Šis pavasaris „Superkoloritui“ išties darbingas. Duetas neseniai grįžo iš tarptautinio muzikos festivalio „Tallinn Music Week“, taip pat išleido pavasarinį singlą „Giedra“. Pokalbis su grupės nariais G. Nalivaikaite (G. N.) ir A. Koreniuku (A. K.) – apie Lietuvai sukurtą projektą, kuris sulaukė nemažai dėmesio užsienyje, alternatyviosios muzikos kontrabandą popmuzikos pasauliui, lietuvių kalbos poetiškumą ir šviesą nešančią muziką.

– Abu ilgai grojote skirtingose grupėse, Giedrė – „shishi“, o Adomas – „Planeta Polar“. Vis dėlto per karantiną gimė bendras projektas „Superkoloritas“. Kaip kilo ši idėja – iš pandemijos laikotarpiu apėmusio nuobodulio?

G. N.: Išties, idėja kilo, kai per karantiną negalėjome groti gyvai, susitikti su savo grupių nariais, eiti į studiją. Šį laikotarpį leidome dviese, o kadangi esame muzikantai natūraliai ėmėme kalbėti apie muziką. Iš pradžių nebuvo minties kurti grupę, tiesiog dalijomės savo požiūriu, idėjomis. Juokaujame, kad pirmiausia gimė grupės pavadinimas. Vieną kartą, tvarkydamasi namuose, ėmiau dainuoti: superkoloritas! Išgirdęs Adomas nusprendė, kad tai gali būti puikus grupės pavadinimas. Taip pamažu viskas ir išsivystė.

A. K.: Mano ankstesnė grupė „Planeta Polar“ buvo labai stipriai orientuota į užsienį, savo dainas atlikdavome ispaniškai ir norėjome užkariauti pasaulį. Tačiau dėl karantino užsidarius sienoms, atrodė, kad plačiojo pasaulio nebeliko. Tai man buvo nemenkas šokas. Lietuviškai dainuojantis „Superkoloritas“ pasirodė kaip puiki išeitis, skirta Lietuvos publikai. Kadangi buvo karantinas, iš pradžių negalvojome apie pirmąjį koncertą, o mąstėme, kaip klausytojams prisistatyti virtualiai. Tad mūsų pirmieji trys kūriniai buvo iškart išleisti su vaizdo klipais. Sakiau: jei žmonės negali pas mus ateiti į koncertą, mes turime ateiti pas juos į kišenę, į mobiliųjų telefonų ar kompiuterių ekranus.

– Įkvėpimo semiatės iš Lietuvos estrados. Įdomu, kad sovietmečiu jaunimas priešinosi tėvų ir senelių klausomai estradai ir kūrė roko grupes, kurios turėjo kitokį, griežtesnį skambesį. O šiandien, įkvėpti estrados, jūs tarsi oponuojate šiuolaikinei popmuzikos kultūrai. Koks jūsų santykis su senąja estrada?

G. N.: Estrada jau ilgą laiką mane lydi. Anksčiau grojau grupėje „Elle G“, kuri atlikdavo Lietuvos ir pasaulio tarpukario laikų estrados kūrinius. Iš pradžių grojome perkūrinius, vėliau pradėjome rašyti ir savo dainas, įkvėptas tų laikų muzikos. Vis dėlto „Superkoloritas“ nėra koks nors lietuviškos estrados vėliavnešys. Mus tiesiog įkvepia poetiški senosios estrados kūrinių žodžiai, muzikos pakilumas, tačiau lygiai taip pat inspiruoja ir pasaulinė muzika. Kalbant apie roko ir estrados susipriešinimą, vienais metais per „M.A.M.A.“ apdovanojimus su „Superkoloritu“ gavau nominaciją tradicinės muzikos kategorijoje, o su grupe „shishi“ – alternatyviosios muzikos kategorijoje. Atrodo, šie muzikos stiliai tarsi turėtų vienas kitam oponuoti. Tačiau žmogus yra įvairiapusis ir jį įkvepia įvairūs žanrai ir laikotarpiai.

A. K.: Įdomu tai, kad anksčiau estradinei muzikai žodžius rašydavo pripažinti poetai, muziką kūrė profesionalūs kompozitoriai, o atlikėjai dainas atlikdavo kartu su orkestru. Dėl šios priežasties kūriniai turėjo turtingesnę muzikinę kalbą – šis aspektas mums atrodo žavus.

Žinia: pasak Giedrės ir Adomo, „Superkoloritas“ visada siekia būti šviesus ir nuoširdus, tad klausytojams spinduliuoja gėrį ir teigiamas emocijas. U. Bagdonavič̌iaus nuotr.

– Kokie estrados atlikėjai ir muzikos kūrėjai jus labiausiai įkvepia? Ar klausytojai atpažįsta, kad jūsų kūrinys yra įkvėptas vieno ar kito kompozitoriaus?

A. K.: Mus įkvepia įvairūs Lietuvos ir užsienio kūrėjai, mūsų muzika yra tikras įvairių šalių skambesio ir žanrų mišinys. Kalbant apie lietuviškos estrados kūrėjus, mums artimas Laimio Vilkončiaus muzikos melodingumas, tačiau jo tikrai nekopijuojame. Stiprus mūsų įkvėpimo šaltinis yra ir Afrikos muzika, kuri kupina džiaugsmo ir noro švęsti, tai labai būdinga ir „Superkoloritui“. Mūsų kūrybinis duetas siekia būti šviesus ir nuoširdus.

G. N.: Kartais, išgirdę kokį nors mūsų kūrinį, žmonės sako: čia panašu į Teisučio Makačino kūrybą. Vis dėlto nebūna taip, kad su Adomu sėdime, klausomės T. Makačino muzikos, ir nusprendžiame parašyti ką nors panašaus. Kita vertus, klausytojai taip pat yra savotiškai teisūs. Mums įkvėpimą teikia įvairūs kūrėjai, klausome įvairių žanrų muzikos. Tad natūralu, kad tam tikri klodai gali slypėti pasąmonėje ir vėliau atsiskleisti mūsų pačių muzikoje.

A. K.: Lietuvoje T. Makačino kūryba yra labai gerai žinoma, tad išgirdę panašaus skambesio kūrinį, daugelis iškart lygina jį su šio kompozitoriaus muzika. Pats T. Makačinas savo laiku klausėsi itališkos disko muzikos, kuri ir įkvėpė. Šios muzikos dabar klausomės ir mes, ji tampa mūsų įkvėpimo šaltiniu.

– Kaip gimsta jūsų kūryba – muzika, žodžiai? Minėjote, kad senosios estrados kūrinių žodžiai labai poetiški. Ar sunku kurti lyriškus lietuviškus tekstus?

G. N.: Klausomės daug lietuviškų dainų, labai padeda lietuviškos poezijos skaitymas. „Superkoloritas“ padėjo atrasti puikų poetą Joną Strielkūną. Apie šį poetą nieko nežinojau, kol močiutė neištraukė poezijos knygelės ir nepasiūlė paskaityti – galbūt pravers inspiracijai. Praėjo jau ketveri metai, o aš, kai tik reikia įkvėpimo, vis dar vartau šią poezijos knygelę ir negaliu atsistebėti gražiomis eilėmis.

Kūrybinis procesas būna visoks. Kartais išgirsti kokį kūrinį, kurio ritmas labai pagauna, ir nusprendi sukurti panašaus ritmo dainą. Pradėjus kurti, nuklysti į savus kūrybinius vandenis, ir kūrinys būna nebepanašus į pirminę inspiraciją. Kadangi esame labiau muzikantai nei poetai, dažniausiai pirmiau ieškome muzikinės išraiškos ir tik tada pritaikome jai žodžius. Susikūrus „Superkoloritui“, lietuvių kalbą tarsi pažinome iš naujo, per kūrybą. Būna – parašai išties gražią eilutę, bet kai pabandai ją sudainuoti, pamatai, kad reikia išbraukti priebalsius arba ieškoti visai kitokių žodžių. Būna išties įdomių atradimų. Vienas kitam parodome savo sukurtus muzikinius eskizus ir žiūrime, ar iš to gali išeiti visas kūrinys.

A. K.: Mane įkvėpimas dažnai aplanko, kai būnu crazy nuotaikos, atsipalaidavęs ir kupinas geros energijos. Kūrybiniai impulsai kyla labai netikėtai. Tai tikriausiai ir yra didžiausias kūrybos proceso stebuklas – kartais tarsi antenomis pagauni kūrybinius impulsus, kurie, rodos, atėjo iš kažkur kitur, ne pats juos sugalvojai.

Kartais įkvėpimo semiamės iš lietuviškos tradicijos, kartais nusprendžiame padaryti ką nors labiau prancūziško. Savo kūryboje mes flirtuojame, žaidžiame, juokiamės iš savęs, atrandame vis labiau vakarietiško, nuo sovietinių ligų besigydančio lietuvio identitetą. Mūsų kūryboje labai svarbus humoras. Tikime, kad humoro jausmas yra savybė, rodanti žmogaus išmintį. Ne veltui sakoma, kad diktatoriai neturi humoro jausmo. Jei žmogus sugeba pats iš savęs pasijuokti ir į kilusią problemą nežiūrėti labai rimtai, tai yra pats geriausias priešnuodis prieš egoizmą, pyktį, pernelyg didelį susireikšminimą.

– Smagu, kad „Superkoloritas“ ne tik kuria savo kūrinius, bet ir naujam gyvenimui prikėlė užmirštas estradines dainas.

A. K.: Koncertuose atliekame savo kūrybą, tačiau repertuare turime ir dvi lietuviškos estrados dainas, kurias išmokti mus įkvėpė LRT projektas „Dainuoju Lietuvą“. Jame dalyvavome prieš dvejus metus. Projektas kvietė atlikti ne savo dainas, bet naujai pažiūrėti į kitų Lietuvos muzikos kūrėjų kūrinius. Tad pasirinkome dainą „Amžinas šokis“, kurią atlikdavo Janina Miščiukaitė. Prodiuseriai iš pradžių mus bandė atkalbėti nuo šios dainos pasirinkimo, nes ji jiems pasirodė per daug nišinė. Tačiau mes užsispyrėme, o kai atlikome šią dainą, visiems labai patiko. Smagu matyti, kaip ji toliau gyvena savo gyvenimą, kituose projektuose ją pasirenka atlikti kiti muzikantai.

Galima sakyti, kad mes šiai dainai atvėrėme naujus kelius, bet ir ji mums atvėrė daug kelių. Būtent dėl jos užmezgėme daug draugysčių, mus atrado žmonės, vėliau išleidę mūsų vinilo plokštelę. Kartais sulaukiame klausimų, ar neketiname atlikti daugiau perkūrinių, tačiau mūsų kelias yra autorinė muzika. Kita vertus, viskas, ką mes darome, tam tikra prasme yra perkūrinys, nes mus įkvepia daug įvairių muzikantų ir kūrėjų.

– Kiek jums apskritai svarbios lietuviškos muzikos tradicijos ir jų išsaugojimas?

G. N.: Kaip žmogui, man labai svarbu, kad lietuviškos muzikos tradicijos būtų išsaugotos. Tačiau kaip „Superkolorito“ narė nejaučiu atsakomybės, kad privalome tęsti tam tikrą lietuviškos estrados tradiciją. Esame kūrėjai, tad tiesiog negalime kurti pagal tam tikrus reikalavimus. Mūsų muzika gimsta iš nuoširdaus noro klausytojams perduoti tam tikras emocijas.

Kalbant ne apie estradą, o apie lietuvių liaudies muziką, ji mane lydėjo nuo mažens. Šios muzikos tradicijas man perdavė senelis, kuris mane skatindavo drauge namuose dainuoti liaudies dainas. Iki šiol su jomis jaučiu artimą ryšį. Vėliau, studijų laikais, liaudies dainos tapo tam tikra medija, kurios pagalba reikšdavau emocijas. Pavyzdžiui, sėdi ant kokio nors gražaus skardžio Portugalijoje, ir natūraliai kyla noras uždainuoti liaudies dainą. Dainuodavau ir tada, kai mokantis ir dirbant užsienyje, apimdavo liūdesys ir vienatvės jausmas. Dainuojant liaudies dainas atsirasdavo tam tikras ryšys su pačia savimi.

A. K.: Nesame senųjų estrados tradicijų tęsėjai, tačiau savo kūryboje atsigręžiame į jas. Kartais jaučiuosi it koks alternatyviosios muzikos kontrabandininkas, gabenantis ją į poppasaulį. Vis mąstau, kaip padaryti, kad klausydamiesi lengvo „Superkolorito“ skambesio, klausytojai nė nepastebėtų, kad čia iš tikrųjų yra alternatyva. Siekiame edukuoti žmones ir nešti jiems šviesų skambesį.

– Adomai, jūsų grupė „Planeta Polar“ atlieka kūrinius ispaniškai. Kuria kalba jums smagiau atlikti muziką – ispanų ar lietuvių?

A. K.: „Superkoloritas“ susikūrė prieš kelerius metus, tad lietuviškai atlikti muziką man nebėra taip nauja ir neįprasta. Tačiau iš pradžių buvo keista žinoti, kad publika supranta, apie ką tu dainuoji. Atlikdamas kūrinius gyvai, stengiuosi žodžių nedainuoti automatiškai – siekiu perteikti jų reikšmę. Tačiau atlikdamas kūrinius ispanų kalba žodžius kartais naudoju tarsi muzikos instrumentą.

Savo kūryboje mes žaidžiame, juokiamės iš savęs, atradinėjame vis labiau vakarietiško, nuo sovietinių ligų besigydančio lietuvio identitetą.

Ispaniškai jau tiek dainuota, kad šiuo metu man labiau patinka kūrinius atlikti lietuviškai. Su „Superkoloritu“ esame koncertavę ir užsienyje, kur mus maloniai nustebino tai, kad klausytojai mus puikiai suprato – gal ne žodžius, bet patį jausmą ir šilumą, kuriuos perduoda mūsų kūriniai. Kažkada su mumis buvo susisiekusi ir radijo stotis iš Sasekso, Jungtinės Karalystės, kuri norėjo groti mūsų dainą „Šokim šokim“. Smagu, kad kalba nėra pagrindinis kriterijus muzikoje, nes ji peržengia visas sienas.

– Kuriate nostalgišką muziką, o patys ar esate nostalgiški, sentimentalūs žmonės?

A. K.: Atsimenu, paauglystėje daug laiko praleisdavau klausydamasis senos, Vudstoko laikų muzikos. Atrodė, kad tie laikai buvo geriausi, norėtųsi ten nusikelti. Visi iš paauglystės išaugame, tad šiandien gyvenu čia ir dabar. Kita vertus, būdami meniškos sielos, su Giedre mintimis dažnai nuskriejame į kitas vietas, net ir į planetas. Mūsų kasdienybė yra praskiesta sapnais ir svajomis.

G. N.: Aš nostalgijos atsikandau su savo pirmuoju muzikiniu projektu, kuris atlikdavo tarpukario laikų muziką. Labai idealizavau tą laikotarpį, atrodė, kad jis buvo pats geriausias, gražiausias, kone idealus. O šiandien, nors „Superkoloritas“ ir semiasi įkvėpimo iš praeities muzikos, inspiracijų lygiai taip pat ieškome tame, kas vyksta dabar. Sakyčiau, mes su Adomu tikrai esame romantikai ir nuotykių ieškotojai, tačiau labai nostalgiškais mūsų nepavadinčiau.

– Esate pora ir gyvenime, ir scenoje. Minėjote, kad abu grupėje esate motyvuoti, turite savų kūrybos idėjų. Ar tarp dviejų tvirtą savo nuomonę turinčių žmonių nekyla ginčų?

G. N.: Ginčų tikrai nekyla. Labai smagu, kad abu esame aktyvūs ir kuriantys. Tad galime pasiskirstyti užduotimis ir būti ramūs, kad kitas įvykdys savo dalį. Abu mėgaujamės būdami šios grupės nariais. Todėl džiugu, kad žengiame koja kojon ir kito nereikia tempti paskui save, kaip kartais būna grupėse. Abu kuriame ir atnešame savo idėjų, kalbant tiek apie muziką, tiek apie kitas sritis. Juk grupė nėra tik dainos, bet visas reiškinys, apimantis vaizdo klipus, vizualinį identitetą, koncertų įgyvendinimą. Abu dėl to sutariame ir drauge ieškome savo grupės identiteto: kas mes, ką savo kūriniais norime pasakyti? Visa tai yra smagus mudviejų žaidimas, kuriame mes patys kuriame taisykles, ir vis vienas kitą pakviečiame pažaisti. Kai kuris nors aptingsta namie, kitas sako: ei, einam, pažaisim.

Atviras muzikoje

Gediminas Melnikas, geriau žinomas kaip Mad Money – scenos senbuvis, ryškus ne tik savo įvaizdžiu, bet ir muzikiniais pareiškimais. 2007-aisiais, įrašęs pirmąją bendrą dainą, pranešė apie save, o jau po kelių metų kovėsi „freestyle“ ringe. Tiesa, tuomet buvo žinomas kitu – Manifesto, vardu. Reperis maištavo ir atvirai protestavo prieš visuomenės tvarką, o neretai ir prieš pačią repo kultūrą.

„Jei pasakytų, kad manęs niekas neklausys, aš ir toliau kurčiau. Daryčiau tai dar intensyviau, nes viena mano motyvacijų ir yra žmonių nepasitenkinimas, nuomonės paneigimas“, – kalbėjo atlikėjas, turintis vieną didžiausių sekėjų būrį virtualioje erdvėje.

„Youtube“ platformoje jo kūriniai perklausomi milijonus kartų, Mad Money muzika ne sykį buvo nominuota M.A.M.A ir Lietuvos hiphopo apdovanojimuose, o už kūrinius „Mi Casa Tu Casa“ ir „0.8“ atlikėjas gavo Auksinio singlo apdovanojimus.

„Per visus tuos metus išleista daug dainų, klipų, koncertų. Tikslaus skaičiaus nežinau, statistikos nevedu, – Mad Money tikino, kad jam svarbiausia ne muzikos kiekis, o tai, ką ja norima pasakyti. – Kodėl būtent repo stilius? Iš visų muzikos stilių hip-hop'as man buvo artimiausias. Patiko muzikos skambesys, patys tekstai, atlikimo technika. Repas patraukė mane, nes kurdamas galiu jaustis laisvas, atsipalaidavęs.“

Vokalisto ir tekstų autoriaus teigimu, visos dainos atspindi jo gyvenimą. Tam tikrus dalykus vyras hiperbolizuoja, tačiau nieko nemeluoja – į tekstus guldo visa tai, ką pats išgyveno ir išjautė. Kitaip jis esą negalėtų dainuoti, nes meluotų sau ir kitiems.

Lemtingas atsitiktinumas

Muzikoje skaičiuojantis jau ne vienerius metus, Robertas Chrasimovičius – MIR spurtavo prieš du pavasarius ir per ganėtinai trumpą laiką ne tik subūrė įspūdingą gerbėjų ratą, bet ir įsitvirtino grojaraščiuose. Lemtis ar dėsningumas?

„Viskas prasidėjo kai man buvo gal šešiolika. Atsisiunčiau programą, kūriau muziką, bet tik savo malonumui. Būdamas aštuoniolikos per savaitę iš muzikos užsidirbau pirmam automobiliui. Po gero pusmečio viską baigiau. Neprilipo, nepatiko, buvo kitų idėjų, ką galiu veikti“, – reperis pasakojo, kad atgal į muziką jį grąžino atsitiktinumas.

Atėjęs pas draugą į įrašų studiją, Robertas sulaukė netikėto pasiūlymo padainuoti. Tada atlikėjas negalvojo, kad kas nors pavyks, kad jo balsas tinkamas muzikai. Visgi, surizikavo. Įrašius pirmą dainą, karuselė įsisuko, o MIR grįžo atgal į muziką, be kurios šiandien neįsivaizduoja nei vienos savo dienos. Repas skamba jo namuose, jo automobilyje ir žinoma, be paliovos jo galvoje.

Būna, einu gatve, o mintyse dėliojasi tekstai.

„Būna, einu gatve, o mintyse dėliojasi tekstai“, – vėliau jie gula į drill stiliaus dainas, kurios anot MIR, klausytojus veikia tarsi terapija.

Atlikėjas ne kartą girdėjo, kad jo dainos žmonėms padėjo išgyventi skyrybas, išspręsti keblias situacijas, kurios atrodė be išeities. Kritika? Reperis sulaukia ir jos, tačiau dėmesį kreipia tik argumentuotas pastabas.

Netikėtas duetas

Vienas kitą pažinoję neakivaizdžiai, praėjusiais metais reperiai susitiko įrašų studijoje pas prodiuserį Lauryną Jackonį – RSD. Taip dienos šviesą išvydo pirmoji judviejų daina, nugulusi į MIR albumą „Akivaizdu“ ir Mad Money albumą „Ego“.

„Pažinties priešistorė labai įdomi. Atsimenu, „Instagrame“ savo sekėjų paklausiau, su kokiu atlikėju, jie norėtų, kad įrašyčiau dainą, – Bent keliems gerbėjams paminėjus Mad Money vardą, pastarąjį MIR pažymėjo savo įrašę. – Tikrai nesitikėjau, kad jis kažkaip sureaguos, bet sureagavo ir štai, turime produktą.“

Kartu įrašyta daina tapo impulsu tolesniems bendriems planams. Suvieniję jėgas, reperiai padarė tai, ko iki šiol Lietuvoje niekas nedarė – išleido bendrą albumą „Balansas“. Atlikėjai jį įrašinėjo Kaune su RSD. Dainų įrašymas truko neilgai, pačios dainos gimė greitai. Toks, anot atlikėjų, dažniausiai ir būna sėkmingų kūrinių receptas.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Darbas su RSD yra neapsakomai sklandus. Jis supranta mus iš vieno žodžio, yra linkęs išklausyti, taip pat turi idėjų klipams, dainų viršeliams“, – savo pasirinkimą motyvavo reperiai. Pats Laurynas taip pat nestokojo gerų žodžių atlikėjams. Vadino juos tikrais profesionalais, o darbą drauge – vienu malonumu.

„Šie du atlikėjai žino ką daro, todėl darbas su jais niekada neatrodo kaip darbas. Pavyzdžiui, visi kūrinio kūrimo etapai praeina labai greitai, nes visas savo dalis jie įrašo vos per porą kartų. Aš pasitikiu jais, o jie pasitiki manimi, kad savo darbą padarysime gerai. Tai, mano nuomone, yra didžiausias pliusas“, – L. Jackonis džiaugėsi bendradarbiavimu su atlikėjais.

Galvoja apie koncertus

Vos prieš kelias savaites dienos šviesą išvydusiame Mad Money ir MIR albume „Balansas“ – penkios klasikinio repo dainos. Jos apie nesuvaidintus ir nepagražintus gyvenimus. Apie tai, ką neretai bandome paslėpti po sumeluotomis šypsenomis, „instagraminėmis“ nuotraukomis.

„Jauno amžiaus būsimiems atlikėjams norėjome parodyti, kad šiuolaikinio repo skambesys nebūtinai turi būti standartas šių dienų kūryboje. Svarbiausia daryti tai, kas tave veža ir rasti sau tinkamą stilių, kuriame jautiesi savimi. Tada ir kūryba taps vienu malonumu, nes unikalumas – tavo sėkmės dalis“, – kalbėjo reperiai.

Paklausti ar ateityje yra numatę dar daugiau bendrų projektų, Mad Money ir MIR neatmetė galimybės, kad artimiausiu metu drauge lips į vieną sceną. Kartą jiedu su bendra daina jau lenkėsi Kauno publikai, tad kodėl nepabandyti vėl?

„Šį kartą apie tokį, kai neišsikalbėję žmonės išsiskiria. Mūsų naujausioje dainoje „Atsiprašau“ kalbame apie beribę meilę, esant kartu ir jausmus bei mintis, kurios aplanko po skyrybų“, – pasakojo dueto narys Marius.

Tai jau trylikta dueto daina, kuriai muziką sukūrė prodiuseris Valdas Kabutavičius. „Su Valdu mes kažkaip intuityviai sutariame – sutampa mūsų požiūris, muzikinė stilistika. Esame tikrai puiki komanda, kur kiekvienas turi svarbų indėlį“, – šypsojosi Marius.

Beje, prie šios stiprios komandos neseniai prisijungė ir gerai žinoma vadybininkė: Kastyčio Kerbedžio dukterėčia, Aro Vėberio žmona Martyna Vėberė: „Mariaus ir Simonos duetą pažįstu jau ketvirti metai – juodu karts nuo karto galima išvysti su Kastyčiu ant scenos kaip pritariančiuosius vokalistus – taip ir pradėjome daugiau bendrauti, o prieš keletą mėnesių nusprendėme pradėti dirbti kartu“, – pažintį su grupės „Muskato“ nariais prisiminė Martyna.

Kodėl žinoma moteris pasirinko būtent šį panevėžiečių duetą? „Visų pirma, man labai patinka jų dainos. Tikiu, kad jos vertos didesnės auditorijos – taip norisi, kad jas išgirstų kuo daugiau žmonių, kurie taptų ištikimais grupės gerbėjais ir jai jau nebereikėtų atskiro pristatymo. O aš asmeniškai žaviuosi jais kaip žmonėmis, labai vertinu jų tikrumą ir nuoširdumą, bei atsakingą požiūrį į dainavimą“, – pasakojo Martyna.

2019 m. Kanadoje „Toronto Balfolk“ organizuotame Vakarų Europos šokių vakare menininkai sutarė: M.Palonenas pamokys tuo metu laikinai svečioje šalyje gyvenusią lietuvę groti kantele, o ši jį – sutartinių. Bendradarbiavimas virto bendra kūryba. Šiandien menininkai gyvena Toronte, miesto ir jo apylinkių festivaliuose groja su kanklėmis, kantele ir jouhikko – tristygiu suomių ir karelų tradiciniu instrumentu, kuriuo grojama naudojant stryką. "Prasidėjus pandemijai pradėjome reguliariai rengti gyvai transliuojamus koncertus iš savo namų. Vasarą keliaujame į miškus, kur plėtojame projektus „Kanklės medžiuose“. Miškai, kuriuose įrašinėjame, priklauso privačiam asmeniui ar bendruomenei, kurie mielai mus priima", – pasakojo J.Žvinklytė.

Neseniai dueto išleistas kompaktinis diskas „Ninth Tree Standing“ („Devintas medis stovi“) skatina klausti: ar jų muzika gali tapti vieta, kurioje atrandama vidinė ramybė ir harmonija? Apie muziką, kuri sklinda jų pačių konstruotais instrumentais, ir erdves, kurios priklauso nuolat besikeičiančiai gamtai, – Lietuvos muzikos centro autorės Gajos Klišytės pokalbis su M.Palonenu (M.P.) ir J.Žvinklyte (J.Ž.).

– Jurgita, esate pristatoma kaip tarpdisciplininio meno kūrėja, studijavote keramiką ir skulptūrą, didelę jūsų meninės veiklos dalį užima performatyvūs projektai.

– Kiek save atsimenu, visada turėjau potraukį įvairioms meno rūšims (šokti, piešti, groti, dainuoti, deklamuoti ir t.t.). Pasirinkau vizualiųjų menų studijas, nes šioje srityje turėjau daugiausia patirties ir palaikymo iš aplinkinių. Studijuodama keramiką labiau susidomėjau konceptualiuoju menu, kuris mane ir atvedė į skulptūros magistro studijas. Bendra studijų kryptis rėmėsi principu „skulptūra išplėstame lauke“, kas ir paskatino eksperimentuoti su videoperformansu. Magistro studijų laiku įgyti įgūdžiai iki šiol man praverčia. Gal dėl to į „Honeypaw“ veiklą žiūriu kiek plačiau, ne tik kaip į muzikuojančią grupę.

– Kaip į jūsų rankas pateko kanklės ir kantelės?

– Studijų laikotarpis buvo svarbus ir tuo, kad pirmąkart susidūriau su sutartinėmis, taip pat poveikį darė Dailės akademijoje organizuojami Gedimino Žilio dainų vakarai. Tada pirmąkart išgirdau tradicines kankles (Utenoje, iš kur esu kilusi, man buvo žinomi tik tautiniai ansambliai su koncertinėmis kanklėmis). Dėl šių naujų pažinčių požiūris į lietuvišką muzikinį folklorą kardinaliai pasikeitė – iš pompastiško, nepatrauklaus – į savą, artimą ir intymų. Tuo metu susikūriau jaunatvišką viziją, kad kada nors įsigysiu kankles ir su jomis keliausiu aplink pasaulį. 2019 m. pribrendo mintis iškeliauti iš Europos – atsidūriau Kanadoje. Tik, ech, deja, be kanklių.

Ironiška, kanklės mane atsivijo per kantelę. Susipažinusi su Matti, užsiminiau, kad visada norėjau išmokti groti kanklėmis, bet niekada neturėjau progos. Jis tada atsakė, kad antradieniais veda grupines kantelės pamokas suomių bažnyčios patalpose, ir pakvietė atvykti pasimokyti. Štai ten sužinojau pagrindinius grojimo kantele principus. Po kiek laiko gavau vieną iš jo kantelių, kad galėčiau pasimokyti savarankiškai. Savo pačios nuostabai, vos per kelias dienas intuityviai susigaudžiau, kaip toliau groti, ir per kitą pamoką lengvai pagrojau apie dešimtį tradicinių lietuviškų dainų, šokių melodijų (dar prieš atvykdama į Kanadą aktyviai dalyvavau Utenos folkloro ansamblyje „Davila“, kur mokiausi griežti smuiku, taip pat giedojau sutartinių grupėje „Sėdauta“). Vis dėlto tikrasis mokymasis prasidėjo per pandemiją, tada likę dviese namuose, niekur negalėdami išeiti, kiekvieną dieną grodavome, repetuodavome, išbandydavome įvairaus tipo kūrinius, grojimo būdus. Tai palaikė mūsų dvasią ir suformavo muzikinę dueto kryptį, kurią dabar vadiname „Honeypaw“.

– Matti, ar nesuklysiu sakydama, kad jūsų kūrybos epicentras – archajinė suomių tautos kultūra, jos muzika, iš kur ir kyla susidomėjimas kitų tautų palikimu, tarpusavio sąsajomis?

– Augau Kanadoje apsuptas suomių kultūros: vasaras leisdavau pas senelius, o vėliau – sodyboje, kurią tėvai nusipirko Manitulino saloje. Ten prie ežero pastatėme pirtį, daug dirbome miške ruošdami malkas. 2008 m. persikėlęs į Torontą, prisijungiau prie suomių kapelos kaip kontrabosininkas, o kantele susidomėjau, kai, drauge su jais koncertuodamas Suomijos kultūros festivaliuose, susipažinau su kantelės meistru iš JAV. 2013 m. tapau laisvai samdomu muzikantu Toronte. Pradėjau groti su daugybe skirtingų grupių, reprezentuojančių tradicinę Europos muziką. Mes dalijamės dainomis, šokiais iš kiekvieno muzikanto gimtojo krašto paveldo. Daugelis Toronto muzikantų tiria savo nykstančios kultūros aspektus ir pristato kitiems. Taip kiekvienas prisidedame prie mažų regionų kultūros paveldo išsaugojimo.

Anksčiau grojau džiazą ir klasikinę chorinę muziką, bet greitai supratau, kad liaudies muzikos tradicija daug platesnė ir turtingesnė. Kai pradėjau groti kantele, Toronto suomių bažnyčia man suteikė stipendiją apsilankyti kantelės dirbtuvėse Suomijoje. Ši patirtis įkvėpė pasirinkti kantelę kaip pagrindinį instrumentą. 2017 m. grįžau į Suomiją studijuoti dainavimo tradicijų, tarp jų – karelų heterofonijos ir karelų joik dainavimo technikų, kurios padarė didelę įtaką mano požiūriui į visą muziką.

„Honeypaw“ albumo viršelis. Lietuvos muzikos informacijos centro nuotr.

– Ne tik atliekate suomių ir kitų Europos šalių folkloro muziką, bet ir gaminate styginius instrumentus, studijavote styginių instrumentų meistrystę pas Davidą Freemaną. Kas paskatino neapsiriboti vien kantelėmis ar arfa? Kaip kilo mintis išgirsti, kaip skamba negyvas, bet dar stovintis, nepajudinamas medis su pritvirtintomis stygomis?

M.P.: Daugelį metų esu multiinstrumentininkas ir tikiu, kad išsamiai gilindamasis, studijuodamas naują instrumentą gauni galimybę naujai pažiūrėti į muziką. Dėl skirtingų derinimų ar grojimo technikų prasiplečia muzikinis mąstymas, tad gerėja ir bendras muzikavimas. Kadangi senieji instrumentai, tokie kaip kantelė, jouhikko ir cimbolai, turi specifinį tembrą, bet ribotą diapazoną ir derinimo galimybes, jie labiau tinka originalaus stiliaus melodijoms, kurios šiais instrumentais ir būdavo atliekamos anksčiau, atlikti. 2014 m. pradėjęs gaminti kanteles, eksperimentavau su stygų ilgio ir jų įtempimo skaičiavimais. Kartą vaikščiodamas upės slėnyje Toronte pamačiau daug tuščiavidurių medžių, todėl kilo mintis juos panaudoti eksperimentams su stygomis. Buvau nustebintas garso, kuris išgaunamas stygas pritvirtinus prie negyvo medžio. Po kelerių metų, dalyvaudamas tradicinės muzikos ir amatų stovykloje „Folk Camp“ Ontarijuje, kaip muzikantas tradicinių šokių mokymuose, netikėtai stovyklos teritorijoje radau labai didelį tuščiavidurį medį. Prie šio medžio pritvirtinau stygas ir surengiau koncertą su tuomete savo grupe „Vlesie“, akompanuodamas kanklėmis medyje. Tada kilo idėja naudoti kankles medžiuose kaip traukos centrą, aplink kurį gali susiburti bendruomenė. Nors instrumentas sukurtas remiantis kantelės (arba kanklių) sandara, aš jį pavadinau medžio arfa, kad pavadinimas būtų lengviau atpažįstamas Vakarų publikai (tree harp gali būti pavadintas kanklėmis, kantelėmis arba arfa medžiuose, priklausomai nuo šalies, kurioje apie tai kalbama, konteksto – G.K.).

– Jurgita, kuo šiam projektui svarbus vaizdas, kaip jis koreliuoja su garsu?

– Viena pagrindinių priežasčių, kodėl aktyviai pradėjome kurti kanklių medžiuose vaizdo kūrinius, – vienas įdomus nutikimas. Matti priklausantis vaizdo įrašas „Tree Harp at Folk Camp“ buvo kažkieno suripintas, suklijuotas su kito žmogaus filmuota medžiaga toje pačioje vietoje dar 2015 m. ir įkeltas į „dust-to-digital“ feisbuko puslapį. Šis vaizdo įrašas 2019 m. pavasarį tapo labai žiūrimas – šiuo metu yra daugiau nei 5 mln. peržiūrų. Būtent vizualinis poveikis lėmė šio įrašo populiarumą ir paskatino mus toliau plėtoti kanklių medžiuose idėją.

Norėdami sukurti seriją darbų, kuriuose būtų jungiama sutartinių muzika ir kanklės medžiuose, išvystėme „Kanklių sutartinės medžiuose“ projektą. Šis projektas buvo išskirtinis tuo, kad per kelias savaites užsibrėžėme sukurti devynis muzikinius klipus. Kūrėme vaizdus anksti ryte ar tik saulei nusileidus, kad išvengtume šviesos kontrastingo mirgėjimo miške. Vaizdu buvo svarbu atskleisti vietos dvasią, kurioje medis yra, kartu ir medžio grožį. Visi medžiai / kelmai buvo rasti viename miško plote, ties sunkiai prieinamu skardžiu, priklausančiu Niagaros atodangai, kuri tęsiasi per Kanadą ir Jungtines Valstijas. Tai kedro medžiai, likę stovėti po didelio gaisro Manitulino saloje prieš 100 metų. Baltojo šiaurinio kedro (Thuja occidentalis) mediena atspari puvimui, dėl to ilgai išlieka nesuirusi ir puikiai atlaiko stygų įtempimą. Manau, vaizdas čia buvo svarbiau nei garsas, netgi galima sakyti, garsas buvo priemonė vietai prakalbinti. Stygas po įrašų visada išimame, tad lieka tik ši vaizdo dokumentacija, atskleidžianti genius loci.

Matti įsitikinęs, kad archyvuose užrašyta melodija tėra maža iškarpa, kuri negali reprezentuoti to, kas buvo gyvojoje tradicijoje. Jo nuomone, visais laikais žmonės linkę interpretuoti, varijuoti.

– Projekte „Kanklės medžiuose – sutartinių siratos“ („Tree Harp – Sutartinė Orphans“) medžius papuošėte ne tik stygomis, bet ir visais instrumentais.

– Eksperimentai su skirtingais stygų negyvame medyje pritvirtinimo būdais prasidėjo dar 2019 m. vasarą. Dokumentinę medžiagą apie tai galima rasti #tree_harp instagramo profilyje. Virvėmis prikabinami instrumentai pasitarnauja tada, kai neturi daug laiko vietovei ištirti, ieškodamas negyvų medžių, arba kai medis yra tik apmiręs. Taip prie medžio prikabinamas instrumentas turi jau šiokį tokį rezonansą, o jei medis su ertme, tai rezonansą sustiprina dar labiau. Svarbu, kad, prieš pririšant instrumentą, stygos ant karkaso būtų jau lengvai užtemptos, o tai labai sutrumpina derinimo laiką. Prieš „Siratų“ projektą kanojomis dviem dienoms buvome išplaukę po Algonkino parko ežerus, tada ir išbandėme tokį instrumento pritvirtinimo būdą, kuris pasiteisino, nes nepaliko jokių žymių medyje.

Pririšamų instrumentų projekto idėją norėjome kūrybiškai išplėsti: vaikščiodami po mišką ieškojome medžių, kurie atlieptų pasirinktų sutartinių siužetą. Taip vėliau atsirinkę medžius, jau kūrėme instrumentų formas pagal medžio kamieną ir aplinką. Taip sutartinė-medis-instrumentas tapo vienas kitą papildančiais elementais. „Kena ti gaideliai“ atlikome ant baltojo kedro kelmo, iš kurio išaugęs beržas priminė gaidžio pabarzdę, todėl medį papuošėme gaidžio silueto instrumentu. „Untinas untalį“ – ant medžių palinkusių virš upės, – su prikabintomis ančių formos kanklėmis. „Svočiutėla ne sava“ – ant vienišos obels su nulūžusia šaka vidury išdžiuvusios pelkės, – su kanklių forma, įrėminančia patį atlikėją. Šią kryptį norėtume toliau tęsti su „Honeypaw“: kurti vizualines istorijas, jungdami Baltijos finų ir lietuvių sutartinių muzikinius tyrinėjimus su kanklėmis medžiuose.

– Klausydama neseniai jūsų išleisto kompaktinio disko „Ninth Tree Standing“ buvau maloniai nustebinta jausmo – tarsi lietuviškų sutartinių skambesys išlaiko savo autentiškumą, bet kartu yra tapęs kažko kito, galbūt suomiškosios patirties dalimi?

– Labai malonus pastebėjimas, nes nuo pat pradžių būtent to ir siekėme. Gilindamiesi į muzikinius archyvus, etnografinę medžiagą ir atlikdami kūrinius jungiame Baltijos finų ir lietuvių muzikos tradicijas, leidžiame vienai kitą veikti, kai, pavyzdžiui, atlikdami sutartinę panaudojame karelų joik, ingrų heterofoniją. Toks skirtingų tradicinių dainų atlikimų maišymas remiasi principu, kad visais laikais vietos muzika buvo ir tebėra veikiama kitų kultūrų. Tik mes tai darome sąmoningai.

– Į ką kreipiate dėmesį interpretuodami lietuvių ir suomių muzikinį liaudies palikimą?

– Užuot interpretavę tradicines melodijas per klasikinės europinės tradicijos prizmę, norime suprasti folklorinį palikimą, pasitelkdami tradicinės muzikos atlikėjo muzikinio grožio suvokimą. Būtent aštrų sekundos skambesį, būdingą sutartinėms, ir specifinę ingrų heterefoninio atlikimo harmoniją. Kiti mūsų dėmesį atkreipiantys muzikiniai elementai – besikeičiantys ritmai. Dažnai pasirenkame tai, kas yra anapus įprastų 2/4 ar 4/4 ritmo formulių. Radę paprastesnę melodiją, bandome interpretuoti heterefoniniu būdu. Matti įsitikinęs, kad archyvuose užrašyta melodija tėra maža iškarpa, kuri negali reprezentuoti to, kas buvo gyvojoje tradicijoje. Jo nuomone, visais laikais žmonės linkę interpretuoti, varijuoti. Dėl to, mums grojant kartu, svarbu improvizuoti. Sąmoningai vengiame principo, kai muzikantai iš anksto sukuria ir surepetuoja aranžuotę.

Kalbant apie turinį, labiausiai esame linkę ieškoti paralelių Lietuvos ir Baltijos finų tradicijose. Medžio (beržo, ąžuolo, liepos) ir gegutės įvaizdis – gana dažnas ir lengvai atpažįstamas įvaizdis, kuriuo remiasi ir mūsų albumas. Visai neseniai pradėjau domėtis šios srities tyrinėjimais. Taip atradau Aukusti Robertą Niemi, kuris prieš 100 metų lankėsi Lietuvoje rinkdamas medžiagą lyginamiesiems suomių ir lietuvių dainų tyrimams. Taigi šiuo metu esame numatę nerti į šio folklorininko tyrinėjimus ir kitąmet pabandyti įgroti būtent A.R.Niemio aptartus Baltijos finų ir lietuvių muzikinio folkloro panašumus.

– Kaip tarpusavyje derinate suomių ir lietuvių melodijas, harmoninius slinkius? Kokių panašumų ar skirtumų turi muzikinis, kontekstinis lietuvių ir suomių palikimas?

M.P.: Mūsų repertuare sutartinės dažniausiai dainuojamos tokios, kokias radome užrašytas, tik kartais šiek tiek keičiame, jei tai stilistiškai prasminga. Pavyzdžiui, sutartinėse dažnai naudojami sekundos intervalai, o melodijų eilutes kartkartėmis pakoreguojame, kad jos atitiktų šį stilių. Abiejose tradicijose yra senovinių kultūros simbolių, nemažai simbolių yra bendri ar panašūs. Be to, tie simboliai dažnai suporuojami tam tikru būdu. Suomių dainuojamajai tradicijai (runo) būdingas paralelizmas grupuojant posmų gretimas eilutes, kai vienos eilutės poetinis simbolis pakeičiamas panašiu kitoje eilutėje. Paralelizmas būdingas ir sutartinėms, tik jis labiau pabrėžiamas ne gretimose eilutėse, bet posmuose. Pavyzdžiui, abiejose tradicijose dažnai apsimaino vanago ir gegutės įvaizdžiai.

– Betarpiškas santykis su gamta – neatsiejama jūsų idėjos dalis. Kaip tai pritampa šiuolaikiniame kontekste, kai iš dalies visa šiuolaikinė aplinka mus tolina nuo gamtos ir prigimtinių dalykų?

M.P.: Prieš tapdamas laisvai samdomu muzikantu, dirbau aplinkosaugos konsultantu. Mane tebedomina gamtosaugos problemos, vartotojiškumo ir klimato kaitos klausimai. Besimokydamas gaminti gitaras, labai nusivyliau atogrąžų miškų medienos propagavimu instrumentų gamyboje. Kanklės medžiuose, kaip ir mano paties gamintos kantelės, yra pavyzdys, kaip tvariai kurti muziką. Kankles medžiuose galima sukurti nepajudinant medžio iš pradinės vietos, o pačius nudžiūvusius medžius paliekant beveik nepakeistus, išskyrus kelias skylutes. Beje, savo kanteles gaminu tik iš vietinės kilmės medienos.

J.Ž.: Erdvę, kurioje esi užaugintas, jauti kaip savą aplinką, o kita, nepažinta, erdvė atrodo kupina pavojų. Miesto ir gamtos erdvės dažnai supriešinamos, tarsi turėtum pasirinkti, kas tau svarbiau. Bet daug kas priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeninės patirties ir susikurto santykio su šiomis erdvėmis. Džiaugiuosi, kad šiuo gyvenimo laikotarpiu atradau pusiausvyrą tarp jų, abi erdvės man yra svarbios ir artimos, jose randu įkvėpimo. Įdomus pastebėjimas, kad, ilgai įrašinėjęs pasirinktą medį, su juo atsisveikini kaip su kažkuo labai artimu.

Gimė muzikų šeimoje

Apie Geniušų pavardės reikšmę Lietuvos kultūrai galima pasakoti ilgai ir tikrai nenuobodžiai. Jauniausias giminės muzikas L.Geniušas puikiai pažįstamas Klaipėdos publikai – jau daugelį metų ji stebi į viršų šaunančią pianisto profesinės karjeros kreivę ir džiaugiasi kiekvienu jo apsilankymu uostamiestyje. Prieš trejus metus Koncertų sakės scenoje jis pirmą kartą muzikavo su savo žmona Anna, kuri taip pat sužavėjo klaipėdiečius. Vėliau visame pasaulyje aktyvi tarptautinė atlikėjų veikla patyrė didelį sukrėtimą. Pandemijos laikotarpis ir pernai gruodį gimęs sūnelis Anną ir Luką paskatino sulėtinti įprastu tapusį gyvenimą „ant lagaminų“ ir daugiau laiko praleisti Vilniuje. Verta tikėti, kad ir tokioje situacijoje menininkai atranda įkvėpimą: dar prieš kelerius metus, lakstydamas tarp oro uostų, L.Geniušas teigė, kad „tai, kas iš tikrųjų teikia neįtikėtiną malonumą, yra pauzė ir sugrįžimas“.

Gimę ir augę Maskvoje, abu pianistai baigė prestižinę P.Čaikovskio konservatoriją. „Toks mano likimas – gimti šeimoje, kurios 80 proc. kelių kartų narių yra muzikantai. Sunku buvo priešintis tokiam lemties balsui“, – sakė L.Geniušas, paklaustas, kodėl pasirinko muziko kelią. Sukaupti svarbūs laimėjimai F.Chopino (2010) ir P.Čaikovskio (2015) tarptautiniuose konkursuose įtraukė pianistą į pasaulyje geidžiamų atlikėjų elitą.

Dažnai groja duetu

A Geniušienė taip pat gali didžiuotis vertingais profesiniais pasiekimais. 2017 m. pianistė savo kolekciją papildė trimis svarbiais laimėjimais iš eilės, vėliau sėkmingai pasirodė Lidso ir P.Čaikovskio tarptautiniuose pianistų konkursuose. „Nors tam tikrą laiką nebuvau tikra, kad muzika taps mano pagrindine veiklos sritimi, augdama ir bręsdama ėmiau suvokti, jog privalau į muziką sutelkti visas savo jėgas, nes muzika turi man tapti ne vien pramoga, bet ir gyvenimo būdu tikrąja šių žodžių prasme“, – teigė atlikėja.

Abu pianistai, be solinių programų, dažnai groja duetu, atlieka kamerinę muziką, koncertuoja su orkestrais. Turėdami laisvo laiko, Geniušai mėgsta ilsėtis Lietuvos pajūryje. Lukas Kuršių neriją gerai pažįsta nuo vaikystės ir su malonumu prisimena joje vykusias pirmąsias romantiškas poros atostogas.

Įdomu, kad visi trys koncerte skambėsiantys kūriniai turi bendrų susilietimo taškų ir tai padiktavo programos „Balaganinis teatras“ pavadinimą. Pasak L.Geniušo, „jie paremti balaganinio teatro stilistika ir atitinka comedie del arte bufonadinę dvasią“. Tai XX a. pirmoje pusėje parašytos kompozicijos: S.Prokofjevo „Pasaka apie juokdarį“, D.Milhaud siuita dviem fortepijonams „Skaramušas“ ir I.Stravinskio baletas „Petruška“.

Kūriniai dviem fortepijonams

S.Prokofjevas daug savo kūrybinių galių paskyrė teatrui – taip gimė septynios operos ir aštuoni baletai. „Pasaka apie juokdarį“ – pirmasis kompozitoriaus parašytas baletas, dabar dažniausiai atliekamas kaip koncertinis simfoninis kūrinys. Šioje programoje skambės jo aranžuotė dviem fortepijonams.

Siuitos „Skaramušas“ autorius D.Milhaud vis turėdavo grįžti prie šio kūrinio – leidėjų pageidavimu ruošdavo naujas aranžuotes skirtingoms instrumentų kombinacijoms, tarp jų – ir dviem fortepijonams. Trečioji kūrinio dalis „Brazileira“ – akivaizdi nuoroda į šalį, kurioje prancūzų kompozitorius gyveno tik kelerius metus, tačiau visam gyvenimui liko įkvėptas jos kultūros.

Tūkstančio ir vieno stiliaus kompozitoriumi praminto I.Stravinskio muzika teatrui iki šiol atliekama labai dažnai. Jo baletas „Petruška“, pasak autoriaus, yra „linksmos keturių paveikslų scenos“, trunkančios maždaug 40 minučių. Kūrinio veiksmas vyksta XIX a. pirmojoje pusėje Sankt Peterburgo aikštėje, kur švenčiamos Užgavėnės. Spalvingo rusiško karnavalo fone atgyja trijų lėlių istorija... Geniušų duetas atliks paties autoriaus padarytą baleto transkripciją dviem fortepijonams.

Pagarba atliekamai muzikai, artistiškumas, techninė meistrystė ir kūrybinė laisvė sujungia šiuos du menininkus į darnų šeimyninį ansamblį. Jaukus ir teatrališkas vakaras Klaipėdos koncertų salėje publikos laukia lapkričio 10 d. 18.30 val.

„Žmonės iškart po pirmos mūsų su Igle dainos manęs klausė: kada bus antra? Neturėjau atsakymo, leidau viskam vystytis natūraliai. Prireikė laiko, kad pagaliau atsirastų kūrinys, kuris vėl puikiai tiktų mūsų duetui“, – sako S. Prūsaitis.

Pirmasis Sauliaus ir Iglės bendras kūrinys „Tu nemoki“ pasirodė prieš trejus metus ir sulaukė triuškinančios sėkmės. Vien „Youtube“ platformoje daina turi surinkusi 15 milijonų peržiūrų ir yra vienas daugiausiai žiūrėtų visų laikų lietuviškos muzikos kūrinių.

S. Prūsaitis pasakoja, kad per tuos metus jo santykis su Igle pasikeitė. „Kai ji atėjo į mano komandą „X faktoriuje“ ir laimėjo šou, mačiau ją kaip savo mokinę: labai jauną, gabią, tą, kuriai reikia padėti, paaiškinti. Dabar to nebėra. Iglė per tuos metus išaugo „mokinės“ rūbus ir turi sėkmingą solinę karjerą. Ji labai patobulėjo. Žvelgiu į ją kaip į lygiavertę scenos partnerę. Ir tai jaučiasi naujoje dainoje, matosi klipe“, – sako Saulius.

Iglė prisipažįsta, kad nauja Sauliaus sukurta ir dramatiškai „Tyliai išeinu pas kitą“ pavadinta daina jai iškart patiko. „Vos išgirdusi supratau, kad noriu ją dainuoti, nieko nereikia keisti. Ji – puiki“, – sako dainininkė, klipe tiesiog prikaustanti dėmesį elegantišku įvaizdžiu.

Dainos „Tyliai išeinu pas kitą“ klausykitės čia: 

„Pastarieji metai visiems buvo nelengvi, tačiau nebenoriu gręžiotis atgal. Mes turime grįžti į įprastą gyvenimą ir galų gale pasidžiaugti Kalėdomis, smagiai sutikti Naujuosius. Pernai sėdėjau namie ir savo koncertą mačiau Naujųjų naktį per televizorių… Apėmė labai keistas jausmas ir prisiekiau sau, kad kitais metais, jei tik bus galimybė, keliausiu pas žmones ir atsigriebsime už viską. Dabar tokia galimybė yra, todėl nieko nelaukiu ir siūlau visiems ja pasinaudoti. Mes tikrai nusipelnėme“, – apie būsimus naujametinius šou sako dainininkas.

Į koncertus jis norėtų pasikviesti ir Iglę. Sėkmingą sceninę karjerą vystanti dainininkė prie S. Prūsaičio naujametinių pasirodymų prisijungs, kai tik leis jos pačios koncertinis grafikas.

Naujuosius metus S. Prūsaitis su siautulingu šou pasitiks Klaipėdos „Švyturio“ arenoje. Tai jau yra tapę gražia tradicija, kuri, nors ir buvo priverstinai nutrūkusi, klaipėdiečių nepamiršta ir vėl laukiama. O iki tol gruodį jis aplankys: 15 d. – Panevėžį, 16 d. – Mažeikius, 17 d. – Šiaulius, 18 d. – Kėdainius, 20 d. – Birštoną, 21 d. – Jonavą, 22 d. – Tauragę, 27 d. – Kauną, 28 d. – Alytų. Prieš pat Naujuosius, 29 d., jis sugrįš į gimtąją Marijampolę. „Juk reikia pagaliau šventėms parvykti namo“, – sako S. Prūsaitis.

Fotografuodamiesi atskirai menininkai gilinosi į skirtingas žmogiškąsias emocijas. Nors gyvai menininkai niekada nėra susitikę, jų atskiras nuotraukas V.Bevackua, naudodama technologijas, sujungė į vieną kūrinį, kuriame skleidžiasi daugiasluoksniai vyriško ir moteriško prado santykiai.

Santykio dramaturgija

Projekto idėja gimė V.Bevackua. Socialinėse medijose pamačiusi fotografo D.Skačkovo profilį, ji sako iš karto supratusi, kad norėtų su juo bendradarbiauti, nes judviejų kūryba turi labai daug bendro.

V. Bevackua nuotr.

"Fotografijoje koncentruojuosi į žmogaus sielą, stengiuosi pamatyti, kuo ji turtinga ir kaip galėčiau perteikti tai vizualiai. Jo nuotraukose tai ir pamačiau. Jis koncentruojasi į žmogaus fotografiją ir kurdamas fotografuoja tai, kas žmoguje ir kūryboje mane domina labiausiai, – panašumų įžvelgė menininkė. – Pasiūliau, kad kurtume skirtingas emocijas, pasitardami tik dėl fotografijoje dominuosiančių spalvinių ir emocinių tonų, o visa kita palikdami asmeniniam pajautimui."

Kalabrijos regionas labai gražus, tačiau, norėdama įgyvendinti savo norus ir realizuoti save, ten susidūriau su daug apribojimų.

Nuotraukose menininkai vizualiai kalbasi tarpusavyje, o dėmesio centre atsiduria jų išgyvenimai "susitikus". Kiekvienas žmogus ateina kurti santykių su sava istorija, tad pradžioje jiems reikia pažinti vienas kitą, derintis.

Santykių kitimą galima stebėti ciklo nuotraukose. "Tai savotiška dramaturgija. Išgyvenimai, kurie natūraliai užplūsta dviem žmonėms susitikus. Pirmuosiuose kadruose lyg iš tamsos susitinka du nepažįstami žmonės. Nori nenori jie patenka į vieną erdvę ir turi ja dalytis su visomis savo baimėmis, džiaugsmais, aistromis, dvejonėmis ir ribomis", – pasakoja V.Bevackua.

Menininkei ypač svarbu, kad jos kūriniai paskatintų žiūrovą mąstyti ir reflektuoti. Vizuali kalba palieka erdvės asmeniškumui, tad kiekvienas stebėtojas kūrinį gali patirti savaip, taip atrandant įžvalgų apie save patį.

"Svarbiausia, kad tas, kuris kūrinį mato, negalvotų, ar tai gražu, ar ne, bet klaustų: "O kaip aš?", "O kaip ir ar manyje reiškiasi visa tai?" Tai kvietimas galvoti, susimąstyti apie santykius, pajausti, koks mano santykis su savimi ir kitu. Be netikrumo ir kaukių. Nebijoti pasakyti komplimentą ar kad man šiandien skauda", – teigia V.Bevackua.

Kūrybiškumo katalizatorius

Nors karantinas apribojo galimybes fiziškai įgyvendinti projektus, menininkė džiaugiasi, kad tokie apribojimai paskatino kūrybiškumą ir kitokios formos kūrinių gimimą. Projektas "Žmogus" – nebe pirmas V.Bevackua karantino įkvėptas projektas.

Anksčiau menininkė sukūrė tapybinės fotografijos ciklą "Mano sielos", kurį sudaro daugiau nei 100 kūrinių. Jame ji atskleidė platų per karantiną išgyventų jausmų spektrą. Sapniškuose vaizduose galima įžvelgti žmogiškumo, santykio su savimi ir aplinka paieškas. Menininkė neslepia, kad tai sudėtingi, keliantys prieštaringų jausmų ir emociškai sunkūs darbai.

Kūriniams didelę įtaką padarė įvykiai Italijoje. "Šiaurėje paromis veždavo kūnus kremuoti. Krematoriumai nespėjo dirbti. Armija tiekė specialius šaldytuvus, į kuriuos dėjo kūnus. Tai buvo vienintelės mašinos, kurios važinėjo miestuose. Nežinojau, ko laukti. Tuo metu nebuvau garantuota, kad ir mes nepabaigsime savo gyvenimo tokiu būdu. Buvo žiauru. Tai mane paskatino gilintis į kiekvieną emociją ir jausmą", – atvirauja V.Bevackua.

Save atrado fotografijoje

V.Bevackua Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo muzikologijos magistro laipsnį, tačiau prieš šešerius metus atrado fotografijos meną.

"Nuo tada, kai į mano rankas pakliuvo fotoaparatas, supratau, kad praradau sielą, laisvą laiką ir atradau geriausią draugą – save. Nuo tada praėjo šešeri metai ir nebuvo nė vienos dienos, kad aš nefotografuočiau ir nekurčiau. Tai labai sunkus darbas. Nuostabiai malonus, bet itin sunkus", – prisipažįsta kūrėja.

Jautrių ir vidinius jausmus apnuoginančių kūrinių autorė kviečia pažvelgti į savo pačių pažeidžiamumą. Fotografė atvirauja, kad jai fotografija yra ne tik menas, bet ir būdas išreikšti save, įprasminti jausmus ir gyvenimą.

"Ar man gera, ar bloga, aš einu kurti. Viskas praeina. Gimsta kūrinys, aš jį paleidžiu į pasaulį – galvokite, reflektuokite, kalbėkite, o gal išvis nematykite. Aš jaučiuosi apsivaliusi. Man fotografija yra kaip malda. Tai ir terapijos seansas, ir gimimas, ir mirtis, ir įsikūnijimas. Sukūręs kokį nors rimtesnį kūrinį jautiesi taip, lyg iš naujo prisikeltum. Baigėsi vienas gyvenimo ciklas, o kitas prasideda. Ką išgyvenu vidumi – tą padovanoju aplinkai. Gyvendama šiame pasaulyje noriu skleisti grožį ir estetiką aplink save. Dovanoti kitiems žmonėms meną ir šilumą", – savo išgyvenimais dalijasi V.Bevackua.

Nors yra rengusi asmeninių ir bendrų su kitais menininkais parodų Italijoje, būtent kūrybinės ambicijos V.Bevackua parvedė atgal į Lietuvą. Sudėtinga ekonominė situacija Italijoje, kurią pandemija dar pablogino, paskatino ieškoti saviraiškai kitos vietos. "Kalabrijos regionas labai gražus, maistas – skanus, žmonės šypsosi, tačiau, norėdama įgyvendinti savo norus ir realizuoti save, ten susidūriau su daug apribojimų mentaliteto ir saviraiškos srityse", – apie grįžimo į tėvynę priežastis pasakoja menininkė.

V. Bevackua nuotr.

Negali nekurti

Paklausta, kaip pavyksta palaikyti kūrybiškumo ugnį, menininkė juokauja, kad malkų mesti į ugnį nereikia, nes toji ugnis ir taip nevaldomai dega. "Aš jos nekontroliuoju. Ji mane degina taip, kad turiu kažką daryti, nes kitaip mane nudegintų. Man be kūrybos gyvenimas nebūtų gyvenimas", – teigia fotografė.

Tai kvietimas galvoti, susimąstyti apie santykius, pajausti, koks mano santykis su savimi ir kitu. Be netikrumo ir kaukių. Nebijoti pasakyti komplimentą ar kad man šiandien skauda.

Paklausta, iš kur semiasi įkvėpimo, V.Bevackua prisipažįsta gyvenime esanti stebėtoja. Jos kūriniai gimsta išjautus, įsigilinus į žmogų ir situacijas. Ne ką mažiau svarbios tampa detalės ir dažnai nepastebimos smulkmenos.

"Savo kūriniais bandau iš visko traukti grožio ir estetikos šaknį ir stengiuosi visa tai parodyti pasauliui. Šiuo metu dirbu įmonėje, gaminančioje sausą ledą, kurį sumaišius su karštu vandeniu atsiranda daug dūmų. Pamačiusi tuos dūmus pagalvojau, kad man reikia juos nufotografuoti. Apėmė jausmas, kad, nors pati nežinau, kas gims, bet rezultatas bus stebinantis ir fantastiškas. Sėdu kurti ir bandau pajausti. Laukiu įkvėpimo ir pagal jutiminę skalę pradedu liesti fotografijas. Tai vertinu kaip Dievo dovaną, pašaukimą. Džiaugiuosi, kad ją turiu, ir tikiuosi, jog ji niekada manęs neapleis", – apie savo kūrybinį procesą pasakoja fotografė.

Menininkei svarbiausias komponentas kūrybiniame gyvenime – griežta disciplina ir užsispyrimas. "Gyvenime gal esu labiau atsipalaidavusi, bet darbe – labai savikritiška ir disciplinuota. Jeigu nebūtų vidinės disciplinos ir tikėjimo stebuklais, intensyviai stengiantis juos kurti, turbūt nė pusės nebūčiau tiek sukūrusi. Menas – gražu, bet reikia labai daug dirbti. Ir aišku – pati geriausia motyvacija, kai girdžiu šiltus žmonių atsiliepimus apie mano kūrinius", – prisipažįsta V.Bevackua.

Vokalo meistrų ansamblis

Ją Klaipėdos koncertų salėje gruodžio 4 d. 18.30 val. pristatys puikūs atlikėjai iš Latvijos – ansamblis „Schola Cantorum Riga“. Kartu su jais muzikuos perkusininkai Rihardas Zalupė ir Ivaras Kalninis, o ansamblio vadovas Guntaras Pranis grieš ratukine lyra.

Unikalus vyrų balsų ansamblis „Schola Cantorum Riga“ gyvuoja beveik 25 metus, gilindamasis į senosios muzikos lobynus, ypač grigališkojo choralo, viduramžių giesmių atlikimą. Įvairiomis šiuolaikinėmis formomis atlikėjai tiesia kelius į klausytojų širdis. Jie rengia originalias programas, kuriose kūrybingai derina senosios ir šių dienų muzikos skambesį.

Ansambliui vadovauja bene žymiausias senosios muzikos specialistas Latvijoje – G. Pranis. „Schola Cantorum Riga“ nariai – Janis Kurševas, Janis Moorsas, Aigaras Reinis, Ansis Klucis, Kasparas Milaševičius, Dainis Geidmanis. Dėl savo narių vokalinės meistrystės, kuria bus galima įsitikinti koncerte, šis ansamblis turi sukaupęs didelės stilistinės apimties repertuarą.

Rengia temines programas

„Schola Cantorum Riga“ nuolat pasirodo senosios muzikos festivaliuose, koncertuose Latvijoje ir svetur. Ansamblis neretai pristato originalias temines programas. Tarp jų – muzikinis „pasivaikščiojimas“ po senosios Rygos katedros skliautais, aidint šioje katedroje skambėjusioms giesmėms ir sakralinėms kompozicijoms. Programa „De Angelis“ pristato originalų grigališkojo choralo ir klavišinio sintezatoriaus junginį; programoje „Dangaus link“ vyrų balsų ansamblis praturtinamas soprano skambesiu, parinktos viduramžių giesmės byloja apie piligrimystės temą. Adventui, Didžiajai savaitei, Velykoms ar kitoms sakralinėms šventėms ansamblis yra parengęs programų su vargonais ir t. t.

Dviejų epochų sankirtoje

Programa „Illumina“ – įvairių giesmių rinkinys, kurio giesmes jungia ta pati tema – šviesa. Šviesa tapo raktiniu žodžiu, parodančiu dviejų epochų, dviejų muzikos stilių sankirtą. Senąją epochą įprasmina grigališkojo choralo, viduramžių giesmių harmonijos bei senosios polifonijos, pavyzdžiui, sakralinių ispanų giesmių, grožis. O a cappella (be pritarimo) atliekamų giesmių atsvarai „Schola Cantorum Riga“ pasirinko perkusininkų duetą. R. Zalupė ir I. Kalninis ne tik pritars giedotojams, bet ir pateiks solinių improvizacijų, kuriomis prasidės trys koncerto programos dalys, pavadintos „Impresijomis“.

Šios improvizacijos mušamaisiais instrumentais iškils tarsi tiltas, jungiantis praeitį su dabartimi. Iš šimtmečiais nutolusių garsų sintezės išauga originalus muzikinis dialogas, pagrįstas meditatyviu ir spalvingu garsų pasauliu. „Šitoks pritarimas ir ritmizuotas giesmių atlikimas klausytojams suteikė galbūt įprastesnės ir patrauklesnės viduramžiškos spalvos, nei būtų „grynojo“ grigališkojo choralo atveju“, – po koncerto Vilniuje atsiliepė muzikologė Beata Baublinskienė.

„Schola Cantorum Riga“ 2006 m. išleido šios programos kompaktinę plokštelę. Šiemet programa „Illumina“ skambėjo prestižiniame Vilniaus festivalyje, o dabar atkeliaus į Lietuvos pajūrį.

Keliai susikirto LMTA

Jų koncertinė programa „Prisiminimai“ – tai padėka savo gimtajam kraštui ir jo žmonėms. Stilinga muzikos fortepijoniniam duetui rinktinė Klaipėdos koncertų salės pirmojo aukšto fojė skambės vasario 6 d. 18.30 val.

G.Žalytės-Lutz ir R.Kisevičiaus duetas gyvuoja jau 18 metų. Muzikuoti kartu pianistai pradėjo susikirtus keliams Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) Vilniuje, vėliau kaip fortepijoninis duetas jie patirties sėmėsi Menų universitete Berlyne. Sukaupta daug svarbių laimėjimų: pirmoji premija ir diplomas už geriausią privalomo kūrinio interpretaciją Tarptautiniame fortepijoninių ansamblių konkurse Kaune, pirmoji vieta konkurse „Ciudad de San Sebastian“ (Ispanija), laureatų vardas konkurse „Muzika be sienų“ Druskininkuose. Pianistai yra nuolat kviečiami dalyvauti įvairiuose muzikiniuose projektuose. Jie koncertavo „Philharmonie Kammermusiksaal“, „Konzerthaus“, „Französische Friedrichstadtkirche“ Berlyne, „Nikolaisaal“ Potsdame, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Kauno filharmonijoje, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ir kitose salėse. Šiuo metu abu pianistai gyvena ir dirba Berlyne.

Studijavo Vilniuje ir Berlyne

Giedrė baigė Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, studijavo LMTA, laimėjo „Erasmus“ mainų programos stipendiją ir išvyko studijuoti į Berlyno menų universitetą. Respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatė profesinius įgūdžius bei žinias gilino daugelyje meistriškumo kursų, seminarų, tarptautinių festivalių Lietuvoje ir kitose Europos šalyse. Pianistė yra koncertavusi su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, Klaipėdos, Liepojos, Panevėžio kameriniais orkestrais. Be koncertinės veiklos, ji dėsto savo privačioje fortepijono studijoje.

Rimvydas muzikinį kelią pradėjo Šiauliuose, kur baigė konservatoriją, vėliau mokslus tęsė LMTA. Paraleliai tiek Vilniuje, tiek menų universitete Berlyne muzikas studijavo ir kompoziciją. Studijų laikotarpiu tobulinosi įvairiuose fortepijono ir kompozicijos meistriškumo kursuose, koncertavo su Lietuvos kameriniu ir Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestrais, dalyvavo festivaliuose „Atžalynas“, „Jaunimo muzikos dienos“, „Gaida“ ir kituose. Nuo 2007 m. jis vadovauja savo įkurtai privačiai muzikos mokyklai Berlyne, kurioje ir pats dirba mokytoju.

Ypatinga muzikinė patirtis

Fortepijoninės muzikos vakaro kompozitoriai – žymios asmenybės, ryškiai prisidėjusios prie spalvingos XX a. pasaulio muzikos istorijos. Samuelis Barberis, Philipas Glassas, Astoras Piazzolla ir George’as Gershwinas – koncertų afišose dažnai sutinkamos pavardės, garantuojančios ypatingas muzikines patirtis.

Pasak programos aprašymo, „Prisiminimuose“ sukaupta atlikėjų patirtis, žodžiais neišreiškiami išgyvenimai, mintys ir jausmai. Visi tos patirties prisodrinti garsai vienaip ar kitaip paliečia klausytojus – galbūt kaip švelnus glustelėjimas, o kartais – kaip žiežirba ar žaibas, akimirksniu nušviečiantis mūsų esybę, giliai sielos gelmėse glūdinčius praeities ir dabarties klodus bei priverčiantis susimąstyti apie tai, kas svarbu, o į ką galima pažvelgti tik kaip į momentinę dekoraciją. Vieną akimirką keičia kita. Pajuntame, kiek daug vis dėlto patyrėme. Ir kartu laukiame kitos, staiga ryškiai suliepsnosiančios ir apšviesiančios žiežirbos.“

Būsimoje laidoje pasirodys ir vienintelis vyriškas Ingos Jankauskaitės duetas – pareigūnas Nerijus Stankus ir operos solistas Vilius Trakys, kurį dar nokautų etape mokytoja pavogė iš Leono.

Aklosiose perklausose Ingai Jankauskaitei rėžęs, jog vyrus turi mokyti dainuoti tik vyrai ir pasirinkęs Leoną Somovą, nokautų etape Vilius mokytojos viešai atsiprašė ir savo žodžius atsiėmė bei džiaugėsi, jog, Leonui jo nepasirinkus, būtent Inga Jankauskaitė su džiugesiu priėmė dalyvį į savo komandą ir iki pat nokautų pabaigos neiškeitė jo į jokį kitą dalyvį. Tačiau pas naują mokytoją patekęs Vilius Trakys nesijaus šiltai priimtas.

„Esu pavogtas, o mes neturėjome galimybės net pakalbėti, net susipažinti. Neslėpsiu, jaučiu šaltumą iš Jūsų, nežinau kodėl“,– laidoje prieš pasirodymą Ingai sakys Vilius Trakys.

„Aš tai vadinu taip, kad vyksta atranka. Šaltumas ar ne šaltumas, žmonės susipažįsta ne pliurpdami, o dirbdami“,– aiškiai ir konkrečiai Viliui atsakys Inga Jankauskaitė, laidoje pripažindama, kad šio dalyvio liežuvis dažniau jam tampa ne draugu, o priešu.

Mokytoja Viliaus skundų nesupras – šildytis laiko nėra, nuo dalyvio pavogimo iki naujo pasirodymo repeticijų – vos kelios dienos, per kurias, norint paruošti gerą pasirodymą, reikia daug dirbti, o ne skirti laiką pasišnekučiavimams. „Jaučiu, kad su Nerijumi ji bendrauja daug šilčiau nei su manim ir tai mane veikia emociškai. Matau, kad Inga stengiasi su Nerijumi labiau, sako jam daugiau pastabų ir atrodo, kad man net nieko nesako... Galbūt aš ją vis dar esu įžeidęs nuo aklųjų perklausų, gal tikėjausi šiltesnio priėmimo, bet nėra, nėra tos šilumos“,– nuoskaudos neslėps Vilius Trakys.

Tokia Viliaus savijauta vyrų duetui nepadės, o su juo kartu dainuojantis Nerijus Stankus pripažins, kad ne juokais išgyvena dėl būsimo pasirodymo.

„Toks jausmas, kad Vilius pamiršta, kad esame duetas. Mūsų tikslas juk dabar padaryti gražų duetą ir išpildyti dainą. Norėjosi, kad jis labiau klausytų į mūsų duetą, kad dainuotume dviese, o ne po vieną atskirai“,– baimių prieš pasirodymą neslėps Nerijus Stankus.

Kaip nuskambės vyrų duetas ir kurį – Nerijų ar Vilių, po pasirodymo pasirinks Inga Jankauskaitė, jau sekmadienį 19:30 val. per LNK.