„Eurovaistinės“ vaistininkė Kristina Staivė sako, kad didžioji dilgėlė gerai visuomenei pažįstamas vaistinis, vitamininis, maistinis augalas, kuris ypač prisimenamas po žiemos, tačiau gali būti naudojamas visus metus. „Didžiąją dilgėlę galima pavadini pavasariniu augalu, kuris naudingas, kai mums trūksta vitaminais prisotinto maisto. Dilgėlių daigeliuose randame labai daug vitaminų, kurie naudingi po žiemos išsekusiam žmogui. Joje gausu ir vitamino C, ir B grupės vitaminų. Ne veltui dabar galime matyti, kad visi, kas rūpinasi sveika mityba, renka dilgėles“, – sako vaistininkė.

Dilgėlė turi sukaupusi daug įvairių mikro ir makro elementų, todėl ja gydoma mažakraujystė, kuri dažniausiai pasireiškia pavasarį. Dilgėlėje esančios medžiagos padeda pagaminti hemoglobiną ir eritrocitus, atstato kraujodarą, sustiprina kraują. Išskirtinė dilgėlės savybė – ji padeda organizmui prisitaikyti prie pasikeitusių oro sąlygų, o tai labai naudinga pavasarį.

Pasak vaistininkės, paskutiniu metu žmonės iš naujo atrado didžiosios dilgėlės naudą. Ji dažnas sveikuoliškų kokteilių, arbatų, salotų, omletų, pyragų, blynų ir sriubų ingredientas. Dilgėlė yra ypatingas vaistinis augalas ir dėl to, kad gali būti naudojama visa – pavasarį naudojami švieži daigeliai, kitu metu metų laiku gali būti naudojami ir lapai, ir stiebai, ir šaknys.

Einant dilgėliauti vaistininkė rekomenduoja turėti pirštines ir pasaugoti rankas, o prieš valgant pasirūpinti, kad neįsidilgintumėte liežuvio. „Termiškai apdoroti dilgėlės lapeliai tokios didelės naudos neturi, tad rekomenduojama ją tik nuplikyti verdančiu vandeniu ir paplakti, tada ji „nebekanda“. Kai kuriuose šaltiniuose rekomenduojama palaikyti tris paras šaldytuve, tuomet dingsta dilginimas, tačiau natūralu, kad jeigu prirenkame, tai norisi iškart ir vartoti“, – gudrybėmis dalinasi K. Staivė.

Didžioji dilgėlė išsiskiria ir tuo, kad vaistinei augalinei žaliavai vartojamas visas augalas: tiek antžeminė, tiek požeminė jo dalys. Dilgėlių lapai yra aprašyti Europos farmakopėjoje. Jų preparatai pasižymi švelniu diuretiniu veikimu, kuris siejamas su flavonoidais ir dideliu kalio kiekiu. Mokslinėje literatūroje dilgėlių lapų ir šaknų preparatai aprašomi kaip efektyvūs būdai, gydant gerybinę prostatos hiperplaziją.

Išoriškai dilgėlė gali būti naudojama ir grožio procedūroms – veido kaukėms ar plaukams.

Be to, dilgėlių preparatai naudojami sąnarių ligoms, artrozėms ar reumatiniams susirgimams gydyti. Mokslinėje literatūroje dilgėlių lapų ir šaknų preparatai aprašomi kaip efektyvūs būdai, gydant gerybinę prostatos hiperplaziją.

Dilgėlių rekomenduojama nevartoti esant padidėjusiam kraujo krešėjimui. Vartojant didesniais kiekiais ilgesnį laiką galimi skrandžio ir žarnyno negalavimai.

Fitoterapeutas Virgilijus Skirkevičius pažįsta ne vieną ligonį, kuris pavasarį sutinka su nerimu, nes nežino, kaip iškentėti ligos paūmėjimą.

Šiuo metu vitaminų atsargos organizme būna išsekusios, atsparumas įvairioms infekcijoms sumažėjęs, menkiausias fizinis darbas reikalauja kur kas daugiau jėgų. Yra ir lėtinių ligų, kurios paūmėja prieš orų kaitą, todėl negalavimai pasikartoja tiek pavasarį, tiek rudenį. Tokiems žmonėms pavasarį yra kur kas sunkiau nei žiemą. Tačiau impulsas atgimti nėra tik poetinė metafora – žmogaus kūne yra daug ląstelių, kurios nuolat atsinaujina, o šia savybe pasižyminčios kepenys veikia kaip energijos šaltinis.

– Ką daryti, jei nieko neskauda, bet trūksta energijos?

– Rytų medicinoje ne veltui daug dėmesio skiriama kepenims, kurios gamina tulžį. Kepenys – svarbiausia organizmo laboratorija, kuri jautriai reaguoja į vidinius ir išorinius pokyčius. Įsivaizduokime, laboratorijoje turi būti ideali tvarka – visi mėgintuvėliai, reagentai turi būti tvarkingai sudėti, tik tada ji galės normaliai veikti.

Taip veikia ir kepenys: jei viskas gerai, jos nesiunčia jokių signalų, gerai dirba ir virškinimo sistema. Jei skauda sąnarius, galvojame, kad susidėvėjo jų kremzlės, ir kaltiname artėjančią senatvę. Net neįtariame, kad dėl to gali būti kaltos silpnos kepenys. Jos susijusios su raumenų ir griaučių sistema, nes ją stimuliuoja. Galima pasakyti ir taip: kepenys – kaip medis, kuris savo syvais maitina širdį.

– Kaip įtarti kepenų sutrikimus?

– Manau, nėra tokio organo, kurio nepaveiktų prastas kepenų darbas. Kepenys turi įtakos kraujo rodikliams, vadinasi, veikia širdį ir kraujagysles. Sutrikus kepenims, kentės ir kasa, ir blužnis, nes kepenys gamina tulžį. Gali išsivystyti antrojo tipo cukrinis diabetas.

Sveikatą saugo ne tik judėjimas, fizinis aktyvumas, bet ir gebėjimas atleisti ir nekaupti savyje pykčio.

Antsvoris irgi yra ženklas, kad kepenys nesusidoroja su joms tenkančiu krūviu. Dailioji lytis rūpinasi svorio metimo priemonėmis, tačiau net nesusimąsto apie kepenų įtaką šiam procesui. Kepenys sugeba atkurti savo ląsteles, taip pat turi jėgų atnaujinti visą organizmą. Yra svarbu stiprinti šį unikalų kepenų gebėjimą.

– Ar įmanoma apsisaugoti nuo kepenų riebėjimo ir randėjimo?

– Yra daug priežasčių, dėl kurių vystosi kepenų ligos, pavyzdžiui, įvairios kilmės kepenų uždegimai, hepatitai,  pavojingas kepenų riebėjimas ir randėjimas. Jei pažeidžiamos kepenų ląstelės, vietoj liaukinio audinio atsiranda randinis, dalis kepenų neveikia, vystosi jų nepakankamumas. Kepenims gali pakenkti ne tik netinkami maisto produktai, bet ir blogos mintys. Yra toks posakis: tulžingas žmogus. Tai žmogus, kuris turi daug pykčio, o tulžį gamina kepenys. Pyktis tirština tulžį, blogina jos savybes. Netgi nagų pabalimas, odos niežėjimas, skysčių kaupimasis kojose – visa tai susiję su kepenų veikla. Tulžis, kaupdamasi pūslėje, sudaro akmenis.

Vidinė ramybė ir tinkama mityba daro stebuklus, o liga – mūsų gyvenimo rezultatas. Sveikatą saugo ne tik judėjimas, fizinis aktyvumas, bet ir gebėjimas atleisti ir nekaupti savyje pykčio. Žmonės neturi pavydėti vieni kitiems, nesijausti nuskriausti, kad jų niekas nemyli. Meilė, kurią rodome savo artimiesiems, nėra tik romantika. Tai fiziologiškai pagrįsta būtinybė, nes mylinčiam žmogui nieko netrūksta, jis nejaučia pykčio. Tokiu atveju jo tulžis bus gera, normaliai veiks kepenys, vadinasi, į kraują pateks medžiagos, kurios skatina smegenų veiklą, gerą nuotaiką. Netriks virškinimas, neužkietės viduriai, nepūs pilvo. Nuo pykčio ir tuomet, kai nesugebame susitvarkyti su savo mintimis, emocijų, tirštėja tulžis, blogėja kraujo rodikliai, kemšasi kraujagyslės.

– Ar šiais atvejais negalėtų padėti vaistiniai augalai?

– Vartodamas vaistinius augalus, žmogus gali pagerinti savijautą, kuri dažnai pašlyja, keičiantis metų laikams. Pavasarį, kai šyla oras, kepenys orientuojasi į lengvesnį maistą, į tai, kad nereikės organizmui gaminti tiek daug šilumos. Yra net toks posakis: nuo ko susirgai, tuo ir gydytis. Tai reiškia, kad gydyti virškinimo sutrikimus, taip pat kepenų ligas gali tokie augalai, kurie sutinkami mūsų maitinimosi terpėje.

Svarbus augalas, tausojantis kepenis, yra Lietuvoje augantis margainis. Jo sėklos riebios, nes turi daug nesočiųjų rūgščių. Margainis naudojamas įvairioms kepenų ligoms gydyti, atkurti kepenų ląsteles, jų membranas, o jos yra riebalinės, sujungtos su baltymais. Todėl margainio sėklų vadinamieji riebalai yra svarbūs kepenų apsaugai.

– Kuo ypatingi fermentai?

– Jei silpnos kepenys, jei gresia artritas, podagra, jei yra bėdų dėl storojo žarnyno, jei dažnai puola peršalimo, infekcinės ligos, vadinasi, reikia pagalbos, kad kepenys galėtų gaminti tulžį kokybiškai ir kiekybiškai. Tai bus naudinga ir kasai, nes kasa išskirs fermentų tiek, kiek jų reikės.

– Pastaruoju metu išpopuliarėjo ciberžolė, kuri naudojama ne tik kaip prieskonis, bet ir kaip vaistas. Kuo ji ypatinga?

– Ciberžolė yra stiprus antioksidantas. Aptinkamas ciberžolės šaknyse kurkuminas gerina tulžies išsiskyrimą. Kurkuminas stimuoliuoja kepenų veiklą, saugo jas nuo pažaidų, kylančių dėl vaistų, įvairių cheminių medžiagų. JAV gydytojai skiria kurkuminą net onkologiniams ligoniams. Jis naudojamas taip pat mišiniuose, kurie skatina kepenų veiklą ir virškinimą.

Lietuvoje kurkuminą galėtų pakeisti raugerškis, tačiau šis augalas kur kas mažiau tyrinėtas. Raugerškio šaknis taip pat yra geltona, netgi vadinama medine kurkuma. Margainis ir ciberžolė – pagrindiniai augalai, tausojantys kepenis. Jie skatina kepenų veiklą, atkuria kepenų ląsteles. Tačiau yra viena kliūtis – kurkuminą organizmas sunkiai įsisavina. Vadinasi, reikia į mišinius dėti juodųjų pipirų. Juose esanti medžiaga piperinas  gerina silimarino aktyvumą ir kurkumino įsisavinimą plonajame žarnyne. Būtent jame suskaidytos medžiagos keliauja į kraują.

– Kokių dar vaistinių augalų reikia pavasarį?

– Dilgėlės turi daug kalio, magnio, padeda virškinti, yra  nepakeičiamas mikroelementų šaltinis. Ankstyvą pavasarį ar vėlyvą rudenį galima išsikasti bijūnų šaknų, nes jos taip pat gelbsti kepenis. Naudingi ir gysločiai, medetkos. Augalų mišinių poveikis būna efektyvesnis, nei vartojant juos atskirai. Žinotina, kad kepenų veiklą skatinančių augalų mišinius būtina vartoti valgant, o ne prieš valgį ar po jo. Šie  augalų mišiniai netrukdo medikamentams, kuriuos gydytojas būna paskyręs nuo gretutinių ligų, priešingai padeda pašalinti pažeidimus, atsiradusius dėl vaistų vartojimo.

Pataria žoliautoja Ieva Šidlaitė:

– Pagrindiniai žolynai, kurių galima sukaupti nemenkas atsargas ir papildyti pavasariniais vitaminais mūsų maistą žiemos metu yra dilgėlės, kiaulpienės, garšvos, dar gali būti balandos, raktažolių lapeliai ir žiedai, rūgštynės, kiškiakopūsčiai, česnakūnės, laukiniai ir meškiniai česnakai, jauni medžių lapeliai (liepos, klevai) bei kiti ankstyvieji lapai. Surinktus žalumynus galima džiovinti, šaldyti, rauginti, sūdyti ar marinuoti.

Džiovinimas yra pats seniausias konservavimo būdas, nuo seno šeimininkės eidavo į pievas rinkti laukinių barščių, rūgštynių, garšvų, dilgėlių. Augalus išdžiovindavo ir laikydavo lininiuose maišeliuose palėpėse, o mes galime laikyti stiklainiuose, popieriniuose maišeliuose, tik jokiu būdu ne plastike.

Iš šių žalumynų vėliau galima virti sriubas, gydomąsias arbatas, dėti jų į troškinius. Gerai išdžiūvę augalai išlaiko visas naudingąsias medžiagas. Džiovinimui lapus reikia rinkti saulėtą dieną išdžiūvus rasai ir iš karto padžiauti gerai vėdinamoje patalpoje. Kai kurie pavasariniai augalai yra labai sultingi – garšvos, pienės, raktažolių lapeliai, juos geriau džiovinti elektrinėse džiovyklėse, šiltoje orkaitėje ar ant krosnies.

Kadangi dabar yra geresnių būdų, kaip išsaugoti augalus sriuboms ar kokteiliams, tai iš džiovintų geriau yra pasidaryti žaliųjų miltelių, kuriuos galima berti beveik visur: pagardinti sriubas, troškinius, salotas, kokteilius, košes,  kepinius, duonas ar tiesiog apibarstyti sumuštinį. Milteliams galima imti bet kokių žolių mišinius, jas tiesiog gerai išdžiovinti ir sutrinti rankomis ar sumalti kavamale, vasarą dar galima šį mišinį pagardinti įvairiomis žolių sėklomis: balandų, rūgštynių, dilgėlių, aguonų, barščių, nakvišų ir kt.

Dilgėles, garšvas, laukinius barščius ir net kiaulpienių lapelius galima rauginti. Tai puikus būdas išlaikyti visas naudingas medžiagas ir dar papildyti savo mitybą gyvomis bakterijomis. Žolių rauginimo principas labai paprastas: prisiskinate įvairių lapų, juos „sugrūdate“ į molinį, emaliuotą ar stiklinį indą ir užpilate 2 procentų sūrymu (1 litras vandens ir 1 šaukštas druskos, kaip agurkams), o tuomet palaikote apie savaitę šiltoje patalpoje. Po savaitės galima dėti į sriubas, šaltibarščius, troškinius, valgyti kaip garnyrą prie mėsos, arba sandariai uždarius dėti į šaldytuvą. Aš pati raugindama žoles įdedu šiek tiek tarkuotų morkų, smulkiai pjaustyto kopūsto, česnakų ir svogūnų, tada tą mišinį skaniau valgyti tiesiog taip.

Jeigu mėgstate darytis žaliuosius kokteilius, trintas sriubas, pyragų įdarus bei turite didelį šaldiklį, žoleles galite ir užšaldyti. Šaldymui skirtas žoleles reikia rinkti sausą dieną, tuomet nuplauti, nusausinti, talpiai sukišti į šaldymui skirtus maišelius ir užšaldyti.

Prieskonines žoleles galima ir užsisūdyti stiklainiuose arba džiovinti iš karto su druska. Pirmu atveju supjaustytas žoleles sugrūdame su druska, kol išsiskirs sultys, ir stipriai sukišame į stiklainukus, kuriuos laikysime šaldytuve. Antru – žoleles sutriname su rupia jūros druska ir džioviname nekarštoje orkaitėje arba elektrinėje džiovyklėje.

Galima užsimarinuoti laukinių delikatesų. Aišku, marinuotas maistas nėra pats sveikiausias, bet kartais galima juo nustebinti svečius. Marinuojami dažniausiai pumpurai, lapkočiai, paparčių bei šakių neišsiskleidę lapeliai („sraigutės“).

Verta žinoti

Rinkite tik jums gerai pažįstamus augalus.

Sergantieji lėtinėmis ligomis dėl gausesnio tam tikrų žolelių vartojimo turėtų pasitarti su specialistu.

Dilgėlės turi kraują tirštinančių savybių, pienių lapeliai, atvirkščiai, – skystina kraują. Dėl to šiuos augalus tinka vartoti kartu.

I. Šidlaitės receptai

Žalias ir dryžuotas dilgėlių vyniotinis

Biskvitui reikės:

1 stiklinės miltų,

3 kiaušinių,

1 stiklinės cukraus,

2/3 stiklinės dilgėlių tyrės (kaip ją gaminti – žemiau),

1 šaukštelio sodos.

Įdarui reikės:

200 g varškės,

½ stiklinės grietinės arba grietinėlės,

½ stiklinės svarainių sirupo,

4 šaukštelių želatinos,

cukraus / cukraus pudros pagal skonį arba tiesiog paprastos plaktos grietinėlės.

Iš pradžių reikia pasigaminti dilgėlių tyrę – jaunas dilgėles pavirti porą minučių ir greitai panardinti į ledinį vandenį – tuomet dilgėlės išlaiko ryškiai žalią spalvą. Dilgėles pertrinti kuo smulkiau į vientisą žalią tyrę. Išplakame kiaušinius su cukrumi, po truputį sudedame miltus, sodą ir tik tuomet tyrę. Tešlą pilame ant kepimo popieriumi išklotos didelės skardos ir kišame į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepame apie 15 minučių arba kol biskvitas tampa tamprus ir sausas. Iškepusį iš karto verčiame ant cukrumi pabarstyto rankšluosčio (jei nepabarstysit, viršus prilips ir vyniotinis nebus toks gražus – jau bandžiau) ir gražiai suvyniojate. Su rankšluosčiu. Vyniotinį palikite atvėsti ir gaminkite įdarą. Išbrinkinkite ir ištirpdykite želatiną sirupe, varškę sutrinkite su grietine bei cukrumi, tuomet supilkite pravėsusią želatiną. Masė turi būti poskystė. Tuomet išvyniokite biskvitą, supilkite įdarą, palaukite porą minučių, kol skystis susigers, ir atsargiai suvyniokite vyniotinį. Galima vyniotinį įvynioti į foliją ar maistinę plėvelę ir kišti valandai į šaldytuvą. O galima tiesiog suplakti plakamą grietinėlę ir aptepti vyniotinį, nesikamuojant su želatina ar varške. Skanaus!

Žalias vitamininis sviestas

Reikės:

200 g sviesto,

kelių skiltelių česnako,

saujos žalumynų (laukinių česnakų, žliugių, tramažolių, pienių, dilgėlių, ar kitokių),

šaukštelio citrinos sulčių,

druskos, pipirų.

Sviestą palaikykite kambario temperatūroje, kad suminkštėtų, išsukite su druska, pipirais, citrinų sultimis, sudėkite smulkiai susmulkintus žalumynus bei česnakus ir viską gerai pertrinkite. Taip pat galite daryti ir su varške. Skanaukite užsitepę ant duonos. Skanaus!

Karalienė dilgėlė

Vienas karaliaujančių vertingųjų pavasarinių augalų – didžioji dilgėlė. Šis daugiametis augalas, savaime plintantis ir dažniausiai randamas patvoriuose, soduose, miškuose, nuo seno žinomas ir naudotas tiek organizmui stiprinti, tiek ne vienai ligai gydyti.

Piktžole laikoma dilgėlė ypač praturtinta vitaminu C – jo yra 5 kartus daugiau nei citrinoje ir 10 kartų daugiau nei obuolyje. Augalas gausus ir vitaminų K, B2, geležies, vario, mangano. Vaistinių savybių turi tiek dilgėlių lapai, tiek šaknys bei sėklos. Tik nepamirškte dilgynes rinkti su pirštine, o prieš vartojimą nuplikyti karštu vandeniu.

Šio augalo ypač patariama vartoti sergant anemija. Dilgėlės padeda stiprinti kraują, normalizuoti menstruacijų ciklą, mažina kraujavimą per mėnesines. Taip pat – gerina medžiagų apykaitą ir šalina skysčių perteklių, naudingos sergant inkstų ir šlapimo takų ligomis.

Tačiau verta žinoti, jog švieži dilgėlių lapeliai turi kraują tirštinančių savybių, o sudžiovinti – beveik dvigubai lėtina kraujo krešėjimą. Dilgėlėmis nereikėtų piktnaudžiauti nėščiosioms, turintiems venų varikozę ir polinkį į kraujo trombų susidarymą.

Gydanti kiaulpienės šaknis

Dėl minėtųjų priežasčių dilgynes tinka vartoti kartu su kiaulpienių lapeliais, kadangi šie, atvirkščiai, – skystina kraują. Taip pat šis augalas papildys gausybę pavasarį taip stokojamų elementų – vitaminais A, B, E, C, geležimi, kaliu, natriu, manganu ir kt.

Pavasarį itin verta išsikasti kiaulpienių šaknų. Jos valo organizmą, gerina miego kokybę, skatina medžiagų apykaitą. Šios augalo dalies savybės padės gydant ne vieną negalavimą – hemorojų, egzemą, šunvotes, dažnai pasitaikantį krūtimi maitinančioms moterims mastitą, sumažins kraujavimą per menstruacijas. Taip pat – suaktyvins kasos, kepenų fermentų veiklą, paskatins tulžies nutekėjimą.

Varginant menopauzės karščio bangoms veiksmingas lygių dalių su gervuogių ir šalavijų lapais mišinys. Be to, dėl augale esančio inulino ir cukraus kiekį kraujyje mažinančių savybių kiaulpienė ypač tinka diabetikams.

Sudžiovinę augalo šaknį galite susimalti miltelių arba pasigaminti gydomųjų ekstraktų, antpilų, ištraukų.

Verta žinoti

Beržų pumpurai padės numalšinti skausmą, turi baktericidinių, uždegimą slopinančių savybių. Taip pat – pašalinti druskų sankaupas, sumažinti patinimus, skatina prakaitavimą.

Gysločių lapai taip pat padės sumažinti uždegimą bei spazmus, turi kraują stabdančių, dezinfekuojančių savybių, pagerina virškinimą.

Apynių spurgai skatina šlapimo išsiskyrimą, valo kraują, turi raminantį poveikį, padeda nuo nemigos. Šis augalas nerekomenduojamas maitinančioms moterims, kadangi mažina pieno išsiskyrimą.

Prieš pradedant ilgesnį gydymosi žolelėmis kursą visada verta pasikonsultuoti su gydytoju ar vaistininku.

Nors dilgėles, kiaulpienes ir varnalėšas daugelis negailestingai keiksnodami rauna, jos turi didžiulę gydomąją galią, LRT RADIJUI sako provizorė, habilituota biomedicinos mokslų daktarė Ona Ragažinskienė. Anot jos, dilgėlės valo organizmą ir gerina kraują, varnalėšose yra insulino, o kiaulpienės aktyvina kepenų ir tulžies veiklą.

– Ar žmonės daug žino apie varnalėšas, dilgėles ir kiaulpienes?

– Šiuos augalus daugelis negailestingai keiksnodami rauna, šalina iš išpuoselėtų sodybų. Bet tai daro be reikalo, nes šie augalai turi didžiulę gydomąją galią. Didžioji dilgėlė pietiniuose Europos rajonuose jau veši. Šis augalas gali padėti sugrąžinti per žiemą prarastas gyvybines jėgas, atlikti pavasarinę organizmo detoksikaciją. Ypač dilgėles patartina vartoti persirgus kvėpavimo takų ligomis ar gripu.

– Tikriausiai ne šiaip vaistažolių žinovai dilgėlę vadina „jos didenybe“?

– Dilgėlė – tai įvairiausių biologiškai veiklių medžiagų rinkinys. Liaudyje sakoma, kad ankstyvą pavasarį reikia išvalyti organizmą, detoksikuoti jį, gerinti kraują. Dilgėlėje yra daug chlorofilo, kurio cheminė sudėtis analogiška žmogaus hemoglobino sudėčiai, dėl to veikliąsias medžiagas žmogus lengviau įsisavina. Skirtumas tik tas, kad chlorofile yra magnis, o hemoglobine – geležis.

Dilgėlėse taip pat gausu mineralų, polifenolinių darinių, sinerginiu poveikiu pasižyminčių vitaminų, tad geriau išgerti dilgėlių arbatos negu be reikalo leisti pinigus ir pirkti karoteną.

Taip pat norėčiau priminti, kad dilgėlės stiprina plaukus, tad sultimis patariame trinkti galvos odą –sultys ją dezinfekuos ir stimuliuos. Sergant reumatu, galima plaktis dilgėlėmis, tačiau po tokios procedūros jokiais būdais negali maudytis šaltame vandenyje.

Dilgėlių negalima vartoti, jei žmogui padidėjęs kraujo užkrečiamumas, jis turi skrandžio, žarnyno problemų ar serga alerginėmis ligomis. Tokiais atvejais net salotos gali sukelti nepageidaujamų reakcijų.

– Žinome, kad jauni dilgėlių lapeliai nekanda, ar tada ir geriausia jas rinkti?

– Dilgėlės vaistinei žaliavai ruošiamos visą jų vegetacijos laikotarpį. Maistui jų lapus geriausia rinkti iki žydėjimo. Kad apsisaugotume nuo dilginamojo poveikio, perpilkime dilgėles verdančiu vandeniu. Vėliau jas galima dėti į salotas, sriubas, omletus.

Dilgėlės turėtų būti renkamos švarioje aplinkoje. Nė vieno vaistinio augalo žaliava negali būti renkama nei pakelėse, nei prie gyvulininkystės kompleksų ar šiukšlynų. Užterštose vietose dilgėlės kaupia ir blogąsias medžiagas, sunkiuosius metalus.

– Kaip reikėtų ruošti dilgėlių arbatą?

– Dilgėlių lapai džiovinami, o iš išdžiovintos žaliavos ruošiama arbata. Per dieną galima suvartoti iki 6 g vaistinės žaliavos. Į 250–300 ml dedami keli dilgėlių lapeliai.

Sultys yra biologiškai veiklių medžiagų koncentratas, tad dilgėlių sulčių galima suvartoti ne daugiau kaip valgomąjį šaukštą.

– O kokios yra varnalėšos gydomosios savybės?

– Dažniausiai naudojama požeminė varnalėšų dalis – šaknys, kuriose gausu polisacharidų ir fruktozės. Ypač svarbus inulinas. Pastaruoju metu atliekama nemažai mokslinių tyrimų, bet reikia nepamiršti, kad šis augalas nėra farmakopėjinis, jis vis dar tiriamas. Dažniausiai jis vartojamas išoriškai, kosmetologijos tikslams.

– Kodėl kiaulpienės kartais pavadinamos gyvybės eliksyru?

– Kiaulpienė ir žiemą tęsia vegetaciją, vos nutirpus sniegui matome lendančius jaunus daigelius, todėl ji ir pavadinama gyvybės eleksyru. Kiaulpienė turi biologiškai veiklių medžiagų, vitaminų ir kartumynų. Nuo senų laikų kartumynai vartojami kaip šlapimo išsiskyrimą skatinanti priemonė.

Beje, sakoma, kad augalai, kurie žydi geltonais žiedais, aktyvina kepenų ir tulžies veiklas.

– Kaip geriausia džiovinti ar kitaip konservuoti dilgėles, varnalėšas ir kiaulpienes?

– Dilgėlių antžeminė dalis – lapai, juos patariama džiovinti. Kiaulpienių antžeminę dalį geriausia vartoti šviežią, o šaknis – džiovinti. Vėliau iš sudžiovintų šaknų galima ruošti kavą ir įvairiausius nuovirus. Lygiai taip pat su varnalėšomis.

Šių trijų augalų šaknys ruošiamos arba ankstyvą pavasarį (būtent dabar, kol neprasidėjusi augalo vegetacija), arba vėlyvą rudenį, kai baigiasi augalo vegetacija. Tada visos biologiškai veiklios medžiagos susikaupia augalo šaknyse.

Ar natūralios trąšos, tokios kaip dilgėlių "raugas", tinkamos visiems augalams tręšti?

Dilgėlių ištrauka – yra puiki organinė trąša bet kokiems daržo, šiltnamio augalams. Ypač tinka agurkams, pomidorams, morkoms tręšti. Galima tręšti ir vienmetes gėles: jos gausiai žydės visą vasarą.
Paruošimo būdas: trečdalį talpos pridėti susmulkintų dilgėlių stiebų su lapais, galima papildomai įdėti paukščių ar kitokio mėšlo.

Užpylus vandeniu ir sandariai uždengus, pastatyti saulėtoje vietoje. Kas keletą dienų mirkalą išmaišyti ir vėl uždengti.

Maždaug per 2 savaites lieka skysta tyrė. Ją nukošus ir atskiedus vandeniu (1 litras raugo 8 litrams vandens) galima laistyti augalus. Patartina tai daryti vieną kartą per mėnesį augalų vegetacijos metu.

Žydint įvairiems augalams ir pievoms padaugėja per kvėpavimo takus sukeltų alergijų. Žiedadulkėms alergiški žmonės paprastai kamuojasi ne tik pavasarį, bet ir visą vasarą, ypač tose vietose, kur rečiau šienaujamos arba visai netvarkomos pievos.

Žinodami, kad žiedadulkių aplinkoje vis tiek išvengti neįmanoma, kai kurie žmonės į ryškius alergijos simptomus jau nebekreipia dėmesio ir tiesiog susitaiko su jų keliamais nepatogumais. Kiti galvoja, kad šie simptomai yra miesto dulkių sukelti arba – paprasčiausias peršalimas, todėl bando gydytis nuo jo.

Apie tai, kaip atpažinti žiedadulkių sukeltą alergiją arba taip vadinamą šienligę, kokie dažniausi Lietuvoje yra įkvepiamieji alergenai ir kaip apsisaugoti nuo jų, pasakoja Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Pulmonologijos ir alergologijos centro gydytoja alergologė-klinikinė imunologė – Laura Malinauskiene.

– Kaip manote, kodėl alergijų daugiausiai fiksuojama pavasarį ir vasarą? Ar įvairių alergijų gausu ištisus metus?

– Daugiausia alergijų pastebima tuo metu, kada viskas žydi – pavasarį, visą vasara ir net ankstyvą rudenį. Daugiau negu pusę metų Lietuvoje galima aptikti žiedadulkių. Alergija yra aktuali ir žiemos mėnesiais, kadangi tuomet daugiau laiko praleidžiame uždarose patalpose, kuriose taip pat yra dulkių, todėl padažnėja alergija dulkių erkėms. O tiems, kurie turi naminių gyvūnėlių – kačių, šunų, graužikų ir kitų padarėlių, kuriems yra alergiški, tai problema ištisus metus.

– Kokie pagrindiniai žiedadulkių sukeltos alergijos simptomai?

– Alergija žiedadulkėms pasireiškia tokiais simptomais: nosis varva, bėga, taip pat žmogus daug čiaudi, dažnai nosis būna užburkusi, sunku pro ją kvėpuoti. Neretai pasireiškia akių simptomai – niežti, jos parausta, atrodo lyg smėlio pripiltos. Tai tipiniai ir ryškiausi alergijos simptomai, kurie tęsiasi paprastai tol, kol aplinkoje nesumažėja arba visai nepranyksta visa tai sukeliantis alergenas.

– Ar alergiją išduoda tik varvanti nosis? Ar alergijos žmonės nesumaišo su paprasčiausiu peršalimu?

– Ne visada alergijos simptomai kyla dėl alergijos. Šienligė pirmaisiais metais beveik niekuo nesiskiria nuo virusinės slogos. Kadangi dabar vis daugiau ir daugiau šnekame apie alergijas, tai žmonės dažnai labai daug simptomų yra linkę „nurašyti“ alergijai, todėl kartais nusivilia, kai padaro tiek daug tyrimų ir nieko neranda.

Kita vertus, imunologijoje atliekami kelių rūšių tyrimai, t.y., odos mėginiai, taip pat kraujo tyrimai, kada bandoma ieškoti alergeno. Jeigu tiek odos mėginiai, tiek kraujo tyrimai nerodo, kad esate alergiški, greičiausiai tos alergijos ir nėra. Nes tyrimų patikimumas yra labai didelis.

– Dėl kartais neryškių alergijos simptomų žmonės nežino, kad yra kažkam alergiški. Taip pat yra daug manančių, kad šienligės vis tiek nieks neišgydys, todėl geriau pakentėti su varvančia nosimi ar ašarojančiomis akimis. Ar verta aiškintis, kokiam augalui esi alergiškas ir ar tai įmanoma tiksliai nustatyti?

– Verta pabandyti padaryti tyrimus ir nustatyti, kam esi alergiškas. Nustačius tikslų alergeną, įmanoma gydyti alergiją naudojant tą alergeną, tai yra žmogų jau nuo žiemos pradėti ruošti tam artėjančiam žydėjimo sezonui. Tokiu atveju alergenas yra leidžiamas arba žmogus geria jį kai yra šalta. Kai pradeda žydėti augalai, tuomet nebe taip stipriai arba visai nebereaguojama į žydėjimą ir alergiją. Todėl verta padaryti alergijų tyrimus tam, kad būtų galima pritaikyti imunologinį gydymą, kuris yra pakankamai efektyvus.

– Daug alergenų nustatoma atliekant kraujo tyrimus. Ar tokia diagnostika tiksli ir kokias įkvepiamųjų alergenų paletes rekomenduojate pirmiausia atlikti?

– Kaip ir visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje prieinami tie patys diagnostiniai metodai. Tyrimų tikslumas priklauso nuo to, kiek pacientas pasikalba su gydytoju, ir kiek jis nori tirtis. Jeigu pagrindiniai skundai yra sloga, pasireiškianti tam tikru metų laiku, pavyzdžiui, gegužės mėnesį, tokiais atvejais užtenka padaryti tyrimus su augalais, kurie žydi pavasarį. Tai Lietuvoje būtų beržiniai medžiai. Jeigu tie simptomai yra vasaros metu, tai yra varpinių žolių žydėjimo metas. Jeigu simptomai trunka ištisus metus, verta padaryti tyrimus su namų dulkių erkėmis.

Laboratorijose yra sudarytos dažniausių alergenų paletės, kur yra įtraukti dažniausiai Lietuvoje žydintys augalai. Šie alerginių tyrimų rinkiniai yra labai tinkami greitai pradinei diagnostikai.

– Kada reikėtų daryti kraujo tyrimus alergijai nustatyti, kad jie būtų tiksliausi – kada ryškūs alergijos simptomai ar galima bet kuriuo metu?

– Kraujo tyrimus dėl alergijos galima atlikti visus metus. Pavyzdžiui, odos mėginių mes negalim daryti, kada yra labai ūmi liga, kada žmogus vartoja vaistus, kurie odos reakciją blokuoja. Kraujo tyrimą iš tikrųjų galima daryti bet kada, galbūt kada liga yra aktyvi, tada žmogus psichologiškai prisimena, kad jis turi tą alergiją. Mes pastebim, kad pas mus pacientų padaugėja, kada yra žydėjimas. Kraujo tyrimai turi tą privalumą, kad jie gali būti atliekami tada, kada yra labai negerai, ir yra įtarimas, kad šiuo metu yra alergija.

– Ką patartumėte daryti, kai įkvepiamasis alergenas yra aiškus? Ar galima išvengti žiedadulkių, o gal galima organizmą pripratinti?

– Yra labai sunku vengti konkretaus alergeno, kadangi alergija nėra aplinkos problema, tai yra paties žmogaus imuninės sistemos problema. Kai yra žinomas konkretus alergenas, galbūt kartais įmanoma vengti, atsisakyti naminio augintinio, vengti vietų, kur yra žydintys augalai. Šiam tikslui yra sudaromi specialūs žydėjimo kalendoriai, kurie yra skelbiami internete, tad galima pažiūrėti, kuriose šalyse yra mažiau tų žiedadulkių. Žinant konkretų alergeną, galima jau žiemą pradėti gydyti ir pratinti žmogų prie šitų alergenų. Imunoterapija yra be galo efektyvi, kada yra gydoma su žiedadulkių alergenais. Su dulkių erkių šiek tiek mažiau efektyvi, dar mažiau efektyvi su naminių gyvūnų. Tai yra metodas, kuris leidžia tam tikra prasme natūraliai gydytis ir įgyti ilgalaikį imunitetą prieš varginančius alergenus.

– Kokiais atvejais skiriamas medikamentinis gydymas?

– Kadangi tabletės neišgydo, jos tiktai palengvina žmogui gyvenimą, jas rekomenduojama gerti, jeigu atlikti tyrimai rodo aiškų alergeną ir simptomai tokie, kad smarkiai vargina žmogų, jis negali normaliai funkcionuoti. Tie žmonės, kurie serga šienlige, žino, kad tos dvi-trys savaitės pavasarį ar vasarą yra tiesiog išbrauktos iš gyvenimo, tada reikėtų naudoti medikamentus.
Jeigu atsiranda gretutinių alergijos simptomų, o taip dažnai būna, kad žmogus kenčia ne nuo vieno, o nuo kelių alergenų, pavyzdžiui, kyla alergija nuo šviežių obuolių, riešutų, morkų ir atsiranda graužimas gerklėje, patinsta liežuvis, lūpos, tai tokie žmonės visada kišenėje turėtų turėti priešalerginį vaistą ir išgerti.

– Kokias pasekmes gali sukelti negydoma alergija?

– Jeigu ilgą laiką yra nosies užgulimas, nekvėpuojama normaliai per nosį, ypač naktį, labai padidėja rizika susirgti bronchine astma. Astma yra rimta liga, sukelianti dusulius ir kosulio priepolius, pavojingus gyvybei. Todėl nuo alergijos reikia gydytis: be tablečių ar su tabletėm, galbūt tokie paprasti metodai, tokie kaip nosies išplovimas jūros vandeniu gali padėti, bet turim stengtis, kad žmogus kvėpuotų per nosį. Tokiu būdu astmos riziką sumažinsim ir apie tai reikėtų pagalvoti kamuojant šienligei.

Medicinos diagnostikos ir laboratorinių tyrimų asociacijos valdybos pirmininkės, medicininių tyrimų laboratorijos „Sosdiagnostika“ vadovės, gydytojos Eglės Marciuškienės komentaras.

Alergijos yra labai dažnos ir pasaulyje skaičiuojama, kad vienas iš trijų gyventojų kenčia nuo alergijos. Dažniausiai žmonės net nežino, kad yra kažkam alergiški. Vieni dažniausių alergenų yra taip vadinami įkvepiamieji alergenai, kurių yra dvi rūšys. Tai patalpose, namuose esančios dulkės ir žiedadulkės gamtoje bei miesto dulkės.

Prie naminių alergenų priklauso visos erkutės, kurios gyvena namų dulkėse, patalynėje, tai yra įvairūs pelėsiniai grybeliai, naminių gyvūnų plunksnos, pūkai, plaukai, epitelis. Gamtoje esantys alergenai yra pasklidę ore: tai visi žydintys augalai ir jų žiedadulkės.

Kaip jau minėta, yra labai svarbu žinoti alergiją sukeliantį alergeną. Lietuvos medicininių tyrimų laboratorijose ir gydymo įstaigose yra sudarytos Lietuvos atopinės alergenų paletės. Jose yra surinkti dažniausi Lietuvoje pasitaikantys įkvepiamieji ir maisto alergenai, todėl tai palengvina alergiją sukeliančio alergeno paieškas. Šias paletes tobulinau daug laiko ir tai yra mano 10 metų praktikos apibendrinimas, todėl tik retais atvejais alergeno paieškos užtrunka.

Ilgametė patirtis rodo, kad lietuviai visai netoleruoja pelyno, todėl jis yra dažniausias įkvepiamasis alergenas. Lietuviai yra alergiški gysločiui, dilgėlėms, beržams, lazdynams, motiejukams ir įvairioms javų žiedadulkės. Žmogui patogiausia yra atlikti tam tikrą grupę alerginių tyrimų, o jeigu alergijos nerandama, tada galima rinktis kitą grupę. Konsultuojantis su alergologu paaiškėja tam tikras itin specifiškas alergenas ir imamasi imunologinio ar medikamentinio gydymo.

Lietuvoje – pats pavasario gražumas. Tik nesiraukykite ir nemokite rankomis – lietus pavasario nuotaikos sugadinti negali. Galbūt atvirkščiai, skubėdami prie balandžio, kartu ir prie šių metų kalendorinio pavasario vidurio, mes jau daug ką matėme, daug ko sulaukėme.

Tai, ką sukūrė ankstyvas šių metų pavasaris, tikrai nebuvo staigmena – taip ir turėjo būti. Mes norėtume, kad jis labiau skubėtų – tokie norai yra labai žmogiški. Gamta galvoja ir daro kitaip. Pajutusi, kad paskubėjo, pradeda stabdyti įsismarkavusius savo vaikus. Kad jie galvos nepamestų, plūsteli šalnomis ir gruodu, šaltu lietumi. Ar regėjote, kokia šarma ir gruodas buvo praėjusį savaitgalį? Dar gerokai prieš saulėtekį miškuose buvo septyni laipsniai šalčio, po kojomis braškėjo ledo kristalai, augalai sviro nuo šarmos svorio.

Ypač įdomiai atrodė pūkuotos vėjalandės šilagėlės. Jų žydėjimas jau baigėsi, bet augalus labiau veikia saulė, o ne šalnos. Kai švystelėjo saulutė, ledokšniai išgaravo, ir šilagėlių žiedų taurelės atsitiesė. Taip pat elgiasi ir kiti ankstyvieji augalai: rūteniai, vištapienės, plukės. Taigi šalna nieko blogo nepadarė.

O lietūs, dėl kurių mes raukomės, – gerasis pavasario reiškinys. Kas kita, jei ne lietūs, išvalo orą, jį išgrynina? Beje, didžiausias lietaus poveikis augalams. Nuprausti, apsupti švelnios drėgmės, jie sukrunta augti, veriasi lapeliai, sprogsta pumpurai. Dar tebežydi blindės, tačiau po lietų jų žiedai baigsis, ir šakos ims puoštis žaluma. Dar greičiau už blindes lapos ievos, laukiniai serbentai, šeivamedžiai.

Soduose, žinoma, yra didžiojo sujudimo metas, kurio nepamatyti negalima. Tačiau labiausiai džiugina nupraustų, palaistytų pievų žaluma. Dabar augalai skubės augti. Beje, patys ankstyviausieji jau baigia savo vegetaciją. Taigi, kol laukėme pavasario, kai kam jis baigėsi.

Reikia priminti, kad jau dabar galima rinkti dilgėlių ūglius, iš kurių šeimininkės moka pagaminti ne vieną gardų patiekalą. O dėl kitų augalų rinkimo taip pat būtina kai ką žinoti. Visų pirma, artėjant Velykoms, nepamirškime pasimerkti kirtavietėse surinktų beržų, kitų lapuočių medžių šakelių. Jos gražiai sprogs ir puoš šventinį stalą. Kadagių šakeles galima imti taip pat tik iš kirtaviečių, kur šie krūmai, naudojant girios išteklius, neišlieka. Labiausiai saugokite pataisus, nes juos skinti, juo labiau pardavinėti griežtai draudžiama.

Jau šį šeštadienį prasideda „Lietuvos balso“ finaliniai koncertai. Ypatingai jiems ruošiasi ne tik dalyviai, visa projekto kūrybinė komanda, bet ir vedėjai. Rolandas Vilkončius dairosi dailios eilutės, o žavingoji Inga Jankauskaitė pasipuoš specialiai jai dizainerės Julijos Janus sukurtais kostiumais.

„Kurdama drabužius Ingai derinausi ir prie ryškios „Lietuvos balso“ scenos, ir prie efektingos pačios Ingos išvaizdos. Labai norisi pabrėžti jos moteriškumą“, − pasakoja J. Janus.
Šį šeštadienį viena garsiausių šalies dizainerių I. Jankauskaitei pasiuvo sijoną aukštu liemeniu, giliu skeltuku ir palaidinę, kurios išorė yra pilkos, o vidus – raudonos spalvos. Dizainerė pabrėžia, kad audinys, iš kurio kurtas sijono ir palaidinės ansamblis – labai modernus, progresyvus, sijono klostės krenta labai išraiškingai.

„Šis audinys pagamintas iš dilgėlių pluošto. Labai įdomus ir kontrastingas. Blizga kaip šilkas, o glamžosi kaip linas. Jis banguoja ypatingai, aristokratiškai“, − sako dizainerė.

Finaliniai "Lietuvos balso" koncertai - šį šeštadienį, 19 val. per LNK.

Žolinčių akademijos centre vyko seminaras-praktikumas, per kurį susirinkę žmonės ragavo įvairių dilgėlių, baltųjų balandų ir gysločių sėklų patiekalų, o specialistas vaistininkas Marius Lasinskas pasakojo apie šių augalų naudą mūsų organizmui.

Dilgėlės – visa vaistinėlė

Dilgėlės visų pirma vartojamos kaip vitaminų šaltinis. Kraują valantis ir jo sudėtį gerinantis augalas turintis uždegimą slopinančių savybių, jis krešina kraują, padeda žaizdelėms greičiau užgyti. Dilgėlių lapai yra vitaminų šaltinis, ypač daug turi vitamino C, todėl gali būti naudojami netgi įvairioms salotoms.

Kartais dilgėlių lapai vartojami vietoj špinatų. Juose yra baltymų, jie suteikia jėgų visam organizmui.
Iš dilgėlių sėklų galima pagaminti chalvos, kitų patiekalų.

Apie dilgėles kaip vaistažoles galima kalbėti labai ilgai. Tai stiprinantis organizmą augalas. Gydyti naudojama ne tik antžeminė šių augalų dalis, bet ir šaknys. Geriausiai jų gydomoji galia atsiskleidžia gydant prostatos sutrikimus.

Dilgėlių lapus galima naudoti visą vasarą, taip pat ir tada, kai nušienautos dilgėlės vėl atželia.
Nupjautas 10–15 cm. ilgio dilgėlių viršūnėles galima naudoti kaip prieskonius arba  lapelius arbatai.

Gysločiai: nuo sėklų iki lapų

Gysločiai – nuo vaikystės puikiai pažįstamas augalas. Kartais vadinami trauklapiais. Ir ne veltui – vaikai, nusibrozdinę kelius ar alkūnes, neretai gysločių lapus ant kraujuojančios žaizdos deda iš karto, kad sustabdytų kraują, leistų žaizdelėms sukrešėti, užgyti. Augalas turi uždegimą slopinamųjų, dezinfekuojamųjų savybių.

Gysločius galima naudoti ir į vidaus ligoms gydyti. Gysločių lapai padeda kvėpavimo takams, gydo peršalimą, kosulį, teigiamai veikia kepenų veiklą.

Gysločiai gydo gastritą, skrandžio opas, įvairius uždegimus.
Vis dėlto gysločiai gali kelti skrandžio rūgštingumą, tad žmonėms, kurių jautresnis skrandis, gysločius reikėtų vartoti atidžiau. Kita vertus, yra žmonių, kurių skrandžio rūgštingumą reikia padidinti.

Gysločių sėklos dabar labai populiarios. Preparatai, kurie laisvina vidurius, yra gaminami būtent iš jų. 10 g sėklų reikia užpilti 100 ml verdančio vandens, palaukti, kol atvės, ir išgerti nuovirą kartu su sėklomis. Poveikis nėra toks greitas kaip cheminių vaistų, bet po 5 val. pasiekiamas norimas rezultatas, todėl nuovirą geriausia išgerti vakare.

Geroji piktžolė balanda

Yra daug balandų rūšių, tačiau dažniausiai pasitaikančios yra baltosios balandos. Jos  auga soduose, kai kurie žmonės jas išmeta, nes tai – dažniausiai sutinkamos piktžolės. Pasirodo, balandos turi labai daug vertingų medžiagų: baltymų, vitamino C, kalio, kalcio.

Šie augalai labai maistingi, o sėklų sudėtyje yra dar ir krakmolo, floro, baltymų. Balandos gali būti vartojamos kaip maisto pagardas. Augalas gerina virškinimą, tonizuoja visą organizmą, padeda atsikosėti.

Yra žinoma, kad balandų gydomosios savybės nebuvo paslaptis dar actekams. Jie naudodavo šį augalą išoriškai, kai reikėdavo  pašalinti gyvačių nuodus. Balandos jiems padėdavo ir įgėlus vabzdžiams.