-
Savanorystės projektas padėjo ne tik pažinti save, bet ir atrasti, ką nori veikti gyvenime
Skirtingoms savanorystės sritims reikalingi skirtingas pasiruošimas
Projekto ir jį įgyvendinančios organizacijos „Kartu stipresni“ vadovė Inga Dulinskienė sako, kad dalyviai gali rinktis iš dviejų sričių: pagalbos namuose vyresnio amžiaus žmonėms arba darbo su vaikais, turinčiais autizmo spektro sutrikimą: „Pirmiausia jie gauna teorines žinias, o paskui, bendradarbiaudami su savanorių koordinatoriumi, gali save išbandyti savanoriškoje veikloje.“
Pasakodama apie savanorių pasiruošimą, I. Dulinskienė pažymi, kad autizmas – labai įvairiapusis dalykas, tad 12 valandų trukmės mokymuose neįmanoma perduoti visko, ką reikia žinoti. Vis tik savanorius stengtasi paruošti kaip įmanoma geriau.
„Plačiai analizavome autizmo temą, analizavome, į ką svarbu atkreipti dėmesį. Pastebėjau, kad dalis savanorių truputį išsigando ir labiau linko prie pagalbos namuose vyresnio amžiaus žmonėms, kur to specifiškumo nėra tiek daug. Vyresni žmonės savanorius mielai priima, tad jie turi pasiruošti kitiems dalykams – ribų nustatymui, taip pat, kad senolių poreikiai neviršytų jų galimybių“, – tęsia ji.
Senoliams svarbiausia bendravimas
Jaunuoliai, pasirinkę savanoriškai padėti senoliams, teikia jiems įvairią pagalbą.
„Mūsų savanoriai jiems į namus atnešdavo maisto produktų. Taip pat jeigu asmuo geria medikamentus, jiems jų nupirkdavo mūsų savanoriai. Kai kuriems vyresnio amžiaus žmonėms, kurie ganėtinai neblogai mato, labai aktualus yra knygų skaitymas, tai į namus savanoriai iš bibliotekos pristatydavo ir knygų. Aišku, tokią paslaugą teikia ir pati biblioteka, tačiau jie turi ribotą kiekį žmonių, tad mūsų savanoriai mielai pristatydavo knygas senoliams“, – pasakoja projekto vadovė.
Pasak jos, projektas labai patiko vyresnio amžiaus žmonėms, mat šiai asmenų grupei itin svarbus bendravimas su kitais žmonėmis.
„Jiems ypač smagu, kai juos pastebi jauni žmonės, koncentruoja į juos dėmesį, išklauso. Jiems labai svarbu, kad kažkas jų klausytų, nebūtinai, kad atsakytų. Jie tikrai jaučiasi vieniši, nors tikrai ne vienas turi vaikus, tačiau jie būna užsiėmę, o senoliai jaučiasi kalti, jei „trukdo“ savo vaikams. O kai ateina žmogus iš šalies, kuris atrodo lyg tam ir yra, kad klausytų, padėtų, senas žmogus ima jaustis ne toks vienišas“, – dalijasi I. Dulinskienė.
Naudą mato ir ypatingus vaikus auginančios šeimos
Kita savanorių sritis – darbas su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais – taip pat įgyvendinama įvairiomis formomis.
„Pačiame Žaliakalnyje veikia Kauno Prano Daunio ugdymo centras, kuriame jie turi atskirą autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų grupę. Ten dirba specialieji pedagogai, kurie su jais užsiima. Keletas mūsų savanorių labai susidomėjo ir ten nuėjo savanoriauti. Jie dalyvavo grupės veikloje, kurią koordinuodavo pati auklėtoja. Kai kuriems vaikams sudėtinga ir apsirengti, tad savanoriai padėdavo apsirengti, pavalgyti, asistuodavo kūrybinių įgūdžių lavinimo užsiėmimuose, padėdavo piešti, lavinti smulkiąją motoriką. Tuo tarpu auklėtoja padėjo atpažinti kiekvieno vaiko poreikį ir atitinkamai reaguoti“, – apie projekto eigą pasakoja pašnekovė.
Savanoriai dirbo ir su šeimomis, lankėsi jų namuose. I. Dulinskienė prideda, kad nors iš pradžių kai kurie tėvai į pagalbą žvelgė nedrąsiai, vėliau patys pastebėjo naudą.
„Keletas šeimų tikrai turėjo gražių atsiliepimų, pavyzdžiui, kad mama jaučiasi ne tokia vieniša. Kai kalba eina apie specialiuosius poreikius ar ypatinguosius vaikus, mamos dėl atžalos negalios dažnai yra linkusios kaltinti save. Jos užsidaro nuo aplinkinio pasaulio, stengiasi pačios tvarkytis su savo problemomis – galvoja, kad tai yra jų kaltė, kad privalo viską padaryti pačios, turi tam tikrų psichologinių barjerų, kurie pastūmėja į izoliaciją.
Pačios šeimos įvardijo, kad joms projekto patirtis padėjo į situaciją pažiūrėti kitaip, leido išlaisvėti. Mamos iš pradžių baimindavosi, o projekto eigoje matėsi pokytis – jos vis laisviau patikėdavo savanoriams savo vaiko priežiūrą, tarpusavio pasitikėjimas augo, o kai atėjo laikas išsiskirti, tai to išsiskyrimo šeimos nelabai norėjo. Savanorių pagalba jiems buvo patogi, tėvai galėjo atsipūsti, viso dėmesio nekoncentruoti į vaiką“, – džiaugiasi projekto vadovė.
Geriau pažinus save, lengviau apsispręsti dėl ateities
Su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais pasirinkusi dirbti moksleivė, projekto savanorė Lina Pušinskaitė sako, kad prie iniciatyvos prisijungė, nes norėjo suprasti, ką nori veikti gyvenime. Vis tik, pasirinkta veiklos sritis iš pradžių buvo iššūkis.
„Buvo baisu, tačiau kai buvau jaunesnė, lankiausi vaikų pensionate, tad žinojau, kaip į šiuos vaikus reikia reaguoti. Be to, kai pradedi su jais dirbti, bendrauti, pamatai, kad šie vaikai viską supranta, tavęs klauso.
Iš pradžių vaikai manęs nenorėjo klausyti visai. Tačiau juk eini ne vieną, o daug kartų, tai galiausiai jie ima klausyti. O kai su jais susidraugavome, tai vos man atėjus jie atbėgdavo apsikabinti, bendrauti“, – patirtimi dalijasi savanorė.
Šis projektas jai padėjo ne tik įgyti naujų įgūdžių, bet ir suprasti, į kokią sritį nori pasukti baigusi mokyklą: „Atradau ir supratau, kad man vis labiau patinka vaikai. Be to, kad ne tik noriu, bet ir galiu su jais dirbti, nesvarbu kokiais. Apsisprendžiau, ką studijuosiu. Aš esu sportininkė, tad nusprendžiau studijuoti Lietuvos sporto universitete ir tapti krepšinio trenere.“
Kita projekto savanorė Rugilė Karalevičiūtė taip pat dirbo su šiais vaikais.
„Aš esu vyriausia šeimoje ir man visada tekdavo pabūti tiek su jaunesne sese, tiek su pusbroliais mažais. Man visada patikdavo su jais bendrauti, tad pagalvojau: kodėl nepanaudojus šių įgūdžių geram tikslui?“ – sako ji.
R. Karalevičiūtė priduria, kad projekto patirtis jai padėjo suprasti ir geriau pažinti save – suvokti, kokių savybių jai trūksta.
„Man iškilo sunkumų prižiūrint didelę grupę vaikų. Supratau, kad man daug lengviau, kai yra vienas ar du vaikai. Todėl, jeigu norėčiau dirbti tokį darbą, man reikėtų daugiau patirties, ir žinių. Suvokiau, kad man patinka bendravimas su įvairiais žmonėmis, o dalyvavimas projekte užtvirtino mano spėjimą, kad studijuosiu komunikacijos mokslus“, – priduria mergina.
Projektas finansuotas pagal ES fondų investicijų veiksmų programą, kurios tikslas – paskatinti piliečius būti aktyvius, savo miestuose kurti iniciatyvas ir taip mažinti socialinę atskirtį Lietuvoje. Daugiau apie galimybes inicijuoti projektus savo mieste ar bendruomenėje www.miestobendruomene.lt.
-
Autistas Tomas stebina savo sugebėjimais: laiką žino ir be laikrodžio 3
Turi savo vidinį laikrodį
Devyniolikmetis Tomas gyvena pagal savo vidinį laikrodį. Paklaustas, kiek dabar valandų, atsako minučių tikslumu. Negana to, Tomas iš atminties gali teisingai įvardyti, kokia prieš daug metų buvusi diena buvo savaitės diena. Naujienų portalo JP žurnalistės paklaustas, kuri savaitės diena buvo 1964 metų kovo 13-oji, Tomas nė nemirktelėjęs atsako – penktadienis.
Jie visi turi savitus bruožus ir kiekvienas – skirtingus. Vienas kvapams, kitas – detalėms.
Jau yra dviejų LRT projekto „Lietuvos nerealiųjų“ pusfinalių nugalėtojai, kurie sausio 24 dieną susigrums finale. Šį penktadienį, sausio 17 dieną, turėtų paaiškėti, kas taps pusfinalio nugalėtojais. Todėl dar galima pamatyti filmuką apie panevėžietį Tomą ir jo neįtikėtiną talentą bei už jį balsuoti.
Valandas žino be laikrodžio
Jaunuolių dienos centro direktorė Lina Trebienė pasakojo, kad ją pačią stebina unikalūs Tomo sugebėjimai.
„Tomas net nesusimąstęs gali pasakyti kokia savaitės diena buvo praeityje, bet lygiai taip pat pasako ir kokia bus ateityje. Jo vidinis laikrodis pasako, kokia tai yra diena. Be to, Tomas be vargo pasako, kiek dabar valandų minučių tikslumu. Tam jam nereikia matyti laikrodžio. Paaiškinti, kaip tai vyksta – negaliu. Kaip to paaiškinti negali ir pats autizmo spektro sutrikimą turintis Tomas. Lankyti Jaunuolių dienos centrą jis atėjo jau gebėdamas spėti laiką, savaitės dieną“, – žavėjosi T. Ulio sugebėjimais socialinės įstaigos vadovė.
Atsakymai be klaidų
Kalbintas vaikinas pasakė savo vardą, kiek jam metų, atkartoja, kokį nors jam šiandienos įsimintiną žodį, bet Tomo akys nušvinta išgirdus svarbiausią klausimą, į kurį jis žino atsakymą. O tie klausimai: kiek dabar valandų ir kokia savaitės diena buvo tam tikrais metais ir tam tikrą mėnesį.
R. Ančerevičiaus nuotr.
Tuomet jaunuolį tarsi kas pakeičia ir jis išberia atsakymą be klaidos. Jo laiko suvokimas – nepaprastas.
Pasižymi kruopštumu
Kiekvienas vaikas autistas – unikalus.
Jaunuolių dienos centro darbų studijų vadovės Aurima Blužienė ir Neringa Alenčikienė pasakojo, kad Tomas ne tik gali tiksliai nustatyti laiką.
„Darbų studijoje turime užsiėmimus, kuriuose reikia supakuoti 5 žvejo kabliukus ir sulankstyti žvakių pakuotę. Turime du verslininkus – Andrių Urboną iš Panevėžio ir kaunietį, kurie pasiūlė mūsų centro lankytojams darbą. Būtų smagu, kad turėtume ir daugiau tokių verslininkų, kurie pasitikėtų Jaunuolių dienos centro lankytojais ir suteiktų jiems užsiėmimą. Žvejo kabliukus į pakuotę Tomas sudėlioja net nežiūrėdamas į juos ir niekada nesupainiojo, kokius kabliukus reikia dėti į pakuotę. Jis labai kruopštus ir atsakingas“, – sakė A. Blužienė ir N. Alenčikienė ir pridūrė: „Tomas turi ne tik unikalų laiko suvokimą, bet ir puikiai atkartoja įvairių televizijos laidų intarpus arba išgirdęs dainą, gali ją tiksliai sudainuoti. Beje, daina gali būti ir ne lietuvių kalba.“
Žmonių su negalia galios
Anot Jaunuolių dienos centro direktorės L. Trebienės, LRT projektas „Lietuvos nerealieji“ sudomino ir buvo nuspręsta parodyti Tomo unikalumą.
„Nusprendėme parodyti žmonių su negalia galias, gebėjimus, gabumus. Manome, kad šis televizijos projektas kaip tik parodyti mūsų Tomo galias ir gebėjimus“, – paprastai paaiškino L. Trebienė.
R. Ančerevičiaus nuotr.
Vieta prieš veidrodį
Dabar jau devyniolikmetis T. Ulys, prieš pradėdamas lankyti Jaunuolių dienos centrą, mokėsi Panevėžio specialiojoje mokykloje. Autizmo spektro sutrikimą turintį vaikiną mokė Rasa Asminavičienė.
Mokytoja pasakojo, kokia mokslų pradžia buvo, kokią vietą kabinete pasirinko Tomas.
„Pasirinko vietą priešais veidrodį. Tomą mokiau beveik dešimt metų ir pirmus mokslo metus bendravome per veidrodį. Nebuvo jokio akių kontakto. Jeigu uždengdavau veidrodį, Tomas nieko nebegirdėdavo ir nematydavo. Tačiau, atėjęs į svečius, į mokyklą, iškart sėdasi į savo buvusią vietą“, – prisiminė R. Asminavičienė ir tęsė:
„Kiekvienas vaikas autistas – unikalus. Į pirmą klasę atėjo mokėdamas skaityti, bet Tomas nesuvokė, ką skaito. Autistai labai greitai pagauna sistemą, pritaiko savo logiką. Pradžioje išmoko skaityti ir suprasti, ką skaito. Paskui išmoko nekartoti užduoto klausimo, o į jį atsakyti. Tačiau klausimai užduodami iš eilės. Jeigu sumaišai eiliškumą, išgirsti netinkamą atsakymą.“
R. Ančerevičiaus nuotr.
Skaičių seką sudaro be vargo
Pasiteiravus, kaip Tomo galvoje atsirado skaičiai, datos, R. Asminavičienė pasakojo:
„Sudėties, atimties veiksmų Tomas nesuprato. Tačiau, paprašius surašyti skaičių seką, jis be vargo ją sudarydavo. Su kalendoriumi taip buvo. Pradžioje jis galėjo pasakyti tik einamųjų metų dienas, bet pradėjo domėtis kalendoriais. Tomas juos vartydavo ir sudarė savo sistemą. Laiko suvokimas buvo visą laiką. Bet jį perpratau, kai paskirdavau laiką treniruotei ant treniruoklio. Kai jo paklausdavau, kiek laiko liko treniruotei, Tomas iškart atsakydavo. Tai jo talentas, jo suvokimas. Tuo ir unikalus Tomas bei kiekvienas vaikas autistas.“
Manau, kad yra dirbama teigiama linkme. Turintiems autizmo spektro sutrikimą ieškoma niša, kurioje būtų galima panaudoti savo unikalius gebėjimus.
Ieškoti nišos
Mokytoja pasakoja, kad dabar moko šešis vaikus autistus.
„Jie visi turi savitus bruožus ir kiekvienas – skirtingus. Vienas kvapams, kitas – detalėms“, – tęsė pokalbį R. Asminavičienė, o išgirdusi klausimą, kur savo gebėjimus galėtų panaudoti T. Ulys, svarstė:
„Apie tai galvojama. Mokykloje bandai padėti, kad suvoktų, savo gebėjimus. Duoti užduotis, mokai bendrauti, bet dabar negalėčiau pasakyti, kur Tomas galėtų pritaikyti savo gebėjimus. Reikėtų rasti nišą, kurioje būtų galima pritaikyti unikalius Tomo sugebėjimus. Beje, Tomas padėdavo rašyti teminius planus, nes nereikėdavo vartyti kalendoriaus savaitės dienai nustatyti. Tą padarydavo Tomas. Net metų pradžioje pasakydavo, kokia savaitės diena bus Kalėdos ar kitos švenčių dienos. Be to, negalėdavai pakeisti teminių planų, o jeigu pakeiti, tai Tomas sėdi ir aiškina, kad ne tokia tema turėjo būti.“
R. Ančerevičiaus nuotr.
Apie autistus galvojama
Pasak R. Asminavičienės, šiuo metu Lietuvoje galvojama, kaip galėtų į visuomenę būti integruojami autistai.
„Manau, kad yra dirbama teigiama linkme. Turintiems autizmo spektro sutrikimą ieškoma niša, kurioje būtų galima panaudoti savo unikalius gebėjimus. Dėl Tomo labai džiaugiuosi, nes baigęs mokslus, iškart pradėjo lankyti užsiėmimus Jaunuolių dienos centre. Jis gali bendrauti. Tomas, pagal savo sutrikimus, labai komunikabilus. Beje, jis greitai pagauna kalbančiojo toną ir gali pamėgdžioti. Klausydamas radijo stočių laidų, net buvo išmokęs dainuoti itališkai, o ir kalboms gabus. Vieną dieną kalba rusiškai, kitą dieną – angliškai“, – vis vardijo Tomo sugebėjimus jį išugdžiusi mokytoja.
Balsuoti už Lietuvos nerealiuosius galite čia.