Reikšmingi pokyčiai įvyko praėjusių metų pavasarį, kai rekonstruotame namelyje į mus pažvelgė šiltas P. Mašioto žvilgsnis, suskambo jo šeimos narių žodis, prabilo asmeniniai daiktai. Taip pat parodos, susitikimai, koncertai.

Šiais metais draugija nutarė priminti Nepriklausomos Lietuvos laikais populiarią faifoklokų – penktos valandos popiečio arbatėlės – tradiciją. Nepritempdama šios idėjos, o tarsi pratęsdama tai, ką darė užsienio reikalų ministro žmona, P. Mašioto duktė Marija Urbšienė. Juolab kad draugija savo archyve turi originalų M. Urbšienės kvietimą į Arbatėlę.

Popietės svečiams buvo pasiūlytas prabangus meniu: M. Urbšienės asmenybės ir veiklų pristatymas, retro stiliaus muzika, pyragas ir karštieji gėrimai.

Popietės svečiams buvo pasiūlytas prabangus meniu: M. Urbšienės asmenybės ir veiklų pristatymas, retro stiliaus muzika (gyva!), pyragas ir karštieji gėrimai. Parašyta informacija negali perteikti to vakaro tikrojo grožio. Muzika, muzikės ir muzikavimas. Smuikininkė Ilona Klusaitė ir pianistė Aušra Gelusevičienė. Daug kartų girdėtas duetas ir tąkart pakviestas sužibėjo ypatingai – stilingai, elegantiškai, kartais kiek šelmiškai. Vidinė laisvė ir dalijimosi džiaugsmas. Muzikės grojo (koks netinkamas žodis) taip, kad buvo apdovanotos ne tik gausiais aplodismentais po kiekvieno kūrinio, bet ir spontanišku visų dalyvių atsistojimu ir dėkingumo šypsenomis, žodžiais. 

Svetinga: Baniutės svetainė ir popietės akimirka. Organizatorių nuotr.

Ta popietė buvo ypatinga dar vienu svarbiu veiksmu draugijai. Namelis pasipuošė iškaba „Baniutės svetainė“. Baniutė – tai P. Mašioto anūkė, padovanojusi savo tėvų (Jono ir Veronikos Mašiotų) vasarvietę Lietuvos žmonėms. Vienareikšmiu sprendimu, be jokių išlygų. Atidavė, kad išliktų, būtų džiaugiamasi ir naudojama. Tad dabar Mašiotų draugijos nariai, suteikdami būstinei Baniutės vardą, dėkoja jai už ypatingą dovaną ir kviečia lankytis. Jau artimiausiu metu, balandžio 27-ąją, atvykti į Penktos valandos arbatėlę, kurioje ir šį kartą muzikuos I. Klusaitė su A. Gelusevičiene.

Kas? Penktos valandos arbatėlė su sielą šildančia I. Klusaitės ir A. Gelusevičienės atliekama muzika ir firminiu B. Mašiotaitės pyragu.

Kur? Baniutės svetainėje (J. Janonio g. 40, Kačerginė).

Kada? balandžio 27 d. 17 val.

Registracija telefonu +370 610 05 513

Ne paslaptis, kad sovietinės priespaudos metais beveik visų neriklausomų nuo valdžios sambūrių nebeliko – jie buvo griežtai draudžiami, o pogrindžio draugijas, kurių nariai buvo persekiojami, galima suskaičiuoti rankų pirštais. Beveik visų slaptų organizacijų gyvavimo laikas buvo neilgas ir, su keliomis išimtimis, baigėsi dar iki Sąjūdžio laikų. Sovietiniams žmonėms okupantai leido tik žvejoti, medžioti ir bendraujant kalbėti apie šios laisvalaikio veiklos laimikį, o ne apie laisvę, nesumeluotą istoriją ir žmogaus teises.

Dabartinėje Lietuvoje, žvelgiant paviršutiniškai, viešųjų įstaigų tikrai nestinga. Jų šalies Registrų centras yra užregistravęs net kelis tūkstančius. Vis dėlto kiekybė šiuo atveju nėra lemiamas veiksnys. Pasidomėjus, kas yra daugelio nevyriausybinių organizacijų steigėjai, paaiškėtų, kad viešosios įstaigos slepia ministerijų, savivaldybių tarybų, merų, Katalikų bažnyčios ir kitų galios institucijų šešėlius. Kiti piliečių sambūriai į viešąsias įstaigas dažniausiai irgi reiškia ne tikrą susirūpinimą savąja veikla, kuri būtų naudinga visai visuomenei ar jos grupei, o tik troškimą įsisavinti ES fondų lėšas ir nevyriausybinės organizacijos darbuotojams išsimokėti kuo didesnį darbo užmokestį.

Didžiausia bėda, paveldėta iš okupantų elgsenos, yra elgesio draugijoje įgūdžių nebuvimas ar stoka.

Žinoma, Lietuvoje mūsų dienomis egzistuoja daugybė piliečių bendrijų, kurias vienija žmonių gyvenamoji vieta – beveik kiekvienas kaimas, miestelis ar rajonas turi savą teisiškai įregistruotą bendruomenę. Deja, jos veikla tiksliai proporcinga kaimo ar miestelio problemų sprendimui – kai sulūžta vandentiekio vamzdis ar padidėja aplinkos tarša, gyventojai suaktyvėja. Ir, žinoma, jie nepamiršta garsiai, triukšmingai švęsti metų švenčių ir periodiškai kartu linksmintis.

Visame šiame Lietuvos draugijų žemėlapyje su žiburiu tenka ieškoti kultūrinio intereso vienijamų žmonių. Tebeveikia sovietiniai įpročiai: jei kaime ar mieste gyvena menininkas, jis dažniausiai nenori dalytis savo kūrybiniais rūpesčiais su panašiais į jį žmonėmis; jei vietovėje nuo seno gyvena ar įsikuria naujas kultūros įstaigos darbuotojas, jo nevyriausybinė veikla daugeliui aplinkinių ima atrodyti įtartina – su tos pačios srities kolegomis susitikti vakarėlyje kavinėje ar didesniame mieste vykstančiuose, valdžios finansuojamuose mokymuose ar seminaruose.

Jei paklaustume, kodėl kultūros kūrėjams ir vadybininkams stinga bendrystės, vienas galimų atsakymų skambėtų taip: „Esu individualistas!“ Išeivijos kultūrologas Vytautas Kavolis yra puikiai aprašęs vakarietiškąją individualizmo tradiciją, kuri reiškia ne saviizoliaciją (taip atrodo Sovietų Sąjungoje gyvenusiems žmonėms), o bendradarbiavimą dėl to, kad visuomenė ir patys kūrėjai ir vadybininkai sukurtų ką nors gera vieni kitiems. Tik taip asmuo atskleidžia save ir savo galimybes.

Didžiausia bėda, paveldėta iš okupantų elgsenos, yra elgesio draugijoje įgūdžių nebuvimas ar stoka. Juk beveik kiekvienoje dabartinėje draugijoje esama vieno ar kelių vadovų – žmonių, kurie imasi iniciatyvos. Beveik visi kiti nariai per draugijos posėdžius ir po jų snaudžia letargo miegu, nes aktyvieji neva viskuo pasirūpins. Pasitaiko ir dar įdomesnių atvejų: beveik per visus draugijos posėdžius miegojęs vienas ar kitas narys staiga pabunda ir imasi veiklos, kurios nederina su kitais nariais, tačiau prisistato veikiantis draugijos vardu. Dėl tokių situacijų ne viena draugija, turėjusi gana svarbių tikslų, vizijų ir misijų, užgeso be vilties būti atgaivinta.

Stebint Vakarų šalių visuomenių socialinius tyrimus ir tendencijas, aiškėja, kad nevyriausybinis sektorius nelabai reikalingas ne vien pokomunistinėje Lietuvoje, bet ir šalyse, kuriose demokratijos tradicijos siekia kelis šimtmečius. Šį visuomenės sandą kompensuoja socialiai atsakingas verslas. Deja, o gal ir laimė, kad negyvename taip, kaip gyventa Jungtinėse Amerikos Valstijose XIX a. pradžioje, kai nevyriausybinis sektorius iki pat mūsų dienų ten buvo dominuojantis. Dabar beveik visame pasaulyje draugijų pagal tradiciją kurtas bendrasis gėris generuojamas, dalijantis lėšomis su tais, kuriems pinigų reikia labiausiai. Aišku, jei tai vyktų idealiai sklandžiai, tikėtina, kad globalios problemos būtų nesunkiai išspręstos. Vis dėlto pagal naująjį būvį gyventi esame neįpratę ne tik mes, bet ir visas pasaulis. Ar verslas yra galingesnis už tradicines draugijas, esant tokiam sparčiam gyvenimo tempui, turbūt netrukus įsitikinsime. Tačiau nuojauta sako, kad bendrystė yra didesnė ne ten, kur pinigai, o ten, kur tarpsta žmogiškasis artumas ir gebėjimas susikalbėti pagal tuos standartus, kurie Vakaruose labai seniai ir gerai žinomi.

Bendraminčių būryje

Garliavos neįgaliųjų draugijos nariai ją paminėjo bendraminčių ir draugų būryje, Jonučių progimnazijoje surengtoje jaukioje ir šiltoje popietėje, o į šventinį renginį Kauno rajono socialinių paslaugų centre pakviesti Kauno rajono neįgalieji iš visų seniūnijų, įvairių rajono žmonių, turinčių negalią, organizacijų atstovai.

Garliavos neįgaliųjų draugija vienija apie 300 neįgalių žmonių, nuolatines socialines paslaugas teikia Garliavos miesto ir apylinkių, Alšėnų ir Rokų seniūnijų neįgaliesiems. Šventės vieta Jonučių progimnazija pasirinkta neatsitiktinai: draugija yra Jonučių progimnazijos socialiniai partneriai, moksleiviai dažnai prisijungia prie įvairių gerumo akcijų, padeda senjorams.

Būtent progimnazijos mokiniai ir pradėjo šventinę popietę: dainavo kalėdines dainas, deklamavo eiles. Mokyklos direktorė Audra Galvanauskienė džiaugėsi, kad mokytojai skiepija vaikams tikrąsias vertybes ir moko juos padėti kitiems, suprasti ir atjausti.

Šventinę nuotaiką kūrė Garliavos neįgaliųjų draugijos ansamblio „Šarma“ ir Garliavos Trečiojo amžiaus universiteto moterų ansamblio „Ežiuolė“ atliekamos dainos.

Pasveikinti draugijos narių atvyko gausus būrys svečių: Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, Lietuvos neįgaliųjų draugijos vadovas Ignas Mačiukas, Socialinės paramos skyriaus vedėja Margarita Venslovienė, Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centro direktorė Raminta Popovienė ir seniūnijos atstovai.

Draugijos pirmininkui Eugenijui Senovaičiui dėkota už nepriekaištingą darbą ir nuolatinį rūpestį neįgaliaisiais, o šventės dalyviams linkėta sveikatos ir jaukių, šiltų artėjančių švenčių.

Kalbėta apie panašumus

Dar gausesnis būrys savivaldybės atstovų pabendrauti su neįgaliaisiais atvyko į Kauno rajono socialinių paslaugų centrą. Be jau minėtų, renginyje dalyvavo vicemerai Antanas Nesteckis ir Paulius Visockas, administracijos direktorius Šarūnas Šukevičius, jo pavaduotojai Rūta Černiauskienė ir Mantas Rikteris, Lietuvos kurčiųjų sporto komiteto pirmininkas Edvinas Kriūnas ir kt.

Šventė prasidėjo prasmingais žodžiais – „Negalia yra pati didžiausia galia“ ir juos puikiai patvirtino jos dalyviai.

„Kauno rajone gyvena 3 proc. žmonių, kurie turi kažkokią negalią, ir jie yra mūsų visuomenės dalis. Jūs, kaip ir mes, norite gyventi orų, gražų ir visavertį gyvenimą, todėl mes darome viską, kas nuo mūsų priklauso, kad jūs jaustumėtės reikalingi, galėtumėte būti savarankiški. Ar mes padarome viską? Galbūt ne. Bet ar mes einame teisingu keliu? Manau, kad taip. Šiandien turėtume kalbėti ne apie skirtumus tarp mūsų, o apie panašumus. Jūs mums esate pavyzdys, kaip reikia džiaugtis gyvenimu“, – kalbėjo savivaldybės vadovas.

Padėkų lietus

Už aktyvią ir prasmingą veiklą, nepriekaištingą ir nuoširdų darbą renginio metu mero padėkomis apdovanoti aktyviausi Kauno rajono neįgaliųjų organizacijų darbuotojai: Kauno krašto neįgaliųjų sąjungos užimtumo specialistė Leonora Špiliauskienė, Vilkijos neįgaliųjų draugijos narė Sandra Vasiliauskienė, Garliavos neįgaliųjų draugijos narė Janina Talalienė, asociacijos „Kauno gyvastis“ lektoriai Rimantas Kranauskas ir Jelena Lukoševičienė, viešosios įstaigos „Tapk laisvas“ socialinė darbuotoja Asta Kalkauskienė, Kauno bendruomenės „Arka“ narės Ugnė Gudelytė ir Monika Giršaitė, Kauno rajono neįgaliųjų draugijos narė Jūratė Naginevičienė, Socialinės terapijos namų „Akvila“ užimtumo specialistė Mantė Jasilionytė, Kauno rajono kurčiųjų pirminė organizacijos projektų vadovė Greta Gustienė, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kauno rajono filialo pietvakarių centro padalinio darbuotoja Daiga Gipienė.

Kiekvienam šventės dalyviui svečiai įteikė po gėlę – Kalėdų žvaigždę, o neįgaliųjų organizacijoms dovanojo medaus.

Šventėje netrūko dainų. Koncertavo Kauno miesto aklųjų ir silpnaregių centro liaudiškos muzikos kapela „Bičiuliai“, gestų kalba kelias dainas atliko Aldona ir Brigita. Puikią nuotaiką visiems dovanojo teatro „Labas“ spektaklis „Kas apsakys tas dzūkų linksmybes“.

Sprendžiant „Miško brolių“ patalpų klausimą tokią išeitį siūloma patvirtinti Vyriausybei.

Pagal Vyriausybės nutarimo projektą, patalpos Totorių ir Labdarių gatvėje Vilniuje būtų perduotos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui valdyti, naudoti ir disponuoti patikėjimo teise.

Taip pat numatyta, kad centras savo ruožtu pagal panaudos sutartį jas dešimčiai metų perduotų asociacijai Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugijai, pastaroji ten turėtų įgyvendinti valstybės investicinį projektą „Dėl Lietuvos Laisvės kovų – Miško Brolių rūmų įkūrimo“.

Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė teigė, kad šis Vyriausybės sprendimas leis „išspręsti dvidešimtmetį trukusią neteisybę“.

Anot jos, bus sudarytos visos sąlygos „Miško broliams“ įgyvendinti laisvės kovotojų atminties viziją, tam bus skirta lėšų iš valstybės biudžeto.

„Gerai, kad Vyriausybė ieškojo išeičių iš labai keblios situacijos, kuomet laisvės kovotojas, sukūręs unikalų archyvą Albinas Kentra kartu su bendražygiais papuolė į labai nepalankias aplinkybes. Ilgai puoselėtos idėjos Vilniuje įkurti Laisvės kovotojų muziejų, erdves laisvės kovoms atminti ir apie jas pasakoti buvo beveik sužlugdytos. Todėl Vyriausybės pasiūlymas leistų Albinui Kentrai įgyvendinti savo sumanymą, būtų paskirta lėšų ir projekto vystymui“, – teigė ji.

Pernai sausį Vilniaus miesto apylinkės teismas nusprendė, kad Laisvės premijos laureatas Albinas Kentra ir jo įkurta draugija „Miško broliai“ turi būti iškeldinti iš pastato Totorių gatvėje Vilniuje.

Šį sostinės senamiestyje esantį apleistą pastatą Vyriausybė draugijai suteikė 1992 metais. Jį atstačius ir sutvarkius, prasidėjo teismų procesai, teismas pripažino, kad patalpos draugijai buvo perduotos ne nuosavybėn, bet panaudai.

Todėl statinio įregistravimas draugijos vardu buvo panaikintas, jį Vyriausybė įregistravo Lietuvos Respublikos vardu, o A. Kentra sulaukė ieškinio dėl iškeldinimo.

Gera susiburti

Lietuvos maironiečių draugija, savo veiklą pradėjusi 1989 m. spalio 28 d., švenčia 30-ies metų draugijos įkūrimo sukaktį. Pasivadinusi poeto Jono Mačiulio-Maironio vardu, draugija savo veiklą grindžia didžiojo dainiaus priesakais. Meilė tėvynei, pagarba gimtojo krašto kalbai, kultūrai, istorijai, domėjimasis literatūra, galimybė išmėginti savo poetinius gebėjimus – tai maironiečių veiklos esmė.

Šia proga į Kauno Maironio universitetinę gimnaziją (KMUG) sugužėjo moksleiviai iš įvairių šalies mokyklų. Draugijos nariai turėjo progą pažvelgti į Mairionio atspindžius Kaune, išgirsti dar negirdėtų poeto kūrybos akcentų ir dar geriau pažinti šį tautos šviesuolį. Ekskursijas svečiams vedė patys Maironio gimnazijos mokiniai, tad teko ne tik paieškoti įvairių detalių apie poetą, bet ir palavinti viešojo kalbėjimo įgūdžius.

"Jau ne pirmus metus vedžiau ekskursiją apie Maironį. Tai įdomi patirtis, nes galiu susipažinti su kitų regionų maironiečiais, pabūti gido kailyje, dar labiau susipažinti su Maironio gyvenimu. Pasakoju, kaip Maironis namuose mėgo žaisti kortomis, tačiau labai nemėgo kopūstų sriubos. Tokios detalės galbūt ne visiems žinomos", – pasidalijo ekskursiją svečiams iš kitų mokyklų vedęs KMUG dvyliktokas Gustas Ževžikovas.

Po ekskursijų maironiečių draugijos narių laukė dar vienas renginys, kurio metu pristatytos gilesnės poeto gyvenimo įžvalgos. Organizatoriai tikino, kad dažniausiai Maironį visi įsivaizduoja kaip linksmą žmogų, tačiau retas susimąsto, kad jis taip pat jautė ilgesį, pyko. Todėl maironiečiams pristatytas įvairiapusis Maironio gyvenimo atvaizdas – nuo ilgesingų eilių iki pomėgio prižiūrėti sodą.

Draugijos ištikimiausieji

Maironiečių draugijos jubiliejų pažymėjo ir jau mokyklas baigę jaunuoliai, ir savo kūryba džiuginantys visuomenės veikėjai. Kalbinti draugijos nariai neslėpė, kad draugijoje galėjo ne tik pasisemti pilietiškų idėjų, bet ir susirasti draugų.

"Tai didžiulė šventė, nes ir pats esu maironietis. Mums Maironis labai brangus, džiaugiuosi čia dalyvaudamas, nes šie namai taip pat matė Maironį. Būtų labai tuščia, jei Maironį prisimintume tik jo gimimo jubiliejų proga, todėl draugija padaro, kad Maironis iš tiesų būtų prasmingas ir tai, ką poetas paliko mums, išliktų amžina", – gražių žodžių negailėjo prof. dr. prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas.

Draugijos jubiliejaus šventėje "Kauno diena" sutiko ne tik daug naujų veidų, bet ir tų, kuriuos draugija lydi jau ne vienus metus. Dabar, kai mokyklos suolą pakeitė universitetai, kalbinti maironiečiai neslėpė, kad visada malonu sugrįžti į draugijos lopšį – Kauno Maironio gimnaziją ir vėl susitikti.

Kiekvienas bent kiek pabuvęs Maironiečių draugijoje, tampa geresniu žmogumi.

"Draugijoje susiradau begalę draugų, su kuriais iki šiol ryšys nedingsta. Visi sambūriai, susitikimai, eilių skaitymai turi didelę išliekamąją vertę. Draugija prieš Kalėdas renka dovanas vaikams, neturintiems tėvų, tad kartu ugdoma socialinė ir pilietinė atsakomybė. Manau, kad kiekvienas bent kiek pabuvęs Maironiečių draugijoje, tampa geresniu žmogumi, nes tikrosios vertybės išlieka. Net ir pats Maironis yra aktualus nepriklausomai nuo laikmečio", – šiltais žodžiais apie draugiją atsiliepė studentė Marta Baranauskaitė.

Jai antrino ir kitas jau mokyklos koridorius palikęs maironietis Ainis Čepulis. "Atsimenu, kad sambūris Švenčioniuose buvo labai geras, supratau, kokio dydžio yra visa draugija. Visos draugijoje puoselėjamos vertybės leido man tapti ne tokiu materialistišku žmogumi ir supratau, kad svarbiausia žmogiški santykiai ir būti laimingam", – tikino Maironiečių draugijos narys.

Atsvara materialėjimui

Vienas aktyviausiai veikiančių draugijos centrų yra KMUG, neatsiejamai susijusi su Maironio vardo puoselėjimu. Tačiau kitose šalies mokyklose pastebima, kad blėsta Maironio dvasia. Todėl kyla rizika, kad vis daugiau žmonių užmirš pamatines vertybes.

"Liūdna, kad draugija traukiasi. Dabar tik į Kauną suvažiuoja švęsti Maironio gimtadienio. Kažkada Kaune maironiečių būrelius turėjo daugiau nei 20 mokyklų, Lietuvoje buvo daugiau kaip 3 tūkst. narių, o dabar žymiai mažiau. Gaila, kad mokytojai verčiau pasirenka robotikos, o ne maironiečių būrelį, nes tautinės vertybės šiuo metu daugeliui tampa jau ne tokios aktualios. Dabar išgyvename tokią vartotojiškumo krizę. Tikromis vertybėmis susidomi tik tokie jaunuoliai, kuriems negana vien kompiuterio", – pažymėjo viena draugijos vadovių, KMUG lietuvių kalbos mokytoja Judita Sakalienė.

"Dabar dažnai pamirštamos vertybės ir nelieka žmogaus, tačiau kuo mažiau žmonės tarpusavyje bendrauja, tuo reikšmingesnė tampa draugija, kuri puoselėja moralines ir pilietines normas. Galbūt mes būsime mažesnė draugija, bet grynesnė, su tikraisiais nariais, kurie nori daugiau nematerialių dalykų", – savo mintimis ir kylančiais iššūkiais pasidalijo Lietuvos maironiečių draugijos pirmininkas Matas Kandrotas.

Kasmet spalio pabaigoje gimnazijoje švenčiama Maironio diena, kuri tapo Lietuvos maironiečių draugijos sambūriu. Nors po Grigaliaus kalendoriaus įvedimo poeto gimimo diena iš spalio 21 d. persikėlė į lapkričio 2-ąją, didysis dainius tokių perkėlimų nepripažino, tad ir draugija Maironio gimtadienį mini spalio mėnesio pabaigoje.

Įtaria kerštą

Tarp dviejų labdaringų įstaigų atviras konfliktas įsiplieskė po to, kai evangelikų liuteronų labdaros fondo "Sandora" savanoris nufotografavo tortų ir bananų prikrautas dėžes prie "Maisto banko" sandėlio durų, o prieš tai benamių ir varguolių valgykla tegavo devynias dėžutes supelijusios duonos.

Evangelikų liuteronų parapijos labdaros ir kultūros draugija "Sandora" išsiuntė raštą "Maisto banko" Klaipėdos skyriui, tačiau vietoj atsiprašymo sulaukė patikrinimo.

"Sandoros" fondo įsteigta labdaros valgykla yra ne viena uostamiestyje veikiančių tokių valgyklų, tik ji yra išlaikoma tik privačiomis lėšomis.

Valgykla įsteigta prieš 18 metų, kai Vokietijos organizacija "Hilfe für Litauen" nusprendė finansuoti šią labdaringą veiklą.

"Tačiau Lietuvai įstojus į ES, vokiečių rėmimas sumažėjo. Bet mes verčiamės iš to, ką gauname, iš to, ką surenkame per akcijas. Ko mums labiausiai reikia? Ogi duonos. Pastaruoju metu mes jaučiame "Maisto banko" spaudimą. Vieną dieną mus užgriuvo netikėtas patikrinimas, o dabar atėjo raštas, kad laikinai produktų iš viso negausime", – pasakojo šio fondo vadovė Magdalena Piklaps.

Fotografijose – skanumynai

Valgykloje kasdien dviem pamainom pamaitinama apie 40 žmonių.

Dalį maisto valgyklos virėjos gaudavo iš labdaros fondo "Maisto bankas". Dažniausiai tai duonos gaminiai, birieji produktai, daržovės. Neseniai sulaukta ir mėsos produktų.

Nors tokių gausių vaišių, kokios būdavo prieš keletą metų, klaipėdietės tikino senokai nemačiusios.

Visus kitus produktus šiupinį primenančiai sriubai "sandorietės" perka iš vokiečių fondo lėšų. Jomis išlaikomos patalpos, mokami minimalūs atlyginimai virėjoms.

"Gal čia ruduo toks šlapias, bet neseniai teko išmesti visą pusmaišį supuvusių burokų, kuriuos atvežė "Maisto bankas". Nieko nekaltiname, visko pasitaiko", – dūsavo valgyklos virėjos.

Tačiau lapkričio 20-ąją nuvažiavęs atsiimti į Baltijos prospekte esantį "Maisto banko" sandėlį jiems atidalytos labdaros, liuteronų savanoris nustėro – kažkam buvo sukrautos dėžės su bananais ir tortais, o benamių ir varguolių valgyklai tebuvo padėtos kelios dėžutės su supelijusiais batonais.

"Aš net nufotografavau pirmąją siuntą. Buvo matyti, kad dėžės pilnos geriausių produktų – sūrelių, varškės, pieno, tortų, bananų. Buvo ir daugiau dėžių", – pasakojo savanoris Arūnas.

"Maisto banko" atstovai atvirai ėmė piktintis tuo, kad Arūnas fiksuoja labdarą, sukrautą viešoje vietoje – Baltijos prospekte ant grindinio.

"Po šio incidento, pirmadienį, mūsų patalpose pasirodė "Maisto banko" Klaipėdos skyriaus vadovas ir pareiškė, kad tai yra patikrinimas. Ar tai ne kerštas? Jei ne, tai spaudimas", – įtarė Arūnas.

Jautėsi lyg per kratą

Moterys puikiai pamena labdaros valgyklai skirto maisto turinį.

"Kaip nepamatysi, jei jau duonos kraštinės riekelės pelėsiu pasidengusios. Balta duona buvo lapkričio 17-osios dienos, tai yra penktadienio, o mes ją gavome tik pirmadienį. Na, sakoma, kad duonos galiojimo terminas gali būti iki 5 dienų", – teigė šios valgyklos savanorė.

Tarp maisto dėžių virėjos rado ir lapkričio 15-osios lavašo pakuočių. Taip pat su pelėsiu.

"Sandoros" darbuotojai žurnalistams tvirtino, kad jie netikėtą "Maisto banko" atstovo patikrinimą suprato kaip sankcijas už priekaištus.

"Tačiau viskas buvo perversta taip, kad mes patys dėl visko kalti likome. Po patikrinimo atsiųstame rašte parašyta, jog paramos skirstymas atliekamas neoperatyviai. Tai gal mes tą duoną pačios ir supūdėme?" – piktinosi labdaros organizacijos moterys.

"Maisto banko" rašte "Sandorai" pažymėta, jog patikrinimo metu nustatyta, kad trumpo galiojimo maisto produktai iš "Maisto banko" sandėlių buvo parvežti 14 val. 20 min.

O labdaros ir paramos fondo "Maisto bankas" Klaipėdos regioninio padalinio vadovui Raimondui Danupui išvykstant iš "Sandoros" patalpų, 16 val. 15 min., likusieji produktai dar nebuvo pradėti dalyti varguoliams.

"Kaip mes išdalysime iki 16 val. 15 min., jei pas mus produktų dalijimas iš viso prasideda tik nuo 17 val.? Jis čia kaip viršininkas darinėjo visas spintas, reikalavo dokumentų. Aš jam ir pasakiau, kad sovietiniais laikais bent trise kratą atlikdavo. Jis į mane taip dėbtelėjo, kad oho", – įspūdžiais dalijosi ilgametė šios įstaigos darbuotoja Aldutė.

Ieško rėmėjų

Moterims kilo klausimų, ar vokiečių išlaikoma įstaiga gali būti taip krečiama kitos labdaros organizacijos ir kodėl "Maisto banko" atstovas svetimuose namuose jaučiasi lyg šeimininkas?

"Čia yra akivaizdu, jog jų požiūris į kitus – iš jėgos pozicijų. Jie yra dideli, jie savo labdaros fondu yra aprėpę visą Lietuvą, išeitų, jiems – viskas galima? Aš taip nemanau. Ar gali kas nors svetimas vartyti įstaigos finansinius dokumentus? Į "Sandoros" raštus "Maisto bankas" neatsakinėja, o ėmė ir iš viso nutraukė maisto tiekimą. Suprask, kad nešokinėtų", – nuomonę išsakė visuomenininkas Aurimas Mockus, į kurį pagalbos kreipėsi M.Piklaps.

A.Mockus tą pačią dieną ėmė ieškoti pažįstamų verslininkų, norinčių šią labdaros valgyklą paremti maisto produktais. Ir tokių geradarių atsirado.

Per dieną labdaros valgykloje sriubos valgytojams išdalijami 5 kepalai duonos.

"Savaitei reikia 25 kepalų. Bet mes neprašome kažin kiek, po dvi riekes kiekvienam valgytojui. Jei yra bandelių, tai labai jau gerai. Jų reikėtų po vieną kiekvienam", – skundėsi M.Piklaps.

Rado senų ryžių

Paaiškėjo, jog pagal sutartį "Maisto bankas" gali tokius patikrinimus rengti.

Tai numatyta šio labdaros fondo darytoje sutartyje su kitais labdaros paskirstytojais.

Sprendime dėl laikino maisto tiekimo pristabdymo pažymėta ir tai, jog "Sandora" netinkamai pildo paramos dalijimo dokumentaciją, o spintoje, kurioje laikomi "Maisto banko" akcijos metu surinkti ilgalaikiai maisto produktai, skirti dalyti atėjusiems paramos prašytojams, buvo sudėtos ES paramos likučių (ryžių, kruopų) pakuotės, o jų galiojimo laikas pasibaigęs rugsėjo 3 d.

"Tai, kad šiemet mes ES paramos iš viso nesame gavę", – stebėjosi M.Piklaps.

Patikrinimo metu vienu didžiausių nusižengimų įvardijama tai, kad į vieną dokumento lapą, kur įrašomi ilgalaikiai per akcijas surinkti produktai, grafoje "Kiti" surašomas ir trumpalaikių produktų dalijimas.

"Kad mes nė karto negavome jokio rašto, kad ką nors ne taip pildome ar kad kur ne taip ką rašome", – pečiais gūžčiojo senyvo amžiaus darbuotojos.

Pasigedo benamių parašų

Ar tai tokios svarbos pažeidimai, kad labdaros valgyklą galima būtų palikti be produktų?

Labdaros ir paramos fondo "Maisto bankas" Klaipėdos regioninio padalinio vadovas R.Danupas, paklaustas, ar turi įtarimų, jog "Sandoros" moterys vagia, sukčiauja ar nedorai elgiasi, dievagojosi taip nemanąs.

Jo "Sandorai" atsiųstame rašte pažymėta, jog šis labdaros fondas esą nesugeba užtikrinti to, jog labdarą ir paramą gauna tikrai tie, kuriems to reikia – "neįvardijama konkretaus asmens situacija, ne visuomet nurodomos gaunamos pajamos".

Esą labdaros valgyklos lankytojų žymėjimo žurnale nėra apsilankiusių asmenų parašų, patvirtinančių gautą maitinimo paslaugą.

"Maisto bankas" pats atsiuntė mums pavyzdį, kuriame pažymėta, jog paramos gavėjas savo ranka turi įrašyti pajamų sumą ir šaltinį. O kaip mes patikrinsime? Tad ir rašo – nėra pajamų ar neįgalumą nurodo. Ką iš jų atimsi, į veidus pasižiūrėjus aišku, jog bėdžiai čia renkasi. O gal "Maisto bankas" nori, kad užsidarytų ši valgykla, tada daugiau burnų būtų jų pačių įsteigtoje valgykloje?" – svarstė "Sandoros" moterys.

Į tai R.Danupas atsakė, jog ne dėl konkurencijos patikrinimo imtasi.

"Bet juk "Sandoros" valgykla – senamiestyje, o iki jūsų valgyklos Baltijos prospekte žmogui tektų pusę dienos eiti", – stebėjosi A.Mockus.

Beje, "Maisto banko" įsteigta labdaros valgykla gauna dosnią biudžeto injekciją. Apie 160–170 varguolių maitinimo paslaugą iš "Maisto banko" perka Klaipėdos savivaldybė.

Sutartis buvo pasirašyta trejiems metams, netrukus turėtų būti skelbiamas naujas konkursas. Suma – 40 tūkst. eurų.

Tortai – į Skuodą

Pats R.Danupas su žmona Loreta Danupiene, kuri "Maisto banke" taip pat dirba, aiškino, jog maisto tiekimas šiai valgyklai nutrauktas tik laikinai.

Iš pradžių R.Danupas tikino, kad patikrinimas "Sandoroje" buvęs planinis, po to, jau užsimiršęs, aiškino, kad gautas kažkoks skundas, o "Maisto banko" vienintelis tikslas – pasirūpinti, kad parama būtų teikiama skaidriai, ir tiems, kam priklauso.

"Kam tie tortai buvo skirti? Mosėdžio vaikų globos namams, pakeliui į senelių namus Skuodo rajone važiavome, todėl ir buvo sukrauti bananai. Tai mūsų savanoriai "Sandoros" atstovų bijo. Tegul jie pasižiūri į save, kaip nemandagiai bendrauja. Jie turi mažai paramos gavėjų, o mes duodame paramą pagal jų skaičių", – aiškino L.Danupienė.

"Kad jūs vieniems tortus dalijate, o kitiems – supelijusią duoną. Aš pats ne kartą rinkau įvairiausias paramas ir labdaras: ir "Sandorai" padėjau, ir į Ukrainą siuntėme paramą, bet nemačiau niekur, kad taip būtų elgiamasi. Senyvo amžiaus žmonėms galima ir kantriau paaiškinti, ką kokiuose dokumentuose reikia pildyti. Skaudu, juk moterys ne dėl savęs, dėl kitų stengiasi", – diskusijoje su "Maisto banko" atstovais piktinosi visuomenininkas A.Mockus.

Skundėsi alga

Kone po pustrečios valandos aiškinimosi su R.Danupu ir L.Danupiene vis dėlto buvo sutarta, kad su labdarų monopolininkais senyvoms "sandorietėms" susikalbėti padės visuomenininkas A.Mockus, nors jis už tokius darbus jokio atlygio negauna.

O štai pasiteiravus R. ir L.Danupų, koks jų atlyginimas už šią labdaringą veiklą, sulaukta ypač emocionalaus pasipiktinimo.

Tik primygtinai paaiškinus, jog "Maisto bankas" trejiems metams yra laimėjęs viešąjį Klaipėdos savivaldybės konkursą maitinti mažas pajamas gaunančius asmenis ir savo veiklai naudoja biudžeto lėšas, vyras su žmona atskleidė, jog R.Danupas gauna 600 eurų atlyginimą, o L.Danupienė – 500 eurų.

"Man, kaip vyrui, gėda pasakyti, kad tokią algą gaunu. Važinėju 2005 m. pagamintu "Peugeot", – argumentavo R.Danupas.

Beje, neseniai vykusio labdaros telemaratono "PasiDalink" metu visa Lietuva "Maisto bankui" suaukojo 180 tūkst. eurų.

Viešai skelbta, kad fondas žadėjo už šias lėšas pirkti ir transporto priemonių.

Valgyklą uždarė

Vakar "Sandoros" patalpose smulkiai aiškinantis iškilusius nesklandumus su R.Danupu, paaiškėjo, jog labdaros valgykla nuo šiandienos maisto bedaliams neteiks.

Penktadienį, gavus "Maisto banko" paaiškinimą, kaip bus toliau elgiamasi, paaiškės, ar ši įstaiga sugebės duris atverti kitą savaitę.

"Viena Klaipėdos įmonė sutiko paremti valgyklą pieno produktais, važiuosime į Šilalę, gal pavyks susitarti dėl mėsos produktų, prašysime, gal duona kas nors parems", – vilties padėti žmonėms neprarado A.Mockus.

"Kuopa nemano pasitenkinti vien Čiurlionies paveikslų išpirkimu. Ji deda Čiurlionį tik savo veikimo pamatan" (iš bukleto "Čiurlionies kuopa", Vilnius, 1913).

Kliūtys gimtinėje

Apie M.K.Čiurlionio draugijos, tarsi Čiurlionies kuopos veiklos pratęsėjos, steigimą mąstyta dar praeito šimtmečio septintojo dešimtmečio pradžioje. Iniciatorius buvo šio menininko gyvenimo ir kūrybos tyrėjas profesorius Vytautas Landsbergis, tam subūręs meno kūrėjų, vertintojų ir gerbėjų grupę. Tuometė valdžia tam nepritarė ir paruoštas tekstas su iniciatyvinės grupės parašais spaudoje nebuvo atspausdintas, matyt, dėl tuometės sovietinės valdžios neigiamo požiūrio į tautines apraiškas respublikose, ypač turinčias gilią prasmę ar modernesnę formą.

Taip M.K.Čiurlionio draugija Lietuvoje tuomet nebuvo oficialiai įteisinta, nors pasaulyje, pavyzdžiui, Japonijoje, ypač Sovietų Sąjungoje – Kazanėje, Odesoje, Sankt Peterburge (anuomet Leningradas) ir kai kuriuose kituose miestuose, prie mokslo draugijų, netgi mokyklose kaip tik nuo 1962–1963 m. aktyviai buvo kuriami M.K.Čiurlionio klubai, būreliai. Juos steigė draugystės traukiniais ar kitaip keliavę šviesių pažiūrų ekskursantai, apsilankę ir M.K.Čiurlionio kūrinių ekspozicijoje Kaune, išklausę muziejaus ekskursijų vadovų, mokslo darbuotojų, ypač M.K.Čiurlionio sesers Valerijos Čiurlionytės-Karužienės pasakojimų apie brolį ir jo kūrybos paslaptis.

Kova dėl patalpų

1985–1986 m. prasidėjusios "perestroikos" aidams pasiekus Lietuvą, čia sužibo ne tik laisvės siekio kibirkštis. Suaktyvėjo ir kai kurių asmenų ar organizacijų viltis pagerinti ar praplėsti savo galimybių ratą, pagerinti darbo sąlygas. Tai vyko ir po bendru stogu gyvuojančiuose M.K.Čiurlionio dailės bei Karo ir istorijos muziejuose, nepaisant, kad 1930 m. statytas pastatas, skirtas Vytauto Didžiojo 500 metų mirties sukakčiai paminėti, buvo suprojektuotas dviem muziejams, su atskirais fasadais. Pastate turėjo tilpti ir tilpo du muziejai – Vytauto Didžiojo kultūros muziejus ir tuo pačiu vardu pavadintas Karo muziejus.

Patalpų, aišku, trūko visiems, bet Karo muziejus buvo karingesnis. Pratęsiant generolo Vlado Nagevičiaus veiklą, 1985–1986 m. panorėta užimti jau visą pastatą, paliekant M.K.Čiurlionio muziejui tik architekto Felikso Vito suprojektuotą M.K.Čiurlionio galeriją su praėjimu pro drabužinę. M.K.Čiurlionio muziejaus vadovybė su visais kitų skyrių eksponatais ir darbuotojais esą turėtų išsikelti į vieną iš savo įkurtų filialų – Mykolo Žilinsko galeriją.

Šį Karo ir istorijos muziejaus ketinimą rėmė tuometė Lietuvos valdžia. Norą savo reikmėms turėti visą XX a. pradžioje statytą pastatą galima suprasti – trūko patalpų. Reikia prisipažinti, kad ir mes, dar jauni būdami M.K.Čiurlionio muziejaus darbuotojai, kartais apie tai pasvajodavome, tačiau žygių neplanavome. Už tokias mintis mus netgi muziejaus direktorius Petras Stauskas sugėdindavo.

Turėdami tikslą užvaldyti pastatą, P.Stausko kabinete, reikalaudami jo sutikimo, ne kartą tuo metu lankėsi tuometis Karo muziejaus direktorius kartu su Lietuvos valdžios atstovais. P.Stauskas sutikimo nedavė, pažiūrėdavo pro langą, patylėdavo, nors jam grasino atleidimu iš einamųjų pareigų, tai ir buvo įvykdyta. Spauda straipsnių ta tema, kaip minėta, net nepriėmė. Tuomet į M.K.Čiurlionio skyrių vėl užėjo direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams dailininkas Kęstutis Žitkus ir pasakė: "Dabar tai jau reikia kurti M.K.Čiurlionio draugiją, kad visuomenė galėtų ginti mūsų muziejų."

Tai ir steigiame prie Kultūros fondo kaip jo padalinį, jie ten Maskvoje nesusigaudys, kas tai yra.

Ši užduotis ir buvo pirmasis 1987 m. spalio 5 d. Kaune M.K.Čiurlionio muziejaus adresu (V.Putvinskio g. 55) įregistruotos Lietuvos kultūros fondo M.K.Čiurlionio draugijos labai reikšmingas darbas.

Po muziejaus sparnu

Po šios K.Žitkaus pareikštos idėjos draugijos įkūrimo darbai ir veikla prasidėjo tuoj pat, 1986 m. Buvo susisiekta su prof. V.Landsbergiu, ieškota daugiau veiklių asmenų. Patarus Kazimierai Kairiūkštytei-Galaunienei, kreiptasi į Veterinarijos akademijos Chemijos katedros docentę biochemikę Remigiją Bukaveckienę. Ji, be savo tiesioginio pedagogės darbo, buvo įkūrusi kultūrinės krypties fakultatyvą ir tarp kitų organizuojamų užsiėmimų dažnai su studentų grupėmis ir dėstytojais ateidavo ir į M.K.Čiurlionio galeriją, artimai bendravo su vedėja Valerija Čiurlionyte-Karužiene. Neretai galerijoje prie M.K.Čiurlionio kūrinių skambėdavo šio kolektyvo atliekamos dzūkų kaimo dainos, eilės. Ši veikla taip pat buvo paliesta čiurlioniškosios dvasios. Pirmoji draugijos ilgametė iždininkė taip pat buvo Laima Jacinavičiūtė, kartu buvo ir Dalia Striogienė, aktorė Rūta Staliliūnaitė, muzikė Rymantė Šerkšnytė, daug kitų.

Tuometis kultūros ministras Jonas Bielinis, suprantama, mūsų kuriamos draugijos neregistravo. Prof. V.Landsbergis patarė kreiptis į Česlovą Kudabą, kuris tuo metu buvo įkūręs Lietuvos kultūros fondą, visasąjunginio Kultūros fondo padalinį ir buvo jo valdybos pirmininku.

Su raštu, kuriame buvo reiškiamas noras draugiją kurti prie muziejaus kaip Lietuvos kultūros fondo padalinį, nes ji sutelktų pasaulio visuomenę, kuri vis labiau domisi M.K.Čiurlionio kūryba, nuvykome pas Č.Kudabą.

Paskaitęs ir išklausęs fondo valdybos pirmininkas tepasakė: "Tai ir steigiame prie Kultūros fondo kaip jo padalinį, jie ten Maskvoje nesusigaudys, kas tai yra." Tuoj po mūsų priglaudimo, prie šio fondo buvo įkurta Vydūno draugija, vėliau ir daugiau. M.K.Čiurlionio draugija labai dėkinga šviesaus atminimo Lietuvos kultūros fondo vadovui, jo darbuotojams, fondo Kauno skyriui už taip reikalingą pagalbą, patarimus mūsų darbo pradžioje.

Draugijos steigimo iniciatyvinėje grupėje ir buvo šie asmenys: P.Stauskas, V.Landsbergis, M.Kulikauskienė ir R.Bukaveckienė. Steigiamasis susirinkimas įvyko M.K.Čiurlionio dailės muziejaus M.K.Čiurlionio galerijos muzikos salėje, pirmininkavo V.Landsbergis, sekretoriavo Nijolė Adomavičienė ir Virginija Lukošienė, išrinkta taryba, patvirtinti įstatai, numatytos veiklos gairės, įstojo 43 nariai. Pirmininku buvo patvirtintas V.Landsbergis, pavaduotoja – M.Mildažytė-Kulikauskienė, sekretore – R.Bukaveckienė, iždininke – L.Jacinavičiūtė.

Padėjo dėmesys iš užsienio

Konsultuodamas draugijos kūrimo reikalais ir vėliau, nekreipdamas dėmesio į jam gresiančius nemalonumus, muziejų ypač aktyviai gynė prof. V.Landsbergis. Buvo daug veiksmų, pokalbių, taip pat ir Kultūros ministerijoje.

Muziejaus darbuotojos, iškilus aptariamai M.K.Čiurlionio dailės muziejaus patalpų okupacinei grėsmei, galvodamos, kad nukentės mažiau, negu į tai įsitraukę vyrai, nutarė be jų ginti savo darbovietę. Narsiausios buvo Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus vedėja Zita Railienė, Liaudies meno skyriaus vedėja Kazimiera Kairiūkštytė-Galaunienė, skyriaus darbuotoja Aldona Rimdeikienė, muziejaus sekretorė referentė Danguolė Aleksynienė ir kitos. Žinoma, ir mes su R.Bukaveckiene. Pastaroji tapo ne tik draugijos nare, bet beveik ir muziejininke. Buvo rašomi raštai, vežami į Vilnių, piketuojama. Teko parašyti straipsnių, bet jų dienraščių redakcijos negalėjo priimti ir atspausdinti.

Reikalams negerėjant buvo nuspręsta šią žinią perduoti į užsienį. Apie tai buvo kalbėta su muziejaus ekspozicijose apsilankiusiais Amerikoje gyvenančiais lietuviais. Tačiau žodis – ne raštas, juo sunku pasiremti. Galiausiai "Gimtajame krašte", sutikus vyr. redaktoriui Algimantui Čekuoliui, pasirodė dailininko prof. Antano Gudaičio straipsnis. Jis sukėlė plačią, galima sakyti, tarptautinę diskusiją, apie tai kalbėjo ir "Amerikos balsas".

Galutinai represijos baigėsi, kai, Kultūros fondui tarpininkaujant, abiem muziejams bendrai buvo išrūpintas Architektūros ir istorijos paminklo statusas ir dėl to neleidžiama keisti netgi pastato paskirties. Šiam statusui gauti reikalingą raštą pasirašė tuometis muziejaus direktorius Malvydas Sakalauskas, nes P.Stauską už nepaklusimą ministras J.Bielinis jau buvo atleidęs iš direktoriaus pareigų.

Norint išvengti galimų nemalonumų, buvo nutarta nutylėti, kad toks raštas pasiųstas. Praėjus kiek laiko, tarsi pro šalį eidamas, į M.K.Čiurlionio skyrių užėjo direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams inžinierius Bernardas Sliesoraitis ir sako: "Kaip įdomu, nei mes, nei kaimyninis muziejus neprašėme, o atsiuntė raštą, kad bendram mūsų muziejų pastatui paskirtas toks reikšmingas statusas." Tuomet mes nieko neatsakėme. Kad dėl to gerokai padirbėjome, prisipažinome gal tik po penkiolikos metų.

Tinklas visoje Lietuvoje

Įkūrus M.K.Čiurlionio draugiją, muziejaus vadovybė jai suteikė patalpas M.K.Čiurlionio galerijoje (V.Putvinskio g. 55), kur ir vykdavo didžioji renginių dalis. Galeriją remontuojant, draugiją su jos dokumentais kuriam laikui priglaudė Kauno menininkų namai. Pavaduotojos pareigas iš M.Kulikauskienės tuomet realiai perėmė Menininkų namų direktoriaus pavaduotoja Laima Rainienė. Ji labai daug padėjo sprendžiant įvairius draugijos reikalus, ypač profesionaliai rengiant kai kuriuos projektus, dokumentus ir kt.

Bėgant laikui draugijos nariais Lietuvoje tapo daugiau kaip 200 asmenų, vėliau jų skaičius sumažėjo.

Įkūrus draugiją, tuo pačiu metu įsikūrė skyriai Vilniuje, Senojoje Varėnoje, Druskininkuose, iš dalies ir Plungėje. Buvo sudarytos skyrių tarybos, patvirtinti jų pirmininkai, kiti atsakingi asmenys: M.K.Čiurlionio gimtinėje, Senojoje Varėnoje, daug metų draugijos veiklą organizavo pedagogė Gražina Jaronienė, Didžiojo menininko taip mylimuose Druskininkuose vadovavo menotyrininkas, dailininkas, muziejininkas Adelbertas Nedzelskis. Suaktyvėjo M.K.Čiurlioniui skirta veikla ir Plungėje. Ten M.K.Čiurlionio vietas tyrė ir spaudoje aprašė kraštotyrininkė Eleonora Ravickienė, paminklosaugininkė Milda Muralienė, kiti jų bendražygiai, vyko renginiai. Vilniečių veiklą koordinavo V.Landsbergis, aktyviai dirbo kiti tarybos nariai.

Bėgant laikui draugijos nariais Lietuvoje tapo daugiau kaip 200 asmenų, vėliau jų skaičius sumažėjo. Šiuo metu Kaune yra apie 40 aktyvių narių.

Draugijos pirmininku, kaip minėta, steigiamajame susirinkime buvo patvirtintas prof. V.Landsbergis. Pirmininko pavaduotojomis, vėliau ir Kauno skyriuje – nuo draugijos įkūrimo ir veiklos pradžios buvo M.Mildažytė-Kulikauskienė, šiai tarnaujant muziejuje ir pradėjus aktyviau rinkti medžiagą M.K.Čiurlionio piešinių ir grafikos darbų katalogui, realiai ją pakeitė Laima Rainienė, dabar tas pareigas eina Daina Kazlauskienė

Sekretorė nuo draugijos įkūrimo buvo R.Bukaveckienė, vėliau, draugijos centrą rengiantis iškelti ir iškėlus į Vilnių, Kaune tas pareigas perėmė Eugenija Lašienė, kuri ne tik puikiai vykdė šį jai patikėtą darbą, bet ryžtingai ant savo pečių nešė draugijos Kauno skyriaus steigimo ir savarankiškos Kauno M.K.Čiurlionio draugijos įkūrimo rūpesčius. Jos netekus, sekretoriavo ir sekretoriauja Dalia Striogienė, kuri nuo pat pradžių buvo tarp pagrindinių pagalbininkių.

1987 m. spalio 5 d. išrinktos pirmosios tarybos nariais tapo V.Landsbergis, Vladas Žukas, Laimė Lukošiūnienė, P.Stauskas, Algimantas Kubiliūnas, R.Bukaveckienė, M.Mildažytė-Kulikauskienė, Romualdas Neimantas, A.Nedzelskis, R.Ravickienė, Laima Jacinavičiūtė. Reikia akcentuoti, kad nuo pat draugijos veiklos pradžios labai aktyviai talkininkavo Rimantė Šerkšnytė, Rokas Zubovas, Sonata Bielionytė, daug kitų. Draugijos veiklą labai rėmė M.K.Čiurlioniui artimiausi asmenys – jo dukra rašytoja Danutė Zubovienė ir jos vyras architektas Vladys Zubovas, vaikaitė Dalia Zubovaitė-Palukaitienė, provaikaitis Rokas Zubovas ir kiti. Jie vieni pirmųjų tapo šios draugijos nariais. Laikui bėgant, draugijos tarybos sudėtis taip pat šiek tiek kito.

Veikla Kaune

Nutarus M.K.Čiurlionio draugijos centrą iškelti į Vilnių, į butą name, kuriame M.K.Čiurlionis yra gyvenęs (V.Savičiaus g. 11), 1997 m. Kaune buvo oficialiai įregistruotas draugijos skyrius. Pirmininku buvo išrinktas Kauno valstybinio choro vadovas prof. Petras Bingelis. Norint išvengti finansinių trukdžių, 2006 m. buvo atsisakyta skyriaus statuso ir įkurta savarankiška Kauno M.K.Čiurlionio draugija. Jos vadovu ir toliau dirba P.Bingelis, Pagrindiniai darbo barai liko tie patys.

Kaip minėta, veikla Kaune, ne vien steigiamoji ir ginamoji, prasidėjo dar 1986 m. Parengiamųjų susirinkimų steigimo, veiklos ir kitais reikalais būta ne vieno. Neretai kartu su M.K.Čiurlionio skyriumi organizuotos pažintinės ir kūrybinės išvykos "Čiurlionio keliais", M.K.Čiurlionio gimimo ir mirties datų pagerbimai, kiti renginiai. Suorganizuoti atminimo vakarai, skirti Jadvygai Čiurlionytei, Povilui Čiurlioniui, V.Čiurlionytei-Karužienei.

Buvo manyta dirbti ne vien švietėjišką darbą, bet vystyti ir mokslinį tiriamąjį, kaupti literatūrą apie M.K.Čiurlionį, pagelbėti prižiūrėti memorialines vietas, padėti visuomenei pažinti čiurlioniškąją aplinką, pakeliauti jo keliais, akcentuota jaunimo švietimo būtinybė.

Renginiai vyko ir vyksta daugiausia M.K.Čiurlionio galerijos muzikos ir Kauno menininkų namų salėse, yra vykę Vytauto Didžiojo universiteto, Kauno valstybinės filharmonijos salėse, Kauno arkikatedroje bazilikoje, Kauno Šv.Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje, Kristaus Prisikėlimo bazilikoje.

Įvertinus M.K.Čiurlionio muziejaus veiklą, apsistota prie šių darbo krypčių: "Diena su Čiurlioniu" (kasmečiai teminiai renginiai Kauno jaunimui); "Jaunųjų čiurlioniečių klubas" (vadovė – mokytoja, dailininkė Ona Leonavičiūtė) suburia moksleivius iš įvairių Kauno mokyklų į plenerus, renkamas folkloras, muzikuojama.

Buvo surengta plenerų, tarp kitų – ir Švendubrėje (įrašytos Genutės Paškevičienės dainos, pasakojimai, prisiminimai), Zervynose (audimo pleneras pas audėją Birutę Tamulevičienę, Varėnoje, Merkinėje, kur pas keramiką Petrą Pretkelį tyrinėtos juodosios keramikos paslaptys. 1997 m. vykta į Pustelniką (dabar Markos) prie Varšuvos, kur M.K.Čiurlionis gydėsi ir mirė.

2007 m. vyko trumpalaikis pleneras Riebiniuose netoli Rezeknės (Latvija), kur inžinieriaus S.Kerbedžio dvare Varšuvos meno mokykla buvo įkūrusi kūrybos namus – juose tris savaites gyveno ir M.K.Čiurlionis. 2000-aisiais kurta ir Palangos kūrybos namuose – šiame mieste M.K.Čiurlionis kartu su žmona Sofija praleido daug laimingų dienų.

Buvota Žemaitijoje, atskirai – Plungėje, Molėtų astronominėje observatorijoje, Vilkijos A. ir J.Juškų muziejuje, organizuoti pleneriukai Pažaislyje – "Rudens šiokiadieniai", lankomi M.K.Čiurlionio namai Vilniuje ir t.t.

Po plenerų ar išvykų buvo organizuotos dalyvių darbų parodos (iš viso – apie septyniolika), esė, eilėraščių konkursėliai. Ypatinga paroda surengta Vokietijoje, Erfurto apygardos rotušėje. 2001 m. išleistas Kauno moksleivių kūrybos almanachas "Žvalgykis nuo aukštų bokštų", skirtas M.K.Čiurlionio 130-ųjų gimimo metinėms, o 2011-aisiais išleistas albumėlis "MKČ. Vilties preliudas", skirtas UNESCO paskelbtiems M.K.Čiurlionio metams.

Draugijos nariams organizuotos pažintinės išvykos "Čiurlionio takais" po Lietuvą, kartu su Lietuvos dailininkų sąjunga surengta išvyka į Paryžių, Orsė muziejų, kur tuo metu vyko M.K.Čiurlionio kūrinių paroda, į Sankt Peterburgą.

Nuolatinis Kauno valstybinės filharmonijos indėlis į jaunimo muzikinį švietimą – kasmet Kauno moksleiviams išdalijama po šimtą bilietų į festivalio kompozitorių M.K.Čiurlionio ir E.Griego festivalio koncertus.

Mokslinės paieškos ir ryšiai

Lokalizuota Antrosios lietuvių dailės parodos Kaune tikroji vieta, kurios pagrindinis organizatorius ir rengėjas buvo M.K.Čiurlionis. 2015 m. gruodžio 12 d. atidengtas šį įvykį menantis memorialinis paminklas.

Vyksta mokslinės paieškos objektų ar įvykių, susijusių su M.K.Čiurlionio gyvenimu ir veikla Kaune. Nustatyta, kad prie 21 objekto (pastatų, statinių ir pan.) galima kalbėti apie M.K.Čiurlionį (tyrėja ir ekskursijų vadovė – Regina Levandauskienė).

Palaikomi ryšiai su Sankt Peterburgo M.K.Čiurlionio draugija. 2017 m. M.K.Čiurlionio dailės muziejuje vyko bendra konferencija "M.K.Čiurlionis ir Rerichas".

Kartu su M.K.Čiurlionio skyriaus darbuotojais ir muziejaus direkcija palaikomi ryšiai su Lenkijos M.K.Čiurlionio mokslo ir meno draugija.

Dalis šalies medžiotojų su nerimu stebi Seimo narių ketinimus griauti medžiotojus vienijančių visuomeninių organizacijų sistemą - jie įsitikinę, kad tokie užmojai prieštarauja Konstitucijai, o jų iniciatoriai, atstovaujantys didžiausiai medžiotojų organizacijai, painioja privačius ir viešuosius interesus, penktadienį rašo "Lietuvos žinios".

Mažoms organizacijoms priklausantys medžiotojai neabejoja, kad parlamentaro Andriaus Palionio įregistruotos Medžioklės įstatymo pataisos skirtos vienos, pačios didžiausios - Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos galiai stiprinti. Išskirtinių sąlygų sudarymas jau esą diskriminuoja kitas organizacijas.

Pataisomis teisę teikti informaciją ir tvarkyti Medžiotojų sąvado duomenis siūloma suteikti tik savo struktūrą ir etatinius darbuotojus ne mažiau kaip trijuose ketvirtadaliuose Lietuvos savivaldybių turinčioms organizacijoms. Tokius kriterijus dabar atitinka tik Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija.

A. Palionio nuomone, smulkios medžiotojų organizacijos yra per silpnos kontroliuoti savo narių - medžiotojų, atsakingų už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą, veiklą, saugų medžiojimą, vykdyti valstybės institucijų nurodymus, garantuoti duomenų pateikimo minėtam sąvadui saugumą, apsunkina jas kontroliuojančių valstybės institucijų darbą.

Sūduvos medžiotojų sąjungos pirmininkas Paulius Uleckas dienraščiui teigė manantis, kad pataisomis siekiama ne tik sugriauti demokratines tradicijas, bet ir monopolizuoti viešąjį sektorių.

"Priėmus pataisas, mes iš esmės taptume niekas. Akivaizdu, norima, kad visi medžiotojai priklausytų vienai organizacijai. Manau, kad visa tai lemia finansiniai reikalai", - sakė "Gamtos" prezidentas Raimondas Ribačiauskas.

Šiuo metu Lietuvoje veikia trys medžiotojų klubus vienijančios asociacijos - Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija, vienijanti 26 tūkst. medžiotojų ir 37 tūkst. žvejų, Lietuvos medžiotojų sąjunga "Gamta", tuitnti 5,1 tūkst. narių, ir Sūduvos medžiotojų sąjunga su maždaug 1 tūkst. narių.

Šį sekmadienį, liepos 28 d., miestiečiai kviečiami drauge švęsti Kauno rotušės gimtadienį. Sutemus, apie 22.30 val. ant rotušės pastato fasado bus demonstruojama šviesos ir graso instaliacija, vyks gatvės šokių pasirodymas, į šventę atvykę svečiai bus pavaišinti Baltosios gulbės tortu.

Sumanymas švęsti rotušės pastato jubiliejų kilo Rotušės aikštės draugijai, kurios nariai rūpinasi aikštės ir senamiesčio reikalais ir kuria naujas tradicijas mieste. Pagrindinis šventės idėjos iniciatorius – rotušės ceremonmeisteris Kęstutis Ignatavičius įsitikinęs, kad pačių miestiečių sumanytos ir įgyvendintos šventės tampa tikrąją miesto istorija, nes ją kuria čia gyvenantys ir veiklą vykdantys žmonės.

Baltosios gulbės šventė – Rotušės gimtadienis – šiemet bus švenčiamas jau trečius metus iš eilės. Pernai buvo minimas rotušės pastato 470 metų jubiliejus. Centrinis senamiesčio pastatas – Kauno rotušė – per daugelį metų tapo miesto simboliu, šio pastato atvaizdai dedami į visus Kauno leidinius, puošia miesto suvenyrus.

IŠ KAUNO ROTUŠĖS ISTORIJOS:

Istorija mena, kad kertinis senosios Kauno rotušės akmuo buvo padėtas 1542 m. liepos mėn. 28 d. Šiuo metu Kauno rotušėje tuokiamos poros, priimami garbingi miesto svečiai, pasirašomos sutartys, vyksta oficialūs renginiai. Per ilgą gyvavimo istoriją Rotušės pastate buvo įsikūrusi Kauno miesto valdžia – miesto magistratas, suolininkų teismas. Rekonstruojant senąją Kauno Rotušę, pastato priegose po grindiniu buvo rastos devynios vaško lydymo krosnys. XV-XVI amžiuje vaškas sudarė didžiausią Kauno eksporto dalį. Jis buvo surenkamas iš Kauno apylinkių bitininkų ir parduodamas lietuvišką vašką dėl geros kokybės itin vertinusiems Nemunu į Kauną atplaukiantiems pirkliams iš Vakarų. 2002 metais privačios iniciatyvos pastangomis viena iš krosnių buvo parengta eksponavimui Rotušės aikštėje. Tapo taip populiaru mesti monetas į krosnies vidų, kad buvo pradėta galvoti apie sukauptų monetų panaudojimą. Prieš porą metų Rotušės aikštės draugija sukūrė tradiciją iš krosnies surinktas monetas per šv. Mikalojaus – Kauno miesto globėjo – dieną (gruodžio 6-ąją) įteikti senamiestyje veikiančioms labdaros organizacijoms.