„Stumbrams labai pavojingas artimas kryžminimasis, todėl perkeldami dalį jų iš Kėdainių į Dzūkiją ir sudarydami galimybę įsilieti naujiems genams išlaikome šios rūšies stabilumą. Šiuo metu Dzūkijos nacionaliniame parke yra apie 20 stumbrų. Kėdainių ir Panevėžio zonoje susitelkusi didžioji jų populiacijos dalis – 260“, – ministerijos pranešime cituojamas jis.

Naujajame stumbryne jau gyvena dešimt stumbrų, tarp jų – ir keli čia gimę jaunikliai. Stėgalių gamtiniame komplekse naujai įrengtas stumbrynas apima apie 100 hektarų.

Stumbryne pastatytas stumbrininko namas su priklausiniais, įsigyta dalis įrangos priežiūrai. Specialistai stebės aptvaruose esančius gyvūnus, vykdys jų populiacijos tyrimus.

Šis projektas buvo pradėtas vykdyti prieš penkerius metus, siekiant pagerinti Lietuvos stumbrų populiacijos būklę ir didinti gyvūnų genetinę įvairovę suformuoti naują bandą pietinėje šalies dalyje.

Pernai skelbta, kad Lietuvoje priskaičiuojama apie 200 stumbrų, esančių laisvėje.

Stumbrai – saugoma rūšis, įrašyta į Raudonąją knygą.

Jame jau gyvena dešimt stumbrų, tarp jų – ir keli čia gimę jaunikliai, pranešė Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba.

Stėgalių gamtiniame komplekse naujai įrengtas stumbrynas apima apie 100 hektarų. Jame bus laikomi iš vidurio Lietuvos perkelti gyvūnai.

Stumbryne pastatytas stumbrininko namas su priklausiniais, įsigyta dalis įrangos priežiūrai. Specialistai stebės aptvaruose esančius gyvūnus, vykdys jų populiacijos tyrimus.

Erdviuose aptvaruose stumbrams įrengtos šėryklos, girdyklos, druskos laižyklos. Vasarą nuo saulės jie galės pasislėpti pavėsinėse.

Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos vadovo Eimučio Gudelevičiaus teigimu, atvežti stumbrai galės formuoti naują bandą dideliuose aptvaruose, o vienas mažesnis aptvaras bus skirtas ekspozicijai. Lankytojams pastatytas specialus apžvalgos tiltelis.

Naujas stumbrynas pradėtas kurti prieš penkerius metus, nes reikėjo spręsti stumbrų, gyvenančių Kėdainių ir Panevėžio rajonuose, populiacijos valdymo klausimus.

Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorės Agnės Jasinavičiūtės, naujasis stumbrynas ne tik padės išsaugoti natūralią šių gyvūnų populiaciją, bet ir pritrauks daugiau lankytojų, kurie turės progą išsamiau susipažinti su šia reta bei saugoma rūšimi, suprasti, kodėl stumbrus reikia saugoti.

Pastaraisiais metais stumbrų skaičius vidurio Lietuvoje sparčiai didėjo. Tačiau Kėdainių ir Panevėžio rajonai nėra tinkama šiems gyvūnams, nes ten vykdoma intensyvi žemdirbystė – stumbrai padaro daug žalos žemės ūkiui ir patys kenčia nuo tręšiamų pasėlių.

Be to, ten tankus kelių tinklas, stumbrai priversti laikytis izoliuotoje teritorijoje, todėl mažėja jų genetinė įvairovė. Tad nuspręsta dalį jų perkelti į pietų Lietuvą, kur susiklostytų palankesnės sąlygos stumbrų bandai susijungti su kitų šalių stumbrų populiacijomis. Daug stumbrų gyvena Lenkijoje, Belovežo girioje.

Pernai skelbta, kad Lietuvoje priskaičiuojama apie 200 stumbrų, esančių laisvėje.

Stumbrai – saugoma rūšis, įrašyta į Raudonąją knygą.

Anot Aplinkos ministerijos pranešimo, jau įrengti aptvarai stumbrams, beveik baigta stumbrininko sodyba, įrengta ekspozicinio aptvaro apžvalgos aikštelė, nuo kurios lankytojai galės stebėti šiuos retus gyvūnus.

Gyvūnams bus įrengtos šėryklos, girdyklos, druskos laižyklos, pavėsinės nuo saulės.

Projektas inicijuotas siekiant išspręsti stumbrų, gyvenančių netinkamoje teritorijoje – Kėdainių ir Panevėžio rajonuose – populiacijos apsaugos bei valdymo klausimus.

Anot ministerijos, pastaraisiais metais stumbrų skaičius šiose teritorijose sparčiai didėjo. Gyvūnai čia gyvena intensyvios žemdirbystės teritorijose ir yra priklausomi nuo žemės ūkio kultūrų.

Jei bent dalis Lietuvos stumbrų gyventų pietų Lietuvoje, susiklostytų palankesnės sąlygos stumbrų bandai susijungti su kitų šalių stumbrų populiacijomis.

Vidurio Lietuvoje stumbrai neturi galimybių susijungti su kaimyninių šalių populiacijomis. Dėl tankaus kelių tinklo stumbrų banda laikosi izoliuotoje teritorijoje, todėl mažėja jų genetinė įvairovė.

„Jei bent dalis Lietuvos stumbrų gyventų pietų Lietuvoje, susiklostytų palankesnės sąlygos stumbrų bandai susijungti su kitų šalių stumbrų populiacijomis“, – teigiama pranešime.

Specialistai stebės aptvaruose esančius stumbrus. O jiems adaptavusis, ateityje dalį sveikų stumbrų ketinama paleisti į laisvę. 

Stumbrai – saugoma rūšis, įrašyta į Raudonąją knygą.

Toks skambutis – labiausiai laukiamas signalas, pranešantis, kad miške į mobiliąją  gaudyklę pavyko įvilioti į Tarptautinę ir Lietuvos raudonąsias knygas įrašytą stumbrą, kurių populiacijos ateitimi rūpinasi mokslininkas. Šiuo metu dr. A. Kibišos su komanda uždavinys – dalį žvėrių iš Vidurio Lietuvos, kur vyksta intensyvi žemės ūkio veikla, perkelti į Dzūkijos nacionalinį parką.

Ginčas, Girdas ir Giris laisvėje atvesti prieš beveik penkias dešimtis metų 

Lietuvos miškų galiūnams stumbrams pastarieji šimtmečiai buvo tiek pat negailestingi, kaip ir pačiai mūsų valstybei – šiuos žvėris aktyviai medžiojo ir didikai, ir badmečius kentę valstiečiai, ir maisto stokojantys okupacinių kariuomenių  kareiviai. Konstatuojama, kad paskutinieji laisvėje gyvenę stumbrai su Lietuvos teritorija besiribojančioje Belovežo girioje buvo sumedžioti 1919 m. Išliko tik zoologijos soduose gyvenę individai. „Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje tuometis Aplinkos apsaugos komitetas prie LTSR Ministrų tarybos išsikėlė sau uždavinį Lietuvoje atgaivinti stumbrų populiaciją. Tam 1969 m. rugpjūčio 29 d. į Panevėžio rajone, Pašilių girininkijoje esatį specialų aptvarą iš Rusijos, Prioksko-Terrasny rezervato, atgabenti ir įkurdinti du stumbrai – dvejų metų patinas ir devynerių metų patelė. 1970 m. iš ten pat atvežti dar aštuoni stumbrai – septynios jaunos patelės ir vienas patinas. 1973 m. gegužės 6 dieną į Pašilių mišką išleisti pirmieji penki Lietuvoje, Pašilių aptvare, atvesti stumbrai, o 1975-aisiais laisvėje gimė trys pirmieji jaunikliai – Ginčas, Girdas ir Giris.  Tų pačių metų vasarą du stumbrai – patelė Giedra ir patinas Giedras – paleisti į laisvę Pašilių miške netoli aptvaro po pusmečio prisijungė prie laisvėje gyvenančios bandos. 1981 m. laisvėje gyvenančių stumbrų populiaciją papildė dar penkiolika stumbrų. Iš pradžių 20–30 individų banda sėsliai laikėsi Panevėžio rajone, bet nuo 2003 m. ir ypač nuo 2013 m. stumbrų kaimenė ėmė sparčiai gausėti“, – pasakoja dr. A. Kibiša, pastebintis, kad 1974-aisiais planas stumbrus apgyvendinti Širvintų rajone, Šešuolių miške, dėl  reintrodukcijos  organizavimo  trūkumų  baigėsi  nesėkme. Tačiau anuomet padarytos klaidos mokslininkams ir miškininkams leido pasimokyti ir šių klaidų nekartoti. 

Dirbtinai sukurta populiacija kelia problemų

Priskaičiavus iš zoologijos sodo perkeltus žvėris ir aptvare jau gyvenantį  „svečią“ iš Baltarusijos, stumbrų skaičius bus 30. 

„Yra du būdai perkelti stumbrus į naują vietą. Tai „kietasis“, kai žvėrys paleidžiami jiems visiškai nepažįstamoje aplinkoje ir „minkštasis“, kai naujoje vietoje pirmiausia pastatomas adaptacinis aptvaras, jame gyvendami stumbrai apsipranta, pradeda suvokti vienas kitą kaip tos pačios bandos narį, ir tik tada yra paleidžiami. Pastarosios taktikos laikomės ir mes, ir kaimynai lenkai, pas kuriuos stumbrų populiacija jau perkopė 2000 šių žvėrių skaičių. Dzūkijos nacionalinio parko 100 ha ploto aptvare planuojama apgyvendinti iki 30 individų. Šiais metais jau pervežėme 6 stumbrus, o per šią žiemą turime sugauti dar  20. Priskaičiavus iš zoologijos sodo perkeltus žvėris ir aptvare jau gyvenantį  „svečią“ iš Baltarusijos, stumbrų skaičius bus 30. Susiformavus bandai šie žvėrys bus vėl paleisti į laisvę“, – aiškino dr. A. Kibiša, pastebintis, kad  įprastai  toli nuo aptvaro stumbrai ir nenuklysta, nes šie rūsčios išvaizdos žvėrys iš tiesų yra baikštūs, romūs ir sėslūs.

Eksperto teigimu, stumbrų populiacija Lietuvoje buvo dirbtinai sukurta teritorijoje, kurioje vyrauja gana antropogenizuota žemės ūkio ir miškų mozaika, kuomet miškai įsiterpę tarp žemės ūkio laukų. „Tikėtina, sovietmečiu niekam nekilo mintis, kad stambūs gyvūnai gali daryti žalą kolektyviniam žemės ūkiui. Tačiau tai užprogramavo konfliktą ilgam į ateitį. Pastaraisiais dešimtmečiais girdimas ūkininkų nepasitenkinimas dėl stumbrų daromos žalos pasėliams yra visiškai suprantamas, net jei valstybė ir kompensuoja į Raudonąją knygą įrašytų žvėrių padarytą žalą. Aplinkos ministerijos duomenimis, ši suma per paskutinius trejus metus kasmet siekia apie 100 tūkst. eurų. Tačiau suprantama, kad stumbrams ištrypus ar sunaikinus pasėlius, žmonėms apmaudu dėl įdėto darbo“, – kalbėjo ekspertas.

Siekiama sustiprinti genetinį fondą

Ūkininkų patiriama žala, mokslininko teigimu, nėra vienintelė žvėrių perkėlimo į Dzūkiją priežastis. Kadangi dauguma laisvėje gyvenančių stumbrų yra kilę iš nedidelės individų grupės, esama kraujomaišos ir iš jos kylančių pasekmių grėsmės. Tam, kad natūraliai vyktų genetiniai mainai su negiminingais stumbrais, perkeltos į Pietų Lietuvos teritoriją ir po adaptacijos į laisvę paleistos stumbrų patelės suformuotų bandą su jau atklydusiais iš Baltarusijos ir šiuo metu Dzūkijoje gyvenančiais stumbrais patinais.

Nerasdamas partnerės stumbrės, patinas ėmė lankytis vietos karvių ūkyje.

„Vieną tokį patiną pernai pavyko sugauti, pažymėti GPS antkakliu ir vėliau stebėti jo migraciją. Šį rugsėjį jį vėl teko sugauti ir laikinai apgyvendinti aptvare, nes nerasdamas partnerės stumbrės, patinas ėmė lankytis vietos karvių ūkyje. Šiuo metu aptvare jau apgyvendintos 6 Kėdainių rajone pagautos ir pervežtos patelės. Taip siekiame praplėsti ir praturtinti mūsų stumbrų genetinį fondą. Be to, yra rizikinga visus Lietuvoje gyvenančius stumbrus telkti vienoje teritorijoje, nes infekcinės ligos išplitimo atveju galime netekti visos į Raudonąją knygą įrašytų žvėrių populiacijos“, – dalies stumbrų perkėlimo į Dzūkijos nacionalinį parką tikslus komentavo dr. A. Kibiša.

Žvėrims gaudyti – maksimalios pajėgos

Eksperto teigimu, įtarų ir baikštų žvėrį net ir viduje laukiančiomis daržovėmis privilioti į mobiliąją  gaudyklę – nemažas iššūkis. Sėkmės akimirka nutinka tuomet, kai žvėris koja numina specialiai įrengtą paminą ir medinę pavėsinę primenančios gaudyklės durys užsitrenkia. Šalia įrengta stebėjimo kamera tai užfiksuoja ir išsiunčia žinutę į jos laukiančiojo mobilųjį telefoną.

„Gavę žinią, nedelsdami skubame į „įvykio vietą“. Žvėrį trumpam užmigdome ir jam įsegame identifikavimo įsagą. Šios procedūros metu kartu paimamas mėginys genetiniams tyrimams. Taip pat žvėriui uždedamas palydoviniu ryšiu duomenis siunčiantis antkaklis. Jeigu sugautas žvėris yra subrendusi patelė iki 4 metų amžiaus, ji transportuojama į Dzūkijos nacionalinio parko rezervatą.  Patinus ir kitų amžiaus grupių pateles po kontrolinių patikrinimų paleidžiame atgal į laisvę“, – stumbrų populiacijos valdymo ir būklės stebėsenos  niuansus komentavo ekspertas, pastebintis, kad nuo stumbro pagavimo momento iki jo paleidimo į aptvarą Dzūkijoje komandai pavyksta užtrukti ne ilgiau nei penkias valandas.

Laisvėje gyvenantys stumbrai, kurių dabar priskaičiuojama daugiau nei 200 individų, daugiausiai stebimi 142 tūkst. ha plote Panevėžio, Kėdainių, Radviliškio rajonų savivaldybių teritorijose. Pastaruoju metu šie žvėrys dažniausiai matomi Kėdainių rajone.

Koncentruotas ir sąlyginai nedideliame plote esantis žvėrių skaičius kelia susirūpinimą dėl žvėrių daromos įtakos pasėliams ir natūraliai augmenijai.

„Stebėdami stumbrus, dėvinčius GPS antkaklius, matome, kad viena iš keturių susiformavusių bandų sėkmingai įsikūrusi netoliese Kėdainių fosfogipso kalnų. Ji stipriai gausėjanti ir artėja prie 70 žvėrių skaičiaus – vien šiemet joje suskaičiuota penklika jauniklių. Toks koncentruotas ir sąlyginai nedideliame plote esantis žvėrių skaičius kelia susirūpinimą dėl žvėrių daromos įtakos pasėliams ir natūraliai augmenijai. Vasarą tokia didelė banda būna išsiskirsčiusi į mažesnes grupeles, paprastai kurį laiką atsiskyrusios gyvena vaikingos ir jauniklių susilaukusios patelės, tačiau šiuo metu visi stumbrai vėl telkiasi į vieną būrį ir drauge gyvens iki pavasario. Stumbrų gausa santykinai nedidelėje teritorijoje skatina sutelkti visas šių žvėrių gaudymui skirtas pajėgas ir stengtis maksimaliai sugaudyti perkėlimui tinkamus individus, o senosiose vietose Vidurio Lietuvoje išlaikyti stabilią žvėrių bandą“, – laukiančių darbų planais dalijosi dr. A. Kibiša.

Stebėsenos patirtys – argumentas medžioklei

Stumbrų gyvensenos žinovas atskleidžia, kad iki 30 patelių bandoje telkiasi aplink stipriausią patiną. Tačiau atklydęs kitas subrendęs ir jaunesnis patinas su šios bandos lyderiu bando kautis ir kartais po nuožmios kovos jam gali pavykti vyresnio amžiaus konkurentą išvyti iš bandos.

VĮ „Valstybinė miškų urėdija“ padalinių specialistams suteikta teisė senus ligotus individus „išimti iš gamtos“. Šiemet tokiu tikslu išduoti leidimai „iš gamtos išimti“ keliolika stumbrų.

„Viena vertus, sumedžioti į Raudonąją knygą įrašytą žvėrį yra gaila, kokios būklės jis bebūtų. Tačiau esame atlikę natūraliai  kritusio seno stumbro tyrimus, kurie leidžia daryti prielaidą, kad gyvūnas žuvo nuo bado, nes dėl artrito ligos buvo visiškai sukaulėję ne tik jo kojų sąnariai, bet ir žandikauliai, todėl žvėris visiškai negalėjo ėsti“, – skaudžias stumbrų stebėsenos patirtis komentavo VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkas.

Ekspertas teigė šiandien esantis už tai, kad Lietuvoje būtų leidžiama labai atsakinga, labai reglamentuota stumbrų „išėmimo iš gamtos už atlygį“ procedūra. O už ją surinktos lėšos būtų skiriamos mokslo tyrimams ir tolesnei šių žvėrių apsaugos ir kontrolės programai įgyvendinti. Analogiškus sprendimus planuojama priimti ir kaimyninėje Lenkijoje.

Jai uždėtas antkaklis su siųstuvu, stumbrė yra stebima. Čia turėtų būti perkelta apie 20 stumbrų iš Kėdainių ir Panevėžio rajonų.

Stumbrų perkėlimas vyksta pagal projektą „Stumbrų apsaugos priemonių gerinimas“, kurio tikslas – prisidėti prie biologinės įvairovės išsaugojimo, saugant ir atkuriant nykstančią rūšį – stumbrus.

Projekto metu vykdomas nuolatinis laisvėje ir nelaisvėje gyvenančių stumbrų populiacijos stebėjimus bei tyrimai. Planuojama perkelti dalį laisvėje Vidurio Lietuvoje gyvenančių stumbrų populiacijos į laikino laikymo aptvarus Dzūkijos nacionaliniame parke. Norima, kad stumbrai adaptuotųsi naujose gyvenimo sąlygose ir vėliau juos išleisti į laisvę tinkamuose biotopuose.

Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus Alberto Stanislovaičio, aptvaras Dzūkijos nacionaliniame parke – gana didelis, beveik 100 hektarų. Tad iš Kėdainių ir Panevėžio rajonų perkelti stumbrai čia turėtų jaustis gerai bei suformuoti naują bandą. Vėliau juos planuojama paleisti į laisvę. Tikimasi, kad perkeltieji stumbrai jungsis su Lenkijos Belovežo stumbrų ir kitomis netoliese esančiomis populiacijomis.

Vidurio Lietuvoje gyvenantys girių galiūnai patiria įvaisą, kai kryžminasi artimos giminės stumbrai, tad ši saugoma rūšis ima sirgti įvairiausiomis ligomis, gresia išsigimimas. Dzūkijoje susiklostytų palankesnės sąlygos stumbrų bandai susijungti su kitų šalių stumbrų populiacijomis. Dzūkijos nacionaliniame parke jau vaikšto keletas stumbrų, imigravusių iš Baltarusijos arba Lenkijos.

Projekto „Stumbrų apsaugos priemonių gerinimas“ vykdytojas – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, projekto partneriai – Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija bei Valstybinių miškų urėdija. Numatoma projekto pabaiga – 2023 metų gegužė.

Pavasarį čia pražysta andromedos, subaltuoja švylių pūkai. Sausesnėse vietose auga gailiai, vaivorai, o ant pelkių kupstų raizgosi spanguolių stiebeliai. Keliaujant Aklažerio link, kairėje pusėje atsiveria tvoromis aptverti laukai, vadinami Prūdais. Šalia Marcinkonių kaimo esantį raistą vietiniai dzūkai taip praminė todėl, kad mamos meškomis kaime gąsdindavo savo vaikus, kad šie nenuklystų tolį į pelkę: „Žiūrėk, meškos šikna ten už medžio!“

Tarp Dzūkijos smėlynų plyti ir įvairaus dydžio pelkių. Tai ir didysis Čepkelių raistas, kurio plotas 5 858 ha, ir visai mažos pelkutės, nesiekiančios ir 1 ha ploto. Dalis pelkių atsirado užpelkėjus ežerams. Kai kurios pelkės susiformavo virš sausuminių užmirkusių plotų – dažnai tarp kopų daubose, kuriose prieš tūkstančus metų, atsiradus vandens pertekliui, pradėjo augti pelkių augalai.

Aukštapelkės – tai pelkės, kurių paviršius yra išgaubtas, aukštėjantis nuo pakraščių į vidurį, jos maitinamos tik krituliais.

Aukštapelkės paviršiuje gausiai auga pelkinės samanos – kiminai, kurie čia sudaro ištisinį kilimą ir yra pagrindiniai pelkės kūrėjai. Kiminai kasmet paauga į viršų apie 2–3 cm, o apatinė jų dalis paruduoja, susiskaido ir kartu su kitais augalais pamažu virsta durpe, kurios klodo storis Meškos šiknos pelkėje siekia iki 5,5 m.

Aukštapelkėje augančios pušaitės yra nedidelės, palyginti su aplinkiniuose smėlynuose augančiomis pušimis. Tačiau jos dažnai yra senesnės už sausumoje augančias pušis, nes dėl maistinių medžiagų ir deguonies trūkumo aukštapelkėje medžiai auga labai lėtai. Pavasarį aukštapelkėje pražysta gailių, balžuvų, spanguolių, saulašarių žiedai.

Kiekvienais metais šią pelkę aplanko šimtai turistų, keliaujančių Zackagirio pažintiniu taku. 14 km ilgio takas, kuriuo einant galima aplankyti įdomiausias Marcinkonių apylinkių vietas ir pajausti Dzūkijos savitumą, prasideda prie Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centro.

Buvo įrengti ne tik nauji pėsčiųjų takai bei atnaujinti akmeniniai laiptai, bet ir restauruotos Liškiavos pilies pietvakarinio bokšto liekanos, nuo kurių atsiveria unikali Nemuno slėnio panorama. Prieš tai vyko archeologiniai tyrimai ir bokšto tvarkomieji paveldosaugos darbai – konservavimas, apsaugos priemonių įrengimas. Archeologai nustatė, kad čia mūrinė pilis stovėjo XV amžiaus pradžioje, bet nebuvo baigta.

Šiek tiek pasikeitė ir paties Liškiavos piliakalnio vaizdas, nes vyko kraštovaizdžio formavimo kirtimai – pašalinti krūmai bei menkaverčiai medžiai. Piliakalnio kontūrai dabar atsiveria visa didybe, pažymi Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba.

Šalia piliakalnio ir alkakalnio lankytojus pasitinka edukacinė erdvė su informaciniais stendais, suoliukais, rodyklėmis, ugniaviete. Ant lauko riedulių nuoskalų įvardintos Liškiavos istorinės datos. Papėdėje lankytojus pasitinka edukacinis meninis simbolis. Lankytojų srautų stebėjimui įrengtas lankytojų skaičiuotuvas.

Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus Alberto Stanislovaičio, pastaruoju metu Lietuvos saugomose teritorijose nemažai vertingų vietų, kraštovaizdžio kompleksų, gamtos ir kultūros paveldo objektų naujai pritaikoma lankymui. Dar iki šių metų pabaigos turėtų būti sutvarkyti Vytauto kalnas ir Punios piliakalnis Nemuno kilpų regioniniame parke, lankytojus pasitiks atsinaujinęs Rambyno kraštovaizdžio kompleksas.

Liškiavos piliakalnis ir alkakalnis buvo tvarkomas pagal projektą „Kraštovaizdžio vertybių apsauga ir pritaikymas pažinti“, finansuojamas iš ES struktūrinių fondų Regioninės plėtros fondų lėšų. Projekto iniciatorius – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, o vykdytojas – Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija.

Parko specialistų teigimu, šiomis dienomis pastebėta, kad dalis lankytojų leidžiasi vakariniu šlaitu, kuris buvo apvelėnuotas.

„Formuojasi takas, pavojingas ne tik juo nusileidžiančiam, bet ir piliakalniui. Informuojame, kad už kultūros paveldo vertybės niokojimą yra numatyta administracinė atsakomybė“, – rašoma pranešime.

Dzūkijos nacionalinis parkas ragina saugoti ir puoselėti piliakalnį bei keliauti atsakingai.

Formuojasi takas, pavojingas ne tik juo nusileidžiančiam, bet ir piliakalniui.

Merkinės piliakalnio tvarkybos darbai baigti šių metų pavasarį.

Jų metu vakariniame šlaite išardyti seni mediniai laiptai, piliakalnį anksčiau rėžę į dvi dalis, nauji įrengti rytinėje piliakalnio pusėje – nuo šiol statūs laiptai nedarko piliakalnio vaizdo ir kitoje pusėje žymiai patogiau užlipti į viršų patogiomis pakopomis.

Projekto metu taip pat terasuoti pėsčiųjų takai, įrengta apžvalgos aikštelė, naujai pastatytas tiltelis per Stangės upelį, pietinėje pašlaitėje įrengta įrengta žaliatakio danga, ugniavietė ir suoliukai.

Šalia piliakalnio taip pat pastatytas skaidrus stendas su piešiniu, kuriame vaizduojama ant piliakalnio stovinti pilis, taip pat atnaujinti kiti informaciniai stendai bei rodyklės.

Take įrengtas lankytojų skaičiuotuvas.

Vienas žinomiausių ir labiausiai lankomų Lietuvoje Merkinės piliakalnis yra svarbioje istorinėje kryžkelėje. Piliakalnis buvo rengtas Nemuno slėnio šlaito viršutinėje dalyje, trijų upių santakoje.

Ant 30 m aukščio piliakalnio stovėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis. Piliakalnis apgriuvo XIX ir XX amžiaus pirmoje pusėje. Nuo išlikusios piliakalnio briaunos atsiveria vienas gražiausių Lietuvos kraštovaizdžių – Merkio ir Nemuno santaka, reprezentuojanti Lietuvą daugelyje leidinių.

Lietuvos nacionaliniai parkai, užimantys apie 2,2 proc. šalies teritorijos yra daugelio retų augalų bei gyvūnų rūšių namai, saugantys vertingiausius kraštovaizdžio kompleksus, natūralias ekosistemas, unikalius gamtos objektus. Vis tik 1523 kv. km gamtinių vertybių ne retai atskleidžia ir itin skaudžią jos lankytojų kultūros stoką.

Kelių dešimtmečių šiukšles teko atkasinėti kastuvais

Lietuvos nacionaliniams parkams švenčiant įkūrimo 30-metį, pakuočių atliekų tvarkymo organizacija „Žaliasis taškas“, aplinkosauginė iniciatyva „Kita forma“ ir Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba padeda jiems pasipuošti, į pagalbą pasitelkdami akciją „Misija: švari vasara“. Parkų lankytojai raginami ne tik nešiukšlinti, bet ir išeiti su bent viena svetima šiukšle. O norėdami tą pademonstruoti savo pavyzdžiu, organizatoriai pasiraitoję rankoves darbą ofisuose iškeičia į atliekų medžioklę gamtoje.

Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direktoriaus pavaduotoja Lina Žukauskienė džiaugiasi, jog iniciatyvos dėka iš viso sutvarkyti trys šiukšlynai. Vienas jų – Katros kaime, senovės gyvenvietėje, kultūros paveldo vertybės teritorijoje. Apmaudu, jog ir tokioje vietoje šiukšlių taip pat randasi – ištisus dešimtmečius gyventojai jas vertė į buvusias bulvių laikymui skirtas duobes.

„Šiukšlės buvo užverstos smėliu, reikėjo griebtis kastuvų ir jas atkasti. Atrastas sąvartynas mane labai nustebino: šiukšlės – senos, kai kurie rakandai – surūdiję. Ten buvo įvairios buitinės atliekos. Panašu, kad šiukšlėmis galėjo pasidalinti ir nauji sodybų šeimininkai – įsikraustę jie dažnai ieško kur padėti senąjį turtą. Bet nepagautas už rankos – ne vagis“, – sakė L. Žukauskienė.

Automobilinis plastikas – netinkamas perdirbti ir dar teršia aplinką, kurioje dūla

Gražiausiuose Dzūkijos miško pušynuose sutvarkyti ir du nelegalūs autoservisų atliekų sąvartynai. Čia aptiktos vertės neturinčios plastikinės automobilių dalys, rasta išardytų akumuliatorių, kurie į aplinką skleidžia toksiškas medžiagas.

Ar tokias šiukšles įmanoma perdirbti? Pasak pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos „Žaliasis taškas“ komercijos direktoriaus Sauliaus Kaupelio, automobilių dalys nėra pakuotės ir jas sudaro HDPE plastikas su įvairiausiomis priemaišomis. Blogiausia tai, jog įvairios automobilių detalės turi lako, dažų, grunto sluoksnius, kitų pavojingų medžiagų, todėl dūlėdamos ypatingai teršia aplinką. Tokios atliekos turi būti priskirtos specializuotoms automobilių atliekoms.

Atliekos virsta maišeliais, į kuriuos galima surinkti kitas šiukšles

Akcijos „Misija: švari vasara“ metu šiukšlės renkamos į Lietuvos įmonės iš perdirbto plastiko pagamintus maišelius. Kaune įsikūrusios bendrovės „Gerovė“ direktorė komercijai Živilė Ramoškienė sako, jog nuo pat veiklos pradžios fabrikas iš polietileno iškarpų, kurios likdavo nuo parduotuvių maišelių, gamindavo šiukšlių maišus. Ne ilgai trukus pradėjome priimti ir kitų įmonių gamybines atliekas bei iš jų gaminti šiukšlių maišus. Ž. Ramoškienė patikino, kad net ir iš užsigulėjusių miške plastiko maišelių galima gaminti plastiko granules, kitaip tariant, net ir senus gamtoje rastus maišelius įmanoma sutvarkyti, perdirbti ir prikelti naujam gyvenimui.

„Svarbu tą maišelį nunešti iki plastiko pakuotėms skirto konteinerio. Jei nuveži į mišką ir pakasi – maišelis liks ilgiems metams ir darys žalą aplinkai ir gamtai. Svarbu pasitelkti sąmoningumą. Mes turime išmokti vartoti: taupiai ir teisingai ir dar – viską, ką jau pavartojome, teisingai sutvarkyti“, – sako pašnekovė.

Edukacinis spektaklis įkvėpė realiems darbams

Aplinkosauginė akcija bendram darbui sutelkė skirtingas šalies įmones, jų darbuotojus ir atstovus. Įprastai bešeimininkes atliekas tvarko seniūnijos, tačiau dažnai jų ištekliai ir pajėgumai būna gana riboti. Apie gamtoje aptiktus sąvartynus direkcijai pranešė per nacionalinį parką mynę dviratininkai.

„Tokiems pilietiškiems ir neabejingiems saugomų teritorijų lankytojams esame itin dėkingi. Ir atliekų krūvos, kurias ištraukėme į dienos šviesą buvo didžiulės,- jas išvežti lengvuoju automobiliu, Kaniavos seniūnijai būtų sudėtinga – būtų tekę labai daug kartų važiuoti. Todėl labai apsidžiaugėme, kai „Žaliasis taškas“ pasiūlė pagalbą, o atliekų tvarkymo įmonė „Ecoservice“ – padėjo šias šiukšles išvežti. Mane vis dar stebina ir liūdina žmogaus pasirinkimas vežti šiukšles į mišką, kai šalyje tokia patogi jų sutvarkymo sistema. Juk miškas – mūsų visų. Čia žmonės grybauja, uogauja...“ – apgailestavo Dzūkijos nacionalinio parko atstovė L. Žukauskienė.

Vis tik maži darbai įkvepia dideliems žygiams. Parko lankytojams pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos „Žaliasis taškas“ parodytas lėlių spektaklis, pasakojantis apie būdus rūpintis mus supančia aplinka: rūšiuoti atliekas ir atsakingiau įsigyti naujus daiktus, suveikė žaibiškai. Žiūrovai, kartu su vaikais patraukę link apžvalgos bokšto, pakeliui netikėtai pradėjo rinkti pakelėje besimėtančias šiukšles.

„Misija – švari vasara“ kviečia visus aktyviai ir tvariai atostogauti drauge. Nelikite abejingi dūstančiai gamtai. Pasikvieskite į pagalbą draugus, bendradarbius, bendramokslius, šeimos narius ir sutvarkykite pastebėtą apšiukšlintą teritoriją. Įamžinkite, kaip pakito gamtos kampelis ir rezultatais dalinkitės tokio paties pavadinimo „Facebook“ paskyroje. Taip pat keliaudami, pažindami Lietuvą ir gražiausias jos vietas, nepamirškite susigrūsti atgal į kuprines įvairių plastiko popierėlių ar kitų po gardžių piknikų atlikusių šiukšlių. Tebūnie saulėta ir švari mūsų vasara!

M. Lapelės darytos grybų fotografijos papuošė ir asociacijos „Vilniaus dzūkuliai“ išleistą „Dzūkų kalendorų 2021“, kurio tema šiemet – grybai. Kalendoriuje publikuoti autentiški, dzūkiški patiekalų iš grybų receptai ir patarimai grybautojams. M. Lapelė sutiko daugiau papasakoti apie lietuviškus grybavimo ypatumus ir apie grybų gausą mūsų miškuose.

– „Dzūkų kalendoraus 2021“ pristatyme sakėte, jog dzūkai grybus, pasirodo, pažįsta mažiausiai. Nors Lietuvoje auga beveik 400 valgomų grybų rūšių, jie renka tik baravykus ir voveraites. Kodėl susiformavęs toks įspūdis, jog dzūkai – labiausiai patyrę grybautojai?

– Iš Vilniaus į Dzūkiją sugrįžau prieš 25 metus, tad buvo pakankamai laiko susidaryti nuomonei, gal ir subjektyviai, apie nacionalinius dzūkų grybavimo ypatumus. Dzūkai tikrai renka ne vien voveraites ar baravykus, tiesiog tai – rūšys, svarbios kaip papildomas pajamų šaltinis. Ne mažesnės pagarbos Dzūkijoje nusipelno ir rudmėsės, žaliuokės, raudonviršiai ir kiti skanūs grybai. Tiesiog Pietų ir Pietryčių Lietuvos šilai yra labai palankūs grybų augimui, todėl, norint greitai pripildyti krepšius, pakanka žinoti tik pagrindines grybų rūšis.

Tuo tarpu tuose Lietuvos miškuose, kur grybautojai į mišką eina su auliniais, reikia pažinti daugiau grybų rūšių, kad pripildytum tokį pat krepšį. Tačiau jau treji metai Dzūkiją kamuoja sausros ir grybai tarsi pasitraukė iš mūsų šilų ten, kur drėgmės daugiau.

Įspūdis, kad dzūkai – labiausiai patyrę grybautojai, susidarė gal todėl, kad šiliniams dzūkams ilgą laiką ir net iki dabar grybavimas buvo ir yra ne pramoga, bet gana rimtas pragyvenimo šaltinis, papildomos pajamos. Todėl kai dygsta lepeškos (voveraitės) arba grybai (taip neretai tik baravykus vadina, o kitiems grybams – savi vardai), į mišką prieš darbą ar po darbo taip pat einama kaip į darbą.

– O gal žinote, kuriame šalies regione žmonės yra labiausiai užkietėję grybautojai?

– Aistringų grybautojų gausu įvairiose Lietuvos vietose, tai tikrai nėra vien dzūkų privilegija, ką liudija ir per tradicines grybų šventes Varėnoje vykstantys grybavimo čempionatai. Tiesiog skirtingomis gamtinėmis sąlygomis susiformuoja skirtingos grybavimo tradicijos. Ten, kur grybų mažiau, stengiamasi nuodugniai ieškoti, o ten, kur jų daug, kaip kad būdavo Dzūkijoje, daugiau dėmesio skiriama grybijoms, kur grybų gausu, beveik prabėgant tuštesnius miško plotus.

– Kokie Lietuvoje randami grybai, jūsų manymu, yra nepelnytai pamiršti ir nerenkami, nors jie skanūs ir vertingi?

– Man vieni iš skanesnių grybų yra ūmėdės, tik kad jos dažnai kirmija ir rinkti jas reikia delikačiai – maišelyje ar „tarboje“ nepanešiosi, nes susitrins.

– Kaip manote, kodėl, lyginant su kitomis šalimis, lietuviams grybavimas yra kone sakrali, meditacinė, ritualinė veikla? Kokie kontekstai, gal geografinis, gal istorinis fonas galėjo nulemti šią mūsų tautos ypatybę?

– Na, sakralumo tai nelabai įžiūriu, o kad yra kažkokie įpročiai, pastebėjimai ar prietarai susiformavę, tai taip – ir pavadinimų tai pačiai rūšiai gausa, ir tam tikras derliaus prognozavimas... Bendrai visą Europą galima suskirstyti į tris zonas – Rytų ir Centrinėje Europoje, Prancūzijoje, Italijoje ar Ispanijoje grybai labai vertinami. Skandinavijos šalys, išskyrus Suomiją, britai, belgai olandai vengia grybų, vokiškai kalbančiuose kraštuose nuomonė apie grybus yra per viduriuką. Man atrodo, kad lietuviams grybavimas yra daugiau rekreacinė, poilsinė veikla, susijusi ir su ekonominiais motyvais – apsirūpinimu maistu, papildomomis pajamomis.

– Šie metai buvo ypač turtingi baravykų. Kas tai nulėmė? Ar galima prognozuoti, kad dėl tam tikrų vasaros ypatybių rudenį vienų grybų bus daugiau nei kitų?

– Kaip sako Mikė Pūkuotukas, bičių nesupaisysi. Panašiai ir su grybais, nors teko girdėti mikologus aiškinant, kad didesni grybų derliai būna kas kelerius metus. Šiemet Dzūkijos šilai tinkamu metu gavo lietaus, kas ir sukėlė tokį baravykų pliūpsnį. Turbūt drėgmė ir šiluma yra patys svarbiausi veiksniai, bet nemažiau svarbi ir miškų, kurių medžiai glaudžiai susieti su grybais, būklė. Reikia ne vienerių metų, kad po kirtimų, ypač plynų, vėl atsikurtų grybiena, nes kiekvienas medis turi savo grybą ir kiekvienas grybas – savo medį. Ta augalų ir grybų draugystė, simbiozė, padėjusi prieš 400 – 450 milijonų metų augalams iš vandens išlipti į sausumą, tęsiasi ir dabar. Tai yra vienas iš gamtos stebuklų – nematomas, bet labai svarbus.

– Ką patartumėte nelabai patyrusiam, bet iniciatyviam grybautojui? Rinkti tik baravykus ir voveraites ar domėtis, skaityti ir, tikintis neapsinuodyti, rinkti įvairius grybus, kurių gausu mūsų miškuose?

– Palinkėjimas labai paprastas – būti atsargiai smalsiems. Rinkti tik žinomus, aiškiai atpažįstamus grybus, o kitus fotografuoti (labai svarbi ir apatinė grybo pusė) ar sudžiovinti ir tikslintis pas specialistus.