40-ies metų jubiliejų šiemet atšventęs „Daugirdas Gym“ klubo vadovas jau ne pirmą rugsėjį leidžiasi į nuotykių kupiną kelionę. Susikrovęs lagaminus jis ir šiemet iškeliavo į Italiją, kur kalnuose išbandė jėgas alinančiose ištvermės varžybose. Nuo 2010 m. vykstančios vadinamojo trail bėgimo lenktynės „Tor des Geants“ laikomos vienu sunkiausių tokio tipo išbandymų. 330 km ilgio trasą kalnų keliukais įveikia maždaug tik pusė iš daugiau nei 1 000 dalyvių.

Prasidėjo haliucinacijos. Kartais bėgdavau lyg sapne, nesiorientuodamas, kur esu ir ką veikiu.

Penkias paras be perstojo vykstančiose varžybose atletai gauna tik po kelias atokvėpio valandas per parą, o jų bėgimą lydi ne tik radikalūs orų ir temperatūros pokyčiai, bet ir kūno skausmas, haliucinacijos ir traumų pavojus. 24 tūkst. km pakilimų – tokią milžinišką distanciją kopiant į viršų per visas išbandymų dienas įveikė D. Šemiotas. Paprastam žmogui šiose varžybose neverta nė startuoti, o finišą pasiekia tik ypač gerai treniruoti atletai. Lietuvis iš daugiau nei 1 200 dalyvių pateko tarp 15 proc. greičiausiųjų.

tordesgeants.it nuotr.

– Daugirdai, kiek truko jūsų pasirengimas „Tor des Geants“ čempionatui?

– Maždaug pusmetį. Treniravausi kasdien, bėgiodavau po 6–8 valandas. Net kai su žmona atostogavome Ispanijoje, keldavausi labai anksti ryte ir sukdavau ratus bent 3–4 valandėles. Tik paskui prisimindavau atostogas. Lygiai taip pat ir vasarodamas su draugais prie ežerų niekada nepamiršdavau režimo, mitybos. Sporto klinikoje nuolat tikrindavausi sveikatos būklę, gydytoja Asta Ivašinienė padėjo pasirūpinti mano probleminiais keliais, tad pasiruošimas praėjo sklandžiai. Prieš čempionatą dalyvavau treniruočių stovykloje kalnuose, tai labai padėjo adaptuotis prie varžybų sąlygų. Nesvarbu, kaip gerai fiziškai pasiruoši namie – pas mus aukščiausias pakilimas siekia vos 42 m, taigi nebus jokių šansų normaliai pasirodyti varžybose aukštikalnėse.

– Kodėl į varžybas vežėtės net kelias poras gerokai didesnių sportbačių?

– Įprastai aviu 43 dydžio batus, o į Italiją atsivežiau po dvi poras 44,5 ir 45,5 dydžio sportbačių. Tai dariau todėl, kad nuo ilgo bėgimo kojos smarkiai ištinsta, kojų skliautas nusileidžia, todėl pėdos tampa didesnės. Stengiausi be reikalo avalynės nenusiauti, nes nusiavus pėda gali taip ištinti, kad neapsiausi ir tų 2,5 dydžio didesnių batų.

– Koks buvo pradinis planas?

– Pirmiausia dar gerokai iki starto pasikonsultavau su italų specialistais, kurie sudaro planus tokioms ištvermės varžyboms. Aišku, turėjau ir savo lūkesčių, bet debiutuodamas nežinai, kaip kūnas reaguos į milžiniškus krūvius, deguonies trūkumą, temperatūrų šuolius, kaip atsilieps nuolatinis miego trūkumas. Žinojau tik viena – nereikia iškart siekti maksimalaus tempo, nes tai daugelio dienų maratonas, o ne sprintas. Po starto praėjus maždaug 5–6 valandoms baigėsi startinis adrenalinas ir ėmiau geriau jausti savo kūną.

Finišas: tarp daugiau nei 1 200 sportininkų, penkias paras mėginusių sėkmingai užbaigti varžybas, lietuvis užėmė 163 vietą./ tordesgeants.it nuotr.

– Kaip jūsų sumanymai keitėsi varžybų metu?

– Pirmą dieną buvo numatyta miegoti 1 val. nakties. Atbėgus į punktą paaiškėjo, kad nebėra laisvų vietų nakvynei, todėl reikės palaukti 1,5 val. Bandžiau numigti ant suolo, bet trukdė nuolatinis triukšmas, dalyvių judėjimas. Teko keisti planą ir nemiegojus bėgti toliau. Tik paryčiais, apie 6–7 val., pasiekiau kitą punktą, kur galėjau normaliai prigulti. Šiaip dėl miego buvo daug nesusipratimų. Ilsėtis trukdė nuolatiniai raumenų skausmai, net sėdmenis badė tarsi adatomis. Kad geriau suvoktumėte situaciją, pasakysiu, kad sykį teko nakvoti net pakelės bažnyčios rūsyje. Nakvojome ir sporto salėse, kalnų namukuose, kur šalia žmonės švenčia, o mes snaudžiame. Antrą parą miegas buvo numatytas dieną, pagulėjau kokias 45 minutes ir apėmė toks apatiškumas, vangumas. Galvojau, ką aš čia veikiu, kam man to reikia, visiškai nenorėjau judėti toliau. Tačiau kažkaip susiėmiau ir po kelių valandų bėgimo viskas susireguliavo.

– Kaip veikė temperatūros svyravimai?

– Kai kuriomis dienomis ji kilo iki 35 °C karščio, o naktimis krisdavo iki kokių 5 °C. Sykį kalnuose patekome į stiprią liūtį, net su sniego sūkuriais. Užbėgome į namuką kalnuose ir šildėmės, kas kuo galėjome. Visi permirkę iki siūlelio, šlapi, sušalę, kūnas sutinęs, viską skauda, nesinorėjo net nosies iškišti į lauką. O bėgti reikia. Tada kilo mintis kažkaip apsisaugoti nuo šalto lietaus. Radau šiukšlių maišų ir iš jų ėmiau gamintis lietpaltį. Netrukus tą patį ėmė daryti ir kiti bendražygiai. Ir ką jūs manote? Padėjo! Galėjome tęsti varžybas.

– Kokie dar išbandymai jūsų laukė?

– Jų buvo tiek daug, kad visų ir neišvardysiu. Dėl krūvių labai greitai organizmas pradėjo netoleruoti maisto, pykino, viduriavau. Tai vargino, nes, valgant daug angliavandenių, galima gauti energijos ir bent iš dalies kompensuoti nuolatinį miego trūkumą. Paskui prasidėjo haliucinacijos, asmenybės susidvejinimas. Kartais bėgdavau lyg sapne, nesiorientuodamas, kur esu ir ką veikiu. Žiūrėdavau į mane supančią gamtą, o vaidendavosi kažkokie žvėrys. Gerai, kad turėjau telefoną, kuriuo palaikydavau ryšį su savo komanda. Jie man pasakydavo, po kiek laiko turiu užsukti į punktą ir kas laukia toliau. Apskritai, jei ne mano draugai ir pagalbininkai, lydėję mane dieną naktį, kažin ar būčiau pasiekęs finišą. Suskaičiavome, kad jie automobiliu vien varžybų vietoje sugebėjo prisukti apie 3,5 tūkst. km! Įsivaizduojate, kiek lakstymo dėl vieno pamišusio sportininko (juokiasi – aut. past.).

– Kokie buvo galutiniai jūsų rezultatai finiše?

– Norėjau išlaikyti maždaug vienodą tempą visas dienas ir tilpti į 120–123 valandas. Galiausiai tai ir pavyko. Svarbiausia, žinoma, buvo apskritai pasiekti finišą. Iš daugiau kaip 1 200 atletų tai pavyko tik pusei. Aš finišavau 163-ias. Tuo pat metu vyko ir dar ilgesnės – 450 km – distancijos kalnų bėgimas. Laimėjo 52 metų moteris, aplenkusi visus vyrus ir pagerinusi rekordus. Taigi ištvermės sporte ne jėga ir ne greitis lemia galutinį rezultatą. Čia reikia ir išminties, taktikos, sėkmės, ir daugelio kitų aplinkybių sutapimo.

– Ar ateityje ryšitės dar vienam beprotiškam iššūkiui?

– Turiu noro, jėgų, jaučiu draugų ir žmonos palaikymą, tad taško dar nededu. Man įdomi ši vidinė kelionė, išbandant savo kūno galimybių ribas. O jos dar tikrai nepasiektos. Manau, kad man realu patekti tarp 100 geriausių atletų, o ir aukščiau kilti įmanoma. Žinoma, pranašumą bėgant kalnuose turi sportininkai iš kalnuotų valstybių, bet ir Lietuvos vėliava ten, manau, plazdės dar ne kartą.

Kaip ir kiekvieną sekmadienį, taip ir šį „Lietuvos ryto“ televizijos žiūrovus žadins laida „Gyvenimas versle“, kurioje kaskart uždangas į nematomą savo veiklų pasaulį praskleidžia šalyje puikiai žinomi prekiniai ženklai. Nors žodyne žodis „verslas“ apibūdinamas kaip veikla, suteikianti pirkėjams prekes ir paslaugas, tačiau iš tikrųjų už to slypi kur kas daugiau. Už kiekvienos sėkmingos verslo istorijos yra žmonės, nuolatiniai sprendimai ir iššūkiai, su kuriais tenka susidurti vystant savo mylimą veiklą.

Šio sekmadienio laidos herojus – olimpietis, daugkartinis Lietuvos bokso čempionas bei verslininkas D. Šemiotas. Jo gyvenime sportas ypatingą rolę vaidina jau nuo paauglystės, kuomet vyras pradėjo profesionaliai užsiimti boksu ir tai darė netgi septyniolika metų, iš kurių aštuonerius atstovavo Lietuvą olimpinėse žaidynėse. Na, o 2009-aisiais Daugirdas nutarė sportuojant išsiugdytas savybes, kantrybę bei nuoseklumą panaudoti versle ir įkūrė savo vardą sporto klubą.

Laidos archyvo nuotr.

„Ilgai buvau profesionalus sportininkas ir turėjau sunkių traumų, kai tekdavo ligoninėse praleisti nemažai laiko. Tuomet ir nusprendžiau, kad kažkaip galėčiau, įkūręs klubą, sugalvoti tinkamą sistemą ir pritaikyti ją žmonėms. Tą patį boksą aš paverčiau į sveikatingumo boksą, įtraukdamas mobilumo, stabilizavimo, visų raumenų stiprinimo pratimų ir boksas pakeitė savo struktūrą, mat žmonės pamatė jį kitaip, pamatė, jog tai nėra vien tik kovojimas, o suteikė visai kitokią emociją“, – laidoje pasakos Daugirdas.

Neseniai klientams sporto klubo įkūrėjas bei treneris pristatė trijų mėnesių sporto programas, kurių metu jis lydi sportuojančius kiekviename žingsnyje ir padeda jiems įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Tiesa, naujus iššūkius sau kasdien kelia ir pats Daugirdas bei nuolat dalyvauja neeilinės ištvermės reikalaujančiose varžybose.

„Man reikia tų iššūkių, nuolat stengiuosi kažko siekti, nes gyvenimas kitaip būna nuobodus. Dalyvavimas garsiosiose „IronMan“ varžybose gimė ekspromtu, gavau pasiūlymą, turėjau pusantro mėnesio pasiruošt, prasidėjo darbas, bet pavyko įveikt, kitais metais ir dvigubą „IronMan“ įveikiau“, – pasiektais užsibrėžtais tikslais džiaugsis sportininkas.

Į klubą ateina ir depresija sergantys žmonės, po įvairių traumų, nelaimingų nutikimų ir net akivaizdžiai matosi, kaip sportuojant gerėja jų savijauta.

Žinoma vyras atvirauja, kad ruošdamasis triatlono varžyboms, tokioms kaip „IronMan“, kur reikia plaukti, važiuoti dviračiu ir bėgti, kasdien treniruodavosi nuo 3 iki 8 valandų. Dėl tokio pasišventimo sportui neretai Daugirdo gyvenime nukenčia dėmesys šeimai. Laimei, jog ši – itin supratinga ir ne tik palaiko sportininką, bet ir lydį jį į visas varžybas.

„Šeimai yra sudėtinga, tačiau į tai žiūri supratingai, visad mane palaiko, kad ir ką nusprendžiu. Varžybose artimųjų palaikymas yra labai svarbus, nes kai pamatai artimą žmogų kažkur netoli, nuvargęs kūnas savaime prabunda ir su nauja jėga gali judėti toliau“, – teigs boksininkas.

Daugirdas pripažįsta, kad be sporto neįsivaizduoja savo gyvenimo ir ne tik todėl, jog tai jo profesijos kelias. Nuolatinis judėjimas bei fizinis krūvis reikalingas kiekvienam žmogui, norinčiam išlikti sveikam, todėl vyras pastebi, kad į sporto klubą žmonės užsuka net po sunkių, sekinančių darbų, tačiau pasportavę išeina kur kas žvalesni ir prasivalę mintis, kurios nebetrukdo vakare ramiai užmigti.

Laidos archyvo nuotr.

„Žmogų radikaliai pakeičia sportas, tiek miego kokybę, kai po įtemptos darbo dienos viskas dar verda smegenyse, po sporto viskas nurimsta, tiek ir fizinę formą, kuri leidžia užlipti į dešimtą aukštą nepadūstant. Todėl dėl sporto ir gyvenime, ir darbe išauga pasitikėjimas savimi, atsiranda daugiau energijos, motyvacijos. Į klubą ateina ir depresija sergantys žmonės, po įvairių traumų, nelaimingų nutikimų ir net akivaizdžiai matosi, kaip sportuojant gerėja jų savijauta, kaip jie atranda vėl iš naujo save ir toliau siekia gyvenimo tikslų“, – teigs Daugirdas.

Iškrito trečdalis

D.Šemiotas per savo profesionalią karjerą turėjo ne vieną rimtą išbandymą. Tačiau, sulaukęs 39-erių, buvęs daugkartinis šalies bokso čempionas ir pasaulio pirmenybių prizininkas užkopė į dar vieną savo viršūnę.

Prancūzijoje surengtame prestižiniame pasaulio bekelės maratone „Ultra-Trail du Mont-Blanc“ D.Šemiotas įveikė ekstremalią kalnų trasą. 39 valandos nesustojamo bėgimo ir vos 7 minutės miego – tokiu ritmu 170 km kalnų takais pralėkė buvęs boksininkas.

Apie varžybų ekstremalumą liudija iškalbinga statistika. Iš viso Šamoni mieste Rytų Prancūzijoje prie starto linijos stojo per 2,5 tūkst. bėgikų, iš kurių distancijoje iškrito apie 900. Dalyviai turėjo 46.30 val. laiko limitą, per kurį galėjo įveikti trasą, nusidriekusią aplink aukščiausią Europos viršukalnę Monblaną ir kertančią net tris šalis – Prancūziją, Italiją ir Šveicariją.

Išbandymas: 39 valandas nesustojamo bėgimo ir vos 7 minutės miego – tokiu ritmu 170 km kalnų takais pralėkė D. Šemiotas. / D. Šemioto asmeninio archyvo nuotr.

Sportinei avantiūrai D.Šemiotas pasiryžo dar prieš pusantrų metų. Iš pradžių dalyvavo keliose lengvesnėse varžybose Lietuvoje ir užsienyje, o šių metų pradžioje sužinojo, kad yra atrinktas į „Ultra-Trail du Mont-Blanc“ dalyvių sąrašą.

Tai lėmė ne tik surinkti įskaitos atrankos taškai, bet ir paprasčiausia sėkmė. Kasmet į varžybas pretenduoja kelis kartus daugiau norinčiųjų, tad didelę dalį jų organizatoriai atrenka tiesiog loterijos būdu. Tik kelioms dešimtims sezono lyderių suteikiama privilegija startuoti be atrankos procedūrų.

Miegojo ir ant akmenų

„Sporte visada ieškau naujų iššūkių. Kai pamačiau šį bekelės maratoną, vienoje gražiausių pasaulio vietų, dar nesupratau, kokia yra jo specifika. Tačiau po pirmų kontrolinių varžybų, kuriose įveikiau 82 km, susipažinau su kalnais, pakilimais, kartu pradėjau atrasti ir bėgimo gamtoje žavesį, pajutau savotišką vidinę ramybę. Tada galutinai nusprendžiau, kad mano naujasis tikslas – garsusis bekelės maratonas Prancūzijoje“, – pasakojo sportininkas.

Per kalnus, šlaitus, siaurus miško takelius nusidriekusi „Ultra-Trail du Mont-Blanc“ trasa buvo kupina ir techniškai pavojingų atkarpų. Iššūkiu bėgikams tapo 10 km, į kuriuos jie turėjo įkopti vertikaliai. Daugirdas pripažino, kad sudėtingiausia jam buvo naktį. Ypač sunku, kai po paros bėgimo pradėjo stipriai jausti miego stygių, o kelias po kojomis buvo matomas tik tiek, kiek jį apšviečia ant galvos prisegtas žibintuvėlis.

„Šis bėgimas – tai dar vienas žmogaus galimybių išbandymas, savęs supratimas, savo kūno pažinimas. Tikrosios varžybos prasideda, kai imi kovoti su skausmu ir nuovargiu. Ilgame kelyje teko matyti vemiančių iš nuovargio, nugriuvusių ir snaudžiančių tiesiog ant akmens ar žemės bėgikų. Stengiausi nesustoti kiek įmanoma ilgiau. Tik trumpam prisnūdau, kai jau buvau prie sąmonės praradimo ribos, bet jau po 7 minučių atokvėpio vėl buvau trasoje“, – prisiminė pašnekovas.

Įveikė virusą

Paklaustas, kada buvo sunkiausi momentai, D.Šemiotas pirmiausia paminėjo miego trūkumą.

„Ateina laikas, ypač antros bemiegės nakties metu, kai smegenys jau nenorėjo nieko kito, tik poilsio. Tuomet prasidėjo haliucinacijos: bėgi tarsi pasakoje, visur rodosi vaizdiniai, paveiksliukai visokie. Pavyzdžiui, matai – tarsi žmonės būtų prisėdę pakelėje. Pribėgi – o ten paprasčiausi akmenys“, – potyriais dalijosi Daugirdas.

Matai – tarsi žmonės būtų prisėdę pakelėje. Pribėgi – o ten paprasčiausi akmenys.

Su bene rimčiausiu iššūkiu atletas susidūrė dar prieš startą. Likus savaitei iki išvykos į Prancūziją jis susirgo COVID-19 virusu.

Kelias dienas dar bandė treniruotis, tačiau dusulys ir silpnumas privertė stabtelėti. Vis dėlto likusio laiko pakako, kad D.Šemiotas ne tik grįžtų į trasą, bet ir susigrąžintų gerą sportinę formą. Už tai jis labiausiai dėkingas Lietuvos olimpinės rinktinės kineziterapeutei Astai Ivašinienei.

Bekelės maratono dalyviai dvi paras trukusiose varžybose turėjo tik trumpas atokvėpio minutes specialiai įrengtuose punktuose, kur jie galėjo persirengti ar užkąsti. Čia ypač pravertė draugų ir artimųjų pagalba – Andriaus Plūko, Jono Adomavičiaus ir žmonos Kristinos rūpestis.

„Bėgdamas visada jaučiau papildomą motyvaciją judėti toliau, nes žinojau, kad kiekviename sustojimo taške laukia draugų ir žmonos palaikymas. Prie finišo sulaukiau daug sveikinimų, bet smagiausia buvo matyti saviškių šypsenas ir džiaugsmo ašaras. Fantastiškas jausmas“, – prisiminė sportininkas.

Į kalnus dar sugrįš

Kai trasa jau buvo įveikta, lengviau atsikvėpė ir Daugirdo žmona Kristina. Tikrąjį maratono sunkumą ji suprato tik nuvykusi į vietą, o nerimo ašaras slėpdavo nuo vyro, jį pasitikdama su rūpesčiu ir palaikymu.

„Tokio ilgio trasą Monblano viršūnėmis gali įveikti tikrai ne kiekvienas sportininkas, ką jau kalbėti apie paprastą žmogų. Būdama ten dar kartą supratau, koks ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai stiprus yra mano vyras. Vos tik paramos punktuose pamatydavau parbėgantį Daugirdą, iš karto skenuodavau akimis – ar nešlubuoja, ar nėra kokių sužalojimų, o pagal pirmuosius ištartus žodžius vertindavau bendrą savijautą. Žinojau: kad ir kas nutiktų, jis finišuos. Nuoširdžiai meldžiausi, kad jį apsaugotų nuo fizinių sužalojimų“, – jausmingai dėstė K.Šemiotienė.

Palaikymas: pasak sportininko, finišavus smagiausia buvo matyti saviškių šypsenas ir džiaugsmo ašaras. / D. Šemioto asmeninio archyvo nuotr.

Dauguma sportininkų naktinėje kalnų trasoje praranda orientaciją. Šiek tiek nuo trasos nuklydęs buvo ir D.Šemiotas. Jei ne nuotykis, dėl kurio atletas prarado apie valandą, jis būtų buvęs greičiausias iš septynių startavusių dalyvių iš Lietuvos.

„Bemiegės naktys iššaukia haliucinacijas, tad ne juokai tokį krūvį pakelti. Tačiau vienas dalykas, raminęs visų varžybų metu, buvo plati Daugirdo šypsena. Kad ir kaip sunku ar skaudėjo, į kiekvieną punktą jis atbėgdavo šypsodamasis. Mums su sūnumi Nikolu jis yra superherojus!“ – tvirtino Kristina.

Dabar artimieji jau džiaugiasi galintys daugiau pabūti drauge su vyru ir tėčiu. Grįžęs į Lietuvą jis kelias dienas tiesiog ilsėjosi, o vėliau visa galva pasinėrė į savo sporto klubo „Daugirdas Gym“ veiklą. Juolab kad rugsėjį D.Šemioto ir jo trenerių komandos vedamas treniruotes užplūdo nauji lankytojai.

O nauji kalnų iššūkiai?

„Žinoma, kad bus! Ne veltui iškart po šitų varžybų su bendraminčiais priėjome išvados: kol leidžia jėgos, šitą nuotykį reikia tęsti“, – šypsojosi pašnekovas.

Sąstingis – pražūtingas

D.Šemioto, buriuotojo Raimondo Šiugždinio, irklavimo trenere dirbančios Birutės Šakickienės, Kauno plaukimo mokyklai vadovaujančio Sauliaus Binevičiaus įrašai yra ir Lietuvos olimpinio sporto istorijoje. 

"Mūsų irkluotojai tikrai pajėgūs Tokijuje kovoti dėl medalių", – tvirtino Sidnėjaus žaidynių prizininkė B.Šakickienė.

Ji, kaip ir kiti "Kauno dienos" pašnekovai, akcentavo ir sudėtingas ikiolimpinės atrankos sąlygas, ir aplinkybes, kuriomis šiuo metu Japonijos sostinėje tenka varžytis sportininkams.

"Jeigu olimpiada būtų atidėta dar kartą ar netgi išvis atšaukta, jei vėl būtų kalbama apie užsidarymus, žmonės psichologiškai neištvertų", – svarstė D.Šemiotas.

"Sportas negali būti apimtas sąstingio. Pandemija valdoma visame pasaulyje, žmonija – jau ne aklo šoko būsenos. Reikia judėti į priekį", – teigė R.Šiugždinis.

Palaikys: R.Šiugždinis linki Lietuvos buriuotojams Tokijuje palankaus vėjo. / lbs.lt nuotr.

Be sirgalių – kitaip

Anot D.Šemioto, net ir tai, kad žaidynės vyksta be žiūrovų – ne tragedija.

"Tokio lygio varžybose sportininkas susikoncentruoja į savo darbą, sirgaliai lieka antrame plane. Palaikymo bangos, be jokios abejonės, motyvuoja, veikia. Tačiau, kad viskas priklausytų nuo jų, tikrai taip nebūna", – kalbėjo boksininkas.

Sirgaliai visada svarbūs. Vien įeiti į gaudžiančią areną – ypatingas jausmas.

B.Šakickienės nuomone, žiūrovai, lydintys ovacijomis, šūksniais, prideda adrenalino, tačiau irklavimo varžybų aplinka – kitokia nei uždaroje arenoje.

"Per lenktynes irkluotojų gerbėjai būna kiek tolėliau, susitinkame tik po finišo. Visą distanciją – tik kova su varžovais ir savimi, nėra kada žvalgytis", – sakė olimpietė.

Trijose olimpinėse žaidynėse dalyvavęs S.Binevičius tvirtino, kad plaukimas tuščioje arenoje yra mažiau nuteikiantis nei pilnutėlėje sporto aistruolių.

"Sirgaliai visada svarbūs. Vien įeiti į gaudžiančią areną – ypatingas jausmas. Tokia aplinka nulemia ir psichologinį nusiteikimą. Kartais žiūrovai baugina, bet ir suteikia azarto, sveikos įtampos, pats labiau užsivedi", – kalbėjo buvęs daugkartinis Lietuvos plaukimo čempionas ir rekordininkas.

Konkurencija: pasak S.Binevičiaus, iškovoti kelialapį į olimpines žaidynes vis sunkiau. / ltuswimming.com nuotr.

Smūgis boksui

D.Šemiotui apmaudu, kad pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo Lietuva olimpinėse neturi bokso atstovų.

"Nauja atrankos sistema, reitingavimas – kaip smūgis žemiau juostos. Iki šiol svarbiausi akcentai buvo pasaulio, Europos čempionatai, kvalifikaciniai turnyrai. Staiga – neįtikėtini pokyčiai, sudarę nevienodas konkurencijos sąlygas. Už borto liko daug stiprių sportininkų, galėjusių kovoti dėl medalių, tarp jų – ir mūsiškių. Labai gaila", – dėstė D.Šemiotas.

R.Šiugždinis, paklaustas apie galimus savo sporto šakos atstovų startų scenarijus, teigė: labai sudėtinga prognozuoti.

"Buriavimas žavus tuo, kad yra labai daug faktorių, lemiančių galutinį rezultatą. Vienas sportininkas gali mėgti stipresnį vėją, kitas – silpnesnį. Be to, kiekvieno buriuotojo fizinis parengtumas irgi būna labai skirtingas. Mūsų Viktorija Andrulytė tikrai gali sėkmingai pasirodyti, jeigu per varžybas vyraus silpnesni vėjai, o fiziškai stipriam burlentininkui Juozui Bernotui galbūt būtų parankiau buriuoti pučiant stipriam vėjui. Buriavimas – ne metrai ar sekundės, ant vandens vyksta momentinė kova ne vien su varžovais, bet ir gamtos užgaidomis", – pasakojo 1997-ųjų pasaulio ir Europos čempionas.

"Olimpiada – kitoje pasaulio dalyje, kitoje laiko juostoje, tad labai svarbu, kaip susiklostys mūsiškių aklimatizacija. Vis dėlto tikiuosi, kad viskas bus gerai", – vylėsi B.Šakickienė.

1996 m. Atlantos ir 2000 m. Sidnėjaus žaidynių dalyvė Tarptautinės irklavimo federacijos (FISA) sprendimą pakviesti į Tokiją mūsų vyrų porinės keturvietės įgulą vietoj į dopingo skandalą įklimpusių Rusijos atstovų pavadino teisybės triumfu.

"Kitaip būti negalėjo – juk du iš keturių Rusijos irkluotojų vartojo draudžiamus preparatus. Pusė įgulos! Keista, kad FISA lūkuriavo, derėjo iškart imtis ryžtingų veiksmų, o ne vos paskutinę dieną", – svarstė B.Šakickienė.

Lūkesčiai: B.Šakickienė tikisi, kad mūsų šalies irkluotojai bus gerai pasiruošę lemiamiems startams. / smbangputys.lt nuotr.

Šansas debiutantams

Pirmą kartą nuo 1992-ųjų olimpinėse žaidynėse nedalyvauja ir Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė.

Anot R.Šiugždinio, tai – žymus trūkumas, tačiau verta žvilgtelėti ir į kitą medalio pusę: gal žmonės pradės aktyviau domėtis individualiomis sporto šakomis?

"Labai gaila, kad mūsų krepšininkams nepavyko prasiskinti kelio į Tokiją. Kita vertus, dabar dėmesį prikaustys ne komandinis žaidimas, o individualūs pasirodymai, įdėmiau stebėsime ne vien patyrusių olimpiečių, bet ir debiutantų startus, vertinsime jaunimo galimybes", – sakė pašnekovas.

2016-aisiais Rio de Žaneiro žaidynėse mūsų šaliai atstovavo šeši plaukikai, Japonijos sostinėje jų komandą sudaro tiek pat atletų.

"Kai dalyvavau 2008-ųjų olimpiadoje, tuo metu varžėsi iš viso daugiau nei 1 000 plaukikų, Tokijuje – maždaug 900. Kvalifikaciniai normatyvai ūgtelėjo, ratas atletų, galinčių patekti į žaidynes, siaurėja, – kalbėjo S.Binevičius. – Daug veiksnių turi įtakos kovai dėl olimpinių kelialapių, bet jei norime būti lygiaverčiais konkurentais, privalome žengti koja kojon su lyderiais – turiu galvoje ne vien plaukimą. Svarbu viskas – mokslas, mityba, bazės, finansavimas, trenerių kvalifikacija."

Olimpiečiai

Raimondas Šiugždinis (buriavimas) – dalyvavo 1992 m. Barselonos olimpinėse žaidynėse (470 jachtų klasė, su Valdu Balčiūnu – 32 vieta).

Birutė Šakickienė (irklavimas) – dalyvavo 1996 m. Atlantos olimpinėse žaidynėse (vienvietė valtis – 14 vieta) ir 2000 m. Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse (porinė dvivietė, kartu su Kristina Poplavskaja – bronzos medalis).

Saulius Binevičius (plaukimas) – dalyvavo 2000 m. Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse (estefetė 4 po 100 m laisvu stiliumi – 16 vieta), 2004 m. Atėnų olimpinėse žaidynėse (estafetė 4 po 100 m laisvu stiliumi – 11 vieta ir 200 m laisvu stiliumi – 21 vieta), 2008 m. Pekino olimpinėse žaidynėse (200 m laisvu stiliumi – 47 vieta).

Daugirdas Šemiotas (boksas) – dalyvavo 2008 m. Pekino olimpinėse žaidynėse (svorio kategorijos iki 81 kg varžybos – 17–28 vietos).

D. Šemiotas buvo vienas tų, protesto vardan surengusių treniruotę „Akropolio“ prekybos centre.

Tačiau vyriausybė neatsižvelgė į sporto visuomenės raginimą švelninti karantino draudimus sporto klubams.

„Jaučiasi žmonių nerimas, įtampa, net depresija. Pats auginu sūnų, matau, kaip jį slegia sėdėjimas namuose“, – pasakoja D.Šemiotas. Deja, paguodžiančių žinių kol kas nėra. Vienintelė viltis – šylantis oras ir mankšta lauke, tačiau kaip išgyventi treneriams ir žmonėms, neįsivaizduojantiems savo kasdienybės be sporto? Apie tai pokalbis su D.Šemiotu „Kauno dienos“ studijoje.

Netikėta treniruotė

Kol kas sporto klubai dar uždaryti, sportuoti galima po vieną nebent lauke, tačiau dabartinis šaltukas apriboja galimybes fiziškai pajudėti. Todėl sporto entuziastai surengė netikėtą treniruotę prekybos centre „Akropolis“.

Ši vieta pasirinkta dėl to, kad didiesiems prekybos centrams karantino metu nebuvo liepta užsidaryti, čia nuolat eina žmonės, jie nebūtinai laikosi atstumų. Sporto meistrai atkreipė dėmesį, kad sportuoti taip pat būtina ir tai galima padaryti saugiai, tačiau valdžia jiems surakino tokias galimybes.

Daugirdas Šemiotas/Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Sprendimas uždaryti sporto klubus – nelogiškas, nes sportas gerina sveikatą, imuninę sistemą, o į parduotuves visi eina būriais. Sportuojant galima išlaikyti saugius atstumus ir taip sumažinti užsikrėtimo tikimybę“, – teigė boksininkas ir treneris D.Šemiotas.

Akcijos metu sportine apranga vilkintys žmonės į prekybos centrą atėjo iš skirtingų pusių ir kartu stabtelėjo prieš parduotuvės kasas. Sportininkų sąspietis truko kelias minutes, tačiau per jas susirinkusieji kiek apšilo, parodė keletą fizinių pratimų ir vėl išsiskirstė.

„Reikia, kad pamatytų, jog žmonėms reikalingas sportas. Suprantama, kad nuo kitos dienos niekas sporto klubų neatidarys, bet tikimės, kad tai įvyks artimiausiu metu“, – apie dėmesį atkreipiančią akciją kalbėjo sportininkas.

Žmonės pasiilgo sporto

D.Šemiotas prie iniciatyvos sportuoti prekybos centruose jis prisijungė dėl to, kad atsibodo suvaržymai. Jis tikino, kad žmonės jam nuolat skambina ir klausia, kada galės ateiti į gyvą treniruotę, nes nuotolinis sportas tinka toli gražu ne visiems.

Suprantama, kad nuo kitos dienos niekas sporto klubų neatidarys, bet tikimės, kad tai įvyks artimiausiu metu.

„Ne visi lauke gali sportuoti, nes pas kai kuriuos silpnesnė sveikata. Tačiau sėdėjimas namuose sveikatos taip pat neprideda. Be to, nežinia, kokia po to bus žmonių psichologinė sveikata, nes aš jau ant savo sūnaus matau, kaip jam atsibodo bendravimas nuotoliniu būdu“, – sakė D.Šemiotas.

Jis teigė, kad ir pats veda treniruotes nuotoliniu būdu, tačiau tikrai ne visiems jos tinka. Dalis jo klientų namuose negali prisiversti pajudėti, trūksta atmosferos ir užsidegimo.

„Gyvai žmonės gauna visai kitą energiją. Kai kurie yra kategoriškai nusiteikę prieš internetines treniruotes, nes ten nėra tokios emocijos ir motyvacijos“, – apie tai, kad žmonėms reikia įprastų treniravimosi galimybių, kalbėjo boksininkas.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Finansiniai sunkumai

Sporto klubų savininkai neslepia, kad karantino metu buvo suduotas ir skaubus finansinis smūgis. Pasak jų, tie, kurie ne tik patys sportuoja, bet ir veda treniruotes, karantino metu vis tiek turi mokėti už nuomą, komunalinius mokesčius, todėl valstybės skiriama parama yra nepakankama.

„Tos išmokos yra juokas, kai reikia išlaikyti visą sporto klubą, namus, šeimą. Pragyventi tikrai sudėtinga. Didesnės išmokos padėtų lengviau išgyventi“, – dar vieną priežastį, kodėl nusprendė prisijungti prie iniciatyvos sportuoti prekybos centre ir taip atkreipti dėmesį, įvardijo D.Šemiotas.

Ringe - 105 metai

Lygiosios už pastangas, bet pergalė – Mike’o Tysono pusėje. Taip dauguma bokso ekspertų įvertino sekmadienį įvykusią unikalią kovą. Buvęs daugkartinis pasaulio profesionalų sunkaus svorio čempionas M.Tysonas Los Andželo "Staples Center" arenoje kibo į atlapus keturių svorio kategorijų čempionui Roy’ui Jonesui jaunesniajam.

Jaunesnis R.Jonesas buvo ne tik prierašu prie pavardės, bet ir pagal amžių. Rusijoje įsikūrusiam amerikiečiui 51-i, M.Tysonas trejais metais vyresnis. Tad sudėjus abiejų akistatos dalyvių amžių, jis perkopė neįtikėtiną 100 metų ribą! Pranašumo R.Jonesui suteikė ir tai, kad jis nekovojo tik dvejus metus, o M.Tysonas į ringą grįžo net po penkiolikos metų pertraukos.

Nepaisant šių aplinkybių, aštuonis raundus po 2 min. trukusioje parodomojoje kovoje iniciatyva priklausė M.Tysonui. Geležinis Mike’as, nors ir nepademonstravo triuškinamų smūgių, kuriais garsėjo karjeros metais, didžiąją kovos dalį spaudė jaunesnį oponentą. 178 cm ūgio M.Tysonas dažniau atakavo, sudavė 67 smūgius, o 180 cm ūgio R.Jonesas – tik 37. Pastarasis sumaniai gynėsi ir stengėsi fiksuoti vadinamąjį klinčą. Pagal išankstinį susitarimą kovos rezultatas oficialiai nėra skelbiamas, bet kovą vertinę buvę WBC čempionai Chadas Dawsonas, Christy Martin ir Vinny Pazienza paskelbė lygiąsias – 76:76, 79:73, 76:80.

Uždirbo milijonus

Po kovos M.Tysonas pareiškė nusipelnęs pergalės, bet esąs patenkintas ir lygiosiomis. Buvęs jauniausias istorijoje sunkaus svorio čempionas, juo tapęs vos 20-ies, patvirtino, kad jo sugrįžimas į ringą nebuvo tik vienkartinė akcija, ir paragino R.Jonesą susikauti dar kartą. Šis atsakė negalįs garantuoti dar vieno mūšio, bet tokios galimybės neatmetė.

"Niekada nesi patenkintas lygiosiomis, bet Mike’as yra labai stiprus. Kai jis tau trenkia į kūną ar bet kaip kitaip, tai vis dar skausminga", – prisipažino R.Jonesas.

Abu kovos dalyviai gavo po garantuotą 1 mln. JAV dolerių organizatorių honorarą, neskaitant pajamų iš reklamos ir kitų išmokų. M.Tysono atveju, jos gali siekti iki 10 mln. dolerių.

Pasak mūsų dienraščio kalbinto buvusio žinomo Lietuvos boksininko D. Šemioto, būtent komercinis aspektas buvo pagrindinis šios parodomosios kovos motyvas.

Daugirdas Šemiotas / Evaldo Šemioto nuotr.

"Manau, kad šio renginio tikslas ir buvo ne tiek sportinis, kiek finansinis. Ir čia nematau nieko blogo. Atvirkščiai, buvę čempionai nemažai užsidirbo, o kartu ir priminė jaunimui, kas tokie jie buvo. Juk toli gražu ne visi yra matę M.Tysoną geriausiais jo karjeros metais, – sakė D.Šemiotas. – Be to, abu dalyviai įrodė, kad gerą sportinę formą galima išlaikyti ir įkopus į šeštąją dešimtį. Tai puikus pavyzdys vyresnio amžiaus žmonėms, kad ir tokio amžiaus galima gyventi visavertį gyvenimą."

Krepšininkas apsijuokė

Prieš M.Tysono ir R.Joneso mūšį Los Andžele į ringą į parodomąją kovą žengė "YouTube" socialinio televizijos tinklo žvaigždė Jake‘as Paulas ir triskart NBA dėjimų konkursų nugalėtojas Nate‘as Robinsonas.

Vos dvejus metus boksu mėgėjiškai užsiimantis J.Paulas nesugaišo nė dviejų raundų, kad nokautuotų vos 175 cm ūgio oponentą, kuris ringe bandė žengti tik pirmuosius žingsnius. Prieš kovą N.Robinsonas pasižymėjo skambiais pareiškimais, esą jis šokiruos pasaulį ir eis kautis už savo šeimą, ir "visus brolius iš NBA". Tačiau buvęs krepšininkas jau pirmajame raunde buvo pasiųstas į nokdauną, vėliau krito dar sykį, kol galiausiai antrojo raundo viduryje teisėjas sustabdė kovą. Tokia baigtis sulaukė NBA krepšininkų pašaipų.

"Golden State Warriors" klubo žvaigždė Stephenas Curry šmaikščiai atsakė į N.Robinsono pareiškimą: "Aš šokiruosiu pasaulį, brolau." "Tikra tiesa", – po kovos parašė S.Curry.

Nepasekė: taip savo parodomąją kovą baigė buvęs NBA dėjimų į krepšį čempionas N.Robinsonas (guli). (Scanpix nuotr.)

Ankstų šeštadienio rytą TV3 televizijos žiūrovus neskubėti lipti iš lovų ir pasinerti į kulinarinių įkvėpimų pasaulį kvies ilgametė kulinarinių pokalbių laida „Virtuvės istorijos“. Šį kartą čia laukia azartiška šeimyninė dvikova, mat prie „Kamado Bono“ kepsninių stos boksininkas D. Šemiotas bei jo žmona Kristina. Na, o kuris gabesnis virtuvėje nuspręs judviejų sūnus Nikolas.

Rudeninėje pramogų ir poilsio centro „Belmontas“ aplinkoje įkurtoje studijoje, burtai nulems, jog Daugirdas, kartu su laidos vedėja Ilona Juciūte-Čibirkiene, keps tarkuotų bulvių picą, o Kristina, padedama šrilankiečio virtuvės šefo Dilano Dampellos Gamage, gamins traškius takus, įdarytus rūkytomis dešrelėmis.

Tačiau prieš pradedant kovą, laidos svečiai pasimėgaus gardžia rytine kava, ruošta su moderniu kavos aparatu. Prie kavos puodelio prasidės smagūs ir įtraukiantys pokalbiai.

Daugybę metų bokso ringę praleidęs sportininkas D. Šemiotas džiaugiasi sėkminga savo vardo „Daugirdas GYM“ sporto klubo veikla ir net karantino laikotarpiu savo klientus motyvuoja neapleisti sporto. Paklaustas apie sportininkų mitybą, vyras šmaikščiai atšaus, jog viskas priklauso nuo kiekio ir produktų kokybės.

„Normalūs žmonės valgo viską, tik turi būti jaučiamas saikas. Džiugu, jog ir karantino laikotarpiu žmonės neapleidžia sporto – ėmiau vesti „online“ treniruotes. Labai įdomi patirtis ir be galo smagu, kad žmonės, net ir iš namų, prisiverčia sportuoti“, – laidoje pasakos Daugirdas.

Tačiau Daugirdui sekasi ne tik sporte, bet ir meilėje – jau daugiau nei penkiolika metų šalia jo stovi jo vaikystės meilė, plaukų stilistė Kristina. Jie susipažino dar pirmoje klasėje, tačiau keičiant mokyklas, jų keliai išsiskyrė ir likimas juos vėl suvedė tik po daug metų. Paklaustas, ar žmona pavydi, Daugirdas užtikrina, kad ne, o Kristina tik tam paantrins, sakydama, jog žino tvirtų santykių paslaptį.

„Aš manau, jog šeimoje be galo svarbus yra pasitikėjimas ir vienas kito palaikymas. Mūsų santykiai yra stiprūs ir jokios ilgakojės tiesiog man neatrodo konkurentės“, – pasakos Kristina.

Kirpėja, plaukų stiliste ir koloriste dirbanti moteris ne tik randa laiko grožio patarimais dalintis su savo klientėmis, bet ir pasirūpinti namais. Šio ryto teisėjas, Daugirdo ir Kristina sūnus Nikolas atskleis visą tiesą, kuris – mama ar tėtis – daugiau sukasi namų virtuvėje. „Namuose gamina tik mama“, – drąsiai atšaus Nikolas.

Ar Kristinos įgūdžiai nulems sėkmę šioje kulinarinėje dvikovoje, o gal įvyks stebuklas ir laimė nusišypsos Daugirdui – sužinosime jau šį šeštadienį, 8.30 val. per TV3 televiziją!

Kulinarinė pokalbių laida „Virtuvės istorijos“ sėkmingai tęsia dvyliktąjį sezoną, kuriame dar daugiau azartiškų kovų, unikalių receptų bei įtraukiančių pokalbių ir atvirų istorijų su garsiausiais šalies žmonėmis. Į dvikovą stos ne tik laidos herojai, bet ir jos vedėjai – šefai I. Juciūtė-Čibirkienė ir šrilankietis D. D. Gamage. Geriausi pokalbiai mezgasi virtuvėje, todėl kaskart patiekalų gamybą lydi atviros, nuoširdžios istorijos, o galiausiai į studiją atvykęs trečiasis laidos svečias turi ne tik išrinkti skanesnį patiekalą, bet ir atspėti, kuris kulinaras jį pagamino.

Žinomas boksininkas, sporto klubo "Daugirdas Gym" įkūrėjas D.Šemiotas jau daugiau nei mėnesį Verslo lyderių centre (BLC) rengia grupines sveikatingumo treniruotes jo ir jame įsikūrusių biurų darbuotojams.

Pratybas gali lankyti ir kaimyninių įstaigų specialistai – tereikia iš anksto užsiregistruoti ir turėti su savimi sportinę aprangą.

– BLC daug dėmesio skiria savo bendruomenės sveikatai, aktyviam laisvalaikiui. Pakvietė prisidėti, tad rugsėjį pradėjome šį projektą, – pasakojo D.Šemiotas. – Tai itin reikalinga iniciatyva. Moksliniai tyrimai rodo, kad vidutiniškai žmogus 50–70 proc. laiko praleidžia sėdėdamas‍️, o per savo gyvenimą ant kėdės darbo vietoje – net iki 65 000 val. Kyla daug rizikos veiksnių – mažai judant silpnėja gilieji raumenys, juosmuo ir stuburas, suprastėja laikysena. Tai lemia ir žmogaus darbingumą, ir emocinį stabilumą. Kita vertus, treniruotės pačiame verslo centre – racionalus sprendimas: patogu, darbuotojai sutaupo laiko. Po darbo pasportavo, pabendravo, persirengė ir – iki kito susitikimo.

Esu parengęs dinamiškų, emocingų pratimų su bokso pirštinėmis, tad išmuš ir jų valanda.

Deriniai: pratybų programą sudaro pratimai su bokso elementais.

– Kokie pratimai sudaro jūsų treniruotes? Kiek jos trunka?

– Sportuojame kartą per savaitę, maždaug po valandą. Programa – vidutinio intensyvumo, bet kartais krūvius truputį padidiname. Išjudiname visus kūno raumenis, atliekame daug įvairių tempimo pratimų pečių juostai, juosmeniui, kojoms. Neapsieiname be bokso elementų – jie efektyviai gerina koordinaciją, judrumą, dėmesingumą.

– Ar nekyla rūpesčių dėl erdvės ir sąlygų pratyboms?

– Jokių problemų. BLC yra didelė konferencijų salė, tad atstumai tarp sportuojančiųjų tokie, kokie privalomi uždarose patalpose, bet gali būti netgi didesni, kad ir 5 m. BLC labai atsakingai reaguoja į susiklosčiusią epidemiologinę situaciją, čia yra visos priemonės, reikalingos saugiai veiklai užtikrinti.

Erdvė: sporto klubo "Daugirdas Gym" įkūrėjas treniruotes rengė ir atvirame ore – BLC terasoje.

– Ar yra norinčių simboliškai pasiboksuoti mūvint tikras kovos pirštines?

– Tokių pageidavimų vis sulaukiu. Esu parengęs dinamiškų, emocingų pratimų ir su bokso pirštinėmis, tad, kai bus palankios galimybės, išmuš ir jų valanda.

Kad ir kokių tikslų vedinas ar vedina nusprendėte lankyti bokso treniruotes, labai svarbu įvaldyti šio sporto pradžiamokslį. Jis pravers ir tuomet, jei norite tik akies krašteliu susipažinti, koks tai sportas.

Olimpietis boksininkas Daugirdas Šemiotas teigia, kad  visų pirma būtina išmokti tinkamos stovėsenos bei smūgių technikos, o taip pat kaip tinkamai judėti link varžovo ir nuo jo tolti.

Pradmenų mokytis jis pataria lėtu tempu, geriausia tai daryti atsistojus prieš veidrodį, kad galėtumėte matyti savo judesius.

Taisyklinga stovėsena būtina tam, kad galėtume atlikti efektyvius smūgius, tik taip bus galima pajungti visas smūgiui reikalingas raumenų grupes. Taisyklingai stovint bus daug lengviau atremti varžovo smūgius.

Išmokus smūgio technikos smūgiuojama bus stipriau bei taikliau, mažiau pavargstama, mažesnė ir traumų tikimybė.

Atidžiai, atkakliai treniruojantis pradinius įgūdžius įgyti galima jau per kelias savaites.