– Sulig vasaros pradžia baigiasi jūsų televiziniai darbai – pokalbių šou „Šeškinės 20“, serialai – „Man reikia meilės“, „Rimti reikalai“, kur debiutuojate kaip režisierius. Ar galima sakyti, kad šiuo metu Džiugas labiau televizijoje nei teatre?

– Galima sakyti ir taip. Dar prieš pandemiją Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT), kuriame dirbu, prasidėjo kapitalinis remontas. Tada gastroliavome po Lietuvą, vaidinome kituose teatruose. Tačiau kiekvienas teatras turi ir savo repertuarą, todėl jautėmės truputį benamiai. Paskui prasidėjo pandemija ir teatrai visai užsidarė. Televizijoje darbas nesustojo. Gal dėl to dabar ir dirbu daugiau televizijoje nei teatre.

Smagu, kad pamažu vėl viskas grįžta į senas vėžes. LNDT jau veikia Naujoji ir Mažoji salės, netrukus atsidarys Didžioji, tada jau darbai galės vykti visu pajėgumu. Mano gyvenime visada taip – teatras mainosi su televizija: tai vienas užima daugiau vietos, tai kitas. Kur geriau, nežinau. Teatre gal šiek tiek ramiau, televizijoje daugiau adrenalino, nes darbas dinamiškesnis.

Dž. Siaurusaitis. LNK, Dž. Siaurusaičio asmeninio archyvo nuotr.

– Ar dažnai namuose įsijungiate televizorių? Ne paslaptis, kad šiais laikais yra ir puikiai be jo apsieinančių žmonių. Ar galėtumėte be jo gyventi?

– Galbūt ir aš sugebėčiau be jo apsieiti, bet jei turiu, tai ir įsijungiu retkarčiais. Tiksliau, kas vakarą. Savo laidų, serialų neatsisuku, tik jei pataikau – pasižiūriu. Galbūt labiau dėl techninių dalykų. Įdomu, kaip buvo sumontuotos tam tikros scenos – geriau ar blogiau nei tikėjausi. Pats dalyvauti montaže neturiu galimybės – trūksta laiko. Konkurentų darbų specialiai irgi nestebiu. Kai pasirodo koks naujas serialas, pasižiūriu kelias serijas, kad turėčiau supratimą.

Kai studijavau aktorystę, tikrai nebuvo minčių, kad kažkada kažką režisuosiu. Nors aš savęs ir nevadinu režisieriumi.

 

– LNK televizijos pokalbių laidoje „Šeškinės 20“ turite panašų į mano vaidmenį: užduodate klausimų pašnekovams.

– Taip. Ten tikrai esu kaip žurnalistas. Laimei, daug pašnekovų pažįstu asmeniškai, tad pasiruošti reikia mažiau. Vis dėlto dažnai pasitaiko ir tokių, apie kuriuos girdžiu ir matau pirmą kartą gyvenime. Tuomet gūglinu, domiuosi, ruošiu klausimų – panašiai kaip jūs apie mane.

– Kiek supratau, darbais nesiskundžiate. Jei ne teatre – tai televizijoje, jei ne televizijoje – tai teatre. Kur dar norėtumėte ir galėtumėte save realizuoti?

– Uff... Tikrai nežinau, ar išvis norėčiau dar kur nors save bandyti. Gaminti mėgstu. Neseniai jubiliejaus proga gavau dovanų kamado kepsninę. Ant jos viską galima gaminti, tai aš, kaip visiškas mėsavalgis, dažniausiai kepu mėsą. Gaminau ir žuvį, ir kugelį, ir plovą viriau. Gal galėčiau atsidaryti kokią užkandinę ir būti jos šefu? Tačiau vegetariškų patiekalų ten būtų nedaug. Sveikai gyventi ir maitintis man nelabai sekasi, o ir nenoriu. Tačiau sportuoti tenka. Ne dėl to, kad labai patiktų, bet turiu formą palaikyti.

– Televizinis sezonas baigtas. Ar vasara jums šiek tiek laisvesnis metas?

– Tikrai laisvesnis, ypač birželis. Neturiu nei filmavimų, nei teatro spektaklių. Tačiau nuo liepos vėl prasidės reikalai – pradėsime filmuoti naujas TV serialo „Rimti reikalai“ serijas. Tiek čia ir tos vasaros.

LNK, Dž. Siaurusaičio asmeninio archyvo nuotr.

– Su TV serialu „Rimti reikalai“ debiutuojate kaip režisierius. Iki tol daugiau talkinote kitiems. Ar iššūkių pakanka? Kokie jie?

– Aš skaitau scenarijų, ieškau režisūrinių sprendimų. Žmonės, atsakingi už lokacijas, ieško vietų, kur galėtume filmuoti vieną ar kitą sceną – namų, kambarių, garažų, sodų. Dar viena svarbi mūsų darbo dalis yra planuoti – tai darome pagal vietų, žmonių, oro galimybes. Planuotojas sužiūri, kur, ką ir kada geriau filmuoti. Žodžiu, toks bendras visos komandos darbas.

Kai studijavau aktorystę, tikrai nebuvo minčių, kad kažkada kažką režisuosiu. Nors aš savęs ir nevadinu režisieriumi. Spektaklio režisūros negalima lyginti su TV serialo. Kalbant apie teatrą, režisieriai iš didžiosios raidės yra Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas ir kt. Su jais visais turėjau garbės dirbti – vaidinti jų spektakliuose. Kalbant apie kiną, paminėčiau Emilį Vėlyvį, Kristijoną Vildžiūną, Igną Jonyną. Aš esu serialų režisierius. Kaip juo tapau? Tiesiog daug filmavausi serialuose ir visą tą kūrybinę-vaidybinę virtuvę mačiau iš arti, ją perpratau. Tada gavau pasiūlymą režisuoti serialą „Rimti reikalai“ ir pagalvojau: kodėl gi ne? Tik iš pradžių maniau, kad bus daug lengviau. Kai dabar pasižiūriu pirmojo sezono „Rimtų reikalų“ serijas, net juokas ima – darbinės patirties ten tikrai trūksta.

– Nuo rudens „Rimti reikalai“ pradės šeštąjį sezoną LNK televizijoje, bet automechanikas Kostia iš „Moterys meluoja geriau“ gyvuoja juk dar ilgiau?

– Taip, Kostia buvo gyvas net septynis sezonus, kol jo nenužudė. Be to, pirmą „Rimtų reikalų“ sezoną aš irgi vaidinau – ne tik režisavau. Paskui paprašiau scenaristo, kad mano personažą kuo greičiau nušautų – ir vaidinti, ir režisuoti buvo per sunku. Šiame seriale tiek daug veikėjų iššaudėme, kad jau mažai aktorių beliko.

– Kertu lažybų, kad dauguma TV žiūrovų jus iki šiol vadina Kostia ir smalsauja, ar iš tiesų gyvenime taip mėgstate konservus?

– Deja, deja… Tas Kostios šleifas dar eina. Atrodo, jau taip seniai viskas buvo. Ką galiu pasakyti apie tą gyvenimo etapą? Jis buvo gražus, mielas, juokingas. Smagiai dirbome su visais šio serialo režisieriais – Sigitu Račkiu, Sauliumi Balandžiu, Justinu Krisiūnu. Tačiau dabar būtų gerai, kad tas vaidmuo taip ir liktų kaip gražus Kostios etapo prisiminimas – saugiai padėtas į lentyną. Aišku, jei kažkas pavadins mane tuo vardu, tikrai nepyksiu, bet… norėčiau, kad šito kreipinio sulaukčiau vis rečiau.

LNK, Dž. Siaurusaičio asmeninio archyvo nuotr.

– Juolab kad dabar yra Lionia iš TV serialo „Man reikia meilės“?

– Na, taip. Anksčiau tas serialas vadinosi „Monikai reikia meilės“. Lionios personažui jau irgi nemažai metų – visi treji! Dar vienas mano kurtas veikėjas, kurį labai mielai prisimenu, – Teisutis Kupstas iš „Rezidentų“. Jis irgi gyvavo tris ilgus sezonus. Manau, aš, kaip aktorius, turiu daugiau briaunų nei vien tik Kostia…

– Esate garsus ne tik savo vaidmenimis, bet ir kelionėmis. Kažkada Aliaskoje drauge su žmona Lina varpelių skambesiu baidėte meškas, na, o šį pavasarį sumanėte pakeliauti po Kosta Riką?

– Taip... Ją pasirinkome visų pirma dėl egzotikos. Mus su Lina mažiausiai traukia miestai – daugiausia gamta. Toje mažoje valstybėje galima rasti net 80 proc. viso pasaulio faunos ir floros!

Atskridome į Kosta Rikos sostinę San Chosė, išsinuomojome automobilį ir pradėjome kelionę. Apsistodavome po kelias dienas tai kalnuose, tai paplūdimiuose. Klimatas ten puikus – prie vandenyno dienomis karšta, apie 35 °C, o kalnuose 10 °C  mažiau. Sužavėjo gyvūnai – tukanai, tinginiai, gyvatės, varlės. Amerikoje irgi visko galima rasti, bet nuo taško A iki taško B turi važiuoti šimtus kilometrų. Čia viskas vietoje.

Iš Centrinės Amerikos yra kilę kakavmedžiai – pamatėme, kaip šokoladą iš jų daro. Vietinė kava gana aukštai vertinama pasaulyje. Prisiragavome visokių vaisių – mangų, papajų, prisivalgėme jūros gėrybių – krabų, lobsterių, krevečių. Mat iš vienos pusės Kosta Riką skalauja Atlanto vandenynas, o iš kitos – Ramusis.

LNK, Dž. Siaurusaičio asmeninio archyvo nuotr.

– Ar tokiose egzotiškose kelionėse pasisemiate minčių kaip režisierius, aktorius?

– Klausiate, kokia iš jų nauda? Na… gerai pailsiu, o šiaip stengiuosi būti tiesiog čia ir dabar. Kadangi Kosta Rikoje nuostabi gamta, tai keliauji ir tiesiog ja grožiesi. Anksčiau į tokias keliones veždavausi kamerą, filmuodavau, o grįžęs sumontuodavau maždaug valandos filmuką, kurį pristatydavau draugams, giminėms. Dabar laikai keičiasi – galima viską filmuoti telefonu ir iškart kelti į instagramą.

Kitos kelionių kryptys? Oi, visokių minčių yra. Dar nebuvome Pietų Amerikoje, Australijoje, Japonijoje. Kol dar turime sveikatos ir noro, skubame užgriebti kuo tolimesnius maršrutus, nes, kai pasensime, nežinau, ar labai norėsime dvylika valandų sėdėti lėktuve. Turbūt bus kur kas maloniau po Europą su kemperiu keliauti.

Nežinau, kaip kitiems, bet man ta aktoriaus duona nei sprangi, nei sunki. Optimistiškai žiūriu į savo profesiją.

 

– Gal kelionės metu patyrėte kokių nuotykių? Ar jautėtės saugiai?

– Gana saugiai. Čia jums ne Aliaska, kur mobilusis ryšys neveikia, išsikviesti pagalbos negali. Kosta Rika – civilizuota šalis, joje atostogauja daug amerikiečių, kurie net ją vadina 52-ąja valstija. Maža to, vietiniai nežiūri į tave kaip į kokį baltaveidį gringą, kurį reikia apgauti arba apvogti. Kainos Kosta Rikoje nemažos, bet užtai būnant ten gali ilsėtis ta smegenų dalis, kuri trečiojo pasaulio šalyse vis galvoja, kaip išsisukti iš vienos ar kitos keblios situacijos.

Ai, prisiminiau vieną nuotykį. Važiavome į Monteverde kalnus – ten buvome užsisakę bungalo tipo namelį. Aš – prie vairo. Keliai statūs, vingiuoja aukštyn žemyn. Navigacija rodo staigų nusukimą į žvyrkelį. Pasukau, o kelias staiga ėmė taip stačiai žemėti, kad pasidarė baisu. Sustojau, šeimą palikau automobilyje, o pats, įjungęs rankinį stabdį, nuėjau už posūkio pasidairyti, ar saugu važiuoti toliau. Žiūriu – iš priekio atvažiuoja vietinis džipas. Sako, kad geriau būtų kitu keliu važiuoti. Atbuline eiga pabandžiau grįžti atgal – per statu, į kalną atbulom nė iš vietos. Beliko tik pirmyn. „Ten apačioje dar yra upė be tilto…“ – perspėjo vairuotojas. Žmona su sūnumi sėstis į automobilį atsisakė, o aš po truputį leidausi žemyn. Adrenalino buvo pilnos kelnės. Privažiavęs upę įkalbėjau Liną su Herkumi lipti į automobilį, įsibėgėjau ir… pervažiavome.

LNK, Dž. Siaurusaičio asmeninio archyvo nuotr.

– Grįžkime prie aktorystės ir teatro reikalų. Jūsų vaikai iš pirmos santuokos seka tėčio pramintu keliu – vyriausia dukra Kotryna – režisierė, sūnus Rokas – būsimas aktorius. Kaipgi jaunėlis Herkus?

– Daro jis čia mums visokius šou… Dar anksti spėlioti, ką Herkus veiks ateityje, bet klausą turi. Turbūt bus į mamą. Klauso, kaip Lina dainuoja, o paskui girdime, kaip žaisdamas tą pačią dainą niūniuoja. Ir žodžius išmokęs, ir melodiją.

Kiek turiu laiko, stengiuosi domėtis ir vyresnėlių reikalais – visada nueinu pažiūrėti Kotrynos premjerų, Roko vaidybos egzaminų. Nestūmiau jų į teatrą, bet ir neatkalbinėjau. Nežinau, kaip kitiems, bet man ta aktoriaus duona nei sprangi, nei sunki. Optimistiškai žiūriu į savo profesiją. Gal tai priklauso nuo žmogaus? Jo talento? Sėkmės? Jei nori – tegul bando: juk bet kada tą profesiją galima pakeisti.

– Jūsų paties tėtis – gydytojas, mama – architektė-dailininkė. Gal kokių ypatingų gebėjimų paveldėjote ir iš savo tėvų?

– Gera žinia ta, kad nebijau kraujo. Turiu supratimą apie vaistus, galų gale – apie žmogaus sandarą. Moku suteikti pirmąją pagalbą. Mačiau, kaip daktarai bendrauja tarpusavyje, – daugiau nei pusė svečių tėčio gimtadieniuose būdavo daktarai. Žinau jų profesinį humorą. Manau, kad šitos žinios man padėjo geriau įsijausti į Teisučio Kupsto vaidmenį „Rezidentuose“. Dėl piešimo? Sesuo (ji už mane ketveriais metais vyresnė) – tapytoja, ji lankė dailės mokyklą. Aš, į ją nusižiūrėjęs, irgi bandžiau piešti, bet nelabai išėjo, tai ir mečiau.

– Daugybę metų garsinote visus „Simpsonų“ veikėjus. Ar vaikystėje, dar senosios rusų animacijos laikais, turėjote savo kultinį filmuką? Gal mėgdžiodavote jo balsus?

– Ne, balsų nemėgdžiojau, bet programos „Labanakt, vaikučiai“ laukdavau. Pamenu, su sese filmukus skirstydavome į lygius ir nelygius. Lygūs būdavo tie gražūs, pieštiniai, o nelygūs – kur vaidina lėlės. Pamenu, sesė šaukia: „Džiugai, ateik, multikai prasidėjo!“ Aš iš kambario atsišaukiu: „Ar lygūs? Jei būdavo nelygūs, tuomet net neidavau žiūrėti.

– Išsitarėte, kad vaikystėje buvote įsimylėjęs to meto lietuviško teatro ir kino žvaigždes – aktores Jūratę Onaitytę, Nijolę Oželytę, Vaivą Mainelytę. Kaip jums šių dienų aktoriai ir jų teatras?

– Viskas evoliucionuoja, juda į priekį, tad ir teatras negali būti toks pats, kaip kad mano vaikystės laikais. Aišku, kad jis kitoks. Tačiau nematau tame nieko blogo. Bet kurioje srityje, jei užsistovėsi, imsi smirdėti. Tačiau aš pats teatro spektaklių nenorėčiau statyti. Kodėl? Esu nemažai vaidinęs teatre ir matęs, kaip premjerinis spektaklis vėliau išsigimsta. Žinau ne vieną spektaklį, kurį pamatęs po dešimties metų režisierius už galvos susiimtų. Visai kas kita televizija, kinas. Ten, kas užfiksuota juostoje, dabar jau atminties kortelėje, – nebepakeisi.

– Ką veikia Džiugas laisvalaikiu, kai nekeliauja ir nestovi kieme prie kepsninės?

– Eina į sporto klubą ir plaukioja baseine. Tiesa, prieš trejus metus atradau dar vieną malonų sau dalyką – pradėjau žiemą rytais upėje maudytis. Toje vietoje, kur vedame Herkų į darželį, renkasi „Vilnelės pankai“ ir maudosi. Nusprendžiau ir aš pamėginti. Vieną dieną susikaupiau ir prie minus 18 °C įlindau. Pradėjau nuo minutės, dabar jau išbūnu tris. Tačiau man tos maudynės įdomios tik žiemą. Metu jas pavasarį ir vėl pradedu rudenį, kai temperatūra nukrinta žemiau 0 °C.

Ieškoti grūdo

"Jaučiuosi labiau jaunas nei subrendęs. Gana daug nesąmonių dar pridarau, mano amžiaus žmonės tokių dalykų dažniausiai nedaro", – juokiasi Dž.Siaurusaitis.

Vaikystėje jis buvo išdykęs, kaip pats sako, chuliganavotas vaikas, bet eidavo ir į vaikiškus spektaklius. "Paskui visi eidavome į Jaunimo teatrą, į akademinį – rečiau. Jaunimo teatre pamačiau Algirdo Latėno "Duokiškį", nieko nesupratau, bet man padarė didelį įspūdį. Vėliau, kur jau kažkiek supratau ir man buvo juokinga, – iki dabar – su giliomis metaforomis ir potekstėmis, buvo Eimunto Nekrošiaus režisuotas spektaklis – Nikolajaus Gogolio "Nosis". Fantastiška, toks subtilus humoras…" – prisimena Dž.Siaurusaitis.

Jis sako: nesvarbu kokį, svarbu žiūrėti gerą spektaklį. "Pavyzdžiui, Romeo Castellucci spektaklis "Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją" yra labai paveikus ir labai geras – man padarė didelį įspūdį. Priklauso nuo nuotaikos, kartais ir situacijų komedijos juokingos. Visada svarbiausia – kokybė. Jeigu geri aktoriai, gerai suvaidinta, surežisuota, humoras ne apie tai, kaip spiria į užpakalį ar ant jo griūva, viskas yra gerai. Humoras humorui nelygus", – sako aktorius.

Suprasti, kad ir pats nori stovėti ant teatro scenos, iš dalies pastūmėjo nuo šeštos klasės lankytas dramos būrelis. Tiesa, Dž.Siaurusaitis prisipažįsta jį daugiau lankęs tam, kad gerai laiką praleistų, o ne kad semtųsi aktorinės patirties. "Svarbu, būdavo, kad chebra susirenka, visiems linksma ir kvailioji. Nesimokiau tiksliųjų mokslų jaunojo techniko laboratorijoje, todėl ir nusprendžiau baigęs mokyklą stoti į aktorinį", – šypsosi jis.

Pirmą kartą jau kaip aktorius Dž.Siaurusaitis ant Nacionalinio dramos teatro scenos užlipo pirmame ar antrame studijų kurse – tiksliai nepamena. Vaidino Stefos Nosevičiūtės režisuotame spektaklyje "Lapės gyvenimas ir mirtis". "Rasa Rapalytė vaidino gaidelį, o aš – katinėlį. Nebuvome pagrindiniai veikėjai, jų buvo daug, bet tai pats pirmas vaidmuo. Paskui "Šėpos" teatre vaidinau politines misterijas su lėlėmis. Dar vėliau buvo ir kitas vaikiškas spektaklis – "Čipolinas", ir visi kiti", – atgal žvelgia aktorius.

Tarp brangiausių vaidmenų jis vėl mini režisieriaus Evaldo Jaro "Čipoliną", kuriame atliko pagrindinį vaidmenį, o iš vaidmenų spektakliuose suaugusiesiems išskiria savo dėstytojo Jono Vaitkaus režisuoto "Stepančikovo dvaro" veikėją Vidopliasovą. "Tikriausiai dėl to, kad ryškus ir visiems įsirėžęs į atmintį. Gal vieni vaidmenys iš pradžių mažiau patinka, bet vaidini ir įsimyli, nesvarbu, kaip tai buvo pradžioje. Ieškai kampų, sprendimų, personažų požiūrių, ieškai vaidmens grūdo, kaip mes sakome. Kai atrandi, tada būna malonu", – kaip įsimyli kiekvieną savo vaidinamą personažą, pasakoja aktorius.

"Kur vaidinti – dramatiškame, humoristiniame ar tragiškame spektaklyje – nesvarbu, svarbu, kad jis būtų geras. Jei vaidmuo įdomus, nesvarbu, koks", – priduria jis.

Pradžioje – įgarsinimas

Greitai aktorių gyvenimas atvedė ir į televiziją. Pabaigus Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, televizijoje buvo renkami aktoriai serialo "Santa Barbara" veikėjams lietuviškai įgarsinti.

Gerą nuotaiką transliuojančios laidos – nesuvaidintos, jas kuriant pozityvus tonas išlaikomas ir užkulisiuose.

"Pusiau dubliažo, pusiau garsinimo būdu, pasiskirstę po penkis šešis personažus, garsinome juos porą metų. Tada atsirado daug serialų, buvo per didelė prabanga samdyti šešis balsus, todėl paliko tik vyrišką ir moterišką, o visiems išdalijo kitką garsinti. Man atidavė komedijas, kieno rimtesnis balsas – rimtesnius filmus garsino", – pasakoja Dž.Siaurusaitis, įgarsinęs ir šiandien vis dar populiarius "Simpsonus".

Garsinimo darbai televizijoje aktorių nuvedė ir prie legendinių Seime užfiksuotų parlamentarų veiklos bei pasisakymų "perlų" improvizacijų ir iliustracijų. "Daug medžiagos peržiūrėdavau, lūpų sinchroniškumą stebėdavau, o tada galvodavau tinkančius tekstus ir garsindavau tas nesąmones. Tuo metu "Be tabu" kompanijoje Jurgis Jefremovas irgi kūrė linksmosios fizikos siužetus ir jam reikėjo kito žmogaus, kuris suvaidintų, pavyzdžiui, kaip meta arbūzą iš balkono ir kaip šis sudūžta. Pradėjome dviese tai kurti. Galbūt daugiau teatro atsirado tuose siužetuose, daugiau vaidybos, ne tik linksma informacija", – pasakoja jis.

Vėliau pradėjo kurti ir laidas. "Sukūrėme "Gintarinę ledi", kur meduje moterys mušėsi. Buvau ir šitos laidos vedėjas – įdomi patirtis, nes nuo taisyklių iki formato – viską sugalvojome patys. Paskui prasidėjo kitos laidos ir serialai: "Skylė sienoje", "Moterys meluoja geriau", nuo kurių nebepabėgsi lengvai", – juokiasi jis.

Šiandien skirtis tarp aktorių, kurie save priskirtų tik televizijai, tik kinui ar tik teatrui, jau seniai išnykusi, sako Dž.Siaurusaitis. "Viskas labai susiniveliavę. Yra vienetai principingesnių aktorių, kurie bet kokiame seriale nesifilmuoja, bet čia irgi viskas priklauso nuo serialo, nuo filmo – yra ir blogų filmų, ir blogų spektaklių. Gal man irgi yra tekę vaidinti bloguose televizijos projektuose, spektakliuose, gal net ir filme kokiame nors blogesniame, bet kuo toliau, tuo labiau gali sau leisti atsisakyti kažko", – atvirauja aktorius.

Jis mano, kad situacija Lietuvos televizijos ir kino rinkoje gerėja. "Niekas nenori daryti blogai. Kai pasižiūri serialą, filmuotą prieš dešimt metų ir dabar, vaizdo kokybė labai skiriasi, viskas kitaip padaryta. Visi stengiasi padaryti gerai, bet biudžetai neleidžia išsipūsti, kaip kad kitose šalyse įmanoma. Rinkos ekonomika yra toks dalykas", – pastebi pašnekovas.

Nors ir pats režisuoja tokius TV serialus kaip "Monikai reikia meilės" ir "Rimti reikalai", kai kažkam tenka jį pristatyti, Dž.Siaurusaitis prašo būti įvardytas tik kaip aktorius. "Tikrai nevadinu savęs režisieriumi – tai per plati sąvoka. Gal galima sakyti, kad esu serialų režisierius, nes tą darbą dirbu. Bet režisierius turi būti iš didžiosios raidės. Jei kalbame apie kiną – Emilis Vėlyvis yra režisierius, jei kalbame apie teatrą – tai Rimas Tuminas, Jonas Vaitkus, E.Nekrošius. Savęs tikrai niekada nevadinu režieriumi", – sako aktorius.

Užsitarnauti pasitikėjimą

Lygiai taip pat jis savęs nevadina ir laidų vedėju. "Televizijos laidų vedėjas nėra profesija – aš tiesiog kažkuriuo metu vedu laidas, tai nėra amžinas darbas. Net ilgiausiai trunkančios laidos turi pradžią ir pabaigą", – žino aktorius.

Šiuo metu Dž.Siaurusaitis kartu su kolega Giedriumi Savicku veda LNK laidą "Šeškinės 20". Aktorius tikina, kad gerą nuotaiką skleidžiančios laidos – nesuvaidintos, jas kuriant pozityvus tonas išlaikomas ir užkulisiuose.

"Nekviečiame į laidas žmonių, kurie man arba Giedriui yra neįdomūs arba nepriimtini, nes su pašnekovais turime būti vienoje barikadų pusėje. Negalime pasikviesti agresyvaus vegano ir jį traukti per dantį – būtų negerai, turime kartu juoktis iš tų pačių dalykų. Tai nėra kaip fronto linija tarp mūsų ir pašnekovų, gal todėl ir pavyksta taip linksmai", – svarsto laidos vedėjas.

Pasak jo, svarbu kiekviename žmoguje atrasti, kuo jis tau gali būti įdomus, net jei to ir nesitiki, ir tą temą plėtoti laidoje. "Pavyzdžiui, LNK orų mergaitė Karolina Liukaitytė į laidą atėjo su sese, kuri yra mokslininkė, prisidėjusi prie marsaeigio projekto. Buvo taip įdomu, toks įdomus jos darbas ir taip įdomiai pasakojo žmogus, kad mes prašėme nesustoti ir tik pasakoti toliau", – prisimena Dž.Siaurusaitis.

"Visiems pašnekovams pasakome, kad nenorime jų išprovokuoti arba ištraukti kokios nors asmeninės informacijos, apie kurią jie nenori kalbėti. Jeigu klausiame ir jie nenori apie tai kalbėti, iškerpame ir tą klausimą, ir atsakymą, nes pašnekovai turi pasitikėti mumis. Po laidos visi dėkoja, kad gerai praleido laiką, įdomiai pašnekėjome ir pasijuokėme", – pasakoja Dž.Siaurusaitis.

"Iš kai kurių panašaus pobūdžio laidų tikrai žinau, kad pašnekovai išeina keikdamiesi ir sako, kad gyvenime neis į tokias laidas. Mums lengva prisikviesti pašnekovų, nes jie žino, kad iš jų niekas nesityčios", – sako jis.

Virtuvė ir kelionės

Kai nedirba, Dž.Siaurusaitis atsipalaiduoja gamindamas maistą. "Prisikviečiu draugų ir leidžiu laiką su šeima. Labai mėgstu gaminti valgyti – galiu visą dieną tai daryti. Galiu ir mėsainius kepti, ir meksikietiškus patiekalus gaminti. Smagiausia, kai šilta ir galima kepti ant grilio ar šašlykinėje. Aš esu visiškas mėsėdis, bet skaniausia mėsa yra iškepta ant laužo", – prisipažįsta aktorius.

"O galvą prapūsti važiuoju į keliones. Anksčiau su Lina labai daug keliaudavome: Indonezija, Aliaska, Afrika… Dabar, kol vaikas mažas, apsiribojame Turkija ir Egiptu, bet jau pavasarį planuojame ir į Siciliją važiuoti, o kuo toliau – tuo toliau", – planais dalijasi Dž.Siaurusaitis.

Dar būdamas dvidešimt vienerių D. Siaurusaitis 1993 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (kurso vadovas Jonas Vaitkus). Tais pačiais metais pradėjo dirbti Lietuvos valstybiniame akademiniame (dabar – nacionaliniame) dramos teatre. Nors jis niekada nepasižymėjo aktyviu siekiu vaidinti naujausiuose repertuariniuose spektakliuose, tačiau akylesni režisieriai iškart pastebėjo jo talentą ir siūlė didesnius ar mažesnius vaidmenis. D. Siaurusaitis yra kviečiamas kaip ypatingos aktorinės energetikos aktorius, žinant, kad kiekvienas jo pasirodymas spektakliui suteiks kūrybinių netikėtumų. D. Siaurusaitis negali suvaidinti atsainiai, nors tuo pačiu jis niekada nesistengia „būti geru“. Tiesiog jam nepatinka būti „bet kokiu“, jam tai yra nuobodu, todėl kiekvieną kartą, kai jis vaidina, įdomu stebėti spektaklį ir kartu su šiuo aktoriumi pasinerti į vieno ar kito vaidmens pasaulį.

D. Siaurusaitį myli kolegos. Jis – ne nuoboda, jo plati pasaulėžiūra, jis daug kuo domisi, daug keliauja po pasaulį, puikiai gamina skanius patiekalus, apie kuriuos pasidalina trumpų teatrinių pertraukėlių metu.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras „pasmerktas“ turėti savo mūzas. Aišku, jos keičiasi. Jų kaita – tai greitesnė, tai lėtesnė, ir tai daugiau susiję su moterų įvaizdžiais. Tačiau, jei būtų vyrai-mūzai, tai Siaurusaitis neišvengiamai jiems priklausytų, nors jaunesnės kartos režisieriai D. Siaurusaitį į savo spektaklius prisivilioja rečiau, o gal net ir nebando viliotis, siekdami paprastesnio, patogesnio kūrybinio gyvenimo, bendradarbiauti su mažiau užimtais aktoriais.

Apie kelią į mėgstamą profesiją – pokalbis su aktoriumi D. Siaurusaičiu.

– Tu ilgai buvai jauniausias tarp viduriniosios kartos aktorių, bet ėmei ir prisivijai daugelį savo kolegų. Kaip jautiesi nė kiek sieloje nepasikeitęs, bet pasiekęs gyvenimo pusiaukelę?

– Kai pagalvoji, tai dar daug kas priešaky. Kiek gi gali gyventi toje jaunystėje? Juk niekas nesitęsia amžinai. Kiek laiko žmogui gali būti trisdešimt? Kiek spėjai padaryti, tiek spėjai, ko ne, tai ir ne. Kitaip sakant, kai reinkarnuosiesi, tai galėsi tai ir padaryti.

Džiugas Siaurusaitis. / D. Matvejevo nuotr.

– Esi vilnietis, užaugęs mokslininko mediko ir architektės-dailininkės šeimoje. Kokią vaikystę atsimeni? Į Tave pažvelgus, norisi sakyti, kad tu jau nuo mažumės buvai aktorius.

– Iš vaikystės atsimenu daug. Gyvenome Šopeno gatvėje. Ir su mumis gyveno Tetulė – mano močiutės iš tėvo pusės sesuo. Ji buvo kaip mūsų auklė. Mano sesuo Rasa už mane vyresnė ketveriais metais. Kartu su ja mes visko prikrėsdavome, Tetulę išbandydavome. Pavyzdžiui, Rasa atsiguldavo virtuvėje ant grindų, pasidėdavo peilį šalia ir prisipildavo prie kaklo pomidorų sulčių. Sakydavo: nubėk ir išsigandusiu veidu pasakyk Tetulei, kad Rasa pasipjovė. Ir aš tai sakydavau įtikinamai, trijų metų būdamas. Tetulė išsigandusi bėgdavo žiūrėti.

Paskui persikėlėme į Gėlių gatvę. Tą butą daug kas atsimena, nes daug kas buvo svečiuose. Kadangi mano sesuo dailininkė, tai rinkdavosi jos draugai, mokslininkai – tėtės draugai, dailininkai – į mamos gimtadienius... Butas buvo didelis, senovinis. Ten irgi visko vyko. Pavyzdžiui, Rasai reikėdavo nepastebimai prasmukti į lauką, o aš turėdavau nukreipti Tetulės dėmesį. Gyvenome antrame aukšte, bet kadangi namas senovinis, lubos – keturių metrų aukščio, tai kaip dabartinis blokinis trečias aukštas, tai tikrai. Kai ji prasmukdavo į lauką, apibėgdavo namą iš kiemo pusės, o aš būdavau prisaikdintas, kad atidaryčiau langą ir bėgčiau Tetulei sakyti, kad Rasa pro langą iššoko. O ji po langu tiesiog gulėdavo. Taip, mes apgaudinėdavo Tetulę.

– Visiška Adamsų šeimynėlė.

– Taip. Geriau pagalvojus, tai dėmesį ir aš mėgdavau. Per tėvų šventes į balius susirinkdavo pusė dailininkų ir pusė medikų. Būdavo dideli gimtadieniai, į namus ateidavo penkiasdešimt–keturiasdešimt žmonių. Šventės būdavo didžiulės. Aš ne tik mėgau dėmesį, bet man būdavo skirtas laikas, kada turėjau pasakoti anekdotą ar dar kažką. Visi juokdavosi. Tuomet buvau kokių penkerių. Pasakodavau anekdotus apie Petką ir Čiapajevą ir panašiai. Tokie ir panašūs vaikystės prisiminimai, kažkiek susiję su mano ankstyvąja aktoryste.

– Kodėl vis dėlto rinkaisi aktorystę, kai 1989 metais tikrai tai nebuvo „rimta“ specialybė?

Aš ne tik mėgau dėmesį, bet man būdavo skirtas laikas, kada turėjau pasakoti anekdotą ar dar kažką. Visi juokdavosi. Tuomet buvau kokių penkerių.

– Tuo metu buvo gerų spektaklių. Nuo šeštos klasės lankiau dramos būrelį Profsąjungų rūmuose pas Valeriją Karalienę, o vėliau – pas Gediminą Storpirštį. Įdomi pati istorija, kaip aš apskritai patekau į tą dramos būrelį. Visai neseniai mano žmona nuėjo pas žinomą balso stygų gydytoją, buvusios mano klasiokės Miglės Budriūtės mamą, ir ji papasakojo. Miglė taip pat lankė tą būrelį, o kai mes kartą su draugu ėjome ant Tauro kalno pačiužinėti, susitikome ją ir ji mums pasiūlė į tą būrelį eiti kartu. Iš neturėjimo ką veikti nuėjau, taip ir likau. Tuomet ypatingų minčių dėl stojimo į aktorystę ir nebuvo.

Kai stojau, tėvai nedraudė, bet buvo tokia istorija. Kadangi dar buvo Tarybų sąjunga, tai tuos, kurie neįstoja į aukštąją, paimdavo į kariuomenę, o įstojusiems leisdavo pabaigti ir tik tada reikėdavo eiti į kariuomenę. Mokyklą baigiau dar septyniolikos ir kariuomenė dar negrėsė. Bet tėvas dėl to nerimavo. Stojimas į aktorinį buvo vėliau, nei, pavyzdžiui, į Universitetą. Todėl jis man patarė stoti bet kur, o vėliau bandyti pereiti tuos turus, kuriuos reikėjo praeiti stojant į aktorinį. Buvo tokia tvarka, kad iki trečio turo nereikėjo net dokumentų priduoti. Aišku, stojau ten, kur lengviausia. Tuo laiku buvo dar kvotos, kai priimama vaikinų ir merginų po lygiai, po penkiasdešimt procentų. Pagal situaciją, lengviausia buvo įstoti į bibliotekininkystę, nes ten situacija apytikriai tokia: stoja dvidešimt merginų, o vaikinų – trys. Jeigu negauni dvejeto, automatiškai patenki. Porą bibliotekininkystės egzaminų išlaikiau, o rašant lietuvių rašinį, nesupratau temos ir prirašiau nesąmonę, plius klaidų pridariau, gavau neigiamą pažymį ir neįstojau. Tada jau nebuvo kito kelio, tik bandyti į aktorinį.

Džiugas Siaurusaitis. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokie tie studijų metai? Kas siutino, o ką priėmei besąlygiškai?

– Tuo metu mes visi labai daug gėrėme. Visas kursas.

– Bet gėrė ir kitose aukštosiose, o buvo susiformavusi opinija, kad tik menininkai tiek daug geria. Kodėl?

– Todėl, kad mes gerdavome kūrybiškai, su polėkiu, pridarydami daug nesąmonių, prikurdami įvairiausių performansų. O ne taip, kad sėdi prie stalo, prisigeri ir toje pačioje vietoje smingi tiesiai į silkę.

– O šiais laikais performansai laikomi svarbiu žanru. Anuomet performansus sukurdavo talentingi menininkai, ir tai buvo jų gyvenimo dalis. Ir tai nebuvo susiję su alkoholiu. Dalis aktorių buvo tikri performeriai.

– Performanso apgalvojimui vieni sugaišta apie mėnesį, o kažkas tai gali tiesiog sugalvoti ir parodyti.

Tiesa, tuo metu tikrai daugiau jėgų turėjau: tiesiai iš baliaus ateiti į rytinę devintos valandos paskaitą ir Akademijoje išbūti visą dieną. Bet negalėčiau pasakyti, kad labai žaviuosi tuo laikotarpiu, kai studijavau. Po keturių metų, 1993-aisiais, kaip tik atsirado magistro studijos, kurias galima buvo baigti per metus, ir man pasiūlė stoti. Tai aš iškart atsižegnojau, nes man tai reiškė tik „popierių“. Jeigu į mokyklą norėčiau sugrįžti, tai į Akademiją – nelabai. Taip sakydamas apie savo studijas, turiu omenyje viską, išskyrus specialybę. Juk įstojus man buvo tik septyniolika, todėl tuo metu visiškai buvo neįdomu paskaitos, skirtos įvairioms meno istorijoms. O per specialybės paskaitas, kurias vedė režisierius Vaitkus, tikrai gavau labai daug.

O kai skaitė rezultatus po trečio turo ir mano pavardės neperskaitė, pagalvojau: viskas, niekur neįstojau.

Tiesa, tais metais kai stojau, rinko televizijos režisierių kursą. Kitos išeities nebuvo, turėjau stoti į šį kursą. Bet Vaitkus tais metais rinko papildomus aktorius, nes po pirmo kurso, kuriame studijavo Rimantė Valiukaitė, Dalia Michelevičiūtė, Algirdas Dainavičius, Šarūnas Puidokas, išėjo daug žmonių, ir jis turėjo papildyti kursą dar šešiais žmonėmis. Stojau į televizijos režisierių kursą kartu su Dainiumi Kazlausku, Jokūbu Viliumi Tūru, Ignu Jonynu ir kitais. Tuo metu atrodė, kad gali įstoti bet kur, bet didžiausia svajonė – papulti į Vaitkaus kursą, jeigu jis paimtų, būtų aukščiausias lygis. O kai skaitė rezultatus po trečio turo ir mano pavardės neperskaitė, pagalvojau: viskas, niekur neįstojau. Bet kai išvardino į Vaitkaus kursą priimtus aktorius, buvo dvigubas džiaugsmas. Tai, ką gero prisimenu iš Akademijos, viską susiję su Vaitkumi. Studijuoti pas jį buvo ir linksma, ir įdomu. Apskritai esu jam dėkingas už visą kelią, kuriuo atvedė į teatro supratimą. Visą laiką jaučiau ir supratau, ko iš manęs jis nori. Visą laiką tarp mūsų ryšys buvo ir išliko. Nors tikrai nebuvo „pyragai“: gaudavau ir pylos, pažeminimų, kartais susilaukdavau ir pagyrimų. Man jo metodas nesvetimas, priekaištų taip pat neturiu, tik dėkingumą.

Džiugas Siaurusaitis. / D. Matvejevo nuotr.

– Ar šiandien susimąstai, kaip turėtų būti ruošiami aktoriai?

– Kaip visada – akcentologija, scenos judesys... (juokiasi). Jeigu kažkas nepatinka, tai nereiškia, kad turi būti kitaip rengiami.

– Pamenu, vieno kūrybinio vakaro metu kalbėjome apie sapnus. Jų pagrindu vyko kai kurios jūsų kurso aktorinio meistriškumo studijos. Kai aš prasitariau, kad sapnų atsimenu labai nedaug, Tu gana greit sureagavai, sakydamas, kad jų taip pat neprisimeni, bet nesunkiai gali sugalvoti tas sapnų istorijas. Panašu, kad tos įvairios – sugalvotos ir realiai vykstančios – istorijos yra nuolatinė Tavo gyvenimo dalis.

– Taip, kai sapnuoji – tai sapnuoji, kai nesapnuoji – tai rašai pasąmonės srautą ar panašiai. O tai ir yra sapnas.

– Tu puikiai tinki ir sudėtingiems vaidmenims, vaidinai ir spektakliuose vaikams („Lapės gyvenimas“, „Raudonkepurė“, „Pelenė“, „Pepė Ilgakojinė“, „Čipolinas“ ir kt.), Tu puikiai dainuoji (Kubietis spektaklyje „Pati pradžios pradžia“), esi šokęs visuose Anželikos Cholinos spektakliuose („Moterų dainos“, „Carmen“, „Pamišusių merginų šokiai“). Niekur nesolavai, bet visi vaidmenys išskirtiniai, įsimintini, juos lengva apibūdinti net šiandien, nors kai kurie jau senokai nevaidinami. Iš kur tokie gabumai? Ką labiau mėgsti – šokti ar dainuoti?

– Maniau, kad moku dainuoti, kol nesusipažinau su savo dabartine žmona Lina. Šokti, – taip pat nežinau ar mėgstu. Tai gal daugiau temperamento dalykas. Šiaip, nieko nemėgstu. Kai yra kažkokia emocija, tai ir šoku, o kai yra nuotaika, atmosfera, aplinkybės, tuomet dainuoju.

– Dirbai su visais Lietuvos režisieriais. Ko iš jų išmokai? Kieno darbo stilius artimiausias?

– Dėkingas savo likimui – teko dirbti su visais Lietuvos grandais: Jonu Vaitkumi, Rimu Tuminu, Gyčiu Padegimu, Gintaru Varnu, Oskaru Koršunovu, Cezariu Graužiniu, Yana Ross. Ilgai trūko vienos „varnelės“ – susitikimo su Eimuntu Nekrošiumi. Esu dėkingas likimui, kad susitikome statant „Borisą Godunovą“. Ši patirtis buvo didelė. Aštuonis mėnesius su pertraukomis prabuvau unikalioje atmosferoje. Tai neįkainojama, ir šis žodis mažai ką pasako. Taip atsitiko dėl visko, dėl paties buvimo. Tiesiog buvo laimė stebėti visą jo darbą. Džiaugiuosi ir repeticijomis, ir spektakliu.

Maniau, kad moku dainuoti, kol nesusipažinau su savo dabartine žmona Lina.

Aišku, lengviausia, ir paprasčiausia buvo pas savo mokytoją Vaitkų. Atsimenu, kai jis statė Augusto Strindbergo „Sapną“ (1995), kuriame vaidino visas teatras, apie šešiasdešimt aktorių, tarp kurių – ir Vaitkaus studentai, tai tokie geri aktoriai, kaip Evaldas Jaras ar Saulius Mykolaitis, studijavę pas Dalią Tamulevičiūtę, kai kurių Vaitkaus pastabų nesuprasdavo. Visi kiti suprasdavo, todėl jiems reikėdavo „versti“. Lygiai taip pat buvo, kai atėjome pas Nekrošių. Kai ko mes nesuprasdavome, tai mums „versdavo“ Tauras Čižas arba Povilas Budrys – Nekrošiaus lietuvių kalbą – į mūsų lietuvių kalbą. Tai lyg būtų buvęs tam tikras susitarimo dalykas.

– Ar galėtum charakterizuoti režisierių darbo specifiką?

Su Oskaru Koršunovu, nors jis ir kursu vyresnis, daug dalykų studijavome kartu. Vaidinau daugelyje jo spektaklių, statytų Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Nuo pat pradžių su juo tujinomės, nes pažįstami dar nuo Profsąjungos rūmuose dramos būrelio laikų, į kurį jis taip pat buvo užklydęs.

Rimas Tuminas taip pat turi labai aiškią manierą: subtili, inteligentiška. Tiek Tuminas, tiek Vaitkus yra nuostabūs aktoriai, be visų režisūrinių savo talentų. Ne veltui jie ir yra aktoriai, vaidinę kine. Tuminas, sėdėdamas salėje, gali suvaidinti ir parodyti, kaip įsivaizduoja vieną ar kitą būseną, situaciją. Vaitkus, užlipęs ant scenos, gali parodyti trumpą epizodą – už tave suvaidina tavo personažą, bet tai būna visa esmė. Jeigu per tas tris sekundes tu sugebi suprasti, ką jis parodė, o parodyta būna genialiai, tai tada tu trijų valandų spektaklyje supranti visą vaidmens liniją. Vaitkus suvaidina, atskleidžia visą tavo vaidmens grūdą. Tai jis atlieka nuostabiai, ir tai paliudys visi mano kolegos. Tiesiog nieko kurti nereikia, paprašyk, Vaitkus parodys. Ir jeigu tu pagauni tą cinką, tą grūdą, viskas, tą vaidmenį ir suvaidinsi.

Džiugas Siaurusaitis. / D. Matvejevo nuotr.

O Nekrošius, nors kine ir vaidino, režisuodamas nevaidino, tik kalbėdavo labai prasmingomis ir šmaikščiomis metaforomis. Pamenu, kai prieš „Boriso Godunovo“ premjerą, po perbėgos pasakė: „Kaip čia pasakyti jums pastabą: žinokite, mums trečios vietos nereikia, mums užteks ir šeštos.“ Taip taikliai galėjo pasakyti tik jis. Visi tikėjosi, kad tęsinys bus toks: „Mums trečios vietos nereikia, mums tik aukso reikia“, bet ne, jis pasakė, kad ir šeštos užteks. Iškart supratome, kad nereikia draskytis, persiplėšti, tik ramiai dirbti savo darbą.

Nežiūrint kad Gintaras Varnas vyresnis už mane, mes taip pat mokėmės tame pačiame kurse. Jis mane dar pirmo kurso pabaigoje į „Šėpos“ teatrą pakvietė. Su juo nemažai kartu dirbome.

Kalbant apie Vaitkų, – jis naudoja įvairias technikas ir stilius, kad galėtų išgauti jam tinkamą rezultatą. Jis provokuoja, nors tai gali kažkam ir nepatikti. Kai sakau, kad suprantu tokį darbo stilių, tai reiškia, kad suprantu, ko jis iš manęs nori. Ir nereikia ten tris kartus apsiverkti, kad galėtum kažką padaryti. Kas nesupranta tokio stiliaus, tam sunkiau.

– Pagal ką sprendi apie būsimus vaidmenis, spektaklius – pagal statomą medžiagą ar pagal režisierių?

Kai atėjau į teatrą, susibičiuliavome su Arūnu Sakalausku. Jis mane priglaudė po savo sparnu.

– Šie dalykai labai susiję, bet ypač svarbu, su kuo teks dirbti, kas dar vaidins. Kitaip tariant, pirmoje vietoje – kolegos, antroje – režisierius, trečioje – medžiaga. O tai reiškia, kad jeigu pakviesti geri aktoriai, tai režisierius nedurnas. Kadangi jis nedurnas, tai reiškia, pasirinko ir neblogą medžiagą.

– Kas artimiau, šiuolaikinė dramaturgija ar klasika?

Turbūt labiau klasika, nors nespjaunu į šiuolaikinę dramaturgiją. Man patinka įvairios naujos formos. Bet klasika artimesnė gal dėl to, kad ji aiškesnė, gilesnė.

– Kurie sukurti vaidmenys Tau brangiausi?

– Dabar šauna į galvą Čipolinas (Gianni Rodari „Čipolinas“, rež. Evaldas Jaras, 1996), Piotras Verchovenskis (Fiodoro Dostojevskio „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai“, rež. Jonas Vaitkus, 2005) ir Vidopliasovas (Dostojevskio „Stepančikovo dvaras“, rež. Jonas Vaitkus, 1998). Nors Verchovenskį vaidinau trumpiausiai (spektaklis, mano manymu, buvo nepelnytai nuimtas), bet darbo buvo įdėta daugiausia.

– Nors praeina metai, bet dažniausiai kurso draugai išlieka geriausiais partneriais. Kaip yra Tavo atveju? Kokio tipo aktorius laikai savo artimiausiais bičiuliais – tiek teatre, tiek gyvenime?

– Kai atėjau į teatrą, susibičiuliavome su Arūnu Sakalausku. Jis mane priglaudė po savo sparnu. Tuomet buvo repetuojamas „Dievo avinėlis“ (1991). Mes, antro kurso studentai, stovime koridoriuje su aprengėjų išdalintais kostiumais, nežinome, kur eiti... Kaip tik tuo metu pasirodė Arūnas, rakina grimerinės duris ir klausia, ko aš čia stoviu. Kai pasakiau, kad nežinau, jis iškart pakvietė. Nuo tada mes trisdešimt metų ir rengiamės toje pačioje grimerinėje. Taip pat Algirdą Gradauską priėmėme į grimerinę. Tuo metu jis turėjo pasiūlymus dirbti ir Jaunimo, ir Nacionaliniame. Nežinojo, ką rinktis. Dėl to mūsų grimerinėje įvyko susirinkimas: mes jam priminėme, kokioje jis grimerinėje šiuo metu yra ir patarėme rinktis Nacionalinį, nes geresnės „diedovščinos“ už mūsų niekur nerasi, niekur tiek nesubėgiosi ir nenupirksi visko. Taip jis ir pasiliko.

Džiugas Siaurusaitis. / M. Požerskytės nuotr.

O dėl kitų kolegų, tai žinoma, kad lengviausia dirbti su kursiokais, su tais, kuriuos geriausiai pažįsti, žinai, kaip reaguos į tavo vieną ar kitą pastabą, prašymą. Visa tai jau pasąmonėje yra, net galvoti apie tai nereikia.

– Koks aktorius – geras aktorius?

– Būti aktoriumi duota arba ne.

– Kiek Tave veikia spektaklio scenovaizdis, kostiumai?

Išeini į sceną ir kažkas atsitinka: pats nepastebi, kai prakaitas laša.

– Visiškai niekaip. Man visiškai dzin, kaip mane aprengs ir kokioje scenoje reikės vaidinti. Aš niekada nesuprasdavau tų, kurie eina ir aiškina, kaip su viena ar kita suknele negražiai atrodo ar kostiumas netinka. Tai visai nesvarbu. Svarbu kartu su režisieriumi turėti bendrą viziją. Vaizdas man gali patikti arba nepatikti, bet to niekam neprikišu, nes kiekvienas atsako už savo darbą.

– Kai teatre būna sunku, ką darai? Juk nesiplūsti?

– Aišku, kad keikiuosi. Būna, kad nervai nelaiko ir išsilieji. Taip yra buvę ne kartą.

– Kiek Tau svarbus Lietuvos nacionalinis dramos teatras?

– Tiek ir svarbus, kad jame esu jau nuo antro kurso. Šiame teatre praėjo daugiau negu pusė gyvenimo.

– Ar neteko gailėtis, kad kažkada pasirinkai aktorystę?

Tikrai ne.

– Kuo skiriasi rimto vaidmens paruošimas rimtame spektaklyje nuo, tarkim, kokio nors televizinio vaidmens?

– Praktiškai niekuo. Viskas priklauso ne nuo to, kur vaidini, o nuo požiūrio į vaidmenį. Kaip vienur kuri vaidmenį, taip ir kitur. Pamenu, dešimt metų vaidinome Rasos Rapalytės spektaklyje apie Édith Piaf – „Dienos ir dainos“. Prieš spektaklį sėdime su Gradausku užkulisiuose ir klausiu jo, kiek procentų šiandien jis „varys“? Sako – penkiasdešimt, o aš – tik trisdešimt. Taip kartais gali pakalbėti, bet išeini į sceną ir kažkas atsitinka: pats nepastebi, kai prakaitas laša, atiduodi visas jėgas, vaidini visu šimtu procentų, nors pradžioje planavai to nedaryti.

Džiugas Siaurusaitis. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokie socialiniai reiškiniai Tau daugiausia sukelia nerimo?

– Stengiuosi nesivelti į įvairias diskusijas, nors turiu labai aiškią nuomonę, bet nenoriu jos primesti kitiems. Tarkim, man nepriimtina antivakserių filosofija. Man kartais keista, kad reikia net diskutuoti tokiais klausimais. Kai kuriais aspektais man net klausimų nekyla. Aš esu už laisvę, kuri neturi pažeisti kito žmogaus laisvės. Dėl to man žiauriai nepatinka kaukės ir įvairūs kiti dalykai, susiję su įvairiais draudimais. Dėl to aš norėčiau daryti viską, kad ta situacija pasikeistų. O kai kas nors to nedaro, mane ima pyktis. Bet į diskusijas nesiveliu, tik mintyse paburbuliuoju. Neverta savo energijos eikvoti dalykams, situacijoms, kurių pakeisti negali.

– Vos tik atitrūksti nuo dabų, stengiesi pakeliauti. Tai – aktyvus poilsis ar tam tikras žingeidumas?

– Taip, kelionės labai įkvepia. Po kokio mėnesio atostogų Amerikoje būnu keliems mėnesiams pasikrovęs, kol ta realybė Lietuvoje tavęs nesugrąžina atgal. Kai su mašina važiuoju per Mohavių dykumą ir aplinkui nesutinku nė vienos dvasios, man norisi vis toliau ir daugiau keliauti. Buvau Aliaskoje, buvau pasiruošęs į Antarktidą, bet dabar, kai dar šeimoje auginame mažą vaiką, viskas labai supaprastėja – iki Turkijos ir Egipto. Neužilgo jam bus penkeri, todėl jau numatę kelionę į Siciliją. Vėliau keliausime ne tik ten, kur iš anksto būsim viešbučius numatę, atgaivinsime tai, kas iš tiesų mums įdomu.

– Ar ketini kaip nors išskirtinai minėti savąją šventę, ar pabėgsi iš Vilniaus, kad išvengtum šurmulio?

– Taip, ketinu. Labai nenoriu tradicinės šventės, kurioje būtų per petį juosta užrišama ir kažkas kalbas sakytų.

– Bet iš to nesijuok, nes tokių tradicijų jau nieks nepamena.

– Gali būti ir be juostos, bet kai žmonės susirenka į restoraną, tam tikru laiku atnešamas karštas patiekalas, kažkas atsistoja ir ima sakyti tostus... Ir be tų juostų yra tam tikra schema, kurios labai nenoriu. Dar nežinau kaip, bet kažkaip bus.

– Ilgiausių metų, mielas Džiugai!

Mažiau nei prieš savaitę startavusi LNK laida „Šeškinės 20“ žiūrovus traukia ne tik profesionaliu vedėjų Džiugo Siaurusaičio ir G. Savicko duetu, bet ir išskirtiniu bei subtiliu turiniu.

Gražiai ir elegantiškai pasipuošę vedėjai, tvarkingai sudėtos dekoracijos, žinomi kviestiniai svečiai ir įdomūs pokalbiai – štai ką mato žiūrovai. Tačiau, prieš įsijungiant kameroms ir ryškioms šviesoms viskas atrodo kitaip. Kas vyksta prieš filmavimą, kaip jam ruošiasi vakaro vedėjai, kokia sumaištis ir procesai vyksta studijoje bei kas vyksta laidos užkulisiuose jums atskleis Monika LNK.lt internetinėje laidoje „Monikos užkulisiai“.

Daug metų scenoje ir televizijoje esantis aktorius G. Savickas atskleidė faktą apie save ir išreiškė tvirtą nuomonę apie žinomus žmones. „Aš nemėgstu kalbėti išvis. Toks mano darbas. Tačiau niekada nekalbėčiau apie tai, ko nežinau. O nežinau labai daug. Kartais atrodo, kad kuo toliau, tuo daugiau nežinau. Man nepatinka, kai žinomi žmonės viešai pasisako apie tam tikrus dalykus, kurių neišmano. Kad perduotum kažkokią žinią žmonėms, turi apie tai nusimanyti. Kam klaidinti?“ – atviravo G. Savickas.

Giedrius Savickas, LNK nuotr.

Apie viešo kalbėjimo ypatumus Giedrius taip pat turi tvirtą požiūrį, kuriuo vadovaujasi kalbėdamas plačioms auditorijoms. „Aš nesu tikras, kas pamatys šitą vaizdo įrašą, todėl aš kalbu kažkam, pagražinu viską, fainiau šneku. Visi nori patikti, todėl visi į kamerą kalba pagražintai, kažką nuslėpdami. Kai žmogus pradeda kalbėti tiesą, kiti galvoja, kad jam ne visi namie“, – sako G. Savickas.

„Taip, pritariu Giedriui, nes šį įrašą matys daug žmonių, ne tik mes. Jeigu nebūtų filmuojama, mes kalbėtumėme kur kas paprasčiau“, – kolegai antrino Dž. Siaurusaitis.

Nepelnytai nepakalbinti

LNK televizijos žiūrovai veikiausiai jau matė laidos "Šeškinės 20. Giedriaus ir Džiugo vakaro šou" anonsą, kuriame G.Savickas ir Dž.Siaurusaitis leidžiasi į pokalbį, primindami Šerloko Holmso ir daktaro Vatsono duetą. Dž.Siaurusaitis sako, kad daug bendro tarp Holmso ir Vatsono laidoje nebus, tai daugiau tėra anonsinis sumanymas.

"Galbūt su tuo bendro turi tai, kad jiedu sėdi namuose prie židinio, ne tyrimuose paskendę kur nors važinėja, o jaukiai geria arbatą ir kviečia pas save į svečius. O Šeškinės 20 – tiesiog realus LNK televizijos adresas, kuriuo atvyks visi mūsų svečiai, su kuriais ten ir kalbėsimės", – paaiškina aktorius.

Nors laidos kūrėjai žada ne tik įdomių pokalbių, bet ir juoko, Dž.Siaurusaitis mano, kad iš tiesų apie humorą kalbėti sunku. "Kai pasakai, kad bus juokinga, dažniausiai būna nejuokinga. Nežinau, ar bus labai juokinga. Aš ir Giedrius nesame rimto publicistinio žanro žurnalistai, kurie kalbina žmones kaip Edmundas Jakilaitis ar kiti. Mes nepretenduojame į rimtąją publicistiką, bet tikrai nesakome, kad juoksitės už pilvų susiėmę. Aišku, pajuokavimų bus: gal kažkam bus mažiau juokinga, kažkam – daugiau", – atvirauja jis.

"Gera komedija teatre – ne tada, kai salė be sustojimo kvatoja, bet kai jauti atmosferą, kad visi žiūrovai sėdi išsišiepę. Jei pavyks išgauti ką nors panašaus, bus labai gerai", – priduria Dž.Siaurusaitis.

Šeškinės 20 – tiesiog realus LNK televizijos adresas, kuriuo atvyks visi mūsų svečiai, su kuriais ten ir kalbėsimės.

Laidoje jos vedėjai kalbins pačius įvairiausius svečius. Tikrai ne visi bus šou ar verslo pasaulio žvaigždės. "Tai bus nepelnytai iki šiol nepakalbinti žmonės, apie kuriuos niekas nežino, bet apie kurių, pavyzdžiui, profesijos specifiką būtų labai įdomu sužinoti. Man įdomu kalbėtis su žmonėmis, kurie turi ką pasakyti", – sako Dž.Siaurusaitis.

Mažiau spindesio, daugiau tikrovės

Laidos autoriai "Šeškinės 20. Giedriaus ir Džiugo vakaro šou" linkę priskirti šou žanrui, tačiau G.Savickas neslepia, kad negali pakęsti žodžio "šou". "Visur šou, ekskliuzyvas – bloga nuo šito darosi. Nenorėjau, kad tai būtų vakaro šou. Tai nėra šou – nėra žaidimų nei dvaro muzikantų", – žodžių nesirenka aktorius.

"Norisi kuo mažiau žvaigždžių, bet savo profesijomis įdomių žmonių. Jau tiek pokalbių šou su tomis pačiomis žvaigždėmis buvo, visi tokie specialistai… Ir pats stengiuosi ten kuo mažiau rodytis", – tęsia jis.

G.Savickas įsitikinęs: pokalbių laidoje turi vykti šilti pasikalbėjimai, jie turi kelti šypseną, o ne nepaliaujamą juoką. "Norisi kitaip pasikalbėti, apie kitokius dalykus, kurių nežinome net ir, pavyzdžiui, kalbant su visiems žinomu žmogumi. Nesistengiame, kad tai būtų juokinga. Vakaro šou yra vienas sunkiausių žanrų: dirba scenaristai, jie repetuoja – tai yra didžiulės komandos. Atrodo, kad ant sofos ar kėdės kur nors Amerikoje ar Rusijoje sėdi žmogus, bet ten aplink jį dirba dar 30 žmonių", – priduria laidos vedėjas.

"Nėra labai lengva padaryti įdomią laidą. Kai yra vedėjo vaidmuo pasakyti vieną ar kitą – aš galiu ateiti ir pakalbėti. Bet ši laida išmokys klausyti. Ir tai yra vienas geriausių dalykų gyvenime", – atvirauja G.Savickas.

Neprovokuoti ir nevirkdyti

Kas yra geras pokalbis? "Jei atsakyčiau į šį klausimą, mes kurtume geriausią laidą pasaulyje. Viskas priklauso nuo gero klausimo. Nesinori nieko provokuoti, traukti iš žiūrovo detales, kaip jis skyrėsi. Įdomu, aišku, ar aktorė permiegojo dėl vaidmens su režisieriumi, ar ne. Aš  pats esu aktorius, norisi pasiklausyti, kaip miegoti reikia, ką apsirengti, kaip pasiruošti", – pusiau juokais, pusiau rimtai kalba G.Savickas.

Man įdomu pakalbėti, pavyzdžiui, su lavoninės direktoriumi. Ypač dabar labai įdomu būtų pasikalbėti su psichiatrijos klinikos direktoriumi.

"Nesinori iš žmogaus traukti ašarų, kaip būna kitose laidose. Man nieko nėra juokingiau, kai rodo laidą apie dainavimą, bet reportažas – apie tai, kaip dainininkas kažko neteko. Kartais pasižiūri televiziją – atrodo, jau 20 metų viskas daroma, tai gal galima truputį pasikeisti? Jau visi juokėsi iš šito", – svarsto aktorius.

"Man įdomu pakalbėti, pavyzdžiui, su lavoninės direktoriumi. Ypač dabar labai įdomu būtų pasikalbėti su psichiatrijos klinikos direktoriumi. Labai norisi paklausti, ne kiek žmonių išėjo iš darbo, bet kiek iš proto dar išeis, nes aš jau irgi šie tiek protėju. Yra toks jausmas, kad gal jau gana. Malonu yra pailsėti, pabūti namuose, bet gal jau užteks. Bet tu supranti, kad net tau pasakius, kad gal jau gana, niekas nuo tavęs nepriklauso – dar visko bus", – dalijasi vienas laidos vedėjų.

Užkulisių žmonės

G.Savickas svajoja pašnekinti ir krepšinio teisėją. "Visi labai mėgsta krepšininkus, bet ir teisėjo darbas labai įdomus. Bėgioja dešimt 220 cm ūgio žmonių ir uždirba milijonus, o tu jiems sakai: "Eik atgal." Ar jis nebijo taip sakyti? Mūsų vienas teisėjas Romualdas Brazauskas yra sušvilpęs net Michaeliui Jordanui. Aš nežinau, ar tai yra nuosprendis, ar ne", – svarsto jis.

"Visiems patinka užkulisiai, bet yra ir užkulisiniai darbuotojai. LNK operatorius – irgi labai įdomus: kaip jis filmuoja, kas jam neįdomu. Arba grimuotoja, kuri pamato jauną žmogų, atėjusį į televiziją, ir iškart supranta, ar jis po trijų mėnesių taps didele žvaigžde, ar ne. Ir ateina jis po trijų mėnesių ir sako: "Šito ir ano man nedarykite." Va čia man įdomu", – tęsia aktorius.

Jis skuba pabrėžti, kad tikrai neturi nieko prieš žvaigždes, pavyzdžiui, pats labai mėgsta dainininkę Moniką Liu. "Ji yra pati įdomi, nes važinėjo po pasaulį, dirbo, mokėsi. Tiek daug galima kalbėti apie pačią kūrybą. Tokios žvaigždės ir tokie pokalbiai iš tikrųjų yra įdomūs", – žavisi G.Savickas.

"Laidą "Šeškinės 20. Giedriaus ir Džiugo vakaro šou" ves du geriausi vedėjai, puikūs ir profesionalūs aktoriai, tikri scenos vilkai, kurie, pasitelkę savo patirtį ir išsilavinimą, žiūrovams geba pateikti intelektualų humorą. Taip pat svarbu, kad nors tai ir pokalbių laida, joje nebus visiems atsibodusių interviu. Tai bus bendras laidos svečių ir vedėjų pokalbis. Na, ir temos bus pačios įvairiausios! Nuo šių dienų aktualijų iki svečio gyvenimo ar vedėjų vaikystės prisiminimų. Tai laida, kurioje žiūrovas galės atrasti būtent tai, ką jis mėgsta – tiek humoro, tiek intelektualių pokalbių, tiek televizijos užkulisių paslapčių", – sako prodiuseris Andrius Urbanavičius.

"Šeškinės 20. Giedriaus ir Džiugo vakaro šou" – nuo sausio 27 d., trečiadieniais, 20 val. per LNK.

Renginyje buvo galima pamatyti, ne tik pagrindinius serialo aktorius Mantą Vaitiekūną, Gabrielę Malinauskaitę, Valentiną Kirejevą, Tomą Rinkūną, Tadą Gryn, bet ir LNK televizijos bei serialą kuriančios kompanijos „URBS TV“ atstovus, tarp kurių buvo ir režisierius Džiugas Siaurusaitis.

Serialo režisierius D. Siaurusaitis teigia, kad jo nuomonė nepasikeitė nuo pat pirmojo sezono ir perduoda trumpą žinutę žiūrovams: „ Miegu tikrai ramiai, nes turiu svajonių komandą, omenyje turiu tiek filmavimo komandą, tiek aktorius. Jau trečiasis sezonas, tad tikslas yra pranokti pirmuosius. Pirmajame sezone užkelta kartelė neleidžia kurti prasčiau, todėl daugėja veiksmo, kovos scenų. Tokioms scenoms aktoriai bei komanda ruošiasi tikrai ne vieną dieną. Taigi, žiūrovai gali ruoštis neeiliniam sezonui“, – nuteikia serialo „Rimti reikalai“ režisierius

„URBS TV“ prodiuseris A. Urbanavičius užsiminė, kodėl buvo pasirinktas būtent toks renginio formatas ir atskleidė, kodėl premjeroje nedalyvavo pagrindinis serialo aktorius Josifas Baliukevičius.

„COVID-19 pandemijos akivaizdoje norime būti atsakingi. Savo komandą ir aktorius saugome net tik filmavimo aikštelėje, bet ir tokių renginių metu, todėl sumanėme būtent tokią pirmąją trečiojo sezono serijos peržiūrą – kiną po atviru dangumi. Be to, toks formatas labai tinka mūsų serialo žanrui, automobiliai seriale užima svarbų vaidmenį. Pavyzdžiui automobilis, kurį vairuoja Šramas (akt. Valentinas Kirejevas) yra net specialiai kurtas ir ruoštas jo personažui.

Labai džiaugiuosi, kad susirinko beveik visi aktoriai. Pagrindinis mūsų aktorius, antrojo sezono pabaigoje pateko į kalėjimą, todėl renginyje dalyvauti negali. Bet mūsų žiniomis jo gyvenimo meilė Iglė (akt. Dovilė Kundrotaitė) daro viską, kad jis kuo greičiau išeitų į laisvę“, – juokiasi prodiuseris A. Urbanavičius

Trečiasis serialo „Rimti reikalai“ sezonas – jau nuo rugsėjo 7d.,  21 val., tik per LNK.

„Daugiau įtampos, daugiau kraujo, daugiau visko. Bus tikras karas, o į jį bus įtraukti ir nauji herojai, kurie papildys jau susikūrusias aktorių linijas. Laukia išties įspūdingas ir kvapą gniaužiantis sezonas“, – neslepia serialo režisierius Džiugas Siaurusaitis.

Jau rugsėjo pradžioje pasirodys pirmoji antrojo sezono serija, kurios gerbėjai nekantriai laukia nuo paskutinės, tragiškai pasibaigusios serijos pirmajame sezone. Dž. Siaurusaitis atvirauja, kad šis sezonas žymiai stipriau kels įtampą tarp pagrindinių, aršiai nusiteikusių herojų, o žiūrovams aštrūs konfliktai ir jų pasekmės gniauš kvapą.

Scenaristas Edvinas Kalėda yra sakęs, kad svarbiau už scenarijaus struktūros išmanymą yra emocijos. Todėl šiame sezone personažų emocijos liesis per kraštus. Įtampa, veiksmas ir kiti netikėti siužeto posūkiai prikaustys žiūrovą nuo pirmos iki paskutinės serijos.

„Antrasis serialo sezonas žiūrovus pasieks smarkiai atsinaujinęs. Šalia pamėgtų personažų išvysime naujus, ne mažiau spalvingus veikėjus. Serialo centre – Gabrio (aktorius Mantas Vaitiekūnas) ir Hardo (aktorius Josif Baliukevič) konfliktas, jų kova. Mirtis tyko kiekvieno herojaus. Kriminalinės gaujos stiprėja, atsiranda naujos ir padėtis darosi daug sudėtingesnė“, – atskleidžia scenaristas.|    

Serialo prodiuseris Andrius Urbanavičius patikino, kad dabar jis jaučiasi ypač ramus ir dar labiau pasitikintis savimi ir visa komanda.

„Dar prieš pirmą sezoną sakiau, kad pavyko surinkti svajonių komandą, ir šis mano teiginys ne tik pasitvirtino su kaupu, bet ir pildosi toliau – komanda auga. Įsitikinau, kad mūsų seriale vaidina geriausi Lietuvos aktoriai. Turime geriausią scenaristą – E. Kalėdą, ir be abejo, geriausią režisierių – D. Siaurusaitį“, – džiaugiasi A. Urbanavičius.

Gerbėjai nerimsta ir socialiniuose tinkluose teiraujasi, kokie siužeto posūkiai laukia jų numylėtų personažų. Paklaustas, ką žiūrovai turėtų žinoti, nekantriai laukdami pirmosios antrojo sezono serijos, prodiuseris praneša: „Šis sezonas ypatingas bus tuo, kad kartu su mumis dirba profesionali kaskadininkų brigada, bus naudojama labai daug pirotechnikos, todėl filmavimai tapo pavojingesni, bet įdomesni, o žiūrovai dėl to galės tik dar labiau įsitraukti i veiksmų sūkurį“, – atsako A. Urbanavičius

Antrasis serialo „Rimti reikalai“ sezonas – jau nuo rugsėjo per LNK.

R. Petrauskas neslepia – vienas pagrindinių veiksnių, nulėmusių jo apsisprendimą prisijungti prie naujo serialo komandos, buvo galimybė vėl vaidinti kartu su D. Siaurusaičiu. Būtent šių dviejų aktorių tandemas, įkūnijantis garaže dirbančius ir automobilius remontuojančius du geriausius draugus Kostią ir Ryčką, ne tik sulaukė didžiulių žiūrovų simpatijų, bet ir paliko iki šiol šypseną keliančių prisiminimų pačiam aktoriui.

„Džiugas yra superprofas. Vaidinti su juo yra be galo smagu ir man būtų sunku įvardinti kitą partnerį, su kuriuo būtume tiek daug prisijuokę. Jei mus suleidi į vieną aikštelę, tai žinok, kad prireiks tikrai ne trijų ir ne penkių dublių nufilmuoti scenai, nes mes pastoviai žvengiam“, – juoko net ir dalindamasis prisiminimais iš filmavimo aikštelės negali sulaikyti R. Petrauskas.

Naujame seriale „Monikai reikia meilės“ šių dviejų aktorių įkūnijamų personažų santykiai bus kiek keblesni, o tai žiūrovams žada tik dar daugiau juoko, nes Vycka (akt. R. Petrauskas) visais įmanomais būdais pretenduos tapti Lionios (akt. D. Siaurusaitis) ženteliu. 

„Vycka yra emigrantas, dėl meilės ir iš pavydo, nes jo mylimoji prisidirbo, grįžęs į Lietuvą. Jis turtingas ir be proto įsimylėjęs Silviją (akt. Kristina Radžiukynaitė). Dėl jos jis padarytų bet ką. Šiaip jis kietas bičas, visada apginsiantis draugus, save ir Silvą. Nors pirmiausia visada gins Silvą, – pasakodamas apie savo naują kuriamą personažą šypsosi Rokas ir prisipažįsta, kad jam naujas vaidmuo kuo toliau, tuo labiau kelia simpatijas.  – Vaidinti komišką personažą man visada yra smagu. Blogiausia, man atrodo, vaidinti tokius princus. Neprotingus, gražius princus, o Vycka turi truputį ir velniuko savyje, ir tos meilės, ir dramos, ir juoko... Tikrai labai smagu jį vaidinti.“

Paklaustas, kokia atmosfera tvyro naujo komiško serialo filmavimo aikštelėje ir kaip ten jaučiasi žinomas aktorius, R. Petrauskas nustebina – „Dažniausiai būnu labai piktas“. Bet tai, pasirodo, visai ne dėl komandos, anaiptol, savo kolegomis jis beprotiškai patenkintas, o pykdo jį žiema. „Aš esu vienas tų žmonių, kuris negali pakęsti žiemos. Aš jau rudenį aunuosi žieminius batus ir velkuosi žieminę striukę, o čia reikia filmuotis lauke su džemperiuku ir kedais! Bet geroji pusė yra komanda. Ji – superinė. Nėra jokių skundų ar nepasitenkinimo, kaip kad dažnai būna kitur. Atmosfera yra puiki – kikenam, žvengiam ir stengiamės, jog ir žiūrovui persiduotų ta pati nuotaika“, – pasakoja naujo serialo „Monikai reikia meilės“ aktorius.

Neringa Varnelytė, Zigmantas Baranauskas, Skaistė Vievesė, Gintarė Latvėnaitė, Dainius Kazlauskas, Ramūnas Šimukauskas, Mantas Vaitiekūnas, Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė ir daugybė kitų žiūrovų pamiltų šalies aktorių naujame komiškame seriale „Monikai reikia meilės“ – jau nuo trečiadienio, pirmadieniais–ketvirtadieniais 21 val. per LNK .

Jam patikėtas didžiausios LNK rudens sezono naujienos – šiuo metu intensyviai filmuojamo komiško kriminalinio serialo „Rimti reikalai“ vairas. 

Naujajame seriale vaidmenis kuria visas Lietuvos aktorių žvaigždynas: „Pasmerktų“ žvaigždės – Josifas Baliukevič, geriau žinomas Kuperio pravarde ir lietuviškuoju Van Damu tituluojamas Justinas Barkus, žymiausias šalies kino blogiukas Mindaugas Papinigis, dukart geriausiu šalies aktoriumi pripažintas Marius Repšys, taip pat Mantas Vaitiekūnas, Algirdas Gradauskas, Andrius Paulavičius, Vytautas Anužis, Ainis Storpirštis, Julius Žalakevičius ir daugybė kitų. Maža to – scenarijų serialui „Rimti reikalai“ rašo žinomų serialų „Moterys meluoja geriau“, „Nemylimi“, „Svetimi“ ir „Pasmerkti“ autorius, rašytojas ir scenaristas Edvinas Kalėda.

„Surinkome tikrą svajonių komandą – ir taip sakydamas turiu omenyje ne tik geriausius aktorius. Tikiu scenarijumi ir visa kūrybine komanda. Todėl naktimis miegu ramiai“, – sako didžiosios LNK televizijos naujienos režisierius Dž. Siaurusaitis ir prisipažįsta, kad laisvė renkantis aktorių komandą buvo viena iš priežasčių, kodėl jis nedvejojo sulaukęs pasiūlymo režisuoti serialą „Rimti reikalai“.

„Iš mūsų su scenaristu Edvinu Kalėda sudaryto pagrindinių aktorių sąrašo praktiškai 90 procentų sutiko iškart. Dažniausiai aktoriai užduodavo du klausimus: kas režisierius ir kas rašo scenarijų. Po atsakymų daugiau klausimų nekildavo“, – juokiasi Dž. Siaurusaitis.

Rugsėjį televizijos eteryje startuosiantis serialas į vieną sujungs kriminalinės dramos ir komedijos žanrus. „ Tiek kriminalų, tiek dramos, tiek komedijos matysim po lygiai. Ir meilės matysim: ir nelaimingos, ir netikros, ir apsimestinės“, – pasakoja „Rimtų reikalų“ režisierius. Pasak Dž. Siaurusaičio, visi serialo aktoriai puikiai supranta serialo stilistiką, todėl filmavimo aikštelėje dirbti yra vienas malonumas.

„Iki šiol tai buvo neabejotinai juokingiausias filmavimas, kuriame teko vaidinti“, – šypsosi Kristina, jau šį antradienio vakarą, 20.30 val., LNK laidoje „Ekranai“ kartu su Džiugu parodijuosianti mokinę ir jos vairavimo egzamino ekspertą.

„Džiugas – fantastiškai talentingas aktorius, jis viską darė ramiu veidu, būtume nufilmavę iš pirmo dublio, bet teko stabdyti, nes aš negalėjau suvaldyti juoko“, – prisimena  K. Radžiukynaitė. Buvo taip juokinga, kad aktorei teko paklausyti laidos režisieriaus Ramūno Cicėno patarimo – „Jei ima juokas – verk“. Kristina šypsosi: „Džiugui rėkiant aš praktiškai ir apsiverkiau“.

Pasak K. Radžiukynaitės, šis filmavimas jai priminė neseniai patirtas emocijas, mat ji vos prieš metus išsilaikė vairavimo egzaminą, tiesa, kaip pati sako, tik per Marytės plauką.

„Ačiū Dievui, tikrasis egzaminuotojas nerėkė, bet įtampos buvo ne ką mažiau, nes labai jaudinausi“, – pasakoja aktorė. Šio vakaro laidoje Kristina įkūnys ne tik Džiugo mokinę, bet ir televizijos žinių vedėją bei „24 valandų“ personažo būsimą nuotaiką. Paklausta, ką dar ateityje parodijų laidoje norėtų suvaidinti, Kristina prisipažįsta, kad labai norėtų pabūti kitokia – galbūt, tapti sena, pikta ar aršia moteriške. „Oi, bus dar perliukų“, – garantuoja aktorė.     

Taip pat laidoje – meistriška ir iki ašarų prajuokinanti laidos „Patriotai“ ir jos vedėjos Rūtos Janutienės, kurią įkūnijo aktorė Lina Rastokaitė, parodija. Žiūrovai turės progą suskaičiuoti, kiek žodžių pavyko ištarti parodijuojamos laidos svečiui Mariui Repšiui.