„Bus siūlomas A. Šileris, buvo susitikęs su meru, mero nuomonė teigiama, susitiko ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariais“, – BNS penktadienį patvirtino Laisvės partijos atstovė, Vilniaus vicemerė Donalda Meiželytė.

Pasak jos, dėl A. Šilerio skyrimo bus sprendžiama per savivaldybės tarybos posėdį spalio 25 dieną.

Pagal Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ir Laisvės partijos koalicijos sutartį, pastariesiems priklauso du vicemero postai iš keturių.

Pirmasis apie A. Šilerio kandidatūrą į Vilniaus miesto vicemero pareigas penktadienį pranešė naujienų portalas „15min“.

Anot savivaldybės, tėvams ar globėjams pageidaujant, nemiegantiems vaikams bus siūloma užsiimti ramia veikla netrikdant kitų vaikų poilsio: piešimu, koliažų kūrimu, plastilino, modilino lipdymu, žaidimu su kinetiniu smėliu ir kita.

„Kalbame apie asmenybių ugdymą ugdymo įstaigose, tačiau vaikų auklėjimą vis dar bandome grįsti savo asmeninėmis patirtimis. Skiriasi ne tik kiekvieno vaiko mokymosi tempas ir būdai, bet ir poilsio trukmė bei forma. Artėjant naujiems mokslo metams, parengėme vaikų dienos poilsio organizavimo gaires sostinės darželiams ir šalia pietų miego vaikams siūlysime ir kitokias dienos poilsio formas“,  – pranešime cituojama Vilniaus vicemerė Donalda Meiželytė.

 Šalia pietų miego vaikams siūlysime ir kitokias dienos poilsio formas.

Dėl šio pokyčio suburta darbo grupė, joje dirba inovatyvių darželių vadovai, Vilniaus pedagoginės psichologinės tarnybos atstovai, ikimokyklinio ugdymo įstaigas lankančių vaikų dienos poilsio alternatyvų įtvirtinimo iniciatyvinės grupės bei Šeimų asociacijos tėvų atstovai.

Pasak iniciatyvinės grupės narės Urtės Žukauskaitės-Zabukės, inicijuota darbo grupė ir parengti žingsniai padės tėvams aiškiau komunikuoti su darželiais dėl savo vaikų poreikių.

Vilniaus darželiams išplatintose gairėse numatyta, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigos vadovas, pasitelkęs įstaigos bendruomenę (mokytojus, švietimo pagalbos specialistus, tėvus (globėjus) ir atsižvelgdamas į esamus įstaigos išteklius (žmogiškuosius, finansinius, patalpų galimybes) susitaria dėl vaikų dienos poilsio organizavimo.

Anot pranešimo, poilsio forma turi atitikti vaiko amžių, mažinti aktyvumą. Rekomenduojamos individualios, bet ne grupinės veiklos, jų turi būti ne viena, kad vaikai galėtų jas keisti.

Jei nėra sąlygų organizuoti individualių veiklų, gali būti organizuojamos grupinės veiklos atskiroje erdvėje (pavyzdžiui, salė, sensorinis kambarys, kabinetai ir kt.) ar lauke.

Mokslo metų eigoje vaikų dienos poilsio poreikiai gali kisti, pokyčiai aptariami individualiai su vaiko tėvais ir globėjais.

Pasak pranešimo, siekiama, kad kiekvieno mažojo sostinės gyventojo individualumas būtų gerbiamas ir atliepiami jo poreikiai, o Vilniaus darželiai lanksčiai ir inovatyviai organizuotų vaikų dienos poilsį. 

Tuo metu Laisvės partija teikia dabartinės administracijos direktoriaus pavaduotojos Donaldos Meiželytės kandidatūrą – jai būtų patikėtos ikimokyklinio, bendrojo ir neformaliojo ugdymo sritys, jaunimo reikalai bei sporto ir sveikatinimo klausimai.

Kaip antradienį pranešė savivaldybė, edukologijos daktarės laipsnį turinti S. Bieliūnė pastaruoju metu dirbo sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio patarėja ir kuravo asmens ir visuomenės psichikos sveikatos klausimus.

Iki tol ji dirbo Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biure, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamente, Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centre.

Miestas, kuriame gyvenu ir dirbu beveik dvidešimt metų, ne vienoje srityje yra vienu žingsniu priekyje.

„Miestas, kuriame gyvenu ir dirbu beveik dvidešimt metų, ne vienoje srityje yra vienu žingsniu priekyje. Tai džiugina ir tuo pačiu kelia dar didesnius gyventojų lūkesčius nesustoti, kasdien judėti pirmyn. Vertinu man patikėtą atsakomybę ir esu pasirengusi savo kuruojamose srityse siekti pozityvių pokyčių vilniečiams“, – sako S. Bieliūnė.

S. Bieliūnei užėmus vicemerės pareigas, jai būtų patikėti sveikatos, socialinių reikalų, naktinės ekonomikos ir kultūros klausimai.

„Nuo šios kadencijos vicemerai bus skiriami ne iš Tarybos, jie atliks vykdomąją, administracinę funkciją, todėl miestui labai svarbu šiose pozicijose turėti aukštos kvalifikacijos savo srities profesionalus, – pranešime cituojamas V. Benkunskas. – Simona Bieliūnė yra būtent tokio profilio specialistė, sukaupusi didžiulę patirtį sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų sistemoje, gana gerai pažįstanti Vilniaus miesto savivaldybės administracinį aparatą.“

Kita siūloma vicemerė D. Meiželytė Administracijos direktoriaus pavaduotojos pareigas eina nuo 2021-ųjų rugsėjo, iki tol nuo 2019 metų ji dirbo Vilniaus miesto tarybos nare.

Ji sako ketinanti koncentruotis į darbus siekiant švietimo kokybės, ir matanti nemažai iššūkių: įtraukųjį ugdymą, atnaujintas bendrojo ugdymo programas, universalaus dizaino principų taikymą ugdymo įstaigose, taip pat – naujų mokyklų ir darželių statybas.

„Taip pat svarbu mažinti savivaldybės darželių išlaikymo kaštus, rūpintis kad didėtų neformaliojo vaikų švietimo krepšelis, o finansavimas nevalstybines ikimokyklinio ugdymo įstaigas lankantiems vaikams žymiai nesiskirtų nuo lankančių savivaldybės darželius“, – vardijo D. Meiželytė.

Vilniaus miesto savivaldybėje šią kadenciją iš viso dirbs keturi vicemerai – du deleguoti konservatorių frakcijos, du – Laisvės partijos.

Vicemerų kandidatūroms taip pat turės pritarti taryba. Pritarimo S. Bieliūnės kandidatūrai klausimą Vilniaus miesto savivaldybės taryba svarstys pirmojo posėdžio metu.

„Esu dėkingas, kad esu išreitinguotas pirmuoju numeriu Tomo Vytauto Raskevičiaus komandoje Laisvės partijos sąraše į miesto tarybą. Komanda puiki, ir matau, jog ji geriausiai užtikrins, kad Vilnius nesustotų, nesidairytų atgal, o drąsiai žengtų į priekį“, – pranešime cituojamas R. Šimašius.

Sąrašo penketuke taip pat yra dabartinė Tarybos narė, teisininkė Deimantė Rimkutė ir operos solistas Rafailas Karpis.

Laisvės partijos kandidatas į Vilniaus merus T. V. Raskevičius pabrėžė, kad Vilniuje jau nuveiktus darbus svarbu tęsti su daugiau ambicijos.

„Remigijus ir mūsų komanda Vilnių pavertė laisvu, atviru, vakarietišku ir drąsiu laimingų žmonių miestu. Ateitį turime kurti dar ambicingiau – užtikrinti, kad Vilnius veiktų visiems, kad čia būtų išgirstas kiekvienas. Kartu kursime miestą, gyvenimu kuriame mėgausis visi“, – teigė jis.

Konservatoriai į sostinės merus kelia dabartinį vicemerą Valdą Benkunską, socialdemokratai – parlamentarę Rasą Budbergytę, Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ – parlamentarą Luką Savicką, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga – europarlamentarą Stasį Jakeliūną, partija „Laisvė ir teisingumas“ – buvusį sostinės merą Artūrą Zuoką, Lietuvos regionų partija – buvusį kariuomenės vadą Valdą Tutkų, Lietuvos žaliųjų partija – Žaliosios politikos instituto prezidentą Remigijų Lapinską, kaip nepriklausomi kandidatai mero posto sieks – parlamentarai Mykolas Majauskas ir Aidas Gedvilas.

Savivaldybių tarybų ir merų rinkimai vyks 2023 metų pavasarį.

Šį rudenį Donalda tapo politinio pasitikėjimo valstybės tarnautoja. Naujosios pareigos išties kontrastuoja su jos senuoju įvaizdžiu – linksmuole dainininke, kuri traukia užstalės dainas televizijoje ir nebijo ryškaus įvaizdžio. Ir jei tas ryškus įvaizdis jai politikoje netrukdo, tai asmeniniame gyvenime – priešingai. Rasti antrą pusę Donaldai niekada nebuvo labai paprasta.

„Viskas buvo blefas ir skandalai visi buvo surežisuoti. Esu visiškai normalus žmogus. Man tiesiog gyvenime nutiko taip, kaip nutiko. Auginau dukrą viena ir viskas. Aš turėjau dirbti kaip gyvulys per kelis darbus dirbti, nes aš viena ant savęs laikiau namų ūkį, auginau vaiką, jokių alimentų, paramos. Gavau iš uošvių tikrai didžiulę pagalbą ir paramą. Esu dėkinga ir būsiu dėkinga iki gyvenimo pabaigos, bet buvo sunku. Kai tu nukreipti savo energiją į kažkokią seksualinę arba santykių, tai labai daug laiko atima. Kad tie santykiai būtų pilni, kad jie būtų įdomūs, tam turi kartu keliauti, kartu eiti į renginius, kad tu turėtum bendrą emocinį bagažą, apie ką tu galėtum po to bendrauti, diskutuoti. Aš nesutikau to žmogaus ir viskas“, – šįvakar „Delfi TV“ laidoje „Kasdienybės herojai“ prisipažins žinoma moteris.

Prieš 13 metų su kolega Arūnu Valinsku ir Tautos prisikėlimo partija į Seimą išrinkta Donalda sako jau tuomet supratusi, kad valdžia ir pinigai yra didžiausi žmogaus išbandymai. Jai iki šiol skaudu prisiminti, kad nuo to laiko buvo apgauta net ne vieno vyriškio, su kuriuo bičiuliavosi ir kuriuo pasitikėjo.

„Dabar labai saugau šalia savęs esančius žmones, kurie atlaikė išbandymą valdžia ir pinigais“, – sako žinoma moteris.

„Delfi TV“ laida „Kasdienybės herojai“ – pirmadienį,21 val.

Trečiadienį ją į šias pareigas slaptu balsavimu patvirtino savivaldybės taryba. Už jos kandidatūrą balsavo 31 politikas, „prieš“ – 8 tarybos nariai, susilaikiusiųjų nebuvo.

Naujoji pavaduotoja bus atsakinga už švietimo, kultūros sritis, rūpinsis seniūnijų, jaunimo, nevyriausybinių organizacijų ir bendruomenių reikalais.

„Gavusi pasiūlymą tapti pavaduotoja galvojau lygiai penkias minutes, nes priimu šitą pasiūlymą kaip pareigą ir kaip iššūkį. Kuruojamų sričių laukas – labai platus. Ir mano žingeidžiai sielai tai bus neįkainojama patirtis, jeigu, aišku, pritarsite mano kandidatūrai“, – sakė D. Meiželytė.

Gavusi pasiūlymą tapti pavaduotoja galvojau lygiai penkias minutes.

D. Meiželytė darbą savivaldybės administracijoje pradės nuo rugsėjo 15 dienos ir jas eitų, kol iš motinystės atostogų grįš Marija Vyšniauskaitė.

D. Meiželytė prieš tai buvo Vilniaus savivaldybės tarybos narė, prieš savaitę Vyriausioji rinkimų komisija patenkino jos prašymą nutraukti tarybos narės įgaliojimus, kadangi šios pareigos nesuderinamos su savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigomis.

Vietoje D. Meiželytės taryboje dirbs motociklininkas Balys Bardauskas, trečiadienį davęs priesaiką savivaldybėje.

P.Paleckio/Fotobanko nuotr.

Vyriausioji rinkimų komisija anksčiau ketvirtadienį patenkino jos prašymą nutraukti tarybos narės įgaliojimus.

„Siūlomas darbas nesuderinamas su tarybos nario pareigomis“, – savo sprendimą BNS motyvavo politikė.

Tarybai pritarus, D. Meiželytė darbą savivaldybės administracijoje pradėtų nuo rugsėjo 15 dienos ir jas eitų, kol iš motinystės atostogų grįš Marija Vyšniauskaitė.

Pagal įstatymą, savivaldybės tarybos nario pareigos nesuderinamos su tos savivaldybės administracijos darbuotojo, jai priklausančių įstaigų, įmonių vadovų, taip pat su Vyriausybės įstaigos ar įstaigos prie ministerijos vadovo, kurio veikla susijusi su savivaldybių veiklos priežiūra ir kontrole, pareigomis.

Į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą ji išrinkta pagal visuomeninio rinkimų komiteto „R. Šimašiaus komanda „Už Vilnių, kuriuo didžiuojamės!“ sąrašą.

VRK pripažino, kad nauju sostinės tarybos nariu taps motociklininkas Balys Bardauskas.

Keturias kadencijas – net šešiolika metų Seimo nare buvusi poetė, verslininkė D. Teišerskytė su džiaugsmu prisimena visus tuos metus. Ją ir dabar, po beveik ketverių metų pertraukos, partija kviečia sugrįžti į sąrašus, bet pati abejoja, ar dar pasiryš tokiam žingsniui: „Vis dėlto mano metai mane slegia. O Seime reikia dirbti pilnu pajėgumu, kad pateisintum žmonių lūkesčius.“

Tik pernai baigėsi ir ilgus metus trukęs jos skyrybų procesas su vyru Anatolijumi Čupkovu, nors dvasinės skyrybos, kaip pati sako, įvyko dar trečiosios kadencijos metu – kai staiga iširo idealia laikyta, trisdešimt metų kartu pragyvenusi jų pora. „Tikrai ne Seimas sugriovė mano šeimą. Tiesiog taip atsitiko. Ir aš nieko nekaltinu. Pati gal kalta – mažai dėmesio skyriau šeimai, – prisipažįsta. – Seime ilgą laiką niekas net nežinojo mano problemų. Tik kad aš tuo metu buvau labai sublogusi ir turėjau meluoti, kad laikausi stebuklingų dietų. Aš dar vieną kadenciją laimėjau per visus tuos didžiuosius perversmus. Todėl galiu sakyti, kad tai nepalietė mano politinės karjeros visiškai.“

Renginių ir privačių švenčių vedėja D. Meiželytė neslepia, kad išrinkta į Seimą pradžioje jautėsi ne savo vietoje. Teko kardinaliai keisti įprastą gyvenimą: „Garderobą, dienotvarkę, režimą – viską pakeisti iš pagrindų. Numečiau gal aštuonis kilogramus iš karto, kaip per gerą įsimylėjimą.“ Deja, stačia galva nėrus į darbus, subyrėjo santykiai su ilgamečiu širdies draugu.

2008-2012 metų Seimo kadencija aktorei A. Baukutei kainavo ir atsisveikinimą su teatru, ir subyrėjusią santuoką. Ji iki šiol jaučia besivelkantį patyčių šleifą, o grįžimas į aktorystę buvo lėtas.

Ką reiškia būti garsiu, atpažįstamu politiku ir staiga likti už borto – be Seimo, be politinio posto? Koks jausmas būti nebereikalingu? Ir į kokias naujas veiklas nerti, kad pavyktų užsimiršti arba atrasti save iš naujo?

Apie visa tai – laidoje „Visi mes žmonės“, šiandien 19.30 val. per TV3.

– Tie ketveri metai padarė iš jūsų politikę. Ką dar jums davė Seimas? Kiek ta patirtis, užmegztos pažintys praverčia šiandien?

– Išėjau kaip stoviu – praktiškai be jokio bagažo. Net mano leidimas į Seimą nebegalioja. Pasibaigė, ir neprasitęsiu, vis viena ten nebevaikštau.

Nesilaikiau jo įsikibusi, kaip kai kurie buvę mano bendražygiai, dar mėginę eiti su kitomis partijomis ar kaip savarankiški kandidatai. Net pagalvoti negalėjau apie dar vieną kadenciją Seime. Su didžiausiu malonumu įkritau į televizijos projektus – tuomet buvo ir "Muzikinė kaukė", ir "Chorų karai", – mane tą pačią sekundę pradėjo samdyti vesti renginius, kviesti koncertuoti. Tai buvo kaip šviežias oro gūsis po ketverių metų, kai negalėjau dainuoti. Vėl buvau laisva, mėgavausi tuo, kad viskas mano pačios rankose. Ir dėl nieko nesijaudinau. Suraskite man šiltą vietelę, kur dirbtų mano darbo knygelė – tokių dalykų niekada nesupratau.

– Nieko iš nieko neprašėte? Ir jūsų neprašė?

– Kai buvau išrinkta į Seimą, tų prašymų buvo labai daug. Mane šokiravo, kaip viskas veikia valstybėje. Ir iš partiečių pusės, ir tiesiog iš gatvės žmonės ėjo ir ėjo – prašė, reikalavo duoti jiems darbo. Klausiu: jaunuoli, o ką jums darbo biržoje pasiūlė? Cha, konteinerius plauti! Kaip žmonėms gali atrodyti normalu prašyti darbo? Tada savo padėjėju įdarbinau visiškai nepažįstamą žmogų.

Ir draugai ne kartą yra prašę. Dukrai labai reikia, gal gali suvesti su tos įmonės direktoriumi?

Vienos dukra dalyvavo konkurse; gal kaip nors gali prie komisijos prieiti? Ir taip toliau. Dabar jau jie žino, kad mano atsakymas visą laiką tas pats – tegul bando pats. Mano dukterėčia jau pusmetį ieško darbo. Bet kuo aš galiu padėti? Tiesti raudono takelio, pabarstyto žiedlapiais, negalima niekam. Pirma, tai žmogų demotyvuotų, antra, jis visą laiką jaustų diskomfortą, kad pasiekė ne savomis jėgomis ir dirba ne todėl, kad jam tai įdomu ir jis tuo dega. Jau geriau jokio darbo negu kažkoks pralindimas, prakišimas.

– Bet prieš savivaldos rinkimus artimiesiems ir draugams žadėjote, kad jei laimėsite, visiems šiltas vieteles surasite. Kiek radote?

– Tai buvo sarkazmas. Niekas to nepriėmė už gryną pinigą. Nors švogerizmas pas mus klesti.

Padėti giminėms ir artimiesiems – viena, kita – įdarbinti. Pas mus ypač pastebima pagalba per partinę liniją. Susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius dabar atšaukė Lietuvos pašto valdybą. Klausimas – kodėl? Nėra jokių argumentų. Gal norima sustatyti savus žmones ir vėl naudoti valstybės įmonę kaip nuosavą piniginę? Tai man trenkia pačiu šlykščiausiu senosios politikos pelkių dumblu.

Ten, kur draugystė ir familiarumas, ten nėra subordinacijos, tvarkos, švarių, gražių darbinių santykių.

Į Seimą mes patekome visa sena draugų kompanija – kartu keliaudavome, vakarodavome, visaip smagiai leidome laiką. Mūsų santykiai buvo familiarūs. Ir tas nieko gero nedavė. Viskas sugriuvo, buvo absoliuti nekompetencija visuose lygiuose. Protarpiais man būdavo gėda dėl savo bendražygių. Ten, kur draugystė ir familiarumas, ten nėra subordinacijos, tvarkos, švarių, gražių darbinių santykių. Iš festivalių į normalų darbą persirikiuoti niekaip neišeina. Prieina, pavyzdžiui, ir gnybia tau į šoną, plekšnoja per petį, tuo rodydamas kolegoms, štai koks jis savas, koks draugas. O man nuo to net negera!

– Gal tiesiog kaltas jūsų įvaizdis – linksmos, pašėlusios, iš pramogų pasaulio, kuriam tebepriklausote?

– Nuo Seimo laikų praėjo dešimt metų, ir dabar aš esu visiškai kitoje teritorijoje. Savivaldybėje esu tarp žmonių, kurių anksčiau nepažinojau. Per kandidatų prisistatymą žiūrėjau į juos ir galvojau: Viešpatie, aš nesu verta būti net paskutinė tame sąraše pagal tų žmonių pasaulio suvokimą, išsilavinimą, gebėjimus. Bendravimas su jais visai kitoks. Čia niekas nėra pakėlęs tono, jokių juokelių, tuščio plepėjimo. Mūsų santykiai šilti, draugiški, bet jokiu būdu ne familiarūs. Jie man ne draugeliai, ir tai yra nuostabu.

– Bet Seimas – tai valdžia, tai didžioji politika, ne savivaldybių ūkiniai reikalai. Nesijaučiate atsidūrusi žemesnėje lygoje?

– Dirbti Seime be galo sunku. Ten tu bejėgis. Lietuvos žmonės Seimą vis dar renka pagal savo suvokimą, žiūri, kas jiems atraktyvu, gražu, vis dar tikima gelbėtojais. Neturiu net vilčių, kad jau netrukus Seimo daugumą sudarys protingi žmonės. Kad taip įvyktų, turi pasikeisti kartos. Mozė vedžiojo po dykumą 40 metų. Mums tiek nepakaks, kadangi šiais laikais gyvenimo trukmė ilgesnė, prireiks ir 60 metų, kol užaugs kita karta.

Kas formuoja valdančiąją daugumą, tas ir valdo. Partijų lyderiai pasidalija ministerijas, sustato savo žmones, rūpinasi europinių pinigų skirstymais, visokiomis "maklėmis". Aš tik posėdžių salėje sužinodavau, ką mūsų deleguoti ministrai yra suplanavę. Niekas mūsų, paprastų Seimo narių, nei klausdavo, nei aiškindavo, tarsi būtume opozicijos atstovai.

Ten draugai ir draugeliai, saviškiai, patikimi žmonės. Aš į tą kategoriją nepatekau. Būdavo, iš pradžių dar skambina, kviečia susitikti pasikalbėti.

"Kokiu klausimu?"

"Telefonu negaliu sakyti."

"Tai koks čia klausimas, kad negali sakyti?"

Ką iš tokios paimsi? Nei ką susitarsi, nei kur įvelsi. Viešai per televiziją pasakiau, kad nebesikreiptų, nes visus "priduosiu" STT. Va, ir dabar turiu FNTT pareigūno telefoną.

Kaip sako mano sesuo, aš "tėvą motiną priduočiau". Turime gyventi pagal taisykles, kurias patys sau nusistatome. Jeigu tu manipuliuoji, neskaidriai vykdai viešuosius pirkimus – prirašai sąlygų vienam konkrečiam tiekėjui ar rangovui, kuris tau paskui kažką atseikėja, tu vagi iš manęs, iš savęs, iš mūsų visų.

Donalda Meiželytė. Butauto Barausko nuotr.

– Teko bent kartą skambinti tuo FNTT numeriu?

– Dar neteko. Bet, pakartosiu, aš jį turiu.

Susitinku su visais, kurie kreipiasi. Ateina rangovas, skundžiasi, kad išmetė iš konkurso – nepraėjo kvalifikacinių reikalavimų. Sako, būtų padaręs puse milijono pigiau. Vokai neatplėšti, antro dalyvio kainos niekas nežino. Pasitelkiu visus įmanomus informacijos šaltinius, einu, aiškinuosi, tikrinu. Pasirodo, viskas gerai. Kvalifikaciniai reikalavimai neatitiko, ir ką tu padarysi? Man tai artima sritis, ir Seime dirbau Audito komitete.

Patekau į jį visiškai žalia, nusiuntė man nežinant. Klausiu, o tai kodėl į Audito komitetą, ne į Švietimo ir kultūros. Sako, tu iš mūsų protingiausia, tu ir eik, mes išvis nežinom, kas tas auditas.

Švogerizmo valstybinėse įstaigose ir savivaldybių įmonėse labai apmažėjo, kai buvo pradėtos steigti nepriklausomos valdybos. Savivaldybių įmonių nuostoliai per metus siekdavo iki 25 mln. eurų per metus. Ir mes, miestiečiai, turime juos padengti iš savo suneštų mokesčių, nes tos įmonės tiesiog blogai dirba! Dabar tos įmonės neša pelną. Kaip taip gali būti, kas nutiko?

O nutiko paprasčiausi dalykai. Savivaldybė – o apie valstybės aparatą aš iš viso nekalbu – išpūsta iki negalėjimo, nes yra pristeigta įmonių, departamentų, įstaigėlių prie departamentų ir taip toliau. Tai darbo vietos saviems partiečiams. Pirma sukuriama vieta, tada sugalvojama, kokios bus funkcijos, skiriami pavaldiniai. Ir štai jau įstaigėlė, kuri kažką daro. Ir dabar tokias uždaryti yra baisiai sunku.

– Kodėl?

– Iš karto sukyla interesų grupės, žmonės, kurie šiltai sau buvo, o dabar staiga reikia pradėti judėti. Juos apima didžiulis nesaugumo jausmas, verčiantis gintis ir priešintis. Tam pasitelkiamos visos įmanomos priemonės.

Buvo labai geri laikai – įstaigėlės gyvena sau, patalpas naudoja, visuomenei naudos neduoda. Paimkim bet kurią įstaigą. Štai Vilniaus etninės kultūros centras. Dirba dešimt žmonių. Ką rodo jų tinklalapis? Trijų Karalių lėlės, lygiadienio šventės... Bet iš esmės jie daro kelis renginius per metus ir užsiima neformaliuoju ugdymu – lipdo puodynes, verda muilą ir panašiai. Renginiai turi eiti tik per idėjų konkursus, bet mes turime atskirą įstaigą su dešimt žmonių. Jei pažiūrėtume kiekvieno jų dieną – ką jis veikia, kokie rezultatai. Labai abejoju, kad kažkas ten persidirba. Efektyvumas turi būti visur, ne buvimas dėl buvimo.

– "Valinskininkai", su kuriais patekote į Seimą, kad ir skamba absurdiškai, buvo tikrieji profesionalai – scenos žvaigždės, televizijos asai. Kaip vertinate dabartinę profesionalų valdžią?

– Jeigu profesionalų Vyriausybė būtų išsilaikiusi iki pabaigos, rezultatai būtų. Bet kai ministro posto netenka tokie žmonės kaip Liana Ruokytė-Johnson, Rokas Masiulis, Eimutis Misiūnas... Man trūksta žodžių. Vietoj Misiūno – Narkevičius! Nieko neturiu prieš tą žmogų, bet pirmi jo pasirašyti potvarkiai yra protu nesuvokiami. Lietuvos paštas padarė milžinišką šuolį modernizuodamas visų paslaugų teikimą, ir staiga ateina ministras, kuris jau ne profesionalas, o pagal politinio pasitikėjimo principus paskirtas, ir padaro savo. Tai grįžimas šimtmečiu atgal.

Politika yra įtakos užvaldymas, valdžios plėtimas. Tarkim, konservatoriai su socialdemokratais visą laiką kažkaip pasidalindavo, ir ta švytuoklė veikdavo, pavyzdžiui, socialdemokratų – "Lietuvos geležinkeliai", konservatorių – Teritorinės ligonių kasos. Pasikeisdavo valdžia, bet jie vieni į kitų teritorijas nelįsdavo. Dabar valdžią reikia plėsti, ji virto hidra.

Pas mus labai daug nelaimingų žmonių – gal studijavome ne tą, kas patinka, o ką liepė tėvai, gal dirbame darbus, kurie neteikia pasitenkinimo, priešingai, yra kančia. Ir įsivaizduojame, kad laimė pareina tik per pinigus, valdžią, kitų žmonių žeminimą, galėjimą aiškinti, kaip jie turi gyventi. Kur yra bėda? Į politiką dažniausiai eina įvairūs sociopatai. Jiems reikia dėmesio, pripažinimo, jie serga žvaigždžių liga, yra užslėpti arba net atviri narcizai. Jie gali tau kalbėti tris valandas didaktiniu tonu ir mano viską žiną pasaulyje, nors iš tikrųjų išminties neturi nė gramo. Protingi žmonės ten neina, nes žino, kad jų gyvenimas akimirksniu bus sumaltas, sumaišytas su organinėmis atliekomis. Oponavimas – tragiškas, mentalitetas – žemiausio lygio.

Jeigu prisiimu atsakomybę, viskas, man tai yra šventa. Ir negaliu įsistačius kiaulės akis balsuoti, kaip man pasakė.

– Vargu ar kas patikės, kad būti politiku taip jau blogai. Visi galvoja priešingai.

– Nieko panašaus. Kai visi šaipėsi, kad buvę seimūnai nori rentų, aš buvau už. Kodėl? Buvo Seimo narių, kurie trejus metus negavo darbo. Buvusių politikų visi baidosi. Ims ir ištrauks oponentai kokią praeities nuodėmę, kam reikia tokių dėmių.

Bet va, vienas kolega "valinskininkas", baigęs kadenciją, "Lietuvos geležinkeliuose" įsitaisė. O aš, kvailė, Seime alkoholio nevartojau. Taip, tada bufetuose jau buvo draudžiama, bet kabinetuose – kas sužiūrės. Ne kartą buvau kviečiama, bet man bjauru tas iš tarybinių laikų likęs supratimas, kad reikalai tvarkomi medžioklėje prie butelio. Tada visi savi. Vienas prisisprogo, prisidirbo, kiti, tokį tave matę, jau geri draugeliai. Kaip tu gali jam atsakyti? Nepadėsi, eis visiems ir pasakos, koks tu buvai prisisprogęs. Ir varo apsikabinę toliau baliavoti. Pabaliavojai – parūpinsi šiltą vietelę giminaičiui ar man pačiam. Uždaras klubas!

– Gal alkotesteris Seime padėtų?

– Nepadės, juos tik grabas ištiesins. Jaunimui į alkoholį nusispjaut. Jiems tai visiškai neįdomu.

– Vėl artėja rinkimai į Seimą. O gal?

– Gyvenimas yra vienas. Ketverius metus ten buvau, ir buvau kvailės vietoje, be jokio balso. Daugiau to nė už ką nenoriu. Aš į darbą žiūriu labai atsakingai. Jeigu prisiimu atsakomybę, viskas, man tai yra šventa. Ir negaliu įsistačius kiaulės akis balsuoti, kaip man pasakė. Noriu pasidomėti, pasigilinti, suprasti argumentacijas. O tai reiškia, kad tada tu skaitai ir skaitai, ir galo nematyti. O aš noriu gyventi, noriu būti graži!

Moteris kaip niekas kitas gerai žino, ką reiškia vienai auginti vaiką. Donaldai buvo vos 21-eri, kai ji pagimdė dukrą, o po kelerių metų išsiskyrė su dukrytės tėvu. Po skyrybų Donalda pasakos išėjusi tiesiog į gatvę. Moteris neslėps, kad iki šiol gailisi to, ką jai teko padaryti, – tai pirmi keleri dukros metai mokykloje, kai jos auginimo rūpesčius ji buvo patikėjusi seneliams, mat mokykla buvo jų namo kieme. „Nežinau, gal ji atleis man už tai, kai gulėsiu mirties patale“, – pusiau rimtai, pusiau juokais sakys D. Meiželytė.

Donalda prisimins, kad dėl pinigų trūkumo ne kartą patyrė patyčias. „Visą laiką iš manęs tyčiodavosi: jau ta Meiželytė kaip apsirengusi, vajezau, kas ją rengia, baisu žiūrėti... Aš tiesiog neturėdavau pinigų, nes viskas, ką uždirbdavau, būdavo namų išlaikymui ir dukros auginimui“, – pasakos Donalda.

„Skyrybos – ir blogiausia, ir geriausia diena mano gyvenime“, – sakys žmogaus elgsenos ekspertas, verslininkas ir pranešėjas Romualdas Mačiulis. Jo istorija – tarsi iš kino filmo. Su pirmąja žmona Romualdas nusprendė skirtis dėl jos neištikimybės ir buvusiai mylimajai dar ir atkeršyti – atimti vaikus, jų globą prisiteisiant sau. Tačiau laimės ir pasitenkinimo laimėta kova prieš žmoną Romualdui nesuteikė. Tuomet jis ėmėsi ieškoti informacijos, kaip susitvarkyti su užgriuvusia atsakomybe, kodėl viskas nesiseka taip, kaip tikėjosi, ir kodėl jaučiasi taip, tarsi gyvenimas ir pasaulis aplink griūtų. Atsakymus verslininkas tuomet rado specialiuose žmogaus elgsenos mokymuose Londone, kuriuos rengė mokslininkas, amerikietis lektorius Džonas Frederikas Demartinis.

Šiandien Romualdas pats teikia konsultacijas kaip žmogaus elgsenos ekspertas. „Petro Gražulio ir Birutės pažintis buvo pasmerkta nuo pradžių, nes abu tikėjosi nemokamos naudos“, – sakys Romualdas.

Gyvenimo būdo laida „Nuo... Iki...“ jau šį antradienio vakarą 20.00 val. per LNK.