Nors, minint šv. Brunono 900-ąsias mirties metines, jo žūties vieta buvo siejama su Lietuva, ankstyvuosiuose šaltiniuose, siekiančiuose kone tūkstantį metų, kaip jo žudikai minimi pečenegai arba prūsai, pastebi Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dr. Inga Leonavičiūtė. „Lietuva [...] minima Kvedlinburgo analuose, kurie pirmą kartą publikuoti tik 1710 m.“, – pabrėžia ji ir priduria, kad šių analų informacija nėra laikoma labai patikima.
Pasak istorikės, kai buvo sugalvota pagerbti šv. Brunoną, atsirado žmonių, kuriems prireikė ir iš tikrųjų neegzistavusio Zebedeno, tariamo šv. Brunono žudiko, gatvės: „Vilniaus savivaldybei mes sakėme, kad Zebedenas paminėtas vėlyvame XVI a. šaltinyje ir kad tai yra sugalvotas personažas, bet Zebedeno gatvė vis tiek atsirado.“
– Jūsų mokslinis darbas „Šv. Brunonas Kverfurtietis ir 1009 m. misija: šaltinotyrinis aspektas“ yra pirmas, plačiai aprašantis šv. Brunono Kverfurtiečio misiją. Nagrinėjote daug įvairių šaltinių, tad ar galima nustatyti, kurie šaltiniai yra patikimesni, kurie nelabai patikimi?
– Greičiau tai informacijos sklaidos kriterijus – kokia informacija pasiekia viduramžių kronikininką ar hagiografą. Kvedlinburgo analuose yra Rusios-Lietuvos pasienis, Merzeburgo vyskupo Titmaro kronikoje – Prūsijos-Rusios pasienis. Pats Brunonas laiške Henrikui II pranešė apie ketinimus vykti į Prūsiją. Petro Damianio „Šv. Romualdo gyvenime“ yra Rusia ir jos karalius. Minėtame laiške Brunonas fiksuoja tai, kad 1008 m. buvo Rusioje. Akvitanijos šaltinis – benediktino Ademaro Šabaniečio kronika – kalba apie pečenegus, kaip apie Brunono žmogžudžius. Iš jo paties laiško Henrikui II yra žinoma, kad Brunonas iš Rusios kunigaikščio buvo nuvykęs pas pečenegus.
Taip brunonianos šaltiniuose susiklosto tam tikros informacijos versijos. Šie XI a. šaltiniai plinta rankraščiais, kurie naudojami vienuolynų skriptoriumuose kuriant naujas kronikas ar analus. Taip XII a. Magdeburge (Magdeburgo analai, Analisto Sakso kronika) iš Kvedlinburgo analų ir Titmaro kronikos buvo sukompiliuotas Prūsijos-Rusios-Lietuvos pasienis. Taip XX a. pradžioje, minint šv. Brunono kankiniškos mirties 900-ąsias metines, dirbtinai sukurta geografinio vidurkio lokalizacija, susumavusi Kvedlinburgo analuose, Titmaro kronikoje bei Petro Damianio „Šv. Romualdo gyvenime“ minimus etnonimus ir atradusi brunonianos šaltiniuose neminimus jotvingius. Ši istoriografinė koncepcija vyravo visą XX a. Lenkų istoriografijoje geografinio vidurkio su lokalizacija jotvingių krašte beveik vyraujanti. Netgi Lietuvoje yra svarstymų, kad Zebedenas – jotvingių kunigaikštis ir pan.
– Užsiminėte, kad apie patį šv. Brunoną Kverfurtietį pasakojama skirtingai ir kartais jis vadinamas skirtingais vardais.
– Taip. Tuose šaltiniuose nurodoma ne tik skirtinga Brunono žūties vieta ir data, bet ir pats misionierius yra įvardijamas skirtingais vardais. Kvedlinburgo analuose ir juos kompiliavusiuose Magdeburgo šaltiniuose jis vadinamas – Brunonu Bonifacu, o Damianis jį žino tik kaip Bonifacą (t. y. vienuolišku vardu).
– Kas yra Damianis?
– Tai žymus XI a. Bažnyčios veikėjas, šventasis, apie 1040 m. Italijoje eremitų Fonte Avelanos vienuolyne parašęs „Šv. Romualdo gyvenimą“. Šiame hagiografiniame darbe ir yra užrašytas pasakojimas apie šv. Bonifaco, kaip šv. Romualdo mokinio, misiją ir jo kankinišką mirtį.
– Taigi Damianis Brunoną vadina Bonifacu?
– Damianis Brunoną vadina Bonifacu. Benediktiniškoji tradicija perėmė informaciją tik su Brunono vardu. Taip formavosi dvi pagrindinės tradicijos – kamalduliškoji ir benediktiniškoji. Benediktinai jį žino Brunono vardu, kamalduliai, kurie disponavo „Šv. Romualdo gyvenimu“, pažino šį šventąjį, kaip Bonifacą. Šaltiniai, kurie fiksavo jį abiem vardais, viduramžiais nebuvo žinomi, jie pradėti atrasti ir publikuoti XVII a. pabaigoje–XVIII a. pradžioje. Minėtų tradicijų su skirtingais šventojo vardais funkcionavimas lėmė, kad XVI a. antrojoje pusėje šv. Brunonas Bonifacas buvo sudvejintas. Visuotinai tai įtvirtino naujasis „Romos martirologas“.
– Krikščionių kankinių aprašymas?
– Taip. Tai – liturginis kalendorius, kuriame trumpai aprašomos krikščionių kankinių istorijos. 1583 m. į naująjį „Romos martirologą“ įtraukiami du šventieji – šv. Brunonas ir šv. Bonifacas. Ir XVII–XVIII a. pradžioje tiek liturginiuose, tiek pasaulietiniuose veikaluose ir funkcionuoja du šventieji. Kai atrasti šaltiniai su dviem vardais (čia reikia ypač akcentuoti XII a. Magdeburgo šaltinius – Analisto Sakso kroniką, Magdeburgo arkivyskupų darbus ir Magdeburgo analus), buvo suprasta, kad tai – vienas asmuo. Ir jau XVIII a. pasakojimas apie šį šventąjį konstruojamas remiantis tiek benediktiniškaisiais, tiek kamalduliškaisiais šaltiniais. Iš esmės vyksta Titmaro kronikos ir Damianio „Šv. Romualdo gyvenimo“ pasakojimų derinimas.
– Buvo du atskiri šventieji, kuriuos ir aprašydavo skirtingai?
– Taip, nes pagal Damianio pasakojimą Brunonas, tiksliau – šv. Bonifacas, vyko į Rusią ir Rusios karaliaus buvo nužudytas. Čia Bonifacas tampa Rusios apaštalu, o Brunonas dažniausiai siejamas su Prūsija. Dar reikėtų paminėti, kad viduramžiais Prūsija atsiranda kronikinėje kompiliacinėje tradicijoje benediktiniškoje aplinkoje, o kartu su Prūsija atsiranda ne 1009 m., bet 1008 m. Datavimo ir lokalizavimo transformacija šaltiniuose įvyko šitaip. XI a. viduryje Bamberge surašytoje Viurcburgo kronikoje, kurioje įvykiai datuojami tik nurodant valdovų valdymo metus, nors ir recipuojama Kvedlinburgo analų informacija apie paskutinę šv. Brunono misiją, tačiau joje misionieriaus žūtis lokalizuojama jau Prūsijoje, o ne Rusios-Lietuvos pasienyje.
Kompiliuojant šią kroniką benediktinų vienuoliui Frutolfui, kuris datuoja įvykius Viešpaties metais, susipainiojama, vietoj 1009 m. atsiranda 1008 m. Būtent Frutolfo kronikos (kurią nukompiliuoja XII a. pradžioje Ekehardas ir kuri dažniausiai žinoma Ekehardo vardu) brunoninė žinutė viduramžiais tampa šv. Brunono kanoniniu pažinimo tekstu. Ši žinutė skelbė, kad 1008 m. Prūsijoje Brunonas buvo nužudytas: nukirstos rankos ir kojos, o paskui ir galva. Ir nors XVI a. antrojoje pusėje buvo publikuota Titmaro kronika, kurioje pateiktas platesnis misijos aprašymas su Prūsijos-Rusios pasieniu, tačiau viduramžiais įsitvirtinusi versija su 1008 m. ir Prūsija lieka dominante ir XVII a.
– Paminite du įdomius dalykus. Pirmiausia, kad Brunono žūtis pagal kanoninį variantą įvyko 1008 m., antra, kad Lietuva čia niekuo dėta.
– Tokia buvo paplitusi informacija apie šv. Brunono misiją. Lietuva, tai yra Rusios-Lietuvos pasienis, minima Kvedlinburgo analuose, kurie pirmą kartą publikuoti tik 1710 m. Vėlyvas šio šaltinio atradimas lėmė (ir dabar lemia) jo „ignoravimą“. Tačiau čia nebereiktų išradinėti dviračio, vokiečių istorikai yra atlikę visų Kvedlinburgo analų šaltinotyrinius tyrimus, ir aiškiai nustatyta, kad tai – vienalaikė informacija. Nuo 1008 m. gauta informacija Kvedlinburgo vienuolyne tuoj pat pradedama traukti į analus. Tokia pati vienalaikė informacija yra ir Magdeburgo nekrologiume, kur fiksuojama ta pati, kaip ir Kvedlinburgo analuose, žūties data, t. y. kovo 9 diena.
– Ką tikro galėtume pasakyti apie patį Brunoną Kverfurtietį?
– Gimė Kverfurte, tapo benediktinų vienuoliu, buvo Otono III aplinkos žmogus, jo imperijos atnaujinimo programos (naujų kraštų christianizacija) vykdytojas. Brunonas bendravo su Lenkijos karaliumi Boleslovu, vyko į Lenkiją, į Vengriją, pas Rusios karalių ir christianizuoti pečenegų. Ir, kaip jis pats teigia savo laiške, vyko į prūsų žemę. O tada istorikams kyla klausimų ir vyksta diskusijos, kur jis, vykdamas į Prūsiją, iš tiesų nuvyko.
– Teko girdėti, kad Brunonas išniekino pagonišką šventyklą. Ar yra informacijos apie tai, dėl ko jis buvo nužudytas?
– Čia jau mūsų pagonių svarstymai. Aišku, kad pagonys nužudė krikščionį, kaip ir prūsai nužudė jų krašte krikščionybę skleidusį šv. Adalbertą, kurį dar žinome Vaitiekaus vardu. Bet visi šie svarstymai apie išniekinimą, juo labiau kai gatvę pavadiname Zebedeno vardu, manau, yra ne istorija, o politika.
– Turbūt viena yra tam tikri simboliai, kurie patinka visuomenei, o kita – istorikų darbas. Tad kyla amžinas klausimas, koks turi būti santykis tarp istorikų ir politikos?
– Man atrodo, kad istorikas turėtų pateikti žinias jų visiškai nepolitizuodamas. Manau, kad viduramžių istorijoje tai įmanoma padaryti. Visai kas kita, kiek politikai tas žinias priima. Juk puikiai atsimename gatvių pavadinimų istoriją. Emanuelio Zingerio iniciatyva 2009 m. buvo sugalvota pagerbti šv. Brunoną ir jo vardu pavadinti gatvę. Bet kas tada įvyko? Šalia atsirado rėkiančių pagonių, kad jiems dar reikia Zebedeno ir Netimero.
Vilniaus savivaldybei mes sakėme, kad Zebedenas paminėtas vėlyvame XVI a. šaltinyje ir kad tai yra sugalvotas personažas, bet Zebedeno gatvė vis tiek atsirado. Zebedeną palikime Juozui Erlickui, rašančiam apie Zebediejų. Čia galima išvesti analogiją su vardais. XVI a. antrojoje pusėje, leidžiant „Šv. Romualdo gyvenimą“ italų kalba, kamalduliai Damianio minimam „rusų karaliui“ sugalvoja Busiano vardą. Aš visą laiką juokiuosi: jei Vilniui dar trūksta gatvių pavadinimų, šalia Zebedeno galima ir Busianui gatvę paskirti.
