Apie darbą

Šiuo metu darbas užima vieną svarbiausių vietų gyvenime. Kiekvienas žmogus dirbdamas pavargsta, bet kai yra įdomu, užtenka jėgų ir motyvacijos daryti toliau. Dar yra labai daug nesurasta, nepažinta, o tai ir varo į priekį. Tai yra mokslininko ypatybė – tarsi detektyvas visą laiką ieškoti pėdsakų, rinkti faktus, iš jų daryti išvadas, analizes. Žmogus įpranta taip gyventi ir turbūt kitaip negali, dėl to ir aš nesustoju.

Apie šeimą

Turiu du vaikus – dukrą ir sūnų bei du anūkus. Tam moterys ir gimdo vaikus, kad juos mylėtų, augintų, ruoštų gyvenimui, būtų už juos atsakingos. Be jokios abejonės, kai buvo maži, moksliniam darbui daug laiko nebuvo. Reikėjo spėti viską pasidalinti. Vis dėlto darbas atimdavo daug laiko iš vaikų. Bet manau, kad buvo ir kita pusė. Vaikai, matydami pavyzdį, kad jų mama nenuleidžia rankų, dirba ir stengiasi ne tik dėl pinigų, bet ir dėl to, kad jai yra įdomu, kad mato tame prasmę, irgi eina tokiu keliu. Mano abu vaikai labai atsidavę savo darbui, tad manau, kad tas pavyzdys darė įtaką. Abu yra darbštūs, nė vieno tingėjimu negalėčiau apkaltinti. Esu kalbininkė, bet nė vienas į kalbą nelindo. Kadangi labai didelę gyvenimo dalį atidaviau folklorui, ansamblyje užaugo mano abu vaikai, ypač duktė, ji ir studijas baigusi dar lankė, taip per folklorą atėjo ryšys su Klaipėdos kraštu ir ryšys su muzika, tai ir išliko. Šitoje srityje mes jaučiamės kaip kolegės.

Apie pomėgius

Esu gyvo temperamento, labai daug ką mėgstu daryti. Be abejo, skaitau knygas, bet knygoms, kurias skaityčiau savo malonumui, lieka labai mažai laiko. Visi žmonės sako, kad išėję į pensiją skaitys knygas, bet išėjusi į pensiją vis tiek skaitau mokslines knygas, o grožinei literatūrai laiko lieka mažai, bet labai mėgstu ją skaityti, tad kai tik yra proga, būtinai skaitau. O šiaip mano knygos yra mokslinės, jų – kalnai, vienu metu skaitau kelias. Studentai mane pažįsta – užsidedu kuprinę ant pečių ir sėdu ant dviračio. Važiuoju visur po miestą ir užmiestį, po Klaipėdos rajono kaimus ir renku mokslinę medžiagą. Darau du viename. Vasarą prisigalvoju visokių veiklų: ir į mišką einu, ir maudytis mėgstu jūroje ar upėje. Pamėgau ir sodininkauti, anksčiau neturėjau sodo, dabar turiu, tai užima laiko, bet teikia malonumą. Daug ką darau, daug kas man patinka, daug kur galima mane įvilioti. Mėgstu pramogauti įvairiomis formomis. Ir sportuoju. Vasarą dviračiu važinėju, maudausi, o žiemą einu į sporto klubą ir baseiną, lankau pilatesą. Visą gyvenimą mėgau sportuoti, puikiai suprantu sporto naudą. Ypač žmonės, kurie sėdi prie kompiuterio, labai greitai pajunta, kad trūksta judėjimo ir po to gali būti labai blogos pasekmės. Kompiuteris iš tikrųjų yra žudikas, tad jeigu neatsikelsi nuo kompiuterio, bus blogai.

Apie Klaipėdą

Klaipėdoje aš esu nuo studijų pradžios. Man buvo 17 metų, kai atvykau į Klaipėdą. Tai mano antra tėviškė, joje ilgiau išgyvenau negu savo tėviškėje Plungėje. Be abejo, tai yra ta vieta, kraštas, kuris mane priėmė ir į kurį įleidau šaknis, norėjau ne paviršutiniškai jame apsigyventi, bet labai giliai pažinti ir pasijausti tikra klaipėdiete. Tapau lietuvininkų bendrijos nare, netgi valdybos nare ir man šio krašto gyventojai autochtonai, lietuvininkai yra kaip šeimos nariai, labai seniai ir labai daug jų pažįstu. Iš tikrųjų neformaliai, ne dėl darbo, nors, aišku, darbui tai irgi labai didelis pliusas, kad pažįsti žmones, kurie tave įsileidžia ne tik į namus, bet ir į širdį. Tai yra didelis dalykas ir kartu atsakomybė.

Gyvenimo kredo

Niekada negalvojau apie jokį kredo. Kokį kredo gali turėti žmogus, kuris tiesiog stengiasi gyventi, kaip jį išauklėjo tėvai, kaip jis savo vertybes susidėliojo? Aš esu liuteronė, man yra svarbūs dalykai, kurie yra sakomi liuteronų doktrinoje, aš to krašto žmones pažinau ir iš šios pusės. Man jie kelia pasitikėjimą, o tai, ko jie moko, man yra svarbu. Kažkokios formuluotės neturiu – tiesiog gyventi pagal sąžinę, ir to gana.

Apie „Metų klaipėdietės“ konkursą

Man tai nėra varžymasis, kaip bus, taip bus gerai. Man labai patiko, kad pamačiau, kiek iš tikrųjų žmonių nuoširdžiai mane palaiko. Daugiausia atsiliepia feisbuke, ne šiaip anonimai, nors yra ir anonimų, bet daug ir tokių, kuriuos vienaip ar kitaip pažįstu arba jie mane pažįsta. Labai maloniai nustebino, kad žmonėms yra svarbu tai, ką aš veikiu, kad jiems svarbu mane palaikyti. Ne tik nepagailėjo paspaudinėti klavišą, bet ir išsiųsti SMS žinutes. Tada pagalvojau, kad ne pro šalį šaudžiau su savo darbais, ne tuščiai sukausi. Tai yra iš tikrųjų labai maloni kompensacija ir labai norisi tiems žmonėms padėkoti. Visiškai nesvarbu, kelinta būsiu, visiems palaikantiems dėkoju iš visos širdies. Pirmąja būti visiškai nesvarbu, džiaugsiuosi dėl tos, kuri bus pirmoji, ir dėl visų kitų. Taip pat džiaugiuosi tiek, kiek pasiekiau, tai yra labai daug.

Premija mokslininkei skirta už Kuršių nerijai ir Mažosios (Prūsų) Lietuvos kultūros tradicijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybišką veiklą, pamario etninės kultūros ir kalbos paveldo puoselėjimą, pranešė Neringos savivaldybė.

Anot Neringos savivaldybės mero Dariaus Jasaičio, mokslininkės pasiekimai ypač reikšmingi Kuršių nerijos kultūriniam kraštovaizdžiui.

„Ši premija tarsi mūsų bendruomenės padėka už Neringai ir Kuršių nerijai svarbius darbus. Esame dėkingi gerbiamai profesorei už darbus tiriant, saugant ir visuomenei pristatant nykstančią kuršininkų kalbą, už rūpinimąsi Kuršių nerijos kultūriniu paveldu“, – yra sakęs meras.

D. Kiseliūnaitė – tarptautiniu lygiu pripažinta baltistė, tirianti Mažosios Lietuvos etninę kultūrą ir kalbą: tarmes, tautosaką, senųjų raštų ir giesmių kalbą, vardyną.

Ji yra nykstančios kuršininkų kalbos žinovė, daug metų nuosekliai dokumentuojanti šios kalbos faktus ir taip praturtinanti bendrus baltų kalbos tyrimus.

2016-aisiais D. Kiseliūnaitės vadovauta tarptautinė mokslininkų grupė suskaitmenino Kuršių nerijos kuršininkų kalbos ir etninės kultūros archyvą. Dėl to prieinamos tapo įvairių laikotarpių ir įvairiuose kraštuose išleistos publikacijos apie Kuršių nerijos kalbą, kultūrą, istoriją, be to, ten sukaupta itin vertingos archyvų medžiagos, filmų garso įrašų, rankraščių, nuotraukų, žemėlapių.

Archyvu gali naudotis visi suinteresuoti asmenys.

Lietuvių kalbos institutas yra išleidęs mokslininkės monografiją „Kuršių nerijos kuršininkų kalba. I dalis. Fonetika ir fonologija“. Joje pateiktas pradinis Kuršių nerijos kuršininkų kalbos fonetinių ir fonologinių ypatybių tyrimas.

Profesorė taip pat parengė ir išleido kompaktinę plokštelę „Giedok, tu mano siela“, joje skamba autentiškas (folklorinis) ir chorinis XVI–XX amžių lietuviškų protestantiškų giesmių paveldas kaip vientisas kultūrinis reiškinys.

Daugelį metų premijos laureatė vargonuoja Nidos evangelikų-liuteronų bažnyčioje liturginių apeigų metu, yra aktyvi neringiškių bažnytinės bendruomenės narė.

Ši premija kasmet teikiama minint iš Kuršių nerijos kilusio lietuvių tautosakos mokslo pradininku laikomo M. L. Rėzos gimimo metines.

Kaip pranešė savivaldybė, premija mokslininkei skirta už Kuršių nerijai ir Mažosios (Prūsų) Lietuvos kultūros tradicijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybišką veiklą, pamario etninės kultūros ir kalbos paveldo puoselėjimą.

Mokslininkės kandidatūrą premijai gauti pateikė Nidos evangelikų liuteronų parapija. Šiai kandidatūrai vienbalsiai pritarė Neringos savivaldybės istorinės atminties ir įvaizdžio formavimo komisija.

Anot Neringos savivaldybės mero Dariaus Jasaičio, mokslininkės pasiekimai ypatingai reikšmingi Kuršių nerijos kultūriniam kraštovaizdžiui.

„Ši premija tarsi mūsų bendruomenės padėka už Neringai ir Kuršių nerijai svarbius darbus. Esame dėkingi gerbiamai profesorei už darbus tiriant, saugant ir visuomenei pristatant nykstančią kuršininkų kalbą, už rūpinimąsi Kuršių nerijos kultūriniu paveldu“, – sakė meras.

D. Kiseliūnaitė – tarptautiniu lygiu pripažinta baltistė, tirianti Mažosios Lietuvos etninę kultūrą ir kalbą: tarmes, tautosaką, senųjų raštų ir giesmių kalbą, vardyną.

Kaip skelbiama, ypač svarbūs jos nuopelnai tiriant Kuršių nerijos etninės kultūros ir kalbos raidą, ji yra nykstančios kuršininkų kalbos žinovė, daug metų nuosekliai dokumentuojanti šios kalbos faktus ir taip praturtinanti bendrus baltų kalbos tyrimus.

D. Kiseliūnaitė yra tarptautinio nykstančių kalbų fondo (Foundation for Endangered languages) narė, tarptautinėse konferencijose pristatanti kuršininkų kalbą daugelio šalių mokslo bendruomenei.

2016-aisiais jos vadovautas tarptautinė mokslininkų grupė suskaitmenino Kuršių nerijos kuršininkų kalbos ir etninės kultūros archyvą, kurio dėka tapo prieinamos gausios įvairių laikotarpių ir įvairiuose kraštuose išleistos publikacijos apie Kuršių nerijos kalbą, kultūrą, istoriją, be to, ten sukaupta itin vertingos archyvų medžiagos, filmų garso įrašų, rankraščių, nuotraukų, žemėlapių. Archyvu gali naudotis visi suinteresuoti asmenys.

Šio archyvo sudarymo metu gimė vis didesnio populiarumo sulaukiantis režisieriaus Arvydo Baryso dokumentinis filmas apie kuršininkų kalbą „Išbarstyti žodžiai“, kurio kūrime didelį vaidmenį atliko D. Kiseliūnaitė.

Praėjusių metų pabaigoje Lietuvių kalbos institutas išleido mokslininkės monografiją „Kuršių nerijos kuršininkų kalba. I dalis. Fonetika ir fonologija“, kurioje pateiktas pradinis Kuršių nerijos kuršininkų kalbos fonetinių ir fonologinių ypatybių tyrimas. Jis atliktas remiantis mokslininkės surinktais garso įrašais, kurių didžiąją dalį sudaro 1980-2014 metų išeivijoje surinkta medžiaga iš Kuršių nerijos gyventojų, kurių gimtoji kalba buvo kuršininkų – latvių kalbos geolektas.

Profesorė taip pat atliko didžiulį darbą parengdama ir išleisdama kompaktinę plokštelę „Giedok, tu mano siela“, kurioje pateiktas autentiškas (folklorinis) ir chorinis XVI-XX amžių lietuviškų protestantiškų giesmių paveldas kaip vientisas kultūrinis reiškinys.

Daugelį metų premijos laureatė vargonuoja Nidos evangelikų-liuteronų bažnyčioje liturginių apeigų metu, yra aktyvi neringiškių evangelikų-liuteronų bažnytinės bendruomenės narė.

Kuršių nerijoje, Karvaičių kaime, 1776 metų sausio 9 dieną gimęs Martynas Liudvikas Rėza laikomas vienu iškiliausių pasaulietinės lietuvių kultūros puoselėtojų bei lietuvių tautosakos mokslo pradininku. Penkioliktosios jo vardo premijos, kurios dydis 3 tūkst. eurų, įteikimo iškilmės vyks sausio mėnesį, minint 247-asias Martyno Liudviko Rėzos gimimo metines.

Pirmadienį „Facebook“ grupėje „Išsaugokime Šernų mišką“ D.Kiseliūnaitė pasidalijo naujiena – surinkta apie 1613 parašų, o iki rudens bus priimtas ir galutinis sprendimas.

„Prašymas įteiktas ministrui su beveik 1300 „gyvų“ parašų ir 313 elektroninių. Kirtimai stabdomi jau dabar, ir taip būtų sustabdyti, nes paukščių sezono metu nevykdomi, tačiau iki rudens bus priimtas sprendimas. Susitikome asmeniškai, buvome priimti su derama pagarba, ramiai išdėstėme savo pageidavimą turėti rekreacinį mišką, buvome išklausyti, atsakėme į klausimus. Tikimės palankaus sprendimo. Pabaigoje ministras perdavė linkėjimus Šernų giriai“, – rašė grupės vadovė.

Tikimės palankaus sprendimo.

Iniciatorė džiaugėsi prisidėjusiųjų neabejingumu.

„Tai svarbus žingsnis, mes parodėme savo valią, mes čia gyvename ir ilsimės, mums reikia auginti jaunąją kartą sveikoje aplinkoje, išmokyti mylėti mišką. Padangos mūsų miške voliotis negali. Bet ir puvėkų ar ant mašinų virstančių medžių neturi būti. Deja, urėdijos dažnai naudojasi gyventojų pasyvumu. Daug sužinojau įdomių dalykų šioje srityje – kas vyksta brūzgynuose“, – į palaikančius komentarus atsakė D.Kiseliūnaitė. Vasario viduryje D.Kiseliūnaitė sakė, kad surinktų parašų tikslas – pakeisti miško paskirtį iš ūkinės į rekreacinę.

„Norėtume išsaugoti mišką ir pakeisti jo paskirtį iš ūkinės į rekreacinę, tai reikštų, kad miškas bus prižiūrimas kaip poilsiui skirta vieta, o plyni kirtimai bus draudžiami“, – paaiškino moteris.

Pašnekovė tąkart minėjo, kad esą miškas nėra prižiūrimas, supuvę ir sudžiūvę medžiai nekertami, o seniau jis buvo rekreacinis, gausus brandžių medžių. Yra išlikusių nuotraukų, liudijančių, kad čia apsilankydavo nemažai žmonių iš šalia esančių seniūnijų. Tikimasi, kad priėmus gyventojams palankų sprendimą miškas ir vėl sulauks jo išsiilgusių svečių.

Paskaitoje, skirtoje ne tik mokslo bendruomenei, bet ir plačiam visuomenės ratui, bus pristatytas ką tik įgyvendintas mokslo projektas „Kuršių nerijos kuršininkų kalbos ir etninės kultūros archyvas: šaltinių skaitmeninimas“.

Etnocentro renginių lankytojai tikriausiai dar neužmiršo neseniai rodyto A.Baryso filmo „Išbarstyti žodžiai“, kuriame skambėjo autentiška kuršininkų kalba. Šis filmas, sėkmingai keliaujantis per Lietuvą, gimė profesorei D.Kiseliūnaitei betriūsiant prie minėtojo projekto, kurio tikslas ‒ sukaupti, susisteminti ir padaryti mokslo, kultūros ir švietimo bendruomenei prieinamus įvairius šaltinius: publikacijas, filmuotą medžiagą, garso įrašus, nuotraukas, rankraščius ir kitus dokumentus, pasakojančius apie Kuršių nerijos kalbos ir kultūros raidą, kultūrinį kraštovaizdį.

Šis uždavinys pareikalavo trejų metų tarptautinės mokslininkų grupės intensyvaus darbo, nes, kaip žinoma, apie mūsų marių pakrantę informacija išsklaidyta po įvairius archyvus, bibliotekas, muziejus, privačias kolekcijas.

Įgyvendinus projektą archyvo dokumentais galima naudotis neišeinant iš namų. Be to, kai kurie jų išversti į lietuvių kalbą, vertingesnė filmuota medžiaga yra subtitruota. Žinoma, archyvas yra nepabaigiamas darbas ‒ nuolat atsiranda dar nežinomų ar iki šiol buvusių neprieinamų šaltinių, išleidžiamos naujos publikacijos, internete kasdien pasirodo naujų šaltinių, kurie šiandien ne visi vienodai reikšmingi , bet rytoj ‒ jie jau istorijos dokumentai.

Įėjimas į paskaitą – laisvas.