Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevičius teigia, kad įstatymo pataisos, leidusios politikams pateikti mažiau informacijos apie privačius sandorius, buvo klaida.

„Kai mes matome deklaracijose mažiau informacijos, galimybių interpretacijoms, konfliktams, spekuliacijoms ir manipuliacijoms atsiras tik daugiau“, – BNS teigė LŽS pirmininkas.

Iki šių metų pradžios galiojusiame įstatyme buvo numatyta, kad interesus deklaruojantis asmuo deklaracijoje privalėjo nurodyti visus savo ir sutuoktinio didesnius nei 3 tūkst. eurų sandorius.

Šiemet įsigaliojusiame įstatyme įtvirtinta nuostata, jog asmuo deklaracijoje privalo nurodyti tik tokius savo ir sutuoktinio didesnius nei 3 tūkst. eurų sandorius, kurie kelia ar gali sukelti interesų konfliktą.

Pasak D. Radzevičiaus, pagrindinis deklaravimo tikslas turėtų būti „ne surasti tą interesų konfliktą, bet apskritai leisti visuomenei žinoti interesus“.

„Todėl bet kokie pokyčiai deklaracijų, kur reikia deklaruoti tik ten, kur jau yra interesų konfliktas, mano galva, yra nelogiški. Politikai, eidami į viešą gyvenimą, jie negali žinoti iš anksto, kur gali būti koks nors interesų konfliktas. Mano įsitikinimu, tas deklaravimas turi būti platesnis ir tikrai nesiaurinamas“, – kalbėjo jis.

„Aš esu šalininkas, kad apie viešus asmenis, ypač viešus asmenis – politikus, kurie priiminėja sprendimus, visuomenė turi teisę žinoti maksimaliai daug“, – sakė LŽS pirmininkas.

Jis teigia nemanantis, kad politikai galėtų specialiai slėpti tam tikrus sandorius, tačiau skeptiškai vertina jų galimybės kritiškai įvertinti sandorių galimus interesų konfliktus.

„Nesu labai skeptikas dėl žmonių sąžinės ir kultūros, bet aš esu skeptikas dėl žmonių galimybių, net jei jie yra politikai, objektyviai įvertinti visas galimas – ypač į ateitį žiūrint – situacijas, dėl kurių gali kilti interesų konfliktai“, – kalbėjo D. Radzevičius.

„Mane labai stebina šitokia kryptis judėjimo, todėl kad apie interesų konfliktus, mano giliu įsitikinimu, turėtų spręsti VTEK, jei žiūrėsim formaliąja prasme, o didžiąja prasme – turėtų spręsti visuomenė“, – pridūrė jis.

„Brandos testas politikams“

Nevyriausybinės organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriaus (TILS) Programų vadovė Ingrida Kalinauskienė sako, kad nauja tvarka skatina politikus pačius prisiimti daugiau atsakomybės.

„Nors su nauju reguliavimu matome mažiau duomenų, neaišku, ar ankstesnis didesnio duomenų matymo lygis tikrai įnešdavo daugiau aiškumo, nes labai dažnai tai buvo informacinis triukšmas, iš kurio buvo sunku suprasti, kas gali turėti įtakos, priimant vieną ar kitą sprendimą“, – BNS sakė I. Kalinauskienė.

Pasak jos, naujasis reguliavimas priverčia politikus prisiimti daugiau atsakomybės.

„Šitą naują reguliavimą vertinu kaip antikorupcinės brandos testą mūsų politikams. Bus labai įdomu pasižiūrėti, kaip jiems seksis“, – teigė TILS atstovė.

Anot I. Kalinauskienės, kol kas sunku vertinti, ar nauja tvarka bus sėkminga, tačiau ji tvirtina, kad senoji tvarka buvo per daug paini.

„Sena tvarka neveikė ir ją reikėjo keisti. Kaip veiks šita, dar tik pamatysime. Vien tai, kad didesnis atsakomybės kiekis perkeliamas politikams yra teigiamas žingsnis į priekį, nes kiekvienas turėtų ugdyti įprotį nuolat galvoti apie savo priimamų sprendimų pagrįstumą“, – teigė TILS atstovė.

Pasak jos, didžiausia senojo reguliavimo problema – aiškumo trūkumas.

„Buvo daug baltojo triukšmo ir nebuvo aišku, kiek vienas ar kitas interesas yra svarbus, tai bus įdomu pamatyti, ar pagal naują tvarką patiems politikams yra aiškiau, kada jie turi susimąstyti apie turimus interesus, juos deklaruoti ir nusišalinti“, – kalbėjo I. Kalinauskienė.

VTEK: „Deklaruojama labiau į gylį“

Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) atstovė spaudai Eglė Ivanauskaitė teigia, naujoji tvarka sudaro sąlygas koncentruotis „ne į faktų, o į galimų interesų konfliktų atskleidimą“.

„Deklaruojama labiau į gylį, kadangi asmuo turi pergalvoti, kokios yra rizikingos zonos, kas, einant pareigas, gali turėti įtakos sprendimas“, – BNS komentavo ji.

Seime Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo pataisos parengtos Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete. Jo pirmininkės „valstietės“ Guodos Burokienės teigimu, naujajame reguliavime paprasčiausiai nebelieka perteklinės informacijos.

„Įstatymo idėja buvo tokia, kad tie pirkimai, kurie nesusiję su tavo viešais ir privačiais interesais, kad jų neskelbtų. Kam įdomu, kad aš nusipirkau naujas duris ar įsistačiau langus?“ – BNS sakė ji.

Kaip teigia VTEK, nors daugiau atsakomybės ir perkeliama politikams, numatomi saugikliai ir kontrolė. Planuojama, kad rugsėjį pradės veikti Privačių interesų registras.

„Jis iš įvairių valstybių registrų ir informacinių sistemų surinks duomenis, kurie bus pateikti į asmens preliminarią privačių interesų deklaraciją ir, pildydamas informaciją, asmuo galės arba kažkokių duomenų atsisakyti, jei jam atrodys, kad tai nekelia interesų konflikto, arba palikti duomenis, galbūt papildyti“, – kalbėjo E. Ivanauskaitė.

„Komisija matys, kokius duomenis asmuo išbraukė iš deklaracijos“, – pridūrė ji.

Anot VTEK, naujoji tvarka suteikia ir daugiau informacijos visuomenei, nes visų deklaruojančių žmonių deklaracijos yra viešos.

„Anksčiau ne visų būdavo viešos. Įstatyme buvo nustatytas tam tikras sąrašas pareigų, kurias einančių asmenų deklaracijos buvo viešos, dabar visų deklaruojančių asmenų deklaracijos yra viešos“, – sakė E. Ivanauskaitė.

Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo pataisas Seimas priėmė pernai birželį. Už tokį įstatymą balsavo 86 parlamentarai, nė vienas nebuvo prieš, 6 susilaikė. Naujasis įstatymas įsigaliojo nuo šių metų pradžios.

Ragina atimti licenciją

Prieš savaitę Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko Vytauto Bako išsakytą siūlymą stabdyti "MG Baltic" koncerno valdomos LNK televizijos licenciją į miltus sumalė tiek Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, tiek ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

"Lietuva yra teisinė valstybė ir mes turime įstatymus, kurie numato pagrindus, kada gali būti licencija atimta ar sustabdyta, ar pristabdyta. Žinome, kad tai gali daryti ne bet kas, o Lietuvos ir radijo televizijos komisija ir kad visuomenės informavimo įstatymas labai aiškus bei jo pagrindai taip pat aiškūs. Todėl labai atsakingai galėčiau atsakyti, kad, esant dabartinei situacijai, bent LNK atžvilgiu šis įstatymas tokių pagrindų nenumato, kad galėtų būti sustabdoma licencija", – Žinių radijui kalbėjo šalies vadovė.

Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevičius įsitikinęs, kad, atėmus licenciją iš LNK dar neįvertinus visos situacijos iki galo ir nesulaukus išvadų, kiltų milžiniškas skandalas.

"Situacija su "MG Baltic" nekeičia nieko. Pateiksiu paprastą pavyzdį: Lietuvoje taip jau susiklostė, kad yra ir žmogžudysčių, ir keliuose kažkas girtas vairuoja, bet aš dar negirdėjau, kad tai būtų pretekstas už tai siūlyti atgaivinti mirties bausmę ar įvesti kažkokius griežtesnius reguliavimus, pavyzdžiui, privalomąjį gydymą nuo alkoholizmo. Tai būtų absurdas, jei dėl vienos konkrečios situacijos, kuri dar teisiškai net nėra įvertinta iki galo, būtų keičiami įstatymai. Mažų mažiausiai kiltų skandalas", – įsitikinęs D.Radzevičius.

Nori kontroliuoti reklamą

Vis dėlto atsirado ir pritariančiųjų tokiems siūlymams. Štai konservatorius Jonas Survila viešai pateikė savo įžvalgas, kaip reikėtų pasielgti esant šiai situacijai: "Pirmiausia, nutraukti ir viešai deklaruoti, kad per būsimas rinkimų kampanijas nebeužsakinės jokios reklamos tose žiniasklaidos grupėse, kurioms (arba jų vadovams) yra pareikšti įtarimai."

"Mes kalbame apie nekaltumo prezumpciją. Įtarimų pareiškimas neatima jokiam piliečiui teisės balsuoti rinkimuose, klausytis reklamos ir t.t. Tai aš nelabai suprantu, kokia čia filosofija, – tokį siūlymą komentavo D.Radzevičius. – Bet kuris pilietis, net ir nuteistas, ne tik įtariamasis, gali sugalvojęs agituoti draugus, pažįstamus balsuoti. Tai ką, mes eisime dar toliau? Visiems nuteistiesiems arba įtariamiesiems nusikaltimais ar administraciniais teisės pažeidimais, pavyzdžiui, kokiems greičio viršytojams uždrausime rinkimuose balsuoti? Nėra net ką komentuoti, absurdas."

Tinklaraštininkas Ričardas Savukynas taip pat nepritarė šiai idėjai ir priminė, kad, atėmus licenciją iš LNK, būtų uždaryta pusė Lietuvos žiniasklaidos.

"Jonas Survila rašo, kad išgirdo iš Vytauto Bako puikią idėją – atimti transliavimo licenciją iš LNK (be tos licencijos TV negauna radijo dažnių, o jei negauna – negali ir transliuoti). (...) Taip, tik imkime ir uždarykime kokią pusę žiniasklaidos, nes kažkas kažką įtarė. Dar iki bet kokio teismo uždarykime.

Jo, aš jums priminsiu, kad iš esmės Lietuvoje tėra tik LNK ir TV3, t.y. jau ir taip mažiau TV kanalų, nei reikia tam, kad atsirastų konkurencija. Ir, beje, kur nors Latvijoje, kur kažkaip teliko TV3 (nes susipirko konkurentus), reklamos kainos padidėjo trečdaliu, o dar kažkas ten iš konkurencijos tarnybų nusprendė, kad nuolaidos už reklamos pirkimus yra nekonkurenciška, tai vat, štai jums ir prašom", – savo tinklaraštyje rašė R.Savukynas.

"Viešinti nesąžiningą kampaniją ir jų organizatorius yra svarbiau ir taip bus žymiai daugiau naudos visuomenei, kuri pati atsirinks, kas sąžiningai dirba, kas nesąžiningai, už ką balsuoti ir už ką nebalsuoti", – pridūrė D.Radzevičius.

Verslas ir žiniasklaida

J.Survila taip pat pasiūlė ateityje "protingu įsigaliojimo terminu priimti įstatymo nuostatas, draudžiančias tiems patiems akcininkams turėti kontrolinius akcijų paketus ir alkoholį gaminančių įmonių (kuris labai priklauso nuo valstybinės akcizų politikos), ir žiniasklaidos priemonių".

"Lietuva yra laisva demokratinė šalis, kurioje bet kuris legaliai veikiantis verslas gali užsiimti legalia veikla, taip pat ir žiniasklaidos verslu. Jeigu yra daromi nusikaltimai, etikos pažeidimai ar kita nesąžininga veikla, dabartiniai įstatymai labai aiškiai reglamentuoja, kas tuomet turi įvykti. Jeigu daromas nusikaltimas, prokuratūra iškelia bylą ir nubaudžia tą nusikaltimą padariusius asmenis, – teigė LŽS pirmininkas. – Pareikšti įtarimai dar nereiškia, kad žmogus kaltas. Todėl manau, kad tiek Vyriausioji rinkimų komisija, tiek Visuomenės informavimo etikos komisija gali rasti žymiai efektyvesnių sprendimų, kaip savireguliacija galima išspręsti tuos atvejus, kai kalba eis apie nesąžiningas rinkimų kampanijas ir reklamas."

"Jonas Survila ima įvedinėti kažkokius šyvos kumelės pseudoteisinius kliedesius, už kuriuos paskui Lietuvai dar reikėtų atsiskaitinėti per tarptautinius teismus, nes baudimas, paremtas ne įrodymu, o įtarimais – prieštarauja bet kokiems teisiniams principams", – rašė R.Savukynas.

"Reguliavimas turi vykti griežtai laikantis normų, – mano D.Radzevičius. – Nauji draudimai ir ribojimai neišsprendžia nei vienos iš nesąžiningo verslo veikimo problemų. Priešingai, tiems, kurie veikė nesąžiningai iki šiol, atsiveria dar daugiau pagundų, galimybių ir norų veikti ne viešai, o paslapčia. Ateitų juodųjų technologijų suklestėjimo metas", – įsitikinęs LŽS pirmininkas.

Vertindamas idėją kurti pozityvių naujienų laidą, D. Radzevičius tvirtina, kad verčiau reikėtų išmokti kalbėti apie nelaimes: „Pradedame galvoti, kad reikia kažką apriboti, kažko neleisti, kad dėl to bus geresnis gyvenimas. Gyvenimas dėl to geresnis nebus ir viešoji erdvė nebus geresnė.“

– Puslapyje idejalietuvai.lt buvo pasiūlyta idėja, kad televizijos kanalai privalėtų turėti tokią laidą, kurioje rodomos tik pozityvios naujienos, įkvepiantys pasakojimai. Kaip vertinate tokį pasiūlymą?

– Ši idėja nėra nauja. Ją jau buvo bandyta realizuoti. Bent jau tokiu būdu, kaip suprato kai kurios redakcijos. Neminėsiu pavadinimo, bet buvo viena redakcija, kuri kartą per savaitę stengdavosi nedėti jokių kriminalų, jokių blogų naujienų, tik pozityvias. Deja, bet praktika parodė, kad žmonėms kažkodėl tokia diena be jokių blogų naujienų buvo nelabai įdomi. Tokių laikraščių žmonės nenorėjo, todėl ta idėja neprigijo.

Jeigu atvirai, visą laiką labiau tikiu, kai žmonės sako vieni kitiems tiesą. Tikiu tokia idėja labiau negu idėja kažkaip dirbtinai kurti pozityvą. Prikurti labai daug pozityvo, mano giliu įsitikinimu, neįmanoma. Gyvenimas labai įvairus. Man, pavyzdžiui, tikrai nėra baisu, kad kartais yra sunkių minučių ar valandų. Daug svarbiau, kad žmonės mokėtų gyventi tomis sunkiomis minutėmis, sunkiomis valandomis ir mokėtų iš jų išeiti į šiek tiek gražesnį gyvenimą.

Jau seniai pasakyta – jeigu negali palyginti, kas yra blogai ir kas yra gerai, niekada ir nežinosi, kas yra viena ar kita. Aš už tai, kad gyvenimas būtų įvairesnis. Nesakau, kad man patinka, kai yra daug blogų dalykų, bet labiau tikėčiau tiesos sakymu. Man atrodo, tai daug nuoširdžiau, bet lietuviams nuoširdžiai kalbėti apie gerus dalykus ne taip lengva. Deja, bet ar pavydo, ar kitų jausmų turime ne ką mažiau. Kažkieno pozityvią žinią pateikti kaip įkvepiančią, mano galva, itin sunki kūrybinė užduotis.

Jeigu pažiūrėsime į lietuvių literatūrą, netgi muzikos pasaulį, pastebėsime, kad įkvepiančių lietuviškų maršų ar įkvepiančių didelių literatūros kūrinių turime tikrai mažiau negu tų, kurių dramaturgija ir drama vystosi aplink sunkius laikus, apie sunkią situaciją. Manau, kad galbūt lietuviams kažkuria prasme tai yra stiprybė – kuo mums sunkiau, tuo lengviau susitvarkyti, išsispręsti problemas.

Nenorėdamas jokios idėjos nei paneigti, nei patvirtinti, pasakysiu, kad man asmeniškai nuoširdumo ir tiesos sakymo idėja daug labiau patinka. Dėl to labai norėčiau, kad mūsų žurnalistai grįžtų prie ištakų ir nuoširdžiai kalbėtų tiesą. Tai labai sunku. Sakyti tiesą neįžeidžiant, nebūtinai kritikuojant, žiūrint kritiškai į įvairius dalykus, taip, kad žmonėms tai būtų įdomu, kad žmonės nesusipriešintų, yra labai sunkus darbas. Tam reikia daug diplomatijos, tolerancijos, išsilavinimo, kultūros – daugybės dalykų, kad sugebėtum žmogui nuoširdžiai pasakyti neįžeidžiančią tiesą.

Sakyti tiesą neįžeidžiant, nebūtinai kritikuojant, žiūrint kritiškai į įvairius dalykus, taip, kad žmonėms tai būtų įdomu, kad žmonės nesusipriešintų, yra labai sunkus darbas.

– Estijoje buvo nuspręsta kriminalines naujienas pranešti kartą per savaitę. Jeigu Lietuvoje būtų bandoma įgyvendinti tokią idėją, kaip tai vertintumėte? Kaip tai derintųsi su spaudos, žodžio laisve?

– Niekada netikėjau, kad galima žmonėms nurodyti, ką jie turi galvoti ir apie ką kalbėti. Man tai niekaip nesiderina su tikėjimu, kad pamatinė žmogaus laisvė – galvoti ir kalbėti tai, kas jam svarbu, įdomu, aktualu, kas, galų gale, skaudina.

Manau, kad tai, ką žiniasklaidoje vadiname kriminalinėmis naujienomis ar kriminalais, yra XX a. reliktas, kurio seniai galėjome atsisakyti. Ne dėl to, kad tai būtų ribojama, o dėl to, kad tokia kalbėjimo maniera labiau primena sausos policijos kronikos konstatavimą, bet tikrai ne padorių žmonių kalbėjimą apie bėdas ir nelaimes.

Bučiau linkęs kalbėti lietuviškais žodžiais ir nevadinti žmonių nelaimių kriminalais. Pasakysiu labai paprastą dalyką – kai žodį „nelaimė“ pakeičiame žodžiu „kriminalas“, susikoncentruojame į nusikaltimus ir nusikaltėlius. Kiekviena nelaimė pirmiausia turi auką – žmogus patyrė nelaimę. Tai reikalauja solidarumo, nukentėjusiems žmonėms, kuriems atsitiko nelaimė, reikalinga pagalba.

Jeigu pradėtume į žmogaus nelaimę žiūrėti kaip į galimybę padėti ir tik po to aiškintumėmės, ar tai buvo kriminalas, ar nebuvo kriminalo (galbūt net ne mes, o teisėsauga), tai būtų pozityvu. Bet visa tai patys sau turime atrasti.

Jei manęs kas nors paklaustų, kaip vertinu kasdienes kronikas, kai, pavyzdžiui, net automobilių avarijos atveju žmonės skirstomi į kaltininkus ir nukentėjusius, aš jau sakiau seniai – vadinkime abu juos nelaimėliais. Vienam tai, greičiausiai, yra nelaimė, ir kitam, greičiausiai, nelaimė. Gal kažkuris formaliai yra kaltesnis, gal kažkuriam daugiau atsakomybės tenka, bet iš esmės nuotaika subjūra abiem. Vienam nuostoliai ir finansiniai, ir moraliniai. Kitam – ir moraliniai, ir finansiniai. Kaip bepavadinsi, vis tiek jie abu nelaimėliai.

Jeigu vieni kitus taip vertintume, manau, solidarumo būtų daugiau. Galbūt patys galėtume tiesiog apie tą patį įvykį kalbėti šiek tiek kitaip, koncentruodamiesi ne į „kriminalą“, o į tą, kuriam reikia pagalbos.

– Jeigu gerai suprantu, jūsų nuomone, dėl, pavadinkime, pozityvių ir nepozityvių naujienų santykio problemos nėra?

– Problema ne ta, apie ką kalbame, bet kaip kalbame. Didžioji dalis naujienų arba įvykių apskritai gyvenime yra nei geri, nei blogi. Didžioji dalis jų – natūralūs. Nenoriu sakyti (tai skambėtų ciniškai), kad kiekvieno žmogaus mirtis yra geras dalykas. Tikrai ne, bet gyvenime yra tokie dėsniai, kad kažkas miršta, kažkas gimsta, kažkam pasiseka, kažkam nepasiseka. Gyvenime visaip būna.

Realiame gyvenime, tose situacijose, dažniausiai mokame elgtis tinkamai. Jeigu reikia švęsti, tikrai tai mokame. Jeigu reikia kažką paguosti, padėti, daugybė įvykių įrodė, kad galime ir sušelpti, ir surinkti pinigų, ir namus padovanoti ar juos atstatyti, jeigu reikia – susikabinti už rankų. Labai daug gerų, pozityvių dalykų mokame padaryti, jei žmogų ištiko nelaimė, mokame susitelkti. Realiame gyvenime dėl to didelės problemos nėra, bet apie tai šnekėtis viešojoje erdvėje dar nesame išmokę.

Tai galbūt yra mūsų skirtumas nuo kitų tautų. Realiame gyvenime esame žymiai geresni, nei patys sau atrodome viešojoje erdvėje. Tikrai gyvenime esame geresni ir gerose, ir blogose situacijose, bet kartais, žiūrėdami į savo atvaizdą viešojoje erdvėje, savęs neatpažįstame ir net išsigąstame. Dėl to pradedame galvoti, kad reikia kažką apriboti, kažko neleisti, kad dėl to bus geresnis gyvenimas. Gyvenimas dėl to geresnis nebus ir viešoji erdvė nebus geresnė.

Manau, tai labiau susiję su pačiu mokymusi kalbėti. Reikia pripažinti, kad neturime didelės istorinės patirties, kaip taip kalbėtis. Tie dvidešimt keli metai nepriklausomos, kitokios Lietuvos yra dar labai nedaug. Prieš dvidešimt su trupučiu metų turėjome gana sunkią vadinamąją kriminalinę Lietuvą, netgi turėjome Vito Lingio žūtį. Tų sunkių gyvenimo akimirkų buvo tiek daug, kad kalbėti apie gražius gyvenimo dalykus, atrodė, nėra kaip. Dabar galbūt kartais norime patys save išgelbėti nuo tų blogų žinių. Tuo irgi netikiu. Manau, kad galime išmokti ir užjausti vieni kitus, ir gailėtis.

Pasakysiu nepopuliariai apie politikus. Tikrai mokame nulinčiuoti politikus viešojoje erdvėje anksčiau, nei jų partijos juos išmeta ar jie atsistatydina. Jei politikas penktadienį socialiniuose tinkluose pasako „atsistatydinsiu“, tai pirmadienio jis gali nebelaukti. Per savaitgalį jį visi atstatydins iš bet kur.

Išmokti viešai atleisti yra ne mažiau sunku, nei išmokti viešai atsiprašyti. Visą laiką sakau, kad „ačiū“, „prašom“ ir „atsiprašau“ lietuviams yra labai sunkūs žodžiai. Visi labai mėgstame, kai mums juos taiko, bet kitiems sunkiai mokame pasakyti. Tai ne žurnalistams reikia sakyti. Politiniai konkurentai turėtų mokėti pasveikinti vieni kitus po pergalių, paguosti po pralaimėjimų, piktdžiugiškai nesidžiaugti, jei kas nors įkliuvo su kyšiu.

Tai kultūriniai, mentaliniai dalykai, kurių galima išmokti. Mes ir išmoksime, tik dar reikia šiek tiek metų. Vis tiek matau gerą tendenciją.

– Kad jau kalbame apie idėjas Lietuvai, kokia būtų jūsų idėja?

– Norėčiau, kad Lietuvoje kiekvienas žmogus turėtų savo idėją. Aš visą laiką džiaugiausi, žiūrėdamas į tą mūsų praeities istoriją, kai Lietuva buvo atvira, labiau kvietė, nei ką nors išvijo iš savo šalies. Tai buvo Lietuva, kuri bandė suprasti, kuri bandė keliauti (nors dabar tai dažniausiai vadinama emigracija). Man tokia Lietuva labai patiko ir labai patinka. Norėčiau, kad ateityje taip būtų.

Labai džiaugiuosi lietuviais, kurie keliauja po pasaulį, gyvena kitose šalyse ir jaučiasi lietuviais, nori jais būti. Nenoriu sakyti „globali“, bet man tai yra Lietuva, kuri neužsidaro kažkokiomis sienomis. Tokia ji man labai graži. Man patinka, kad mes su Europos Sąjunga (ES) nugriovėme daug sienų į kitą pusę. Labai norėčiau, kad sugebėtume pasiūlyti ES nugriauti sienas ir į Rytų pusę. Gal kada nors tai pavyks. [...]

Norėčiau džiaugtis, kad turime daugiau nei vieną dalyką vienu klausimu. Man patinka, kad turime daugiau nei vieną vėliavą – istorinę ir valstybinę. Jei bus dar kelios, bus visai gražu. Man patinka visi mūsų regionai. Patinka, kad pas mus yra žemaičiai, aukštaičiai, dzūkai, suvalkiečiai ir dar visokie kitokie, pavyzdžiui, zanavykai. Man patinka, kad Lietuvoje dažniausiai galime kalbėti ir suprantame vis dėlto daugiau nei vieną kalbą.

Neturiu vienos idėjos Lietuvai ir nenorėčiau jos siūlyti ar primesti. Labai norėčiau, kad visi turėtų savo idėją. Taip daug smagiau. Jeigu tų idėjų bus labai daug, tai didžiausias pasiekimas – maža Lietuva, turinti daug idėjų. Tai tobula, nes yra daug didelių valstybių, didelių tautų, kurios turi tik vieną galingos valstybės idėją. Man dėl to labai liūdna. [...]

Jeigu bus 3 mln. lietuvių ir 3 mln. idėjų, bus dar geriau. Linkiu kiekvienam turėti po idėją, o dar geriau – po dvi.

Siūlo vadovautis ne tik įstatymu, bet ir sveika nuovoka

Reikalavimas, kad politikai neitų į tiesiogines laidas, yra visiškai nelogiškas, LRT RADIJUI sako žurnalistas Edmundas Jakilaitis. Jo manymu, Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) turėtų iš naujo spręsti šį klausimą, kitaip ilgiau nei mėnesiui, kol nepasibaigs antrasis Seimo rinkimų turas, būtų atsiribojama nuo šimtų pareigūnų ir diskusijų su jais apie priimtus sprendimus Lietuvoje.

E. Jakilaitis teigia neįsivaizduojantis, kaip turi atrodyti žiniasklaida, kurioje nediskutuojama su sprendimus priimančiais žmonėmis: „Tokiam laikui, iki maždaug spalio pabaigos, neleisti visuomeninės televizijos ir radijo žurnalistams kalbėti su valdžia, klausinėti ir gauti visuomenei aktualius atsakymus – man absoliučiai nesuvokiamas dalykas, kažkoks absurdas.“

Žurnalisto nuomone, reikia vadovautis ne tik įstatymu, bet ir sveika nuovoka. „Jei atsitiktų taip, kad kas nors ateitų ir reklamuotų savo programą, sakytų, ką jie nuveiks ir pan., būtų kažkoks reklaminis kontekstas, žurnalistika čia nekvepėtų. Tačiau mes kalbame apie paprastą, tikrų tikriausią žurnalistiką“, – aiškina E. Jakilaitis.

Ministras pirmininkas, anot žurnalisto, nebuvo kviečiamas pristatyti Socialdemokratų partijos rinkimų programos: „A. Butkevičius buvo kviečiamas kaip valstybės pareigūnas, užimantis ministro pirmininko pareigas, priimantis sprendimus, kurie turi poveikį visuomenės gyvenimui jau šiandien.“ Tai, pasak E. Jakilaičio, su rinkimais neturi nieko bendra.

LRT žurnalistas tvirtina, kad principinio karo su VRK čia nėra. „Tai tik mano nesuvokimas, kaip įmanoma atsakingiems pareigūnams Lietuvoje drausti eiti, aiškinti, diskutuoti, ginčytis ir visokiomis kitomis formomis pristatyti sprendimus, kurie priimami šiandien, tad ir veikia nuo šiandien. Tai prieštarauja sveikam protui“, – aiškina E. Jakilaitis.

Teigia, kad vyrauja teisinė problema

Vyriausios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas aiškina, kad pagal 54-ąjį Seimo rinkimų įstatymo straipsnį kandidatui į rinkimus draudžiama suteikti specialias lengvatas, taip pat – specialiai jį kalbinti: „Tame straipsnyje nustatyta, kad jei asmuo yra kandidatas į Seimo narius, valstybinėms visuomenės informavimo priemonėms jis gali kalbėti tik šio įstatymo pirmajame straipsnyje nustatyta tvarka – jei kandidatui dėl einamų pareigų reikia ką nors pranešti. Bet tai jis daro rengdamas spaudos konferencijas.“

Anot Z. Vaigausko, valstybinės informavimo priemonės tokią spaudos konferenciją turi transliuoti be politinės reklamos elementų. Ši nuostata, kaip teigia jis, egzistuoja nuo 1994 metų. „Iki šiol nuostatos buvo laikomasi. Kiek žinau, tai nesukėlė Lietuvos radijui ir televizijai jokių problemų“, – pasakoja VRK pirmininkas.

Z. Vaigauskas pabrėžia, kad kalbama apie tiesiogines laidas: „Tai netrukdo daryti įrašų. Kažkada E. Jakilaitis mus kritikavo ir sakė, kad rengia laidą apie šiukšlių išvežimą, ten nėra kandidatų. Bet jis klydo, nes vienas kandidatas toje laidoje buvo. Ten kalbėjo ministras, bet mes neturėjome priekaištų, nes tai buvo laidos įrašas su aktualia tema.“

VRK pirmininko nuomone, vyrauja tam tikra teisinė problema – ar įstatymas gerbiamas, ar ant jo spjaudoma. „Kalbama juk apie tai, kad nė vienam kandidatui, nei premjerui, nei kuriam kitam, nebūtų išskirtinių agitacijos sąlygų. Remiamasi tuo, kad, norint kalbėti apie tam tikrą specialų priimtą nutarimą, nebūtų suteikiamos išskirtinės sąlygos“, – tvirtina Z. Vaigauskas.

Siūlo patikslinti įstatymus

Seimo narys ir teisininkas Stasys Šedbaras sako regintis šią nuostatą ne kaip atskirą sakinį, o sistemą: „VRK pirmininkas paminėjo 54 straipsnį, bet jis nurodo į kitą, 51 straipsnį, kuriame kalbama apie rinkiminę agitaciją.“

Čia, anot S. Šedbaro, susiduria dvi teisinės vertybės – rinkimų tvarka ir visuomenės informavimo įstatymo galimybės (kylančios iš Konstitucijos) informuoti visuomenę apie tai, kas vyksta valstybėje. „Manau, kad jei pašnekovas neužsiima jokia agitacija (kas yra ir vedėjo atsakomybė), informuoti apie tai, kas vyksta vyriausybėje ir parlamente yra konstitucinė teisė ir politiko pareiga“, – tvirtina teisininkas.

Jo manymu, jei tokios problemos anksčiau nebuvo, o dabar ji iškilo, galima pasvarstyti apie įstatymo patikslinimą: „Kiekvienai situacijai įstatymo neparašysi. Yra sveikas protas, kurį galima pasitikrinti, jei tas klausimas persikeltų į teismą. Šiuo atveju tai galima labai greitai išnagrinėti. Teismai yra protingi ir tokius klausimus gali išnagrinėti be eilės.“

Įžvelgia konfliktą tarp įstatymų

Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius teigia, kad galima įžvelgti konfliktą tarp 1994 m. priimto Seimo rinkimų įstatymo ir šiek tiek naujesnio, 1996 m. priimto Visuomenės informavimo įstatymo. Į šią situaciją, kaip sako pašnekovas, jis žvelgia iš kolegų žurnalistų ir visuomenės interesų pozicijos: „Todėl matau dar vieną problemą – juk visuomenės informavimo įstatyme labai aiškiai parašyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę rinkti ir skleisti informaciją nekliudomai. O apribojimai gali būti taikomi tik išskirtiniais atvejais.“

Tai, kas vyksta dabar, D. Radzevičiaus nuomone, turi mažai ką bendro su sveiku protu. „1994 metais vyravo kitokios baimės nei 2016. Aš nedėčiau lygybės ženklo tarp tiesioginėje laidoje dalyvaujančio vieno iš tūkstančio pretendentų į Seimą ir agitacijos, jei juos kviečia žurnalistai, dirbantys pagal žurnalisto standartus, etikos standartus.“

D. Radzevičius įsitikinęs, kad žurnalistai vykdyti savo misiją ir darbą. „Jei kam pasirodys, kad yra nuorodų į agitaciją, tegul jie paduoda žurnalistus į teismą. Mes ginsimės ir mūsų kolegas gins tie patys teisininkai, kurie išsakys argumentus, kodėl negalima bausti žurnalisto už tai, kad jis siekia informuoti visuomenę net rinkimų metu“, – aiškina specialistas.

Žurnalistų sąjungos pirmininkas sako nematantis kitos kelio, tik po šių rinkimų susėsti teisininkams ir politikams, taip peržiūrint kelis įstatymus: „Manau, kad dabar, po visko, kas įvyko, reikia vadovautis sveiku protu, o žurnalistams dirbti savo darbą.“

Lietuva, pagal žiniasklaidos laisvę, yra laisva šalis, tačiau organizacijos „Reporteriai be sienų“ reitingas, kuriame Lietuva keturiomis pozicijomis nukrito, yra signalas. Taip LRT RADIJUI tvirtina žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius. Jis priduria, kad tam tikrais aspektais situacija Lietuvoje nėra tokia bloga, kaip mūsų kaimynėse Latvijoje ir Estijoje.

– Pagal spaudos laisvę iš 180 valstybių Lietuva yra 35-oje vietoje. Kaip vertinate tokį rodiklį?

– Skaičius 35 turbūt neturėtų mums būti labai baisus. Bendrame reitinge yra kelių „greičių“ žodžio laisvės šalys. Lietuva iš principo papuola prie laisvų šalių. Žemėlapyje [kuriame valstybės sužymėtos spalvomis pagal žiniasklaidos laisvumą – LRT.lt], mes nesame prastesni už Prancūziją, JAV ir daugelį kitų šalių, kurios Lietuvoje laikomos gana laisvomis ir turinčiomis laisvą žiniasklaidą.

Vis dėlto, netgi lyginant su mūsų kaimyninėmis valstybėmis, verta atkreipti dėmesį tai, kad situacija šiek tiek formaliai pablogėjusi. Tai signalas, kad mums dar yra kur pasistengti ir į ką atkreipti dėmesį. Pavyzdžiui, ataskaitoje buvo paminėta, kad Lietuvoje vis dar egzistuoja kriminalinės bausmės už vadinamąsias šmeižto bylas. Galbūt pamiršta paminėti, kad pernai buvo priimti ir teigiami sprendimai, pavyzdžiui, dekriminalizuotas įžeidimas. Kadangi ši nuostata įsigaliojo tik šiais metais, turbūt geriau atrodysime kitų metų reitinge.

Pasaulinis reitingas atkreipia dėmesį į du probleminius aspektus – tiek valdžia, tiek privačių interesų atstovai (dažniausiai kalbama apie verslą) daugelyje šalių gana stipriai spaudžia tiek redakciją, tiek žurnalistus. Ši bendra tendencija išryškinta. Tai nėra išskirtinė Lietuvos, bet bendra pasaulio problema. Šiame informaciniame amžiuje galime pasakyti, kad, jei žmonės turi daugiau laisvių socialiniuose tinkluose reikšti savo nuomonę, tai, deja, redakcijas ir profesionalius žurnalistus tiek valdžia, tiek verslas bando spausti. Tai tikrai nedžiugina mūsų kolegų.

– Ar spaudimas, apie kurį kalbate, ryškus ir Lietuvoje?

– Galime paminėti bent keletą pavyzdžių. Pasauliniame reitinge atkreiptas dėmesys, kad Lietuvoje šiek tiek pagerėjo situacija dėl informacijos šaltinių apsaugos. Tai mus šiek tiek pagiria, bet, kita vertus, ačiū Dievui, nelabai daug buvo rašyta, kodėl ta nuostata atsirado.

Puikiai žinome, kad įstatymų pakeitimai, šiek tiek pagerinę žurnalistų padėtį, atsirado tik po skaudžios patirties, kai BNS naujienų agentūros žurnalistai susidūrė su gana dideliu ir neteisėtu teisėsaugos institucijų spaudimu. Galėtume pasakyti, kad Lietuvoje tie gerieji pokyčiai dažniausiai įvyksta po kažkokių skaudžių nutikų.

Man atrodo, tai nėra labai smagi tendencija. Ir naujasis Baudžiamojo kodekso siūlymas kriminalizuoti bet kokio uždaro teismo posėdžio paviešinimo detales greičiausiai pasaulyje bus sutiktas nelabai maloniai. Man atrodo, kad mes dažnai pamirštame, jog gyvename demokratiškoje vakarietiškų vertybių šalyje, kur kriminalizuoti ir persekioti kalbančius žmones iš principo necivilizuota.

– Kokia padėtis Lietuvoje dėl šmeižto? Ar už tai baudžiama?

– Atkreipčiau dėmesį, kad vyrauja tendencija, jog šmeižto bylų skaičius, vertinant pastaruosius penkerius metus (dar neturiu 2015 m. duomenų, bet ankstesniais metais) nuolat augo. Lietuvoje šios bylos labai specifinės – jas gali kelti bet kuris privatus žmogus, kuriam nepatinka, kad kas nors ką nors viešai apie jį pasakė, pakritikavo.

Praktika liūdnoka, nes gana daug tokių bylų kelia politikai ar kiti vieši asmenys, kurie nėra politikoje, bet dėl savo veiklos turėtų būti atviri. Tokias bylas žurnalistams ar kitiems žmonėms kelia kritikuojami ir gana žinomi žmonės. Eiliniam žmogui, kuris galbūt kada nors nukentėjo dėl viešo šmeižto, tai [iškelti bylą – LRT.lt] sunku padaryti, nes jis pats turi apmokėti brangių advokatų paslaugas. Pasakyčiau, kad šiuo instrumentu – persekiojimu už kritiką – gali naudotis tik gana turtingi ir įtakingi žmonės. Man, kaip ir daugeliui mūsų kolegų, aišku, kad ši įstatymo nuostata labai deklaratyvi ir selektyvi.

– Už šmeižtą numatyta baudžiamoji atsakomybė. Ar už tai vis dėlto turėtų būti baudžiama ir kur yra riba?

– Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, kuriai priklauso Lietuva, rekomenduoja apskritai šalims žodžio, spaudos laisvės srityje vengti tokių kraštutinių priemonių, kaip baudžiamasis persekiojimas. Šmeižto atveju praktika labai paprasta – stipresnį žodį kito asmens atžvilgiu pavartojęs žmogus (dažnai net ne teisinę sąvoką, o žodžius, kuriuos mes realiai gyvenime vartojame) gali būti nubaustas.

Kai kartais sakome, kad politikai pavogė mūsų pinigus, žinoma, turime omenyje, kad jie juos panaudojo ne ten, kur reikia, bet teisine prasme vagystė, kaip nusikaltimas, įtvirtinta Baudžiamojo kodekso straipsnyje. Jei politikai, pavyzdžiui, bus ne pavogę pinigus, o neatsakingai juos išleidę, tai teoriškai būtų šmeižtas. Turime tokį neatitikimą, kad eilinių žmonių paprastas kalbėjimas gali būti persekiojamas vien dėl to, kad žmonės netiksliai ar neteisingai vartoja sąvokas.

– Organizacijos „Reporteriai be sienų“ ataskaitoje atkreipiamas dėmesys į naują propagandos erą. Koks santykis Lietuvos žiniasklaidoje su tuo?

– Tarptautiniame reitinge nekalbama apie šią problemą, ji neišskiriama, bet šiuo aspektu labai išskiriami mūsų kolegos Latvijoje. Pabrėžiama, kad latviškai kalbanti žiniasklaida gana laisva, bet trečdalį rinkos užimanti rusakalbė žiniasklaida persunkta dezinformacijos, melo ir propagandos, beje, valdomos iš Kremliaus. Tokia nuostata ataskaitoje įtvirtinta. Lietuvoje mes, žinoma, susiduriame su tuo pačiu iššūkiu, bet negalime to lyginti. Situacija nėra tokia bloga, kaip mūsų kaimynėse – Latvijoje ir Estijoje.

– Lietuva šiame reitinge nukrito keturiomis pozicijomis. Dabar ji yra 35-oje vietoje, tačiau Estija reitinge 14-ta, o Latvija – 24-ta. Kas šiose šalyse yra geriau arba labiau matoma nei Lietuvoje?

– Žiūrint į  bendrą tendenciją, Lietuva ir Estija formaliai prarado po keturias pozicijas, Latvija keturiomis pakilo. Manau, kad Lietuva sulaukė daugiau tarptautinio dėmesio dėl įvairių, pavyzdžiui, teisinių ribojimų ar net sprendimų, pavyzdžiui, drausti karo propagandą Lietuvoje.

Kai atsiranda bet kokio tipo ribojimai, paprastai sulaukiama tarptautinio dėmesio ir neigiamų balų, net jei šie sprendimai teisėti. Kita vertus, „Reporteriai be sienų“, nepamirškite, atstovauja spaudos darbuotojų interesams. Jie iš principo prieš bet kokius ribojimus, net jei šie įtvirtinti įstatymais.

Seimo priimtas Baudžiamojo kodekso pataisas, kuriomis draudžiami viešinti uždaruose teismo posėdžiuose nagrinėjamų bylų medžiagą, žurnalistai supranta iš dalies klaidingai, LRT RADIJUI tvirtina Seimo socialdemokratų frakcijos narė Rimantė Šalaševičiūtė. Jos teigimu, tokiu būdu siekiama apsaugoti aukas, o ne apriboti žodžio laisvę. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius prognozuoja, kad iš tiesų šias pataisas bus imta taikyti rezonansinėse bylose, siekiant neviešinti informacijos.

Sušvelnino atsakomybę už nusižengimą

Seimo socialdemokratų frakcijos narė Rimantė Šalaševičiūtė tikina, kad priimtos Baudžiamojo kodekso pataisos nėra taikomos vien tik žurnalistams. „Žurnalistai tai supranta iš dalies klaidingai. [...] Pataisose įrašyta, kad atsakomybė taikoma „juridiniam asmeniui“. Tai galbūt ir siejama su žurnalistais, bet mes labai dažnai susiduriame su atvejais, kai informaciją  apie vaikus (ypač seksualinio smurto bylose) viešina ir tėvai, ir giminės (tolimesni ar artimesni), ir bendruomenės nariai, pavyzdžiui, kaimynai“, – aiškina R. Šalaševičiūtė.

Ji priduria, kad pirminis pataisų variantas, įregistruotas dar 2013 m., numatė daug griežtesnę atsakomybę. „Šiandien priimtos pataisos numato, kad už tokią veiką juridinis asmuo baudžiamas viešaisiais darbais, bauda, laisvės apribojimu arba areštu. Prieš tai buvo teikiamas siūlymas, kad būtų atimta teisė dirbti darbą, užsiimti tam tikra veikla arba netgi taikomas laisvės atėmimas iki dvejų metų“, – nurodo socialdemokratė.

Anot jos, Baudžiamojo kodekso pakeitimų imtasi, nes dažnai būdavo susiduriama su situacija, kai paviešinama tam tikra informacija, kurios viešinti vis dėlto nebuvo galima. Dažnai, R. Šalaševičiūtės tvirtinimu, šie atvejai būdavo susiję su bylomis, kuriose nukentėjusieji – vaikai.

„Nepilnamečiai kentėdavo. Kildavo patyčios mokykloje, bendruomenėse. Yra buvę net savižudybių atvejų. [...] Visa surinkta informacija, praktika ir patyrimas parodė, kad, buvo numatyti draudimai, susiję su ikiteisminio tyrimo bylomis, bet apie teismų medžiagą, teismų posėdžius (net ir uždarus) nebuvo kalbama“, – pastebi politikė.

Prognozuoja piktnaudžiavimą pataisomis

Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius tikina šias pataisas vertinantis taip pat, kaip jas vertino 2013 m., kai pasiūlymas buvo įregistruotas. „Vertinu visą šią iniciatyvą, nors dabar ji šiek tiek sumažėjo, bet esmė turbūt nepasikeitė. Tikrai nemačiau nė vieno tvirto argumento, pagrįsto skaičiais ar kitais duomenimis, kaip, priėmus šias pataisas, kažkas bus labai apsaugotas ar apgintas. Intencijos akivaizdžios – kad būtų nekalbama apie skaudžias, problemiškas sritis“, – sako D. Radzevičius.

Jis primena, kad pirminiame variante buvo kalba ne tik apie uždarus, bet ir viešus teismo posėdžius. Be to, buvo siekiama įteisinti nuostatą, kad už nusižengimą juridiniam asmeniui būtų atimta teisė užsiimti tam tikra veikla ar darbu.

„Tai noras apriboti galimybes tam tikra veikla užsiimti tiems, kurie galbūt paviešins skaudžias problemas iš bylų. Man buvo akivaizdu, kad tai nukreipta prieš žurnalistus ir redakcijas, nes noras apriboti veiklą reiškia labai stiprias sankcijas. Esminis klausimas – ar, įvesdami apribojimą viešai nekalbėti apie daugelį skaudžių dalykų, nepersūdysime?“ – svarsto D. Radzevičius.

Jis sutinka, kad paviešinus bylų informaciją, nukentėjusieji kartais susiduria su papildomais sunkumais, tačiau akcentuoja, kad tai nėra tiksliai suformuluota kodekse. „Baudžiamajame kodekse pasakoma, kad duomenų arba net jų dalies, kuri galėjo būti nagrinėjama posėdyje, negalima viešai skelbti. Galiu tik konstatuoti, kas atsitiks praktikoje, – baudžiamoji teisė bus taikoma, neatsižvelgiant į aplinkybes, galimos žalos mastą arba į tai, kad jos [žalos] net nebus“, – sako Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas.

Jo teigimu, bus baudžiama vien dėl paties informacijos paviešinimo fakto. „Neturėčiau aiškinti, kodėl to reikėjo būtent šiuo metu ir kodėl reikėjo taip skubiai visa tai priimti“, – teigia D. Radzevičius.

R. Šalaševičiūtė: tai nebus taikoma rezonansinėms byloms

R. Šalaševičiūtė prieštarauja – priimtos nuostatos neturėtų būti siejamos su tokiomis rezonansinėmis bylomis, kaip Darbo partijos juodosios buhalterijos byla. Politikė akcentuoja, kad pataisose kalbama apie asmeninį žmonių gyvenimą.

„Kalbame apie asmeninį, daugiausia šeimos, gyvenimą. Straipsnyje nurodoma taip: „tas, kas atskleidė arba viešai paskelbė neviešame, uždarame teismo posėdyje nagrinėjamos ar išnagrinėtos bylos medžiagą ar jos dalį arba viešame teismo posėdyje išnagrinėtos bylos medžiagą ar jos dalį, kurią teismas nustatė, kad yra nevieša, padarė baudžiamąjį nusižengimą“. Man atrodo, kad jau pats pasakymas „uždaras posėdis“ nurodo, kad iš jo informacija neturi būti viešinama“, – pabrėžia R. Šalaševičiūtė.

Ji priduria, kad formuluotėje minimas ir viešas teismo posėdis, bet atkreipia dėmesį, kad iš šio posėdžio nebus galima viešinti tik tos informacijos dalies, kurią teismas paskelbs nevieša. „Teismas turi pasisakyti – ši informacijos dalis nevieša. Kiek analizavome, tai visada susiję su šeiminiais santykiais. Man atrodo, nei vienoje byloje, kuri domina visuomenę, teismas nepasakė, kad dalis medžiagos yra nevieša“, – pastebi R. Šalaševičiūtė.

Ketvirtadienį Seimas priėmė Baudžiamojo kodekso pataisas, kuriomis draudžiama viešinti uždaruose teismo posėdžiuose nagrinėjamų baudžiamųjų bylų medžiagą ir medžiagą, kuri viešuose teismo posėdžiuose buvo įvardyta kaip nevieša.

Visuomenės informavimo priemonių etikos asociacija pirmadienį priėmė Visuomenės informavimo etikos kodeksą, kuris atriboja žurnalistiką nuo partinės priklausomybės, ragina skelbti tik patikriną informaciją.

„Labai aiškiai atribota žurnalistika nuo tokių veiklų, kurios susijusios su politika, valstybės tarnyba, savivaldos tarnyba. Labai aiški takoskyra padėta, kad tie žurnalistai, kurie užsiima tuo, arba dirba anoje srityje, negali būti žurnalistais. Nebus jokių diskusijų, kad žmonės, kurie turi partinę priklausomybę, interesus, nebus vadinami žurnalistais arba bus už etikos ribų“, – BNS sakė Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.

Jo teigimu, šis reiškinys ne tik neišnyko, bet prieš rinkimus suaktyvėja – pasitaiko atvejų, kad asmenys, būdami partijų nariais, tuo pačiu užsiima ir žurnalistika.

Kodekse taip pat numatyta, žurnalistas reikšdamasis bet kokioje viešoje erdvėje, tiek socialiniuose tinkluose, tiek kitur, turi laikytis Etikos kodekso.

„Prisistatydamas žurnalistu, jis turi laikytis etikos standartų“, – teigė D.Radzevičius.

Naujas Visuomenės informavimo etikos kodeksas, pakeitęs dešimtmetį galiojusią redakciją, numato, kad žurnalistai turės kritiškai vertinti socialinių tinklų informaciją, kai skelbia nepatikrintą ar nepatvirtiną informaciją.

„Nepaisant to, iš kur gauta informacija, iš kokių šaltinių, ji turi būti tikslinama. Tai tampa viešos erdvės objektu, o jau po to tikslinama. Profesionalūs žurnalistai turi išlaikyti procedūras. Turi būti nurodyti šaltiniai“, – sakė Žurnalistų sąjungos pirmininkas.

Visuomenės informavimo kodeksas priimtas 1996-aisiais, pastarąjį kartą jis keistas 2005-aisiais.

Visuomenės informavimo įstatymas įpareigoja viešosios informacijos rengėjus ar skleidėjus laikytis kodekso. Jo nesilaikantiems neleidžiama dalyvauti valstybiniuose viešuosiuose pirkimuose, gauti Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo paramą. Etikos pažeidimus nustato Visuomenės informavimo etikos komisija.

Naujoje žurnalistų etikos pažeidimus nagrinėjančioje komisijoje - dvigubai mažiau žmonių nei senojoje, tačiau dauguma narių liko tie patys.

Visuomenės informavimo etikos komisijos nariais tapę Viktoras Trofimišinas, Vaiva Žukienė, Aistė Žilinskienė, Ramutė Šimukauskaitė ir Marytė Kontrimaitė anksčiau dirbo buvusioje Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijoje (LŽLEK). Naujais komisijos nariais tapo Ąžuolas Čekanavičius ir Estela Luckienė.

Komisijos narių skaičiui sumažėjus nuo 15 iki septynių narių, joje nebeliks buvusio LŽLEK pirmininko Lino Slušnio.

Visuomenės informavimo etikos komisiją lapkritį įtvirtino Seimas, priėmęs Visuomenės informavimo įstatymo pataisas ir taip panaikinęs LŽLEK. Šiomis pataisomis taip pat įtvirtinta Visuomenės informavimo etikos asociacija, kuri buvo įkurta sausio pabaigoje.

Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius BNS sakė, kad komisijos pirmininkas bus išrinktas per pirmą jos posėdį vasario 19 dieną.

Komisija be profesinės etikos pažeidimų ir asmenų skundų dėl žiniasklaidos veiklos nagrinėjimo taip pat nagrinės viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų tarpusavio ginčus. Be to, komisija, bendradarbiaudama su valstybės įstaigomis ir institucijomis, turėtų užtikrinti visuomenės informavimo priemonių naudojimosi visuomenėje raštingumo plėtrą, informacijos kritinio vertinimo bei analizės principų sklaidą.

Komisija taip pat turėtų organizuoti renginius visuomenės informavimo srities profesinės etikos klausimais, dalyvauti įgyvendinant valstybės institucijų strateginio planavimo programas, veiklos planus.