Apie visa tai du žinomi vyrai plačiau papasakos jau šį trečiadienį,  19.30 val., TV3 laidoje „Gero vakaro šou“.

Geros emocijos ir kaip visuomet subtilūs D. Zvonkaus ir S. Stavickio-Stano pokštai žiūrovus nudžiugins jau pirmosiomis laidos sekundėmis.

Štai sulaukęs klausimo, ar galėtų nubėgti 10 kilometrų, Deividas sakys, kad tokį iššūkį įveikti jam pavyktų – tiesa, pirmasis bandymas būtų be galo sunkus. Tačiau nors laidos vedėjai tokiu D. Zvonkaus atsakymu patikės, bičiulį Stano įtikinti bus kur kas sunkiau. „Tu nubėgtum tik tuo atveju, jei Natalija Bunkė bėgtų iš pasakos“, – juokaudamas sakys S. Stavickis-Stano.

Neretai muzikos pasaulyje žinomi veidai konkuruoja, tačiau Stano ir Deividas išimtis yra ir čia. Pasirodo, kad jų draugystė užsimezgė užkulisiuose ir be jokių pykčių trunka jau daugiau nei 20 metų.

Žinomi vyrai nemažai kartu dirbo ir dalyvaudami TV3 projekte „Chorų karai“. Abu jie vadovavo skirtingiems chorams, o dabartinė Deivido žmona Katažina tuomet dainavo būtent bičiulio Stano chore.

„Ji buvo jau ne kartą apsilankiusi mano studijoje, turėjome pakankamai gerus ir artimus santykius. Dėl tų santykių paėmiau ją į savo chorą, o vieno filmavimo metu, galbūt tiesiog supratusi, kad kitame chore atsiveria kažkokios didesnės galimybės, ji peržiūrėjo savo prioritetus ir Zvonkus ją „nukabino“… Jie pradėjo susirašinėti, o kai kartą atvažiavau pas jį į studiją, buvau labai nustebęs, kai sužinojau, kad jis eina su Katažina į pasimatymą“, – prisiminimais dalinsis Stano.

Šis laikotarpis, apie kurį pasakos Stano, puikiai įsiminė ir Deividui: „Buvo įdomus laikas – mano skyrybos buvo tiek aprašytos, kad bet kuri moteris, kuri iš manęs ko nors norėjo, galėjo drąsiai man rašyti, nes galvojo, kad tuo metu buvau laisvas.“

Laidos vedėjas J. Jankevičius savo ruožtu domėsis, ar tiesa, kad išsiskyrę žinomi vyrai sulaukia daugybės moterų žinučių? „Yra dalis tiesos. Bet daugiausiai jos rašo tuo momentu, kai pačiam dar nelabai kažko norisi. Toks paradoksas… O kai jau atsigauni, dėmesys būna šiek tiek apslopęs“, – pasakos besijuokdamas Deividas.

Tiesa, laidoje bus kalbama ne vien apie D. Zvonkaus meilę Katažinai ir skyrybas su buvusia žmona Natalija Bunke. Klius ir jo draugui Stano… „Jis, jei ką, irgi buvo išsiskyręs. Tik po to su ta pačia apsiženyjo. Tai – dar kitas lygis“, – juoksis pridėdamas Deividas.

Dangaus kūnai: saulė teka 7.32 val., leidžiasi 16.32 val. Dienos ilgumas 9.00 val.

Mėnulis (jaunatis) teka 9.39 val., leidžiasi 17.19 val.

Vardadieniai:

Ašmantas, Leonardas, Lynartė, Melanijus, Vygaudė

Datos:

Pyragų diena

1879 — gimė kalbininkas ir baltistas Kazimieras Būga. Mirė 1924 m.

1906 — Vilniuje įvyko Miko Petrausko lietuviškos operos „Birutė“ premjera.

1938 — gimė rašytojas ir dailininkas Leonardas Gutauskas, parašęs ir iliustravęs vaikų poezijos ir prozos knygų.

1944 — mirė literatūros istorijas ir kritikas, visuomenės veikėjas Jonas Šliūpas.

1960 — Niu Kastlyje (Pensilvanijoje) mirė pirmasis lietuvių kilmės boksininkas, tapęs pasaulio čempionu Jurgis Čepulionis (George Chip). Gimė 1888 m.

1977 — Klaipėdoje gimė grupės „B'Avarija“ narys bei prodiuseris Deivydas Zvonkus.

1988 — Rokiškyje prie Nepriklausomybės paminklo buvo iškelta tautinė vėliava.

2019 — Vyriausybė tuometį pasieniečių vadą Renatą Požėlą paskyrė policijos generaliniu komisaru.

2019 — į Lietuvą iš JAV parvežta buvusi teisėja ir parlamentarė Neringa Venckienė. Jai pareikšti įtarimai dėl teismo sprendimo nevykdymo, pasipriešinimo policijos pareigūnui, trukdymo antstoliui ir sudavimo į veidą Laimutei Stankūnaitei.

Lapkričio 6-oji pasaulio istorijoje:

1429 — Anglijos karaliumi tapo Henrikas VI.

1661 — gimė paskutinis Ispanijos Habsburgų dinastijos karalius (1665—1700) Karolis II.

1814 — gimė saksofono išradėjas Adolphe Sax (Adolfas Saksas). Mirė 1894 m.

1825 — gimė prancūzų architektas Charles Garnier (Šarlis Garnjė) — Paryžiaus operos teatro, Monte Karlo kazino bei Nicos observatorijos projektų autorius.

1860 — JAV prezidentu išrinktas Abraham Lincoln (Abrahamas Linkolnas).

1861 — gimė kanadietis fizinio lavinimo mokytojas James Naismith (Dżeimsas Neismitas), 1891 metais sugalvojęs krepšinio žaidimą.

1888 — Benjamin Harrison (Bendžaminas Harisonas) tapo Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentu.

1893 — Sank Peterburge mirė rusų kompozitorius Pyotr Tchaikovsky (Piotras Čaikovskis).

1928 — Jacob Schick (Džeikobas Šikas) užpatentavo pirmąjį pasaulyje elektrinį skustuvą.

1941 — mirė prancūzų rašytojas, detektyvų ir nuotykių romanų autorius Maurice Leblanc (Morisas Leblanas). Gimė 1864 m.

1942 — potvynio aukomis Indijoje tapo 10 000 gyventojų.

1968 — Paryžiuje prasidėjo Vietnamo taikos derybos.

1991 — Romoje susitikę NATO valstybių lyderiai nutarė nutraukti priešpriešą SSRS ir jų sąjungininkų atžvilgiu bei pasiūlė partnerystę.

1993 — Gruzijos vyriausybės daliniai užėmė Zugdidį — paskutinę sukilėlių prezidento Zviad Gamsakhurdia (Zviado Gamsachurdijos) tvirtovę.

1996 — Kroatija tapo 40-ąja Europos tarybos nare.

1999 — 55 proc. australų nepritarė Australijos respublikos sukūrimui ir britų monarchijos panaikinimui.

2008 — Himalajų regione esančioje uždaroje Butano karalystėje karūnuotas naujasis karalius — jauniausios pasaulyje demokratinės šalies vadovu tapo charizmatiškas Oksfordo universiteto auklėtinis 28 metų Jigme Khesar Namgyel Wangchuck (Džigmė Chesaras Namgjela Vangčukas).

2010 — JAV prezidentas Barack Obama (Barakas Obama) aplankė Indijos nepriklausomybės didvyrio Mahatma Gandhi (Mahatmos Gandžio) buvusį namą Mumbajuje.

2012 — būdamas 103 metų mirė JAV kompozitorius avangardistas Elliott Carter (Eliotas Karteris).

Lapkričio 6-oji šou pasaulyje:

1931 — gimė amerikiečių kino režisierius Mike Nichol (Maikas Nikolsas), išgarsėjęs 1966 metais sukurtu filmu „Kas bijo Virdžinijos Vulf?".

1946 — gimė amerikiečių aktorė Sally Field (Sali Fyld), vaidinusi filmuose „Mrs. Doubtfire“, „Forestas Gampas“.

1947 — gimė amerikiečių grupės „The Eagles“ narys Glenn Frey (Glenas Frei).

1955 — gimė Maria Shriver (Marija Šraiver), amerikiečių žurnalistė ir aktoriaus Arnold Schwarzenneger (Arnoldo Švarcnegerio) žmona.

1968 — gimė amerikiečių aktorius Ethan Hawke (Etanas Hokas) („Prieš saulėtekį“, „Mirusių poetų draugija“).

2011 — popmuzikos superžvaigždė Lady Gaga (Leidi Gaga) per televizijos MTV Europos muzikos apdovanojimų ceremoniją susižėrė keturis prizus, pasirodydama geriau nei 2010 metais.

„Asmeniškai man riba buvo pasiekta, kai vieną rytą pamačiau savo kolegės Mios įrašą socialinėse tinkluose, kuriame ji teigė, kad išsižada savo pasiskiepijusių giminaičių. Neįtikėtina, kad tokie gyvenimo kontekste nereikšmingi dalykai, kaip skiepai, galėjo mus šitaip supriešinti. Nenoriu nieko teisti ar auklėti. Dabar svarbiausia nepamesti žmogiško veido. Pandemija anksčiau ar vėliau baigsis ir reikės toliau gyventi visiems kartu“, –  sako Stano.

Jam antrina ir D. Zvonkus, prisimindamas filmuko personažo, katino Leopoldo, frazę „Vaikai, gyvenkime draugiškai“.

Žinomi vyrai rado būdą, kaip sutaikyti tautą. Jie sukūrė dainą, kurioje skamba visi viešojoje erdvėje naudojami prakeiksmai ir epitetai, skirti tiek vakseriams, tiek antivakseriams. Kompozitoriai teigia, kad žmonės, pasiklausę dainos, pamatys save iš šalies, išgirs, kaip piktai ir kvailai skamba vienas kito kaltinimai ir susitaikys.

„Vaikystėje mano noras dainuoti buvo begalinis ir visur, kur kvietė, visur ėjau: mokykla, choras, bažnytinis ansamblis, liaudies kolektyvas... Kur daina – ten aš. Nuo 18 metų įsisukau į „chalturkių“ gyvenimą ir taip įsisukau į dainavimą, kad mane pastebėjo daug kas. Aišku, iš pradžių populiariausia buvau lenkų ir rusų bendruomenėse, nes būtent ten „užviriau“, bet visada norėjau daugiau, – pirmadienį, 22.15 val., laidoje „Mano pramogos VEIDAI“ per DELFI TV teigs K. Zvonkuvienė. – Kai atėjau į šou pasaulį, buvau kažkokia „bjauri lenkė, kuri padarė karjerą per lovą ir per Zvonkų“. Visgi, pirmasis mane šou versle pastebėjęs žmogus buvo Beata iš grupės „Funky“. Vėliau susipažinau su Stano, kurio paprašiau sukurti man dainą. Taip pat buvo ir toks žurnalas „Privatu“, kurio redaktorė Svajūnė man labai padėjo, kai tada buvau niekam nebuvau įdomi, o ji ieškojo kaip mane išpopuliarinti.“

„Galbūt dėl to į spaudą ir išėjo tokia „šleifinė“ nuomonė, kad padariau karjerą per lovą, nes jau tada visur vaikščiojau ir ieškojau su kuo sukūrus lietuviškų dainų. Tada Stano mane pakvietė į „Chorų karus“, ten užėmėm antrą vietą ir nusifotografavau kartu su Deivydu Zvonkum. Kai mes pradėjom draugauti, spauda atrado tą nuotrauką ir sukūrė istoriją, kad „jie jau čia seniau kažką kartu darė“, – prisimena atlikėja.

Neseniai 41-erių metų gimtadienį atšventusi Katažina teigia, kad vaikystėje, augant kaime, žiūrėdavo televizorių ir svajodavo apie gyvenimą mieste. Dabar, paragavus gyvenimo Lietuvos sostinėje, ją ir vėl pradeda traukti gamta, todėl su vyru Deivydu šiemet iš buto Vilniuje persikraustė į namą su gražiu sodu.

„Kai gyvenau kaime, visada norėjau pabėgti į miestą. Turbūt buvau pernelyg pavargusi nuo tų visų karvių ir kiaulių. Per televizorių matydavau sceną ir galvodavau „aš noriu ten!“. Nebenorėjau grėbti šieno, ravėti daržo ir gyventi kažkokioje nuolatinėje įtampoje, kad ateina lietus ir reikia pulti dengti šieną. Kaime pirmoje vietoje yra darbas. Jeigu kažko nori – turi užtarnauti. Todėl visada norėjau pabėgti ir galvojau, kad kai tik pabaigsiu mokyklą – kuo greičiau į Vilnių. Dabar to miesto atsikandau, pagyvenau ir dabar jau traukia prie gamtos, prie prūdų ir prie to paties ravėjimo. Viskas apsisuka ratu“, – pridūrė atlikėja.

Nors K. Zvonkuvienė nuo pat vaikystės tėvams labai daug padėdavo ūkio darbuose, vienas darbas, kurio niekada nemėgo ir nemokėjo, buvo maisto ruoša. Nepaisant to, viskas pasikeitė, kai prieš 4,5 metų Katažina su D. Zvonkumi susilaukė dvynukų Donato ir Kornelijos.

„Kai tik pradėjom draugauti, gaminau ypatingai retai, todėl visada turėjau kaltės jausmą, jog nesu tobula mergina. Jis sakydavo: „Dėl manęs, tai gali išvis negaminti, bet, kai gims vaikai, tada automatiškai pradėsi gaminti“. Taip ir buvo, jau 4,5 metų intensyviai gaminu. Taip pat pamilau maisto ruošimą ir per karantiną – kepu daug pyragų, o mano firminis yra varškės obuolių pyragas“, – atskleidė atlikėja.

"Kiekvienos šeimos istorija yra unikali. Manau, kad kiekvienas žmogus turi savo kelią į laimę. Manasis veda per širdį. Todėl ir mano, kaip tėvo, misija, šeimoje labai paprasta: klausytis savo širdies ir būti savimi", – šypsosi pašnekovas.

– Kiekvienas save gerbiantis šeimos vyras, pažadintas vidurnaktį, turėtų užsimerkęs išpyškinti žmonos ir vaikų gimimo datas...

– Jokių problemų. Žinočiau ir tai, ir tai. Jei reikėtų, ir vaikų asmens kodus prisiminčiau. Tik jums dabar nediktuosiu (juokiasi).

– Ar tuomet, kai dar tik svajojote apie tėvystę, bent nutuokėte, kokia sunki ir atsakinga ši pareiga?

– Būsiu sąžiningas. Apie tėvystę iš anksto niekada nesvajojau. Tiktai prieš pat žmonos nėštumą. Kol laikas tam dar nebuvo atėjęs, tai ir nekvaršinau sau galvos. Knygų apie vaikų auginimą irgi neskaičiau. Nors draugai buvo padovanoję keletą leidinių ta tema – na, maždaug kaip būti tobulu tėčiu. Deja (o gal laimei), pavartęs, paskaitinėjęs jas supratau, kad auklėjant vaikus nėra vienos tiesos: pagrindiniai teiginiai tiesiog kategoriškai prieštaravo vieni kitiems. Tuomet nusprendžiau geriau visai jų neskaityti, o atėjus laikui pasikliauti žmogiška nuojauta.

– Norite pasakyti, kad į vaikų auginimo ir auklėjimo fronto priešakines linijas ėjote tiesiog aklai?

– Aš taip nesakau. Ir nemanau, kad visos savo egzistencijos metu žmonija augino vaikus aklai, o tik dabar, pasipylus protingų knygų lavinai, visi staiga suprato, kaip reikia teisingai auklėti vaikus. Manau, kad toji patirtis žmonėms intuityviai perduodama iš kartos į kartą. Svarbu ir bendražmogiškasis instinktas, kai tu tiesiog jauti, ką ir kaip turi daryti. O knygos? Tikrai nemanau, kad dabartiniai vaikai yra geriau auginami ir auklėjami vien dėl to, jog gyvename XXI a. ir tėvai gali pasinaudoti kažkokiomis smegenų plovyklėlėmis.

Noriu, kad mano vaikai būtų laimingi ir užsiimtų tuo, kas juos darytų laimingus. Šiuo metu jie džiaugiasi labai paprastais dalykais: linksmu vaikišku filmuku, nauju žaisliuku, skaniu saldainiu.

– Kokias vaikų auklėjimo tradicijas atsinešėte iš savo vaikystės namų?

– Mūsų keturmečiai dvyniai Kornelija ir Donatas kol kas dar maži. Aš pats save tik nuo ketverių prisimenu. O ką tėvai su manimi darė iki tol – hmm?.. Bet mes su Katažina vaikus auklėjame labai tradiciškai. Tikrai niekuo neišsiskiriame iš daugumos Lietuvos šeimų. Kartais pakeliame balsą, bet jokių fizinių bausmių – nei rykštelių, nei diržų – nenaudojame.

– Kai prakalbome apie keturmečius vaikus, kokie jūsų paties vaikystės prisiminimai iškyla prieš akis?

– Pasvirusių pušų vaizdas ir jūra, nes savo vaikystę – būtent nuo trejų iki šešerių metų – aš praleidau savaitiniame sanatoriniame darželyje Giruliuose. Tėvai atveždavo pirmadienį, o pasiimdavo penktadienį. Kai draugams pasakau tą žodį "savaitinis", ne vienas keistai sureaguoja. O man su broliu iš tiesų ten buvo super... Miškas, jūra, grynas oras. Kiti net per blatą į tą darželį nepakliūdavo. Maistas irgi, kiek pamenu, buvo gana skanus (kiek jis galėjo būti skanus sovietiniais laikais). Mama buvo žurnalistė, tėtis visą gyvenimą dirbo vairuotoju: turėjo visas vairavimo kategorijas, išskyrus tramvajaus. Buvau laimingas vaikas, jei tą norėjote sužinoti. Ir mano vaikai eina į darželį, tiesa, ne į savaitinį. Į savaitinį turbūt saviškių neleisčiau. Betgi suprantate: dabar visai kiti laikai...

– Girdėjau gandą, kad nesate labai buitiškas namuose? Tai kaip tuomet su Katažina dalijatės vyriškus ir moteriškus darbus?

– Nežinau, iš kur ištraukėte tą gandą (juokiasi). Žmona dėl buities man jokių priekaištų neturi, o jei ir turi, tai man nesako. Varvančius čiaupus namuose sutvarko santechnikai, o vinį įkalti ir paveikslą pakabinti sugebu. Aišku, neneigiu, būna vyrų, kurie sugeba viską – nuo automobilio remonto iki smulkių buities darbų. Tai aš ne toks – mašinos pats tikrai neremontuoju... O tas darbų skirstymas, kaip jūs sakote, į vyriškus ir moteriškus, šiais laikais iš esmės yra nekorektiškas. Mudu su Katažina tikrai neskirstome darbų pagal lytį. Vienam vieni darbai mielesni, kitam – kiti. Man labiau patinka tokie, kuriuos dirbant galima naudotis aparatūra. Tarkim, drabužius į skalbyklę sudėti ar indaplovę įjungti. Su aparatūra aš draugauju. Tie šiuolaikiniai prietaisai su valdymo blokeliais man lengvai įkandami. Provokuojate mane?

– Oi ne, ką jūs... Tiesiog prisiminiau dar visai šviežią pokalbį su jūsų kolega, atlikėju Stano, kuris juokavo, kad indus į indaplovę sudėtų, bet kur tos visos tabletės ir reikiami mygtukai – vargu ar žinotų...

– Aš žinočiau. Šiuolaikinė technika labai aiški. Net ir nieko nežinant greitai galima išsiaiškinti, kur ir ką dėti.

– Artėja Velykos. Ar jos priklauso Zvonkų tradicinių šeimos švenčių ratui?

– Tradiciškai savo močiutes, senelius vaikai pamato per Kalėdas ir Velykas. Tai dvi gražiausios mūsų šeimos šventės. Nors tikrai nemanau, kad švęsti gyvenimą žmogui reikalingas kalendorius. Senelių laukiame visuomet. Ir apskritai esame dėkingi visai plačiai savo giminei, kad padeda vaikus auginti, pažiūri, kai paprašome.

Pasiruošimo Velykoms mastai paprastai priklauso nuo to, ar labai mudu su žmona būname užsiėmę tuo metu. Kita vertus, kad ir kaip ten būtų, visuomet su vaikais dažome kiaušinius: dekoruojame juos vašku, apipaišome flomasteriais, verdame svogūnų lukštuose. Marginimo technikos (juokiasi) vėlgi priklauso nuo mūsų, tėvų, užimtumo. Deja, kasmet, atėjus Velykoms, pastebiu vieną ir tą pačią tendenciją: kad dailei esu visai negabus ir kad mano kiaušinis paprastai iš visų būna pats negražiausias.

Sulaukę Velykų, žaidžiame ir tradicinius velykinius žaidimus. Kaip antai: iki Velykų – pasninkas, o Velykų sekmadienį – persivalgymas. Turi visko paragauti, kuri močiutė ką pagamino, ir būtinai pagirti, kad labai skanu. Dar būtinai būna margučių ristynės, daužynės... Kas nugali – tas privalo visus laimėtus kiaušinius suvalgyti. Kadangi juos mėgstu, tai nebijau ir pralaimėti.

– Kai gimė dvynukai, ar patyrėte lengvą šoką, kad nuo šiol visko turėsite atseikėti jiems dvigubai – ir pagyrų, ir pylos?

– Tik gimus dvyniams sužinojau, kam moteriai reikalingos dvi krūtys – taigi, kad abu būtų galima maitinti vienu metu (kvatojasi). O jei rimtai – apie dvynius žinojome jau nuo žmonos nėštumo vidurio. Per tą laiką spėjome psichologiškai susitaikyti su žinia. O realybėje, aišku, viskas buvo dar šiek tiek kitaip. To nesuplanuosi. Tai galima patirti tik vaikams gimus. Auginome, stengėmės ir dabar labai nuoširdžiai tai darome. Tad kol kas viskas klojasi puikiai.

– Pokalbio fone negirdžiu nei šuns lojimo, nei katės miaukimo... Turiu įtarimą, kad dvyniai dar nepareikalavo augintinių?

– Ačiū Dievui, dar ne. Ilgą laiką gyvenome butuose, tad laikyti šunį daugiabutyje man visuomet atrodė gyvūno kankinimas. Dabar gyvename name, bet mudviejų su žmona režimas gan sujauktas. O turint gyvūną privalai rasti laiko ir pasirūpinti juo... Taigi kol kas džiaugiuosi, kad vaikai dar maži ir nezyzia: "Tėti, noriu šuniuko!" Bet po kokių penkerių metų, jaučiu, oi, tuo klausimu bus reikalų...

– Kad ir ką sakysi – muzikali šeimynėlė: tėtis – kompozitorius, mama – dainininkė. Turbūt jūsų namuose nuolat skamba muzika?

– Įvairiai būna. Jei kažkam ruošiamės, tai ir vaikai, be abejo, išmoksta viską, ką namuose repetuojame. Pastebėjau, kad jiems tai netgi patinka. Jų mažos ausytės gaudo viską. Tad kartais būna labai netikėta ir smagu, kai su Katažina išgirstame skambant kokį motyvą iš mūsų repertuaro. Ar dvyniai – muzikalūs? Na, manau, dar ankstoka tiksliai atsakyti į jūsų klausimą, bet kažkokias klauseles jau turi, melodiją padainuoja.

– Betgi japonų ugdymo filosofas Shinichi Suzuki yra pasakęs, kad nėra negabių vaikų, yra tik nelavinti... Tad jūsų vaikams be galo pasisekė: jie  gauna betarpišką muzikinį lavinimą net neišeidami iš namų.

– Manau, kad yra gabių ir negabių žmonių konkrečioms sritims. Todėl tikiu, kad vieni vaikai turi prigimtinių gabumų menams, o kiti – ne. Tai nepriklauso nuo jų lavinimo. Gal ir galima žmogų kažkiek palavinti, bet jei jis neturi prigimtinio talento – nieko nebus. Žmogus su konkrečiu talentu kaipmat jį aplenks. Tiesa, šiais laikais bandoma daug ką sulyginti. Bet tai juk mitas... Žmonės nėra lygūs: jie jau gimsta nevienodi. Taip visada buvo, yra ir bus.

– Neseniai žiūrėjau nuotykių dramą "Viskas normaliai!", kur pagrindinį tėčio vaidmenį sukūrė aktorius Robertas De Niro. Jis buvo toks reiklus savo vaikams, kad net užaugę šie bijojo prisipažinti, ką veikia gyvenime iš tiesų. O koks tėtis esate jūs: ar kuriate tam tikras projekcijas savo vaikų atžvilgiu?

– Nemačiau šito filmo, bet tikrai nenorėčiau būti tokiu tėvu. Aišku, kažkas iš šalies turėtų pastebėti ir pasakyti, kaip aš elgiuosi. Kai peržengi tą ribą, turbūt jau pats nebesupranti, ką darai... Noriu, kad mano vaikai būtų laimingi ir užsiimtų tuo, kas juos darytų laimingus. Šiuo metu jie džiaugiasi labai paprastais dalykais: linksmu vaikišku filmuku, nauju žaisliuku, skaniu saldainiu. Dar vaikiškas telefonėlis niekada nelieka be dėmesio, kaip ir filmukai bei dainelės iš planšetinio kompiuterio. Jie tokie, kaip ir visa šiuolaikinė vaikų karta, – be ekraniukų nė iš vietos.

– O ką labiausiai mėgstate veikti visi keturi?

– Eiti į kiemą, pasivaikščioti po Vilnių. Gamta, oras – tie dalykai visuomet džiugina. Į Klaipėdą, tiesą sakant, dabar jau retokai nuvažiuojame – gal keletą kartų per metus.

– O D.Zvonkų įmanoma pamatyti besisukiojantį virtuvėje?

– Tiesą sakant, retokai, bet kai įsisuku, viskas ten išeina labai neblogai. Jei bėda prispirtų ir man reikėtų visuomet gaminti valgyti, tai iš tiesų nebūtų didelio streso. Man ir patinka, ir visai neblogai pavyksta. Neseniai buvau paliktas su dukrele vienas visai savaitei – susitvarkėme kuo puikiausiai.

– Labai gražiai ir pozityviai čia toji Zvonkų šeimynėlė atrodo. Sakėte, kad gyvenate nuosavame name, tai gal ir kaminą turite? Paprastai iš jo pas žmones rūksta dūmai...

– Na, dūmai, aišku, rūksta, kai pasikuriame židinį. Uždegame malkas, o joms degant vyksta oksidacijos procesas ir jos ima skleisti dūmus, kurie išeina pro kaminą. Lauke viską galima ir pamatyti (juokiasi).

– O tarp žmonių oksidacijos procesai pas jus nevyksta?

– Visų pirma, aš nemanau, kad dūmai yra blogai. Prisiminkime, kad degimu yra daug gerų dalykų daroma. Kaip pavyzdį paminėčiau kad ir vidaus degimo variklį, varantį automobilius. Galima kurti krosnį ir šildytis. O dar – kepti picą krosnyje. Be dūmų niekas nevyksta. Dūmai blogai nebent gaisro atveju... Pasvarstykime, kad išties didžiojoje dalyje gyvenimiškų situacijų dūmai lydi kažkokią teigiamą veiklą. Gaisrų? Ne. Pas mus nebūna. Bet ką pasakytų žmonės iš šalies – vėl kitas klausimas. Gal paklauskite jų?

Savo naujausiame kūrinyje „Kalėdos per Zoom'ą“ vyrai pasistengė šmaikščiai apibendrinti praėjusius metus.

„Stano yra parašęs daugiau knygų, negu perskaitęs, o aš esu sukūręs begalę hitų, kurių jau niekas nebeprisimena. Šįkart mūsų kūrybiškoji natūra apdainuoja karantinines šventes. Galima uždaryti žmogų tarp keturių sienų, bet niekas negali užrakinti mūsų sielų. Galima užbarikaduoti Kauną, bet Kaunas, kaip reiškinys, visada turėjo ir turės daug platesnę geografinę aprėptį. Galima uždaryti prekybos centrus, bet tautiečių meilė kiniškai plastmasei – nesunaikinama. Siūlome su šypsena prasiminti nueinančius metus“, – pasakoja D. Zvonkus.

Klipas buvo nufilmuotas vyrams net nesusitikus. D. Zvonkus filmavosi savo kieme, tuo tarpu Stano surado labai netikėtą lokaciją: „Mano bičiulis Viačaslavas Mickevičius-Slavka karantino metu įsirengė neeilinę terasą. Dešimtys senovinių „liustrų“, lempų, toršerų. Ši vieta labai magiška ir netikėta.“

Stano ir Zvonkus visiems linki daugiau supratimo, kantrybės ir ramių Šv. Kalėdų.

Vakaras prasidėjo nuo laidos vedėjų Mindaugo Stasiulio ir Justino Jankevičiaus  šmaikštavimų apie svečių vestuves, dvynukus ir tautybes. Pokalbio metu išaiškėjo, kad iš tikrųjų Katažina parodė iniciatyvą ir pasipiršo Deivydui, o ne jis jai.

„Galų gale prisipažinai, kad tu man pasipiršai, o ne aš tau“, – sakys Deivydas.

„Na, turi būti poroje kažkuris drąsesnis“, – atkirs Katažina.

Netikėtai išsirutuliojo pokalbis apie tai, ar Deivydas yra piktas žmogus.

„Manęs dažnai per koncertus klausia: jūs taip gražiai sutariat su vyru, turbūt niekada nesipykstat? Aš atsakau, kad pykstamės. O kas būna, kai Zvonkus pyksta? Atsakau: dvyniai!“, – juokavo Katažina.

Ir ne bet kokie dvyniai! Pasak, Deivydo, sūnus yra lietuvis, o dukra lenkė.

Laidos studijoje Katažinos ir Deivydo laukė ne vienas nuotaikingas ir smagus išbandymas.

„Ar jūs vienas kitą gerai jaučiat?“, – klausė J. Jankevičius poros ir pristatė pirmąjį išbandymą. Jo metu pora išgirdo itin intriguojančių klausimų, pavyzdžiui: Jei Deivydui reikėtų nusifilmuoti meilės scenoje, su kuria moterimi Katažina leistų filmuotis? Kuria pramogų pasaulio žvaigždė žavisi Katažina? Ką Deivydas dažniausiai perka degalinėje?

Kaip pora susidorojo su šiuo ir kitu – muzikiniu – iššūkiu, galėsite sužinoti  „Gero vakaro šou“ laidoje – šiandien, 19.30 val. per TV3.

Atlikėja ne tik paminėjo Motinos dieną ir atšventė savo jubiliejų, bet ir išleido naują muzikinį kūrinį su vaizdo klipu, kuris buvo filmuojamas Ispanijoje.

„Tik grįžus iš užsienio prasidėjo pandemijos neramumai, tačiau viską nufilmuoti pavyko. Dainą „Gyvenimas prasideda nuo 40“ įgarsinau su ta mintimi, kad visi galėtų pasimėgauti gyvenimu, ir darytų tai, ko niekada nėra darę. Savo naujame klipe aš būtent tai ir dariau. Boksavausi, užsiėmiau joga, nors bijau aukščio, tačiau lipau į labai aukštą kalną!“ – besididžiuodama savimi pasakoja Katažina

Katažina puikiai prisimena momentą, kai labai norėjo susipažinti su D. Zvonkumi, tačiau tuo metu visai neįtarė, kad net sulaukusi ne tokio atsakymo, kokio norėtų, po daugelio metu su juo sukurs šeimą. „Tuo metu nepažinojau Deivydo, bandžiau visaip per pažįstamus su juo susipažinti, kad jis man parašytų dainą, bet iš jo su laukiau tik tokio atsakymo – na, gal, kada nors. Ką aš supratau tuo metu, tai mes labai dažnai žiūrime ir matome žvaigždes kitame pasaulyje, lyg jos būtų nepasiekiamos. Tačiau taip nėra. Kažkas tau pasakys griežtai ne, neatsilieps į tavo skambučius, o kažkas nusišypsos ir tau pasakys taip, man būtų malonu prisidėti“, – prisimena atlikėja K. Zvonkuvienė

Vienas netikėtas skambutis Katažinai suteikė ne tik svajonės išsipildymą, bet ir suteikė drąsos tolimesniuose darbuose. „Tai buvo daina iš mano naujojo albumo, aš jau net įsivaizdavau, kaip tas pasirodymas turi atrodyti. Mano svajonė buvo, kad jame šoktų Karina Krysko su Sauliumi Skambinu. Ir aš tiesiog išdrįsau paskambinti, nors visiškai jų nepažinojau. Iki paskutinės minutės jiems beskambindama netikėjau, kad jie sutiks, nepatikėsite, o jie atsakė, taip, gerai. Ir už tai jie nepaėmė nei cento. Niekada nesulaukiau priekaišto, kad aš skolinga ar turėčiau sumokėti. Va tokie žmonės yra žvaigždės iš didžiosios raidės“, – teigia K. Zvonkuvienė

Ne visada Katažinos muzikinis kelias klostėsi gerai, tik pradėjusi koncertuoti su grupe „Pop Ladies“, ji susidūrė su sunkumais ir neigiamomis žmonių reakcijomis. „Kai tik pradėjome karjerą su „Pop Ladies“, aš buvau naujokė. Nataliją Bunkę ir Liepą Mondeikaitę visi žinojo puikiai, ir joms lipant į sceną visi džiaugsmingai šūkavo ir plojo, o kai atėjo eilė eiti man, buvau nušvilpta. Bet tu nieko negali padaryti ir privalai lipti ant scenos, šypsotis bei apsimesti, kad viskas gerai.“

Jau šį pirmadienio vakarą, 22 val., naujojo pramoginio kanalo 2TV laidoje „Pagaminta Lietuvoje“ sužinokite, kodėl Katažinos muzikos kelyje pasitaikė daug ašarų, kokia buvo jos karjeros pradžia ir kokia buvo pirmoji pažintis su dabartiniu jos vyru Deivydu Zvonkumi.