo, tad Žilvinas kreipėsi į šalia dirbusią Izraelio komandos atstovę, pasiūlė sumokėti. Bet Hilla atsisakė imti pinigus ir sutiko padėti lietuviams. Po H.Reuveny atlikto masažo Aleksui pavyko finale 0,02 s. aplenkti antroje vietoje likusį Rusijos sportininką ir laimėti aukso medalį.

„Europos jaunimo čempionatai labai sudėtingi tiek fiziškai, tiek psichologiškai, ypač kai jie vyksta karštą vasarą. Pamačiusi, kad reikia mano pagalbos, nevejodama sutikau padėti kitos šalies komandai. Kai tik galiu, taip elgiuosi nuolat. Juk mes visi kuriame sporto pasaulį ir, manau, tai padeda progresuoti, judėti į priekį. Gavusi Lietuvos apdovanojimą jaučiuosi nuostabiai, mane tai labai nustebino, tikiu, kad tokie poelgiai gali įkvėpti kitus specialistus ir tai sporto pasaulį daro išskirtinį“, – sakė H.Reuveny.

Aktorė Eglė Jackaitė: pasiilgome nenuotolinio gyvenimo

Aktorės Eglės Jackaitės sūnus Elijas Malinauskas rugsėjį bus šeštokas. Jis užtikrintai seka mamos pėdomis ir su nekantrumu laukia kino filmo "Drugelio širdis" premjeros, kuriame sukūrė pagrindinį Juozapo vaidmenį. Naująjį režisierės Inesos Kurklietytės darbą įkvėpė Modestos Jurgaitytės knyga "Ypatingas", o ilgametražiame filme, be kitų garsių Lietuvos aktorių, nusifilmavo ir Elijo mama – Eglė Jackaitė. Ji vaidina Juozapo mamą.

"Nuostabus jausmas – mano sūnus Elijas šiais metais didžiajame ekrane jau antrą kartą. Šiuo metu kino teatruose rodomas Walto Disney filmas "Lukas", kuriame Elijas įgarsino pagrindinį filmo herojų Luką", – džiaugiasi garsi mama.

Ji nebijo, kad vyrukas išpuiks. Jos žodžiais tariant, Elijas – ne pagal amžių brandi, išmintinga, stipri asmenybė. Gal toks yra todėl, kad turi vyresnįjį brolį Jokūbą (26 metų), kuris Elijui – didelis autoritetas. Tarp brolių – itin stiprus ryšys, jie puikiai sutaria ir vienas kitą palaiko.

Mano intuicija ir visa moteriška, motiniška patirtis sako, kad mokykla ir mokytojai turi, visų pirma, pamatyti vaiką ir padėti jam atsiskleisti.

Nors gyvenime Elijas yra ekstravertas ir lyderis, filme jam teko  intraverto Juozapo vaidmuo. Tai istorija apie ypatingą berniuką, apie draugystę, supratimą, meilę...

"Ji yra apie kiekvieną iš mūsų – suaugusįjį ar vaiką, – aiškina aktorė. – Mes galime nugalėti savo baimes, jei tik su mumis yra žmonės, mokantys mylėti, išgirsti, suprasti, atleisti ir priimti kitokį. Tai pasakojimas apie jausmus, apie patiriamas patyčias, kai esi kitoks nei visi", – intriguoja ji ir kviečia nepražiopsoti premjeros.

Kaip Elijas nusiteikęs pradėti mokslų metus? Anot E.Jackaitės, noriai ir pozityviai. Kadangi tikro mokymosi penktoje klasėje buvo labai mažai, o mokslai baigti namuose, apie normalias pamokas juodu dažnai pasikalba. Kaip ir apie tai, kad išaugęs iš pradinuko ir tapęs Klaipėdos Simono Dacho progimnazijos penktoku, Elijas beveik neturėjo galimybės susipažinti su savo naujais klasės draugais.

Šventiškai: E.Jackaitė su jaunėliu sūnumi Eliju praėjusių metų Rugsėjo 1-ąją. Eglės Jackaitės asmeninio archyvo nuotr.

Nors anksčiau, baigiantis vasarai, sūnus nerodydavo didelio noro grįžti į mokyklą, šįkart Elijas daug apie ją kalba. Prisipažįsta labai pasiilgęs tikrų pamokų ir klasės draugų. "Ne tik vaikai, bet ir mes, suaugusieji, po tų begalinių karantinų pasiilgome tikro, o ne nuotolinio gyvenimo!" – įsijautusi kalba Eglė Jackaitė, Rugsėjo 1-ąją vadinanti ypatinga dar ir dėl to, kad pati jau daug metų dirba dėstytoja. Klaipėdos socialinių mokslų kolegijoje ji moko studentus scenos kalbos, vaidybos ir režisūros pagrindų.

Anot pašnekovės, anksčiau, kai dar žmonės normaliai gyveno, vaikai rugsėjo pradžios dažniausiai nelaukdavo. "O dabar viskas apsivertė. Supratome, kad esame vieni dėl kitų. Kad norime ir kitus pamatyti, ir save parodyti, ir pabūti bendrystėje. Tad šįmet tiek aš, tiek ir Elijas Rugsėjo 1-osios be galo laukiame!" – entuziastingai kalba ji.

Sakoma, kad nuo 2000-ųjų į pasaulį žengia nauja karta, kuriai reikalingas ir naujas auklėjimas. Tad ko garsi aktorė tikisi iš šiuolaikinės mokyklos ir jos mokytojų?

"Mano intuicija ir visa moteriška, motiniška patirtis sako, kad mokykla ir mokytojai turi, visų pirma, pamatyti vaiką ir padėti jam atsiskleisti. Juk, pripažinkime, ne visi iš jų bus matematikai, fizikai ar rašytojai. Pedegogo darbas turėtų būti pažinti ir parodyti vaikui, kur yra jo stiprioji pusė. Suprantu, kad klasėje mokinių daug, bet… Šiandien aš noriu labai padėkoti savo mokytojams, nes jie manimi patikėjo. Literatūros, fizinės kultūros srityse jie mane drąsino, siūlė stoti į aktorinį. Tėvų žodis dažnai, deja, nebūna toks autoritetingas kaip mokytojų. Todėl pirmiausia aš esu už tą žmogiškąjį ryšį tarp mokinio ir pedagogo, o tik paskui už žinių suteikimą", – sako E.Jackaitė.

Artėjančios šventės proga aktorė linki mokytojams žmogiškumo, empatijos, meilės jausmo, kantrybės ir kviečia juos pamatyti, pajausti, suprasti savo mokinius. "Mokytojo darbas – išmokyti mokinį būti žmogumi ir parodyti jam pavyzdį", – sako aktorė ir dėstytoja.

Solistė Akvilė Garbenčiūtė-Bučienė: nebepatiriame įtampos

Neseniai dešimtąjį gimtadienį atšventusi Akvilės Garbenčiūtės-Bučienės dukra Liepa nuo rudens pradės lankyti Lapių pagrindinės mokyklos ketvirtąją klasę. Kadangi mergaitė labai komunikabili, draugų jau pasiilgo ir mokslo metų pradžios laukia su nekantrumu. Garsi mama juokiasi, kad vasarą dažnai girdėdavusi iš dukters klausimą: "Ką man veikti?!" Ji tikisi, kad, prasidėjus mokslo metams, tokių klausimų mergaitei daugiau nekils.

Visuomet pirkdavom tik vieną baltą didžiagalvę rožę, kuri kvepėdavo pakalnutėmis. Mąstydavau, ar mokytoja supras, su kokia meile mes ją rinkome.

Kita mokyklos pasiilgimo priežastis – noras pasipuošti naujais drabužėliais, susidėti į kuprinę visus naujus mokyklinius reikmenis, parodyti juos draugams. "Pati prisimenu tuos laikus, kai nauji flomasteriai, pieštukai, penalas ar mamos siūta suknelė sukeldavo tiek daug gerų emocijų. Nuoširdžiai laukdavau, kada galėsiu viskuo pasidžiaugti su klasės draugais", – neria į mokyklinių prisiminimų sūkurį solinių vaidmenų atlikėja.

Liepa jau tokio amžiaus, kai svyruoja tarp lėlių ir paneliškų dalykų, tad mamai įspėti dukros skonį darosi sunku. "Turbūt šiuolaikiniams dešimtmečiams madas diktuoja "TikTok". Kiek žinau, dabar jo topas – avokadai. Tad didžioji Liepos svajonė – kuprinė su avokadais. Ačiū Dievui, kad ne kokie mėsainiai, – vis sveikesnis pasirinkimas", – juokiasi aktorė, prisimenanti, kaip vaikystėje Liepa alpo dėl filmuko "Ledo šalis" herojų.

Iki šiol neturėjusi mokyklinės uniformos, Liepa per daug jos nepasigenda. "Negaliu dėl to kaltinti savo vaiko, nes ir pati mėgstu išsiskirti. Pilkumas ir vienodumas mane varo į neviltį. Nuo pat mažens siūdavau dukrai įdomesnius drabužėlius ir džiaugdavausi originaliu, o ne tuo vienodu, visų mažų mergyčių nucackintu, kičiniu stiliumi", – atvirauja megzti ir siūti mokanti mama.

Vis dėlto ji sutinka, kad vienodos uniformos duoda ir naudos. Juk tą pačią klasę lanko vaikai iš skirtingos socialinės aplinkos, tad uniforma juos visus sulygina. Akvilė svarsto, kaip būtų puiku, jei mokykla tik parinktų vienodas medžiagas, o uniformų modeliukais galėtų pasirūpinti patys tėvai. "Tuomet išvengtume tų senamadiškų sarafanų, kurie, mano akimis žiūrint, nelabai patrauklūs", – svajoja šablonų nemėgstanti mama.

Rugsėjo 1-osios išvakarėse mama su dukra turi gražią tradiciją: drauge eina rinkti gėlių mokytojai. Niekada nedovanoja didžiulių puokščių, bet perka vieną didelį gražų žiedą. Dažniausiai tai hortenzija.

"Ši tradicija atėjusi iš mano vaikystės laikų. Mokiausi Plungėje. Rugsėjo pirmosios išvakarėse su mama važiuodavom pas tokią moterį, kuri augino rožes šiltnamiuose. Visuomet pirkdavom tik vieną baltą didžiagalvę rožę, kuri kvepėdavo pakalnutėmis. Mąstydavau, ar mokytoja supras, su kokia meile mes ją rinkome", – pasakoja Akvilė, kuriai kiekviena Mokslo ir žinių diena – dviguba šventė. A.Garbenčiūtės-Bučienės mama – lietuvių kalbos mokytoja, net 46-erius metus dirbusi mokykloje. Tad su Rugsėjo 1-ąja Akvilė sveikina ne tik savo dukrą, bet ir mamą.

Žavios: dvi puoštis mėgstančios princesės – mama Akvilė ir jos dukrelė Liepa – svajoja, kad uniformos modelį būtų galima pasirinkti pačioms. Eglės Knygauskaitės-Liakienės nuotr.

Dėl galimo nuotolinio mokymo ji nenuogąstauja. Įtampa, stresas, nesuvokimas, kas, kaip ir kodėl, – viskas likę užmarštyje. "Aišku, – sutinka Akvilė, – visuomet vaikams smagiau gyvas kontaktas. Bet nuostabios mokytojos dėka nei dukra, nei mes, tėvai, jau nebepatiriame įtampos. Mūsų mokytoja Jūratė Silenkovienė nelaiko savo mokinių be reikalo prie kompiuterio, o puikiai viską išaiškinusi liepia atsijungti ir dirbti savarankiškai", – džiaugiasi Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė.

Jai labai patiko ir mokytojos taikytas mišrus mokymo modelis, kai vieni mokiniai pamokose dalyvavo iš namų, o kiti sėdėjo klasėje. Tėvams nebuvo jokio spaudimo: tik geranoriškas dialogas.

Anot Akvilės, kai mokinys mato užtikrintą, nesutrikusią savo mokytoją, ir pats persiima ta ramybe. Todėl, pasitikdamos rugsėjį, Akvilė su Liepa drąsiai sako: "Kad ir kaip vyktų mokslai – mes viskam pasiruošusios!"

Lengvaatletė Austra Skujytė: atlikau namų darbus

Septynkovininkė Austra Skujytė su vyru Valdu Grigaliūnu šį rugsėjį į pirmą klasę išleidžia vienturtį sūnų Jokūbą. Garsi moteris pasirinko netoli nuo namų esančią Kauno "Varpelio" pradinę mokyklą. Ar ilgai ieškojo, kam patikėti sūnaus išsilavinimą ir auklėjimą? "Na, prisipažinsiu, dariau namų darbus. Bet tikrai negalėčiau sakyti, kad parašiau visą mokslinį darbą apie visas Kauno pradines mokyklas", – kvatojasi linksmų plaučių sportininkė.

Ji stengėsi pabendrauti su žmonėmis, kurių vaikai lanko tą mokyklą, naršė po internetą, feisbuką. Atlikusi išsamius tyrimus, Austra išsirinko vieną mokytoją, apie kurią susirinko daugiausia gerų atsiliepimų. Pati jai paskambino ir paklausė, ar būtų galima Jokūbui patekti į jos klasę. Gavusi teigiamą atsakymą, labai nudžiugo. Pagal gyvenamąją vietą šeimai priklausytų lankyti Kauno Kazio Griniaus progimnaziją. "Bet mes neseniai įsikraustėme į naujus namus, nuo kurių minėta mokykla toli", – aiškina būsimo pirmoko mama.

Anot Austros, sūnus nekantriai laukia mokslo metų pradžios. Neseniai abu lankėsi uniformų parduotuvėje, įsigijo tamsiai mėlyną uniforminį megztuką. Mėlynas kelnes žadėjo atiduoti Austros giminaičiai, turintys panašaus amžiaus vaikų. "Mokytoja sakė, kad turi atitikti tik mokyklinės aprangos spalva, tad kol kas nebūtina pirkti visą komplektą iš specializuotos parduotuvės", – džiaugėsi tvarų ir ekologišką gyvenimo būdą praktikuojanti A.Skujytė.

Pyrago? Nežinau, gal nekepsime. Matote, pas mus rugpjūtis – gimtadienių mėnuo.

188,5 cm ūgio sportininkė sako tiksliai nežinanti, koks dabar yra jos sūnaus Jokūbo ūgis. Galinti pasakyti tik tiek, kad septynmetis auga kaip ant mielių. "Kol kas dar daug drabužių Jokūbui atiduoda pusbroliai, bet jei tokiais tempais sūnus augs ir toliau, drabužius kitais metais turėsime atiduoti jau mes", – juokiasi aukštaūgė mama.

Pernai Jokūbas keliavo į parengiamą darželio grupę rugsėjo viduryje, nes šeima atostogavo Latvijoje. Šiemet mama žada sūnų į mokyklą atvesti laiku. Pasveikinti anūko ypatinga Mokslo ir žinių dienos proga iš Biržų nori atvykti ir Austros tėvai.

"Pasidžiaugsime visi namuose, ir tiek. Pyrago? Nežinau, gal nekepsime. Matote, pas mus rugpjūtis – gimtadienių mėnuo. Todėl apie tortus po tokio saldumynų maratono nesinori ir pagalvoti", – aiškina Austra, rugpjūčio 8-ąją švenčianti sūnaus Jokūbo gimtadienį, rugpjūčio 12-ąją – savąjį, o rugpjūčio 23-iąją – vyro Valdo.

Kauno sporto mokyklos "Startas" trenerė turi kelias sportininkų grupes, kuriose treniruojasi lengvaatlečiai nuo septynerių iki 20 metų. Vaikus ji tvirtina treniruojanti daugiakovės principu: žiūri, kuris kokiai rungčiai yra gabesnis.

Paklausta, ar naujojo amžiaus vaikai yra kitokie, ar su jais dirbant reikia taikyti kitokią pedagogiką, Austra pritariamai linksi galvą. "Tiems vaikams turi įrodyti ir maksimaliai išaiškinti, kodėl reikia daryti taip, o ne kitaip. Jei nebus aiškios motyvacijos – jie nepasijudins iš vietos", – aiškina ji.

Trenerė pastebi, kad šiuolaikiniams vaikams dažnai stinga motyvacijos: jei tėvai liepia, į treniruotes eina, tačiau jei neranda tinkamo motyvo, nerodo jokio džiaugsmo. Pati Austra augo dar sovietiniais laikais, kai tėvų ir mokytojų žodyne egzistavo žodis "reikia". Dabartinė karta vis dažniau vartoja kitą žodį – "kodėl?" Jie nori žinoti, kodėl turėtų įgyvendinti tėvų ar trenerių sugalvotą planą, kodėl turėtų bėgti, šokti į tolį ar aukštį.

Viltis: Austra su Valdu tikisi, kad pirmokėliui Jokūbui neteks mokytis per nuotolį. Austros Skujytės asmeninio archyvo nuotr.

Kadangi A.Skujytė rinko sūnui mokyklą ir mokytoją pati, jos prioritetų sąraše – bendražmogiškųjų vertybių ir žinių visuma. To ji tikisi ir linki savo pirmokėliui. Mokytoja ir vaiko šeima, anot jos, turi virsti vienu fabriku, kuris dirbtų išvien.

Paklausta, kas jai svarbiau – žinios ar mokytojo mokiniams diegiamos moralinės-etinės vertybės, Austra sako, kad pastarosios. "Sutikite, kad šiais laikais jaunas žmogus jau žino, kur susirasti trokštamos informacijos. Laikai keičiasi, ir jei nebūtų visagalio interneto, kažin ar mes patys galėtume taip gerai prisiminti, ko išmokome mokykloje?" – retoriškai klausia ji.

Austra nenorėtų, kad jos sūnus kimštų į galvą viską, ko jam gyvenime reikės ir nereikės. Dar sportininkei būtų labai nesmagu, jei tektų įsigyti papildomą kompiuterį ir jau nuo pirmos klasės Jokūbui mokytis nuotoliniu būdu.

"Liūdesys būtų. Šiuo metu nežinau, ko tikėtis. Užimu stebėtojos vaidmenį. Griežtai ribojame laiką, kurį Jokūbas gali sėdėti prie kompiuterio. O jei prie jo vyktų pamokos?!" – net pagalvoti bijo pašnekovė ir sako, kad jos vaikas labai mėgsta konstruoti.

Ar jau žino, kokią gėlę Rugsėjo 1-ąją Jokūbas neš pirmajai mokytojai? "Tiktai kardelį! Man ta šventė asocijuojasi su šiomis gėlėmis. Kai tik pamatau juos, išsyk grįžta ir mano pačios prisiminimai", – atvirauja Biržuose vidurinę mokyklą lankiusi Austra.

Parduotuvėje beveik nebeperka

Lietuvos lengvaatletė, septynkovininkė Austra Skujytė juokiasi, kad vis dar nemoka virtuvėje improvizuoti. Jai reikia tikslių gaminamo patiekalo normų ir proporcijų.

"Jei parašyta recepte, kad turi būti nubrauktas šaukštelis druskos, – vadinasi, reikia nubraukti!" – sako ji, pastaruoju metu beveik neperkanti duonos parduotuvėje, o kepanti ją pati namuose.

Duonos receptą ir raugą garsioji olimpietė gavo iš savo geros draugės, lengvaatletės Evelinos Auželytės mamos. O paprašė jo dėl to, kad sykį paragavus jai labai patiko. Taip stiklainėlis su duonos raugu atsirado Austros šaldytuve, ir sportininkė pradėjo ją kepti kas savaitę. Kol vieną sykį duonelė ėmė ir nebeiškilo. Raugas sugedo, ir Austra nuleido rankas.

Ilgą laiką jos nebekepė, kol pagaliau vieną sykį – tai įvyko per karantiną – vėl užsimanė pamėginti. Susirado Beatos Nicholson knygą, paskaitė, kaip pasigaminti raugo pačiai, ir pabandė. Pirmas kepimas buvo nesėkmingas – tešla neiškilo. Antrą sykį išėjo truputį geriau, trečiąsyk – dar geriau, o dabar Austra kepa savo duoną ir netgi dovanoja ją draugams.

Kai duonos pritrūkstame, dieną, kitą gyvename ir visai be jos, kol aš susiruošiu pati iškepti.

"Tik iškepusios, dar karštos duonos valgyti nerekomenduojama – žarnos sulips (juokauja), bet kai tik ji truputėlį pravėsta, puolame su visa šeima kaip smakai. Gardžiausia ji mums su sviestu", – atvirauja garsi sportininkė, šiuo metu kepanti duoną kas savaitę, o kartais ir kas dvi.

Anot jos, kai anksčiau kas nors namuose pasigesdavo duonos, bėgdavo pirkti į parduotuvę, o dabar net minties tokios nėra. "Kai duonos pritrūkstame, dieną, kitą gyvename ir visai be jos, kol aš susiruošiu pati iškepti", – atvirauja ji.

Austra pasakoja, kad 2013 m., kai skrido į Airiją švęsti brolio 40 metų jubiliejaus, dovanų vežė ne ką kitą, bet… savo keptos duonos kepaliuką ir, žinoma, gimtadienio tortą.

Garsi moteris, dabar treniruojanti jaunąją kartą, prisipažįsta, kad kol nekepė duonos, manė, kad duonai kepti reikia specialių įgūdžių ir technikos virtuvėje.

"Labai nustebau sužinojusi, kad šiais laikais duonai iškepti užtenka orkaitės ir nereikia sukti galvos dėl specialios duonkepės ar kaimiškos krosnies. Pamenu, sykį viešėjome Švedijoje pas draugus, tai teko matyti, kaip jų močiutė triūsia prie tikros kaimiškos krosnies", – sako moteris.

Lengvaatletė pasakoja, kad prieš eidama į virtuvę ką nors gaminti (nebūtinai duoną) iš pradžių stengiasi nusiraminti, mintis nukreipti teigiama linkme.

"Neleidžiu sau gaminti maisto, kai esu susinervinusi, – atvirauja ji. – Bet turbūt kaip ir visiems, taip ir man gyvenime pasitaiko visokių situacijų, kai tenka greitai net iš kirvio košę virti."

Austros duonos receptas

Reikės:

900 g miltų (550 g ruginių ir 350 g kvietinių),

1 puodelio (250 ml) saulėgrąžų sėklų,

1 puodelio traiškytų linų sėlenų,

1 puodelio sėmenų,

1 saujos kmynų,

1,5 šaukštelio druskos,

1 puodelio (galima ir gerokai mažiau) cukraus,

šiek tiek gliaudytų kanapių sėklų,

1 puodelio 7 grūdų košės mišinio.

Visus grūdus ir sėklas reikia užpilti puodeliu (250 ml) karšto vandens. Naudoju patį karščiausią vandenį tiesiog iš čiaupo, nevirintą. Viską gerai išmaišau. Sudedu savo raugą. Vėl išmaišau. Tuomet beriu miltus. Anksčiau dėdavau 600 g kvietinių miltų ir 400 g ruginių. Dabar, kadangi padidinau sėklų ir kruopų kiekį, miltų dedu truputį mažiau – apie 900 g. Iš jų – 550 g sudaro ruginiai miltai ir apie 350 g kvietiniai. Viską gerai išmaišau ir palieku nakčiai kur nors šiltai pastovėti, kad tešla iškiltų. Dvi kepimo formas (jose kepu ir bananų duoną) iškloju kepimo popieriumi, supilu iškilusią tešlą, pašaunu į orkaitę ir kepu 200 °C temperatūroje apie 50–55 min.

Duonai nereikia miltų

Atlikėja Ineta Puzaraitė-Žvagulienė mielai išduoda savo sveikuoliškos duonutės receptą, kurį sužinojo iš vieno vaiko, lankančio jų privatų darželį, mamytės.

"Prisipažinsiu, iš pradžių tas receptas atrodė man be galo keistas – be jokių miltų ar kiaušinių... – juokiasi Ineta. – Pabandžiau pagal jį išsikepti duoną ir su visu tešlos paruošimu užtrukau tik valandą. O paskui, kai visi jos paragavome... Niam, vos nesusipešėme dėl paskutinės riekelės. Tai tokia sveikuoliška duona iš avižinių dribsnių, klevų sirupo ir džiovintų spanguolių", – dalijosi receptu garsioji mama, kepanti avižinę duoną savo vyrui Ąžuolui ir dviem išdykėliams – Bernardui ir Barborai.

Moteris džiaugiasi, kad jei ant stalo yra tokios ką tik iškeptos, dar garuojančios duonos, – nei pusryčių, nei pietų jos šeimynai nereikia. "Tepame sviestą ir smaližiaujame", – sako Ineta, besirūpinanti savo šeimos sveikuoliška mityba. Anot jos, nors ir be priedų, ši duonutė gali ilgai išsilaikyti šviežia, tik reikia laikyti ją šaldytuve.

Niam, vos nesusipešėme dėl paskutinės riekelės. Tai tokia sveikuoliška duona iš avižinių dribsnių, klevų sirupo ir džiovintų spanguolių.

Šią vasarą penktąsias savo vedybų metines su vyru Ąžuolu atšventusi Ineta pasakoja, kad anksčiau yra turėjusi raugo ir kepdavusi šeimai duoną su juo. O dar – kaip važiuodavo pas močiutę, kuri turėjo lauko virtuvę ir kepdavo ant senoviškos krosnies bulvinius blynus anūkams.

"Jei turėčiau tokią krosnį, galbūt ir aš kepčiau tikrą duoną, o dabar orkaitėje gerai ir tokia – nelabai tikra iš avižinių dribsnių", – juokiasi ji.

Su savo uošviais atlikėjais Žilvinu Žvaguliu ir Irena Starošaite bendrą šeimos verslą – šakočių kepimą – turinti Ineta atvirauja, kad avižų duonutę iškepti yra kur kas lengviau nei šakotį.

"Su tais šakočiais daug reikalų. Štai Starošaitė tai daryti jau išmoko, o aš dar ne. Kai būna daug užsakymų, Irena ir mano vyras Ąžuolas eina kepėjams padėti. Žinokite, šakotį iškepti galima bet kaip – o štai kad išeitų rageliai gražūs... Čia jau menas, kurį reikia išmanyti", – dalijasi darbo subtilybėmis Ineta.

Inetos avižų duonos receptas

Reikės:

400 g avižinių dribsnių,

400 g (didesnio indelio) natūralaus jogurto,

1 saujelės džiovintų spanguolių (arba kitų mėgstamų džiovintų vaisių, uogų),

2–3 kupinų šaukštų medaus arba klevų sirupo (pagal savo skonį),

200 g moliūgų sėklų,

200 g saulėgrąžų sėklų.

Dribsnius užpilu jogurtu ir truputį palaukiu, kad išbrinktų. Suberiu ir išmaišau kitus ingredientus. Pasiruošiu kepimo formas. Prieš dėdama į jas duonutės tešlą, iš pradžių formuoju kepalėlius ant duonos pjaustymo lentelės, uždengtos folija. Suspaudžiu tešlą, o tada dedu ją į paruoštas formeles. Prieš pradėdama kepti duonutės viršų uždengiu folija. Prieš baigdama kepti ją nuimu, kad duonos paviršius gražiai apskrustų. Kepu orkaitėje, 180 °C temperatūroje apie 40 min. Siūlau patikrinti su mediniu iešmeliu, ar duona jau iškepusi, nes kiekvienos šeimininkės orkaitė kepa vis kitaip.

Kepa tik malkinėje duonkepėje

Knygos "Natūralus rauginimas" autorė Ieva Šidlaitė pasakoja, kad toji diena, kai jų namuose kepama duona, yra ypatinga. Pasak jos, kvietinės kepaliuką galima išsikepti ir orkaitėje, bet užtai ilgai rauginta ruginė duona kepama tik malkinėje duonkepėje krosnyje. Todėl ir jos skonis būna kitoks. Kaip ir išvaizda. Ir kvapas, tvyrantis namuose duonos kepimo dieną.

"Iš literatūros ir etnografinių receptų atrodo viskas aišku, – sako ji, – kad prireikus kepti duoną prieš kelias dienas užraugiamas raugas, suminkoma tešla, iškūrenama krosnis, įkišamas kepalas, iškepama duona, kuri paskui ištraukiama ir valgoma. Tačiau iš tiesų, kai pagyveni su malkomis, viskas yra dar šiek tiek kitaip."

Ieva pasakoja, kad jos naujųjų namų lauko virtuvėje yra dvi krosnys – duonkepis ir paprasta malkinė viryklė – kaip ir beveik visose kaimiškose lauko virtuvėse, pritaikytose maistui virti ir šeimynai, ir gyvuliams. Duonos jų šeima niekada neperka. Todėl maždaug kas 2–3 savaites tenka palaukti kiek vėsesnės dienos ir kurti duonkepį.

Ir net nebandykite krosnyje kepti vienišo kepalo. Nieko gero iš to nebus. Krosnis turi būti prikišta sausakimšai.

"Ilgainiui pastebėjau, – sako ji, – kad tas duonkepio kūrimas tampa ne toks jau ir paprastas dalykas. Kodėl? Ogi todėl, kad kai tau pačiam reikia ruošti malkas, jas nešioti, kūrenti, tada pradedi rūpintis ir kitais – tarkim, eko dalykais. O kai du eko (t. y. ekonomika ir ekologija) sueina į vieną vietą, smegenyse staiga kažkas trakšteli ir atsikuria seniai atjungta jungtis", – juokiasi ji ir sako, kad duonos kepimo dieną ji išsikepa visas duonas – ruginę, kvietinę ir netgi pyragą.

Duonkepis laikomas tinkamai iškūrentu tada, kai nudega visi suodžiai nuo viršaus, o įkištas į krosnį popieriaus lapelis iš lėto paruduoja.

Krosniai išbandyti I.Šidlaitė kepa lietuviškas picas – raugintos tešlos, su žuvimi, raugintais kopūstais ir varškės sūriu. Ievos vaikams patinka su dešra, pomidorais ir kitomis, anot jos, nesąmonėmis.

Po picų žarijos vėl paskleidžiamos ant dugno ir paliekamos, kol padas vėl įkais. Tada į krosnį keliauja 2–3 kg juodos duonos kepalas, keli kvietiniai kepaliukai ir saldus pyragas. Juoda duona dedama pačiame karščiausiame taške, po jos ateina eilė kvietinėms, o jau prie angos pūpso pyragas, kuriam reikia mažiau karščio.

"Ir net nebandykite krosnyje kepti vienišo kepalo, – perspėja Ieva. – Nieko gero iš to nebus. Krosnis turi būti prikišta sausakimšai. Tada joje atsiranda pakankamai drėgmės, duonos pluta gražiai apskrunda, o kvietinukės ir pyragas išsipučia. Vienišas kepalas, kaip ir vienišas žmogus, tiesiog akyse džiūsta…"

Duonai iškepus duonkepėje lieka dar labai daug karščio, kurį gaila palikti tuščiai išsivadėti. Tuomet į krosnį keliauja rytdienos pietūs – troškiniai, višta, šaltiena, paštetai, apkepai, kugeliai ir kiti ilgo nestipraus karščio reikalaujantys lėti patiekalai. Po jų dar galima visą naktį šutinti kruopas, obuolienes, sriubas, kitą dieną – džiovinti grybus, vaisius ar raugti jogurtą.

Ieva kviečia ūkiškai gyvenančias moteris į duonos kepimą žiūrėti tiek ekologiškai, tiek ir ekonomiškai. "Prieš užkurdamos krosnį pasiplanuokite, ką dar ant tos pačios kaitros galėsite pagaminti. Visos malkinės krosnys išmoko taupyti energiją gaminant maistą", – dalijasi patirtimi archajiškojo lietuvių gyvenimo būdo šalininkė, ateityje svajojanti visko savo ūkyje užsiauginti ir pasigaminti pati.

Verta žinoti

* Norint gauti duonai kepti tinkamos konsistencijos tešlą labai svarbu miltus su vandeniu maišyti reikiamu santykiu. Dažnai receptuose miltų kiekis nurodomas stiklinėmis. Dėl to pravartu pasimatuoti, kiek vidutiniškai sveria viena stiklinė naudojamų miltų, ir tešlai paruošti tikslų miltų kiekį gramais.

* Viena iš dažnesnių klaidų – miltų padauginimas. Dažnai net ir tinkamomis proporcijomis sumaišę miltus su vandeniu mėgėjai kepėjai neatsispiria pagundai į mišinį įpilti dar kiek daugiau miltų, nes atrodo, kad tešla per skysta ar per lipni. Tačiau ji ir neturi būti labai tiršta. Iš tirštos tešlos duona iškepama ne tokia minkšta, skani ir išvaizdi, kokia galėtų būti nepadauginus miltų.

* Nepatariama tešlos minkyti ant miltuoto paviršiaus, nors neretai taip siūloma receptuose. Kad tešla lengviau minkytųsi, vietoje miltų jos paviršių galima sutepti alyvuogių aliejumi ar ištirpdytu sviestu. Nedidelis riebalų kiekis ne tik padarys tešlą vientisą, bet ir leis iškeptai duonai ilgiau išlikti šviežiai.

* Naminės duonos skonis priklauso ir nuo to, kaip greitai tešlai leidžiame iškilti prieš ją kepant. Aukštesnėje temperatūroje mielės yra aktyvesnės, todėl tešla šilumoje iškyla sparčiau. Vis dėlto duona bus skanesnė, kai mielės kils vėsiai.

* Prieš dedant duonos kepalą į orkaitę, jo paviršiuje reikia padaryti keletą negilių įpjovimų. Jie ne tik papuoš duoną, bet ir leis išvengti po kepinio pluta dažnai susidarančios oro ertmės.

LTOK prezidentės taurę iškovojo 20-metis Gediminas Markevičius, aikštyną įveikęs 70 smūgių. Tai – dviem smūgiais geresnis rezultatas nei aikštyno PAR (iš anksto nustatyto bandymų skaičiaus, per kurį reikia įveikti kamuoliuką įridenti į visas 18 duobučių).

„Ir sekėsi, ir pats tikrai neblogai sužaidžiau. Visada esu laimingas sužaidęs su minusiniu rezultatu, – mintimis dalijosi sportininkas, geriausiai iš visų dalyvių tvarkęsis su gamtos paruoštais iššūkiais. – Vėjas buvo tikrai stiprus: kai kuriose duotubėse nepavyko smūgių paskaičiuoti kaip norėjau, bet kitose sekėsi visai neblogai.“

Antrą vietą turnyre užėmė Valentas Ivančenka (+7 nuo aikštyno PAR), trečiąją – Mindaugas Vaičius (+7). Tarp moterų be didesnio vargo triumfavo 18-metė Gilė Bitė Starkutė (+5), aplenkusi Ingą Zinkuvienę (+33) ir Renatą Janušytę (+33). Be to, laimėtojos rezultatas – antras tarp visų turnyrų dalyvių.

„Pastaruoju metu turnyruose pavyksta visai gerai pasirodyti, – kalbėjo kalbėjo perspektyviausia šalies golfo žaidėja, dar visai neseniai triumfavusi atvirajame Lenkijos čempionate. – Su treneriu visą žiemą daug dirbome, todėl jau pradeda matytis viso sunkaus darbo rezultatai. Bet šiemet dar laukia daug turnyrų, todėl tikiuosi ne tik išlaikyti formą, bet ją ir pagerinti.“

+8 – 12.0 HCP (handikapo) kategorijoje „Stableford“ formatu pirmas finišavo V. Ivančenka (36 taškai), antras – Oskaras Belousovas (36 taškai), trečias – G. Markevičius (35 taškai).

12.1 – 24 HCP (handikapo) kategorijoje „Stableford“ formatu triumfavo Vytautas Motiejūnas (35 taškai), o antrą ir trečią vietas išsidalijo Stanislavas Kozelas (32 taškai) ir Aidas Kupčinskas (31 taškas).

24.1 0 36.0 HCP (handikapo) kategorijoje „Stableford“ formatu laimėjo R. Janušytė (35 taškai), antras liko Mindaugas Žilionis (35 taškai), trečia – Regina Kunigelienė (32 taškai).

Turnyre iš viso dalyvavo 56 vyrai ir 11 moterų, o visų kategorijų prizininkus apdovanojo LTOK vykdomojo komiteto narė ir olimpinių sidabro bei bronzos medalių laimėtoja Austra Skujytė.

LTOK prezidentės golfo taurės turnyras rengiamas nuo 2014 metų, kuomet buvo paskelbta, kad golfas įtraukiamas į olimpinių žaidynių programą.

Golfo žaidėjai olimpinėse žaidynėse pirmą kartą varžėsi dar 1900 metais. Tiesa, jau po 1904 metų olimpinių žaidynių šis sportas pasitraukė iš olimpinės šeimos. Po 112 metų viena populiariausių pasaulyje sporto šakų vėl sugrįžo į olimpinių žaidynių sąrašą – nuo 2016-ųjų golfo žaidėjai vėl varžosi svarbiausiame pasaulio sporto renginyje

Dievo navigacija padeda eiti tiesos keliu

Kęstutis Ignatavičius, ilgametis Kauno rotušės ceremonimeistras

Šventų Velykų laukimas skatina susitvarkyti ne tik savo aplinką, namus, bet ir savo vidų, jausmus. Didysis Prisikėlimo stebuklas jau daugiau nei 2 tūkst. metų skatina fizinį ir dvasinį žmogaus egzistencijos atsigręžimą į Dievą. Jei esi ant tvirto tikėjimo pagrindo, jei vadovaujiesi gyvybės ir meilės evangelija, Velykos – tavo šventė. Kiekvienas mes turime autentišką tikėjimo istoriją.

"Ad Deum qui laetificat juventutem meam" – štai tokiais žodžiais prasidėdavo mano ankstyvas paauglystės rytas Kauno arkikatedroje, kur buvau ministrantas, patarnautojas. Šie žodžiai ("Prie Dievo, kuris linksmina mano jaunystę") mane augino. Tie patys žodžiai gyvenimo saulėlydyje veda ir dabar. Jei suklystu, išmintingoji Dieviškoji navigacija kviečia mane sugrįžti į tiesos kelią.

Mane įkvepia nuostabūs Bernardo Brazdžionio žodžiai: "Iš Tavo rankų, Dieve, gaunu savo rytą, / Iš Tavo rankos ir šviesi darbų diena / Iš Tavo rankos man ir laimė mano krito / Ir praeitis, ir dabartis, ir rytdiena... ("Iš Tavo rankų"). Gyvenimo permąstymu, vidiniu nusiteikimu, susitaikinimo dvasia ruošiuosi švęsti Kristaus prisikėlimo šventę, laukiu prasmingo Velyknakčio krikšto pažadų atnaujinimo, bendruomenės žvakučių šviesos jūros, kad ankstų Velykų rytą vėl galėčiau cituoti savo mylimą poetą: "Ir kaip gaudžia aleliuja Kauno Katedros varpai..."

Beje, varpo simbolika mane lydi nuo pat tų dienų, kai buvau ministrantu Kauno katedroje. Dar vaikas, pradėjęs skambinti šv.Mišiose mažu varpeliu, suaugęs ir jau dirbdamas vyriausiuoju Kauno rotušės ceremonimeistru, nuo vieno nežinomo žmogaus gavau dovanų varpą. Pakabinau jį virš Kauno rotušės durų, pro kurias išeina jaunavedžiai į šurmuliuojančią sveikintojų aikštę. Taip netikėtai Kauno miesto rotušėje užgimė graži tradicija vedybų faktą įprasminti varpo skambesiu – tarsi paskelbti visiems gerąją naujieną. Jei jau kalbėt visai atvirai, po kiek laiko originalųjį varpą nukabinau – išsigandau, kad toji istorinė vertybė netyčia nedingtų. Jo vietoje geras žinias iš pačios Kauno širdies dabar skelbia kitas.

Scenos žmogui tikėjimas ypač svarbus

Liudas Mikalauskas, operos solistas

Visokių etapų gyvenime esu praėjęs. Mano šeima nebuvo labai religinga, veikiau – tradiciškai eina į bažnyčią per didžiąsias metų šventes. Vaikystę praleidau Tauragėje, kuri nuo senų laikų garsėja kaip liuteroniškas kraštas. Tuo metu protestantai evangelikai stipriai dirbdavo su jaunimu. Pamenu, Dievas tuomet nėmaž nerūpėjo, bet man su bičiuliais būdavo labai smagu važinėti į tas stovyklas. Palapinės, dainos prie laužo, gitaros...

Pamenu, buvo sekmadienis, vyko naktinės atsisveikinimo pamaldos. Bažnyčioje giedojome, šlovinome, bendravome per visą naktį. Keletas iš mūsų ten ir pasilikome nakvoti. Sugulėme ant suolų. Taip gera, ramu, žvakių liepsnos plevena. Nepatikėsite – tąnakt įvyko... stebuklas! Po tos nakties Liudas Mikalauskas atsikėlė visiškai persimainęs ir įtikėjęs. Gal dėl to ir šiandien be galo mėgstu naktines adoracijas. Realiai tai yra laikas, kurį galiu be jokio blaškymosi skirti savo tikėjimui.

Keista klausytis savo draugų, kurie į tikėjimo dalykus žvelgia iš pašaipių ateistinių pozicijų – o kur tas Dievas, kodėl aš jo negaliu pačiupinėti, o kaip jis galėjo sukurti pasaulį ir t.t. Tuomet aš visada prisimenu Michailo Bulgakovo "Meistras ir Margarita" romane nuskambėjusią mintį, kad kiekvienam bus atseikėta pagal jo tikėjimą. Kaip ateistas Volandas po mirties gauna akliną tamsą, kurią skleidė, taip aš, Liudas, priešingai, noriu turėti vilties, noriu tikėti prisikėlimo šviesa, noriu jausti man ant peties uždėtą Jo ranką, kuri stiprintų. Scenos žmogui tikėjimas ypač svarbus: sunku stovėti priešais minią ir jaustis vienišam.

Jei žmogus nesustos bėgdamas, neatras vidinio savęs valdytojo, kuris vienintelis gali įjungti Velykų laukimo mygtuką, tai... nieko ir nebus – jokių subtilių pasaulio skambesių, vibracijų girdėjimo.

Normalu, kad vertybinis Velykų laukimas nėra masinis. Juk ir vadinamąja popkultūra naudojasi kur kas didesnė žmonių dalis nei profesionaliąja. Būtų naivu tikėtis, kad ir Velykų prasmingai lauktų didžioji dalis lietuvių. Vieniems užtenka šokolado, kitiems reikia kažko kitko. Mėgstu gavėnią, tą keletą savaičių gražaus laukimo, kai imi save ruošti didžiajam Prisikėlimo Stebuklui. Gali sustoti nuo bėgimo, pagalvoti, koks galėtų būti mano gyvenimo pasninkas… Prisipažinsiu, šiaip mėgstu vakarais, grįžęs po darbo, išlenkti ramiai sau bokalą alaus. Bet po Užgavėnių prasideda mano pasninkas, t.y. aš visiškai nevartoju alkoholio iki pat Velykų.

Dar stengiuosi prieiti velykiniu laikotarpiu nuoširdžios, sukauptos išpažinties. Man kur kas svarbesnis išsivalymo, išsigryninimo laikas prieš Velykas nei pati šventė. Juk koks lengvumas aplanko širdį, kai atlieki gerą išpažintį, o paskui priimi šv.Komuniją. Giliai širdyje net pravirksti nuo tos emocinės iškrovos, kurią tenka patirti.

Per šv.Mišias mes visada palinkime vieni kitiems ramybės. Tik širdyje dažnai pamąstau, kad nei tos ramybės turėsime, nei ką – kaip bėgome, taip ir bėgsime… Tad linkėčiau dažniau stabtelėti ir išmokti daugiau laiko skirti sau, savo šeimai, savo bažnyčiai!

Gavau ramybę, užuovėją ir apsaugą

Austra Skujytė, lengvaatletė

Sakoma, kad Dievas visada beldžiasi į mūsų širdis, tik per savo garsius ir viską užgožiančius kasdienybės rūpesčius mes tiesiog jo negirdime. Taip... Šventa teisybė. Būtent rūpesčiai, nesibaigiantys darbai, rutina, koncentruotas veržimasis savos svajonės link neleidžia mums pakelti akių į Dievą. Gaila, bet dažnai žmogus atsisuka į Jį tik tada, kai reikia pagalbos, kai patį arba artimuosius užklumpa liga ar nelaimė.

Aš, turiu prisipažinti, negirdėjau Dievo, beldžiančio į mano širdį, kol nesutikau žmonių, mylinčių Dievą. Tai nebuvo vienuoliai ar kunigai. Jais tapo tokie patys studentai, kokia tuo metu buvau aš pati. Šių žmonių – krikščionių – kasdienybėje pamačiau mylintį Dievą ir į rūpestingas Jo rankas atidaviau savo gyvenimą. Mainais gavau ramybę, užuovėją, apsaugą. Dar – garsiai kalbantį sąžinės balsą! Manau, ne veltui sakoma, kad Dievas kalba mums per sąžinę...

Žinau, ką tai reiškia. Yra buvę situacijų, kai logika ir savisauga šnibždėjo, jog geriau kai ką nutylėti, nepasakyti tiesos, bet Dievas veikė taip stipriai ir nepaliaujamai. Tada supratau, kad vienintelis teisingas kelias – nusižeminti, prisipažinti, atsiprašyti.

Taip, Velykos – ypatinga šventė. Labai gili, labai prasminga, tačiau aš nesiruošiu jai kažkaip ypatingai. Manau, kad malda, Dievo žodis, pagalba ir dėmesys kitam neturėtų būti įsprausti į tam tikrą laikotarpį tik prieš Velykas ar Kalėdas. Toks elgesys turėtų būti mūsų kasdienybė. Visada.

Tiesiog klausysiuosi bažnyčių varpų skambėjimo

Marius Abramavičius, dailininkas, fotomenininkas, poetas ir Užupio respublikos ambasadorius Santus Spiritus

Belaukiant Velykų visa Vilniaus miesto erdvė skamba. Ji tarsi atsiveria. Tą atsivėrimą tikintis žmogus įvardys vienaip, netikintis – kitaip. Sunku žodžiais nupasakoti tą jausmą. Tai tas pats, kaip pažiūrėti į paveikslą ir pasakyti apie jį kelis sakinius. Iš tiesų jis talpina savyje kur kas daugiau prasmių, sluoksnių.

Toks tas mano Velykų laukimas. Aš tikiuosi stebuklo. Taip. Tik jei žmogus nesustos bėgdamas, neatras vidinio savęs valdytojo, kuris vienintelis gali įjungti Velykų laukimo mygtuką, tai... nieko ir nebus – jokių subtilių pasaulio skambesių, vibracijų girdėjimo. Tik tokiame fone, manau, galima sulaukti Velykų stebuklo!

Kadangi esu keliautojas, ne sykį teko šią šventę sutikti ir kitame krašte. Pavyzdžiui, Maltoje turėjau labai subtilių patyrimų. Mat Malta – stipriai religingas katalikų kraštas. Ten daugybė bažnyčių ir daugybė procesijų. Teko vieną tokią matyti. Žmonės be galo lėtai nešė Mergelės Marijos skulptūrą ant specialaus postamento, paskui sustojo, perdavė savo nešulį kitiems, iš pažiūros labai sportiško sudėjimo vyrams, kurie pasileido su ta skulptūra bėgti į kalną. Toks keistas ir netikėtas iššūkis! Tarsi analogija su Kristaus kryžiaus keliu į Golgotos kalną.

O lankantis Ispanijoje, Granados mieste, taip pat teko dalyvauti panašiose eitynėse – žmonės lėtai keliavo siauromis senamiesčio gatvelėmis ir meldėsi, giedojo. Aš su vietiniu draugu sekiau iš paskos. Kadangi toji procesija judėjo vėžlio žingsniu, tai mes spėdavome dar ir į kavinukę užlėkti, kavytės išgerti… Drabužiai, fakelai, baltos smailais galais kepurės, apsiaustai – buvo stebuklingai gražu!

Per šias Velykas tikrai neplanuoju niekur pabėgti, nes Vilniuje, Bernardinų bažnyčioje, atidarau savo tapybos parodą "Archangelai ir kiti atsivėrimai". Eksponuosiu savo naujausius darbus, kuriuos paišiau Kijeve. Beje, tie angelai atėjo į mano suvokimą, mano drobes po labai keisto negalavimo, per kurį vos neatsidūriau ligoninėje. Ir tik pasveikęs gavau įkvėpimą, kurio veikiamas nupaišiau arkangelą Gabrielių ir arkangelą Mykolą. Tokiais bizantiškais veidais, visiškai kitokiais nei piešdavau angelus anksčiau.

Kaip pasitiksiu šį Velykų sekmadienį? Na... priklausys nuo nuotaikos. Gal tiesiog eisiu per Vilnių ir klausysiuos bažnyčių varpų skambėjimo, angelų balsų, o gal važiuosiu į gamtą ir kažką paišysiu. Antrą Velykų dieną visus sostinės svečius kviečiu į Užupio respubliką. Turime labai gražią tradiciją – Baltų staltiesių dieną. Tai reiškia šventę, kurią gali atsinešti kartu su savimi. Atsikeli, pasiimi tai, ką po gausių sekmadienio pusryčių sudėjai į šaldytuvą, ir ateini į "Užupio kavinę". Jos stalai iš tolo šviečia apdengti baltomis staltiesėmis. Tada daliniesi maistu, mintimis, šventine nuotaika. Skamba muzika. Vaikai ridena margučius, suaugusieji maloniai bendrauja. Žmonės tai priima kaip pačią nuostabiausią šventę.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai kartu su socialiniais partneriais, Lietuvos sporto universitetu ir Kauno miesto savivaldybe, sausio 22 d. startavo ir pristatė unikalią globoje augančių vaikų užimtumo programą „Veik“.

Ši iniciatyva, skirta kokybiškai ir turiningai užimti globoje augančių vaikų ir paauglių laiką, didintų jaunuolių užimtumą.

„Jaunajai kartai turime skirti dėmesio, padėti ugdyti asmenybę, augti, tobulėti. Ne draudimais reikia siekti rezultatų, o bendravimo ir bendradarbiavimo dėka stiprinti pasitikėjimą vienų kitais. Tinkamas energijos nukreipimas, įdomios ir tobulėti padedančios veiklos, įvairūs sportiniai užsiėmimai gali padėti jiems priimant teisingus sprendimus ateityje. Mūsų pareiga yra ne tik ginti, saugoti, bet ir padėti“, - teigia Kauno apskr. VPK viršininko pavaduotojas Darius Pliavga.

Nuolat įvairius vaikams skirtus socialinius projektus bei vasaros stovyklas inicijuojantys ir  organizuojantys pareigūnai džiaugiasi, jog programos „Veik“ vienais pagrindinių vaikams skirtų veiklų planuotoju tampa Lietuvos sporto universitetas. Jo atstovai taip pat turi patirties įvairiuose projektuose, kurių metu dėmesį skiria ir ugdyti padeda jaunuosius kauniečius bei Kauno rajono vaikus, augančius globoje.

„Tiek Kauno miesto savivaldybė, tiek ir Lietuvos sporto universiteto atstovai itin aktyviai ir noriai įsitraukė į šio projekto vykdymą. Socialinių partnerių dėka, įvairūs sportiniai užsiėmimai, žaidimai bei kitos aktyvios ir nuotaikingos veiklos, trunkančios visą pusdienį, vaikams bus organizuojamos du kartus per mėnesį“, - teigia Kauno apskr. VPK pareigūnai, tikėdamiesi, kad kiekvieno susitikimo metu vaikai gaus tik pačių geriausių teigiamų emocijų.

Nors A. Skujytė 2012 m. Londono olimpinėse žaidynėse užėmė penktąją vietą, 2013 metais dėl draudžiamų preparatų vartojimo buvo diskvalifikuota ketvirtąją vietą užėmusi ukrainietė Liudmila Josipenka, o 2016 metais Tarptautinis olimpinis komitetas analogišką bausmę pritaikė trečiąją vietą užėmusiai rusei Tatjanai Černovai. Tokiu būdu geriausia visų laikų Lietuvos septynkovininkė prie 2008 m. Pekino olimpinėse žaidynėse iškovoto sidabro pridėjo ir 2012 metų olimpinę bronzą.

„Jausmas pagaliau gauti medalį labai fainas, – prieš oficialų medalio įteikimą kalbėjo A. Skujytė. – Aišku, dabar galbūt tai kiek mažiau sureikšminu, bet vis tiek smagu. Daugiausiai laukimo buvo, kai trečiosios vietos laimėtoja pradėjo bylinėtis teismuose. Tada buvo smalsu, kaip ši istorija baigsis.“

2012 m. Londono olimpinių žaidynių metu A. Skujytė išgyveno tikrą emocijų karuselę. Sėkmingai varžybose startavusi mūsų sportininkė prieš paskutinę rungtį, 800 m bėgimą, žengė antroje vietoje, tačiau po lemiamos rungties liko penkta. A. Skujytė prisimena, jog ilgą laiką negalėjo kalbėti apie tuomet iš rankų išslydusį olimpinį medalį.

„Tai, jog tik dabar gaunu medalį, tikrai nėra kažkokia pasaulio pabaiga. Tiesa, po olimpinių žaidynių, pamenu, buvo liūdna. Buvo du metai tokio liūdesio, kai net negalėjau šnekėti apie Londono olimpines žaidynes. Buvo skaudu ir gaila neiškovoto medalio. Tačiau pro visa tai reikėjo praeiti. Matyt, viskas nutiko ne be reikalo“, – teigė profesionalo karjerą jau baigusi sportininkė.

Bent iš dalies ištaisyti 2012 metų Londono neteisybę A. Skujytei galės ketvirtadienio vakarą iškilmingos „LTeam apdovanojimų 2018“ ceremonijos metu sugrąžintas bronzos medalis. Medalį buvusiai sportininkei įteiks LR Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis bei Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė ir Tarptautinio olimpinio komiteto narė Daina Gudzinevičiūtė.

Buvusi septynkovininkė tikina, jog tokio vakaro metu, skirtingai negu varžybose, su ja medaliu galės pasidžiaugti ir mylimiausi žmonės.

„Tikrai bus smagus vakaras. Vienas džiaugsmingas dalykas – stadione varžybų metu šalia dažniausiai negali būt tavo artimiausieji žmonės, o čia bus visai kitokia situacija. Su manimi bus ir mano artimiausieji“, – džiaugėsi A. Skujytė.

Priminsime, jog „LTeam apdovanojimai“ yra kasmetinis prestižinis geriausių Lietuvos sportininkų pagerbimas. Į juos pretenduoja tik olimpinių sporto šakų atstovai.

Tiesioginė renginio transliacija – gruodžio 20 dieną, 19 val., per TV3 televiziją.

Praėjus ketveriems metams Lietuvos septynkovininkė vis dėlto tapo dviejų olimpiadų prizininke. Tiesa, medalį ji iškovojo ne 2016-ųjų Rio de Žaneiro žaidynėse, o diskvalifikavus antrą Londone ją „pranokusią“ varžovę.

Skausmingiausios varžybos, „įtartinos“ konkurentės bei grįžimas į stadioną tapus mama – trečiame pasakojime apie Austros Skujytės karjerą.

Vietoj poilsio tarp varžybų – varginanti dopingo procedūra

Londono olimpines žaidynes A.Skujytė pradėjo 32-a vieta 100 m barjeriniame bėgime (14,00 sek.), tačiau su kaupu atsigriebė šuoliuose į aukštį: lietuvė pagerino asmeninį rekordą ir vienintelė iš 38 dalyvių įveikė 192 cm. Beje, nedaug trūko, kad tada būtų paklusęs ir 195 cm aukštis.

Šuoliai į aukštį yra viena tų septynkovės rungčių, už kurias įmanoma surinkti itin solidų taškų skaičių. Tad pergalė mūsiškę kilstelėjo net į ketvirtą poziciją.

Trečioje rungtyje – rutulio stūmime – A.Skujytė prisiminė rutulininkės karjerą. Įrankį ji švystelėjo 17,31 m bei pagerino septynkovės rutulio stūmimo pasaulio rekordą. Britai nuščiuvę – jų favoritė Jessica Ennis po trijų rungčių žengia tik antra, daugiau nei pusšimčiu taškų nusileisdama Lietuvos sportininkei...

Dieną septynkovininkės baigė 200 m bėgimu. Ten A.Skujytė distanciją įveikė per 25,43 sek., rungtyje užėmė 32-ą vietą ir bendroje įskaitoje smuktelėjo į antrą poziciją.

Kiekviena poilsio minutė tarp rungčių – aukso vertės. Sunkią dieną baigusios septynkovininkės nuskubėjo į olimpinį kaimelį, norėdamos atgauti jėgas prieš lemiamą varžybų dieną. Vis dėlto viena iš jų – A.Skujytė – buvo pakviesta varginančiai dopingo kontrolės procedūrai.

„Teoriškai į dopingo kontrolę gali imti tada, kada nori, bet esmė ta, kad niekada nieko gyvenime nėra paėmę tarp varžybų dienų. Įdomiausia, kad prieš 200 m pagalvojau, jog reikia nueiti į tualetą ir tada, kai paėmė, buvau žiauriai apšalusi, – prisiminė A.Skujytė. – Vis tiek startavau visą dieną, buvau pavargusi, tad organizme nei skysčių, nei maisto, todėl tikrai kokias dvi valandas užtrukau. Sunkiausia buvo psichologiškai, bet stengiausi nepasiduoti.“

Sportininkei ir jos komandai – treneriui Aleksui Stanislovaičiui bei gydytojui Daliui Barkauskui – kilo įtarimų, kad dopingo procedūrai ji buvo pasirinkta neatsitiktinai – tą galėjo lemti, jog Didžiojoje Britanijoje vykstančiose žaidynėse būtent lietuvė buvo pagrindinė varžovė britų vilčiai J.Ennis.

„Labiausiai nepatenkintas buvo Dalius, nes matyt suvokė, kad tai atsitiko ne šiaip sau, o gavus nurodymą iš anksčiau, nes reikėjo mane patraukti į šoną. Ar manau, kad buvau paimta kontrolei dėl to, kad buvau pagrindinė konkurentė J.Ennis? Tikriausiai, bet niekas to neatkapstys“, – prisipažino A.Skujytė.

Olimpinė bronza – praėjus ketveriems metams

A.Skujytė stengėsi išlikti pozityvi ir toliau kovoti dėl medalio bei Lietuvos rekordo. Antrą varžybų dieną ji pradėjo septintomis pozicijomis šuoliuose į tolį (6,25 m) bei ieties metime (51,13 m).

„Po dopingo kontrolės sekė nemigos naktis, kada lyg ir miegi, bet nemiegi. Nebuvo normalaus poilsio, nežinau, kiek tai susiję su paėmimu į kontrolę, bet kitą dieną jaučiau, kad nesu pailsėjusi tiek, kiek turėčiau. Valios pastangomis daug ką gali nuveikti ir labai gaila, kad pirmą bandymą šuoliuose į tolį truputį myniau, nes šuolis buvo labai geras“, – pasakojo daugiakovininkė.

Prieš 800 m bėgimą lietuvė žengė antra, ukrainietę Liudmilą Josipenką lenkdama 82 taškais, o ketvirtoje pozicijoje buvusią prancūzę Antoinette Nada Djimou Idą – 87-iais. Vis dėlto persvaros išsaugoti nepavyko: 800 m A.Skujytė įveikė per 2 min. 20,59 sek., surinko 6599 taškus bei į priekį praleido vokietę Lilli Schwarzkopf (6649 tšk.), rusę Tatjaną Černovą (6628 tšk.) bei L.Josipenką (6618 tšk.).

„Atsimenu, kad prieš 800 m galvojau, jog einu geru grafiku, tad jei ne medalis, tai bent paguodos prizą reikia pasidaryti – Lietuvos rekordą. Atrodė, kad jis visiškai pasiekiamas ir gavosi taip, kad net ir rekordo nepadariau. Tada žiauriai „susiparinau“, nes net paguodos prizo nepasiėmiau, – sakė A.Skujytė. – Po bėgimo su trumpa apranga sėdžiu stadiono koridoriuose ir žliumbiu. Šalia Dalius. Treneris išgėręs vaistų, visiškai be emocijų. Tos visos varžybos... Man prireikė trejų metų, kad galėčiau kalbėti apie jas. Net ir artimiausi draugai nekalbino, ašaros buvo visiškai šalia.“

Po šių varžybų A.Skujytė pristabdė karjerą. Po metų – 2013-aisiais – ją pasiekė žinia, kad už antidopingo taisyklių pažeidimus diskvalifikuojama L.Josipenka, tuo tarpu 2015-aisiais įtarimai vartojus draudžiamus preparatus buvo pareikšti T.Černovai. Po ilgo bylinėjimosi pastaroji septynkovininkė galutinai buvo diskvalifikuota 2016-aisiais, o Tarptautinė lengvosios atletikos federacijų asociacija (IAAF) olimpinių žaidynių protokolą oficialiai pakeitė tik 2017-ųjų pirmoje pusėje.

„Aleksas (Stanislovaitis – lengvoji.lt) ne kartą yra sakęs „pamatysi – nuims“. Buvo viltis. Viduje tikėjausi, bet stengiausi nepasiduoti tai minčiai, privalai išlaukti. Pastrigo tie reikalai, viskas sprendėsi labai ilgai. Atrodo, kad teismai vyksta ir niekas neaišku. Iš vienos pusės džiugu, iš kitos, kai žinai, ką perėjai per tuos trejus metus... Tai lieka tik paguodos prizas“, – šyptelėjo A.Skujytė.

Sportininkė atskleidė, kad tarp septynkovininkių nuolat sklido įtarimai apie dopingu susitepusias ukrainietes.

„Dėl L.Josipenko buvo visada įtarimų, kaip ir dėl Natalijos Dobrinskos (Pekino olimpinių žaidynių čempionės – lengvoji.lt). 2008 m. ji laimėjo olimpiadą, bet ten tikrai kažkas buvo ne taip. Pavyzdžiui, abi dalyvavimo Gecise gegužės pabaigoje ir abi su N.Dobrinska buvome šalia – devinta ir dešimta. Praėjo du mėnesiai, atėjo Pekinas – ji pirma“, – atviravo A.Skujytė.

N.Dobrinska minėtose varžybose Gecise (Gotzis – vok.) surinko 6268 taškus, tuo tarpu po dviejų mėnesių olimpiadoje – 6733 tšk. Tiesa, sportininkės organizme draudžiamų preparatų kontrolieriai neaptiko.

„Su treneriu juokėmės, kad kažkada priėjęs ukrainiečių treneris pasakė „o jūs irgi negalite pasiruošti, nes nuolat tikrina ir tikrina?“. Viskas tokiame lygyje... Supranti, kad tai vyksta, bet nepagautas ne vagis. Neaišku, kiek yra išsuktų. Kartais pagalvoji, kas būtų, jei burtų lazdele pamotum ir tiesiog išbarstytum visus, kurie startuoja nešvariai. Kas liktų? Kokie rezultatai liktų? Ką pasaulyje galima pasiekti žmogui be priedų?“, – retoriškai klausė A.Skujytė.

Sugrįžus į sportą – trys permainingi sezonai

Dar nežinodama Londono medalio likimo A.Skujytė grįžo į sportą. 2014-aisiais mama tapusi daugiakovininkė į stadioną sugrįžo 2015-aisiais, turėdama tikslą prasibrauti į penktąsias olimpines žaidynes karjeroje.

„Startavau tris vasaras, buvo vilčių susigrąžinti formą, nes pirmą vasarą su Achilu turėjau problemų, po to antrą vasarą ir galop trečią vasarą – tas pats. Rezultatai gerėjo, atrodė, kad kitais metais tikrai bus gerai, bet tiesiog kūnas neleido. Gal kažkur klaidų padariau, gal kitaip reikėjo ruoštis. Treneris būtų buvęs, gal dar kitaip būtų šį sezoną“, – svarstė A.Skujytė, kurios treneris A.Stanislovaitis Anapilin iškeliavo praėjusiais metais treniruočių stovyklos Ispanijoje metu.

2015-aisiais daugiakovininkė iškovojo teisę atstovauti Lietuvai Europos komandiniame čempionate Graikijoje, o po metų Amsterdame (Olandija) dalyvavo Europos čempionate, kur kovojo dėl šešetuko ir olimpinio kelialapio. Deja, prieš 800 m rungtį penkta buvusi lietuvė bėgdama patyrė traumą ir distancijos neįveikė. Jai čempionate atiteko 14 vieta.

Šiemet A.Skujytė sėkmingai dalyvavo Europos uždarų patalpų čempionate Belgrade (Serbija), kur rutulio stūmimo varžybose užėmė aukštą devintą vietą – 17,37 m. Paskutines daugiakovės varžybas lietuvė turėjo vasarą – Europos daugiakovės komandų čempionate ji užėmė antrą vietą (5784 tšk.) bei padėjo rinktinei prasibrauti į pirmą lygą.

„Faina“ buvo grįžti, tik gaila, kad esi ribojamas amžiaus. Lyg ir galėčiau, bet vyrui kažkoks privalumas, jam nereikia daryti kažkokios pertraukos, gali startuoti, kiek nori, o moteriai kitaip. Šiaip smagu. Pernai, kai nepatekau į olimpiadą, buvo tikrai sunku. Sunku buvo ir pačias žaidynes žiūrėti, vis kirbėjo, kad ten norėčiau būti. Bet šiemet pirmą kartą atsisakiau važiuoti į pasaulio čempionatą, nors gavau pakvietimą – matyt praėjau tą etapą“, – nusišypsojo A.Skujytė.

Moteris nežino, ar tikrai būtų grįžusi į sportą, jei prieš penkerius metus Londone būtų pavykę iškovoti apdovanojimą pačiame Olimpiniame stadione.

„Jei būčiau laimėjusi bronzą per pačias žaidynes, ar dar būčiau sportavusi? Nežinau, gal dar metus. Rezultatai kilo ir buvo neblogi. Aišku, dabar žiūrint, atrodo kitaip, galvojau, kad po vaikučio bus kitaip. Moters organizmas atitinkamai atsinaujina po visa to. Nepatirtas dalykas buvo užkabinęs, kad reiktų pamėginti, o kaip bus po to“, – svarstė septynkovininkė.

Dabar A.Skujytė – trenerė, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Vykdomojo komiteto narė bei Lietuvos lengvosios atletikos federacijos tarybos narė. Oficialiai apie karjeros pabaigą pranešusi sportininkė teigia, kad neplanuoja sekti legendinio disko metiko Virgilijaus Aleknos pavyzdžiui bei siekti karjeros politikoje.

„Tikrai nenoriu į politiką, ten savęs nematau. Reikia labai veiklių žmonių, o aš iš prigimties nesu labai veikli, mane reikia stumti. Dabar esu LTOK vykdomajame, man visa tai labai nauja, reikia daug išmokti, įsigilinti. Federacijos taryboje jaučiuosi savesnė, nes ten yra sritis, kur sukausi daug metų, turiu nuomonę“, – dėstė A.Skujytė.

Visą laiką ir dėmesį sportininkė skiria trejų metų sūnui Jokūbui. Galbūt stadione mamą sekęs berniukas seks dukart olimpinės prizininkės pėdomis?

„Sakoma, kad dažniausiai anūkams pereina genai, talentas. Tad pagal tą logiką turėtų būti menininkas, – nusijuokė A.Skujytė. – Bus matyti, tai yra paties žmogaus pasirinkimas. Mano tėtis augo rankose pieštuką nešiodamas, o aš iš kiemo negalėdavau išeiti. Kiekvienas žmogus eina savo keliu ir tavo tikslas jam padėti eiti savo keliu, o ne realizuoti per jį savo neįgyvendintus tikslus. Bet tikiuosi, kad judės, nes reikia, kad judėtų.“