Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pristatoma „Žizel“ – drąsi šiuolaikinė Adolphe‘o Adamo baleto interpretacija. Klasikinis A. Adamo „Žizel“ pirmą kartą buvo parodytas 1841 m. Paryžiuje. Tai vienas gražiausių romantinių baletų, lig šiol dažnai matomas teatrų repertuaruose, o plevenančios baltasparnės Žizel vaidmuo laikomas deimantu, puošiančiu kiekvienos primabalerinos kūrybinę biografiją.

Klaipėdoje Žizel įkūnys paslaptingoji šokėja bei sėkmingus spektaklius kurianti choreografė Aušra Krasauskaitė. „Šiame pastatyme viskas pateikta asmeniškai, jautriai, intymiai. Po vienos repeticijos net pravirkau, taip giliai tai palietė mane pačią“, – neslėpė balerina.

Mistinė mirtimi nesibaigiančios meilės istorija pajūrio versijoje perkeliama į šiuolaikinį pasaulį: baleto librete minimas kaimelis prie Reino upės paverčiamas pramoniniu didmiesčio rajonu, feodalai – fabrikantais, o valstiečiai – darbininkais. Albertas čia taipogi – nebe grafas, o fabriko savininko sūnus, įsimylintis eilinę darbininkę Žizel. Visgi aplinka į skirtingiems socialiniams sluoksniams atstovaujančių jaunuolių draugystę žvelgia nepalankiai, ir romantiškai prasidėjusią meilės istoriją galiausiai sutepa prievarta, mirtis ir beprotybė.

Be pagrindinio vaidmens atlikėjos A. Krasauskaitės, spektaklyje šoks Mantas Černeckas (Albertas), Beata Molytė-Kulikauskienė (Berta), Taurūnas Baužas (Hilarijonas), Milda Meškytė (Batilda), Gytis Šimelionis (Psichiatrinės ligoninės slaugytojas).

Sakoma, kad visi geri pasakojimai būna apie gyvenimą, mirtį, meilę ir išdavystę.  „Industrinė“ klaipėdietiškos Žizel istorija laikosi tų pačių orientyrų, bet suteikia progą į klasikinį pasakojimą pažvelgti naujai. 

Tai liudija ir žiūrovų atsiliepimai: "Gražus ir spindintis tikrąja šio žodžio prasme. Subtili scenografija, stebinantys kostiumų sprendimai, puiki klasikinės muzikos ir modernaus šokio dermė“; "Plazdanti nuotaika - taip išvydau "Žizel". Kaip smagu, kai tavo fantazijos šokis užsuka, įsuka į sūkurį ir kitus".

Žmogus degantis šokiu bei jam pasišventęs. Taip gimsta daug gražių dalykų: tobulėjanti bei savimi pasitikinti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro trupė, vis aukštesnio lygio šokio spektaklių pastatymai stebinantys jau ne tik pajūrio publiką. Garsas apie baletą „Graikas Zorba“ pasklido po visą Lietuvą: susidomėję žiūrovai skuba į pajūrį ar perka bilietus į pasirodymus Kaune, Šiauliuose ir Vilniuje.

D.Bakėjus rūpinasi ir ateities kartomis – važinėjo po Lietuvą pristatydamas baletą vaikams. Projekto dėka Kretingoje rasta mergaitė  sėkmingai įsiliejo į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro trupę.

Savo gyvenimo filosofija žavintis D.Bakėjus sako, kad jo stiprybė gamtoje. Ir niekur kitur jis taip nepailsi kaip miške ar pajūryje.

– Kaip Klaipėdoje gimė mintis pastatyti baletą „Graikas Zorba“?

– Planuotas naujas spektaklis... Kodėl būtent „Graikas Zorba“? Reikėtų Dievo klausti apie tai. Baletas „Graikas Zorba“ pasirodė tinkamiausias adaptuoti mūsų teatro baleto trupei bei prijungti kviestinius šokėjus. Tai svarus spektaklis: duodantis ne tik daug patirties mūsų šokėjams, suteikiantis jiems profesionalumo, bet ir galimybę dirbti su pasaulinio garso choreografu Lorca Massine.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupei tiesiog būtina startuoti su stipresniais spektakliais nei  tradiciniais, užliūliuotais, labiau atpažįstamais senajai kartai. Mums būtina sudominti ir pritraukti jaunąją kartą. Suprantu, kad „Graikas Zorba“ nėra šiuolaikinis spektaklis, artimas jaunimui, bet mes judame ta linkme. „Graikas Zorba“ mums suteikė galimybė publikai pristatyti įspūdingo dydžio reginį. Išplėstos mūsų trupės galimybės, o mūsų orkestras puikiai susitvarkė su sudėtinga baleto muzikine medžiaga.

– Kuo ypatingas šis Klaipėdoje pastatytas spektaklis?

– Tai baletas tapęs klasika, nes rodomas daugiau nei 30 metų. Kaip sako L.Massine: „aš mirsiu, o spektaklis gyvuos dar daug metų“. Baletas „Graikas Zorba“ populiarus bei gausiai lankomas žiūrovų visame pasaulyje.

Pastatymas Klaipėdoje gal nepridėjo ypatingų bonusų šiam baletui, tačiau pakėlė į naują lygmenį Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą, o mūsų baleto trupei davė dar dvigubai daugiau naudos. Tuo jis mums labai ypatingas.

– Baleto „Graikas Zorba“ dėka Klaipėdoje išvydome du primarijus iš Rumunijos ir Bulgarijos. Ar galima tikėtis, kad ir mūsų teatro trupės solistai gastroliuos užsienyje?

– Neabejoju, kad taip ir bus. L.Massine labai nori mūsų teatro trupės šokėją Mantą Daraškevičių pamatyti Džono vaidmenyje. Garsiojo choreografo manymu, M.Daraškevičius labai klasikinis šokėjas, tad spėju, jog tai bus įgyvendinta užsienyje.

Kaip praktika parodė, kai mūsų kviestiniai šokėjai, atliekantys solo vaidmenis, negali atvykti iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, tai tenka kviesti šokėjus iš užsienio. Baletas „Graikas Zorba“ labai populiarus ir plačiai statomas visoje Europoje, tad spėju, kad mūsų pagalbos gali prireikti ir kitiems.

– Darbas su pasaulinio garso choreografu L.Massine bei jo ne mažiau garsia asistente Anna Krzyskow: kokios duoda patirties?

– Jie tikri savo srities profesionalai. Man buvo baisu dar prieš jiems atvykstant. Būna, kad choreografai atvažiuoja, pamato baleto trupę ir nusprendžia, kad „medžiaga“, t.y. šokėjų kūnas dar nėra pasiruošęs perteikti vieną ar kitą vaidmenį. Ir išvyksta... Taip pasitaiko viso pasaulio teatruose.

L.Massine ir A.Krzyskow pamatę mūsų baleto trupės pasirodymą konstatavo, kad mūsų lygis vienareikšmiškai žemesnis nei jų matytų pasaulinio garso trupių, bet jie užgarantavo, kad yra matę ir blogesnių baleto trupių. Juos pakerėjo Klaipėdos baleto trupės emocionalumas. Anot garsiojo choreografo, pasaulyje daug idealiai techniškai baletą šokančių šokėjų bei trupių, tačiau jie negali sukurti išraiškingo vaidmens. Svečiai iš užsienio buvo patenkinti, kad uostamiesčio baleto trupės šokėjai, nepaisant tam tikrų baletinių duomenų trūkumo, yra išskirtiniai savo gebėjimu vaidinti. Beje, L.Massine ką tik vėl atvyko į Klaipėdą savo iniciatyva, kad padėtų mums į šokio vaidmenis įjungti naują pagrindinių šokėjų sąstatą. Manau, kad tai didžiulis įvertinimas ir pagarba mūsų kolektyvui: jog pats maestro domisi ir nori mums padėti pasiekti paties geriausio rezultato.

– Ar „Graikas Zorba“ brangus spektaklis?

– „Graikas Zorba“, kaip baleto pastatymas teatre, yra brangus ne tik pinigais, bet ir menine verte. Džiugu, kad „Graikas Zorba“ sulaukė ne tik didžiulio žiūrovų susidomėjimo: daugelis pasirodymų sutraukia pilnas sales,  juo domisi ir šalies festivaliai. Turime pakvietimų dalyvauti festivaliuose bei šiuo metu deriname kaip tai įvykdyti: gal pristatyti spektaklį mažesniu formatu su mažesnėmis išlaidomis.

– Esate baleto trupės vadovas: kokios tai pareigos?

– Trupei esu pranešęs, kad nebūsiu jų darželio grupės auklėtojas. Stengiuosi duoti nurodymus vieną kartą, o paskui jie viską daro patys (juokiasi). Per du metus, manau, jie jau priprato prie mano darbo metodų bei žino ką ir kada jiems daryti. Jie žino vardan ko mes dirbame. Ir jei aš sakau, tai nejuokauju...

Baleto trupės vadovas – skambus pavadinimas. Iš tiesų tai – Pilkasis kardinolas: būtina taip viską subalansuoti, kad šešiolikai trupės narių būtų gera dirbti kartu. Aišku, žmogiškų klaidų visiems pasitaiko. Nesigiriu pasiekimais, bet manau, kad jie matosi.

Turiu tik vieną pavaldinį – baleto trupės inspektorių Mantą Černecką, kuris yra tarsi tarpininkas tarp manęs ir trupės, kai išvykstu. Aš gyvenu tarp Klaipėdos ir Vilniaus. M.Černeckas yra žmogus, kuris kai kurias problemas išsprendžia pats ir jos manęs nepasiekia. Lygiai taip pat M.Černeckas moka ir žino metodus kaip trupei pateikti mano reikalavimus taip, kad tai būtų neskausminga.

Trupės nuomonę teatro pavaduotojams, vadovui perduodu aš. Manau, kad vienam žmogui išsakyti trupės poziciją vadovams yra daug efektyviau ir greičiau. Kalbuosi ir su trupe ar kiekvienu asmeniškai, jei to prireikia. Šiemet trupė pasipildė dviem naujais baleto šokėjais atvykusiais iš Vilniaus.

– Baleto šokėjo profesija sudėtinga, atlyginimai nedideli. Kokiais metodais sugebate išlaikyti ir įkvėpti trupės narius?

– Vienintelis ką aš galiu duoti baleto šokėjui – žinojimą, kad jis yra žmogus. Matyt dėl šios priežasties baleto šokėjai noriai atvyksta į mūsų teatro trupę. Stengiuosi su visais elgtis taip, kaip norėčiau, kad būtų elgiamasi su manimi. Aišku, su manimi ne visada elgiamasi taip kaip aš elgiuosi, nors norėčiau (juokiasi). Noriu, kad baleto šokėjai Klaipėdoje jaustųsi žmonėmis, o ne vergais, tarnautojais...

Nemėgstu pataikautojų. Noriu, kad baleto šokėjai pas mus jaustųsi motyvuotais žmonėmis ne dėl pinigų. Atlyginimai, kaip ir visur, pas mus maži. Ne veltui buvo rengtas kultūros darbuotojų protestas. Mano motyvacija šokėjams: profesionalūs choreografai, seminarai naudingi ne tik kaip šokėjams, bet ir kaip asmenybėms. Žmogaus gyvenimo tikslas, mano manymu, yra tobulėti kasdien. Kasdien atsibundame su sukaupta patirtimi ir ieškome naujos. Jei to nėra, žmogus nesijaučia laimingas.

– Koks jūsų vadovaujamos teatro baleto trupės psichologinis klimatas?

– Kai aš pradėjau dirbti Klaipėdoje buvo jaučiamos mini grupuotės, susiskaldymas, nors trupė nėra didelė. Džiaugiuosi, jog to tarsi nebėra. Jokių audringų bangų nebeliko. Man patinka, kad mes ramiai siekiame bendro tikslo.

Natūralu, kad žmonės turi emocijas, draugus ar mažiau draugus... Mes nesame robotai. Negalima žmonių sujungti dirbtinai. Viskas turi įvykti natūraliai. Mes dažnai taip darome su vaikais: „eik pabendrauk su šiuo vaiku“, o gal jam nesinori arba tam vaikui nesinori... Tad nesielgiu taip ir su suaugusiais.

– Ar emocijos galėtų sutrukdyti spektakliui: pvz. prieš spektaklį kažkuri aikštinga prima balerina ar primarijus pareikštų, kad dėl nelaimingos meilės šiandien nešoks ar panašios situacijos?

– Prima balerinų, o dar aikštingų, pas mus nėra. Scenos žvaigždė – prima balerina ar primarijus – turi suprasti, kad savo aikštingumą reikia demonstruoti ne man ar žiūrovui. Jei tavo emocijos bus netinkamos, nuo to nukentės žiūrovas, svarbiausia – tu jam nepatiksi. Tai jau būtų neprofesionalu. Emociniai protrūkiai, ypač pas jaunesnius žmones, pasitaiko, bet pakalbėjus su jais apie tai žmogiškai, suprantamai, viskas atslūgsta.

Sunkiau būna, kai šokėjai išgyvena artimųjų mirtį, o apie tai pranešama prieš spektaklį. Mūsų trupėje to nebuvo, bet kitur pasitaikė. Tavo širdis verkia, o turi šokti ir išreikšti tai, ko reikalauja vaidmuo. 

– Dalis išsilavinusių žmonių sako, kad baletas ne jiems, kad šis žanras sunkiai suprantamas. Kaip žmones paraginti pamatyti baletą?

– Televizija mus pripratino prie „ne meno“. Tada žmogui sudėtinga atpažinti ar priprasti prie tikrojo meno. Renkamės lengviausią būdą – tiesiog neateiti. Aš manau, kad reikia ateiti ir pažinti, palyginti, atrasti. Kažkas sakė, kad nepatiko... Tai nėra nuomonė. Jūsų nuomonė atsiranda tada, kai jūs pats pamatėte ir įvertinote. Gal tai kas kažkam nepatiko, mane taip užkabins, kad man norėsis dar ir dar pamatyti. 

Net mano ir mano žmonos nuomonės apie kultūrinius renginius kartais visiškai skirtingos: stengiamės rasti kompromisą ir apsilankyti visur: ten kur mėgsta vienas ir kur mėgsta kitas. Ir kartais randame, jog patiko abiem. Net jei nepatinka knyga, tai vis tiek patinka nors vienas sakinys iš jos... Gal ir po spektaklio „Graikas Zorba“ kažkas pasakys, kad šokio spektakliai jam nelabai patinka, bet sirtakis taip patiko, kad stovėjo, plojo ir net šoko!

– Ar teatrinis etiketas leidžia publikai reaguoti: konservatyvūs teatro kritikai sako, kad ploti viduryje spektaklio netikusios kultūros ženklas?

– Spektaklis tai – emocijos: skirtingi choreografai stato kūrinius išreiškiančius skirtingas emocijas. Vieni kūriniai tave taip įtraukia, kad tu bijai sukrutėti spektaklio metu, nes baisu sutrikdyti teatro vientisumą. Kiti kūrėjai specialiai spektakliuose sukuria intarpus ar situacijas, kur tikimasi plojimų protrūkio. Kai kuriuose teatruose įprasta ploti kiekvieno žvaigždės išėjimo į sceną metu. Ten ne tik pagrindiniai solistai, bet ir kardebaleto šokėjai yra žvaigždės, tad juos būtina deramai pasitikti. Jei tik publika ploja – tai yra nuostabu

Į „flešmobą“ miesto centre atėjo būrelis šokį mėgstančių klaipėdiečių – draugai, kolegos, mokiniai, organizacijų ir įstaigų atstovai.

Prieš filmavimą renginio iniciatorius Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės vadovas, choreografas Donatas Bakėjus dalyviams pademonstravo šokio žingsnelius.

Pasirodymo metu skambėjo Justino Timberleiko hitas „Can’t Stop the Feeling“.

„Mūsų teatro baleto trupė inicijavo gerą laiką ir to įamžinimą video filmuke kiekvienam, sekmadienį į Atgimimo aikštę atėjusiam miestiečiui. Rinkosi pavieniai žmonės, šokių mokyklų mokiniai, kuriuos D.Bakėjus pats asmeniškai pakvietė prisijungti. Tai visiškai laisvos formos, neįpareigojantis renginys, skirtas linksmai praleisti laiką“, – apie sumanymą pasakojo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kultūrinės veiklos vadybininkė Deimantė Žilėnaitė.

Šokantys klaipėdiečiai buvo filmuojami pakeltu dronu. Video, skirtas populiarinti teatro ir jo baleto trupės veiklą, bus patalpintas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro internetiniame tinklalapyje. Netrukus klaipėdiečiai galės jį įvertinti.

– Daugiau kaip metus esate Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės vadovas. Kokį įspūdį Jums per tą laiką paliko uostamiestis?

– Klaipėda man visada buvo sava ir sykiu svetima. Jau seniai pažįstu daugelį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto šokėjų, nes balerina Inga Briazkolovaitė buvo mano bendraklasė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokykloje. Kai ji pradėjo dirbti Klaipėdoje – supažindino ir su kolegomis.

Klaipėdos miesto gerai nepažįstu, nes neišlendu už jo senamiesčio ir centro ribų, dar kartais prie jūros nuvažiuoju. Jau pradedu suprasti, kodėl klaipėdiečiai retai kada prie jūros nuvažiuoja. Gyvenant Klaipėdoje – jūra tampa įprastu dalyku, nes ji tiesiog yra šalia.

– Ką gi pasakytumėte apie Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą, apie baleto trupę?

– Teatras – kaip jūra, kuri kartais būna rami, kartais – audringa. Teatre dirba emocionalūs žmonės. Be to, jie nebijo parodyti savo emocijų. Visi dirbantys teatre, žino savo kelią ir supranta, savo profesiją. Man tenka stebėti ir laviruoti, kada emocijas paskatinti, kada raminti. Stengiuosi, kad mes visi į savo darbą žiūrėtume paprasčiau ir ramiau, nes jau pats gyvenimas yra sudėtingas, kam dar bangas darbe kelti? Tad dažniausiai šokėjams kartoju: „Ramiai... viską galima pasiekti ramiai“. Žinoma, ne visada pavyksta taip kaip norisi, nes Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro trupė yra susiformavusi, brandi.

Mano vizija – formuoti trupę ne šiai dienai, o ateičiai, pritraukti jaunimą, kuris po penkerių metų sudarys trupės branduolį. Todėl aš ramiai kvėpuoju, žiūriu į ateitį savo vaizduotėje ir siekiu perkelti savo vaizduotės vaisius į realybę. Po truputį baleto trupės gretas pildo nauji, jauni šokėjai.

– Kaip sekasi? Jaunimas dabar veržiasi studijuoti, dirbti ir gyventi į užsienį.

– Turiu ir aš pats tokios patirties. Buvau išvykęs į Airiją, dirbau ten keturis mėnesius. Iš emigranto patirties galiu pasakyti, tiek, kad ir užsienyje pilna jaunų žmonių, kurie nori būti kažkuo, dirbti ir kurti savo šalyje. Mes ten esame tik kitataučiai. Todėl turime panaudoti dvigubai daugiau energijos ir jėgos, kad kažką įrodytume. Čia gi mums nereikia nieko įrodinėti, reikia tik dirbti tai, kas patinka, ir augti. Jeigu dirbdami čia investuotume į save tiek, kiek užsienyje, jeigu dirbtume po 14-16 val. kasdien – tai ir čia  pasiektume daugiau.

Mano siekis kviesti į teatrą dabartinius vienuoliktokus, dvyliktokus. Laikas eina greitai. Netrukus jie taps dvidešimtmečiais.  Manau, kad pažinę teatrą dabar, pasijutę savi jame, jie norės čia sugrįžti.  Dabar Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupę sudaro 16 šokėjų, mano tikslas ją padidinti iki 20, o dar vėliau ir iki 24 žmonių. Manau, kad suradus motyvuotus žmones ir pasiūlius jiems dirbti kai ką daugiau nei vien tik darbo vietą ir atlyginimą – jie pasiliks. Suprantu, kad tas „kai kas daugiau“ turi būti rimtas ir jiems įdomus argumentas, nes jaunimas dabar labai ambicingas, jam atviras visas pasaulis. Prievarta jam nieko neįsiūlysi, bet pasiūlyti galimybę – privalau.

– Kas ir kada pačiam suteikė galimybę tapti baleto šokėju. Retas berniukas svajoja apie tokią profesiją?

– Dėl stuburo problemų medikai rekomendavo man sportinę veiklą, kuri koreguoja laikyseną: plaukimą baseine arba šokius. Tėvai užrašė mane į baseiną ir sportinius šokius. Baseinas baigėsi, sportinių šokių lankyti negalėjau, nes repeticijų laikas sutapo su pamokomis (tuomet mokyklos dirbo dviem pamainomis). Mokyklos šokių būrelio mokytoja pasiūlė man pabandyti baletą. O kai atėjau pabandyti į Čiurlionio meno mokyklą – mane pagavo ir jau nepaleido. Žinia, kad baleto mokykloje vyrų yra didžiulis trūkumas. Paauglystėje bandžiau mesti, nes viskas „užkniso“, bet paskui “ledai prasilaužė” ir esu tas, kas esu.

– Kada atėjo suvokimas, kad esate savo kelyje ir, apskritai, jis ateina?

– Ateina, tačiau visiems skirtingai. Vieniems jis ateina iš karto, kitiems reikia daug visko išbandyti, pasiblaškyti, kad suprastų, o kiti ieško visą gyvenimą ir miršta neradę.

Aš iš tų kuris visko daug išbandau.

– Prieš metus Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pristatėte pirmąjį šokio spektaklį vaikams „Ten, kur gyvena pabaisos“.  Ar jau galite įvertinti jį iš šalies? Kaip vertinate?

– Taip, šis spektaklis jau įsivažiavo. Buvo su juo gastrolių, ir šiais metais spektaklis pradėtas rodyti Klaipėdos dramos teatre. Įdomu, kad būtent Klaipėdos dramos teatro scenoje pamačiau šį spektaklį tokį, kokį jį ir įsivaizdavau. Teatro atmosfera, apšvietimas Dramos teatre buvo būtent toks, kokio aš ir norėjau, kurdamas šį spektaklį, tačiau Muzikiniame teatre negalėjau to išgauti ir nuolat buvau nepatenkintas rezultatu. Dramos teatre pirmą kartą pamačiau spektaklį tarsi iš šalies, pamačiau pasaką kaip žiūrovas. Ir dabar aš jaučiuosi ramus.

– Kodėl režisūriniam debiutui pasirinkote būtent šį kūrinį, kodėl spektaklis vaikams, ne suaugusiesiems?

– Pasirinkti šį kūrinį mane įkvėpė amerikiečių sukurtas filmas. Pasidomėjęs šio kūrinio pastatymais teatre – radau pagal jį sukurtų operų ir miuziklų,bet ne šokį. O aš norėjau sukurti šokio spektaklį. Keletą metų prašiau Kultūros meno tarybos finansavimo projektui įgyvendinti, bet jo negavau. Tai prigesino idėją. Kai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas Jonas Sakalauskas pakvietė mane dirbti į teatrą ir paklausė, ką norėčiau pastatyti, aš jam pirmiausia įvardinau savo nerealizuotą svajonę. Filmas sužavėjo tuo, jog labai subtiliai atskleidžia vaiko psichologiją, parodo ką vaikas išgyvena, kai susipyksta su tėvais.

Aš pats esu tėvas ir tikrai tenka pasakyti griežtesnį žodį. Tada vaikai užsidaro savo kambaryje. Ką jie tada jaučia, ką išgyvena, kaip jie mato savo pasaulyje tėvus, brolius, seses, senelius? Apie tai šis spektaklis.

– Jums – miela vaikų auditorija. Mielesnė nei suaugusiųjų?

– Labai ilgą laiką dirbau su 3-5 metų amžiaus vaikais. Manau, kad vaikus suprantu geriau ne suaugusiuosius, nes pats su jais jaučiuosi kaip vaikas. Dauguma suaugusiųjų vaikus nuo mažumės paverčia savo įkaitais, nurodinėdami, ką jiems daryti: „lovą pasiklok“, „namų darbus atlik“, „telefoną padėk“, „atstok, neturiu laiko“ ir t.t.. Man atrodo, kad vaikams reikia paprastų malonumų. Kai vaikui suteiki laisvę, leidi daryti tai, kaip jis nori – jis padaro dvigubai daugiau nei kai jam yra nurodinėjamą ką daryti. Šią laisvės metodiką su režisieriumi Antanu Gluskinu taikome paaugliams skirtoje „Tinginių stovykloje“.  

– Ką repetuojate šiuo metu?

– Šiuo metu baleto trupė repetuoja naujametinį koncertą „Štrauso muzikos sūkurys“. Naujųjų metų pradžioje repetuosime šokio spektaklį „Ten, kur gyvena pabaisos“, nes sausio 9-ąją jis vėl bus rodomas Klaipėdos dramos teatre. Be to sausį du kartus bus rodomas naujasis miuziklas „Čikaga“,o vasario mėnesį laukia vasarą rodytas ”Karmen” spektaklis.

– Gyvenate tarp Klaipėdos ir Vilniaus. Kokie darbai jus laiko sostinėje?

– Pirmiausia tai – Anželikos Cholinos šokio teatras, kuriame šoku spektakliuose „Ana Karenina“, „Otelas“, “Idiotas”. Taip pat kūriau choreografija muzikiniam spektakliui „Maša ir Lokys“ kurio premjera buvo gruodį. Kalėdiniu periodu dar teko būti ir Kalėdų Seneliu, nors šios veiklos po truputį atsisakau, tačiau man vis dar smagu sukurti kalėdinį stebuklą vaikams.

– Kokie jūsų kūrybiniai planai?

– Rugpjūčio pradžioje ketiname pristatyti naują šokio spektaklį, bet kol kas nenoriu atskleisti, kokį.

Įkvėpė knyga

1963 m Maurice'o Sendako parašyta knyga „Ten, kur pašėlę dalykai“ („Where the wild things are“) vienu metu JAV buvo uždrausta dėl tariamai destruktyvaus pagrindinio herojaus ir baugių jį lydinčių pabaisų. Atšaukus draudimą ši paveikslėlių knyga iki šiol laikoma viena svarbiausių ir įspūdingiausių knygų vaikams bei tobuliausia literatūrine vaiko pykčio analize. Vos 338 žodžių pasakojimas įkvėpė ne vieną kūrėją jį interpretuoti. Vienas žymiausių mėginimų – 2009 m. Spike'o Jonezo režisuotas filmas tuo pačiu pavadinimu.

„Ten, kur gyvena pabaisos“ bus ne tik pirmasis D.Bakėjaus pasisveikinimas su Klaipėdos publika, tai ir jo režisūrinis debiutas.

Spektaklio centre – pasaulio ir namų karaliumi save regintis herojus, kuris po konflikto su šeimos nariais užsidaro savo kambaryje. Supykusio vaiko lova tampa laivu, nugabenančiu jį į pabaisų pasaulį. Kvapą gniaužiančios, du su puse metro aukštyn besistiebiančios pabaisos šiame spektaklyje yra lyg šeimos narių kaukės (spektaklio dailininkė – Liuka Songailaitė) – išraiškingos, charakteringos.

Atpažįstama istorija

Spektaklyje siekiama žvilgtelėti į vaiko vidinį pasaulį, pamatyti, kokias formas įgauna jo emocijos, koks galingas vaikų fantazijos užtaisas. Viešėdamas pabaisų pasaulyje, pagrindinis herojus patiria įvairių nuotykių ir išmoksta vertingų pamokų, kurias savo laivu parsigabena į namus.

Pagrindinį herojų šoksiantis baleto artistas Aurelijus Liškauskas sakė, kad jo vaidmenyje bus galima pamatyti viso pasaulio berniukus. „Jis labai lakios vaizduotės, kiek išdykęs, kartais pasipūtęs, nesusitaikantis su aplinkybėmis ir visada norintis būti teisus, bet gebantis pasimokyti iš savo klaidų“, – taip savo personažą apibūdino šokėjas ir pridūrė, kad pasakojama istorija bus tikrai kažkiek atpažįstama kiekvienai šeimai, turinčiai vaikų.

„Manau, kad atėjusieji į spektaklį bus sužavėti jo vizualumo. Galiu išduoti, kad mums, šokėjams, bus karšta savo kostiumuose, bet viską su kaupu atpirks sukurtas efektas. Tai bus nepaprastas spektaklis“, – tikino A.Liškauskas.

Užburs kostiumai

Mamą šoksianti balerina Beata Molytė pasakojo, kad netrūksta smalsuolių, besidominčių naujuoju spektakliu: „Vienas iš dažniausiai užduodamų klausimų – ar nebus baisu? Galiu atsakyti, kad tikrai nebus. Spektaklyje vaikų akimis perteikiama, kaip jiems atrodo tėvai, kai šie jų nesupranta.“ Šokėja antrino A.Liškauskui, užsimindama apie spektaklio vizualumą: „Vienas įspūdingiausių akcentų yra kostiumai – jie prikaustys vaikų dėmesį ir juos užburs.“

„Vaikai mane išmokė laisvės. Jie greitai atleidžia, greitai susidomi naujais dalykais ir visai kitaip žiūri į tai, ką mes laikome problemomis“, – teigė didelę darbo su vaikais patirtį turintis D.Bakėjus. Choreografas prisipažino, kad statydamas spektaklį galvojo būtent apie vaikų auditoriją – tai, kaip vaikai priima informaciją, kas jiems įdomu, nes norėta sukurti vaikų dėmesį prikaustantį kūrinį.

Naujasis Klaipėdos muzikinio teatro spektaklis bus rodomas lapkričio 5, 6 ir gruodžio 4 dienomis.