Kaip antradienį pranešė ministerija, ministras Algirdas Monkevičius patvirtino šių lėšų paskirstymą mokslo ir studijų institucijoms ir mokslo ar meno kryptims.

Daugiausia ES lėšomis finansuojamų doktorantūros vietų skirta Vilniaus universitetui – 16, Lietuvos sveikatos mokslų universitetui – 13, Kauno technologijos universitetui – 10, Vilniaus Gedimino technikos universitetui – 9.

ES lėšomis finansuojamos doktorantūros studijų vietos yra papildomai skiriamos prie tų, kurios kasmet paskirstomos įprastine tvarka. Finansavimą skirs Lietuvos mokslo taryba.

Iš viso doktorantūros studijoms šiemet skirtos 497 valstybės finansuojamos vietos, pernai valstybės finansavimą studijoms galėjo gauti 477 doktorantai.

„Šiais metais suplanuota tiek pat vietų, kiek pernai: 3808 – magistrantūrai, 477 – doktorantūrai. Tačiau universitetai patys sprendžia, kiek studentų priima – svarbu, kad tilptų į bendrą valstybės skiriamą lėšų sumą“, – BNS atsiųstame komentare cituojamas ministras Algirdas Monkevičius.

Ministerijos patvirtintų finansuojamų vietų skaičius pagal normines kainas nesikeis antrus metus iš eilės, o doktorantūros vietų skaičius išlieka stabilus nuo 2016 metų.

Anot ministerijos, magistrantūrai ir doktorantūrai skiriamos lėšos šių metų priėmimui lyginant su pernai padidėjo apie 13 proc., nes buvo padidintos 2019 metų norminės studijų kainos.

Pasak ministro A. Monkevičiaus, dalis magistrantūros ir doktorantūros vietoms skirtų lėšų nepanaudojama – užpernai liko nepanaudota 217 tūkst. eurų valstybės skiriamų lėšų studijų vietoms, o pernai – 64,5 tūkst. eurų.

„Šiais metais norima, kad visos skiriamos valstybės lėšos studijų vietų finansavimui būtų įsisavintos“, – teigia A. Monkevičius.

Ministerijos duomenimis, šiemet magistrantūros ir doktorantūros vietoms valstybė skirs 13,08 mln. eurų – beveik milijonu daugiau nei pernai.

Užpernai valstybė tam skyrė kiek daugiau nei 10,2 mln. eurų, panašus skaičius buvo skirtas ir 2016 metais, o dar metais anksčiau – 9,5 mln. eurų.

Universitetai vietas gali perskirstyti

Pagal esamą tvarką, aukštosios mokyklos turi galimybę perskirstyti vietas, todėl realus nemokamų magistrantūros ir doktorantūros vietų skaičius išauga.

Šiais metais norima, kad visos skiriamos valstybės lėšos studijų vietų finansavimui būtų įsisavintos.

„Po perskirstymo gali susidaryti toks skaičius, kad tų vietų yra daugiau, negu Vyriausybė skyrė. Tačiau tai susiję su tuo, kad tos vietos tiesiog nuėjo iš brangesnių mokslų į pigesnius ir virto didesniu vietų skaičium“, – BNS paaiškino Vilniaus universiteto studijų prorektorius Valdas Jaskūnas.

„Aišku, yra nustatyti apribojimai, kiek tų vietų galima perskirstyti“, – pridūrė jis.

Po perskirstymo, pagal aukštųjų mokyklų nusistatytas kainas, šiemet į nemokamas magistrantūros vietas bus kviečiami 4166 studentai – 66 mažiau nei pernai.

Nemokamų magistrantūros vietų skaičius 2015 metais siekė 4,5 tūkst., tačiau 2016 metais krito iki 4290. Prieš dvejus metus vietų padaugėjo iki 4362, tačiau pernai skaičius krito iki 4210.

„Aukštosios mokyklos įvertina galimybes priimti studentus. Poreikis yra dinamiškas, nes nė viena metodika negali sureaguoti iš anksto ir numatyti, koks poreikis bus šiais metais“, – teigia V. Jaskūnas.

Tuo metu realus valstybės finansuojamų doktorantūros vietų skaičius 2015-2017 metais išliko stabilus – 502, pernai pakilo iki 504.

Šiemet valstybės finansuojamų doktorantūros vietų po universitetų perskirstymo bus 497 – septyniomis mažiau nei praėjusiais metais.

„Kitais metais numatomi pokyčiai doktorantūroje gali būti labai pastebimi, kadangi stipendijos padidėjimas akivaizdus. Iki šiol didieji universitetai gana dažnai nesurinkdavo doktorantų į tam tikras mokslo kryptis. Galime spėti, kad menkos stipendijos galėjo būti viena iš priežasčių. Pavyzdžiui, neseniai studijas baigusio ir darbą pradedančio informacinių technologijų specialisto darbo užmokestis rinkoje turbūt gerokai didesnis nei siūloma doktoranto stipendija“, – atkreipia dėmesį A. Čenys. 

Viliamasi, kad švietimo sistemos pokyčiai iš esmės pakeis būsimų doktorantūros studijų kokybę. „Natūralu, kai doktoranto stipendija iki šiol buvo mažesnė už minimalų darbo užmokestį, mes negalėjome tikėtis, kad geriausi studentai norėtų dirbti už tokį atlyginimą“, – pastebi A. Čenys.

Kitais metais doktorantūros stipendijos didės daugiau nei 80 proc., lyginant su pernai metais. Pirmųjų metų doktorantai kas mėnesį gaus 722 eurų, o antraisiais-ketvirtaisiais mokslo metais – 836 eurų stipendijas. Prorektorius atkreipia dėmesį, kad nuo kitų metų padidėjusios doktoranto stipendija beveik prilygs vidutiniam darbo užmokesčiui Lietuvoje, todėl, jo nuomone, tokia situacija iš esmės bus gera paskata studentams bei lems kokybiškesnį konkursą, priimant studentus į trečiosios pakopos universitetines studijas.

„Doktorantų atlyginimai darosi konkurencingi Lietuvos mastu. Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Italijoje doktoranto stipendija siekia apie 1000 eurų. Universitete studijuoja doktorantas iš Italijos, pasirinkęs statybos inžinerijos mokslo kryptį. Galime tikėtis, kad apsikeitimas doktorantais bus didesnis nei iki šiol, o stipendijos taps konkurencingos ir patraukios jauniems mokslininkams“, – įsitikinęs A. Čenys.

Kalbėdamas apie ypač teigiamus švietimo pokyčius, prorektorius akcentuoja, kad patirsime ir problemų, kurias ir iki šiol jautėme, tačiau jos nebuvo tokios aktualios. „Mano nuomone, turėtų vykti daugiau pokyčių doktorantūros vykdymo sistemoje Lietuvoje. Vienas iš jų – dabartinė priėmimo sistema, kuri šiuo metu reglamentuota mokslo doktorantūros nuostatuose. Ji jau dabar nėra ideali, o, padidėjus stipendijai, gali pasidaryti didelis kliuvinys“, – pabrėžia A. Čenys.

Prorektoriaus teigimu, pageidautina padidinti ir doktorantų priėmimo sistemos lankstumą, nes šiuo metu doktorantūra yra pernelyg biurokratizuota ir formalizuota. „Vykdant studentų priėmimą į trečiosios pakopos universitetines studijas, turima labai mažai laisvių. Universitetuose griežtai ribojamos doktorantūros vietos į tam tikras mokslo kryptis. Tam, kad priėmimo procesas būtų sklandus, o studijos naudingos, reikėtų suteikti universitetams žymiai daugiau laisvės vykdant priėmimo procedūras, o iš studentų reikalauti rezultato – kokybiškai apgintų daktaro disertacijų, o ne formalių reikalavimų, kurie dažnai trukdo“, – pastebi A. Čenys.

VGTU daugiausia studijuoja doktorantai, baigę mūsų universitetą, tačiau yra jaunuolių ir iš Vilniaus, Kauno technologijos, Klaipėdos, Mykolo Romerio universitetų. Taip pat doktorantūros studijas renkasi jaunieji mokslininkai atvykę iš Italijos, Libano, Irano, Turkijos, Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos.

Įprastai universitetas daugiausia doktorantų priima į technologijos mokslų sričių doktorantūrą. Šiemet priėmimas dar nesibaigė, bet planuojama, kad daugiausia doktorantų pradės studijas statybos inžinerijos, medžiagų inžinerijos, elektros ir elektronikos inžinerijos, mechanikos inžinerijos, transporto inžinerijos, aplinkos inžinerijos mokslo kryptyse.

„Požiūris į mokslo srities darbuotojus yra paveldėtas iš 90-ųjų metų, kai Gariūnuose per vieną dieną buvo galima uždirbti dvi profesoriaus algas. Mūsų visuomenėje liko gajus požiūris, kad yra daug būdų, kaip nieko nesimokęs ir jokio aukštojo mokslo nebaigęs gali daug užsidirbti, tapti turtingu. Tas požiūris persidavė tų žmonių, kurie tada buvo Gariūnuose, vaikams. Ir nors jis po truputį nyksta, vis tiek dar yra labai gyvas, – diskusijoje apie tyrėjo profesijos prestižą kalbėjo Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) mokslo ir inovacijų prorektorius prof. habil. dr. Antanas Čenys.

Pirmą kartą šį savaitgalį vykusioje doktorantų stovykloje jaunieji ir jau daug pasiekę mokslininkai bei kiti iškilūs VGTU bendruomenės nariai diskutavo apie tyrėjo profesijos prestižą – koks jis yra dabar ir ko reikia siekiant į Lietuvos mokslo elitą pritraukti jaunų bei ambicingų žmonių.

VGTU Verslo vadybos fakulteto dekanė prof. dr. Jelena Stankevičienė pastebėjo, kad žmonės, kurie iš tikro turi tyrėjo pašaukimą, mažai rūpinasi prestižu. „Dažnai mokslininkai filmuose vaizduojami kaip truputį išprotėję, neįprastai apsirengę keistuoliai – toks įvaizdis kilo iš to, kad realybėje dirbti mokslinio darbo žmonės ateina negalvodami, ką apie juos mano kiti. Jie turi klausimą, sritį, kuri jiems įdomi, žino, ką nori ištirti, rasti, sužinoti ir siekia to nepaisydami aplinkinių nuomonės“, – kalbėjo ji.

Diskusijos moderatorius, VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto docentas dr. Justas Nugaras pastebėjo, kad UNESCO duomenimis tyrėjo darbą dirbančių žmonių pasaulyje nėra daug – vos 7 mln., kai tuo tarpu gydytojų yra dvigubai (apie 15 mln.), o programuotojų ir IT specialistų – beveik tris kartus daugiau (apie 19 mln.). Dėl to, anot jo, tyrėjo profesija nėra gerai suprantama, žinoma ir ne visur vienodai pripažįstama. Vis dėlto, net jei tyrėjų yra mažiau nei kitų profesijų atstovų, būtent jie sudaro universiteto dėstytojų, ugdančių būsimuosius specialistus, branduolį.

J. Stankevičienė atkreipė dėmesį, kad iš esmės mokslininko prestižą kuria patys mokslininkai. „Savo draugų tarpe aš esu vienintelė mokslininkė, tad kokią jie mane mato, ką jiems papasakoju apie universitetą, savo darbą, tokią nuomonę apie šią sritį jie ir susidaro. Mes patys esame šios profesijos ambasadoriai“, – sakė ji.

Diskusijos dalyviai sutarė, kad mokslinio laipsnio prestižas labai priklauso nuo šalies. Anot VGTU strateginės partnerystės prorektorės doc. dr. Astos Radzevičienės, ypač hierarchinėse valstybėse, pavyzdžiui Azijos šalyse, turėti daktaro laipsnį – itin didelis prestižas. „Kai kuriose šalyse įgijus daktaro laipsnį jis įrašomas į pasą, į tave visada kreipiamasi prie vardo pridedant „daktarė“. Pavyzdžiui Indijoje net gyvenimo partneriai ieškomi pageidaujant, kad jie turėtų mokslų daktaro laipsnį. Tokiose šalyse daktaro „etiketę“ pripažįsta absoliučiai visi visuomenės nariai“, – pasakojo A. Radzevičienė.

Stebint šių metų VGTU doktorantūros pirmakursius, galima atkreipti dėmesį į tai, kad gana didelę jų dalį sudaro sėkmingai verslo sektoriuje veikę žmonės, kurie po studijų padarė didesnę pertrauką ir dabar vėl grįžo į universitetą. Jiems reikia tų žinių ir tam tikro pripažinimo bei įvertinimo. Vien buvimo versle jiems nebepakako.

„VGTU doktorantų iniciatyva rengti stovyklą, kelti aktualius visuomenei klausimus ir pradėti diskusiją jau parodo jaunųjų mokslininkų brandą ir siekį atstatyti bei kelti mokslininko profesijos prestižą. Skatinti rinktis tyrėjo kelią ir doktorantūros studijas yra vienas iš valstybės prioritetų. Jauni protai ir jų keliamos idėjos yra aukštojo mokslo ir bendrai viso mokslo ateitis“, –  optimistine ateities vizija diskusiją užbaigė VGTU mokslo ir inovacijų prorektorius.

„Doktorantūros studijoms skiriame ypatingą dėmesį, kadangi doktorantai – tai Lietuvos mokslo ateitis, naujų pajėgų reikia mokslo ir studijų slėniams. Todėl ketvirtadaliu didiname priėmimui į doktorantūrą skiriamą finansavimą, – sako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė. – Mūsų pastangos pritraukti geriausius protus į doktorantūrą – sisteminės. Nuo 2015 m. spalio 1 d. ketvirtadaliu padidintos doktorantų stipendijos, planuojame jas didinti ir toliau.“

Šiemet valstybės finansavimas priėmimui į doktorantūrą lyginant su pernai didinamas 26 proc. – 1,3 mln. eurų: jei 2015 m. jam buvo skirta 4,9 mln. eurų, tai 2016 m. – 6,2 mln. eurų. Į doktorantūros studijas 2016 m. numatoma priimti pusė tūkstančio būsimųjų tyrėjų. Didinant finansavimą ypatingas dėmesys skiriamas su mokslo ir studijų slėniuose vykdomais tyrimais susijusioms doktorantūros sritims.

„Nors doktorantūros finansavimą padidinome, priėmimo į doktorantūrą skaičius išlieka toks pats kaip pernai – 502. Mūsų papildomai skiriamą finansavimą universitetai nutarė nukreipti į kokybę. Anksčiau jie priimdavo daugiau doktorantų už mažesnę studijų kainą, tai reiškia, kad kentėjo studijų kokybė, o šiemet nutarė kainos nebemažinti. Džiaugiamės, kad universitetų požiūris į studijų kokybę keičiasi“, – pabrėžia ministrė.

Priėmimui į biomedicinos doktorantūrą skiriama 111, technologijos mokslams – 106, fiziniams mokslams – 97 valstybės finansuojamos studijų vietos. Socialiniams mokslams atiteks 101, humanitariniams mokslams numatyta 50, žemės ūkiui – 24, meno studijoms – 13 valstybės finansuojamų doktorantūros vietų.

Valstybė šiais metais finansuos studijas 4290 magistrantų. 2016 m. priėmimui į technologijos mokslų magistrantūrą numatyta 1358, biomedicinos mokslams – 495, fiziniams mokslams – 437, socialiniams mokslams – 1388, humanitariniams mokslams – 338, meno studijoms – 274 valstybės finansuojamos magistrantūros vietos.

Priėmimui į rezidentūrą skiriama 400 vietų: 367 iš jų atiteks medicinos, 17 odontologijos, 16 veterinarijos rezidentams.

Vyriausybė taip pat patvirtino laipsnio nesuteikiančių pedagoginių studijų vietų skaičių – norintiems gauti pedagogo kvalifikaciją po dalyko bakalauro studijų šiemet numatomos 136 valstybės finansuojamos vietos.

Doktorantūros studijoms iki 2020-ųjų numatyta 22,4 mln. eurų iš Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų lėšų, tai sudarys galimybę papildomai finansuoti 400 doktorantūros studijų vietų, informuoja Švietimo ir mokslo ministerija.

ES struktūrinių fondų lėšomis finansuojamas doktorantūros vietas konkurso būdu atrinks Lietuvos mokslo taryba.

Iš ES paramos doktorantų studijos finansuotos ir anksčiau. 2007-2013 metais struktūrinių fondų lėšomis finansuota 210 doktorantų, tai sudarė aštuntadalį visų doktorantūros studentų Lietuvos mokslo ir studijų institucijose.

Universitetai ir verslininkai vienbalsiai tikina, kad Lietuvai būtina sudaryti galimybę įgyti mokslini laipsnį privačioje bendrovėje. Teigiama, kad Lietuva jau subrendo šiai Vakarų valstybėse taikomai praktikai, rašo "Verslo žinios".

"Kai vokiečių paklausiau, kas suvienija mokslą su verslu, kas yra tas katalizatorius, tiek verslininkai, tiek mokslininkai atsakė: pramonės doktorantūra. Tai yra geriausia, efektyviausia grandis, kuri ir lemia inovacijų proveržį", - sakė Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas.

Anot Kauno technologijos universiteto (KTU) rektoriaus Petro Baršausko, verslo įsitraukimas į doktorantūros organizavimą padėtų spręsti finansavimo problemą. KTU turi dvi doktorantūros vietas, kurias finansuoja privačios įmonės - "Eneftena" ir "Virtustream".

Vyriausybė trečiadienį nutarė 25 proc. padidinti stipendijas doktorantams.

Pagal Vyriausybės patvirtintą nutarimą, kurį teikė Švietimo ir mokslo ministerija, pirmųjų metų doktorantų stipendija bus 395,2 euro, antrųjų, trečiųjų ir ketvirtųjų - 456 eurai. Iki šiol stipendijos siekė atitinkamai 315,4 ir 364,8 euro.

Nutarta stipendijas doktorantams didinti jau šiemet - nuo spalio 1 dienos. Šiais metais lėšos tam būtų skiriamos iš Švietimo ir mokslo ministerijos asignavimų, o kitiems metams Finansų ministerija žada papildomus 2 mln. eurų.

Vykstant sparčiai technologijų pažangai atsiranda vis daugiau galimybių pažvelgti į praeitį ir sužinoti, kaip gyveno senojo žemyno tautos ir kokį palikimą išsaugojo jų bendruomenės šiandienos europiečiams. Vis dėlto, karinių konfliktų akivaizdoje tebėra sudėtinga atsakyti, kas sieja ar skiria žmones už kultūrinio sluoksnio ribų. Gabūs jaunieji mokslininkai, laimėję finansavimą inovatyviems ir perspektyviems podoktorantūros stažuočių tyrimams, gilinasi į archeologijos ir antropologijos sritis, kurios ne tik leidžia suvokti sudėtingą visuomenės raidą ir santykį su aplinka, bet ir pasitarnauja įvairių mokslo šakų plėtrai.

Šlapynėse – povandeniniai archeologiniai tyrimai

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedroje podoktorantūros stažuotę atliekanti dr. Elena Pranckėnaitė dirba povandeninės ir šlapynių archeologijos srityje. Archeologė domisi šlapynių apgyvendinimo modeliais priešistorėje. Šlapynėmis vadinamos teritorijos, kuriose pagrindinis aplinką formuojantis komponentas yra vanduo, todėl šios ekosistemos apima pelkes, durpynus, šlapias pievas, seklias vandens telkinių pakrantes. Tokios vietos Lietuvoje sudaro ketvirtadalį šalies ploto.

„Apsirengiame nardymo kostiumus ir neriame žvalgytis po Luokesų ežero gyvenviečių kompleksą, datuojamą 7-6 a. pr. Kr. Tiriame šį vieną svarbiausių šlapynių archeologijos objektų Lietuvoje nuo 2001 m. Šlapynių archeologija yra pakankamai savarankiška mokslinė sritis, turinti specifinę tyrimų po vandeniu ar periodiškai užliejamose teritorijose metodiką ir suteikianti unikalią galimybę prisiliesti prie ypač gerai išsilaikiusių, informatyvių organinės materialinės kultūros liekanų“, – sako dr. E. Pranckėnaitė.

Povandeninių archeologinių tyrimų radiniai leidžia mokslininkams atsakyti į dominančius klausimus apie priešistorinę Europą – kaip vystėsi ūkis, kokia buvo žmonių dieta, ar kaip metalų atsiradimas paveikė bendruomenių gyvenimą. Mokslininkės paruošta Luokesų ežero gyvenviečių tarpdisciplininių tyrimų medžiaga buvo publikuota užsienio ir Lietuvos mokslo žurnaluose. Iki šių tyrimų Lietuvos archeologai laikėsi nuostatos, kad bronzos amžiaus pabaigos bendruomenės gyveno aukštesnėse vietose, ant piliakalnių, tačiau ištyrus paaiškėjo, kad žmonės statė ir pakeltas gyvenvietes ant medinių polių virš šlapio grunto.

Padeda spręsti paveldosaugos problemas

Viena iš dr. E. Pranckėnaitės podoktorantūros stažuotės užduočių buvo šlapynių objektų tyrimų ir paieškų metodikos tobulinimas. Jaunąją mokslininkę ypač domino nedestrukciniai tyrimo metodai. Archeologė norėjo nustatyti, ar tokie paieškoms naudojami įrenginiai, kaip šoninės apžvalgos sonaras ir georadaras, gali būti pritaikyti siekiant identifikuoti šlapynių gyvenvietes. Išbandyti įrenginiai iš tiesų tiko tyrimui, todėl juos galima taikyti ieškant naujų šlapynių objektų Lietuvoje.

„Toks neinvazinis metodas yra efektyvesnis, leidžiantis išžvalgyti didesnius plotus per trumpesnį laiką, taip pat padedantis spręsti ir paveldosaugos problemas. Juk siekiant atrasti objektus, nebereikės atlikti archeologinių žvalgomųjų tyrimų – kasti ir ardyti kultūrinių sluoksnių. Šlapynių objektai būtų įtraukiami į Kultūros vertybių registrą ir taip apsaugomi nuo įvairių žemės judinimo darbų, kuriuos vykdant objektams gresia visiškas sunaikinimas“, – pasakoja jaunoji tyrėja.

Šlapynių archeologija yra viena pagrindinių mokslinių interesų, kuriuo dar bakalauro studijų metais Klaipėdos universitete susidomėjo dr. E. Pranckėnaitė. Archeologė džiaugiasi, kad podoktorantūros stažuotė leido tęsti pradėtą mokslinės tematikos nagrinėjimą, užmegzti ryšius ne tik su Lietuvos akademinėmis institucijomis, bet ir užsienio mokslo centrais.

Susipažino su šlapynių archeologijos pradininkais

Podoktorantūros stažuotės metu jaunoji tyrėja lankėsi Didžiosios Britanijos Ekseterio universiteto Humanitarinių mokslų koledžo archeologijos skyriuje. Šiame universitete buvo įkurtas ir veikia vienas iš pagrindinių šlapynių archeologijos tyrimų centrų. Dr. E. Pranckėnaitė kartu su šlapynių archeologijos pradininkais prof. J. Coles ir prof. B. Coles bei stažuotės vadovu prof. A. Harding aplankė svarbiausius šlapynių archeologijos vietas Somerset Levels vietovėje.

„Stažuotės metu užmegzti kontaktai su vienais iš svarbiausių šlapynių archeologijos tyrimų centrų specialistais neabejotinai atvėrė galimybes tolimesniam bendradarbiavimui. Įgautą patirtį, žinias ir mokslinę informaciją viliuosi pritaikyti toliau vykdydama tyrimus šlapynių archeologijos srityje Lietuvoje“, – sako jaunoji mokslininkė.

Archeologė taip pat stažavosi Vokietijoje, Bad Buchau miestelyje įsikūrusiame Federzėjės muziejuje, kurio specialistai dirba su UNESCO saugomomis Alpių regiono ežerų gyvenvietėmis Federzėjės ežero aplinkoje. Dr. E. Pranckėnaitė nagrinėjo šlapynių gyvenviečių archeologinę medžiagą ir tokių gyvenviečių rekonstrukcijos galimybes, dalyvavo muziejaus mokslinėje ir edukacinėje veikloje, taip pat muziejaus darbuotojams bei gidams skaitė paskaitą apie Baltijos regiono šlapynių gyvenviečių specifiką.

Domisi, ką žmonės išgyvena konfliktų zonose

Kitas podoktorantūros stažuotės konkursą laimėjęs ir Lietuvos kultūros tyrimų institute besistažuojantis dr. Mantas Kvedaravičius gilinasi į žmogaus kritinių būsenų, kurias sukelia vykdoma politika, reprezentacijos galimybes ir ribas. Kultūros antropologas analizavo etnografinę medžiagą, surinktą lauko tyrimo metu Čečėnijoje, kuri iki 2009 m. pavasario oficialiai buvo laikoma antiteroristinės operacijos zona. Gautus duomenis tyrėjas panaudojo siekdamas išsiaiškinti, kaip jaučiasi žmogus mirties, netekčių ir karo realybės akivaizdoje.

„Kritinės būsenos, iš dalies siaubingos ir groteskiškos, atsirandančios vykstant kovai su terorizmu, politinių sukilimų ir socialinio nepaklusnumo zonose, įvairiapusiškai atspindi, didina, sukuria ar kartais meta iššūkį politinėms jėgoms. Sėkmingai atliktas tyrimas parodė, kad afekto veikimo būdas nėra prieinamas formaliu būdu, kaip tai buvo pateikta ankstesnėje afekto tyrimų literatūroje, tačiau gali būti tiriamas analizuojant kasdienybę ir eksperimentines literatūrinės etnografijos formas“, – pasakoja dr. M. Kvedaravičius.

Vykdyti tyrimai mokslininkui leido išplėsti afekto apibrėžimą. Afektas iš esmės nusako kritinę būseną, suteikiančią tam tikrą informaciją bei žinojimą ir sukeliančią poveikį. Dėl to, neramumų zonose žmonių patiriamas siaubas ir viltis išlaiko emocijų perteklių už matomo ar racionalizuojamo jų turinio ribų. Kultūros antropologas tyrimo metu parengė monografiją apie afekto ir reprezentacijos santykį Šiaurės Kaukazo etnografinėje vietovėje.

Atsispindi pasakojimuose, sapnuose

„Ypač svarbus mano darbe buvo neapibrėžtų ir sunkiai reprezentuojamų sąmonės būsenų bei pojūčių tyrimas. Šiuo atveju tai sapnų bei vaizduotės darbas kritinėse situacijose, kai mirtis ar jos grėsmė yra labai arti. Juk žmonės Čečėnijoje suimami, nukankinami arba tiesiog dingsta ir daugelis nežino, ar jų artimieji gyvi, ar mirę“, – sako mokslininkas.

Antropologo pažįstama Čečėnijos gyventoja Maret, kurios sūnus dingo prieš penkerius metus, sapnuose regi savo vaiką basą ir prašantį apauti batus. Moteris sapnuoja, kad po lova apčiuopusi porą nudrengtų sueižėjusių kaliošų, ji perplėšia vieną batą į dvi dalis ir padeda pusantro kaliošo berniukui prie kojų sau pasilikdama kitą pusę. Atsibudusi Maret mano, kad sapnas reiškia, jog jos vaiką kažkas veža iš vienos vietos į kitą.

„Ji gyvena laikiškume, kur nieko nevyksta, gyvenimas sustingęs. Tai erdvė, kurioje neįmanoma jokia užmarštis, nes nesama to, ką būtų galima užmiršti, nesama kūno. Dabartį užvaldęs laiko virtualumas, virtęs realiu objektu – juoda guminio kaliošo puse, kurią pasilieka motina ir kuri nėra nei proga džiaugsmui, nei skausmui, nei vilties išraiška“, – pasakoja dr. M. Kvedaravičius.

Svarbu įvykiams Ukrainoje suprasti

Tyrimas išlieka aktualus tiek hibridinio karo ir neramumų Rytų Ukrainoje analizės erdvėse, tiek nagrinėjant hibridinio karo diskursą, kritines būsenas ir laiko pojūtį. „Sudėtinga atsakyti, kaip suprasti smurtą ir mirtį, kaip visa tai vaizduoti, nepakartojant ir nepajungiant smurto vienai ar kitai ideologijai, kuri jį ir iššaukė. Vis dėlto, reikia bandyti atsakyti į šiuos klausimus, galbūt ir žinant, kad atsakymai nebus išsamūs“, – svarsto mokslininkas.

Kultūros antropologas politinio afekto temos nagrinėjimą nuosekliai tęsia nuo 2006 metų, kai, rašydamas daktaro disertaciją apie skausmo kultūrą ir politinius galios santykius, tyrė karo nusiaubtos Čečėnijos gyventojus. 2011 metais pasirodė ir M. Kvedaravičiaus režisuotas dokumentinis filmas „Barzakh“. Ši podoktorantūros stažuotė leido atlikti naujus dominančius tyrimus Jungtinės Karalystės Mančesterio universiteto Granados vizualinės antropologijos centre ir Graikijos Atėnų Panteono universiteto Socialinės antropologijos katedroje.

Projektas „Podoktorantūros (post doc) stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“ finansuojamas pagal Europos Sąjungos struktūrinių fondų Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos, Mokslininkų ir kitų tyrėjų mobilumo ir studentų mokslinių darbų skatinimo priemonę (VP1-3.1-ŠMM-01).

Keleto šimtmečių senumo raštai kupini įdomių faktų, liudijančių istorinius praeities įvykius. Kai kurie jų atskleidžia praeities visuomenių bruožus, žmonėms būdingus ir dabar. Pagal vykdomą „Podoktorantūros (post doc) stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“ projektą, finansuojamą Lietuvos mokslo tarybos du jauni mokslininkai stažuotojai gilinasi į senuosius Lietuvos raštijos ir literatūros lobynus, tik – su skirtingais tikslais.

Dabartinės politikų diskusijos dėl lenkiškos pavardžių rašybos nėra visiškai naujas reiškinys mūsų valstybės istorijoje. Jau prieš bemaž keturis šimtmečius keičiant, vienodinant rašybą siekta suartinti Mažąją ir Didžiąją Lietuvą.

Apie praeityje valstybėje vykusias svarbias politines bei kultūrines permainas kartais gali liudyti ir vienintelė raidė, ypač – jei atvertus senuosius Lietuvos raštų tomus galima palyginti, kaip ir kodėl amžių bėgyje kito kai kurių raidžių rašyba.

Lietuvių rašybos istorija – filologijos mokslų daktaro Mindaugo Šinkūno mokslinių tyrinėjimų objektas. Podoktorantūros stažuotės Vilniaus universitete metu jaunasis mokslininkas gilinasi  į XVI–XVII amžiaus lietuvių ortografijos (rašybos) istoriją.

Humanitarinių mokslų daktarė Asta Vaškelienė gilinasi į senąją lietuvių literatūrą, kurios didžioji dalis mūsų visuomenės negalėtų paskaityti net turėdama tokią galimybę: mokslininkė tyrinėja lotyniškąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės proginę literatūrą. Dauguma šių įmantrių barokinio stiliaus kūrinių nėra išversti į lietuvių kalbą.

„Metas naikinti „baltas dėmes“ mūsų literatūros istorijoje: XVIII a.  turėjome ne tik Donelaitį“, – sako mokslininkė stažuotoja.

Pagarba seniesiems raštams – nuo vaikystės

„Galima sakyti, kad prie šios temos – rašybos istorijos tyrimų – palaipsniui judėjau visą laiką“, – pasakojo dr. M. Šinkūnas, visą antrosios ir trečiosios pakopos studijų laikotarpį pašventęs senajai lietuvių raštijai. 

Tačiau pagarba senovinėms knygoms veikiausiai išliko nuo vaikystės, kai žaisdavo didelėje senelio bibliotekoje, kurioje įrišimu, kvapu, pageltusiu popieriumi, keistomis iliustracijomis, nesuprantamais tekstais žavėjo paslaptingi seni leidiniai. 

Daktaro disertacijoje „XVI–XVII a.  Mažosios Lietuvos raštų akcentografija“ jis gilinosi į vieną iš rašybos sričių – kirčio žymėjimą ir jo raidą Mažojoje Lietuvoje.

Įdomu, jog ten prieš tris šimtmečius kirčio ženklais buvo žymimas ne tik žodžio kirtis, kaip mums dabar įprasta, bet ir tam tikros darybos formos (pvz., kilmininko forma rankôs pažymėta galūnėje tam, kad skirtųsi nuo daugiskaitos vardininko formos rankos).  Tokia rašybos maniera perimta iš lotyniškų tekstų. Senieji raštininkai tobulino lietuvių raštiją remdamiesi aukštą prestižą turinčiomis, ano meto tarptautinėmis, mokslo pasaulio, kalbomis.

Tobulindamas gausią Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus senųjų lietuviškų raštų kompiuterinę duomenų bazę, dr. M. Šinkūnas susidomėjo tipografijos istorija – senosiomis spausdinimo technologijomis. Tokios žinios labai reikalingos tiriant rašybą, leidžia paaiškinti kai kuriuos nenuoseklumus, atskirti sąmoningas rašančiojo intencijas nuo tų aplinkybių, kurios nuo jo nepriklauso, tarkime, teksto pakitimų, atsiradusių dėl spaustuvėje iškilusių techninių sunkumų.

Filologui pravertė programavimo įgūdžiai

Šiuo metu  M. Šinkūnas  tyrinėja Mažosios Lietuvos raštus. XVI–XVII a. lietuvių ortografijos istorijos mokslinių tyrimų nėra daug.

Kad netektų renkant duomenis sklaidyti tūkstančių senovinių knygų puslapių, jaunajam mokslininkui prireikė imtis ne tik filologo, bet ir programuotojo darbo – išmokti programuoti.

Anksčiau nebuvo darbą palengvinančių įrankių, rašyba būdavo tiriama pasikliaujant tyrėjo pastabumu ir atmintimi arba reikalavo daugybės valandų mechaninio darbo. Dr. M. Šinkūnas jau tyrinėja elektroninius tekstus, tai leidžia neskaityti ištisai storų knygų, o pasinaudoti skaitmeninėmis priemonėmis ir per kelias minutes gauti labai tikslią tyrimui reikalingą medžiagą.

Kadangi kiekvienam tyrimui reikalingi specifiniai įrankiai, o jau sukurtųjų pritaikyti nepavyko, mokslininkui stažuotojui dar teko išmokti programuoti.

Vienas netikėčiausių atradimų buvo tai, jog XVII a.  vidurio raštuose jis aptiko svarbių rašybos pokyčių, kuriuos net galima įvardinti kaip reformą. Įdomu tai, kad nėra išlikusių (o gal tik dar nesurasta) jokių amžininkų liudijimų apie tuo metu vykusią reformą.

Rašybai įtakos turėjo ir politika

XVIII a.  pradžioje kunigai ne kartą diskutavo ginčydamiesi, kaip reikia kalbėti bažnyčioje su paprastais žmonėmis – Biblijos kalba, ar taip, kaip šnekama namuose.

„Ne mažiau audringos diskusijos galėjo vykti ir pusę amžiaus anksčiau. Apie jas beveik nieko nežinome, tematome jų rezultatus knygose, tai yra matome svarbių pakitimų, pvz., iki tol priebalsis ž buvo žymimas raidėmis sz, o staiga tomis pačiomis raidėmis pradedamas žymėti priebalsis š, atsisakyta iki tol vartoto triženklio sch.

Esama ir kitų svarbių pakeitimų – jiems galėjo būti sąmoningai ruoštasi, politinis impulsas galėjo būti visuotinis įsakas, paskelbtas 1639 m. po parapijų vizitacijos, kai komisijos aplankė visas Rytų Prūsijos bažnyčias ir apibendrino jose kylančias problemas“, – apie tyrinėjimų rezultatus pasakojo mokslininkas stažuotojas.

Tokius rašybos pakeitimus įtvirtinęs autoritetas buvo gerą filologinį išsilavinimą turintis kunigas Danielius Kleinas, išspausdinęs lietuviškas gramatikas lotyniškai ir vokiškai. Keisti rašybą galėjo paskatinti ekonominis motyvas – siekis padaryti rašybą patogesnę, taupesnę, ir politiniai sumetimai – siekis suartinti Mažosios ir Didžiosios Lietuvos rašybas. 

Toliau dr. M. Šinkūnas tyrinės Didžiosios Lietuvos rašybą, ieškos skirtumų tarp skirtingų raštų kalbos variantų, taip pat tarp atskirų konfesijų (katalikų ir evangelikų reformatų) autorių rašybos, išryškinti jų raidos tendencijas.

Lietuvių literatūra – lotyniškai

XVIII a.  proginė literatūra, parašyta lotynų kalba, net ir ją išvertus būtų labai neįprasta mūsų ausiai: įmantri, persunkta pagyrimų, gausi retorikos figūrų, užuominų į Antikos laikų mitologiją.

„Šių laikų kūrinius drąsiai vadinu elito literatūra, nes ją galėjo suprasti tik plačiai išsilavinę,  mokantys lotynų kalbą ir išmanantys literatūrą žmonės, gebantys iškilmingoje prakalboje atpažinti literatūros ženklus ir užkoduotas prasmes. Tai barokinė didikų, bažnyčios hierarchų ir bajorų literatūra, dažniausiai rašyta tam tikroms progoms – inauguracijoms, ingresams, laidotuvėms, pasauliečiams – vestuvėms“, – pasakojo dr. A.Vaškelienė, besistažuojanti Lietuvos istorijos institute.

Mokslininkės podoktorantūros stažuotės tema – „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lotyniškoji proginė literatūra ir Apšvietos viešoji erdvė“. Tema glaudžiai susijusi su jos daktaro disertacija. Rašydama paraišką podoktorantūros stažuotei, dr. A.Vaškelienė tikėjosi tyrimus pratęsti.

Podoktorantūros stažuotėje moksliniai tyrimai pasipildė nauju žiūros tašku: stažuotei vadovauja Lietuvos istorijos instituto skyriaus vedėja, humanitarinių mokslų daktarė Ramunė Šmigelskytė-Stukienė.

„Be mano disertacijos vadovės, VU klasikinės filologijos katedros prof. Eugenijos Ulčinaitės ir manęs, daugiau specialistų, tyrinėjančių  XVIII a.  literatūrą, nėra. Tad prireikus rinktis stažuotės vadovę, buvau tikra, jog istoriko žvilgsnis į literatūrinius tyrimus bus itin naudingas. Taip ir įvyko“, – pasakojo mokslininkė stažuotoja.

Kuo įdomi ir išskirtinė proginė lotyniškoji literatūra? Ji glaudžiai susijusi su humanitarinių dalykų dėstymu Vilniaus universitete. Ištobulinę lotynų kalbos žinias, išstudijavę Antikos autorius, studentai Retorikos klasėje mokydavosi kurti patys: rašydavo įvairių žanrų kūrinius, remdamiesi vienu ar keletu autorių, ir pademonstruodavo visą savo erudiciją. Didelės įtakos šiai kūrybai turėjo jėzuitų mokymo metodai.

Dr. A. Vaškelienė tyrinėjo, kokią vietą tokia literatūra užima pijorų vienuolijos mokymo programoje. Pijorai laikomi XVIII a. novatoriais, Apšvietos idėjų skleidėjais, jėzuitų bendradarbiais ir konkurentais. Šie vienuoliai, mokymo programoje siekę utilitarinių tikslų, skatino atsikratyti perdėtų įmantrybių ir rašyti logiškai, o ne taip, „kad juokintume žmones kūriniais“. 

„Lotyniškoji proginė literatūra yra mūsų Didžiosios Lietuvos kultūrinis palikimas.Vienas mano podoktorantūros stažuotės tikslų  – kad visuomenė apie tokią literatūrą sužinotų. Apie šio amžiaus literatūrą mažai ką buvo galima pasakyti, nes trūko duomenų, tad tikiuosi, kad mano moksliniai tyrimai padės panaikinti dar vieną „baltą dėmę“ literatūros istorijoje“, – sakė dr. A. Vaškelienė.

Aptiko įdomių analogijų

Antraisiais podoktorantūros stažuotės metais dr. A. Vaškelienė tyrinėja kūrinius, parašytus lygiagrečiai lotynų ir lenkų kalbomis. Tokių kūrinių antraštėse autoriai patys įvardindavo „Tož samo po polsku“ (tas pats lenkiškai). Tačiau kūriniai anaiptol nevienodi.

Lotyniškas eilėraštis buvo skiriamas šią kalbą mokančiam žmogui, o tokių XVIII a. II-oje pusėje, matyt, mažėjo, ir aukštuomenės žmonėms pradėtos rašyti pagal jų išsilavinimą ir mentalitetą adaptuotos versijos: kūrinių kalba sausesnė, nebėra tiek mitologijos, kurios gali nežinoti lenkakalbis, kitokie terminai.

„Taigi menkstant to meto žmonių išsilavinimui, galime kalbėti apie mentaliteto kaitą, kai lotyniškoji mūsų kultūra ima trauktis dėl natūralių aplinkybių, padaugėjus lenkiškos įtakos.
Panašūs reiškiniai vyksta ir dabar“, – pastebėjo mokslininkė stažuotoja ir pateikė iškalbingą pavyzdį.

Pakanka dėstant studentams paminėti Akropolį ar pavartoti lotynišką žodį maxima (lot. – didžioji, didingoji) – ir dalis jaunimo ima prunkšti: jiems itin netikėta, kad kalbama ne apie parduotuvę. Tai – tie kultūriniai ženklai, kurių dalis visuomenės jau nebeatpažįsta.

Atsivėrė naujos galimybės

Abu mokslininkai stažuotojai itin vertina podoktorantūros stažuočių suteiktas galimybes.

„Džiaugiuosi, kad galėjau susitikti ir konsultuotis su skirtingų šalių specialistais,  susipažinti su senosiomis  knygomis, kurių originalų Lietuvoje neturime, sukurti naujų, tyrimus palengvinančių metodų ir atrasti naujų, iki tol nežinotų dalykų bei pasidalinti šiais atradimo džiaugsmais“, – sakė dr. M. Šinkūnas.

„Podoktorantūros stažuotė teikia didžiules galimybes išvažiuoti į užsienį, dirbti mokslo centruose, bibliotekose ir archyvuose. Itin vertingi tokiose išvykose užmegzti nefomalūs ryšiai su kitais tyrėjais. Kita vertus, solidus stažuotojo atlyginimas leidžia nebesiblaškyti ir susitelkti tik mėgiamam darbui“, – džiaugėsi dr. A. Vaškelienė.

Podoktorantūros stažuotės finansuojamos pagal Europos Sąjungos struktūrinių fondų Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos, Mokslininkų ir kitų tyrėjų mobilumo ir studentų mokslinių darbų skatinimo priemonės (VP1-3.1-ŠMM-01) įgyvendinamą projektą "Podoktorantūros (post doc) stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“.